Category Archives: Mokslinė fantastika

Išlikimo eksperimentas / The Philosophers


Premjera: Gruodžio 11, 2013The Philosophers
Premjera Lietuvoje: Spalio 11, 2013
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 110 min.
Žanras: Mokslinis, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: John Huddles
Vaidina: Bonnie Wright, Sophie Lowe, Rhys Wakefield, Daryl Sabara, James D’Arcy

IMDB – 5.8/10

Filmo biudžetas – 15 000 000 $

Filmo pajamos – 1 024 000 $

Siužetas

Įsivaizduokite, kad artėja branduolinė katastrofa. Išsigelbėti nuo žūties tikisi 21 žmogus, bet požeminiame bunkeryje yra tik 10 vietų. Dešimt laimingųjų gali išlikti ir pratęsti žmonijos giminę, vienuolika – pasmerkti mirčiai…

Buvaukine.lt sako:

„Dingę“

Nesukūręs nieko įsimintino savo karjeroje, režisierius ir scenaristas Johnas Huddlesas, po penkiolikos metų pertraukos grįžta ir pristato savo trečią kino kūrėjo karjeros darbą ir tuo pačiu patį išradingiausią savo sukurtą projektą.

Režisierius kviečia atsidurti viename išradingame filosofiniame eksperimente, kurio metu žiūrovams gana neįprastu būdu bus atskleista žmonijos prigimtis – išlikimas.

Apie ką mes čia…

Dvidešimt studentų atėję į paskutinį filosofijos egzaminą net nenutuokia, ką jiems yra paruošęs jų dėstytojas. Jie turės sudalyvauti intelektualiame ir gyvenimiškame eksperimente, kurio tikslas atskleisti kiekvieną iš jų. Viskas prasideda gana ramiai, kol nepradeda mirti vienas po kito eksperimento dalyviai…

Kūrinio vidus

Filmo idėja gana smagi ir kartu originali, kas jau nuo pat pirmų juostos akimirkų sugeba pritraukti prie ekrano, todėl netgi galima nustebti, jog B kategorijos darbas lenkia daugelį panašaus žanro filmų vien tik savo išskirtinumu. Už tokią malonią nuostabą tenką dėkoti režisieriui, nes jis įnešė ne tik nuotykių ir įtampos, bet dar ir sodraus humoro.

Siužetinės linijos pateikimas nenuobodus, tampantis nervus ir laikantis įtampoje ir nežinioje, todėl beveik viso filmo metu kamuoja nežinia ir savo paties sukurtos teorijos dėl filmo baigties. Smagu, jog režisierius tokiais būdais žaidžia su žiūrovais, tačiau einant link pabaigos viskas pasidaro aišku. Gaila, nes galėjome gauti viena malonesnių per pastaruosius metus kinomanų rate taip vadinamą „mindfucką“. Žinoma, lengviausia jo formą, bet jau ir tai būtu didelis siurprizas.

Juostoje labai daug humoro. Įdomiausia, jog jis nėra tiesmukas ir banalus kaip daugelyje paaugliams skirtų filmų, kuriuose dominuoja alkoholis, nuogybės ir keiksmažodžiai. Netgi homoseksualumas pateikiamas labai žaisminga forma. Scenaristui vien už tokias šmaikščias akimirkas filmo metu tikrai galima duoti dešimt balų.

Pati istorija, kaip jau minėta, gana originali, tačiau einant link pabaigos filmas tampa antrarūšiu veikalu, labai toli nusivažiavusiu nuo pagrindinės minties. Siutina dar tas faktas, jog kai kuriose eksperimento dalyse iki galo nepaaiškinami vieno ar kito veikėjo veiksmai. Žinoma, daugelyje atvejų tai gana banaliai išreikštos tezės, tačiau galima buvo ir rimčiau prieiti prie neatsakytų klausimų.

Veikėjai nėra iki galo perteikti, todėl visame filme galiausiai matoma vos kelių personažų lyderystė, kuriuos kamuoja meilė. Toks Bermudų trikampio vaizdas apdorotas švelnių širdies jausmu. Taip, taip, be meilės čia nė žingsnio. Juk kaip kitaip pritrauksi mažas mergaites į kino sales?

Bendrai pasižiūrėjus į visą filmą ir tai, ką nori pasakyti kūrėjas, galima pripažinti, jog idėjos prasme viskas atrodo puikiai, tačiau įgyvendinimas daugelyje vietų šlubuoja, kas padaro filmą mažiau patrauklesniu. Nenuostabu, juk filmo biudžetas labai jau minimalus, o įgyvendinti tokią mintį reikia nemažai lėšų.

Techninė juostos pusė

Vizualiai filmas patrauklus dalimis. Sprogimai ir specialieji efektai atrodo graudžiai, lyg prieš dvidešimt metų matytas vaizdas, o viskas atrodo taip nenatūraliai, jog kartais labai nemalonu žiūrėti.

Operatoriaus darbas neblogas, ypač paskutiniame eksperimente. Visą grožį parodantys egzotiniai vaizdai šildo akis ir kūną, bet visumoje, neatskleistas juostos potencialas ir pasaulio pabaigos vaizdas, todėl net neblogas garso takelis nesugebėjo pagaivinti atmosferos.

Montažas silpnokas, kelios scenos visiškai blogai suderintos, kas parodo tam tikrus nelogiškus reiškinius viso filmo metu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Silpniausia juosto dalis tai aktoriai. Tiek daug jaunų ir gražių veidu matome filme, tačiau nei vienas iš jų nesugebėjo atitinkamas pasirodyti prieš kamerą.

Vienintelis ir tikrai neblogai pasirodęs visame filme yra dėstytoją vaidinantis Jamesas D‘Arcy‘is, kuris ir įneša daugiausiai indėlio į šio filmo vaidybinės pusės stiprumą.

Kiti aktoriai atrodo klaikiai, o ypač Sophie Lowe, serganti Kristen Stewart sindromu. Ji net meilės scenose atrodė kaip mumija. Jokios aistros, meilės akyse, užsispyrimo nebuvo matyti, tik pražiota burna visą filmo rodymo laiką.

Juostoje matomi ir kadaise gana žinomi jaunos kartos aktoriai, kurie po vieno ar kito projekto užgeso. „Hario Poterio“ žvaigždė Bonnie Wright, „Šnipų vaikučių“ pažiba Darylas Sabaras, Rhysas Wakefieldas ir Fredie‘is Stroma atrodo tiesiog apgailėtinai. Kalbant apie Wakefieldą, galima suprasti, kad ir jis, kaip „Saulėlydžio“ žvaigždė Tayloras Lautneris, savo kontrakte turėjo punktą, kas dešimt minučių rodyti pilvo presą. Graudinantis vaizdas ir tiek.

Verdiktas

„Išlikimo eksperimentas“ – tai gerą idėją ir potencialą turintis pasakojimas, kuris taip ir nesugebėjo atskleisti savo stipriosios pusės, o silpni vaizdo efektai ir klaiki vaidyba dar labiau sugniuždė visą bendrą istorijos išradingumą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 4/10

Gravitacija / Gravity


Premjera: Spalio 4, 2013Gravity
Premjera Lietuvoje: Spalio 4, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 91 min.
Žanras: Mokslinė fantastika, trileris, drama
Šalis: JAV, Didžioji Britanija
Režisavo: Alfonso Cuarón
Vaidina: Sandra Bullock, George Clooney, Ed Harris, Paul Sharma, Amy Warren

IMDB – 8.0/10
RottenTomatoes – 97/100
Metacritic – 95/100

Filmo biudžetas – 80 000 000 $

Filmo pajamos – 3 837 000 $

Siužetas

Per eilinį pasivaikščiojimą kosmose astronautus ištinka nelaimė. Jų laivas sprogsta, palikdamas juodu pririštus tik vieną prie kito. Kurtinančioje tamsoje astronautai sklendi į tamsą, suprasdami jog prarado bet kokį ryši su namais… ir galimybe išsigelbėti. Su kiekvienu kvėptelėjimu deguonies atsargos senka, o baimė ir šokas pamažu virsta panika. Vienintelė viltis išsigelbėti – sklęsti tolyn į beribį kosmosą.

Buvaukine.lt sako:

„Atgimimas“

Meksikietis režisierius, prodiuseris ir scenaristas Alfonso Cuaronas, kurio meistriškos rankos prisidėjo prie geriausios „Hario Poterio“ dalies sukūrimo ir vieno iš geriausių kino istorijoje utopinės tematikos filmų „Žmonių vaikai“, pristato savo gyvenimo projektą, kurį sukurti jam prireikė net trijų metų.

Kino kūrėjas kviečia viso pasaulio žiūrovus į pačią neįtikėtiną kelionę po atvirą kosmosą, kurioje teks išgyventi pusantros valandos įtemptos kovos už gyvybę ir pamatyti savo akimis žmogaus prigimties esmę, kuri lydi visą žmoniją nuo pačios jos pradžios.

Apie ką mes čia…

Daktarė Stoun pirmą kartą savo gyvenime išsiruošia į atvirą kosmosą misijai, kuriai vadovauja legendinis Metas Kovalskis. Viskas klostosi gerai, be nesusipratimų, todėl misijos dalyviai greitu metu išsiruošia grįžti į Žemę. Deja, netrukus jie pakliūna į rimtą bėdą, kurios pasekme tampa spąstai, iš kurių viltis sugrįžti namo, akimirksniu sudužta į šipulius…

Kūrinio vidus

„Gravitaciją“ galima būtų įvardinti, kaip patį geidžiamiausią metų projektą vien dėl to, jog jo premjera buvo nukelta keturis kartus ir, žinoma, Cuaronas itin kruopščiai kūrė juostą, tad jam prireikė gerų trijų metų įgyvendinti savo užmojį. Filmą gaubė paslaptis ir nežinia ar sulauksime šedevro, ar dar vieno bandymo pasipuikuoti prieš kitus kino kolegas, pristatant efektingus vaizdus su minimaliai išreikštu turiniu. Galima drąsiai sakyti, jog režisierius sukūrė filmą, kurį galima statyti šalia Stanley Kubricko „Kosminės Odisėjos“ ir Andrejaus Tarkovskio „Soliario“, nes jo lygis beveik panašus šiems meno šedevrams.

Galbūt kažkam gali pasirodyti, jog tai dar vienas išgyvenimo trileris, kurio veiksmas persikelia iš Žemės į atvirą kosmosą, tačiau tai bus visiškai klaida. Filme galima įžvelgti tiek daug įvairiausių metaforų, jog jis iš karto tampa filosofiniu veikalu, prilygstančiu tokiam kaip T. Mallicko „Gyvybės medis“. Filme matomas puikus atgimimo ir reinkarnacijos vaizdas, kuris tiek simboliškai, tiek vaizdingai perteikiamas, jog susidaro nejaukus ir kartu intriguojantis jausmas. Po reinkarnacijos ir žmogaus apsivalymo proceso, ateina eilė karmos išreiškimui. Netgi labai pagirtina, jog režisierius sugebėjo taip subtiliai užsiminti apie šį reiškinį, viso filmo metu laikė nežinomybę dėl vieno ar kito veikėjo likimo. Susumavus tokias puikias vizijas, galima prieiti prie išvados, jog kartu gauname žmonijos gyvenimo prasmės vaizdą ir gimstamumo išraišką. Tai režisierius, kuris labai kritiškai atsiliepia apie abortus, pasistengė neakivaizdžiai apeliuoti žmonijai, jog vaikų žudymas atneš vien tik utopinę ateitį visai žmonijai.

Veiksmo plane viskas atlikta irgi solidžiai, o žiūrint į išgyvenimo dramą, tai įtampa tiesiog nepaleidžia nuo pradžios iki pačios pabaigos. Klyksmai ir veikėjų kančios dar prideda savito adrenalino, jog girdime ne tik plakančią daktarės Stoun širdį, bet ir savo. Tokiuose momentuose kartu su pagrindinės veikėjos maldomis, pritrūkstame oro ir patys, nes tiesiog atsiduriame atvirame kosmose. Tokiais magiškais kino triukais režisierius prikausto dėmesį, jog nesinori palikti kino salės pasibaigus šiai didingai kelionei.

Vienas vienintelis momentas nepatikęs visame filme, tai kvailas ir kartu netinkantis tokiam rimtam darbui amerikietiškas banalus humoras. Suprantama, jog scenose rodomi amerikiečiai, tačiau galima buvo apsieiti be banalybių, nes tai tik trukdė mėgautis filmu. Patys veikėjai išreikšti gerai, nors žinoma, tik du ir buvo, tačiau šis duetas tikrai stipriai susižiūri. Viena isterikė, o kitas ramus kaip belgas. Toks mišinukas leidžia manevruoti režisieriui ties įvairiais buitiniais dalykais, aptariamais filmo personažų. Veikėjai atsiskleidžia visapusiškai, ypač puikus ir netgi tobulai pateiktas Stoun portretas, primena filmą „Svetimas“ ir Elen Riplį veikėją, todėl galima su džiugesiu pranešti, jog stiprių moterų kine pagausėjo su daktarės veikėja.

Susumavus visą filmo vidinę pusę galima teigti, jog Alfonso Cuaronas pateikia kino pasauliui dar vieną malonią staigmeną, kuri po kelių mėnesių bus atitinkamai įvertinta Kino Akademijos, na ir dar tenka pripažinti, jog „pasaulio karalius“ Jamesas Cameronos buvo teisus, sakydamas, jog tai geriausias visų laikų filmas apie kosmosą, kuris ateityje bus įneštas į kino paveldą.

Techninė juostos pusė

Tobulesnio vizualinio konteksto filmo dar neteko matyti. Žinant tai, jog nemažai scenų buvo nufilmuota atvirame kosmose, nenuostabu, jog galutinis vaizdas ne tik keri akis, bet tiesiog sukelia nuostabią isteriją viduje. Specialieji efektai nepriekaištingi ir dabar jau pamačius šį filmą galima drąsiai rėkauti, jog kol kas niekas nėra sukūręs geresnių ir natūralesnių.

Trimatis vaizdas irgi aukštumoje, gaila, kad neteko įvertinti filmo IMAX‘e, tačiau net ir paprastame 3D galima įžvelgti grožį. Kokybiškai apdorotas vaizdas, tai dar vienas didelis pliusas, priduodantis šiam filmui stulbinančio šarmo.

Už atmosferos ir filmo vizualinio grožio pateikimą, dėkojame penkias Oskaro nominacijas turinčiam operatoriui Emmanueliui Lubezkiui, kuris šiais metais nusipelnė Kino Apdovanojimo, kaip niekas kitas. Meistriškas darbas, kuris ne tik vizualiai apdoroja filmo grožį, bet dar sugeba atskleisti kiekvieno iš veikėjų emocijas. Vien kokie meistriški kameros veiksmai pokalbio scenoje tarp daktarės ir Meto. Įspūdingas kameros šou, kuris dar po peržiūros ilgai gyvena atmintyje.

Garso takelis taip pat aukštumoje. Stiprūs ir kartu ramūs muzikiniai kūriniai, kaitiną kraują su kiekvienu akordu. Puikiai priderinta muzika prie kiekvienos scenos. Prie bendros gerovės prisideda ir puikus garso montažas, kuris sugebėjo kelti bangas viduje ir tuo pačiu neleisti ramiai kvėpuoti peržiūros metu. Viskas atrodo taip, lyg pats išgyventum kiekvieną kančios akimirką.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą galima priimti, kaip dviejų aktorių šou, kuris galiausiai virsta į Sandros Bullock solo. Tokie filmai labiau ir žavi, kai vienas ar du aktoriai sugeba ant savo pečių perteikti visas režisieriaus idėjas. Panašų vaizdą matėme 2009 metų filme „Mėnulis“.

Oskaro laureatė Sandra Bullock, kuri labiausiai asocijuojasi su komedijomis, vėl iššauna lyg iš patrankos ir sukuria savo patį stipriausią karjeros personažą. Būkime atviri – tai tobuliausias aktorės pasirodymas kine. Jos dėka buvo perteiktos vos ne visos filme sukeltos idėjos, todėl nenustebsime, jeigu ji gaus nominaciją, už geriausią moters vaidmenį Oskare.

George Clooney, kuris ir čia nepraleido progos savimi pasipuikuoti, irgi suvaidino labai įtikinamai. Nusileido Bullock, tačiau bendrai jo personažas nešė didelę išmintį ir ramybę filmo metu. Profesionalus aktoriaus darbas, kuris gal ir nebus įvertintas kino profesionalų, tačiau vien už sudalyvavimą tokiame stipriame projekte, didelė pagarba jam.

Verdiktas

„Gravitacija“ – tai stiprių metaforų apie gyvenimo prasmę, reinkarnaciją, karmą mišinys, kuris virsta į genialiai papasakotą, vykstančią atvirame kosmose, išlikimo istoriją su neįkainojamais vaizdais, kerinčiais nuo pradžios iki didingo finalo, jog peržiūros metu kartais net pritrūksta oro iš jaudulio ir nuostabos, kurias dovanoja genialusis Alfonso Cuaronas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

Aurora / Vanishing Waves


Premjera: Birželio 29, 2012Aurora
Premjera Lietuvoje: Sausio 4, 2013
Indeksas: N18
Trukmė: 124 min.
Žanras: Mokslinė drama
Šalis: Lietuva
Režisavo: Kristina Buozyte
Vaidina: Marius JampolskisJurga JutaiteSharunas BartasBrice Fournier

IMDB – 6.8/10

Filmo biudžetas – 4 000 000 Lt

 

Siužetas

Bio informatikas eksperimentuoja su į komos būseną patekusios jaunos moters mintimis.

Buvaukine.lt sako:

„Mokslinis eksperimentas“

Lietuvoje labai retas atvejis, kai už kūrybinio kino proceso vairo atsistoja moteris, tačiau visgi yra puikių išimčių. Šiuo atveju geriausia mūsų šalies režisierė Kristina Buožytė, padovanojusi labai daug šiltų akimirkų su savo debiutine komedija „Pakeisk plokštelę“ bei širdį stingdančia tarptautiniams vandenims pristatyta  2008 metų drama „Kolekcionierė“, pristato labiausiai intriguojantį naujos Lietuvos kino projektą. Filmas, Europoje užsitarnavęs geriausios fantastinės juostos vardą, parodys, jog mūsų šalies kino kelias tik prasideda, o kartu ir laukia gana šviesi ateitis, atnešanti šlovę lietuvių produktui.

Apie ką mes čia..

Po siaubingos avarijos kelyje, Aurora patenka į komos būseną. Į nelaimę patekusi moteris visgi net ir tokios būsenos tapo labai reikalinga vienam moksliniam eksperimentui. Jai į kompaniją atėjo jaunas bio informatikas Lukas, kurį pakvietė sudalyvauti šiame pavojingame procese. Eksperimento tikslas yra iš nukentėjusios pasąmonės  išgauti informaciją į jaunojo vaikino smegenis, tačiau proceso metu tarp jų nutinka keisti ir sunkiai apsakomi dalykai.

Kūrinio vidus

Visiškai retas reiškinys stebėti tokio išskirtinumo lietuvių sukurtą juostą. Pirmas nacionalinis mokslinės fantastikos projektas išties turi savyje individualumą, tačiau tas individualumas apsiriboja mūsų šalimi. Visos filme parodytos idėjos ir pati struktūra tiesiogiai paimtos iš daugelio holivudinių ir nepriklausomo europinio kino darbų. Šis projektas visgi labiausiai artimas kino genijaus Christophero Nolano šedevrui „Pradžia“ – visiškai pagal tą pačią schemą naudojamas pagrindinis veiksmas. Žinoma, šiek tiek kita aplinka, skurdesnės dekoracijos, bet užtat poveikis panašus. Šį kūrinį galima įvardinti labai populiariu tarp kinomanų terminu – „Mindfuckas“. Pagrindiniu juostos varikliu tampa neįmanomos meilės interpretacija, lygi sapnui, kuris tęsiasi amžinybę Auroros pasąmonės viduje, tačiau dėka Luko įsiterpimo į moters vidų tyras ir begalinis jausmas ištrūksta, leisdamas moteriai net ir tokioje kraupioje būsenoje patirti laimę. Vieno ir kito personažo prieštaravimai puikiai papildo abiejų suskaldytą širdį, suklijuodama ir metaforiškai parodydama, jog meilė aplanko žmogų bet kada, tereikia išlaukti tinkamo momento. Viskas labai primena kitą žinomą 2004 metų filmą „Jausmų galia“ su Jimu Carrey ir Kate Winslet. Net jei ir režisierė pasiskolino kai kurias idėjas, tačiau jas pateikdama meistriškai sugebėjo išsisukti ir parodyti savitą viziją. Gaila, kad kai kurios scenos nesugeba iki galo perteikti scenaristo užsibrėžto tikslo. Veiksmas pateikiamas iš dalies nuobodžiai, tačiau siužetinės linijos pateikimas žaidžiant su žiūrovais mįslėmis yra sklandžiai apgalvotas manevras duoti peno apmąstymams po nutrūkstančios ir vėl iš naujo parodomos scenos. Kartais peržiūros metu atrodo, kad manipuliuojama visais įmanomais jutimo būdais. Visgi tyla, triukšmas, šlykštesni vaizdai, spalvingi juostos kontrastai leidžia viską, kas rodoma ekrane, patirti pačiai publikai. Tai yra stipriausia juostos dalis, režisierės laimėjimas, kuris neabejotinai leidžia pripažinti juostos išskirtinį bruožą – šokiruoti ir kartu pamaloninti žiūrovą. Neatsiejamas ir sapnų pateikimas – tai tarsi tiesą parodantis kitas pasaulis, lygus rojui arba pragarui, kuriame žmogus gali jaustis tiek laisvas, tiek susikaustęs iš skausmo. Paralelinio pasaulio motyvas gana taikliai apibūdina žmonių siekius, norus, patyrimus bei visokiausių jausmų atsiribojimą nuo kūno. Emocingas žmogaus psichologinio portreto paveikslas yra tarsi užburtas ratas ir tik būnant komos būsenos galima pajausti visa tai, ką viduje jaučia Aurora, tačiau išorėje jokių judesių, tu tiesiog augalas, gulintis ant stalo ir laukiantis savo akimirkos. Kartu neapsieinama ir be intymumo momentų – jie lyg ir šokiruoja, lyg ir nuteikia kažkam įsimintinam, bet visgi kaip taikliai žaidžiama kūno kalba, parodant, jog erotinis potraukis nebegalės tęstis amžinai, aistra užgęsta, bet kartu viduje išlieka tas malonus išsiliepsnojusios nors ir trumpos meilės kartėlis. Didelę erdvę turintis filmas, tačiau nors ir buvo daug užsibrėžtų tikslų, kiekvienos scenos fone mes sugebame pamatyti tik vieną ar kitą jų kontrastą.

Techninės pusės ypatumai

Iš pirmo žvilgsnio mokslinei fantastikai būtų būdingi kruopščiai pateikiami specialieji efektai, bet visgi jų čia beveik nėra. Žinoma, kai kurių žiūrovų lūkesčiai bus nepateisinti, bet derėtų prisiminti puikų 2009 metų Duncano Jones‘o filmą „Mėnulis“, kur veiksmas vyko beveik vienoje patalpoje su vienu vieninteliu aktoriumi. Panašus vaizdas yra ir „Auroroje“. Filmas visgi stebina savo fonu ir spalvų žaismu, o kartu ir išgaunamu neprilygstamu kontrastu paryškinant juostos atmosferą. Labai gerai suderintas garso takelis leidžia pajausti juosto tragizmą, rodomose scenose atskleisti kai kuriuos jausmus. Operatorius taipogi padirbėjo iš peties. Jo dėka buvo gana neblogai išlaikytas balansas tarp veikėjų pateikimo objektyve. Kaip lietuvių pirmam bandymui, tai visgi išraiškingas vizualinis juostos kontekstas, nors ir šiek tiek skurdokas dėl biudžeto trūkumo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas, kaip ir anksčiau minėtas „Menulis“, apsiriboja vos keliais veikėjais. Šiuo atveju filme pagrindiniai veiksmo dalyviai yra trys nelaimingi, o kartu ir artimi sau žmonės. Marius Jampolskis savo personažą suvaidino gana įtikinamai, galima buvo pajausti iš jo sklindančią neapsisprendusio savo jausmuose žmogaus aurą. Atviros ir kartu šokiruojančios scenos iškelia aktorių į aukštesnį lygį, visgi talentingam žmogui reikia duoti daugiau šansų vaidinti rimtame kine, o ne apsiriboti eiliniais TV projektais. Mariaus partnerė, aktorė Jurga Jutaitė, neatsilieka nuo savo kolegos – jos personažas buvo labiausiai išdirbtas filmavimo metu. Puikus stiprios, o kartu trapios moters pavyzdys. Šarūno Barto suvaidintas žuvusio Auroros vyro personažas tiesiog tiksliai atkartojo filmo „Pradžia“ struktūrą. Visiškai vienodas portretas su paminėto 2010 metų filmo pagrindinio veikėjo Kobo žmona Mol. Jis kaip ir trukdė vystytis meilės jausmams, tačiau jei jo nebūtų, filmas prarastų visą savo potencialą, o kartu ir atsisakytų gana neblogos vaidybos.

Verdiktas

„Aurora“ – tai pirmas ir gana įsimintinas fantastinis lietuviško kino produktas, kurio dėka mūsų šalies kinematografija pamažu pradeda kilti tarptautiniuose kino vandenyse. Filmas, kuris šokiruoja, o kartu ir leidžia pasidžiaugti atskleistais meilės jausmo privalumais, bet visgi nesugeba iki galo išreikšti savo pagrindinės minties. Filmas, kuris skiriasi nuo kitų mūsų šalies darbų, tačiau atsižvelgiant į bendrą pasaulinę kinematografiją, tai dar vienas produktas, kuris pasiklysta tarp iškilesnių savo žanro darbų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Viską prisiminti / Total Recall


Premjera: Rugpjūčio 2, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 10, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 118 min.
Žanras: Trileris, Mokslinis, Nuotykiai, Veiksmas
Šalis: JAV, Kanada
Režisavo: Len Wiseman 
Vaidina: Kate BeckinsaleJessica BielBryan CranstonColin FarrellBill Nighy

IMDB – 6.3/10
RottenTomatoes – 30/100
Metacritic – 44/100

Filmo biudžetas – 125 000 000 $

Bendros pajamos – 198 467 168 $

Siužetas

Gamyklos darbuotojas pradeda įtarti, kad jis yra  šnipas po apsilankymo Rekall, – kompanijoje, kuri siūlo savo klientams implantuotus netikrus prisiminimus gyvenimo, kokio jie norėtų turėti.

Buvaukine.lt sako:

„Prisiminimai“

Holivudas paskutiniu metu yra labai jau atviras senų, kultinių filmų perdirbinių idėjoms, o tuo pačiu vis labiau save žemina dėl idėjų stokos pas scenaristus. Kultinis Paulo Verhoeveno 1990 veiksmo filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko ponas „visata“ Arnoldas Schwarzeneggeris, galėjo džiaugtis individualumu vos tik du dešimtmečius, kol prie jo nagų neprikišo godumu pasipelnyti sergantys prodiuseriai. Naujausių kino industrijos technologijų dėka, Philipo K. Dicko pasakojimas yra reanimuotas visiškai kitokiu pavidalu nei originalas. Tikras veiksmo filmų meistras, režisierius Lenas Wisemanas, atsakingas už pirmas dvi „Kito pasaulio“ dalis bei įspūdingą Džono Makleino sugrįžimą ketvirtame „Kietame riešutėlyje“, pristato savo paties viziją į ateities pasaulį, kuriame žmogaus praeitis gali nulemti visos žmonijos likimą.

Ateities pasaulis priklauso tik galingiausiems, o eilinis žmogus gali tik pasvajoti apie laimingą gyvenimą, apie seniai užmirštų svajonių bei gyvenimo tikslų įgyvendinimą. Kompanija „viską prisiminti“ leidžia kiekvienam atsidurti ten, kur labiausiai pageidauja jo širdis. Nuo prezidento kedės iki sėkmingos aktoriaus karjeros, žmonės gali pasirinkti bet kokią užgaidą, kuri bus akimirksniu įgyvendinta jų pasąmonėje.  Statybininkas Daglasas, gyvenantis mažame bute, nors ir yra patenkintas savo dabartiniu gyvenimu, tačiau visgi širdies gilumoje nori išbandyti kažką naujo, neregėto, įsimintino, todėl pasirenka prasčiausią bei daugelio žmonių išbandytą būdą patirti naują jausmą kompanijos „viską prisiminti“ patalpose. Kol yra vykdomas prisijungimo procesas, į salę įbėga specialiosios pajėgos, norinčios išgauti vertingos informacijos, bet  vyras akimirksniu jas sutriuškina. Iškyla dar viena problema, nes po susidūrimo su policija Daglasas nieko negali prisiminti apie save. Visą laiką vyrui iškyla vienintelė mintis, ar jis vis dar yra prijungtas prie aparato ir mato išgalvotą pasaulį, ar tai tokia liūdna jo naujojo gyvenimo pradžia už įstatymų ribų.

Jeigu lyginsime abu filmus, tai originalas scenarijaus prasme yra labiausiai priartintas prie literatūrinio kūrinio, pagal kurio motyvus yra sukurtos abi juostos, nors perdirbinio pagrindinis personažas visgi yra labiau artimas pasakojimui. Įdomus faktas tas, jog režisieriui Paului Verhoevenui, padovanojusiam originalą, artimiausiu metu gresia dar du jo režisuotų juostų perdirbiniai „Roboto policininko“ bei „Erdvėlaivio karių“ pavidalu. Idėjų stoka priveda prie tokių beviltiškų ir neapgalvotų komercinių sprendimų, o žiūrovai gauna tik išore gražius filmus su tuščiu vidumi. Šiuo atveju nenuostabu, jog viskas buvo orientuota į vizualinį efektą, nes ir pačią istoriją iškraipė kaip tik galėjo. Veiksmą Marso planetoje perkelia tiesiai į žemę, lyg tai butų realistiškas požiūris į filmą, labiausiai liūdina tai, jog netgi vaizdu pats filmas yra gryniausia Steveno Spielbergo 2002 metų juostos „Įspėjantis pranešimas“ kopija. Veiksmo, dvikovų, gaudynių scenos kokybiškai pateikiamos, o kai kur net atrodo nematytos, ypač susišaudymas „viską prisiminti“ kontoroje iš puikiai pateiktų kampų, bet vis vien to nepakanka tam, jog galėtume sakyti apie tikrai įsimintiną filmą žmogaus pasąmonės tematika. Režisierius su scenaristais tikriausiai siekė savo darbu perspjauti Wachowsky‘ių „Matricą“ ir to filmo idėją, bet pavyko nebent tik vizualiai dėl kino industrijos technologijos perversmo po Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ pasirodymo. Prisimenant originalią juostą ir kultinį trijų krūtų moters personažą jaučiama tikra nostalgija tiems pašėlusiems veiksmo filmų laikams, kai ekranuose karaliavo tikros veiksmo filmų žvaigždės. Pati  Philipo K. Dicko kūrinio idėja yra išties puiki, bet abiejuose juostose ji nebuvo deramai įgyvendinta, tačiau būtent šioje naujoje vizijoje apie žmogaus pasąmonės aliuziją galima buvo labiau susikoncentruoti ties pagrindinės minties pateikimu, o ne vien į specialiuosius efektus. Humoro irgi netrūksta, bet jo galėtų būti mažiau, visgi čia ne komedija, o mokslinės fantastikos darbas. Banalūs dialogai, net labai, be jokios filosofinės ar užslėptos minties, džiugina tik vienintelis scenarijaus dalykas — intriga yra išlaikoma beveik iki pat juostos galo.

Didžiausią dėmesį filmo kūrėjai metė į specialiųjų efektų svarbą šiam projektui, todėl šiame plane viskas yra tobulai atlikta. Įspūdingi, o kartu kvapą gniaužantys technologijų stebuklai iškelia visą filmą. Kiekviena veiksmo scena atidirbta iki maksimumo, nors kai kur visgi matomas kompiuterinis vieno ar kito objekto pavidalas. Miestas, ypač naktį žavingai atrodantis, o kartu grėsmingai nusistatęs prieš savo gyventojus. Visgi nebūtų gauta jokio efekto, jeigu ne puikus operatoriaus darbas, ypač anksčiau pabrėžtoje susišaudymo scenoje „viską prisiminti“ patalpoje. Atmosferos filmui suteikia ir neblogas garso takelis, nors keliose scenose jis labai nederėjo prie bendro vaizdo, bet visumoje priverčiantis drebėti širdį nuo gautos adrenalino dozės.

Pasirenkant Colliną Farrellą kaip pagrindinio vaidmens atlikėją iš karto susidaro toks įdomus kontrastas tarp jo bei originalo žvaigždės ūgio bei fizinių duomenų. Žinoma, lyginant šiuos abu aktorius reikia irgi atkreipti dėmesį į tai, jog ir epochos visiškai kitokios, bei supratimas apie kinematografiją irgi pasikeitė. Priartintas labiau prie knygos, puikiausiai suvadintas Daglaso personažas, visgi šio aktoriaus meistriškumas su kiekvienu nauju filmu vis labiau pastebimas. Režisieriaus žmona, tobuliausių kūno linijų savininkė, gražuolė bei visiems labiausiai įsiminusi kaip vampyrė Selena, aktorė Kate Beckinsale savo grožiu užgožia viską, kas yra gero ir blogo šiame filme. Vaidybos plane kaip visada šabloniškai pasirodanti aktorė, tačiau savo puikiais fiziniais duomenimis  galinti pasigirti Kate vis labiau sužiba kaip iš lėto atsiskleidžianti gėlė. Dar viena Collino partnerė, aktorė Jessica Biel, kuri taipogi gali netgi konkuruoti dėl dailiausios Holyvudo figūros titulo su pačia Kate Beckinsale, blankiai pasirodo, visiškai neįdomus ir pilkas personažas, kuris ir dingsta kitos gražuolės šešėlyje. Taip pat malonu juostos eigoje matyti tokį grandą kaip britas Billas Nighy‘is ar charizmatišką Johną Cho, nors ir epizodiškai, tačiau šie žmonės įneša energijos į šį filmą.

„Viską prisiminti“ – tai neblogas kultinio 1990 metų filmo perdirbinys, tačiau scenaristų klaidų dėka nesugebantis antrą sykį iš eiles išgauti iki galo pagrindinės Paulo K. Philipso kūrinio minties. Kupinas įspūdingo veiksmo bei nepriekaištingų specialiųjų efektų filmas tik iš savo tobulos techninės pusės lenkia originalą, tačiau bendrame tokių filmų vaizde neturinti jokio svarbaus tikslo juosta išlieka tik eiliniu gražiai supakuotu saldainiu akims pagardinti.

Vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: