Category Archives: Siaubo

Nebylios dvasios / The Quiet Ones


Premjera: Balandžio 10, 2014The Quiet Ones
Premjera Lietuvoje: Gegužės 9, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 98 min.
Žanras: Siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: John Pogue
Vaidina: Jared Harris, Sam Claflin, Erin Richards, Rory Fleck-Byrne, Olivia Cooke

IMDB – 5.6/10
RottenTomatoes – 35/100
Metacritic – 41/100

Filmo biudžetas – 2 000 000 $

Filmo pajamos – 9 186 000 $

Siužetas

Vieno universiteto studentai 1974 metais nufilmavo eksperimentą, kurio metu buvo bandoma atskleisti antgamtiškų reiškinių prigimtį. Tačiau tai ką jie pamatė pranoko jų lūkesčius ir norus.

Buvaukine.lt sako:

„Eksperimentas“

Antrarūšių siaubo filmų prodiuseris ir scenaristas Johnas Pogue, kurio rankos prisilietė prie 2000 metų „Kaukolių“, 2010 metais iš karto į DVD leisto antro „Karantino“ bei padėjo „Greitiems ir įsiutusiems“ išvysti dienos šviesą, pristato savo antrą pilnametražį režisūrinį darbą, kuriuo režisierius debiutuoja plačiuose kino vandenyse.

Ne itin gerus filmus statantis kino kūrėjas kviečia į dar vieną „tikrais įvykiais“ paremtą pasakojimą, kuriame piktos dvasios visais įmanomais būdais bandys prasibrauti į gyvųjų pasaulį.

Apie ką mes čia…

Profesorius Džosepas Koplandas su savo geriausiais studentais atlieka ne itin teisėtus eksperimentus su viena paciente, tačiau jų darbas trunka ne ilgai. Testų metu jie išsikviečia nežinomas jėgas iš anapus, kurios persikūnija į testuojama merginą. Prasideda tikras košmaras, nes dvasios, kurios užvalgo pacientę, nori tik vieno – daugiau aukų.

Kūrinio vidus

Su kiekvienu naujo siaubo filmu pasirodymu, kurį pristato kaip sukurtą pagal tikrus įvykius, darosi baisu, nes tokie nuvalkioti ir visiškai banalūs bandymai privilioti žiūrovą į kino ekranus parodo tikrą kino kūrėjų žvilgsnį į savo gerbėjus. Per paskutinius keletą metų pasirodė tiek daug niekam tikusių šio žanro juostų, kad tenka melsti, jog filmų režisieriai ir scenaristai galiausiai susiprotėtų ir sugebėtų mus džiuginti tokiais darbais, kaip neseniai kinuose pasirodęs siaubo trileris „Okulus“.

Filmo pasakojimo maniera pradžioje primena eilinius senamadiškus siaubo trilerius, kuriais kadaise bandyta psichologiškai paveikti žiūrovą, tačiau įsivažiavus veiksmui visas šis šarmas dingsta ir galime stebėti kituose žanro darbuose besikartojantį nuobodų ir visiškai nebaisų veiksmą. Jis taip blankiai atspindi pačią filmo mintį, jog galiausiai nori užmerkti akis ir užmigti. Iš tiesų, pramiegojęs pusę filmo žmogus nieko neprarastų, nes tai nėra išskirtinis pasakojimas, turintis ką nors unikalaus. Tai filmas, kuriame tiesiog susijungia eilinis požiūris į vaiduoklius arba, kitaip tariant, poltergeistą. Bent jau šiuo klausimu galima buvo šiek tiek labiau pasistengti, kad žiūrovai bent kažką pozityvaus galėtų išsinešti po peržiūros kine. Kalbant apie poltergeistą, geriau atrasti savo videotekoje senesnį, 1982 metų kultinį žanro atstovą ir dar kartą pajusti tikrą siaubą. Juokinga, kai siaubo filmas, kuriame tikrai turėtų būti baisu ir kraupu, tuo pačiu momentu persikūnija į neblogą pašaipą. Jei kūrėjai bandė pasišaipyti iš žiūrovų, tai jiems puikiai pavyko, nes scenarijus tiesiog vertas parodijos statuso.

Juostos veikėjai labai neišvystyti, jų personažų gilumas kažkur dingsta, neleidžiama susipažinti su kiekvieno iš jų pasaulėžiūra ir tik vienintelis profesorius Džosepas priverčia stebėti šį neįdomų farsą. Būtent jis tampa filmo varikliu, bet iki tam tikro momento. Įpusėjus filmui jo beveik nėra, viskas, kas buvo žinoma apie jį pamirštama, nes pats veikėjas tampa tik eiliniu „vaiduoklio“ taikiniu. Norėjosi, kad scenaristas intelektualiai pateiktų šį personažą, bet gavosi taip, kad viskas priminė tam tikrus klišinius siaubo žanro herojus. Taip net neprasidėjus ir pasibaigia pažintis su juostos veikėjais. Nesvarbu, kad tokiuose projektuose pagrindiniu varikliu turi būti išgąstis ir gerai papasakota siužetinė linija su įdomiais veikėjais, kurie peržiūros metu taps mums artimi ir dėl kurių likimo bus galima jaudintis.

Daugiau kaip ir nėra ką pasakyti apie šį nesusipratimą, kuris tampa vienu blogiausiu pastarųjų metų siaubo filmų, stodamas greta „Šėtono belaukiant“. Nesmagus, nebaisus, nuobodus ir tragiškai banalus filmas, kuriame siužetinės linijos eiga pavirsta į liūdną komediją. Tikėkimės, kad ateityje neteks vėl susidurti su tokiais prastais žanro filmais.

Techninė juostos pusė

Garso takelis ir jo skambesys vienintelis šviesus filmo momentas. Neblogos muzikinės kompozicijos ir visai pakenčiamas garso montažas, kuris keliose vietose akimirkai privertė pajusti baimę, bet daugiau filmas vystomas kaip eilinė nieko neišsiskirianti drama.

Operatoriaus darbas tragiškas, sunkiai apčiuopiamos svarbiausios filmo vietos, nevaizdingai ir tiesiog kraupiai pavaizduotos „siaubo“ turinčios scenos, kuriomis buvo galima pagerinti bendrą filmo vaizdą. Gaila, tačiau neišvaizdus kameros darbas kūrėjams privirė nemažai košės. Jie bent jau vizualiai galėjo nudžiuginti scenarijumi nusivylusį žiūrovą.

Filmo montažas, kaip ir operatoriaus darbas, vienas klaikesnių ir sunkiai suderintų techninės pusės dalyvių. Daugelis scenų atrodo taip chaotiškai, jog tai pakenkia bendrai siužetinei linijai, nes neįmanoma įsijausti į rodomą pasakojimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Antru po garso takelio šviesiu momentu tampa talentingasis britų kino ir teatro aktorius Jaredas Harrisas, kurį visi puikiai prisimename iš antrojo „Šerloko Holmso“ filmo. Jame aktorius atliko Moriarčio vaidmenį. Aktorius ir čia pademonstravo gerus aktorinius sugebėjimus, todėl bent jau dėl vaidybos buvo galima būti ramiems. Tačiau tai, kad jis sutiko pasirodyti šioje juostoje nėra pernelyg gerai, nes akivaizdu, kad tokiuose filmuose jo talentas niekada nebus tinkamai atskleistas.

Kiti aktoriai, kurie turėjo garbės pasirodyti šalia Jaredo, neparodė visiškai nieko. Buvo galima matyti tik klaikią vaidybą, kuri dar labiau sužlugdė filmą.

Verdiktas

„Nebylios dvasios“ – tai pagal „tikrus įvykius“ sukurtas, visiškai nebaisus, nuobodus ir nuvalkiotas siaubo žanro atstovas, kurį bežiūrint galima tik stebėtis, ką jame pamiršo aktorius Jaredas Harrisas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

Okulus / Oculus


Premjera: Balandžio 10, 2014The Amazing Spider-Man 2
Premjera Lietuvoje: Balandžio 25, 2014
Kino platintojas: Top Film Baltic, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 105 min.
Žanras: Siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: Mike Flanagan
Vaidina: Karen Gillan, Brenton Thwaites, Katee Sackhoff, Rory Cochrane, Annalise Basso

IMDB – 7.0/10
RottenTomatoes – 71/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Filmo pajamos – 23 856 222 $

Siužetas

Praradę savo tėvus vaikystėje, Timas ir Kailė pasuko skirtingais gyvenimo keliais. Mergina sugebėjo išsikapstyti iš šios keistos ir nepaaiškinamos nelaimės padarinių ir įgyti aukšto išsilavinimo diplomą, tačiau jos brolis turėjo praleisti nemažai laiko psichiatrinėje ligoninėje, kad galėtų atstatyti savo psichinę būklę. Sulaukę pilnametystės, brolis ir sesuo vėl susitinka, tačiau ne be reikalo. Kailė nori įrodyti Timui, kad tą naktį, kai įvyko tragedija dėl visko buvo kaltas padaras, gyvenantis senoviniame veidrodyje. Jaunuoliai nė nenutuokia, kas jų vėl lauks susidūrus su praeities šešėliais…

Buvaukine.lt sako:

„Veidrodžio namai“

Trumpametražių ir mažo biudžeto siaubo filmų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mike‘as Flanaganas 2006 metais pristatė trisdešimties minučių trukmės juostą „Okulus: 3 skyriai – Žmogus turintis planą“ ir tuo pačiu atkreipė į save didžiulių kino studijų dėmesį. Lygiai po aštuonerių metų režisierius pagaliau įgyvendina savo ankstesnę idėją ir plačiai auditorijai pristato vieną įspūdingesnių žanro atstovų, prie kurio prisidėjo „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymo“ kūrėjų kolektyvas.

Jaunas ir labai perspektyvus kino kūrėjas kviečia atsidurti negailestingame veidrodžiuose gyvenančių dvasių pasaulyje, kurį gaubia daug neišaiškintų paslapčių ir pamatyti dviejų nuskriaustų likimo vaikų dalią bandant išnarplioti visą tiesą apie blogį, pasklidusi jų namų ribose.

Apie ką mes čia…

Vaikystėje praradę tėvus, Kailė ir Timas po daugelio metų vėl susitinka ir bendromis jėgomis bando išnarplioti šį keistą nutikimą, kuris įvyko tą naktį kai žuvo jų mama ir tėtis. Visos pastangos išaiškinti tiesą priveda prie senovinio ir labai gražaus veidrodžio, kuris savyje kaupia daugybę paslapčių. Deja, ne visos jos geros ir laimingai pasibaigia…

Kūrinio vidus

Paskutiniais metais, kaip jau įprasta, siaubo žanre pasirodo visiškai nekokybiški, nuvalkioto siužeto ir absurdiškai parašyto scenarijaus darbai, kuriuose kiekviename kampe susitinkame su tam tikromis klišėmis. Didžiulė tendencija kurti filmus su buitinės kameros efektu taip įgriso, kad su kiekvienu nauju siaubo filmu reikia melsti kūrėjų malonės, kad tai būtų panašų į vaidybinį filmą. Paskutinis ir vienas geriausių visų laikų amerikiečių siaubo atstovų buvo praeitų metų Jameso Wano šedevras „Išvarymas“, kuris išgąsdino visą pasaulį. Laukti „Okuluso“ buvo verta tik dėl vienos priežasties – tai „Išvarymo“ ir „Tūnąs tamsoje“ kūrybinės grupės darbo vaisius. Tiesa, laukti buvo verta, nes tai tikra atgaiva akimis ir protui.

Filmas turi idėja, puikiai užsuktą siužetą ir gerai parašytą scenarijų, kuriame intriguojančiu tonu atskleidžiamas visas šios istorijos pamatas. Persikėlimai iš vienos vietos į kitą, prisiminimai ir kiti, taip vadinami, „flashbackai“ nuostabiai papildo filmo siužetinės linijos eigą, kurią galiausiai vainikuoja nuostabiai prie scenų priderinti siaubo elementai. Tai lyg trileris su gąsdinančiais priedais, kurie peržiūros metu sukuria tikrą euforiją. Nenuobodžiai ir išties sklandžiai filmo pasirodymas didžiuosiuose ekranuose vyksta, todėl akivaizdu, jog ši juosta pretenduos į geriausios šiais metais savo žanre. Originalumu pasižymintys filmai tai retenybė, o šis – išties vienas unikalesnių dėl savo pasakojimo manieros. Tikrai priverčiantis pajusti stingdančią baimę filmas.

Pagrindiniai juostos personažai sudėlioti labai įdomiu principu. Filme lyg ir vystosi dvi istorijos, kiekviena iš jų turi savo herojus, todėl išskirti kas yra viršesnis nėra taip paprasta. Priešistorės akimirkomis dominuojantis tėvas ir motina parodo šeimos idilę ir pateikia gero auklėjimo pavyzdį, kai vaikai mato tikrą vaikystę ir džiaugiasi gyvenimu naujame name. Vėlesni laikai parodo vaikiškos psichinės būklės sutrikimus, kurie juos kamuoja ilgus metus ir nepaleidžia iki galo. Kailės personažas dominuoja visame pasakojime, tačiau jos persona pernelyg užkaustyta kitų veikėjų ir paties blogio sklindančio iš veidrodžio pusės, todėl negalime iki galo suvokti viso personažo stiprumo. Timas irgi nėra per daug atskleidžiamas, tačiau bent jo baimės ir fobijos puikiai pateikiamos viso filmo metu.

Po peržiūros ir labai intriguojančio finalo galima teigti vieną – visi siaubo žanro projektai, prie kurių prisideda Jamesas Wanas ir jo filmų kūrybinė grupė, pasižymi originalumu ir skleidžią tikrą siaubą. Akivaizdu, kad iki sekančio tokio gero ir nebanalaus filmo teks laukti metus, kai kino ekranuose pasirodys antroji „Išvarymo“ dalis. Neabejotinai, tai labai rekomenduojamas filmas peržiūrai kine.

Techninė juostos pusė

Staigūs garsai, kaip ir kiekviename panašaus pobūdžio filme, didelis privalumas, todėl garso montažas uždėtas visos juostos metu negali nekerėti savo kokybe, o kai dar prie nuostabus garso priderintas muzikos takelis, tai bendras efektas fantastiškas. Muzikinės kompozicijos filme sugeba nukelti mus į tikrą baimės jūrą, kurioje viduje pajuntamas nevilties kvapas, o širdis pradeda drebėti iš išgąsčio.

Operatorius savo darbą irgi atliko be priekaištų. Galbūt matomas vaizdas ne toks puikus kaip „Išvaryme“, tačiau tam tikrose filmo scenose buvo kraupu. Dvasių kova su gyvais žmonėmis, staigūs perėjimai iš vieno kambario į kitą bei daugelis kitų stipresnių vaizdų, kurie suteikia šiai juostai atskiro šarmo.

Filmo montažas, kuris ir buvo vienas pagrindinis šios juostos privalumas ir pačios istorijos pateikimo koziris, atrodo kruopščiai atliktas. Scenos sudėliotos taip kokybiškai, kad pasakojimo principas ir intrigos buvimas iki pat galo neleidžia atspėti finalo. Užsuktas ir vingiuotas filmo pavidalas – tai puikaus montažo sėkmingai atlikto veiksmo padarinys, kuris džiugina nuo pradžios iki pat finalo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Dažniausiai siaubo filmuose pasirodantys ne itin populiarūs arba išvis nežinomi aktoriai tęsia šią, jau seniai puoselėjamą tradiciją.

Juostoje dominuoja keturi aktoriai, todėl apie visus kalbėti nėra jokios prasmės. Vaidmenis atlikę Karen Gillan ir Brentonas Thwaitesas išties neblogai pasirodė ekrane. Įtikinamai įkūnijo savo personažus, o kas svarbiausia, jų dėka buvo galima pajusti baimę, bežiūrint į jų siaubo apimtas veido išraiškas.

Tėvus vaidinę Katee Sackhoff ir Rory‘is Cochrane‘as ne tiek vaizdžiai perteikė savo vaidinamus veikėjus, tačiau jų neutraliai suvadinti personažai irgi neblogai susižiūrėjo filmo siužetinės linijos pasakojimo metu, o tai nepakenkė bendram istorijos pavidalui. Būtent tėvų pateikimas ir turėjo būti svarbiausiu įvykių akcentu, kurie nulėmė visos šeimos likimą.

Antraplanių aktorių divizija visai nemaža, tačiau nė vienas iš papildančių bendrą filmo vaizdą ekrane pasirodančiu atlikėjų nesukuria nieko įsiminto.

Verdiktas

„Okulus“ – tai vienas iš nedaugelio per pastaruosius keletą metų siaubo žanro atstovų, kuris spinduliuoja visiškai nauju pasakojimo stiliumi ir turi originalią idėją, labai lėtai atsiskleidžiamą filmo metu. Juosta turi puikų išgąsdinimo faktorių, kuris lydį nuo pradžios iki galo, todėl žiūrovai, kaip ir per „Išvarymą“, pajus tikrą baimę ir neviltį nuo kraupių ir psichologinį spaudimą turinčių scenų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Šėtono belaukiant / Devil’s Due


Premjera: Sausio 8, 2014Devil's Due
Premjera Lietuvoje: Vasario 14, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 89 min.
Žanras: Siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: Matt Bettinelli-Olpin
Vaidina: Allison Miller, Zach Gilford, Sam Anderson, Roger Payano, Vanessa Ray

IMDB – 3.9/10
RottenTomatoes – 17/100
Metacritic – 33/100

Filmo biudžetas – 7 000 000 $

Filmo pajamos – 27 584 685 $

Siužetas

Vienas kito iš glėbio nepaleidžiantys mylimieji Zakas ir Samanta – jaunavedžių porelė. Atšokę romantiškas vestuves jie leidžiasi kopinėti medaus. Viena naktis paslaptingai pranyksta jiems iš atminties. Pernelyg audringai šventė savo pirmąsias santuokas dienas? Galbūt…

Buvaukine.lt sako:

„Negimęs velnias“

Trumpametražių filmų režisierių duetas, Matt Bettinelli-Olpin ir Tyler Gillett, 2012 metais pabandę išplaukti į platesnius vandenis su pilno metro psichologiniu siaubo filmu „Vaizdajuostė“, atkreipė į save studijos „20 Century Fox“ dėmesį. Kūrėjai iš studijos gavo sutartį pastatyti dar vieną žanro atstovą, todėl dabar bičiuliai pristato dar vieną buitinės kameros pavidalu sukurtą filmą, kuriam patys ir parašė scenarijų.

Kino kūrėjai kviečia į kraupią ir visiškai nemalonią kelionę po vienos šeimos laukimosi periodą, kurio metu pasaulį bandys pasiekti kito pasaulio antgamtines galias turintis padaras.

Apie ką mes čia…

Jaunavedžiai Samanta ir Zakas smagiai leidžią medaus mėnesio atostogas, kol neateina lemtinga naktis. Neplanuotas nėštumas išmuša iš vėžių porą, tačiau tai ne vienintelė problema. Nėštumo metu Zakas pastebi labai keistus savo žmonos poelgius ir tai priverčia jį sunerimti. Jis net nežino, kad Samanta laukiasi šėtono pakaliko.

Kūrinio vidus

Po itin pasisekusių ir labai pelningų „Paranormalių reiškinių“ kino studijos kaip išprotėjusios su kiekvienais metais bando „prastumti“ tokio pat pobūdžio produktus, tik su viena išimtimi – visi filmai kas karta blogėja ir atrodo tiesiog nukopijuoti vienas nuo kito. Ne išimtis ir šis naujas filmas, kuris ne tik buvo nukopijuotas nuo savo neseniai pasirodžiusių kolegų, tačiau dar ir nuo klasikinės Romano Polanskio juostos – „Rozmari kūdikis“.

Filmo veiksmas, kaip ir būdinga tokio pobūdžio filmams, rodomas buitine kamera, nes taip filmas atrodo labiau įtikinamai. Nejau kūrėjai nesupranta, kad tai jau neveikia žiūrovo, net ir tų skystablauzdžių amerikiečių, kurie per kiekvieną sceną šokinėja iš baimės. Kai viskas matyta, tai nenustebinsi net paprasto vartotojo, o ką kalbėti apie žmogų, kuris leidžia dienas kino salėse arba namie prie televizoriaus. Filmo kūrėjai net nepabandė pristatyti kažko naujo, o siekė banaliausiu būdu paveikti Polanskio šedevro galia. Net ir kopijuoti reikia mokėti, o čia tas nepavyko. Įdomiausia, kad filmo kūrėjų duetas sukūrė tikrai padorų žanro filmą „Vaizdajuostė“, o šiame filme iš karto smuko žemyn.

Visą situaciją gelbėja tik siužetinė linija. Siaubo elementai ir staigumas filme žiūrovą labiausiai ir priverčia neužmigti, ko negalima pasakyti apie scenarijaus įdomumą. Viskas taip vangiai pasakojama, net dirbtinai sukurta intriga pabaigoje atrodo tiesiog juokingai. Įpusėjus filmui galima buvo numanyti, kas mūsų laukia finale. Kūrėjai nesugebėjo įtraukti žiūrovo į filmą, kaip tą darė tas pats Jamesas Wanas savo hitu tapusiame „Išvaryme“. Vien šlykščiomis scenomis nepakerėsi žiūrovo, todėl galiausiai ir gaunamas toks bendras vaizdas, kuris tik liūdina akis.

Filmo personažai visiškai neišdirbti, todėl susidaro jausmas, kad filmo kūrėjai net nenorėjo mums perteikti šeimos ir jos išgyvenimų. Kartu nenorėjo parodyti ir atskirų veikėjų asmeninių gyvenimų ar pristatyti juos šviesesniame pavidale. Vienintelis momentas, bet čia jau turbūt dėl lakios fantazijos, žmona – Samanta, kuri pavirsta šlykščia moterimi, simbolizuoja tikrovę. Prieš vedybas visos moteris dažniausiai būna kaip angelai, o vos spėjus užmauti žiedą ant piršto jos tampa raganomis. Juokai juokais, tačiau bent jau čia vienintelis teigiamas filmo akcentas. Net ir patys kūrėjai savo interviu buvo užsiminę apie šį filmo momentą. Visgi net ir su tokiomis akimirkomis viskas atrodo pernelyg dirbtinai ir neišdirbtai.

Po juostos finalinių titrų pasirodymo galima teigti, jog filmas nepretenduoja į žanro atradimą arba bent jau į vieną ryškiausių tokio stiliaus filmų. Viskas gaunasi atvirkščiai. Filmas įrodo, jog kūrėjams jau trūksta fantazijos sukurti kažką naujo, o su kiekvienu tokiu pasirodymu kine jie atsistoja ant tų pačių grėblių. Reikia tikėtis, kad po finansinės nesėkmės ir dar kelių tokių pasirodymų plačiuosiuose kino ekranuose, studijos ir jų pasamdyti režisieriai pagalvos, kad galbūt reikia sukurti kažką kito, o ne vien buitinės kameros efektų valdomą siužetinę liniją, kuri net nėra baisi, o atvirkščiai – šlykšti.

Techninė juostos pusė

Dažniausiai tokiuose siaubo žanro filmuose, kuriuose veiksmas rodomas per buitinės kameros prizmę, fonas atrodo labai kraupiai, bet kartu ir nenatūraliai. Pernelyg žaidžiama su patamsinimo elementais, todėl veikėjus supantis pasaulis atrodo pilkai. Net ir čia sukuriant siaubingą atmosferą viskas atrodo per daug pagražinta ir nenatūralu.

Operatoriaus darbas irgi nėra toks jau geras, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Staigiose scenose viskas atrodo dar neblogai, tačiau kai bandoma perteikti viską labai detaliai, o tokių vietų nemažai, iš karto kyla įtarimas dėl nenatūralumo. Joks žmogus tokiose gyvenimo akimirkose, kokias parodo filmo kūrėjai, nesusikoncentruos ties menkniekiais ir visą laiką nevaikščios su vaizdo kamera.

Montažas atleistinas, ners čia tikrai nėra prie ko prisikabinti, kai visas veiksmas rodomas iš buitinės kameros perspektyvos. Garso montažas kai kuriose filmo vietose pernelyg galingas. Taip pat matosi labai nenatūralus bendras vaizdas, kai staigesnėse scenose specialiai pagarsinamos vietos, kad žiūrovai pasijustų nejaukiai ir drebėtų iš baimės.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo metu visą susiklosčiusią situaciją savo netikrovišku vaidinimu bando gelbėti pagrindiniai juostos herojai, kuriems ne tik nepavyksta deramai išreikšti savo jausmų, tačiau dar ir peržengti ribą, kai jų vaidyba atrodo pernelyg perspausta ir visiškai teatriška.

Allison Miller, suvaidinusi Samantą, neatrodo į laimingą jaunąją, net ir medaus mėnesio akimirkos atrodo per daug nenatūraliai. Viską galime perskaityti jos akys. Tą patį galima pasakyti ir apie Zachą Gilfordą, įkūnijusį Zaką. Nėra jokio ryšio tarp šių pagrindinių veikėjų, todėl jų meilė pateikiama fiktyviai, o tai neleidžia atsiskleisti bendram jaunavedžių portretui.

Antraplaniai ir trečiaplaniai veikėjai taip pat nepriduoda jokios stiprybės filmui, nebent paminėjimo vertas yra tėvas Tomas, kurį suvaidino Samas Andersonas. Jis ekrane atrodo įtikinamiau už pagrindinių aktorių duetą.

Verdiktas

„Šėtono belaukiant“ – tai dar vienas neišvaizdus ir banalumu kvepiantis siaubo žanro projektas, įvyniotas į buitinės kameros apvalkalą, kurio viduje atsiranda vietos neišdirbtiems personažams, keistam operatoriaus darbui, nenatūraliai vystomai siužetinei linijai ir blogai nukopijuotai Romano Polanskio 1968 metų juostai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 2/10

Bendras vertinimas: 3/10

Kerė / Carrie


Premjera: Spalio 17, 2013Carrie
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 20, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 92 min.
Žanras: Siaubo, trileris, drama
Šalis: JAV
Režisavo: Kimberly Peirce
Vaidina: Julianne Moore, Chloë Grace Moretz, Gabriella Wilde, Portia Doubleday, Alex Russell

IMDB – 6.3/10
RottenTomatoes – 49/100
Metacritic – 53/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 78 566 619 $

Siužetas

Kerė Vait yra paprasta, niekuo neišsiskirianti mergina, kurią bendramoksliai pasirenka savo patyčių taikiniu. Jokių akivaizdžių priežasčių tam lyg ir nėra, nebent išskyrus tai, kad Kerė neturi tėvo, o jos motina yra religinė fanatikė. Uždaro būdo mergina kenčia patyčias nuo pat pirmos klasės, tačiau vieną dieną jos gyvenimas pasikeičia. Savyje Kerė atranda paslaptingą galią – mintimis judinti daiktus.

Buvaukine.lt sako:

„Dievas – sielos išganytojas“

Pasirodęs 1974 metais, siaubo genijumi tituluojamo Stepheno Kingo romanas „Kerė“, padarė tikrą furorą tarp skaitytojų, jog nedelsiant, 1976 metais dienos šviesą pamatė pirmoji, dabar jau užsitarnavusi kultinį statutą, knygos ekranizacija, kurią režisavo legendinis Brianas De Palma. Praėjus daugiau nei trisdešimt metų po pirmtako išleidimo, kino studijos vėl įkvepia naują gyvenimą žinomam personažui, visiškai modernioje ekranizacijoje, kurią kuruoja Oskarinio filmo „Vaikinai neverkia“ režisierė Kimberly Peirce.

Ne itin dažnai pasirodanti kino kūrėjos vaidmenyje, moteris kviečia pamatyti atnaujintą telekinetinių galių turinčios mergaitės viziją, kurioje netrūks nei veiksmo, nei siaubo, nei specialiųjų efektų, papildančių šią ne itin džiuginančią istoriją.

Apie ką mes čia…

Moksleivė Kerė visą gyvenimą tėra tik pilka pelytė, kuriai nesiseka bendrauti su kitais mokiniais. Mergina patiria patyčias mokykloje, todėl su kiekviena nauja diena jaučiasi vis labiau sugniuždyta, o dar religijos fanatikė motina neleidžia jai ramiai gyventi. Viskas kartojasi iš dienos į dieną iki tol, kol mergina aptinka turinti keistų galių…

Kūrinio vidus

Kiekviena Stepheno Kingo knygos ekranizacija visada sukuria tam tikrą ažiotažą ir laukimą, todėl nenuostabu, jog ir nauja „Kerės“ ekranizacija sulaukė deramo dėmesio. Trečia pagal skaičių ekranizacija, apdorojama visiškai nauju būdu, tačiau pats filmo pastatymas buvo paimtas iš originaliosios juostos, kas iš karto padaro šį filmą tiesioginiu perdirbiniu, o ne nauja pasakojimo vizija.

Paskutiniu didžiu filmu pastatytu pagal Stepheno Kingo romaną, buvo 2007 metais pasirodęs filmas „Pražūtingas rūkas“, todėl išties per tuos šešis metus buvo galima pasigesti siaubo meistro ekranizacijų didžiame ekrane. Ir va, praėjus tokiam nemenkam laikotarpiui, gauname dar vieną galimybę patirtį siaubą ir terorą, kuriuo savo knygose taip didžiuojasi autorius. Deja, tas siaubas, kuris buvo originaliame filme dingsta, neišlieka jokios bauginančios atmosferos, būdingos pagrindiniam personažui ir, žinoma, nėra jokio teroro, kuris laikytų įtampoje visą juostos rodymo laiką. Gauname tik paprastą pasakojimą, kuriame sutinkame mergaitę, turinčią telekinetines galias ir kuri panaudoja tas galias atkeršydama savo skriaudikams. Ties tuo ir orientavosi filmo režisierė, matyt, nesuprasdama pačios kūrinio idėjos. Dingsta ir įtampoje bei tikrame chaose laikančios scenos su motina. Prisiminkime originalą ir kaip ten meistriškai buvo pateikiamas mergaitės kankinimas psichologiniu būdu. Čia tik klyksmai, rėkimai ir galių demonstravimas, jokio subtilumo.

Veiksmo planas ir siužetinės linijos pateikimas užtat žiūrisi maloniai, pagreitintai ir visiškai nenuobodžiai, kas padaro šį filmą patraukliu masiniam žiūrovui, kuriam svarbiausia, kad būtų daugiau judesio ir mažiau kalbų. Ties tuo pasidarbuota gerai, filmas, žinoma, netampa nuo to geresnis, bet užtat efektingesniais būdais sugebama pritraukti akis prie ekrano. Kerės siautėjimas mieste pateikiamas iš labai vaizdingos pusės, bet kaip jau minėta, deja, nesijaučia baimės jausmo ir nėra jokio psichologinio spaudimo, kuris taip būtinas tokio pobūdžio filmuose. Vien veiksmu ir krauju siaubo ištroškusių žiūrovų nepakerėsi, ką būtent bandė padaryti filmo kūrėjai. Filmą galima prilyginti prie kultinės filmo „Forestas Gampas“ frazės – „Gyvenimas kaip saldainių dėžutė, niekada nežinai kokį gausį“. Būtent taip jis ir atrodo – gražus ir blizgantis iš išorės, bet visiškai neskanus.

Vienu iš didesnių filmo minusų tampa motinos ir dukters santykių paveikslas, ir jų asmeninis psichologinis portretas. Kerė, nors ir labai panaši į tą mergaitę, kurią taip meistriškai pateikia S. Kingas savo romane, nėra tokia nekalta ir naivi, kaip turėtų būti. Šiame filme ji visiškai pikta, lyg šėtono vedama būtybė, kurios problemos netampa jos galių išlaisvinimo įrankiu. Prisiminkime tą šaltą ir stingdantį originaliosios Kerės žvilgsnį, kuriuo ji sugebėjo išgąsdinti daugelį tų laikų žiūrovų. Čia to nėra, čia yra tik mergaitė, kuriai patinka destrukcija ir net kerštas čia niekuo dėtas. Taipogi prie visko prisideda ir jos motina, kuri kaip ir originale, bando apsaugoti savo dukrą nuo blogio dėka Dievo. Jai žinoma tas nepavyksta, nes jokio psichologinio spaudimo tiek Kerei, tiek žiūrovams ji nesugeba padaryti. Atrodo, lyg dar viena sektantė, pamišusi dėl kažkokių neaiškių ideologijų susijusių su religija. Toks bendras abejų filmo herojų paveikslas visiškai nebaugina, o tik leidžia pasijuokti iš tam tikrų akimirkų. Gaila, kad režisierė nesugebėjo įžvelgti gilesnio ryšio tarp motinos ir dukros, bei patiekti tai žymiai niūresnėje aplinkoje.

Apibendrinus tai ką teko pamatyti, galima teigti, jog nauja „Kerės“ vizija ne tik, kad nesugeba prilygti originaliai juostai, bet dar ir sugeba visiškai „nugrybauti“ į šoną, atsižvelgus į knygą ir joje tūnančią psichologinę atmosferą. Galiausiai gauname gražų ir efektingą trilerį, kuriame apart veiksmo scenų ir lengvai sukramtomo siužeto, nėra nieko įsimintino ir vertingo.

Techninė juostos pusė

Vizualus šios paaugliams skirtos juostos kontekstas ir, žinoma, bendras fonas išties patrauklus akiai, na o moderni aplinka ir telekinetinių galių demonstravimas, sukuria tikrą malonumą, stebint kaip įsisiautėja pagrindinė filmo herojė. Gražus, bet labai jau sintetiškai atrodantis vaizdas, atsižvelgus į scenarijaus pusę.

Garso takelis visai neblogai priderintas, tačiau visgi filme trūksta staigesnių momentų, kuriais būtų galima sukurti žymiai niūresnę aplinką bei atmosferą, kuri laikytų įtampoje.

Operatoriaus darbas ir kameros taiklumas kiekvienoje scenoje traukią akį, o svarbiausia, jog nebandoma nuslėpti tam tikrų žiaurumo pėdsakų, kuriais bando manipuliuoti dabartinį jauną žiūrovą filmo kūrėjai. Labiausiai ir vaizdžiausiai pateikiamas miestelis ir jo prieigos, o Kerės veiksmai prie tos aplinkos prideda vizualaus svorio, jog destrukcija atrodo išties įdomiai.

Filmo montažas irgi nėra iš blogiausių, tačiau kaip jau buvo sakyta, jeigu scenaristai orientuotųsi tiek kitais klausimais, viskas būtų buvę žymiai geriau pateikta. Garso montažas labai geras, ypač susidūrimas su mašina, kuris priverčia vienintelį kartą per filmą krūptelti. Tokie staigūs manevrai visame filme nors ir tampa retenybe, bet užtat stipriai ir galingai pristatomi žiūrovui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viena talentingiausių ir tikrai viena iš jaunosios aktorių kartos ekrano veteranių Chloe Grace Moretz, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme, atrodo žaviai ir net jos transformavimasis į galingiausią miesto padarą, nepadaro iš jos siaubūno, nes vien savo stulbinančia išvaizda mergaitė nesugeba atrodyti piktadariškai. Prisiminkime, kaip savo žvilgsniu sugebėjo bauginti žiūrovus Sissy Spacek iš originaliosios juostos. Čia to nebuvo.

Antras svarbus filmo vaidmuo atiteko rudaplaukei Holivudo gražuolei Julianne‘ai Moore, kuri visai patenkinamai įkūnijo Kerės motiną. Jeigu ne švelnus atmosferos pateikimas, tai jos pasirodymas atrodytų žymiai stipresnis ir labiau bauginantis bei laikantis įtampoje. Aktorė puikiai atskleidė jos vaidinamą veikėją, bet visgi ne tokiu būdu, kaip ji aprašoma knygoje.

Minėti kitus aktorius nėra jokio tikslo, nes jie atlieka labai specifinius ir laikinus vaidmenis, iš kurių nei vienas nesugeba įsiminti taip, kad galima būtų prilyginti prie pagrindinio juostos dueto, kuris tikrai pradžiugina akis.

Verdiktas

„Kerė“ – tai sausas ir visiškai nebauginantis pasakojimas apie telekinetines galias turinčią mergaitę, kurios efektingai pateikiami veiksmai, kerintis pagrindinių aktorių duetas ir gerai pavaizduotas vizualus fonas, leidžia išsėdėti kine ramiai iki šios naujos žinomos knygos vizijos galo.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: