Category Archives: Trileris

Nuodėmių miestas 2 / Sin City: A Dame to Kill For


Premjera: Rugpjūčio 22, 2014Sin City: A Dame to Kill For
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 29, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 105 min.
Žanras: Veiksmo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Rodriguez
Vaidina: Mickey Rourke, Jessica Alba, Josh Brolin, Joseph Gordon-Levitt, Rosario Dawson

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 45/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 12 336 000 $

Siužetas

Tamsaus, niūraus ir grėsmingo miesto fone pasakojamos istorijos yra ne mažiau niūrios ir grėsmingos. Į pavojingiausias situacijas nuolat patenkantys jų herojai sprendžia savo (ir aplinkinių) problemas, vaikosi malonumų ir ieško atsakymų į pačius keisčiausius juos kamuojančius klausimus.

Buvaukine.lt sako:

„Fatališka moteris“

Žinomas kino chuliganas, kultinis Amerikos režisierius, prodiuseris ir scenaristas, meksikietis Robertas Rodriguezas savo rankomis prisidėjęs prie tokių įsimintinų ir legendinį statusą įgavusių filmų kaip „Desperado“, „Keturi kambariai“, „Fakultetas“, „Mačetė“ ir „Nuodėmių miestas“, kartu su savo senu bičiuliu ir pastarojo filmo, 2005 metų šedevro, kūrėju Franku Milleriu pristato antrą, kultinės grafinės novelės ekranizacijos dalį.

Efektingas ir daug žadantis duetas kviečia antrą sykį pasinertį į nuodėmių, chaoso, smurto ir seksualumo kupiną pasaulį, kurį valdo korupcija, nusikalstamumas bei pagieža, o patys ištvermingiausi bando kovoti su siaubu, sklindančiu iš teisėsaugos pusės.

Apie ką mes čia…

Dvaitas Makartis negali sau atleisti, kad buvo klastingai įviliotas į pražūtingas pinkles paspęstas moters vardu Ava Lord. Kupinas neapykantos, jis pasiruošęs atkeršyti už kiekvieną jam suteiktą skausmingą akimirką. Tuo tarpu kitoje miesto dalyje, seksualioji šokėja Nensė bando susitaikyti su savo mylimojo, detektyvo Hartigano mirtimi, kuris dėl jos pasiaukojo iššovęs sau į burną iš galingojo magnumo. Abiems gyvenimo nuskriaustiems teks užmiršti savo nuoskaudas ir pasiruošti dar vienai kovai su artėjančiu blogiu, norinčiu užvaldyti visą paleistuvaujantį miestą.

Kūrinio vidus

Ištikimiausiems Franko Millerio kūrybos gerbėjams prireikė ilgų ir nuobodžių devynerių metų, kad vėl galėtų išvysti didžiajame ekrane pamėgtus, 2005 metais pasirodžiusius, herojus ir pasakojimą, kuris tais laikais buvo pripažintas vienu originaliausių komiksų ekranizacijų. Kiekvienais metais Robertas Rodriguezas žadėjo apie tęsinį, o gal ir du, nes matė šią istorija trilogijos pavidale, tačiau kalbos teliko kalbomis iki užpraeitų metų, kai studija kartu su grafinės novelės autoriumi pradėjo pasiruošimo darbus. Kelis kartus nukeltas filmas signalizavo, kad su projektu kažkas negerai, tačiau galiausiai išaušo ta diena, kai „Nuodėmių miestas“ atkeliavo į mūsų šalį. Reikia pripažinti – šioks toks nepasitenkinimas po peržiūros liko, tačiau visumoje, tai nuostabus reginys.

Juosta padalyta į keturias istorijas, kaip tas buvo ir su pirmtaku, tačiau šiame filme sulaukėme tik penkių skyrių, o ne šešių, kuo galėjo pasigirti originalas. Pats pasakojimo būdas antroje dalyje yra pernelyg nuobodus ir neturintis tokio šarmo kaip 2005 metų filmas, tačiau bendras pateikimas džiugina. Visgi antrame „Nuodėmių mieste“ galime sužinoti nemažai detalių apie pamėgtus herojus, kurie džiugino ir kartu kaitino akis savo pasirodymais prieš devynerius metus. Taip pat galima paminėti tą faktą, jog smurtas šiame filme atrodo žymiai brutalesnis. Estetikos neliko, tačiau toks kūrėjų sprendimas nėra blogas. Visgi reikėjo kažkaip atitraukti akis nuo tam tikrų scenarijaus spragų. Ypač dialogų, kurie daugelyje vietų labai nuvalkioti ir visiškai neturintys jokio šarmo. Toks juostos pateikimas, nors ir keliose scenose buvo pernelyg grubus, atgimė žymiai tamsesniame miesto pavidale. Susišaudymai, nuogi ir itin karšti kūnai – tai dar vienas pliusas, kuris uždengia kai kurias monotoniškai vykstančias scenas. Prisiminkime paskutinę istoriją ir tą nepakartojamą šokį, kuris, be abejonių, išliks dar ilgai po filmo peržiūros mintyse.

Herojų filme nemažai, tačiau esminis kolektyvas, kurį buvo galima matyti originalioje juostoje sugrįžo. Reikia pripažinti – ne visi jie nesusižiūri taip efektingai kaip 2005 metais. Aktorių amžius išduoda personažų perteikimą ir jų trukumus, tačiau kaip bebūtų, tai visgi „Nuodėmių miestas“, kuriame Marvas, Dvaitas ir Geil vykdo teisingumą. Tiesa, Dvaito veidas pasikeitė, tačiau kaip mes žinome, tai lyg ir pirmos dalies priešistorė, todėl toks pasikeitimas yra gana logiškas. Prisiminkime pirmo filmo pokalbį, kuriame Geil sakė apie Dvaito plastinę operaciją ir apie fizinius pasikeitimus. Taip pat pasikeitė ir seksualioji Miho. Sunku yra vertinti naują veikėjos veidą, tačiau akivaizdu, kad žiūrovai neprarado nieko, dėl ko galėtų kaltinti abu režisierius. Filmą pagražina pirmos dalies antagonistas Manutas, senatorius Rorkas bei epizodiškai pasirodantis Hartiganas. Naujokų tarpe privaloma išskirti titulinės damos personažą, Avą Lord, kuri puikiai papildė bendrą projekto paveikslą. Neblogu veikėju galima įvardinti ir Džonį, kuris kiekvieną kartą pasirodydamas ekrane džiugino savo aktoriniais sugebėjimais. Visgi scenos su Ava ir juo tikrai yra pačios spalvingiausios. Visi šie veikėjai nebuvo taip gerai atskleisti kaip originaliame filme, ypač jeigu eina kalba apie dialogus, kuriuose personažai pristatinėjo save itin vaizdingu būdu.

Atėjus filmo pabaigai apninka keistas jausmas. Lyg ir ne iki galo išpildyta idėja, tačiau pasitenkinimas išlieka. Visgi lauktas devynerius metus projektas nenuvylia taip stipriai kaip buvo galima tikėtis. Gaila tik, kad tęsinys skirtas vienai peržiūrai, po kurios dar ilgai nesinorės jo peržiūrinėti. Skirtingai nei pirma dalis, kuri su kiekvienu kartu patinka vis labiau ir leidžia atskleisti dar daugiau detalių, čia viskas patiekta kaip ant lekštutės, kas ir leidžia naujam Roberto Rodriguezo filmui pasijusti prastesniu už kultinį pirmtaką. Žinoma, kartu ir juostos stilistika nekelia tokio susižavėjimo naujoviškumu, kuris 2005 metais pritraukė minias žmonių į kino teatrus. Kūrėjai pernelyg ilgai tempė su tęsiniu, nes iki to laiko pasirodė „300“, „Stebėtojų liga“, „Dvasia“, kurie iš dalies ir sužlugdė puikų bei išskirtinį „Nuodėmių miesto“ nuarą.

Techninė juostos pusė

Vienintelis faktorius, kuris sugeba išlaikyti juostos didybę – tai, žinoma, neatsiejamas ir itin stilingai pateiktas Franko Millero kūrybos braižas. Tai tiesiog stulbinantis specialiųjų efektų darbas, kuris įmantriai įviniotas į trimatę erdvę padarančią šį reginį žymiai efektingesniu. Gilesnis vaizdas, kurį suteikia 3D specialieji efektai, leidžia pamatyti visą filmo techninį potencialą. O ir pats efektas nėra prastas. Prieš nosį skraidantys įvairūs daiktai – irgi vienas iš geresnių adrenalino pojūčių patirtų kino salėje.

Kameros darbas tiek pirmame filme, tiek antrame priklauso juostos režisieriui Robertui Rodriguezui, kuris dažnai savo režisuotuose darbuose užsiima operatoriaus funkcijomis. Čia vienas stipresnių abejų dalių vizualinių kozirių, kuris sugeba įtraukti dar labiau į tą paleistuvių, korumpuotų policininkų, banditų pasaulį. Robertui galbūt geriausia būtu tapti operatoriumi, o ne režisieriumi, nes šioje sferoje jis nepakartojamas.

Muzikinė filmo palyda – tai dar vienas techninis pliusas, kuriam negalima atsispirti. Puikų vizualą papildančios dainos ir stiprūs skambesiai sukelia tikrą orgazmą tiek akims, tiek ausims, todėl scenarijus tam tikromis akimirkomis pradeda negalioti, nes ausyse skamba nepakartojami skambesiai. Ir vėl už tos techninės pusės vairo stovi ne kas kitas, o juostos režisierius.

Anksčiau buvo minėta, kad istorijos sulipdytos pernelyg vangiai, todėl didelę kaltę galima suversti montažo darbams, kuriais užsiiminėjo visų galų meistras, režisierius Robertas Rodriguezas. Labai neestetiškai atrodo perėjimas iš trečio pasakojimo į ketvirtą. Subtilumo nulis. Žinoma, dėl garso montažo to pasakyti negalima – čia jokių priekaištų nėra. Įspūdingi susišaudymai ir muštynės priduoda tinkamo ir galingo efekto bendram šios juostos pateikimui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Įvyko šiokie tokie pasikeitimai aktorių kolektyve, bet tas tikrai nepakenkė bendram juostos vizualiniam grožiui. Žinoma, du aktoriai, kurie pirmoje juostoje vaidino itin svarbius veikėjus, mirė (Brittany Murphy bei Michael‘is Clarke‘as Duncan‘as). Jų tikrai truko – visgi, abu aktoriai spindėjo nerealia charizma.

Pagrindiniame vaidmenyje šį kartą atsiduria Joshas Brolinas, kuris pakeitė pirmoje juostoje pasirodžiusį Clive‘ą Oweną Dvaito vaidmenyje. Netgi labai puikus pasirinkimas tokiam vaidmeniui, nes Joshui netrūksta nei charizmos, nes brutalumo, o ir vaidina jis nepriekaištingai. Taip pat vienas pagrindinių vaidmenų skirtas ilgai nematytam Mickey Rourke‘ui, kuris įsilieja į Marvo amplua. Ne toks kietas, ne toks greitais ir ne toks efektingas kaip pirmame filme, tačiau išlaikantis klasę ir turintis dar šiek tiek parako.

Moterų tarpe irgi įvyko šiokie tokie pasikeitimai, tačiau labiausiai žavi tai, jog filme pasirodė prancūzė Eva Green, kurią visi vyrai mėgsta dėl jos amžino apsinuoginimo. Turint tokį kūną nenuostabu, kad aktorė mėgsta ji rodyti viešai. Šiame filme ji pasirodė ne tik gerai pademonstruodama savus fizinius duomenis, tačiau ir suvaidino dar vieną klastingos moters portretą. Čia šviesiausias viso aktorių kolektyvo momentas, nes tokį seksualumą, kuriuo spindėjo Eva nurungti galėjo nebent Angelina Jolie, kuriai ir buvo pasiūlytas šis vaidmuo dar prieš penkerius metus.

Kiti gražūs veidai ekrane buvo Jessica Alba „Nancy“ bei Rosarie Dawson „Geil“ vaidmenyse. Abi damos žymiai nusileido savo pirmiesiems pasirodymams, tačiau pademonstruoti savo seksualumo joms užteko laiko. Ypatingai žavingas šokis gerbėjams buvo padovanotas iš Jessicos Albos pusės. Tai tikrai kažkas nerealaus.

Maloniu papildymu tapo ir Josepho Gordono-Levitto suvaidintas Džonis. Itin stilingai pateiktas herojus, kuriam užtekdavo pasirodyti ekrane ir jau pasidarydavo įdomu. Džonio istorijos pateikimas ir visa siužetinės linijos eiga išpildyta patraukliausiai.

Epizodiškai filmą papildydavo Briuce‘as Willisas, Ray‘us Liota, Jamie Chung, Powersas Boothe, Jeremy‘is Pivenas, Junoi, Alexa Vega Temple bei Christopheris Lloyas. Jie irgi pakankamai neblogai prisidėjo prie spalvingo ir niūraus „Nuodėmių miesto“ pateikimo.

Verdiktas

„Nuodėmių miestas 2“ – tai ilgai lauktas kultinio 2005 metų šedevro savo turiniu žymiai prastesnis tęsinys, kurio pranašumas prieš originalą siejasi tik su žymiai kokybiškesne vizualine puse, brutalumu ir apnuogintų kūnų demonstravimu. Tačiau keturios pateiktos istorijos vienareikšmiškai nublanksta prieš tą reginį, kurį prieš devynerius metus mums pirmą kartą pristatė Franko Millerio ir Roberto Rodriguezo duetas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Liusi / Lucy


Premjera: Rugpjūčio 6, 2014Hercules
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 15, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 98 min.
Žanras: Veiksmo, trileris, fantastinis
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: Luc Besson
Vaidina: Scarlett Johansson, Morgan Freeman, Min-sik Choi, Amr Waked, Julian Rhind-Tutt

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 64/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 170 000 000 $

Siužetas

Nešvariame, korumpuotame ir labai pavojingame Taivano sostinės Taipėjaus pasaulyje nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka Liusi įpainiojama į narkotikų kontrabandą. Neturėdama kitos išeities mergina tampa narkotikų mulu – žmogumi, pervežančiu narkotikus implantuotus į organizmą.

Buvaukine.lt sako:

„Filmų mišrainė“

Prancūzas Luc‘as Besson‘as, būdamas vienu geriausių ir įtakingiausių Europos prodiuserių, antrus metus iš eilės savo gerbėjus džiugina paties režisuotais filmais, kurie, tiesa sakant, žymiai geresni nei jo paskutiniai darbai dirbant prodiuseriu. Prieš metus pristačius kriminalinę komediją „Šeima“, „Penktojo elemento“ kūrėjas vėl imasi savo mėgstamiausio žanro – fantastikos.

Režisierius kviečia gerbėjus pamatyti veiksmo bei įtampos filmą iš labai arti – iš vienos moters vidinio pasaulio ir smegenų tikslaus brėžinio, kuriame bus atskleistos visos smegenų galimybės, kurias išnaudojus bus galima pajausti tikrą pranašumą bei galią pavaldžią tik Dievui.

Apie ką mes čia…

Eilinė mergina Liusi patenka į itin keblią situaciją. Ji pagrobiama, priverčiama paklusti vietiniam mafijozui ir galiausiai tampa nelaimingo atsitikimo auka, paverčianti ją nesunaikinama žudymo mašina. Liusi gali išnaudoti visas savo smegenų ląsteles iki maksimumo, tačiau su kiekvienu padidėjusiu smegenų išnaudojimo procentų, auga ne tik jos galios, tačiau ji tampa labai pavojinga supančiam pasauliui.

Kūrinio vidus

Beveik kiekvienam savo filmui pats scenarijų rašantis Luc‘as Besson‘as po daugybės metų pristatė neeilinį pasakojimą. Sprendžiant iš paskutinių jo pasiekimų, tai išties kokybiškas produktas, tik gana naivus, banalus ir greitai užmirštamas, tačiau žavus ir dinamiškai vystomas, kaip ir pridera visiems režisieriaus darbams. Paskutiniu rimtu mokslinės fantastikos darbu buvo jau aukščiau minėtas „Penktas elementas“, kuris dienos šviesą išvydo dar 1997 metais ir nuo to laiko kino kūrėjas apleido šį turtingą žanrą iki dabar, kai kino ekranuose pasirodė daug žadantis trileris „Liusi“.

Pasižiūrėjus šią juostą galima iš karto pasakyti – tai žinomų filmų kratinys, apjungiantis geriausius žanro atstovus, tačiau galima pasidžiaugti, kad patrauklus mišinys neišmuša iš vėžių. Žiūri ir mėgaujies, o kartu ir bandai atspėti iš kokio filmo matyta viena ar kita rodoma scena. Peržiūros metu neapleidžia jausmas, kad tai žymiai blankesnė ir primityvesnė „Šalutinio poveikio“ versija, tačiau susižiūrinti žymiai dinamiškiau. Taipogi filmo metu galime pamatyti pasiskolintas scenas iš Christopher‘o Nolan‘o „Pradžia“, „Matrica“ ar „Viešpatavimas“. Nors šioje juostoje pateiktų filmų detalės apdirbtos grubiau, bet tai netrukdo mėgautis nuostabiomis kovomis, susišaudymais ir Liusi galimybėmis, kurios su kiekviena scena leidžia jai pasijausti tikru visagaliu dievu. Gaila, kad veiksmo scenos trunka ne taip ilgai kaip to norėtųsi. Taipogi Luc‘as Besson‘as į filmą pridėjo visiškai nereikalingų detalių, kas dar labiau supainioja bendrą pamatą. Filmas perpildytas filosofiniais išvedžiojimais apie pasaulio sukūrimą, evoliuciją, gyvybės lopšį. Iš čia kyla klausimas – kam to reikia? Juostos režisierius norėjo pasijausti Terrence‘u Mallic‘u? Sprendžiant iš parodytų vaizdų, galima daryti prielaidą, kad būtent to jis ir siekė. Žinoma, viskas gavosi gan primityviai – tik kelionės laiku šioje vietoje itin gražiai perteikė žmonijos esmę.

Juostoje visiškai neatsiskleidžia personažai – net ir pagrindinė juostos herojė nėra iki galo ištirta. Apie jos praeitį beveik nieko nesužinome – parodyta tik jos smegenų išnaudojimo istorija. Ypatingai greitas procesas, leidžiantis mėgautis veikėjos įgauta jėga, bet ne daugiau. Seksuali, paslaptinga moteris, neturinti jokio tikslo sėja siaubą visiems, kurie nori pasisavinti jos galias. Keršto filmų elementų ir klišinis veiksmo vystymas – tai dar viena Luc‘o Besson‘o dovana žiūrovams, tačiau ar galime dėl to pykti? Ne, nes režisierius sugeba aiškiai išdėstyti savo mintis ir jas įvynioti į įtampos kupiną vaizdą. Be Liusi epicentre atsiduria nevykėlis ir baimės kupinas policininkas/mokslininkas, kurio buvimas reikalingas tiesiog spragų užpildymui scenarijuje. Korėjiečių mafija atrodo tikrai juokingai, ypač tose scenose, kuriose juos muša mergaitė vardu Liusi.

Filmui pasibaigiant jaučiama tuštuma – paskutines dvidešimt minučių parodomas visiškas chaosas ekrane. Bendras vaizdas prilygsta tikrų tikriausiai makalynei ir režisieriaus fantazijos trūkumui – bandė pateikti pernelyg užsuktą siužetą ir intelektualią mintį, tačiau kaip dažniausiai būna – persistengia. Juosta skirta vienai peržiūrai, tačiau nuobodžiauti tikrai nereikės, ypač belaukiant filmo galo ir juostos minties atskleidimo.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviename Bessono darbe, negalima apeiti garso takelio, kuris padaro šį trilerį gyvybingesniu, pačiuožusiu ir nuolat laikančiu įtampoje. Čia atsirado vietos net operai bei kitoms klasikinės muzikos kompozicijoms. Kai kuriose vietose vaizdas suderintas taip lyg žaistum kurį nors „Hitman“ serijos žaidimą. Gražu tiek ausims, tiek akims.

Operatoriaus kameros darbas puikus. Tai vienintelis nepriekaištingas viso filmo dalyvis, kuris vaizdžiai perteikė kiekvieną režisieriaus užmanytą mintį. Vien ko verta paskutinė scena ir kelionė laiku. Toks vaizdas pritraukia dar labiau nei pats juostos siužetas, kuriuo irgi negalima skųstis. Visgi dinamika išlaikoma puikiu lygmeniu.

Specialiųjų efektų filme irgi yra, bet turint 50 milijonų biudžetą negalima pernelyg daug ko reikalauti. Galinė scena atrodo kraupiai, tačiau jau minėta kelionė laiku itin kokybiškai sukurta. Ten ir įdėtos didžiausios lėšos kuriant šią juostą.

Garso montažas šiam filmui irgi prideda žavesio, tačiau gaudynių scenos vystomos pernelyg tyliai. Užtat susišaudymams nėra jokių priekaištų. Juostos montažas kai kur šlubuoja, bet galutinis variantas tenkina – daug chaoso, tačiau žavaus chaoso, kuris čia netgi ir tinka

Aktorių kolektyvinis darbas

Scarlett Johansson su šiuo filmu įrodė, kad vien jos charizmos dėka juosta gali nešti nemažą pelną kūrėjams ir būti patraukli žiūrovams. Labai moteriškų kūno linijų aktorė demonstravo visą savo išorinį grožį, puikiai kovėsi ir, kas svarbiausia, žavėjo savo seksualiu balsu. Vaidybos prasme irgi nėra priekaištų. Atidavė visus 100 procentų, todėl galima drąsiai teigti – čia jos benefisas.

Morgan‘as Freeman‘as, kaip visada, – savam amplua. Jokių pastangų, tiesiog pasirodymas prieš kamerą ir pasakojimas, prilygstantis dokumentinių filmų ciklui, kurį aktorius įgarsino ir iš kurio kartais pasišaipo kinomanai. Nieko asmeniško, tačiau paskutiniai aktoriaus darbai tėra puikus būdas pasipelnyti, bet ne parodyti savo aktorinius sugebėjimus.

Žinomas iš 2003 korėjiečių „Senio“ aktorius Choi Min Sikas taipogi nepademonstravo nieko ypatingo įkūnydamas mafijozą, o jo kolega egiptietis Armas Wakedas, suvaidinęs prancūzų policininką, atrodo išsiblaškęs ir išsigandęs, o gal net ir susijaudinęs – visgi jo partnerė ta pati Scarlett Johansson.

Bet nereikėtų pykti ant antraplanių aktorių – jų tikslas ir buvo užpildyti tuščius kampus ir leisti panelei Johansson daryti savo žavų šou.

Verdiktas

„Liusi“ – tai žavus, ganėtinai banalus, iš dalies įtraukiantis, bet kartu ir nuviliantis trileris su mokslinės fantastikos šešėliu, kurio pagrindinis prioritetas buvo parodyti visus pagrindinio vaidmens atlikėjos privalumus įspaudžiant ją į nenugalimos bei visagalės moters kailį, siekiančios suprasti savo galimybių ribas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Audros sūkuryje / Into the Storm


Premjera: Rugpjūčio 7, 2014Into the Storm
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 89 min.
Žanras: Trileris, Drama, Veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Steven Quale
Vaidina: Richard Armitage, Sarah Wayne Callies, Matt Walsh, Max Deacon, Nathan Kress

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 0/100
Metacritic – 67/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 15 700 000 $

Siužetas

Kuomet Silvertonui smogia pirmasis viesulas, šio niekuo neišsiskiriančio Amerikos miestelio gyventojai nė neįtaria, jog būtent ši diena daugybei jų taps paskutinė. Tada prie pirmojo prisijungia antras, trečias, penktas… Žmonės ima ieškoti prieglobsčio, tačiau nesėkmingai…

Buvaukine.lt sako:

„Ateina tornadas“

Finalinės „Galutinio tikslo“ dalies režisierius Steven‘as Quale‘as jau keletą metų norėjo adaptuoti savo draugo John‘o Sweetnam‘o scenarijų apie negailestingą ir viską savo kelyje naikinantį viesulą, prieš kurio galią visi tampa bejėgiais, ir pagaliau jam pasisekė, gavus studijos „Warner Bros“ palaikymą.

Kino kūrėjas kviečia į dar vieną įtampos kupiną pasivažinėjimą su grupele išsigandusių žmonių, atsiduriusių katastrofos epicentre ir, susidūrus su tokiu galingu priešu kaip gamtos stichija, iš paskutinių jėgų bandančių išsaugoti gyvybę.

Apie ką mes čia…

Prieš gamtą nepakovosi – šitą posakį supranta grupelė žmonių, atsidūrusių siautėjančio tornado akiratyjė. Nėra kur bėgti, nėra kur slėptis, nes kiekvienas namas, kiekviena slėptuvė sunaikinama negailestingo viesulo. Lieka vienintėlė išeitis – melstis ir tikėtis, kad stebuklas išgelbės visus nuo tokios siaubingos mirties…

Kūrinio vidus

Katastrofų filmai į kino teatrus dėl efektingų, kvapą gniaužančių scenų bei įtampos ir visuotinės destrukcijos visada pritraukė didelį būrį žiūrovų. Paskutiniuoju tikru tokio žanro atstovu galima tituluoti režisieriaus Rolando Emmericho epą „2012“. Tuomet laki režisieriaus fantazija sukūrė jėgą, naikinančią viską, kas matyti horizonte. Filmų apie tornadus ir galingus viesulus buvo galima pasigesti nuo 1996 metų, kai kinuose siautėjo vienas pelingiausių tų metų projektų – „Viesulas“. Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo paminėtos jusotos pasirodymo, galime vėl mėgautis kūrėjų fantazija ir pamatyti kvapą gniaužanti reginį apie galingą gamtos stichiją.

Steven‘o Quale‘o filmas, kaip tai bebūtų liūdna, negali pasigirti geru scenarijumi ir gerai vystoma siužetine linija. Iš pradžių net sunku suvokti, kaip režisierius norėjo pateikti pačią juostą. Pusėje filmo vaizdas atrodo lyg filmuotas butine kamera, tai turėjo sudaryti pseudo-dokumentikos įvaizdį, tačiau kita filmo pusė atrodo nufilmuota įprastu būdu, be jokio papildomo realistiškumo suteikiančio efekto. Iš tiesų tai keistas , prasmės trūkumo įspūdį paliekantis režisieriaus žingsnis. Juostos veiksmas prasideda nuo veikėjų pristatymo ir jų veiklos tą dieną, kai prasideda siaubingas tornadas. Labai kvaili ir visiškai neapgalvoti kiekvieno iš jų veiksmai, kurie galiausiai suveda juos ir leidžia pasimėgauti tarpusavio draugija, norint išgelbėti kailį. Dialogai šiuo atveju ypatingai nenusisekę – klišės, klišės ir dar kartą klišės.

Siužetinė linija žiūrovą susipažindina su nelaimingo ir eilinio berniuko simpatija mergaitei, kuri jam palankumo, deja, nerodo, vienišu tėvu, norinčiu apsaugoti savo vaikus, keliais specialistai, kuriems svarbūs tyrimo rezultatai bei dviem tradiciniais provincijos gyventojais, kurie bando pagyvinti atmosferą nejuokingais, tačiau visai pakenčiamais juokeliais. Toks filmo herojų būrys nežada nieko gero, bet viską kompensuoja intriguojanti veiksmo linija, ne veikėjai, o įvykis atsiduria pasakojamos istorijos centre. Galima sakyti, kad tokiuose filmuose nereikia ieškoti siužeto, jog jis sukurtas tam, kad pademonstruotų efektingą veiksmą ir technoliginį pranašumą, tačiau netgi banaliausiuose tokio tipo filmuose visada būdavo bent kažkoks scenarijus, kuris galėjo pritraukti dėmesį. Šnekant apie veikėjus, tai keliuose vietuose buvo neblogų perliukų, kuriuos juos pateikė būtent provincialų tandemas. Viasgi akivaizdu, kad nemažai žmonių bando nufilmuoti ar nufotografuoti kažką siaubingo ir atsidurti viso to įvykio kadre, kad vėliau būtu galima įkelti į „YuoTube“ arba į kokį nors „Facebooką“. Neapsienama ir be patriotizmo temos. Netgi juokinga, kai sunaikinto miesto fone atsiduria amerikiečių vėliava. Gerai dar, kad amerikeičiai neapkaltino gamtos stichijos terorizmu ir jų demokratijos paniekinimu.

Filmą visgi verta pamatyti kine dėl išties gerai šilaikytos įtampos, kuri ateina ir išeina kartu su viesulu. Visais kitais atvejais tai bus dar vienas nusivylimas, kai tuo tarpu pasirinktas žanras ir tematika suteikia galimybę ištiesų kokybiškam, intriguojančiam, dėmesio vertam filmui. Prisiminkime 2011metų filmą „Slėptuvė“. Vien jau kalbos apie viesulą privertė drebėti iš baimės, o ką kalbėti apie tai, jeigu ši baugi įsisiautėjusi stichija būtų buvusi parodyta visoje savo siautulio galybėje… Deja, šiame filme to nėra, ir tai tikrai apmaudu, nes praėjusių metų kino studijos „Warner Bros“ anonsas žadėjo įspūdingą reginį.

Techninė juostos pusė

Svarbiausiu koziriu šiame filme tampa ne efektai, o tiesiog nepriekaištingas garso montažas, kuris taip susitiprina matomą vaizdą, kad galima savo kailiu pajusti visą kino ekrane rodomo viesulo jėgą. Retas ir nuostabus reiškinys kine, kai būtent sustiprintas garsas suteikia juostai žavesio.

Specialieji efektai filme netgi labai geri, tačiau tose vietose, kai viesulas pradeda naikinti namus, pakelia automobilius arba artėja prie oro uosto ir susiurbia visus lėktuvus iš eilės, CGI atrodo kraupiai. Kompiuteriniai specialieji efektai taip ir rėžia akis, o tai nėra gerai. Užtat pats uraganas ir jo pateikimas nepriekaištingas. Pasižiūrėjus iš šono nukrečia šiurpas pagalvojus apie tai, jog kažkas tokio galėtų įvykti Lietuvoje.

Muzikinė filmo palyda visai pakenčiama. Kelios heroinio konteksto kompzicijos, suteikiančios filmo atmosferai tam tikro epiškumo, taip ir suponuoja mintį, kad iš niekur nieko pasirodys koks nors Supermenas arba Geležinis žmogus ir išgelbės iš nemalonios situacijos, į kurią pateko grupė žmonių. Keistas jausmas, tačiau filmo kūrėjai pasirinko būtent tokią muziką, kuri būdinga blokbasteriams, sukurtiems pagal komiksų motyvus.

Operatoriaus darbas filme dvejopai efektingas. Iš vienos pusės – buitinės kameros įspūdis suteikia realistiškumo, tačiau šiuo atveju apsieta be drebančio vaizdo efekto, iš kitos pusės – tai išties įspūdingas reginys. Kameros darbas filme kokybiškas, todėl viesulas buvo pateiktas visame savo gražume. Herojai irgi pateikti visai neblogai.

Juostos montažas visiškai nenusisekęs. Kaip buvo minėta pradžioje, sunku suprasti, ar tai dokumentinio pobūdžio filmas, ar ne, todėl scenos pateiktos tokiu būdu, kad viskas susilieja į vientisą vaizdą. Galiausiai sunku suprasti paties veiksmo esmę. Išvis, veiksmui įisibėgėjant personažų likimas atsiduria antrame plane. Tokių siužetinių spragų seniai nebuvo matyti tokio mąsto projekte.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą gelbsti viso labo du aktoriai. Žinoma, kalba aeina apie pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjo, Richard‘o Armitrage‘o, pasirodymą. Aktorius labiausiai žinomas iš „Hobito“ trilogijos, kurioje įkūnijo nykštuką Toriną. Priešingai nei kitų juostos dalyvių vangiuose veiduose, šiame personaže atsispindėjo ir nerimas, ir įtampa, ir baimė.

Seniai matyta kino ekranuose „Kalėjimo bėglių“ žvaigždė Sarah Wayne Callies sugebėjo neblogai akomponuoti Richardui, todėl jų tandemas ekrane atrodo gana patraukliai. Žinoma, tai nereiškia, kad aktorė sugebėjo puikiai parteikti savo herojės dramą. Gražus vaizdas vyrų akims, bet visiškai sausa vaidyba.

Visi kiti juostos dalyviai nei iš tolo neprilygo pagrindiniam duetui. Nei vienas jų neišpildė savo personažų – nepasižymėjo nei charizma, nei gera, įtikinama vaidyba. Eiliniai, blankiai atrodantys aktoriai.

Verdiktas

„Audros sūkuryje“ – tai ypatingai išvaizdžios techninės pusės ir galingo garso kūrinys, kino teatrų salėse priverčiantis pajusti visą stichijos galią, tačiau be specialiųjų efektų ir įtampos kupino vaizdo nepasižymintis nei gera siužetine linija, nei patrauklia aktorių vaidyba, nei ypatingai geru montažu, ir visais aspektais pralaimintis kitiems garsiems šios tematikos filmams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 4/10

Bendras vertinimas: 5/10

Išvalymas: anarchija / The Purge: Anarchy


Premjera: Liepos 18, 2014The Purge: Anarchy
Premjera Lietuvoje: Liepos 18, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 104 min.
Žanras: Trileris, veiksmo, siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: James DeMonaco
Vaidina: Frank Grillo, Carmen Ejogo, Zach Gilford, Kiele Sanchez, Zoë Soul

IMDB – 7.3/10
RottenTomatoes – 53/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 9 000 000 $

Filmo pajamos – 27 766 532 $

Siužetas

Ateities Amerika yra atradusi puikų nusikalstamumo suvaldymo įrankį. Vieną naktį metuose leidžiami bet kokie nusikaltimai – už juos nebaudžiama. Per tas dvylika valandų, kai nedirba nė viena policijos nuovada, ligoninė ar bet kuri kita viešosios tvarkos palaikymo tarnyba, žmonės išlieja visą viduje susikaupusį įtūžį ir likusias 364 dienas visuomenėje vyrauja tvarka, harmonija, draugiškumas bei tarpusavio supratimas.

Buvaukine.lt sako:

„Iš namų į gatves“

Režisierius ir scenaristas, Jamesas DeMonaco lygiai prieš metus pristatė įtampos kupiną psichologinį trilerį su puikiausia idėja tačiau labai silpnu įgyvendinimu – tai buvo viską nulemiantis veiksnys pelnęs nepasitenkinimą tarp patyrusių kritikų ir eilinių žiūrovų. Žinoma, kadangi pirmtakas, kainavęs vos 3 milijonus dolerių, sugebėjo viršyti savo biudžetą net trisdešimt kartų – šiais metais sulaukėme antros dalies, kurią sukūrė tas pats pirmos dalies idėjos puoselėtojas.

Trečią savo karjeros darbą pristatantis kino kūrėjas kviečia dar kartą atsidurti vienoje dienoje metuose, kai nusikaltimai tampa legalūs ir kai nereikia kelti kojos į gatves, jeigu nori išsaugoti gyvą kailį sulaukus paryčių.

Apie ką mes čia…

Kiekvienais metais, idealioje ateities JAV visuomenėje ateina diena, kai leidžiama nebaudžiamai vykdyti žiauriausius nusikaltimus bei tuo pačiu „išvalyti“ save nuo blogų minčių ir norų pakenkti kitiems žmonėms visas kitas 364 dienas metuose. Atėjus nakčiai visi kraujo ištroškę miestiečiai išeina į gatves siausti, tačiau jie nežino, kad netoliese randasi buvęs karininkas turintis savo planų šiai itin pavojingai nakčiai…

Kūrinio vidus

Prieš metus kino ekranuose pasirodęs „Purgenas“ (bravo platintojams už tokį originalų filmo pavadinimo vertimą) tapo vienu iš didžiausių nusivylimų žiūrovams ir kino specialistams, tačiau kartu tai buvo ir filmas, kurio patrauklią idėją dar buvo galima išgelbėti pratęsus pasakojimą kitame filme. Iš antros dalies žiūrovai nesitikėjo daug, todėl ir lūkesčiai nebuvo sutrypti. Jau vien anonsai buvo nuo apsilankymo kine atbaidantys žiūrovą, tačiau šiuo atveju viskas gavosi atvirkščiai ir ganėtinai patraukliai. Iš psichologinio siaubo trilerio filmo žanras pavirto į veiksmo kupiną ir įtampos nestokojantį trilerį, kuriame kraujas ir brutalumas kelis kartus peržengia pirmtako barjerą.

Iš prabangaus namo patalpų naujame filme visas veiksmas persikelia į miesto gatves, kuriose siaučia kraujo ištroškę žmonės. Iš tikrųjų, tai yra itin taiklus kūrėjų sprendimas – perkelti veiksmo epicentrą į tamsiausias gatves, kurios vien savo bauginančiai atrodančia atmosfera sugeba prisispausti prie kėdžių. Ar galima sakyti, kad filmas baisus? Ne, jis nėra baisus. Tai yra tiesiog smurto perpildytas išsigelbėjimo stiliaus trileris, kuriame sukeliama įtampa žymiai labiau žaidžia su žmonių nervais negu iš kampo išlindusios blogosios dvasios. Smurto scenos įgyvendintos gerai, tačiau kai kuriose vietose pernelyg greitai atitraukiama kamera neleido pajusti viso šio filmo siaubo ir tragedijos. Filmas taip pat kupinas pernelyg klišinių scenų, kurias galime sutikti beveik kiekvienoje tokio stiliaus juostoje. Kas labiausiai gali patraukti akį – tai tam tikras „Kieto riešutėlio“ parodijavimas. Betrūko tik pamatyti užrašą su tokiais žodžiais kaip „Dabar aš turiu šautuvą. Ho, ho, ho“.

Siužetiniai režisieriaus sprendimai irgi patrauklūs akiai. Šį kartą juostoje pasirodo ne viena šeima, norinti išgyventi „išvalymo naktį“, bet kelios grupės žmonių, kuriuos likimas suvedė kartu. Vienišius ir tikras terminatorius – Seržantas, kuris tampa pagrindiniu filmo herojumi drąsiai, neša ant savęs viso filmo veiksmą. Efektingas personažo pasirodymas, toks bekompromisis, kad net primena Maksą Peiną – vyruką, kurio rankos kruvinos nuo susišaudymų dažnumo. Taip pat juostoje pasirodo porelė, kuriai nepasiseka ramiai grįžti namo, bei motina su dukra, norinčios irgi sulaukti rytojaus ramybėje. Visus juos vienija pasipriešinimas užpuolikams. Filmo metu galima susipažinti su įvairiais banditais, tačiau labiausiai dėmesį patraukia kaukėti ir mačetėmis apsiginklavę jaunuoliai, kurių tikslas visiškai kitoks nei buvo galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Šiek tiek nustebino toks filmo siužetinės linijos įvykių posūkis. Kitais anti-herojais, deja, pasigrožėti neįmanoma, jie visi vienodi.

Juostos dialogai tam tikruose momentuose kelia juoką ir panieką režisieriui – kartais visiškai nesąmoningos veikėjų frazės sugadina gerai vystomą sceną. Kartais viskas eina ligi to, jog pokalbis vystomas iš serijos „tas pats per tą patį“, tačiau kartu nesijaučia veikėjų individualumas. Trečiose scenose išaiškinama visa „Išvalymo“ priešistorė – kas sukelia geras emocijas dėl šios dienos ištakų pažinimo. Šį kartą žiūrovas sugeba suprasti ir vizualiai pamato visą šios nakties struktūrą. Tai sudėtinga sistema, kurią valdo pinigai, o, kaip žinome, nuo pinigų priklauso mūsų visų gyvenimas. Pasibaigus filmui galima dar sykį pagalvoti apie tokią realybę, kurią juostoje parodė režisierius Jamesas DeMonaco‘as – nejaugi ir mes esame tie neištvermingi gyvuliai, dėl kurių iki tokio lygio degraduoja mūsų visuomenė?

Akivaizdu, kad filmo laukia komercinė sėkmė, kas tikrai negali džiuginti, nes būtų visai įdomu pamatyti pratęsimą, kuris galbūt dar geriau atskleis „Išvalymo“ esmę. Žinoma, veiksmo gerai sukurta įtampa neprivers nuobodžiauti ir spaudytis, kaip buvo galima daryti po pirmos dalies pasirodymo kino teatruose.

Techninė juostos pusė

Vizualiai filmas šiek tiek suprastėjo ir tapo panašus į „trash“ žanro atstovus – pats konceptas itin priminė 2008 metais pasirodžiusi filmą „Pasmerktųjų diena“. Dekoracijos, kraujo upės ir kostiumai kelią nerimą ir paniką sėdint ir žiūrint filmą – sugeba kartu ir sukelti neblogą įtampą.

Operatoriaus darbas neblogas – ypač gerai žiūrisi kamera pritvirtinta prie automobilio ir motociklų bei filmavimas iš šono – tai yra efektingas sprendimas, tačiau vaizdo atitraukimas nuo smurtaujančių žmonių šiek tiek nuliūdina. Visgi norėtųsi mėsos ir skerdynių, o ne intymiai parodytų vaizdų, kuriuose matoma cenzūra.

Filmo garso takelis ir garso montažas tarpusavyje suderinti tikrai puikiai – sukelia keistus jausmus, bet muzikos garsai ir kelios kompozicijos leidžia pajusti visą blogį, sklindantį iš filmo ekrano pusės. Gerai, kad muzika suteikė tokį charizmatišką pavidalą, kurio mums pagailėjo operatorius.

Palankus filmo siužetinės linijos pateikimo sprendimas nebūtų toks patrauklus, jeigu ne montažas, kuris šį kartą neerzina akių. Prisiminkime prieš metus laiko pasirodžiusią pirmą dalį ir ten pateiktą veiksmo vystymą – skirtumas akivaizdus. Kaip diena ir naktis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viso filmo metu galima pažinti vieną vienintelį aktorių, kuris ne tik gerai atkūrė savo vaidinamą personažą, tačiau ir nurungė visus kitus juostoje pasirodžiusius aktorius. Žinoma, kalba eina apie Franką Grillą, kuris žiūrovams turėtų būti žinomas iš tokių filmų kaip „Patruliai“, „Kovotojai“, „Sniegynų įkaitai“ ar iš serialo „Skydas“. Aktorius pasidarbavo iš peties, nors tam tikrose scenose jis virsdavo tiek į Briuce‘o Williso suvaidintą Džoną Makleiną, tiek į „Matricos“ personažą Neo.

Franko solinį pasirodymą papildė naujojo „Roboto policininko“ žvaigždė Michaelis K. Williamsas bei Carmen Ejogo, kuriai atiteko Evos vaidmuo. Kitų herojų atlikėjai nepasižymėjo nei personažų svarba nei charizmatiškumu, todėl apie juos kalbėti būtų neetiška. Tiesiog pakankamai neblogai papildė foną savo buvimu kadre, nes vaidybos ten buvo galima pasigesti.

Verdiktas

„Išvalymas: anarchija“ – tai visomis prasmėmis puikią idėją turinčios franšizės geresnis įgyvendinimas už praeitais metais pasirodžiusį psichologinio pobūdžio trilerį. Brutalesnis, efektingesnis, patrauklesnis ir kupinas išvaizdingesnio veiksmo „Purgeno“ tęsinys su kaupu atperkantis visas gautas prieš metus laiko nuoskaudas, kurias buvo galima patirti pasižiūrėjus kino salėje nevykusį pirmtaką.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: