Magiškieji 2013-ieji Lietuvos kino teatruose (II dalis)

kooliazas

2013 metus galime drąsiai pavadinti fantastikos žanro metais, nes žiūrovams buvo pristatyta net penkiolika tokio tipo filmų. Sunku prisiminti, kad kuriais nors metais kino ekranuose pasirodydavo tiek daug šio unikalaus žanro atstovų. Metai taip pat buvo turtingi ir puikiomis dramomis, trileriais, animacijomis, pasakomis ir veiksmo filmais, kurie džiugino, laikė įtampoje, privertė susigraudinti, o kiti ir nuvylė. Mūsų valstybėje šiais metais pasirodė 163 juostos. Antrojoje dalyje apžvelgsime šviesiausias ir pačias niūriausias kino metų akimirkas dramos ir veiksmo filmų žanre.

Dramatiškas jaudulys

Kaip ir kiekvienais metais, einant link pabaigos ir laukiant apdovanojimų sezono, kino ekranuose pasirodo itin stiprūs dramatinio pobūdžio filmai, priverčiantys ne tik jaudintis peržiūros metu, bet dar ir patirti tam tikrą katarsį. Šiais metais labai daug gerų filmų atkeliavo ir pas mus, todėl aptarsime pačius iškiliausius metų projektus.

Vienu subtiliausiu ir estetiškiausiu šių kino metų reiškiniu tampa finalinė trilogijos apie įsimylėjėlius dalis „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight). Jau beveik dvidešimt metų kino ekranuose tęsiama istorija priverčia pasijausti maloniai ir kartu nustebinti dėl to, kad visi filmai sukuria vieną stiprų pamatą ir kiekvienas iš jų neatsilieka nuo ankstesnių dalių. Toks reiškinys tikrai labai retas šių dienų kinematografijoje.

Kadras iš filmo “Prieš vidurnaktį”

Ilgai lauktas Rono Howardo filmas apie legendinius Formulės-1 lenktynininkus Nikį Laudą ir Jamesą Huntą „Lenktynės“ (Rush) taip pat priverčia nusišypsoti iš nuostabos, kurią šis filmas suteikia. Išties, kruopštus ir įspūdingas reginys kiekvienam žanro gerbėjui, o tuo labiau lenktynių mėgėjui. Ronas Howardas su tokiu stipriu darbu vėl atrodo galingai ir pateikia save kaip vieną geriausių šių metų režisierių.

Kita staigmena tampa kupinas įtampos pasakojimas apie Somalio piratus ir drąsų kapitoną Paulo Greengrasso juostoje „Kapitonas Phillips“ (Captain Phillips), kuris, matyt, gali atnešti Tomui Hanksui jo trečią Oskaro statulėlę už geriausią vyrišką vaidmenį.

Danų drama „Medžioklė“ (Jagten), kuriai irgi žadamas Oskaras už geriausią filmą užsienio kalba, nusipelno visų liaupsių ir pagyrimų. Labiausia džiugina tas faktas, jog toks nuostabus ir stiprus filmas atkeliavo ir į mūsų šalies kino centrus, kuriuose dažniausiai dominuoja komercinis kinas, nešantis didžiulį pelną. Prie to galima paminėti ir subtilų Woody Alleno darbą „Džesmina“ (Blue Jasmine), kuriame suvaidinusi Cate Blanchett reičiausiai pelnys savo antrąjį JAV Kino meno ir mokslų akademijos apdovanojimą. Tokiomis akimirkomis kino teatre belieka džiaugtis ir tikėtis, jog su kiekvienais naujais metais platintojai sugebės atvežti dar daugiau ne masėms skirtų produktų.

Kadras iš filmo “Medžioklė”

Metų nusivylimais šiame žanre tampa ilgai laukta Frensio Skoto Ficdžeraldo „Didžiojo Getsbio“ (The Great Gatsby) ekranizacija, prisodrinta modernių technologijų ir visiškai neatitinkanti tų laikų atmosferos su sintetiniu Niujorko fonu. Kartu su „Getsbiu“ tenka nusivilti ir ilgai lauktu biografiniu filmu apie princesę Dianą (Diana). Šaltas, visiškai neįtraukiantis ir, svarbiausia, neatitinkantis realybės filmas, kuriame mes nepamatome to princesės įvaizdžio, kuris buvo iš tikrųjų. Dramatiškais vingiais šie filmai negali pasigirti, tačiau kiekvienas iš jų turi išskirtinių bruožų, kuriais ir pritraukė žiūrovus į kino sales.

Veiksmo trilerių pranašumas

Kino teatrai kiekvienais metais parodo daug įtampos ir veiksmo kupinų juostų, todėl tokių filmų peržiūrose ir šiais metais netenka nuobodžiauti. Žinoma, dažniausiai kino ekranuose karaliaujantys vieno tipo filmų aktoriai, kaip Jasonas Stathamas, neteikia vilties, jog bus galima pamatyti kažką išskirtinio, tačiau dėl kokybės ir veiksmo jaudintis tikrai nereikia.

Vienas laukiamiausių filmų šiame žanre buvo penktoji „Kieto riešutėlio“ (A Good Day to Die Hard) dalis. Filmas labai nuvylė, o kartu ir parodė, jog Bruce‘as Willisas jau išsisėmė, kas ir matėsi jo veide visą filmo rodymo laiką. Malonesne staigmena tampa antroji „Eilinio Džo“ (G.I. Joe: Retaliation) dalis, kuri ne tik kokybe aplenkė savo pirmtaką, bet dar labiau įtvirtino Dwayne‘ą Johnsoną kaip vieną pelningiausių šių dienų aktorių. Tenka nusivilti ir ilgai lauktu bei po nelaimingo atsitikimo per „Tamsaus riterio sugrįžimo“ premjerą perkeltu į 2013 metus filmu „Gangsterių medžiotojai“ (Gangsters Squad). Filmas pernelyg kompiuterizuotas, todėl iš gangsterinio stiliaus liko tik aplinka ir drabužiai, o atmosfera ir subtili šeštojo dešimtmečio dvasia dingo.

Kadras iš filmo “Gangsterių medžiotojai”

Šiais metais į kino ekranus taip pat sugrįžo veiksmo filmų legenda, austras Arnoldas Schwarzennegeris. Jis pasirodė galingame ir greitame filme „Paskutinė tvirtovė“ (The Last Stand) ir bendrame projekte su ne ką mažiau garsiu aktoriumi Sylvesteriu Stallone „Pabėgimo plane“ (Escape Plan). Šių dienų veiksmo filmų herojus, aktorius Jasonas Stathamas trigubai pamalonino žiūrovus su tokiais projektais kaip „Parkeris“ (Parker), „Kolibrio efektas“ (Hummingbird) ir gruodį pasirodžiusiu trileriu „Paskutinė riba“ (Homefront). Veiksmo filmų asai pasidarbavo iš peties, todėl su nekantrumu tenka laukti kitų metų rugpjūčio ir pamatyti juos vėl kartu finaliniame „Nesunaikinamų“ akorde.

Trilerių žanras irgi turtingas gerais ir ne itin sėkmingais projektais, tačiau, kaip bebūtų, tikrai džiugu, jog būtent šie metai atnešė mums įtempto siužeto „Kalinius“ (Prisoners), verčiantį pasukti smegenis Danny‘io Boyle‘o kriminalinį trilerį „Transo būsena“ (Trance) ir Spike‘o Lee asmeninę žinomos mangos viziją juostoje „Senis“ (Oldboy), kuri labai nusileidžia pirmtakui, bet irgi sugeba laikyti įtampoje iki pat galo.

Kadras iš filmo “Senis”

Kartais pasitaiko ir kurioziškų situacijų, kai vienais metais pasirodo keli visiškai vienodi filmai. Kalbu, žinoma, apie dvi juostas, pasakojančias apie Baltųjų rūmų užgrobimą. Pirmasis filmas, kuris tikrai dinamiškesnis, bet kartu ir kuklesnio biudžeto yra Antoine Fuqua darbas „Olimpo apgultis“ (Olympus Has Fallen). Filmas, pastatytas pagal senąsias žanro taisykles, sugeba pritraukti akis ir laikyti įtampoje visas rodymo minutes. To, deja, negalima pasakyti apie Rolando Emmericho 150 milijonų kainavusi trilerį „Baltųjų rūmų šturmas“ (White House Down). Juokinga, kai tarpusavyje konkuruojančios studijos sugeba taip nudegti, ypač pastarasis filmas, kuris patyrė labai didelį fiasko pajamų plane.

Atsisveikindamas su didžiuoju kinu, režisierius Stevenas Soderberghas, pristatė puikiai pastatytą psichologinį trilerį su dramos elementais „Šalutinis efektas“ (Side Effects). Toks darbas kino metų pradžioje labai optimistiškai nuteikė, ir, kaip galima pamatyti, ne be pagrindo. Prie tokio nuostabaus darbo galima pridėti ir Dereko Cianfrance‘o antrą pilnametražį filmą „Niujorko šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines). Puikus Ryano Goslingo ir Bradley Cooperio tandemas neleido nuobodžiauti visas dvi rodymo valandas.

Kadras iš filmo “Niujorko šešėlyje”

Išties daug įtemptų ir įdomių veiksmo ir trilerio žanro filmų mums pasiūlė kino kūrėjai, todėl šiuos metus galima laikyti irgi pasisekusiais. Atsižvelgiant į artėjančių metų anonsus, galima susidaryti įspūdi, jog ir jie bus pilni gerų projektų, kas efektingo kino mėgėjus turėtu labai nudžiuginti.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: