Category Archives: Miuziklas

Vargdieniai / Les Misérables


Premjera: Gruodžio 25, 2012Les Miserables
Premjera Lietuvoje: Sausio 4, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 157 min.
Žanras: Drama, Trileris, Romantinis, Miuziklas 
Šalis: Didžioji Britanija
Režisavo: Tom Hooper
Vaidina: Anne Hathaway, Hugh JackmanAmanda Seyfried, Russell CroweHelena Bonham Carter

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 70/100
Metacritic – 63/100

Filmo biudžetas – 61 000 000 $

Bendros pajamos – 190 057 672 $

Apdovanojimai:

Golden Globe 2012

  Geriausias filmas (komedija ar miuziklas)
  Geriausias aktorius (komedija ar miuziklas) – Hugh Jackman
  Geriausia antrojo plano vaidmens atlikėja – Anne Hathaway
  Nominacija už geriausią dainą – „Suddenly“

 

Academy AwardGeriausia antraplanė aktorė – Anne Hathaway
Nominacija už geriausią filmą 
Nominacija už geriausią aktorių – Hugh Jackman
Nominacija už geriausią dainą – „Suddenly“

 

British Academy Film AwardGeriausia antraplanė aktorė – Anne Hathaway
Nominacija už geriausią filmą
Nominacija užgeriausia Britišką filmą
Nominacija už geriausią aktorių – Hugh Jackman
Nominacija už geriausią operatoriaus darbą – Danny Cohen

 

Siužetas

XIX amžius. Prancūzija. Jean’as Valjean’as už pavogtą duonos kepalą patenka už grotų, bet nusikaltimas per menkas laikyti vyrą kalėjime, todėl jam suteikiama malonė ir šis paleidžiamas į laisvę. Suvokęs, kad nusikaltėlio duona jam nepriimtina, Jean’as nusprendžia pabandyti susikurti naują gyvenimą, tačiau jam per petį žvalgosi nerimstantis ir menkiausio Jean’o kluptelėjimo laukiantis inspektorius Javert’as.

Buvaukine.lt sako:

„Prancūzų laisvė“

Britų kilmės oskarinis režisierius Tomas Hooperis po didingo 2010 metų triumfo Kino Akademijos apdovanojimuose su savo nepriekaištingai žaviu ir finansiškai pelningu projektu „Karaliaus kalba“ grįžta su dar ambicingesniu filmu, kuris, be abejo, stos į kovą dėl geriausios metų juostos vardo. Po net penkių metų pertraukos nuo stulbinančio Timo Burtono „Svynio Todo: demoniško Flyto gatvės kirpėjo“, nusipelnęs britų kinematografistas grąžina į didžiuosius ekranus miuziklą. Pagal nemirtingąjį Viktoro Hugo romaną pastatytas filmas privalės prikelti visus šio nekasdienio žanro gerbėjus bei leis susipažinti su visai kitokia žinomos knygos vizija nei iki šiol.

Apie ką mes čia..

Nuteistas už duonos kepalo vagystę, Žanas Valžanas atsisėda už grotų devyniolikai metų. Sunkios ir varginančios dienos bėga ir vyras supranta, jog privalo pakeisti savo gyvenimą, kai tik bus paleistas į laisvę. Vėliau sukrovęs ganėtinai nemenką turtą, jis pradėjo rūpintis ir padėti žmonėms, tačiau jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia, kai jis prisiima atsakomybę už mirštančios prostitutės dukros globą. Mergaitė auga meilėje ir prabangoje, tačiau vieną lemtingą dieną Žaną atpažįsta atkaklus pareigūnas Žavertas, kuris trokšta keršto, todėl ramus gyvenimas vėl apleidžia Žano namus – jis dabar turi kovoti dėl visko, kas jam brangiausia šiame gyvenime.

Kūrinio vidus

Iš pradžių reikia padėkoti režisieriui, jog jis nesivaržo ir bando save vis naujuose kino žanruose, o tuo labiau, kad pradėjo imtis tokios stiprios knygos ekranizacijos. Reikia pripažinti, jog viso filmu metu matosi Tomo Hooperio braižas, stilius, kurį jis jau seniai yra įvaldęs ir kuris seka jo pėdomis nuo vienos juostos iki kitos. Šiek tiek pasaldintas vaizdas iš dalies gadina Viktoro Hugo knygos atvaizdą ekrane, tačiau atsižvelgus į tai, jog čia miuziklas, tokios švelniau režisieriaus interpretuotas scenos tik į naudą visam projektui. Žinoma, nereikia pamiršti dar ir to, jog pati juosta labiau buvo orientuota kaip Brodvėjaus miuziklo ekranizacija nei tiesioginis knygos perkėlimas į ekranus. Siužetinės linijos eiliškumas – stipri grandis, kuri leidžia mėgautis kiekvieno personažo istorija – padeda labiau pasinerti į devyniolikto amžiaus prancūzų visuomenės luomus. Kartu puikiai atskleidžiama revoliucijos idėja, kuri ankstesnėse ekranizacijose, švelniai tariant, buvo tik šešėlis, sugebantis apgaubti filmų fonus. Užtat ryškiai matomi minusai, labiausiai rėžiantys klausą: dialogai itin skurdžiai pateikti, o dainavimas ir staigus perėjimas prie kalbų yra šiek tiek per greitas, jog kartais atrodo, lyg žiūrėtume įvykių kaleidoskopą, bet ne savarankišką miuziklą. Įdomiausia, jog režisierius griežtai su atsidavimu kūrė filmą, todėl visi personažų atlikimai buvo filmuojami gyvai, kas tuo pačiu turėjo įnešti daugiau jausmingumo, bet toks žingsnis nepasiteisino. Mes kadruose matome tik dainų atlikimą, dramą, bet nejaučiame turtingos kiekvienos kompozicijos svarbos, nejaučiame personažų tikėjimo. Maži pokalbių niuansai tikrai atleidžiami, nes juos kompensuoja pateikiama atmosfera, kuri visą laiką tiesiog liejasi niūriu, praradimų kupinu vaizdu, o revoliucijos siaubas dar labiau pagardina peržiūrą. Kaip bebūtų, visgi čia sužaidžia ir Hooperio stilius, kuris po kelių staigesnių scenų pereina į ramesnį ir saldesnį, peržiūros metu nuramina žiūrovą ir vėl pradeda viską iš naujo. Iš sukurto bendro  juostos vaizdo atrodo, lyg stebėtume kažkokį nerealų pasaulį, atskirą tikrovę, kuri yra tokia pilka, pesimistiškai nuteikianti, kad kartais darosi nejauku. Beveik visas veiksmas vyksta tamsoje arba rūke, bet visgi, tai ne devyniolikto amžiaus Prancūzija, o tik jos šešėlis. Žvelgiant į kūrinio vidinę pusę, reikia pripažinti, jog režisierius ir scenaristas įnešė daug darbo į šios juostos sukūrimą, bet visgi, peržiūros metu buvo neapsieita ir be juodų akimirkų.

Techninės pusės ypatumai

Kaip jau buvo kalbėta anksčiau, vizualinė filmo pusė yra pritrenkianti, nes natūraliai filmuoti vaizdai, kurie buvo šiek tiek pagražinti specialiaisiais efektas, sukūrė niūrios ir purvinos tikrovės vaizdą. Didžiausias filmo pliusas yra nepriekaištingas garso takelis ir puikios dainos, kurias atliko meistrai, dinamika, jausmingai perteikiami garsai leis tik mėgautis ausims. Kitas svarbus aspektas tai kostiumai, kurie perteikia personažus netgi labiau, nei tą sugebėjo padaryti patys aktoriai. Iš minusų galima paminėti nelabai sklandų, bet dinamišką montažą, kuris kartais rėžia akį scenų visuma ir jų pateikimu žiūrovui. Operatoriaus Dennio Koeno darbas vienas didesnių šios juostos privalumų. Siurealistiškai pateikti vaizdai primena atskirus paveikslus  – toks poveikis 2012 metais buvo tik Paulo W. S. Andersono „Mėnesienos karalystėje“. Akis taip pat žavi gracingos ir didingos aplinkos dekoracijos, atrodančios, lyg stebėtume tikrąjį spektaklį, kas dar labiau priartina kino mylėtojus prie veiksmo, pateikiamo kino ekranuose.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas iš didesnių argumentų apsilankyti šioje juostoje yra nepakartojamas žvaigždžių ansamblis. Tokio kalibro meistrus surinkti į vieną vietą tikrai nėra lengvas darbas, dėl ko reikia dar kartą pasakyti ačiū juostos kūrėjui. Labiausiai vertas paminėjimo visados brutalus „gladiatorius“ Russelas Crowe, kuris pagaliau uždainavo prieš kino kameras. Gana įdomus ir netipiškai perteiktas Žaverto personažas. Labai malonu stebėti šį vyrą šiame filme. Kitas ekrano žavusis didvyris yra puikusis šoumenas, australas Hughas Jackmanas, kuriam tai vos ne kasdieninis užsiėmimas. Brodvėjaus žvaigždė per visą savo karjerą yra sukūręs daugelį personažų, tačiau galima teigti, jog Žano Valžano įkūnijimas yra svarbiausias jo, kaip aktoriaus, gyvenime. Tiesiog Oskaro vertas pasirodymas, galbūt jam pagaliau ir pavyks gauti Kino Akademijos nominaciją už geriausią vyrišką vaidmenį. Užtikrintai moters vaidmenį atlieka ir talentingoji Anne Hathaway, kuri be jokių abejonių šiais metais nusipelno geriausios vardo. Jos atlikta daina „I dream a dream“ yra šviesiausias viso filmo pasirodymas, tuo labiau, kad vien šia kompozicija ji sugebėjo perteikti savo vaidinamą personažą taip stipriai, jog žiūrovams gali net ašaros pasirodyti akyse. Puikusis trio, kuris po peržiūros dar ilgai išlieka atmintyje. Antraplaniai veikėjai, kaip puikioji Helen Bohnam-Carter, kuri antrą sykį pasirodo pas Tomą Hooperį, kylantis aktoriaus laiptais Eddie‘is Redmayne‘as Mariuso vaidmenyje bei komikas Sascha Baronas Cohenas, suvadina tiesiog puikiai. To, deja, negalima pasakyti apie visais aspektais tuščią Amanda Sayfried. Balsą ji turi gerą, tačiau vaidmenų atlikimas  – tai pašaipa personažams, ypač tokiam, kaip Kozetė. Apibendrinant, puikus kolektyvas, kuris leidžia mėgautis kiekviena šio pasakiško miuziklo minute.

Verdiktas

„Vargdieniai“ – tai labai savarankiška Tomo Hooperio ekranizacija didingam Vikto Hugo romanui, kuri savyje neša vien tik niūrias emocijas. Filmas, kuris paveikia nuo pradžios iki galo, o dėka nuostabaus aktorių kolektyvo ir jų dainų atlikimo sukuriama puiki atmosfera perteikiant tokį nelabai ramų Prancūzijos istorinį laikotarpį. Juosta, kurią be jokių abejonių galima laikyti vienu svarbiausių darbų 2012 metais, tačiau iki geriausio visų laikų miuziklo jai dar toloka.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: