Heraklis / Hercules


Premjera: Liepos 24, 2014Hercules
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 98 min.
Žanras: Veiksmo, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Brett Ratner
Vaidina: Dwayne Johnson, Ian McShane, John Hurt, Rufus Sewell, Aksel Hennie

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 62/100
Metacritic – 47/100

Filmo biudžetas – 100 000 000 $

Filmo pajamos – 112 755 000 $

Siužetas

Legendinio Graikijos pusdievio Heraklio vardą žmonės žino iki pat šių dienų. Neprilygstami jo žygdarbiai aukso raidėmis įrašė didvyrio vardą į istoriją. Šis filmas pasakoja Heraklio istoriją po to, kai dvylika žygdarbių jau buvo atlikti.

Buvaukine.lt sako:

„Tikroviškai atrodantis didvyris“

Veiksmo komedijų, trilerių ir fantastinių filmų režisierius ir prodiuseris Brettas Ratneris, pasauliui pristatęs vieną garsiausių ir juokingiausių policininkų komedijų „Piko valanda“ ir 2006 metais sukūręs trečią „Iksmenų“ dalį, sugrįžta su dar vienu, galingu ir efektingai atrodančiu istoriniu epu, paremtu senovės graikų mitais, kurie pastaruoju metu tapo itin populiarūs kino pramonėje.

Ne geriausią karjeros laikotarpį išgyvenantis režisierius kviečia prisijungti prie užburiančios kelionės po senovinį pasaulį ir visiškai iš naujos perspektyvos peržvelgti žymiausio graikų pusdievio Heraklio likimą.

Apie ką mes čia…

Vieną kartą mirtingoji moteris pagimdė berniuką, vyriausiojo Olimpo Dievo Dzeuso vaiką, kuris nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų pateko į deivės Heros nemalonę. Berniukas augo, o su kiekvienais metais jam teko vis sunkesnės užduotys, kol galiausiai suaugęs jis praeityje buvo įveikęs dvylika neįmanomų žygdarbių. Jo vardas tapo legenda, o žygiai – legendomis apipinti pasakojimai. Visiems jis buvo žinomas kaip Heraklis.

Kūrinio vidus

Po kelių finansiškai nesėkmingų projektų Brettas Ratneris keliems metams buvo sustabęs savo režisieriaus karjerą, kad susikoncentruotų ties prodiuseriniais projektais, leidusiais jam išsikovoti studijos „Paramount“ malonę ir gauti 100 milijonų dolerių biudžetą šios juostos įgyvendinimui. Paskutiniu metu vis dažniau kinuose galima pamatyti filmus, paremtus graikų mitais arba istorines juostas panašia tematika. Vien jau šiais metais galėjome stebėti „300: imperijos gimimas“ ir sausį pasirodžiusį itin gėdingą filmą apie tą patį Heraklį. Žinoma, šiam filmui iki tokio dugno, kurį pademonstravo Renny‘is Harlinas, labai toli.

Galima drąsiai sakyti, kad filmo kūrėjai puikiai apvyniojo aplink pirštą visus žiūrovus, kurie pasižiūrėję anonsus pamatė akivaizdų mitologinį kontekstą, tačiau filmo vidus visiškai kitoks. Tai tikrai įdomi ir gana nebloga staigmena, kuri net pagelbėjo pačiam filmui ir jo pasakojimo manierai. Filmo visuma labai artima tokioms juostoms kaip „Skorpionų karalius“, „Troja“, „Konanas barbaras“ ir „Titanų susidūrimas“. Istorinis kontekstas pagardintas antikiniais vaizdais ir mitologinėmis užuominomis – būtent taip galima apibūdint naują režisieriaus darbą. Filmas neturi labai stiprios siužetinės linijos ar pernelyg painaus scenarijaus, todėl pramogai nuteikia puikiai. Visiškai ne gaila praleistų kelių valandų kino salėje, nes juostoje pilna įvairiausių detalių, pagerinančių pačią peržiūrą. Gražios ir galingai atrodančios kovos, stiprūs vyrų susidūrimai, gražių moterų kerai ir, žinoma, humoras, kuris, kaip nekeista, šiame filme buvo ganėtinai kokybiškas ir visiškai nenuvalkiotas, kaip tai įprasta panašiuose projektuose.

Antraplaniai ir pagrindinį herojų supantys personažai filmo metu nespinduliavo išskirtine charizma, bet ko norėti, kai pagrindiniame plane atsiduria pats pusdievis, dvylikos žygdarbių atlikėjas – Heraklis. Šiame filme Dzeuso sūnus atrodo itin pažeidžiamas kaip asmenybė, tačiau tvirtas kūnas, sukeliantis siaubą visiems priešams, neleidžia jam pralaimėti. Galingas vaizdinys, ypač jei kalba eina apie dvikovas, kuriose Heraklis atrodo kaip tikras olimpietis. Su juo susidūrę priešai akimirksniu išmoksta skraidyti. Toks jo įvaizdis labai primena Achilą iš „Trojos“, kuris neturėjo lygių priešininkų. Taip pat galima paminėti ir pagrindinius antagonistus, kurie, kaip ir visose standartinėse situacijose, trokšta tik vieno – valdžios ir paklusnumo. Neįsimintini blogiečiai, tačiau atėjus Herakliui juos sutraiškyt pasidaro malonu. Matyt dėl to, kad jie nieko gero nepademonstravo ir pusdievis juos nubaudė už tai.

Apibendrinant pamatytą filmą, reikia padėkoti režisieriui ir scenaristams, sukūrusiems išties smagų nuotykinį filmą, kuris susižiūri lengvai, nenuobodžiai ir šiek tiek linksmai. Taip pat būtų šaunu, jeigu iš šio filmo išaugti trumpa serija, kuri galėtų papasakoti tolesnius Heraklio nuotykius. Prisiminkime kultinį serialą, kurį prieš penkiolika metų žinojo beveik visi vaikai ir paaugliai, ir pagalvokime, kiek dar daug visokių istorijų būtų galima prikurti apie pusdievį, metusį iššūkį pačiai deivei Herai.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai filme labai minimalistiniai, tik filmo pradžioje ir keliose kovų scenose buvo matomas kompiuterio įsikišimas. Visos kitos scenos papuoštos nuostabiai atrodančiomis dekoracijomis bei ypatingai kruopščiai sukurtais personažų kostiumais, kurie atkūrė rodomo filmo laikotarpio madą. Prie bendro vaizdo buvo pridėtas šiek tiek niūrokas vaizdas, kuris pagerino peržiūrą ir atkūrė rimtesnę atmosferą. Juostą apgaubė trimatė erdvė, tačiau viso filmo metu buvo galima pastebėti vos kelias scenas, kuriose matėsi 3D efektas.

Garso takelis istoriniuose epuose visada sudarydavo svarbų pamatą kovų epiškumui ir personažų didvyriškumo pabrėžimui, tačiau šiame filme režisierius ir juostos kompozitorius apsiribojo vien nuotykinės tematikos skambesiais, kurie šiek tiek priminė „Skorpionų karaliaus“ atgarsius. Galutinės scenos daina, kurioje gražiai pateikti titrai, stipriausia viso šio kūrinio kompozicija.

Filmas gali pasigirti ir visai geru operatoriaus darbu. Visgi kovų scenos ir asmeniniai Heraklio pasirodymai itin efektingai atrodo ekrane, o kas svarbiausia, pats juostos bendras vaizdas primena kompiuterinį RPG stiliaus žaidimą. Tikrai yra kur paganyti akis.

Garso montažas filme stiprus, ypač pradžioje, kai Herakliui tenka nelengvos užduotys. Tai jaučiama ir kitose vietose, tarkim, kai degantis miestas apgaubia visą ekraną ir pasigirsta visą naikinanti Heraklio jėga. Filmo montažo darbai kai kuriose vietose atrodo ne itin stabiliai, ypač kelios juostos scenos suderintos pernelyg sausai, tačiau tai netrikdo, nes pats filmas išties smagiai susižiūri.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas populiariausių ir labiausiai apmokamų šių dienų aktorių, buvęs imtynininkas Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas kaip visuomet demonstruoja savo nepriekaištingus fizinius duomenis, kurie sugėdintų net ir labai sportuojančius vyrus. Vaidybos iš jo pusės, kaip tai dažniausiai būna, nėra, tačiau vien jo charizma perkelia Heraklio portretą į visiškai kitą lygį. Tai galingas ir į Dievą panašus vaizdas, kuris nušluoja visus kitus iki šiol atkurtus šio mitologinio veikėjo atvaizdus kine.

Dwayne‘ui filme asistuoja labai ypatingas aktorių būrys, tarp kurių galima pamatyti patį Johną Hurtą, juostoje suvaidinusi lordą Kotą, Rufusą Sewellą, kuriam atiteko gana įdomus personažas, tik deja ne iki galo buvo sugebėta jį išreikšti. Komiškiausią komandos narį Amfiarą atkuria Ianas McShane‘as ir dar galime išvysti seniai kine matytą Josephą Fiennesą, įkūnijusį karalių Euristėją.

Moterų gvardija šiame filme neturėjo jokių šansų, todėl jos pasirodė prastai, neįdomiai ir tiesiog blankiau už visus esminius juostoje pasirodžiusius vyrus.

Verdiktas

„Heraklis“ – tai kitoks, žymiai atviresnis ir dramatiškesnis pasakojimas apie žymiojo Dzeuso sūnaus likimą, kurio metu netrūksta humoro, įstabių dekoracijų ir kostiumų. Juostoje daug charizmatiškų veidų, efektingai atrodančių kovų scenų ir nenuilstančio Dwayne‘o Johnsono solinio pasirodymo, priverčiančio gerai praleisti laiką kino salėje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko / Step Up: All In


Premjera: Rugpjūčio 1, 2014Step Up: All In
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 112 min.
Žanras: Drama, Romantinis
Šalis: JAV
Režisavo: Trish Sie
Vaidina: Ryan Guzman, Briana Evigan, Adam G. Sevani, Misha Gabriel Hamilton, Stephen Boss

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 57/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 20 000 000 $

Filmo pajamos – 26 200 000 $

Siužetas

Šokių trupės iš viso pasaulio suvažiuos čia, kad susigrumtų žūtbūtiniame mūšyje ir išsiaiškintų, kuri iš jų stipriausia. Jų laukia sunkus mūšis, kurio baigtis gali išpildyti arba sužlugdyti dalyvių svajones bei net nulemti karjerą.

Buvaukine.lt sako:

„Penktas kartas nemeluoja?“

Debiutuojanti pilnametražių filmų režisūroje scenaristė Trish Sie kartu su visu būriu prodiuserių pristato penktą ir, matyt, paskutinį žymiosios šokių franšizės dalį, kurioje paskutiniam rimtam pasispardymui negailestingame ir patraukliame šokių šou Las Vegaso pažiboje – Cezario Rūmuose, surinko visus geriausius serijos šokėjus.

Kino debiutantė kviečia visus muzikos, gražių kūnų ir pašėlusių judesių entuziastus atsidurti šokių aikšelėje ir kartu su dalyviais patirti meilės, nuoskaudų, tikėjimo ir draugystės jausmus, privesiančius prie pagrindinio tikslo – šokių karalių titulo labiausiai apšviestame Amerikos mieste.

Apie ką mes čia…

Šokėjų grupė „The Mob“ persikėlė iš Majamio į Los Andželą siekti savo svajonių, tačiau nenusisekęs gyvenimas ir skolos priverčia visus rimtai susimąstyti. Grupės lyderis Šonas nusprendžia nepanikuoti ir pasilikti angelų mieste, tačiau kolektyvas su juo nesutinka. Trupė lieka be savo lyderio, bet jų keliai neišsiskiria, nes greitu metu visų lauks tikras išbandymas vienose iš svarbiausių šokių varžybų, vykstančių Las Vegase…

Kūrinio vidus

Jau įpratome kas dvejus metus sulaukti naujos, kas kartą vis prastesnės aptariamo filmo dalies, bet vis vien einame ir bandome stebėti nutrukgalviškus šokėjų pasirodymus didžiuosiuose kino ekranuose. Šokiai tampa monotoniški, o ir konkurentai nesnaudžia: britai neapsiriboja keliomis „Gatvės šokių“ dalimis, kurios su kiekviena dalimi atrodo žymiai efektingiau nei ši filmų serija.

Penktoje jau iki gyvo kaulo įgrisusios franšizės „Šokis hip-hopo ritmu“ dalyje viskas yra labai blogai. Jeigu ankstesnėse dalyse siužetinių linijų trukumus kompensavo išties įspūdingi šokiai, tai šiame filme jų net nebuvo. Žinoma, kalba eina apie kažką išradingo ir anksčiau nematyto, deja, tenka nusivilti susiklosčiusia padėtimi. Visos juostos metu tėra vos dvi vietos, kurias galima pavadinti šokiais, kitur tai smagūs veikėjų šėlsmai, kurių patrauklumas prilygsta nuobodžiam pasakojimui apie nelaimingos meilės paieškas. Visgi šioje dalyje net meilė pateikta taip šaltai, kad liūdna žiūrėti į nusiminusius veikėjų veidus. Jokios aistros, pasitikėjimo savimi ir jokių šiltų susižvalgymų.

Didžiausiu kozirių tiek iš režisierės, tiek iš prodiuserių pusės turėjo tapti senų ir labiausiai pamiltų personažų sugrįžimas, tačiau to nepakako. Nei vienas iš jų nebuvo toks žavus kaip filmuose, kuriuose pasirodė pirmą kartą. Dvyniai, trečiame „Šokis hip-hopo ritmu“ filme privertę šypsotis, čia neparodė nieko. Visgi tai puikus tandemas, kuris galėjo praskaidrinti nemalonią ir itin sunkiai vystomos siužetinės linijos atmosferą. Vienintelis Endės personažas leido naujai pažvelgti į šią antros dalies pagrindinę veikėją. Smagu, kad pagaliau buvo atskleistas jos likimas ir meilės santykiai su Čeisu, dėl kurio mergina taip alpo pirmą kartą pasirodžiusi kino ekranuose. Briedis irgi atrodė blankiai, nors jo solinis šokis, kaip ir trečiame filme, buvo patrauklus ir mielas akiai. Kiti herojai atliko statistų vaidmenį ir kartu su pagrindiniais herojais papildė foną savo šokių judesiais. Gaila, kad šioje dalyje taip neatsakingai pasielgta su herojais ir kai kuriomis temomis, kurios būdingos visai filmų serijai.

Filmas, kaip jau minėta – labai nuobodus. Peržvelgus ansktesnius filmus, kuriuose būtent šokiai ir pritraukdavo žiūrovą, tai tikrai keista. Prisiminus 2006 metus, kai visai paprasta meilės drama virto į vieną pelningiausių šokių tematikos projektų kino istorijoje, kyla apmaudas matant, kas liko iš daug žadančio kino projekto. Belieka viltis, jog filmo kūrėjai susitaikys su mintimi, kad jų fantazija išseko, kad atėjo metas šioje istorijoje dėti tašką, ir nebekurs filmo „Šokis hip-hopo ritmu“ tęsinių.

Techninė juostos pusė

Kiekviename „Šokis hip-hopo ritmu“ filme didelis dėmesys suteikiamas garso takeliui ir efektingai muzikinei palydai, pagal kurią šokėjai gali išreikšti save šokių aikštelėje. Deja, bet šiame filme jis tragiškas. Vienintelė daina, kuri sukūrė ypatingai žavią atmosferą – kadaise populiaraus amerikiečių reperio Coolio 1995 metų megahitas „Gangsta‘s Paradise“, kurį galiausiai sumiksavo ir perdarė į neskoningą žodžių ir natų mišinį. Iš kitų žinomu dainų buvo galima išgirsti Method Man „Judgment Day“, Celestina „Turn It Up“ bei Lil Wayne „My Homies Still“.

Operatoriaus darbas pakenčiamas. Šokių scenose viskas atrodė puikiai, efektingai ir gražiai, tačiau kai reikalas prieidavo prie eilinių pasikalbėjimų, visas vaizdas virsdavo į kraupiai atrodantį mažo biudžeto filmą, kuriame į veikėjus ir jų emocijas kameros darbas tiesiog spjauna.

Garso montažas silpnas, tačiau tai dar niekis, palyginus su juostos montažu. Tragiškai vystoma siužetinė linija, scenos suderintos visiškai neįdomiai, matyti kūrėjų skubėjimas, galiausiai privedęs prie tokio rezultato, kokį matome. Mintis ankstesnių filmo dalių režisierių Johna Cho pakeisti į debiutantę nepasiteisino.

Visą neskaniai atrodantį bendrą vaizdą apgaubia trimatė erdvė, kuri panaudota tik tam, kad būtų galima iš žmonių išpešti daugiau pinigų. Filme tebuvo kelios scenos, kuriose matyti 3D efektas, tuo tarpu trečioje dalyje, prisiminkime – trimatė erdvė pateikta įspūdingai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorių vaidybos sugebėjimus kalbėti tokiuose filmuose beprasmiška, ypač kai 90 procentų jų sudaro profesionalūs šokėjai, tačiau negalima nesigrožėti tuo, kad pagrindinius vaidmenis atlieka tikrai gražūs žmonės.

Ypatingai džiugu dėl Brianos Evigan sugrįžimo į franšizę. Tai gražiausia iki šiol buvusi pagrindinė filmo mergina. Žinoma, šioje juostoje ji pasirodo ne taip žvaliai ir efektingai kaip antrame serijos filme, tačiau jos buvimas čia palieka malonų įspūdį.

Adamas G. Sevani, vaidinantis „briedį“, kaip ir ankstesniuose keturiuose filmuose pademonstravo visai gražų šou. Kiti aktoriai neišsiskyrė iš minios. Vaikinas turi charizmos, bet tikėtina, kad jis iki pensijos vaidins šį vieną ir vienintelį savo karjeros personažą.

Verdiktas

„Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko“ – tai pats prasčiausias žymiosios filmų serijos apie šokius darbas, kuriame šokiai atrodo taip blankiai, kad net banalus juostos scenarijus paima viršų. Nuobodus ir be jokio cinkelio filmas, kurį bežiūrint galima pasidžiaugti dėl kelių pamėgtų ankstesnių dalių personažų sugrįžimo, bet ne daugiau.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

Audros sūkuryje / Into the Storm


Premjera: Rugpjūčio 7, 2014Into the Storm
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 89 min.
Žanras: Trileris, Drama, Veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Steven Quale
Vaidina: Richard Armitage, Sarah Wayne Callies, Matt Walsh, Max Deacon, Nathan Kress

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 0/100
Metacritic – 67/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 15 700 000 $

Siužetas

Kuomet Silvertonui smogia pirmasis viesulas, šio niekuo neišsiskiriančio Amerikos miestelio gyventojai nė neįtaria, jog būtent ši diena daugybei jų taps paskutinė. Tada prie pirmojo prisijungia antras, trečias, penktas… Žmonės ima ieškoti prieglobsčio, tačiau nesėkmingai…

Buvaukine.lt sako:

„Ateina tornadas“

Finalinės „Galutinio tikslo“ dalies režisierius Steven‘as Quale‘as jau keletą metų norėjo adaptuoti savo draugo John‘o Sweetnam‘o scenarijų apie negailestingą ir viską savo kelyje naikinantį viesulą, prieš kurio galią visi tampa bejėgiais, ir pagaliau jam pasisekė, gavus studijos „Warner Bros“ palaikymą.

Kino kūrėjas kviečia į dar vieną įtampos kupiną pasivažinėjimą su grupele išsigandusių žmonių, atsiduriusių katastrofos epicentre ir, susidūrus su tokiu galingu priešu kaip gamtos stichija, iš paskutinių jėgų bandančių išsaugoti gyvybę.

Apie ką mes čia…

Prieš gamtą nepakovosi – šitą posakį supranta grupelė žmonių, atsidūrusių siautėjančio tornado akiratyjė. Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis, nes kiekvienas namas, kiekviena slėptuvė sunaikinama negailestingo viesulo. Lieka vienintėlė išeitis – melstis ir tikėtis, kad stebuklas išgelbės visus nuo tokios siaubingos mirties…

Kūrinio vidus

Katastrofų filmai į kino teatrus dėl efektingų, kvapą gniaužančių scenų bei įtampos ir visuotinės destrukcijos visada pritraukė didelį būrį žiūrovų. Paskutiniuoju tikru tokio žanro atstovu galima tituluoti režisieriaus Rolando Emmericho epą „2012“. Tuomet laki režisieriaus fantazija sukūrė jėgą, naikinančią viską, kas matyti horizonte. Filmų apie tornadus ir galingus viesulus buvo galima pasigesti nuo 1996 metų, kai kinuose siautėjo vienas pelingiausių tų metų projektų – „Viesulas“. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo paminėtos jusotos pasirodymo, galime vėl mėgautis kūrėjų fantazija ir pamatyti kvapą gniaužanti reginį apie galingą gamtos stichiją.

Steven‘o Quale‘o filmas, kaip tai bebūtų liūdna, negali pasigirti geru scenarijumi ir gerai vystoma siužetine linija. Iš pradžių net sunku suvokti, kaip režisierius norėjo pateikti pačią juostą. Pusėje filmo vaizdas atrodo lyg filmuotas butine kamera, tai turėjo sudaryti pseudo-dokumentikos įvaizdį, tačiau kita filmo pusė atrodo nufilmuota įprastu būdu, be jokio papildomo realistiškumo suteikiančio efekto. Iš tiesų tai keistas , prasmės trūkumo įspūdį paliekantis režisieriaus žingsnis. Juostos veiksmas prasideda nuo veikėjų pristatymo ir jų veiklos tą dieną, kai prasideda siaubingas tornadas. Labai kvaili ir visiškai neapgalvoti kiekvieno iš jų veiksmai, kurie galiausiai suveda juos ir leidžia pasimėgauti tarpusavio draugija, norint išgelbėti kailį. Dialogai šiuo atveju ypatingai nenusisekę – klišės, klišės ir dar kartą klišės.

Siužetinė linija žiūrovą susipažindina su nelaimingo ir eilinio berniuko simpatija mergaitei, kuri jam palankumo, deja, nerodo, vienišu tėvu, norinčiu apsaugoti savo vaikus, keliais specialistai, kuriems svarbūs tyrimo rezultatai bei dviem tradiciniais provincijos gyventojais, kurie bando pagyvinti atmosferą nejuokingais, tačiau visai pakenčiamais juokeliais. Toks filmo herojų būrys nežada nieko gero, bet viską kompensuoja intriguojanti veiksmo linija, ne veikėjai, o įvykis atsiduria pasakojamos istorijos centre. Galima sakyti, kad tokiuose filmuose nereikia ieškoti siužeto, jog jis sukurtas tam, kad pademonstruotų efektingą veiksmą ir technoliginį pranašumą, tačiau netgi banaliausiuose tokio tipo filmuose visada būdavo bent kažkoks scenarijus, kuris galėjo pritraukti dėmesį. Šnekant apie veikėjus, tai keliuose vietuose buvo neblogų perliukų, kuriuos juos pateikė būtent provincialų tandemas. Viasgi akivaizdu, kad nemažai žmonių bando nufilmuoti ar nufotografuoti kažką siaubingo ir atsidurti viso to įvykio kadre, kad vėliau būtu galima įkelti į „YuoTube“ arba į kokį nors „Facebooką“. Neapsienama ir be patriotizmo temos. Netgi juokinga, kai sunaikinto miesto fone atsiduria amerikiečių vėliava. Gerai dar, kad amerikeičiai neapkaltino gamtos stichijos terorizmu ir jų demokratijos paniekinimu.

Filmą visgi verta pamatyti kine dėl išties gerai šilaikytos įtampos, kuri ateina ir išeina kartu su viesulu. Visais kitais atvejais tai bus dar vienas nusivylimas, kai tuo tarpu pasirinktas žanras ir tematika suteikia galimybę ištiesų kokybiškam, intriguojančiam, dėmesio vertam filmui. Prisiminkime 2011metų filmą „Slėptuvė“. Vien jau kalbos apie viesulą privertė drebėti iš baimės, o ką kalbėti apie tai, jeigu ši baugi įsisiautėjusi stichija būtų buvusi parodyta visoje savo siautulio galybėje… Deja, šiame filme to nėra, ir tai tikrai apmaudu, nes praėjusių metų kino studijos „Warner Bros“ anonsas žadėjo įspūdingą reginį.

Techninė juostos pusė

Svarbiausiu koziriu šiame filme tampa ne efektai, o tiesiog nepriekaištingas garso montažas, kuris taip susitiprina matomą vaizdą, kad galima savo kailiu pajusti visą kino ekrane rodomo viesulo jėgą. Retas ir nuostabus reiškinys kine, kai būtent sustiprintas garsas suteikia juostai žavesio.

Specialieji efektai filme netgi labai geri, tačiau tose vietose, kai viesulas pradeda naikinti namus, pakelia automobilius arba artėja prie oro uosto ir susiurbia visus lėktuvus iš eilės, CGI atrodo kraupiai. Kompiuteriniai specialieji efektai taip ir rėžia akis, o tai nėra gerai. Užtat pats uraganas ir jo pateikimas nepriekaištingas. Pasižiūrėjus iš šono nukrečia šiurpas pagalvojus apie tai, jog kažkas tokio galėtų įvykti Lietuvoje.

Muzikinė filmo palyda visai pakenčiama. Kelios heroinio konteksto kompzicijos, suteikiančios filmo atmosferai tam tikro epiškumo, taip ir suponuoja mintį, kad iš niekur nieko pasirodys koks nors Supermenas arba Geležinis žmogus ir išgelbės iš nemalonios situacijos, į kurią pateko grupė žmonių. Keistas jausmas, tačiau filmo kūrėjai pasirinko būtent tokią muziką, kuri būdinga blokbasteriams, sukurtiems pagal komiksų motyvus.

Operatoriaus darbas filme dvejopai efektingas. Iš vienos pusės – buitinės kameros įspūdis suteikia realistiškumo, tačiau šiuo atveju apsieta be drebančio vaizdo efekto, iš kitos pusės – tai išties įspūdingas reginys. Kameros darbas filme kokybiškas, todėl viesulas buvo pateiktas visame savo gražume. Herojai irgi pateikti visai neblogai.

Juostos montažas visiškai nenusisekęs. Kaip buvo minėta pradžioje, sunku suprasti, ar tai dokumentinio pobūdžio filmas, ar ne, todėl scenos pateiktos tokiu būdu, kad viskas susilieja į vientisą vaizdą. Galiausiai sunku suprasti paties veiksmo esmę. Išvis, veiksmui įisibėgėjant personažų likimas atsiduria antrame plane. Tokių siužetinių spragų seniai nebuvo matyti tokio mąsto projekte.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą gelbsti viso labo du aktoriai. Žinoma, kalba aeina apie pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjo, Richard‘o Armitrage‘o, pasirodymą. Aktorius labiausiai žinomas iš „Hobito“ trilogijos, kurioje įkūnijo nykštuką Toriną. Priešingai nei kitų juostos dalyvių vangiuose veiduose, šiame personaže atsispindėjo ir nerimas, ir įtampa, ir baimė.

Seniai matyta kino ekranuose „Kalėjimo bėglių“ žvaigždė Sarah Wayne Callies sugebėjo neblogai akomponuoti Richardui, todėl jų tandemas ekrane atrodo gana patraukliai. Žinoma, tai nereiškia, kad aktorė sugebėjo puikiai parteikti savo herojės dramą. Gražus vaizdas vyrų akims, bet visiškai sausa vaidyba.

Visi kiti juostos dalyviai nei iš tolo neprilygo pagrindiniam duetui. Nei vienas jų neišpildė savo personažų – nepasižymėjo nei charizma, nei gera, įtikinama vaidyba. Eiliniai, blankiai atrodantys aktoriai.

Verdiktas

„Audros sūkuryje“ – tai ypatingai išvaizdžios techninės pusės ir galingo garso kūrinys, kino teatrų salėse priverčiantis pajusti visą stichijos galią, tačiau be specialiųjų efektų ir įtampos kupino vaizdo nepasižymintis nei gera siužetine linija, nei patrauklia aktorių vaidyba, nei ypatingai geru montažu, ir visais aspektais pralaimintis kitiems garsiems šios tematikos filmams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 4/10

Bendras vertinimas: 5/10

Galaktikos sergėtojai / Guardians of the Galaxy


Premjera: Rugpjūčio 1, 2014Guardians of the Galaxy
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 1, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 121 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo, Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: James Gunn
Vaidina: Chris Pratt, Zoe Saldana, Dave Bautista, Vin Diesel, Bradley Cooper

IMDB – 8.9/10
RottenTomatoes – 92/100
Metacritic – 76/100

Filmo biudžetas – 170 000 000 $

Filmo pajamos – 160 400 000 $

Siužetas

Į amerikiečių lakūno Piterio Kvilo, skrajojančio Galaktikos platybėse, rankas, patenka paslaptinga relikvija. Netrukus paaiškėja, kad šį artefaktą medžioja ir nuožmus galaktikos piktadarys Ronanas. Nespėjęs nė apsidairyti, Piteris tampa vienu labiausiai medžiojamų žmonių visatoje. Supratęs, kad vienas nuo visos armijos medžiotojų nepabėgs, Piteris kreipiasi pagalbos į vieną keisčiausių visų laikų kompanijų: kalbantį meškėną, į medį panašų humanoidą, nuostabaus grožio negailestingą žudikę ir dar vieną kerštu gyvą veikėją.

Buvaukine.lt sako:

„Kitokie didvyriai arba mūsų dienų Keivinai Beikonai“

Debiutosiantis blokbasteriuose režisierius, prodiuseris, aktorius ir scenaristas Jamesas Gunnas, pridėjęs rankas prie tokių projektų įgyvendinimo kaip 2006 metais pasirodęs siaubo filmas „Šlykštynė“ bei juodosios komedijos apie dramatišką kitokio super-didvyrio gyvenimą 2010 metų juostoje „Super“, pristato vieną svarbiausių šių metų vasaros sezono projektų, paremta „Marvel“ studijos komiksais.

Kino kūrėjas kviečia visus didžiausius fantastinio žanro gerbėjus ir komiksų mylėtojus pagaliau išvysti kino teatrų ekranuose labai populiarius JAV herojus, kurie duos tikro garo visiems blogiukams, o kartu viso filmo rodymo metu linksmins ir neleis nuobodžiauti žiūrovus, atėjusius pamatyti savo mėgstamus personažus visame šios ekranizacijos gražume.

Apie ką mes čia…

Visi didžiausi galaktikos galvų medžiotojai turi vieną tikslą – sugauti žinomą vagį, vadinantį save Žvaigždžių valdovu, kuris pavogė itin vertingą relikviją – sferą. Medžiojamas pusiau žmogus, pusiau ateivis net nenutuokia, kokią galią turi savyje tas daiktas, dėl kurio jis ir pateko į nemalonę. Didžiuliu laimikiu už Žvaigždžių valdovo galvą susidomėjo ne itin draugiškai nusiteikęs duetas – Grūtas bei Roketas, o taipogi vagis pateko į Gomoros, kuriai įsakyta pavogti sferą ir nugabenti pas galingiausią padarą visoje galaktikoje, akiratį. Taip ir susipažįsta tie, kuriuos ateityje visi vadins Galaktikos sergėtojais.

Kūrinio vidus

Kiekviena nauja „Marvel“ studijos komiksų ekranizacija – iššūkis ne tik šioje srityje pelningiausiai pasaulio kompanijai, bet ir gerbėjams visame pasaulyje. Paskutiniais metais kiekvienas filmas, sukurtas komiksų motyvais, galėjo pasigirti ne tik gerais specialiaisiais efektais, tačiau ir visai padoriu siužetu. Žinoma, tokie brendai kaip „Geležinis žmogus“, kurio didžiausia sėkme galime įvardinti Roberto Downey Jr. pasirodymą, nustumia pasakojimo istoriją į antrą planą. Prisiminkime vien apgailėtiną didžiausio Tonio Starko priešo interpretaciją – Mandariną. Bet kaip bebūtų, antrasis „Kapitonas Amerika“ ir „Toras“ viršijo visus lūkesčius. Pasibaigus pirmąjai „Keršytojų“ fazei, viskas pakrypsta ties antrąja, žymiai efektingesne faze, į kurią galime drąsiai įskaičiuoti ir šį kūrinį. Kitais metais vasaros kino sezoną balandžio 25-ąją dieną atidaro antroji „Keršytojų“ dalis, nuo kurios prasidės trečios ir finalinėes fazės darbai.

Iš pirmo žvilgsnio „Galaktikos sergėtojai“ – tai beveik niekuo neišsiskirianti „Keršytojų“ alternatyva, kurios veiksmas perkeliamas iš Žemės planetos į visatos prieigas. Suburiama nepraustaburnių visažinių, pasikliaujančių savo jėgomis, komanda, kuri stos akis į akį su didžiausiais nedorėliais, norinčiais užvaldyti visus įmanomus galaktikos kampelius. Deja – tai tik iliuzija. Abi super-didvyrių komandos (šiuo atveju – anti-didvyrių) turi visiškai kitokius tikslus. Jeigu „Keršytojus“ suburia Nikas Fiuris – ir tai yra dalis grandiozinio plano, apsaugant planetą, tai „Sergėtojai“ savo nuožiūra priima galaktikai svarbius sprendimus ir patys petys į petį stoja į kovą su tarpgalaktiniais niekšais. Komiksai irgi skirtingo pobūdžio. „Galaktikos sergėtojai“ – unikalus reiškinys, kuriame humoras sudaro beveik 90 procentų viso veiksmo. Jau nuo pirmų filmo minučių pradedama brukti žiūrovui humoro perpildytas scenas, kuriose nerasime banalių ir neskoningų epizodų. Vien ko verta alegorija apie Keviną Baconą ir jo kultinį kino hitą „Pamišę dėl šokių“, tapusiu akivaizdžiu pasišaipymo įrankiu filmuose ar televiziniuose serialuose. Iš vienos pusės, akivaizdžiai matome klišines filmo scenas, iš kitos – meistrišką tų scenų pateikimą, todėl juostą galime vertinti kaip tikrą fantastinę veiksmo komedija, kuri nepabosta nei akimirkai.

Filmas kupinas įvairiausių herojų, tačiau svarbiausiais tampa visgi ne „Galaktikos sergėtojų“ būrys, bet pagrindinis tiek šios visatos herojų, tiek Žemės didvyrių, pasivadinusiu „Keršytojais“, priešas. Kalba eina apie pagrindinį trečių „Keršytojų“ antagonistą – Tanosą. Pirmą kartą jį buvo galima pamatyti pirmųjų „Keršytojų“ filmo finale. Šioje juostoje jau galime susidaryti nuomonę apie visos galaktikos siaubą, todėl pokalbiai apie jo galią netyla viso filmo metu. Atmetant šį veikėją, žinoma, didžiausią žiūrovų dėmesį pritraukia būtent tituliniai anti-herojai. Ryškiausiu iš jų yra puikaus humoro nestokojantis Žvaigždžių valdovas, kuris tampa alternatyva Toniui Starkui. Bebaimis, sarkastiškas ir kupinas ironijos herojus atsakingas už kokybiškai vystomą komedinę filmo pusę. Nenutolsta nuo jo ir Roketas. Pykčio priepuoliais gyvenantis graužikas, besibičiuliaujantis su vieną frazą teištariančiu medžiažmogiu Grūtu – viso filmo talismanas. Moteriškos lyties atstovė neparodo nieko išvaizdaus ar įsimenančio, nedemonstruoja jokių charakterio savyvių, kurios būtų patrauklios. Gomora – vienas iš prasčiausių ir neturinčių charizmos veikėjų. Draksas – brutaliai kvailas, tačiau geros širdies trokštantis keršto galiūnas, kurio priešprieša kitiems suburia šią neįtikėtina komandą. Visi jie sudaro kompanija, kuria neįmanoma nesižavėti. Iš tikrųjų „Sergėtojų“ komanda atrodo geriau už žinomiausių „Marvel“ didvyrių sąjungą jusotoje „Keršytojai“. Ką gi, teks laukti 2017 metų, kad būtų galima vėl juos pamatyti. Na, arba nepagailėti pinigų ir dar sykį nueiti į kiną.

Veiksmo filme apstu, todėl tiek herojų dvikovų scenos, tiek kosminių laivų batalijos ne tik pritrauks prie ekrano, tačiau ir leis pasitelkti fantaziją, kuri nenumaldomu greičiu perkels į visų įvykių epicentrą, kad taptume filmo dalyviais. Toks filmo pateikimas užburia, ypač jeigu esi komiksų ir panašios stilistikos filmų gerbėjas. Taip pat filmo metu sužinosime ir apie kai kurių relikvijų kilmę, todėl šią juostą galime pavadinti pagalbiniu „Marvel“ visatos įrankiu, leidžiančiu suprasti tam tikrus įvykius ir jų seką chronologine tvarka. Filmą galima apibūdinti kaip mūsų laikų „Žvaigdžių karus“. Ne tik sprendžiant iš pasakojamosios istorijos principo, tačiau ir iš žanrų kosmoso tematikos įvairovės, kurios buvo galima pasigesti nuo trečios žinomos sagos pasirodymo dalies kino ekranuose. Lauksime tęsinio, kuris, tikėkimės, bus stipresnis ir labiau pavažiavęs nei originalas.

Techninė juostos pusė

„Marvel“ nebūtų „Marvel“, jeigu neinvestuotų į savo projektą didelių pinigų, todėl ties specialiaisiais efektais pasidarbuota išties nuostabiai. Pastaba apie „Žvaigždių karus“ buvo itin taikli. Mačiusieji filmą pritars. Spalvingas, niūrus, o kartu toks paslaptingas naujai sukurtas pasaulis apgaubtas puikia trimate erdve, kurioje gilus vaizdas įtraukia nuo pat pirmų filmo scenų. Taip, šiuo atveju 3D pateisina savo vardą. Efektingas specialiųjų efektų bumas, lendantis iš ekrano ribų, suteikia šiam nuosabiam žanro astovui šarmo.

Operatorius filmo metu irgi nesnaudžia. Pateiktos vizualiai gražios ir adrenalino kupinos veiksmo scenos su kine taip mėgstamu priartinimu. Prisiminkime prieš metus pasirodžiusi „Žmogų iš plieno“, kuriame kameros darbas taip pat detaliai pateikė ne tik filmo herojus, tačiau itin krupščiai atskleidė rodomas vietoves. Kiekvienoje scenoje galima atrasti kažką nematyto ir naujo, todėl filmas dar labiau įtraukia į save. Pažinti kažką naujo – visada smagu.

Muzika filme muša visus šiumetinius rekordus šiame plane . Tokio nuostabaus garso takelio seniai nebuvo girdėti. Žinoma, kalbama apie dainas, o ne vien muzkines kompozicijas. Galime išgirsti tokius hitus kaip grupės Jackson 5 daina „I want you back“, Davido Bowie „Moonage Daydream“, Blue Swede „Hooked on a Feeling“ ar Redbone „Come and Get Your Love“. Kiekvienas iš šių kūriniu puikiai tiko sudaryti lengvą ir šiek tiek pamišusią filmo atmosferą.

Montažas ir garso montažas be priekaištų. Visgi filmas ir jo veiksmas pateiktas tokiu būdu, kad intriga išlaikoma iki pabaigos, o įspūdingiasiose veiksmo scenose sprogimai, susidūrimai su priešais ir efektingai atrodančios gaudynės, sustiprintos garsu, suteikia filmui tokios galios, kuri reikalinga pakerėti žiūrovą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Televizinių serialų aktorius Chrisas Prattas net didžiausiose savo svajonėse negalėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jis taps vienu geidžiamiausiu pasaulio aktoriumi. Po „Galaktikos sergėtojų“ pasirodymo, jis atgimė kaip tikra žvaigždė. Nenuostabu, juk kitais metais jo laukia nemažiau vertingi projektai. Tačiau neužbėkime įvykiui už akių ir sutelkime visą dėmėsį į šį filmą. Akivaizdu, kad Chrisas turi didžiulį talentą, todėl jo įkūnytas Žvaigždžių valdovas juostoje atrodo puikiai. Kiekvienas gestas priverčia nusišypoti. Tokį pat jausmą buvo galima pajusti bežiūrint į Tinio Starko atlikėją – Robertą Downey Jr. Didelė pagarba turi būti juntama aktoriui ir už tai, kad jis dėl šio vaidmens numetė nemažai svorio ir iš pliuškio tapo labai patraukliu ir sportiškai atrodančiu vyru.

Zoe Saldana jau eilinį kartą pasirodo kosminėse franšizėse, tačiau jos kaip aktorės progresas kažkur sustojo vietoje ir nepajuda jau penkerius metus, kai į kino ekranus įžengė pelningiausias visų laikų filmas „Įsikūnijimas“. Gomoros paveikslas, kurį užguožė visi kiti filme pasirodantys herojai – šaltas ir tiesiog neįdomus.

Žinomas imtyninikas Dave‘as Bautista nors ir nepasižymėjo kažkokiais aktoriniais sugebėjimais, jo brutalumas ir išvaizda atpirko visus minusus, sklindančius iš silpno personažo įkūnijimo vaidybine prasme. Galbūt ateityje jis susilauks tokios pat sėkmės kaip jo kolega iš ringo – Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas.

Kiti komandos nariai pasirodė žiūrovų teismui kaip kompiuterizuoti veikėjai, tačiau juos įgarsino aktoriai, kurių balsai kiekvienam suteikė iškirtinio žavesio. Roketą įgarsinęs Bradley‘is Cooperis pasistengė iš peties, perteikiant nesustabdomą graužimą, o Vinas Dieselis gavo patį išskirtiniausią vaidmenį – Grūtą. Šis veikėjais pasižymėjo labai taiklia iškalba, todėl viso filmo metu tebuvo galima išgirsti vieną vienintelę frazę – „Aš esu Grūtas“. Visgi toks tandemas atnešė filmui labai daug energijos.

Juostą papildė ir Kolekcionerių įkūnijęs Benicio Del Toro, kurio personažą dar nekartą bus galima pamatyti „Marvel“ komiksų ekranizacijose. Taip pat pirmą kartą buvo galima susipažinti su Tanoso balso skolintoju – Joshu Brolinu. Tarp kitų aktorių buvo galima pamatyti ir Djimoną Hounsou , Johnas C. Riley‘is bei Glenn Close.

Verdiktas

„Galaktikos sergėtojai“ – tai vienas iš geriausių studijų „Marvel“ ir „Disney“ bendradarbiavimo vaisių, kuriame susipina daugelis patrauklių žiūrovo akims kino žanrų. Filmas kupinas nepriekaištingų specialiųjų efektų, gero scenarijaus ir, žinoma, nenuilstančios anti-herojų komandos, kurios nuotykius galima įvardyti kaip naujųjų laikų „Žvaigdžių karus“, pritaikytus įvairaus amžiaus kino mylėtojams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: