Category Archives: Nuotykių

Heraklis / Hercules


Premjera: Liepos 24, 2014Hercules
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 98 min.
Žanras: Veiksmo, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Brett Ratner
Vaidina: Dwayne Johnson, Ian McShane, John Hurt, Rufus Sewell, Aksel Hennie

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 62/100
Metacritic – 47/100

Filmo biudžetas – 100 000 000 $

Filmo pajamos – 112 755 000 $

Siužetas

Legendinio Graikijos pusdievio Heraklio vardą žmonės žino iki pat šių dienų. Neprilygstami jo žygdarbiai aukso raidėmis įrašė didvyrio vardą į istoriją. Šis filmas pasakoja Heraklio istoriją po to, kai dvylika žygdarbių jau buvo atlikti.

Buvaukine.lt sako:

„Tikroviškai atrodantis didvyris“

Veiksmo komedijų, trilerių ir fantastinių filmų režisierius ir prodiuseris Brettas Ratneris, pasauliui pristatęs vieną garsiausių ir juokingiausių policininkų komedijų „Piko valanda“ ir 2006 metais sukūręs trečią „Iksmenų“ dalį, sugrįžta su dar vienu, galingu ir efektingai atrodančiu istoriniu epu, paremtu senovės graikų mitais, kurie pastaruoju metu tapo itin populiarūs kino pramonėje.

Ne geriausią karjeros laikotarpį išgyvenantis režisierius kviečia prisijungti prie užburiančios kelionės po senovinį pasaulį ir visiškai iš naujos perspektyvos peržvelgti žymiausio graikų pusdievio Heraklio likimą.

Apie ką mes čia…

Vieną kartą mirtingoji moteris pagimdė berniuką, vyriausiojo Olimpo Dievo Dzeuso vaiką, kuris nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų pateko į deivės Heros nemalonę. Berniukas augo, o su kiekvienais metais jam teko vis sunkesnės užduotys, kol galiausiai suaugęs jis praeityje buvo įveikęs dvylika neįmanomų žygdarbių. Jo vardas tapo legenda, o žygiai – legendomis apipinti pasakojimai. Visiems jis buvo žinomas kaip Heraklis.

Kūrinio vidus

Po kelių finansiškai nesėkmingų projektų Brettas Ratneris keliems metams buvo sustabęs savo režisieriaus karjerą, kad susikoncentruotų ties prodiuseriniais projektais, leidusiais jam išsikovoti studijos „Paramount“ malonę ir gauti 100 milijonų dolerių biudžetą šios juostos įgyvendinimui. Paskutiniu metu vis dažniau kinuose galima pamatyti filmus, paremtus graikų mitais arba istorines juostas panašia tematika. Vien jau šiais metais galėjome stebėti „300: imperijos gimimas“ ir sausį pasirodžiusį itin gėdingą filmą apie tą patį Heraklį. Žinoma, šiam filmui iki tokio dugno, kurį pademonstravo Renny‘is Harlinas, labai toli.

Galima drąsiai sakyti, kad filmo kūrėjai puikiai apvyniojo aplink pirštą visus žiūrovus, kurie pasižiūrėję anonsus pamatė akivaizdų mitologinį kontekstą, tačiau filmo vidus visiškai kitoks. Tai tikrai įdomi ir gana nebloga staigmena, kuri net pagelbėjo pačiam filmui ir jo pasakojimo manierai. Filmo visuma labai artima tokioms juostoms kaip „Skorpionų karalius“, „Troja“, „Konanas barbaras“ ir „Titanų susidūrimas“. Istorinis kontekstas pagardintas antikiniais vaizdais ir mitologinėmis užuominomis – būtent taip galima apibūdint naują režisieriaus darbą. Filmas neturi labai stiprios siužetinės linijos ar pernelyg painaus scenarijaus, todėl pramogai nuteikia puikiai. Visiškai ne gaila praleistų kelių valandų kino salėje, nes juostoje pilna įvairiausių detalių, pagerinančių pačią peržiūrą. Gražios ir galingai atrodančios kovos, stiprūs vyrų susidūrimai, gražių moterų kerai ir, žinoma, humoras, kuris, kaip nekeista, šiame filme buvo ganėtinai kokybiškas ir visiškai nenuvalkiotas, kaip tai įprasta panašiuose projektuose.

Antraplaniai ir pagrindinį herojų supantys personažai filmo metu nespinduliavo išskirtine charizma, bet ko norėti, kai pagrindiniame plane atsiduria pats pusdievis, dvylikos žygdarbių atlikėjas – Heraklis. Šiame filme Dzeuso sūnus atrodo itin pažeidžiamas kaip asmenybė, tačiau tvirtas kūnas, sukeliantis siaubą visiems priešams, neleidžia jam pralaimėti. Galingas vaizdinys, ypač jei kalba eina apie dvikovas, kuriose Heraklis atrodo kaip tikras olimpietis. Su juo susidūrę priešai akimirksniu išmoksta skraidyti. Toks jo įvaizdis labai primena Achilą iš „Trojos“, kuris neturėjo lygių priešininkų. Taip pat galima paminėti ir pagrindinius antagonistus, kurie, kaip ir visose standartinėse situacijose, trokšta tik vieno – valdžios ir paklusnumo. Neįsimintini blogiečiai, tačiau atėjus Herakliui juos sutraiškyt pasidaro malonu. Matyt dėl to, kad jie nieko gero nepademonstravo ir pusdievis juos nubaudė už tai.

Apibendrinant pamatytą filmą, reikia padėkoti režisieriui ir scenaristams, sukūrusiems išties smagų nuotykinį filmą, kuris susižiūri lengvai, nenuobodžiai ir šiek tiek linksmai. Taip pat būtų šaunu, jeigu iš šio filmo išaugti trumpa serija, kuri galėtų papasakoti tolesnius Heraklio nuotykius. Prisiminkime kultinį serialą, kurį prieš penkiolika metų žinojo beveik visi vaikai ir paaugliai, ir pagalvokime, kiek dar daug visokių istorijų būtų galima prikurti apie pusdievį, metusį iššūkį pačiai deivei Herai.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai filme labai minimalistiniai, tik filmo pradžioje ir keliose kovų scenose buvo matomas kompiuterio įsikišimas. Visos kitos scenos papuoštos nuostabiai atrodančiomis dekoracijomis bei ypatingai kruopščiai sukurtais personažų kostiumais, kurie atkūrė rodomo filmo laikotarpio madą. Prie bendro vaizdo buvo pridėtas šiek tiek niūrokas vaizdas, kuris pagerino peržiūrą ir atkūrė rimtesnę atmosferą. Juostą apgaubė trimatė erdvė, tačiau viso filmo metu buvo galima pastebėti vos kelias scenas, kuriose matėsi 3D efektas.

Garso takelis istoriniuose epuose visada sudarydavo svarbų pamatą kovų epiškumui ir personažų didvyriškumo pabrėžimui, tačiau šiame filme režisierius ir juostos kompozitorius apsiribojo vien nuotykinės tematikos skambesiais, kurie šiek tiek priminė „Skorpionų karaliaus“ atgarsius. Galutinės scenos daina, kurioje gražiai pateikti titrai, stipriausia viso šio kūrinio kompozicija.

Filmas gali pasigirti ir visai geru operatoriaus darbu. Visgi kovų scenos ir asmeniniai Heraklio pasirodymai itin efektingai atrodo ekrane, o kas svarbiausia, pats juostos bendras vaizdas primena kompiuterinį RPG stiliaus žaidimą. Tikrai yra kur paganyti akis.

Garso montažas filme stiprus, ypač pradžioje, kai Herakliui tenka nelengvos užduotys. Tai jaučiama ir kitose vietose, tarkim, kai degantis miestas apgaubia visą ekraną ir pasigirsta visą naikinanti Heraklio jėga. Filmo montažo darbai kai kuriose vietose atrodo ne itin stabiliai, ypač kelios juostos scenos suderintos pernelyg sausai, tačiau tai netrikdo, nes pats filmas išties smagiai susižiūri.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas populiariausių ir labiausiai apmokamų šių dienų aktorių, buvęs imtynininkas Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas kaip visuomet demonstruoja savo nepriekaištingus fizinius duomenis, kurie sugėdintų net ir labai sportuojančius vyrus. Vaidybos iš jo pusės, kaip tai dažniausiai būna, nėra, tačiau vien jo charizma perkelia Heraklio portretą į visiškai kitą lygį. Tai galingas ir į Dievą panašus vaizdas, kuris nušluoja visus kitus iki šiol atkurtus šio mitologinio veikėjo atvaizdus kine.

Dwayne‘ui filme asistuoja labai ypatingas aktorių būrys, tarp kurių galima pamatyti patį Johną Hurtą, juostoje suvaidinusi lordą Kotą, Rufusą Sewellą, kuriam atiteko gana įdomus personažas, tik deja ne iki galo buvo sugebėta jį išreikšti. Komiškiausią komandos narį Amfiarą atkuria Ianas McShane‘as ir dar galime išvysti seniai kine matytą Josephą Fiennesą, įkūnijusį karalių Euristėją.

Moterų gvardija šiame filme neturėjo jokių šansų, todėl jos pasirodė prastai, neįdomiai ir tiesiog blankiau už visus esminius juostoje pasirodžiusius vyrus.

Verdiktas

„Heraklis“ – tai kitoks, žymiai atviresnis ir dramatiškesnis pasakojimas apie žymiojo Dzeuso sūnaus likimą, kurio metu netrūksta humoro, įstabių dekoracijų ir kostiumų. Juostoje daug charizmatiškų veidų, efektingai atrodančių kovų scenų ir nenuilstančio Dwayne‘o Johnsono solinio pasirodymo, priverčiančio gerai praleisti laiką kino salėje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Baubas / Viy


Premjera: Sausio 30, 2014Viy
Premjera Lietuvoje: Kovo 21, 2014
Kino platintojas: Top Film Baltic, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 127 min.
Žanras: Nuotykių, siaubo, fantastinis
Šalis: Rusija, Ukraina, Čekija, Vokietija, Didžioji Britanija
Režisavo: Oleg Stepchenko
Vaidina: Charles Dance, Agnia Ditkovskite, Jason Flemyng, Aleksandr Karpov, Aleksey Chadov

IMDB – 6.1/10

Filmo biudžetas – 26 000 000 $

Filmo pajamos – 39 777 634 $

Siužetas

XVIII a. pradžia. Kartografas Džonatanas Grinas mokslo tikslais keliauja iš Europos į Rytus. Perėjęs Transilvaniją ir įveikęs Karpatų kalnus, jis pakliūna į visų pamirštą kaimelį miškų glūdumoje. Tik atsitiktinumas ir tirštas rūkas galėjo nublokšti jį į šį prakeiktą kaimą. Čia gyvenantys žmonės nepanašūs į visus kitus, matytus keliautojo. Jie, atsiriboję nuo pasaulio giliu grioviu, naiviai tiki, kad įstengs apsisaugoti nuo piktosios dvasios, ir nesupranta, kad ji jau seniai jų sielose ir tik laukia progos ištrūkti.

Buvaukine.lt sako:

„Visos bobos raganos“

Režisierius Olegas Stepčenko, labiausiai visiems žinomas iš veiksmo trilerio „Vyriškas sezonas“, ir rusų Kino Fondas pristato ypatingą projektą, paremtą žinomos Nikolajaus Gogolio apysakos „Vij“ motyvais, kuriam sukurti prireikė net dešimties ilgų ir išties varginančių, nesėkmėmis apipintų metų.

Kino kūrėjas kviečia žiūrovus atsidurti mistiniame ir visiškai niūriame aštuoniolikto amžiaus pasaulyje, kuriame tikima demonais, raganomis ir nebūtais dalykais, gąsdinančiais eilinius gyventojus ir net tvirčiausius kazokus.

Apie ką mes čia…

Žinomas britų kartografas Džonatas Grinas norėdamas įrodyti vieną iš savo beprotiškų teorijų išsiruošia į Europos žemyno rytus, kuriuose ir bandys ieškoti atsakymų. Deja, jo kelionė nėra tokia šviesi, kokios jis tikėjosi. Vyras patenka į dievo užmirštą kaimą, kuriame iš lūpų į lūpas perpasakojama istorija apie demoną, grobiantį žmones. Likimo nuskriaustas keliautojas supratęs, kad tai ne pasakos, priverstas kuo greičiau bėgti iš šios rūkais užslėptos vietovės, tačiau tai ne taip lengva, kaip buvo į ją pakliūti…

Kūrinio vidus

Naujausią „Baubą“ galime įvardinti kaip ilgiausiai kurtą naujos rusų kinematografijos projektą, kurį lydėjo vien tik nesėkmės. Net aštuonis kartus perkeltas, skeltas i trilogiją, o vėliau sujungtas į vieną filmą, režisieriaus Olego Stepčenko svajonių projektas pagaliau sugebėjo atsikraustyti į kino ekranus ir būti prieinamu kiekvienam žiūrovui. Rezultatas ne toks ir blogas, atsižvelgus į tai, jog su Nikolajaus Gogolio knyga filmas beveik neturi nieko bendro. Tą patį pasakyti galima ir apie klasikinį 1967 metų kūrinį, kuris anais laikais buvo neblogai įbauginęs sovietmečio publiką bei tapo puikiu įrankiu gąsdinti neklaužadas vaikus.

Renkantis žanrą, kuris būdingas šiais juostai, galima atsižvelgti į kelis faktorius, dominuojančius šiame filme. Labiausiai juostos braižas primena kokybiškus amerikiečių nuotykių darbus su mistikos ir fantastikos elementais. Siaubo čia beveik nėra, tik vos kelios staigesnės scenos, kurios sukurtos paniūrinti atmosferą, bet ne išgąsdinti kino salėje sėdinčio žiūrovo. Pats filmas, kaip jau užsiminta anksčiau, primena tokius darbus kaip groteskos ir gotiškos atmosferos mėgėjo Timo Burtono „Raitelį be galvos“, „Van Helsingą“ su Hughu Jackmanu priešaky ar 2005 m. Terry‘io Gilliamo „Broliai Grimai“, iš kurių galiausiai ir buvo pasisavinti kai kurie momentai. Keliose scenose matosi identiškos detalės, tačiau tai netrukdo peržiūrai, o net labiau ją paįvairina, nes galima spėlioti kas jau buvo matyta kituose žanro darbuose. Tiesą sakant, tai „Baubas“ tiek savo kokybe, tiek pateikimu beveik nenusileidžia Holivudiniams multimilioniniams projektams.

Filmo istorija ir jo pradžia labai primena paskutinę „Karibų piratų“ dalį, o ir pati scena su pabėgimu tiesiog nukopijuota iš žinomos franšizės blogiausio filmo. Vėliau jau prasideda kitoks veiksmas, kuris sugeba prikaustyti prie ekrano, todėl visa peržiūra praeina akimirksniu, nes kūrėjų sukurta intriga sugeba palaikyti iki pat galo, kad būtų galima išsiaiškinti visus baubo kėslus. Nemažai dėmesio filmo metu skiriama kazokams, kuriuos taip dievino ir savo literatūriniuose kūriniuose minėjo Gogolis. Itin vaizdžiai parodomas jų gyvenimo būdas, karštakošiškas charakteris, girtuokliavimas. Neapsieinama ir be skambių frazių kaip tarkim „…gal pas jus Europose ir nėra raganų, bet čia, Kijeve, visos bobos raganos!…“. Nuo moterų užgauliojimų iki pat religinių įsitikinimų priveda kūrėjų fantazijos vaisius. Geriausia, kad pats rodomas laikotarpis puikiai perteikia anų laikų žmonių gyvenseną, ypač tokiuose dievo užmirštuose kraštuose kaip Kijevo apylinkės. Filme dominuoja mokslas, visokiausios teorijos, tačiau jos yra bevertės prieš eilinių žmonių mentalitetą ir jų pasaulėžiūrą, tikėjimą visokiais išgalvotais dalykais, kuriais maitino ir tuo pačiu manipuliavo kaip marionetėmis kunigai ir kiti ano laikmečio šarlatanai, siekdami beribės valdžios.

Įdomiausias juostos siužetinės linijos netikėtumas tas, jog pagrindiniu veikėju tampa ne rusas ar koks nors kazokas, o britas, kuris bando įrodyti savo teorijos tiesas. Kaip veikėjas jis nėra nei pozityvus, nei negatyvus, jis tiesiog egzistuoja pasakojime, kuriame vyksta nebūti dalykai. Moteriškos palydos jis irgi neturi, nes pagrindinės filmo herojės tokios blankios, jog galima teigti, kad jų net ir nebuvo filme. Kažkur fone pasirodančios merginos taip ir dingdavo iš akiračio. Tik kazokai su savo neblogu humoru pagyvindavo situaciją. Jei ne jų pasirodymas svarbesnėse juostos scenose, tai ir žiūrėti būtų galima tik į kompiuteriniais efektais papuoštą aplinką ir stulbinančias dekoracijas. Gaila, bet šioje vietoje matosi kūrėjų ir scenaristų fiasko, nes seniai neteko matyti taip neišvystyto pagrindinio herojaus, kuris kaip pasimetęs šuniukas bando ieškoti atsakymų.

Kalbant apie filmą ir jo poveikį rusų kinematografijos ateičiai – tai antras galingas ir labai kokybiškas filmas, kuris sugeba pasipriešinti paties Holivudo pristatomiems žanro projektams. Nemažai labai juokingų ir banaliausių vietų, neapgalvotų ir neturinčių prasmės scenų, tačiau priimti šį filmą kaip blokbasterį galima be jokių argumentų. Tai dar vienas stiprus žingsnis į rusų nacionalinio kino ateitį, kuri galbūt sugebės išbristi iš kitų, niekam tikusių juostų šešėlio.

Techninė juostos pusė

Vizualiniai filmo efektai iki tam tikrų scenų ne tik pavergia akis, tačiau dar ir sugeba atskleisti stiprų rusų kino potencialą, kuris su kiekvienais metais auga. Deja, bet kai vaizduojamas koks vienas iš demonų, situacija primena antrarūšius, devintojo dešimtmečio pabaigos filmus, kuriuose specialieji efektai šiomis dienomis kelia šypseną. Trimatė erdvė šiek tiek gelbsti padėtį, nors ir juokingai atrodo nekokybiški padarėliai, priskriejantys iki pat nosies galiuko.

Juostos operatoriaus darbas kai kuriose filmo vietose gniaužią kvapą, ypač skraidymas su ragana atrodo labai efektingai. Sugebama detaliai perteikti vietovės siaubingą atmosferą bei aplinką, kurioje dominuoja įdomūs architektūriniai statiniai. Kitais atvejais kameros darbas atrodo labai standartiškai, bet kokybiškai, nėra jokių nesusipratimų, kaip dažnai būna su nuotykinio žanro filmais, kai veikėjai susiduria, o jų dvikovos atrodo labai blankiai.

Garso takelis primena kitus žanro filmus, kuriuose stipriais skambesiais bandomas iškapstyti epiškumo pojūtis, būdingas prabangiems kūriniais, kuriamiems pačios geriausios kino studijos. Melodijų šiame darbe netrūksta, o tai gerai nuteikia peržiūros metu. Deja, bet muzikinė palyda dažnai nesugeba perteikti ekrane rodomos scenos atmosferos.

Garso montažas taipogi padaro nemažą įtaką filmo stipriajai pusei. Galingo garso dėka tam tikros filmo scenos tiesiog galingiausiu būdu nukelia mus tarp pagrindinių veikėjų, bandančių kovoti su antgamtinėmis jėgomis ir kitais siaubingos vietovės demonų prakeiksmais. Viso bendro vaizdo nenusilpnina ir juostos montažas, kuris savo ruožtu išlaiko pasakojamos juostos istorijos pusiausvyrą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio filmo herojaus atlikėjas, labiausiai žinomas iš Guy‘aus Ritchie‘io filmų britų aktorius Jasonas Flemyngas, pirmą kartą pabando savo jėgas rusų kine. Ne paslaptis, kad daugelis žinomų Holivudo veidu paskutiniais metais pasirodo vienos ar kitos šalies filmuose ir tuo pačiu sugeba perkelti filmą į platesnius vandenis. Aktorius savo veikėją suvaidino visai neblogai, tačiau pats personažas ir jo paskirtis filme visiškai nesugebėjo išnaudoti aktoriaus vaidybinio potencialo.

Filme antraplanius vaidmenis atliko įvairaus kalibro ir kartos aktorių būrys, kurie, kaip ir pagrindinis filmo personažas, atrodė visiškai tuščiai. Matyt kūrėjai visą savo dėmesį skyrė vizualiam kontekstui. Na, bet malonu pamatyti Aleksejų Čiadovą, Andrėjų Smoliakovą, Olegą Takrarovą ar mūsų tėvynainę – Agnę Ditkovskytę (dabar jau Čiadova). Nepamirštam ir apie legendinį rusų aktorių, kuris taip ir nesulaukė filmo pasirodymo kinuose – Valerijų Zolotuchiną. Įdomiausia, jog iš filmo buvo visiškai pašalintas Bogdanas Stupka, atlikęs vieną svarbų vaidmenį. Aktorius irgi mirė nesulaukęs premjeros.

Stiprus aktorių kolektyvas, kuris iš vizualios pusės sugeba džiuginti akis, tačiau jų paskirtis šioje juostoje taip ir liko paslaptimi. Matyt kūrėjai norėjo surinkti krūvą žinomų vardų dėl palankaus marketinginio ėjimo.

Verdiktas

„Baubas 3D“ – tai beveik nieko bendro su žinomu Nikolajaus Gogolio literatūriniu kūriniu neturintis filmas, kuriame nesibaigiantys nuotykiai, niūraus konteksto specialieji efektai ir malonus akiai veiksmas paima viršų, po savęs palikdamas taip būtiną siaubo faktorių, personažų išvystymą ir scenarijaus išskirtinumą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Pasivaikščiojimas su dinozaurais / Walking with Dinosaurs 3D


Premjera: Gruodžio 18, 2013Walking with Dinosaurs 3D
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 20, 2013
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 88 min.
Žanras: Nuotykių
Šalis: JAV, Australija, Didžioji Britanija
Režisavo: Barry Cook
Vaidina: Charlie Rowe, Karl Urban, Angourie Rice, John Leguizamo, Justin Long

IMDB – 6.0/10
RottenTomatoes – 26/100
Metacritic – 37/100

Filmo biudžetas – 80 000 000 $

Filmo pajamos – 622 078 $

Siužetas

Jie milžiniški, kaip aukščiausias pastatas mieste. Kai išeina pasivaikščioti, dreba medžiai. Jie sveria tonas, o aštrius dantis galanda į viską, kas pasitaikė jų kelyje… Jie – dinozaurai ir kviečia pasivaikščioti po savo išnykusį pasaulį, pilną pavojų ir netikėtumų…

Buvaukine.lt sako:

„Saugokis…visko“

Animacinio 1998 metų šedevro „Mulan“ ir neseniai pasirodžiusio filmuko „Kalėdų Senelio slaptoji tarnyba“ kūrėjas, režisierius Barry‘is Cookas, susivienija su dokumentinių BBC filmų prodiuseriu Neilu Nightingale‘u ir pristato ilgai lauktą pilnametražį pasakojimą apie žemės valdovus, išnykusius prieš milijonus metų.

Kino kūrėjų duetas kviečia visus, mažus ir didelius gamtos bei nuotykių mylėtojus, atsidurti priešistoriniame pasaulyje, kuriame ant kiekvieno kampo galima sutikti įvairiausius Juros periodo parko gyvius – dinozaurus.

Apie ką mes čia…

Dėdė Zakas pasiima savo vaikaičius Rikį ir Džeidę į nuotykį, kuriame jis bandys parodyti jiems, kaip dirba tikrieji paleontologai. Skeptiškai nusiteikęs Rikis „miršta“ iš nuobodulio, kol galiausiai jam pasitaiko proga mintyse atsidurti priešistoriniame pasaulyje, kurį valdo dinozaurai.

Kūrinio vidus

Daugelis iš mūsų kadaise domėjosi dinozaurais ir net iki šiol jaučia didelę simpatiją šiems nuostabiems, prieš šimtus milijonų metų gyvenusiems padarams. Po įspūdingo Steveno Spielbergo filmo „Juros periodo parkas“, susidomėjimas išaugo iki padangių, tačiau, deja, paskutiniais metais pasidžiaugti dinozaurais kino ekranuose buvo nelemta. Paskutinis įspūdingas pasirodymas įvyko 2005 metais su Petero Jacksono „King Kongu“ ir tik dabar kino kūrėjai vėl perkelia dinozaurus į didžiuosius ekranus, kas negali nedžiuginti širdies.

Juosta prasideda kaip vaidybinis nuotykių filmas, tačiau jau po kelių akimirkų atsiduriame Jūros Periode, kurį valdo dinozaurai. Viskas orientuota į pasakojimą apie silpną, tačiau užsispyrusį dinozauriuką ir jo gyvenimo peripetijas. Suaugusiam žmogui tokie siužetiniai vingiai atrodytų juokingai ir banaliai, tačiau mažesniam žiūrovui tai nepakartojama kelionė į praeitį. Prie bendro konteksto prisideda ir pamokymo priemonės, dėka kurių, galima susipažinti su tam tikrais priešistoriniais gyviais ir išklausyti naudingos informacijos apie juos, todėl filmą galima priskirti prie istorijos pamokos.

Dinozauriuko nuotykis pateikiamas iš labai švelnios perspektyvos, nors jame visgi netrūksta ir skaudžių, graudinančių akimirkų bei kartu baisių vaizdų, kuriuose kovojantys plėšrūnai drasko kitus, mažesnius priešininkus, ir taip parodo savo dominavimą vienoje ar kitoje teritorijoje. Kartu sugebama įžvelgti gėrio bei blogio kovą, šeimos svarbą ir, žinoma, pamatyti, kaip patiriama meilė bei prisirišimas prie patinkančios būtybės. Draugystės ryšiai irgi labai svarbūs, jais vadovaujasi filmo kūrėjai, norėdami išmokinti savo mažiausius gerbėjus vien tik pozityvių dalykų. Filmas neša pamokslą ir kartu gėrio sąvoką, kas tikrai nėra būdinga daugelyje šių dienų vaikams skirtų juostų.

Po peržiūros turi išlikti labai malonus jausmas, nors filmas ir skirtas labiau jauniausiems žiūrovams, tačiau ir jų tėveliai neturėtų nuobodžiauti šio gražaus, jausmingo ir gėrį propaguojančio filmo peržiūroje.

Techninė juostos pusė

Juosta turtinga labai kruopščiai pateikiamais specialiaisiais efektais, kurių grožis sugebės pakerėti bet kokį fantastinių filmų mylėtoją, tačiau visgi tenka pripažinti ir tą faktą, jog bendras kontekstas pateiktas taip, lyg žiūrėtum animacinį filmą, o ne dokumentinio pobūdžio juostą apie dinozaurų gyvenimą.

Garso takelis primena kokį nors „blokbasterį“, tačiau tai netgi žavu, kai dinozaurai susiduria su savimi. Vaizdais tai atrodo žymiai epiškiau, o tada ir įtampos atsiranda, kas tikrai praskaidrina peržiūrą, po užsitęsusių ir vienodai atrodančių kelionių.

Vienas svarbiausių viso grožio elementų, tai nepriekaištingos didybės operatoriaus darbas, kurio dėka atgimstantys dinozaurai nėra vieninteliu juostos grožiu. Puikiai apčiuopiami kraštovaizdžiai ir gamtos grožis, tam tikrais momentais užtemdo dinozaurų grožį. Puikus nuotykis po žemės kampelius, kuris išlieka ilgam po filmo peržiūros.

Montažas, deja, nėra toks šviesus kaip norėjosi. Atrodo, jog ir istorija labai teisingu keliu eina, ir intriga yra, tačiau keletas scenų pateikiama taip neapgalvotai, jog vientisumas dingsta ir matome tik sulipdytus su savimi kadrus. Džiugu, kad tokių akimirkų visame filme vos kelios, bet jos visgi sugeba rėžti akį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Deja, bet mūsų teritorijoje galėjome pamatyti tik dubliuotą filmo variantą, kas gal ir nėra taip blogai vaikams skirtame filme, tačiau įgarsinimo kokybė tikrai nėra pagirtina. Filmas be jokių intonacijų ir veikėjų simbolinio perteikimo skamba labai monotoniškai. Gaila, kad nepasistengta tie šiuo aspektu pasidarbuoti žymiai profesionaliau. Visi filmo herojai skamba lyg vienas, todėl jeigu nuimtume vaizdą iš ekrano ir paleistume tik garsą, po kelių minučių visa salė miegotų nuo nuobodulio.

Verdiktas

„Pasivaikščiojimas su dinozaurais 3D“ – tai labai šiltas ir nuotaikingas dokumentinio pobūdžio pasakojimas, kuris virsta į neužmirštamą nuotykį po priešistorinį pasaulį, kuriame kadaise viešpatavo galingieji dinozaurai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 7/10

Hobitas: Smogo dykynė / The Hobbit: The Desolation of Smaug


Premjera: Gruodžio 11, 2013The Hobbit: The Desolation of Smaug
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 13, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 160 min.
Žanras: Nuotykiai, fantastinis
Šalis: JAV, Naujoji Zelandija
Režisavo: Peter Jackson
Vaidina: Ian McKellen, Martin Freeman, Richard Armitage, Ken Stott, Graham McTavish

IMDB – 9.1/10
RottenTomatoes – 76/100
Metacritic – 67/100

Filmo biudžetas – 190 000 000 $

Filmo pajamos – 8 633 000 $

Siužetas

Pirmajame filme “Hobitas: nelaukta kelionė” radęs stebuklingąjį žiedą ir kartu su Gendalfu ir Nykštukais (Dvarfais) sėkmingai įveikęs Ūkanotuosius kalnus, Bilbas tęsia savo kelionę susigrąžinti auksą iš slibino Smogo.

Buvaukine.lt sako:

„Drakonas nori kariauti“

Vienas pelningiausių visų laikų kino režisierių, prodiuserių ir scenaristų, trijų Oskarų ir begalės kino apdovanojimų laureatas, Naujosios Zelandijos pilietis Peteris Jacksonas jau antrus metus iš eilės tampo viso pasaulio gerbėjų nervus didingu pasakojimu apie „Hobitą“ pagal legendinio rašytojo J. R. R. Tolkieno romaną. Po komercinės pirmosios dalies sėkmės ir ne itin gerų atsiliepimų iš kritikų ir žiūrovų pusės, režisierius kardinaliai perstato savo numatytą viziją ir visiškai patamsina žinomos istorijos kontekstą, priartindamas juostą prie jo šedevru tapusios trilogijos „Žiedu valdovas“.

Kino vizionierius kviečia pamatyti dar smagesnę kelionę ir nepamirštamą nuotykį, kuriame gerai pažįstami bičiuliai susitiks su naujais priešais ir susipažins su dar nematytais sąjungininkais, kurie ruošiasi mūšiui, galinčiam pakeisti visą Viduržemio pasaulį.

Apie ką mes čia…

Gendalfas, Bilbas ir Torinas su kitais nykštukais tęsia savo ilgą ir varginančia kelionę iki Vienišojo kalno, kuriame jie turės susitikti su pačiu grėsmingiausiu padaru žemėje – slibinu Smogu. Deja, bet slibinas tai ne vienintelė jų bėda. Paskui juos keliauja piktai nusiteikę orkai su Azogu priešaky, todėl keliautojų laukia labai sunki kova su tokiais galingais priešais.

Kūrinio vidus

Lygiai prieš metus pasirodęs pirmasis „Hobito“ trilogijos filmas sukėlė daugiau ažiotažo nei buvo galima tikėtis. Viskas sukosi aplink dar neregėtą HFR formatą, kuris turėjo kardinaliai pakeisti kino industriją. Deja, revoliucinė technologija patyrė visišką fiasko, o daugelis žiūrovų ir kino kritikų tiesiog negailestingai apkalbėjo filmą ir jo kūrėją. Pasimokęs iš savo klaidų Peteris Jacksonas antrą serijos filmą pristato be garsių replikų apie 48 kadrus per sekundę. Toks poelgis labai gerai atspindi patį filmą, kuris tiek savo kokybe, tiek niūrumu pagaliau pradėjo formuotis į tikrą pasakojimą, panašų į tą, kurį režisierius sukūrė prieš daugiau nei dešimt metų.

Naujas filmas su kiekvienu žingsniu eina link to poveikio, kurį mums suteikė „Žiedų valdovas“. Iš vaikiškos pasakos, kurią matėme pirmame filme viskas transformuojasi į tamsų pasakojimą apie žūtbūtinę kovą tarp gėrio ir blogio. Taip pat, pradeda jaustis sąsajos su legendine trilogija, kas tampa tikra dovana visiems Tolkieno gerbėjams. Kaip ir žadėjo režisierius, su kiekvienu filmu veiksmas ir jo pateikimas bus taip sutapatinamas su ankstesne trilogija, jog žiūrovas galiausiai galės atsisėdęs ramiai prieš televizorių žiūrėti vientisą kelionę. Iš vienos pusės tai puikus sprendimas, iš kitos – nelabai, nes nereikia pamiršti, jog pati knyga skirta labiau vaikams, nei paaugliams ir suaugusiems, kaip „Žiedų valdovas“.

Jeigu pirmas filmas pasirodė nuobodus, tai šis atrodys kaip tikras veiksmo šedevras. Visa kelionė į Vienišąjį kalną atrodo įspūdingai ir įtemptai. Kiekvienas herojų žingsnis tampa tikru išbandymu ne tik jiems, bet dar ir prijaučiantiems žiūrovams. Pasaka pavirsta į rimtą pasakojimą, kuriame pagrindiniai personažai jaučia tikrą baimę ir kartu ja užkrečia savo gerbėjus. Sėdint kino salėje ir matant visokiausius šlykščius padarus pasidaro neramu, kad jie gali išlysti iš bet kokios vietos ir netikėtai čiupti. Tokia įtampa buvo jaučiama ir trečiame „Žiedų valdovo“ filme, kai Frodas turėjo susikauti su voru. Veiksmas taipogi labai susietas su pačiu istorijos finalu, kurio taip įnirtingai laukia visi „Hobito“ gerbėjai. Penkių armijų mūšis taps puikiausiu koziriu, ir tuo pačiu sugebės užbaigti visą didingą pasakojimą, bet, deja, visą šį grožį teks pamatyti dar po metų.

Nauji filmo personažai įneša labai daug energijos, ypač su džiugesiu sveikiname vėl ekranuose pasirodžiusi Legolasą. Įsimintiną elfo pasirodymą vainikuoja nauja veikėja – Taurielė. Puikus elfų duetas neleidžia atsitraukti nuo ekranų, nes tiek jų kovų meistriškumas, tiek spontaniškai perteikti judesiai prikausto. Didžiausiu filmo papuošimu tampa slibinas Smogas. Atsižvelgti į literatūrinį kūrinį, slibinas perteiktas tiesiog nepriekaištingai. Peteris Jacksonas sugebėjo atitinkamai gerai pavaizduoti pagrindinį knygos antagonistą. Žiūrint į jį jaučiama tikra baimė, bet kartu ir filmo didybė. Drakonui į porą puikiai parinktas lankininkas Bardas, kuris, kaip ir knygoje, atskleidžią savo kario potencialą. Seni bičiuliai dar labiau atsiskleidžia, ypač Bilbas, kurį pradeda valdyti Saurono žiedas. Taipogi susiformuoja nauja grėsmė, su kuria žiūrovai ir skaitytojai jau susipažino žymioje trilogijoje. Nykštukai ir Gendalfas irgi ne ką prasčiau įtraukti į istoriją, todėl kiekvienas iš jų sugeba įnešti ir pozityvios atmosferos, o kai reikia – rimtumo. Bendras veikėjų portretas labai vaizdingas, todėl po perskaitytos knygos galima teigti, jog režisierius kuo puikiausiai atkūrė visą „Hobito“ dvasią ekrane. Žinoma, galima ginčytis dėl nykštukų išvaizdos, nes, prisiminus Gimlį, jie čia atrodo kaip modeliai, tačiau nereikia pamiršti vieno svarbiausio dalyko – knygoje jie aprašyti būtent taip.

Filmas pasibaigia ties svarbiausiu knygos momentu, todėl iš tiesų pasidaro nemalonu, jog tenka laukti dar metus, norint pamatyti visą didingą „Hobito“ finalą. Iš kitos pusės malonu, jog dar ir kitais metais per Kalėdas bus galima sugrįžti į spalvingą bei tamsų Viduržemio pasaulį, kuris sugeba įtraukti jau nuo pirmų filmo kadrų.

Techninė juostos pusė

Iš vizualinės pusės filmo kokybė labai pagerėjo, atsižvelgiant į pirmą juostą, kuri iš dalies priminė dokumentinį filmą, o ne fantasy žanro atstovą. Niūresnės filmo spalvos, kokybiškai perteiktos vietovės ir stulbinamai gražiai ir tikroviškai perteiktas Smogas parodo, jog režisierius ir jo komanda pasimokė iš prieš metus padarytų klaidų.

Filmą papuošia dar ir kokybiškas trimatis vaizdas, kurio metu slibinas sugeba gąsdinti salėje sėdinčius žiūrovus. Konvertuotas į 3D ir kartu nufilmuotas HFR formate filmas nesudaro jokių papildomų nepatogumų, todėl žmonės, kurie nepamėgo pirmame filme 48 kadrų per sekundę, gali drąsiai eiti ir žiūrėti filmą. Jokio diskomforto nebus.

Garso takelis, kaip ir priklauso tokio pobūdžio filmams, turi būti epinis, ką ir padaro Oskarinis kompozitorius Howardas Shore‘as. Puikus epiškesnių scenų skambesys ir nuotykio dvasios perteikimas muzikiniais kūriniais priartina filmą prie tos didybės, kuri jautėsi besiklausant „Žiedų valdovo“ garso takelio. Žinoma, už viską reikia padėkoti nuostabiam garso montažui, kuris sustiprino muzikinį filmo potencialą.

Operatoriaus darbas, kaip ir pirmame filme, stulbina savo gracingumu. Labai taikliai parodytos kovų scenos, o kraštovaizdžiai tiesiog atima žadą. Tokiais manevrais filmo kūrėjai dar labiau suteikia vilties, jog trečias ir finalinis „Hobito“ akordas taps vienu didingiausių ir gražiausių įvykių modernioje kino istorijoje.

Juostos montažas gana geras, tačiau kai kuriuose vietose buvo pastebimos klaidos, kurios šiek tiek susilpnina istorijos vientisumą. Kalbama apie personažų perteikimą ekrane. Visa kita tiesiog fantastiškas darbas, kuris įtraukia nuo pradžios iki pat finalinių titrų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pirmasis filmas buvo kupinas puikiausių aktorių, tačiau šioje juostoje yra be galo daug naujokų, todėl filmas tampa dar epiškesniu pasirodymu kino ekranuose.

Juostą papildęs charizmatiškasis Benedictas Cumberbatchas paskolino tik savo balsą, tačiau vien jau to užtenka, kad slibinas Smogas taptu žymiai grėsmingesniu padaru. Unikalaus balso savininkas tiesiog su kiekviena savo replika daro šventę visų gerbėjų ausims, todėl vien jo buvimas juostoje labai daug ką reiškia.

Karių gretas papildė puikiausi aktoriai Orlando Bloomas, kuris jau ketvirtą kartą pasirodo Legolaso vaidmenyje, grožio deivė Evangelin Lilly, suvaidinusi Taurielę ir vis populiarėjantis Luke‘as Evansas, kuriam atiteko pats svarbiausias filmo momentas. Visi jie pasirodė epizodiškai, tačiau vien jau už savo personažų svarbą nusipelno pagyrimų. Labai maloniai ir vaizdingai perteikti veikėjai.

„Hobito“ senbuviai – Ianas McKellenas, Martinas Freemanas, Richardas Armitage‘as su nykštukų kompanija vėl įspūdingai perteikia savo personažus, kas negali nedžiugint. Šiame filme jie dar labiau atsiskleidžia, todėl tiek personažams, tiek aktoriams negalima išreikšti jokios kritikos. Viskas atlikta be priekaištų.

Filmą savo buvimu papuošia ir Elrondą vaidinantis Hugas Weavingas, Galadrielę įkūnijanti nuostabioji Cate Blanchett, kuriai šiais metais žadama Oskaro statulėlė už „Džesminą“ bei Christopheris Lee suvaidinęs Sarumaną. Neapsieinama ir be Iano Holmo su Endy Serkiso, kurie vien savo buvimu nukelia į 2001 metus.

Tokio puikaus kolektyvo dėka „Hobitas“ atgimsta iš naujo, o aktorių vaidinami personažai dar labiau krenta į akis, todėl belieka sulaukti 2014-ųjų ir pamatyti galutinį jų atsisveikinimą su Viduržemiu.

Verdiktas

„Hobitas: Smogo dykynė“ – tai žymiai pranašesnis ir savo efektingumu kerintis trilogijos tęsinys, lenkiantis prieš metus pasirodžiusį pirmtaką. Vizualiai patobulėjęs ir epiškumo įgavęs pasakojimas apie Viduržemį tampa tikra Kalėdine dovana nuo režisieriaus Peterio Jacksono visiems šio unikalaus žanro mylėtojams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

%d bloggers like this: