Category Archives: Romantinis

Gražuolė ir pabaisa / La belle et la bête


Premjera: Vasario 12, 2014La belle et la bête
Premjera Lietuvoje: Gegužės 2, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 112 min.
Žanras: Romantinis, fantastinis
Šalis: Prancūzija
Režisavo: Christophe Gans
Vaidina: Vincent Cassel, Léa Seydoux, André Dussollier, Eduardo Noriega, Myriam Charleins

IMDB – 6.3/10
RottenTomatoes – 70/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 37 888 544 $

Siužetas

Kai gražuolės Belos tėvas pirklys už skolas pakliūna į turtingo atsiskyrėlio, kurį kaimelio bendruomenė vadina Pabaisa, pinkles, jauna mergina ilgai nedvejojusi ryžtasi pasiaukoti – mainais į tėvo laisvę ji atiduoda savąją ir tampa Pabaisos įkaite.

Buvaukine.lt sako:

„Rožės kerai“

Christophe Gansas – Prancūzų režisierius ir scenaristas – garsus dėl labai mistinių ir kokybiškai pristatytų projektų. Istorinio pobūdžio siaubo trilerio „Vilko brolija“ bei kompiuterinių žaidimų „Tylioji kalva“ serijos ekranizacijos režisierius pristato literatūrinės klasikos naujai išreikštą viziją apie gražiausią merginą ir jos košmarais apipintą meilę pabaisai.

Kino kūrėjas po septynerių metų pertraukos, padarytos nuo režisūros, vėl kviečia atsidurti mistiškame, groteskiškame bei paslaptingame pasaulyje, kuriame vyrauja nesantaika, gobšumas ir meilės kerai, galintys paversti net ir pačius iškiliausius žmonės į siaubingas pabaisas.

Apie ką mes čia…

Vieną niūrų vakarą, pagyvenęs vyras, bėgdamas nuo savo persekiotojų, apsistoja paslaptingoje pilyje, kurioje randa ne tik prieglobstį bet ir prabangias vaišes. Išvykdamas namo, vyras panoro savo jauniausiai ir gražiausiai dukrai atvežti kokią nors dovaną ir nuskynė kerinčiai atrodančią raudoną rožę. Jis net nenutuokia, kad pasirašo sau nepalankų nuosprendį, nes už šią gėlę jam teks brangiai sumokėti.

Kūrinio vidus

Prieš šios juostos peržiūrą būtina pamatyti 2001 metų kitą režisieriaus darbą „Vilko brolija“. Peržiūrėjus bus galima įžvelgti firminį ir labai išskirtinį kino kūrėjo braižą, kuriuo jis vadovavosi kurdamas šią pasaką. Jo vizija labai artima knygai, bet tuo pačiu skiriasi nuo visų kitų ekranizuotų šios pasakos motyvais sukurtų filmų. Žinoma, tai yra teisingas žingsnis, nes niūrumas ir gotiškų elementų turintys vaizdai puikiai sugeba apčiuopti pačios pasakos tamsiąją pusę, kurią galimą pajusti skaitant knygą. Tai ne 2011 metų amerikietiška parodija „Pabaisa“, kurią bežiūrint norisi tiesiog verkti iš apmaudo ir nusivylimo.

Prasidėjus filmui išgirstame įtraukiantį monologą, pamatome vaikus, kurie tikisi iš mamos išgirsti „Gražuolės ir pabaisos“ pasaką. Kino kūrėjas tokiomis scenomis vaizduoja labai didelę pasakų svarbą, kurių dėka pas vaikus labiau išsivysto vaizduotė. Pradėjus skaityti, pamatome labai tamsų ir nemalonų vaizdą, pilką ir niūrų miestą, kuris perteiktas kaip purvinas 19 a. Paryžius ar Londonas. Iš ties, puikus laikotarpis, kai klestėjo naktinis gatvių gyvenimas. Visas filmas išlaikomas būtent tokioje atmosferoje, kas leidžia mums pajusti veikėjų neviltį ir baimę nuo jų supančio pasaulio. Realistiškai pateiktas vaizdas akimirksniu dingsta, kai įžengiama į Pabaisos valdas. Mistinis fantazijos pasaulis, kuriame verda gamtos gyvenimas, kur saulė prasiskverbia pro didelių pušynų galiukus – visa tai grakščiai atspindi vidinį siaubūno pasaulį. Tai – viena iš kelių filme pateikiamų metaforų, kurios tokiu pat būdu perteikiamos ir knygos puslapiuose. Pats filmas ir jo siužetinės linijos pateikimas, nors ir iš karto yra žinomas tiems kas net ir neskaitė knygos, tačiau kūrėjams suteikė galimybę pagudrauti, todėl juostos gale bus šioks toks siurprizas – malonus ir išties efektingas siurprizas, kuris puikiai vainikuos visą pasakojimo esmę.

Svarbiausios mintys filme tai, be abejo, – vidinio grožio svarba. Gyvenimiškas atvejis – žmogus sugeba pakerėti kitą ne savo išvaizda, o vidiniu pasauliu, gerumu bei išskirtinumu. Tenka pripažinti, jog būtent toks grožio atvaizdavimas veda prie laimės. Kas iš to, jeigu išorė nuostabi, tačiau vidus supuvęs. Šioje juostoje tai ir yra svarbiausia – galima įsimylėti tą, kuris akimis nėra patrauklus, tačiau širdžiai jis gražiausias pasaulyje. Nemažai dėmesio skirta ir pokalbiams apie nemirtingumą bei kančias dėl prarasto laiko ir meilės, kuri niekada negrįš. Netrūksta ir humoro, tačiau čia reikia dėkoti būtent kelioms scenoms su užburtais šuniukais, kurie tampa Pabaisos pakalikais. Prisiminus „Bjaurusis Aš“ ir Gru pimpačkiukus galime pamatyti visai panašų vaizdą kaip ir animaciniame filme. Vienas iš minusų filme yra tas, kad realistiškai prasidėjęs pasakojimas nukreipiamas fantazijos žanro linkme. Visgi geriau būtų išlaikyti tą pradinį variantą, tada išties būtu nuostabus ir nepriekaištingas spektaklis parodytas kino ekrano platybėse.

Juostoje pavaizduota daugybė veikėjų, tačiau reikia susikoncentruoti į titulinius, kurie padaro didžiulį pamatą bendram filmo fonui. Pasakojimas vyksta iš Gražuolės perspektyvos, todėl visos juostos metu jos akimis pateikiamas pasaulis pasiekia ir mus. Estetiško ir subtilaus grožio bei angeliško veido prancūzė atspindi visą gėrį, kai tuo tarpu Pabaisa parodomas kaip nelaimingas ir piktas ant viso pasaulio padaras, kuriam kitų kankinimas teikia malonumą – jis prarado viską, ką mylėjo šioje žemėje. Tokia dvejų skirtingų tačiau artimų veikėjų priešprieša puikiai susižiūri ekrane, todėl nuobodžiauti tikrai nereikia, galima netgi susigraudinti nuo pamatytų vaizdų. Filmo pabaigoje personažai vis labiau atsiskleidžia, todėl pasibaigus juostai galima teigti, jog būtent tokiu principu papasakota istorija yra labiausiai priartinta prie pirmutinio šaltinio, kuris buvo ekranizuotas jau daugybę kartų – nuo spektaklių, nebylių filmų iki animacijos.

Techninė juostos pusė

Labiausiai filmo metu akį traukia nuostabios, išraiškingos, spalvingos ir kokybiškos dekoracijos, kurios atspindi mistinį ir šiek tiek pasakišką pasaulį, kuriame gyvena Gražuolė ir Pabaisa. Įdomiausia tai, jog mergina gyvena labai purvinoje, tamsioje ir nemalonioje aplinkoje, kai tuo tarpu Pabaisa mėgaujasi įspūdingais sodais, vandens kriokliais ir pilimi.

Jeigu dekoracijos padarytos nepriekaištingai, filmo kūrėjams galima papriekaištauti dėl specialiųjų efektų. Žinoma, 33 milijonų eurų biudžetas nėra didelis, tačiau buvo galima ir kitokiu būtu perteikti tam tikrus efektus, kaip kad milžinų atvaizdavimą. Jie buvo vienas faktorių, sugadinusių puikiai parodyta Pabaisos pasaulį. Trimatė erdvė čia irgi būtų tikusi – gilesnis vaizdas sugebėtų paslėpti tam tikras kūrėjų vizualines klaidas.

Muzika gražiai akomponuota su pateiktas vaizdais – jaučiasi nerimas, baimė, pasijaučia ir laimės momentai, kurie su muzikinės palydos pagalba išreiškiami stipriai ir maloniai. Filmui energijos prideda ir geras garso montažas, kuris sustipriną pamatytus vaizdus.

Operatoriaus darbą reikia pagirti už puikius siužetinės linijos vingius. Jo vizijos dėka Pabaisa atskleidžiamas iš lėto, intriguojančiai bei paslaptingai. Iš tinkamų kampų nufilmuoti juostos vaizdai leidžia ir žiūrovams įjungti savo vaizduotę ir pamatyti mintyse tikrąjį pabaisos pavidalą. Kruopščiai parodyta aplinka filmo fonui prideda estetikos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje dominuoja du veikėjai, todėl susitelkime ties pagrindinių personažų atlikėjais, kuriais tapo du išskirtiniai prancūzų kino atstovai.

Vincentas Casselis, atlikęs Pabaisos vaidmenį, nors ir beveik visą filmą nerodo savo veido, tačiau vien jo monologai ir dialogai su Gražuole priverčia džiūgauti iš nuostabos. Net ir įgarsindamas bei su „motion capture“ technologija atkūręs siaubūno atvaizdą, jis parodė savo talentą ir aukščiausios vaidybos klasę.

Jauna, labai talentinga naujos prancūzų aktorių kartos atstovė Lea Seydoux iš ties įkūnijo gražios ir mielos merginos personažą, kuri tyra tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Bežiūrint į ją matėsi kančios ir nevilties jausmas, tačiau tai kartu ir stiprios moters portretas, kuri kovoja už tai, kas jai brangiausia. Tobulo grožio pavyzdys, kai žmogus gražus tiek išore, tiek vidumi.

Iš antraplanių veikėjų paminėti galima nebent Perdukaso vaidmenį atlikusį Eduardą Noriegą, kuris buvo viso filmo antagonistu. Gobšuolis, savimyla, negerbiantis kitų ir neturintis sąžinės jausmo – tikras filmo Pabaisa, kuriam nerūpėjo niekas kitas, kuriam norėjosi kenkti ir daryti kitus nelaimingais. Kiti personažai ne tokie charizmatiški, tačiau peržiūros metu iškyla klausimas, ką juostoje pamiršo Asta Baukutė? Juokai juokais, tačiau kas tada atliko Anės vaidmenį?

Verdiktas

„Gražuolė ir pabaisa“ – tai spalvinga ir kartu niūriai papasakota istorija pagal literatūrinės klasikos motyvus, kurioje susitinka prancūzų estetika, puiki aktorių vaidyba bei pavaizduotos nuostabios dekoracijos, kuriomis žiūrovas maitinamas nuo pat pirmų filmo akimirkų iki intriguojančiai užbaigto finalo.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Žiemos pasaka / Winter’s Tale


Premjera: Vasario 14, 2014Winter's Tale
Premjera Lietuvoje: Vasario 14, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 120 min.
Žanras: Romantinis, drama, fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Akiva Goldsman
Vaidina: Colin Farrell, Matt Bomer, Lucy Griffiths, Michael Patrick Crane, Brian Hutchison

IMDB – 5.8/10
RottenTomatoes – 12/100
Metacritic – 31/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 9 300 000 $

Siužetas

Vagišius Piteris Leikas nutaria įsilaužti į vieną iš įspūdingiausių Niujorko namų primenančių tvirtovę. Tačiau tik įsilaužęs Piteris supranta, kad namas nėra visiškai tuščias, jame ligos patale guli turtuolių dukra, kurią Piteris netikėtai įsimyli. Bet vagišiaus ir turtuolės meilė netrunka ilgai ir gražuolė Beverli Pen miršta Piterio rankose.

Buvaukine.lt sako:

„Piterio ir panelės Pen stebuklas“

Žinomas Holivudo scenaristas ir prodiuseris Akiva Goldsmanas, pelnęs JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už geriausią 2001 metų filmo „Nuostabus protas“ scenarijų bei prisidėjęs prie filmų „Pakilęs iš pelenų“, „Da Vinčio kodas“, „Aš esu legenda“, „Hankokas“ ir „Išlikęs gyvas“ sukūrimo, pristato savo režisūrinį debiutą plačiuosiuose kino vandenyse.

Oskarą pelnęs kino kūrėjas kviečia į nepamirštamai šiltą nuotykį po Niujorką, kai gatves valdė piktos gaujos ir plėšikai, o stebuklų metas jau ėjo į užmarštį kartu su dvejų jaunuolių atrasta meilės jausmo galia, nugalinčia net ir patį laiką.

Apie ką mes čia…

Piteris Leikas – paprastas vagis, kuris, lydint nuojautai ir, iš dalies, sėkmei, patenka į Beverlės Pen namus. Per atsitiktinumą susidūrę jaunuoliai atranda jausmą, kuris neapleis jų iki pat pasaulio galo. Įsimylėję Piteris ir Beverlė net netuokia, kad jų laimė truks taip trumpai, tačiau būtent jų jausmų galia sukurs tikrą stebuklą kažkam, kas to mažiausiai tikisi.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus visą Akivos Goldsmano pasiekimų sąrašą ir filmografijos įvairovę, galima buvo drąsiai tikėtis kažko ypatingo, nes žmogus, dirbęs su įvairiausiais žanrais, nutuokia, ko reikia žiūrovui. Ypač filmui pasirodant būtent per meilės kupiną dieną. Juosta skirta žmonėms, kurie vis dar tiki stebuklais ir žodis meilė jiems reiškia daugiau nei lūpomis ištartos penkios raidės. Kita vertus, galima susimąstyti, kokio amžiaus žmonėms ši juosta skirta. Vyresniems tai bus per banalu ir vaikiška, vaikams per daug atvira. Turbūt tiksliausia filmo auditorija būtu paaugliai, kurie vis dar gali tikėti stebuklais ir gražiai vystomu draugavimu su priešinga lytimi. Čia gal ir būtų teisingas spėjimas dėl tikslinės filmo auditorijos, tačiau žiūrint bendrai į šį projektą, galima pasakyti – jis skirtas tiems žmonėms, kurie gali atitrūkti nuo realybės kelioms valandoms ir pasijusti lyg pasakoje, kurioje viskas įmanoma. Pasakoje, kurioje visos problemos išnyksta ir gėris triumfuoja. Toks ir yra režisieriaus užsibrėžtas tikslas. Jis nori, kad mes patikėtume stebuklais.

Filme pasakojama dviejų jaunų žmonių meilės istorija, persipinanti su dviem laikotarpiais. Labiausiai žavi pirmoji dvidešimto amžiaus pusė, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Šiame laikotarpyje mes susipažįstame su visu stebuklingu šios iškirtinės pasakos pasauliu. Joje, kaip ir pridera tokio žanro filmams, yra gėris ir blogis. Amžina tamsos ir šviesos kova parodoma gal ne taip žiauriai kaip mes įpratę tą matyti kituose tokios tematikos juostose, tačiau režisieriaus meistriškumo dėka pamatome blogį, kuris sugeba įsibrauti į vidinį jausmų pasaulį ir jį sunaikinti. Tai jau jausmų pasipriešinimas, jausmų, kurie išliks net ir po žmogaus mirties. Kartu tai ir gėrio propagavimas. Žmonės jau seniai užmiršo, jog meilė susideda iš tarpusavio pagarbos, noro apsaugoti savo artimą, atsidavimo, o ne storos piniginės ir gražios išvaizdos. „Žiemos pasaka“ bent dviem valandoms nukeldina mus į tikrą rojų, kuriame neegzistuoja šiuolaikinio pasaulio sukurtos meilės tendencijos.

Personažai sudaro nemažą viso pasakojimo pamatą, todėl su jais padirbėta visai neblogai. Bent jau tą galima pasakyti apie pirmą filmo dalį, kai kiekvienas iš jų mums labai vaizdingai pristatomas. Piteris ir jo romantiško nevykėlio personažas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, turi gražesnį vidinį pasaulį nei kiti aristokratiškų šeimų palikuonys. Jis paprastas, nieko neturi, gyvena tik ta diena – tai nuostabu, kai galime džiaugtis bet kokia smulkmena, padarančia pasaulį gražesniu. Tokia pat yra ir Beverlė. Serganti tuberkulioze mergina atsiskleidžia kaip labai jautri asmenybė, kuri susitaikė su savo likimu, tačiau sutikusi Piterį mergina pajaučia norą gyventi, ji tampa laiminga. Atvirai kalbant, režisieriaus požiūrio į rodomą problemą, kai gyvybė gęsta, o norisi dar tiek daug padaryti, sugeba išspausti ašarą. Šiais metais tokio jautraus filmo dar nebuvo. Net ir blogiečiai filme atrodo pasakiškai, o tai labai džiugina. Vienintelis neišdirbtų personažų momentas – šiuolaikinis pasaulis ir jame pasirodančios Virginija su Abe. Tiesiog pritrūko ekraninio laiko joms atitinkamai gerai pristatyti.

Juostoje nemažai fantastinių elementų, transformacijų ir kitų nebūtų dalykų, tačiau, kaip bebūtų keista, šie visi elementai puikiai papildo filmo foną. Tai juostos variklis, kuris sugeba pakerėti savo simboliškai išreikštomis mintimis. Į šią juostą Reikia žiūrėti kaip į pasaką, tada visi papildomi dalykai pasirodys nuostabiu juostos papildymu. Režisierius savo fantazijos vaisiais žaidžia su mumis, kas tikrai leidžia atsidurti viduje šilto, jaukaus, kažkiek banalus, tačiau šviesaus pasakojimo. Seniai kino ekranuose nebuvo kažko panašaus, todėl filmas skirtas ne tik puikiam ir romantiškai laiko praleidimui kino erdvėje, tačiau dar ir pabėgimui nuo realybės, ko kartais trūksta kai kuriems žmonėms, gyvenantiems pilką gyvenimą.

Techninė juostos pusė

Filmo apipavidalinimas labai patrauklus akims. Pats fonas ir stilistika labai primena Guy‘aus Ritchie „Šerloką Holmsą“, tačiau kalbėti apie plagiavimą nereikia. Juosta išlaiko savo išskirtinį ir tikrai magišką vizualinį foną, o specialieji efektai, kurie dominuoja visame filme, irgi padaro puikų bendrą vaizdą.

Garso takelis, visos filme skambančios dainos ir melodijos surinktos ir priderintos labai taikliai. Susikuria tikros pasakos motyvas, todėl ir atitinkamai sukurta pasakiška atmosfera primena neužmirštamą kelionę po žmonių jausmus. Tuo pačiu, taiklių muzikinių kompozicijų dėka, filmas akimirksniu pavirsta į jaukiai papasakota pasaką.

Operatoriaus darbas kiekvieną rodomą sceną paverčia į nuostabų atviruką. Kerintys vizualiniai vaizdai taip apčiuopiami, jog kino salė akimirksniu pavirsta į filmo veiksmo areną, kuriai nereikia jokios trimatės erdvės, kad atsidurtum veiksmo sūkuryje.

Filmo montažas visai neblogas. Kelios neaiškios scenos pradžioje leidžia sunerimti, tačiau su laiku, vystomas veiksmas sklandžiai atpasakoja viską, kas buvo parodyta filme, todėl kartu ir išnyksta visos abejonės dėl blogai pristatyto veiksmo ir pačios siužetinės linijos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio personažo atlikėjas, aktorius Collinas Farrellas pirmą karta atsiduria romantiniame filme, tačiau su savo vaidmeniu žinomas moterų viliotojas susidoroja kuo puikiausiai. Žiūrint į jo vaidinimą ir į jo akis galima iš karto patikėti stebuklais. Aktorius kiekviena veido mimika ir balso intonacija puikiai perteikė savo personažo vidinį pasaulį. Jis dominuoja filme ir sugeba leisti patikėti, jog meilė egzistuoja, ir kiekvienas žmogus privalo dėl jos kovoti.

Britė Jessica Brown-Findlay savo subtiliu grožiu po filmo seanso pavergė matyt ne vieną vyrą, tačiau atmetus jos moteriškus kerus, merginos vaidmuo filme tampa beveik tokiu pat stipriu kaip ir Collino. Ji perteikia savo herojės sukurtą pasaulį, vidines nuoskaudas ir sugebėjo ganėtinai vaizdžiai parodyti, kad reikia kibtis į gyvenimą bet kokiais būdais.

Antagonisto vaidmenį sukūręs puikusis Russelas Crowe irgi nenusileidžia saldžiajai porelei. Piktas, išoriškai pasikeitęs ir kraugeriško žvilgsnio savininkas sugeba įsimintinai įkūnyti blogį. Atvirai pasakius, tai jam netgi labiau tinka vaidinti blogiečius. Nusibodo, kai vien tik teigiami personažai supa aktorių, todėl toks vaidmens pasirinkimas – puiki dovana gerbėjams.

Pasirodžiusi ganėtinai trumpai, labiausiai filme erzina Jennifer Connely. Perspausta vaidyba, kurioje matosi labai daug teatrinio vaidinimo elementų. Nenatūraliai ir labai tuščiai iššvaistytas herojės personažas, o kartu ir pačios aktorės potencialas.

Pabaigai galima paminėti, jog filmą papuošia ir gerai pažįstami Williamas Hurtas, Mattas Bomeris ir… O čia tegul būna paslaptis. Nes šio žmogaus pasirodymas labai nustebina ir tikrai iš malonios pusės.

Verdiktas

„Žiemos pasaka“ – tai lengvas ir vizualiai netgi labai patrauklus pasakiško turinio ir aukšto produkcijos lygio filmas, kuriame randama vietos ne tik amžinos meiles priesaikai, atsidavimui ar draugystei, bet tikėjimui stebuklais, kurie aplanko mus tada, kai to mažiausiai tikimės.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Saugus prieglobstis / Safe Haven


Premjera: Vasario 8, 2013Safe Haven
Premjera Lietuvoje: Kovo 1, 2013
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 115 min.
Žanras: Romantinis 
Šalis: JAV
Režisavo: Lasse Hallström
Vaidina: Julianne HoughCobie SmuldersJosh DuhamelDavid LyonsLauren York

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 13/100
Metacritic – 34/100

Filmo biudžetas – 28 000 000 $

Bendros pajamos – 50 083 681 $

Siužetas

Paslaptinga jauna moteris pasirodo nedideliame Amerikos miestelyje Sautporte, kur tarp jos ir našlio atsiradęs ryšys  priverčia ją susidurti su tamsia praeities paslaptimi.

Buvaukine.lt sako:

„Pabėgus nuo vyro“

Romantikos ir dramų specialistas, režisierius Lasse Hallstromas, sukūręs tokias įsimintinas ir jausmingas juostas, kaip 2000 metų žiūrovų pamėgtą „Šokoladą“ su Johnny Deppu priešaky, nuotaikingą nuotykių komediją „Kazanova“, jausmingą 2009 metais pasirodžiusią „Hačiko: Šuns istorija“ bei įsimintiną praeitų metų subtilią dramą „Tai nutiko Jemene“, pristato savo antrą darbą ekranizuodamas populiaraus Amerikoje rašytojo, Nicholo Sparkso, romaną.

Po gana šiltai priimtos dramos „Brangusis Džonai“, švedų kilmės režisierius kviečia į jau aštuntos JAV numylėto rašytojo knygos ekranizacijos nepamirštamą kelionę po jaunų žmonių, atradusių tarpusavy meilės jausmus, pasaulį. Tai filmas, turintis sukelti tik šilčiausius jausmus bei nuteikti išgyvenimams kartu su pagrindiniais juostos herojais.

Apie ką mes čia…

Po gana sunkaus kivirčo su vyru, Keitė bėga iš namų palikdama viską kas jai buvo brangu. Atradusi šiltą vietą po saulę, mergina bando viską pradėti iš naujo. Susipažinusi su vietinės parduotuvės savininku Aleksu, jos užspausti giliai širdyje jausmai vėl pradeda lysti į išorę. Smagiai leidžiamas laikas, kupini meilės ir pasitikėjimo santykiai su nauju širdies draugu suteikia optimizmo ir taip sunkiam jos gyvenimui, tačiau Keitė net nenutuokia, jog senosios praeities nuoskaudos vėl sugrįš.

Kūrinio vidus

Sulig kiekviena nauja Nicholo Sparsko ekranizacija matosi tiesioginis ir vientisas rašytojų idėjos barjeras, negalintis perkopti užsibrėžtos ribos. Kalbame žinoma apie tai, jog po visai jausmingos 2004 metų melodramos „Užrašų knygelė“ pasirodymo visi sekantys darbai yra vienodo svorio. Viskas vyksta tokiu pačiu principu, o galu galiausiai ekrane triumfuoja meilė. Veiksmas ir pats siužetas keičiasi, vieta ir veikėjai kitokie, tačiau bendras vaizdas identiškas. Vienas iš veikėjų yra įskaudintas, kitas irgi ieško nežinia ko, o kai abu nuskriausti susitinka įvyksta stebuklas, vadinamas meilė.

Šį kartą prasidėjus filmui aplanko labai dvejopas jausmas. Visgi nuojauta kužda, jog tai gali būti geriausias ir išradingiausias rašytojo ekranizuotas kūrinys, `tačiau lygiai po penkių minučių iliuzijos dūžta. Daug žadanti pradžia akimirksniu atstato viską į savo vėžias ir vėl matome eilinį muilo burbulą apie nelaimingos meilės kelionę po jaunų žmonių širdis. Siužetinė linija papasakota tokiu būdu, jog atrodo, lyg būtų žiūrimas detektyvas. Visgi tokią intrigą aplink save sukuria pagrindinė veikėja, bet visgi sunku apgauti žiūrovą tokiu pigiu triuku.

Scenarijus parašytas irgi labai greitu būdu, siužetinės linijos pasakojime matoma daug nesklandumų, o didžiausias minusas, sukeliantis tiesiog isterišką juoką, yra pati filmo pabaiga. Tuo pačiu parodomas paties rašytojo neoriginalumas, nes netgi pats Uwe Bollas nesugebėtu prieiti prie tokio kūrinio finalo. Pabaiga, turinti sukelti ašaras, daug apmąstymų, nuoširdų gailestį, sukelia tik ironiją. Vienintelis stiprus ir tikrai pasisekęs momentas – situacijos pateikimas, kai į šeimą įsibrauna nepažįstamas žmogus ir kokios yra to pasekmės.

Visis juostos metu girdimi skurdūs dialogai, o nors ir kalbama apie sunkų gyvenimą bei meilę, bet to nesijaučia viso filmo metu, iš dalies net jaučiasi panieka pagrindiniam personažui.

Kitas vertas apmastymų momentas yra vyro požiūris į žmoną. Visgi nenueinama labai toli – viskas, kas parodoma, yra labai artima mūsų šalies vyriškiams. Nesveikas pavydas, nuosavybės jausmas ir požiūris į moterį kaip į trofėjų arba į daiktą, priklausanti tik jam,  yra puikus kai kurių lietuvių apibūdinimas, ypač tų, kurie mėgsta laiką leisti su draugais valgydami saulėgrąžas ir užgerdami jas alumi.

Nuobodokas veiksmo pateikimas, daug bereikšmių scenų, policininko įvaizdis taipogi nykus. Neišdirbtas ir per daug saldus, kartais verčiantis pykinti darbas yra visgi vienas blogiausių rašytojo romanų perkėlimų į didžiuosius ekranus, o kartu tai yra silpniausiais žinomo režisieriaus darbas, su kuriuo, tikiuosi, jis nepaskęs.

Techninės pusės ypatumai

Saldus ir kartu nykus garso takelis paverčia šią juostą, kaip ir kitas Sparkso knygų ekranizacijas, į saldėsio lagūną. Visiškai jokio jausmingumo, paprastos muzikinės kompozicijos, nesugebančios sukelti audrų net ir pačiuose staigiausiuose momentuose, kurių čia yra vos keli.

Operatoriaus darbas keistas. Lyg norima parodyti veikėjus iš įvairių kampų, pateikti juos vaizdžiai, bet kamera kartais nukrypsta ne į tinkamą pusę ir kadras visiškai sugadinamas.

 Montažas irgi negali pasigirti stipriu darbu. Sukelti didesnio ažiotažo ir intrigos siužetinės linijos eigoje jis nesugeba, tik matosi labai greitu tempu atskleidžiami momentai, padedantis sulipdyti tolimesnę įvykių raidą.

Vienintelis šviesus momentas – veiksmo vieta. Pagrindiniui veiksmui vystyti parinktas Gana gražus rojaus kampelis. Nors filmas ir negali pasigirti stipria išore, tačiau bent jau ji sugeba akimirkai atitraukti nuo banalaus siužeto.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kantri dainininkė bei dabar jau aktorė, Julianne Hough visą filmą nesijaučia savo lėkštėje. Visą laiką matosi dirbtina ir nenuoširdi vaidyba, žinoma, personažas irgi yra nykus, tačiau bent jau emocijomis buvo galima išreikšti labiau savo vaidinamą veikėją, o galiausiai tik gražus vaizdas ekrane ir tiek. Matyt ją veikią Kristen Stewart sindromas, kai emocijos yra nereikalingos.

Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas, gana populiarus aktorius Joshas Duhamelis, taipogi nesukelia didesnių ovacijų, tačiau bent jau jo personažas buvo nuoširdžiai pateiktas. Akyse matėsi meilė vaikams, miestui, jai.

Pats įsimintiniausias filmo personažas priklauso antraplanio vaidmens atlikėjui Davidui Lyonsui. Nuo pat pirmų filmo minučių galima pajausti jo šizofrenijos protrūkį, o kartu ir jausmingai išreikštą antagonistą.

Juostą savo buvimu papildo ir gražuolė Cobie Smulders. Epizodiškai pasirodanti moteris sukelia vien tik šiltus jausmus.

Vaikų duetas, irgi epizodiškai pasirodantis, kartais traukia juostos nykią atmosferą, todėl visgi aktorių kolektyvas apskritai yra priimtinas ir sugebantis praskaidrinti bendrą filmo vaizdą.

Verdiktas

„Saugus prieglobstis“ – tai blogiausiai pateikta Nicholo Sparkso knygos ekranizacija, turinti vos kelias šviesias ir įsimintinas akimirkas peržiūros metu. Banalumu dvelkiantis filmo siužetas, neišdirbti personažai bei visiškai silpna pabaiga, įrodanti rašytojo originalumo stoką, yra dar vienas eilinis neskanus produktas, kuris kaip saldainis po truputį tirpsta burnoje, kol galiausiai išvis išnyksta iš horizonto.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

30 širdies dūžių / 30 Beats


Premjera: Lapkričio 16, 2012
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 16, 2012
Kino platintojas: Incognito Films
Indeksas: S
Trukmė: 90 min.
Žanras: Romantinis, Komedija
Šalis: Prancūzija, JAV
Režisavo: Alexis Lloyd
Vaidina: Ingeborga DapkunaiteCondola Rashad, Justin Kirk, Jennifer Tilly, Jason Day

IMDB – 3.4/10
RottenTomatoes – 5/100
Metacritic – 20/100

Filmo biudžetas – 1 000 000 $

Bendros pajamos – 14 693 $

Siužetas

Karštos vasaros pikas paskatina 10 seksualiai aktyvių niujorkiečių atsiduoti į intymumo, aistros, geismo, pagundos, vienos nakties nuotykių, meilės be įsipareigojimų, naujų išbandymų ir nepatirtų jausmų glėbį.

Buvaukine.lt sako:

„Tuščia aistra“

Plačiame kino pasaulyje nelabai žinomas trumpametražių juostų prodiuseris ir režisierius Alexis Lloydas debiutuoja pilnametražiame vaidybiniame kine su gana pikantiška tema. Savo paties parašytu scenarijumi jaunas kino kūrėjas pristato žmonių likimų persipynimo peripetijas almanacho pavidalu, todėl žiūrovas gali stebėti juokingus, o kartu ir graudžius nevertinančių savo gyvenimo žmonių istorijų įvykius.

Trys lengvabūdiškos dienos, vasaros kaitra ir žinoma nemiegantis Niujorkas, kur ant kiekvieno kampo pulsuoja aistros kupinas jaunų žmonių gyvenimas. Dešimt širdžių, kurios svajoja apie meilę, nepamirštamą seksą, laimę, tačiau lengvabūdiškas gyvenimo būdas visiškai atstumia juos nuo užsibrėžto tikslo, bet persipinantys gyvenimai sudės visus taškus ant i.

Kiek kartų mes esame matę tokia pačia schema sukurtus filmus. Žinoma, režisierius galvojo, jog jeigu šiek tiek pakeis almanacho pasakojimo struktūrą, tai jis pasieks daugiau, nei ankstesni kino kūrėjai, bet to nepakanka, turi būti stiprus istorijos pamatas, o čia tiesiog banaliai pateikiamos scenos su naujais personažais, skurdūs dialogai, kurie kartais verčia net ir ausis užsidengti dėl scenarijaus beviltiškumo. Nors filmo trukmė yra gana trumpa, siužetinė juostos linija labai užtemta, tiesiog varginantis žiūrovą išgyvenimas sėdėti kino salėje bežiūrint šią ekrane rodoma tuštumą. Labai įkyriai propaguojamas seksas, tiesiog amoralu yra stebėti kiekvieną filmo veikėją, jog jų gyvenimo svarba pasibaigia ties vienu galu, nematant prieš akis jokios šviesios ateities, o tik tenkinant savo žvėriškus instinktus, prilygstančius gyvuliams. Kiekvienas personažas visiškai neatidirbtas, kaip kokie baldai kadre, o tuo labiau jų istorijos yra netgi labiau banalios, net ir paskutinė scena, kuri turi būti apie meilę, yra labai ir net labai keistai pateikiama, nes prisimenant herojės juostos pradžioje priimtą sprendimą, gana šlykštu pasidaro žiūrint į ją ir į jos veidmainišką veidą. Viso pasakojimo kulminacija yra apie nieką, netgi metafora apie lazdą, kuri turi du galus, nėra itin kruopščiai pateikiama, tiesiog meilės jausmo išniekinimas tokiame vulgariame pavidale. Keista, jog juosta gavo tokį griežtą suaugusių cenzą, nes visos juostos metu rodomi tik keli, ir tai minkšti, erotinio pobūdžio epizodai, o palyginus vulgarios amerikiečių komedijos, kurios kiekvienais metais vis labiau amoraliai degraduoja visuomenę, ir tai gauna silpnesnį cenzo komisijos sprendimą. Jokio subtilumo, jokios charizmos, o buvo galima bent pagražinti scenas erotika, kuri butų buvusi ne pro šalį, nes scenos tiesiog nutrūksta ir nesimato net ir tos aistros, vos tik keli pokalbiai apie seksą. Reikia pripažinti, jog tai vienas blogiausių šiais metais rodomų kine filmų, tiesiog visiškai be jokios prasmės sukurtas niekalas.

Filmui pritrūksta ne tik gero scenarijaus bei režisūros, tačiau ir operatoriaus darbas labai skurdžiai vaizduoja scenas, o kai pradedami rodyti atviresni personažų veiksmai, pasijaučiama taip, lyg operatorius iš gėdos užmerkia akis, o mes turime stebėti sienų iškilumus. Garso takelis neblogas, ramus, tačiau būtent dėl to ir pačios akys pavargsta iš rodomo nonsenso bei norisi tiesiog ramiai užmigti. Apskritai net labai blogai yra pateikiamas filmas vizualiniame plane.

Filmo metu, kad jį labiau pašiukšlinti, pasirodo vienas už kitą blogesnis aktorius, nemokantis atitinkamai išreikšti savo emocijų, trūko tik to, kad vienas iš jų pasižiūrėtų į kameros pusę. Yra kur akis paganyti žiūrint į nuostabaus grožio moteris kaip Jennifere Tilly ar Vaniha Giocante, tačiau to nepakanka, vaidyba neįtikinama, o iš balso tembro atrodo, lyg jos bandytų suvilioti klientą stotyje, bet ne pakviesti patrauklų vyrą aistringai praleisti naktį. Tarptautinio lygio lietuvių aktorė Indeborga Dapkunaitė šiame filme nustebina, ir galima pasakyti, jog ji yra šviesiausias prisiminimas po peržiūros. Būnant gana solidaus amžiaus turėti tokias kūno linijas yra tiesiog nuostabu, o dar ir vaidybos prasme lenkia savo užsienio kolegas. Malonu žiūrėti į ją, bet visgi aktorė nesugeba ištraukti šio blogo filmo iš bedugnės.

„30 širdies dūžių“ – tai pilka, neįdomi, tuščia juosta apie aistros apsėstus demonus žmonių viduje. Nuobodžiai pateiktas filmas su apgailėtina aktorių vaidyba, išskyrus mūsų tautietę, negali pasigirti niekuo, kas bent kiek sudomintų žiūrovą, net ir pikantiškos scenos yra sugadintos diletantiškomis kūrėjų rankomis, todėl apeinant šį filmą bus padarytas vienas geriausių sprendimų išsaugojant brangų laiką.

Vertinimas: 2/10

%d bloggers like this: