Category Archives: Komedija

Seks video / Sex Tape


Premjera: Liepos 18, 2014Sex Tape
Premjera Lietuvoje: Liepos 25, 2014
Kino platintojas: Acme Films, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 90 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Jake Kasdan
Vaidina: Cameron Diaz, Jason Segel, Rob Corddry, Ellie Kemper, Rob Lowe

IMDB – 5.0/10
RottenTomatoes – 19/100
Metacritic – 36/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 24 565 538 $

Siužetas

Anė ir Džėjus vedę jau dešimt metų, susilaukę dviejų vaikų ir iki kaklo panirę į įprastą šeimos rutiną. Pačioje santykių pradžioje jų aistros galėjo pavydėti daugelis, tačiau dabar įžiebti ugnelei reikia naujų, išradingesnių priemonių.

Buvaukine.lt sako:

„Porno karaliai“

Komedijų ir televizinių serialų režisierius ir scenaristas Jake‘as Kasdanas, visiems žanro mylėtojams žinomas iš tokių juostų kaip šmaikštusis „Nulinis efektas“, ironiškasis „Sunkus kelias: Djui Kokso istorija“ ir prieš dvejus metus pasirodžiusios vulgarios ir vienos linksmiausių metų komedijos „Afigena mokytoja“, pristato naujausią darbą, kuris vėl apjungia jo bendradarbiavimą su paskutinės juostos žvaigždėmis.

Režisierius kviečia vulgarumo ištroškusius kino mylėtojus atsidurti vienos šeimos miegamajame ir kartu patirti tikrą gėda filmuojant uždraustą vaisių – seks video, kuris atneš daugiau vargo ne itin gerus laikus išgyvenančiai porai nei malonumo iš jų vaizdajuostės peržiūros.

Apie ką mes čia…

Per dešimt metų vedę Anė ir Džejus išgyvena ne itin gerus laikus. Kiekvieną dieną juos vis labiau kamuoja prisiminimai iš koledžo laikų, kai seksas ir aistra jų gyvenime buvo pirmoje vietoje. Vieną naktį atsikratę vaikų, vyras su žmona lieka vieni ir nusprendžia nufilmuoti savo ištvirkusius žaidimus. Kitą dieną Džejus gauną paslaptingą žinutę apie tai, kad naktį nufilmuotas neleistinas video buvo nutekintas. Porai prasideda tikras galvos skausmas, nes jie turi rasti išeitį, kaip sustabdyti jų gėdingo filmo paviešinimą…

Kūrinio vidus

Belaukiant naujausio „Afigenos mokytojos“ režisieriaus darbo buvo galima tikėtis vulgarių ir kartais neskoningų, nuvalkiotų juokelių, tačiau tokio rezultato, kuris buvo gautas po peržiūros, tiesiog negalima buvo numatyti. Tai apgailėtinas ir visiškai nebrandus filmas, skirtas nekaltiems paaugliams, kurių mintys apie seksą užgožia viską kas dedasi aplink juos. Šlykštus ir kartais vemti verčiantis Jake‘o Kasdano projektas, kurį bežiūrint galima išsidurti akis.

Filmas, kaip ir eilinė amerikietiška komedija, prasideda nuo pagrindinių herojų pristatymo, jų susipažinimo ir bendro gyvenimo pamato sukurimo. Humoro šioje vietoje nerasta, nes vien tik lovos reikalai, kuriuos taip gražiai propaguoja kino kūrėjas, nėra juokingi, nors tenka pripažinti, kad lovos scenų vietose buvo į ką pasižvalgyti. Kitas atvejis tai filmo pavadinimo įgyvendinimas –sekso vaizdajuostės nufilmavimas. Tokios scenos bus juokingos tik žemo intelekto žmonėms, kurie ateina į filmą su alaus bambaliais ir čipsų pakeliais, o šalia jų sėdi prisidažiusios botoksinės lėlės. Kita vertus, tai filmas ir pritaikytas „maroziško“ mastymo individams, kuriems geras filmas asocijuojasi su daugybe nešvankybių, keiksmažodžiais ir nuogo kūno demonstravimu. Veiksmas įsibėgėja lėtai, kas tikrai keista, nes filmo trukmė vos pusantros valandos. Nufilmavus vaizdajuostę prasideda veiksmo pagyvinimas. Tačiau tai, ko buvo galima laukti iš tolesnių herojų veiksmų, nepasiteisino. Net labai graudus vaizdas, kai porelė bando ieškoti visos šios aferos kaltininko. Filmą seka kelios ne itin geros paieškos scenos ir galiausiai ilgai lauktas finalas su moralu. Apie „kokso“ šniojimą net nereikia kalbėti. Liūdnas vaizdas, kurį gelbėja vienintelė fraze – „Tu ką, Žmogus su randu?“. Juokas pro ašaras, kai scenaristai bando pateikti moralą tokio filmo metu. Komedijos nulis, o klišinės ir visiškai nuvalkiotos frazės buvo girdimos tūkstančiuose filmų, tarp kurių ir „Afigenoje mokytojoje“.

Filmo veikėjų pateikimas taip pat labai silpnas. Jokios charizmos, jokio išskirtinio pasirodymo ar bent jau įsimintino juokelio nebuvo galima pamatyti. Vienintelis šuo sugebėjo bent kažkiek praskaidrinti nuotaiką. Taip, šuo geriausias filmo personažas, kuris vienintelėje scenoje sukėlė šypseną ir privertė atsigauti bent akimirkai nuo nuobodžiausio scenarijaus ir jo vystomos siužetinės linijos eigos.

Yra toks jausmas kai gėda už kitą žmogų. Tai būtent toks jausmas, kai pasižiūri šį filmą ir pagalvoti apie režisieriaus nuvalkiotas frazes ir pagrindinių veikėjų veiksmus, kurie ne juokina, o leidžia jaustis nepatogiai, nemaloniai, bet svarbiausia, leidžia pajusti neapykantą dėl to, kad buvo prarasta 90 gyvenimo minučių. Kita vertus, tai neblogas pornografinių puslapių reklamos būdas. Filmo metu papasakota apie 32 tokius tinklalapius, kuriuose galima rasti suaugusiems skirtos medžiagos.

Techninė juostos pusė

Filmas vizualiai patrauklus akiai, tačiau bendra idėja primena pigias ir iš karto į DVD keliaujančias juostas, kurių biudžetas nesiekia 2 milijonų dolerių. Filmavimo stilius primena buitinės kameros efektą, tačiau čia nėra drebančios kameros, kuri galbūt priduotų filmui gyvybės.

Operatoriaus darbas skurdus, vien jau rodyti sekso scenas filme, kuris gavo cenzą N-18 ir neparodyti nė vieno atviresnio kadro, tiesiog pigu ir neskanu. Kam tada skelbtis visam pasauliui, kad filme lauks daug vulgarių ir gėdingų aktoriams scenų, jeigu juostoje nėra nė vieno atviresnio kadro su personažais. Toks jausmas, kad kūrėjai nusprendė duoti žiūrovams patiems pafantazuoti žiūrint į jų nevykusį ir labai neskanų projektą.

Garso takelio galima pasigesti, nė vienos įsimintinos kompozicijos, kuri galėtų irgi prisidėti prie siužetinės linijos pagyvinimo. Apie garso montažą net nereikia kalbėti, tam tikrose scenose kur jis buvo reikalingas, garso nebuvo.

Filmo montažas irgi neatsakingas. Visgi atrodo, kad filmo kūrėjai sulipdė scenas sukurtas vos po pirmo dublio ir pristatė žiūrovui. Žinoma, tokie veiksmai parodo, kaip režisierius su kūrybine grupe žiūri į vartotoją, kuris neš jiems pinigus už šią, nepabijokime to žodžio, pornografiją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Cameros Diaz ir Jasonas Segalas antrą kartą suvienija savo jėgas po „Afigenos mokytojos“ pasirodymo, tačiau jiems reikėjo geriau suvaidinti antroje sėkmingos komedijos dalyje, o ne pasirašyti šiam niekalui, kuriam apart aktorių populiarumo, daugiau nieko nėra.

Jasonas vis dar negali atsitokėti po „Kaip aš sutikau tavo mamą“ Maršalo Eriksono personažo, todėl šiame filme matome būtent tokį pat vaizdą, kuris buvo rodomos devynerius metus seriale. Visiškai jokio atsidavimo vaidmeniui. Tą patį galima pasakyti apie Cameron Diaz, kuri N metų filmuose demonstruoja savo ilgas kojas. Taip, tai stulbinamo grožio moteris, tačiau galima ir pasistengti pasirodyti geriau ekrane. Prisiminus pirmuosius jos vaidmenis, tai tikra buvo daug žadanti aktorė, o dabar liko tik šešėlis tos Diaz, kuri kadaise galėjo ir savo vaidyba džiuginti akis.

Situaciją bandė gelbėti Robį vaidinantis Robas Cordry‘is, Jackas Blackas, pasirodęs porno karaliaus amplua ir Tes suvaidinus Elle Kemper, tačiau jiems nieko nepavyko. Tiesiog nesmagu, žiūri į tikrai neblogą charizmą turinčius aktorius, kurie save taip žemina filmuodamiesi tokiuose filmuose. Ir pinigai čia niekuo dėti.

Verdiktas

„Seks video“ – tai viena blogiausių, jei ne pati blogiausia šiais metais kino ekranuose pasirodžiusi komedija, kurios nuvalkiotas humoras, standartinės ir visiškai nejuokingos situacijos bei klišiniai, tūkstantį kartų girdėti dialogai, priverčia pajusti gėda už režisierių ir visą filmavimo grupę. Tokiu būdu kūrėjai pasišaipė ne tik iš žiūrovų, bet ir iš savęs.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 2/10

Bendras vertinimas: 3/10

Kartu ne savo noru / Blended


Premjera: Gegužės 23, 2014Blended
Premjera Lietuvoje: Liepos 11, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Frank Coraci
Vaidina: Adam Sandler, Drew Barrymore, Kevin Nealon, Terry Crews, Wendi McLendon-Covey

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 14/100
Metacritic – 31/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 89 444 855 $

Siužetas

Du vieniši tėvai Loren ir Džimas, išgyvenę išsiskyrimo liūdesį, pagaliau nusprendžia vėl nueiti į pasimatymą. O geriausiai pirmajam kartui juk tinka aklas pasimatymas. Vis tik Loren ir Džimas šia galimybe pasinaudoti nesugeba. Pademonstravę vienas kitam bjauriausias savo charakterio savybes, Loren ir Džimas prisiekia daugiau niekuomet nesusitikti, bet…

Buvaukine.lt sako:

„Spąstai“

Nuotaikingų ir romantinių komedijų režisierius Francas Coracis, jau nebe pirmą kartą bendradarbiaudamas su labiausiai apmokamu Holivudo komiku Adamu Sandleriu, kuris pelno ne tik aktoriaus, bet ir prodiuserio funkcijas, pristato savo ketvirtą bendrą projektą po aštuonerių metų pertraukos.

„Vestuvių dainininko“, „Stadiono vaikio“ ir „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“ kūrėjais kviečia atsidurti staigmenų kupinoje Afrikoje, kurioje susitinka du vieniši, tačiau didžiulę trauką vienas kitam jaučiantys žmonės.

Apie ką mes čia…

Kai eini į aklą pasimatymą turi būti pasiruošęs blogiausiam scenarijui. Taip būtent jautėsi Loren ir Džimas, kurie pabandė savo laimę nevykusiame romantiniame susitikime. Negana blogai praleisto laiko, abu su savo atžalomis susiruošia į Afriką, kurioje laukia ne itin maloni staigmena. Vyras ir moteris ne savo noru susitinka ir turi praleisti visas atostogas kartu. Taip prasideda ilga ir varginanti kelionė po juodąjį žemyną…

Kūrinio vidus

Tokio tipo komedijų, kokia yra „Kartu ne savo noru“, yra gyvas galas. Ir tikrai ne viena yra paties aktoriaus, scenaristo ir prodiuserio Adamo Sandlerio sąraše. Tokie filmai yra būtent šio žmogaus arkliukas, nes kitokiuose projektuose jis dalyvauti nelabai ir sugeba (išskyrus vieną, kitą dramą). Kita vertus, gal ir gerai, kad Holivude išlieka vienas žmogus, sugebantis į plačiuosius ekranus karts nuo karto išleisti žiūrimą šeimyninę komediją, kurioje gilios prasmės ieškoti nereikia, pilna komiškų situacijų ir nuoširdžių poelgių. Nepaisant įvairių nevykėliškų filmų, siaubingų kino teršimų, visos juostos, kuriose vaidina šis aktorius, yra vadinamos „Adamo Sandlerio filmais“.

Po trejų metų nesąmoningų darbų Adamas Sandleris grįžta su visai padoriu projektu, kurį žiūrint nesinori išeiti iš kino salės po pirmųjų penkių minučių. Pastarasis filmas, kurį buvo įmanoma žiūrėti, buvo 2011 metais pasirodęs „Suvaidink mano žmoną“. Dar seniau, 2008 m., pasirodė „Vakaro pasakojimai“, kurie dalinai primena „Kartu ne savo noru“.

Naujausiame aktoriaus darbe, kuriame jis trečiąkart dirba su aktore Drew Barrymore (anksčiau buvo „Vestuvių dainininkas“ ir „50 pirmų pasimatymų“, pasakojama labai gyvenimiška istorija. Iš esmės, juostoje parodoma, kaip du visiškai skirtingi gyvenimai laimingo atsitiktinumo dėka susilieja į vieną ir kartu maišosi, kol aštrūs kampai yra nugludinami iki ėriuko vilnos švelnumo. Filme apžvelgiami suaugusiųjų, paauglių, vaikų ir suaugusiųjų, paauglių ir tėvų, vyrų ir moterų santykiai. Visko beprotiškai daug, bet kažkokių mistišku būdu ir lengvais komiškais elementais suvedama į vieną ištisinę pasakojimo kryptį, kurios finalas yra toks nuspėjamas, kad net skauda.

„Kartu ne savo noru“, kaip ir visos kitos šeimos komedijos turi tipinius veikėjus – kvaila vyrą, labai stropią ir taisyklių besilaikančią motiną, vieną svajonėmis tikintį vaiką, vieną absoliučiai daužtą vaiką, kelis nepatenkintus paauglius ir panašiai. Visas filmas tiesiog grindžiamas klišių vadovėliu, arba tiksliau „Filmo kūrėjo pradžiamoksliu“. Pradžioje viskas būna labai blogai, tada būna dar blogiau, o galiausiai – laiminga pabaiga. Kiekvienas kino žiūrovas tikrai žinos, ką eina žiūrėti. Tačiau yra didelis bet. Būtent šis filmas paperka savo nuoširdumu. Jame nėra tualetinio humoro, bezdėjimų, riaugėjimų ar dar bala žino ko, ką galime rasti „Džeke ir Džilėj“ ar „Nebrendylose“. Visas filme rodomas pasakojimas yra surištas švelniu ir išties juokingu humoru, skaudžiais ar labai pažįstamais žmogiškais išgyvenimais ir visa tai galutinai užtvirtinama paprasčiausiu nuoširdumu. Galime pasidžiaugti, kad scenarijus yra išlaikomas ties paprastumo riba, o dialogai nėra visiškai nuvalkioti ir banalūs. Banalybių buvo su saiku.

Techninė juostos pusė

Didžiausias šio filmo privalumas – garso takelis. Galbūt jo ir nėra labai daug ir vietomis jis prapuola, tačiau dauguma atveju jis labai gerai papildo rodomus vaizdus. Jei prie garso takelio priskirtume ir „grupės“ „Tathos“ atliekamus kūrinius, galėtume pakelti du nykščius į viršų (tai galima suprast po filmo peržiūros).

Taip pat galima pagirti operatorių už gana neblogai nufilmuotas scenas. Didžiausią įspūdį paliko, žinoma, Afrikos vaizdai. Gamta, saulėlydžiai, bėgančios antilopės ar žolę rupšnojantys drambliai. Viskas atrodė tikrai patraukliai. Visi kiti filmo momentai – nieko išskirtinio, bet nėra ir blogai.

Specialiųjų efektų šiame filme atrodytų, nėra, tačiau buvo kelios vietos, kuriose matėsi kompiuterio darbas. Grupė oro balione tai tikrai. Gal būt ir nevertėtų kabinėtis, tačiau, visą filmą apsiėjus be kompiuterinių efektų galima jų nekišti ir pabaigoje. Taip pat, jodinėjimas stručiais atrodė kažkoks labai įtartinas. Gal ten viskas tikra, gal ne. Tai težino tik filmavimo grupė.

Montažas taip pat yra toks labai pusėtinas. Iš esmės, akis badančių vietų lyg ir nebuvo, tačiau vietomis net tos pačios scenos strigdavo, o kai kuriose vietose staigus peršokimas į visiškai kitą situaciją šiek tiek suglumindavo. Bet šie trūkumai nėra tokie drastiškai dideli.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo centre, kaip ir priklauso, atsiduria du aktoriai – Adamas Sandleris ir Drew Barrymore. Šįkart Adamas gana gerai atliko savo darbą. Galima daryti vieną išvadą – kai jis vaidina ne savo filmuose, pasirodo tikrai neblogai. Ankstesni bandymai (nuo „Suvaidink mano žmoną“ iki dabar) buvo siaubingi. Šioje juostoje aktorius atrodė atsipalaidavęs, jam nereikėjo spiegti, rėkti ar dirbtinai juokauti. Atrodė, jog viskas tiesiog savaime plaukia ir tai buvo gražu. Prie gero vaizdo garantuotai prisidėjo Drew, kuri jau trečiame filme su Adamu atrodo visai padoriai. Niekaip nesenstanti aktorė čia atrodė lyg vaidintų save – lengvai, paprastai ir nuoširdžiai. Tačiau iškyla kiek kitokia problema – visuose trijuose filmuose, kuriuose aktoriai vaidino kartu, jie atrodė identiškai. O tai reišia, jog jie jau 20 metų juda ta pačia vaga. Nelabai džiuginantis dalykas.

Juostoje itin išsiskyrė aktorius, sportininkas ar tiesiog raumenų kalnas Terry‘is Crewsas. Geriausiai visiems žinomas ir „Nesunaikinamųjų“, aktorius tiesiog nepriekaištingai įkūnijo užknisančio, nesąmones dainuojančio ir balsus kaitaliojančio siaubingo afrikiečio akcento savininką Nickensą.

Vaikus vaidinę aktoriai, nors ir buvo filmo ašis, išties buvo nustumti į antrą planą ir nelabai atskleisti. Na, ir galbūt vos viena iš visų šešių toliau pratęs aktorystės karjerą, todėl labai gilintis į jų pavardes nereiktų. Labiausiai žinomas trečiaplanis aktorius šiame filme buvo Kevinas Nealonas, kuris jau turbūt 15 metų vaidiną tą patį – nukaršusį asilą su jauna buka kiaune parankėj.

Verdiktas

„Kartu ne savo noru“ – tai ganėtinai geras Adamo Sandlerio ir Drew Barrymore sugrįžimas į kiną. Savotiškai įdomi, šiek tiek juokinga ir nuoširdi šeimyninė komedija, neatsiribojanti nuo visų įmanomų komedijos žanro klišių, įtrauks net didesnius skeptikus ir tikrai ne kartą sukels šypseną.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

Nevykėliai po priedanga 2 / 22 Jump Street


Premjera: Birželio 5, 201422 Jump Street
Premjera Lietuvoje: Birželio 13, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 118 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Phil Lord
Vaidina: Jonah Hill, Channing Tatum, Peter Stormare, Wyatt Russell, Amber Stevens

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 98/100
Metacritic – 77/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 8 800 244 $

Siužetas

Praėjo pora metų ir Šmito bei Dženko laukia nauja užduotis: infiltruotis į vietinį koledžą, kuriame taip pat klesti narkotikai, bet jau didesniu mastu. Tad ir pareigūnų laukia didesnė atsakomybė. Nutarę, kad lengviausia išspręsti bylą bus pasidalijant vaidmenimis, Šmitas ir Dženko pasirenka skirtingas veiklos sritis: Dženko įsilieja į koledžo futbolo komandos gyvenimą, Šmitas tampa menininkų būrelio nariu. Sulig kiekviena diena, praleista vaidinant pasirinktas roles, jie vis labiau įsigyvena į savo vaidmenis ir vis labiau griežia dantį vienas ant kito. Pamažu šalia pagrindinės užduoties – išnarplioti koledžo narkotikų tinklą – Dženko ir Šmitui iškyla dar viena dilema: jie turi išspręsti ir savo draugystės problemas.

Buvaukine.lt sako:

„Tikri apmokymai prasideda koledže“

Phil Lord ir Christopher Miller – vienas originalesnių, jaunų režisierių tandemų susibūrusių per pastaruosius keletą metų, atnešęs du puikius bei labai įsimintinus projektus. Pirmoji „Nevykėlių po priedanga“ dalis įvertinta kaip viena linksmiausių dešimtmečio komedijų bei išskirtinis animacinis projektas „Lego. Filmas“, kuriam neabejingi buvo net suaugę žmonės. Šį kartą duetas pristato antrą, žymiai juokingesnį, brutalesnį bei šmaikštesnį 2012 metų kino hito tęsinį, kuris akivaizdžiai nukonkuruos kitus šių metų komedijos žanro projektus.

Kūrėjai šį kartą kviečia pasinerti į iš pirmo žvilgsnio ne tokį paslaptingą koledžų gyvavimo pasaulį, kuriame verda aistros, su kiekviena akimirka kardinaliai keičiasi jaunų žmonių gyvenimas, o užsislaptinę pareigūnai bando išnarplioti svarbią bylą, susijusią su narkotikų prekyba tarp studentų.

Apie ką mes čia…

Susidoroję su savo pirmąją užduotimi, Šmitas ir Dženko sužino, kad tai, kas dėjosi mokykloje buvo tik labai mažytė viso narkotikų tinklo organizacijos dalis. Sugrįžę į Džemp Strytą, kuriam vis dar vadovauja kapitonas Diksonas, vyrukai vėl pradeda dirbti po priedanga. Šį kartą jų laukia nauji išbandymai vietiniame koledže, kuriame klesti narkotikų prekyba, tačiau tai tėra tik maža dalis visų nemalonumų, kuriuos jie patiria įžengę į pagundų apsuptą koledžo teritoriją.

Kūrinio vidus

Belaukiant antros „Nevykėlių po priedanga“ dalies buvo neramu – kaip visi puikiai žinome, dažniausiai tęsiniai būna prastesni už savo originalus. Tai yra itin taikoma komedijos žanrui, kuriame yra vos keli komedijų pratęsimų pavyzdžiai, kurie yra pranašesni už jų pirmtakus. Prie „Žinių vedėjo“, „Klerkų“ , Karštų galvų“ pratęsimų galima pridėti ir šį nuotaikingą filmą, kuris savo dinamika ir šmaikštumu lenkia originalą, pasirodžiusį 2012 metais. Taip pats nereikia pamiršti ir to fakto, kad kaip perdirbinimui, tai yra neįtikėtinas įvykis kine, turint omeny, kad serialas, pagal kurio motyvus buvo sukurtos abidvi Dženko ir Šmito nuotykių dalys nebuvo tokios linksmos ir išradingos, nors ir susilaukė nemažos sėkmės JAV teritorijoje.

Istorija prasideda vos ne nuo tos pačios vietos, kai pasibaigė pirmasis filmas. Jeigu lyginti abi juostas, galima pastebėti vos kelis skirtumus pačiame pasakojimo principe. Viskas vyksta panašiai kaip ir 2012 metų filme – pasikeičia tik veiksmo vieta. Žinoma, nuo to mums tik geriau, nes tai, ko nebuvo galima rodyti pirmtake, su kaupu atperka filmo tęsinys. Nors ir pirmoje dalyje kūrėjai buvo puikiai pašiepę šiuolaikinių paauglių mąstymą bei jų veiklos principą, tačiau mokyklinukai vistiek labai kukliai leido savąjį laisvalaikį. Antroje dalyje matome pakitusį vaizdą – studentai be jokių tabu parodo visą savo ištvirkusi būdą, paremtą vien tik seksu ir gerai suorganizuotais „tūsais“. Žinoma, nuo to pats pasakojimo būdas tampa tik vulgaresnis. Tokia kūrėjų strategija nėra iš piršto laužta – jie itin vaizdžiai atskleidžia amerikiečių jaunimo kultūros degradavimo lygį. Jeigu mūsų šalyje studentai dar elgiasi kukliai, tai to tikrai negalima pasakyti apie JAV gyventojus. Koledžas jiems – lyg kelionė į Amsterdamą, kuriame galima legaliai išbandyti nemažai nepatirtų dalykų, uždraustų kitose šalyse, o grižus namo pamiršti kaip juos kaip blogiausius košmarus. Gyvename kartą – toks turėtų būti šios juostos šūkis. Be girto jaunimo ir labai nuotaikingų vakarėlių, vykstančių koledže, galima pereiti prie žymiai įdomesnės filmo dalies – tai jau antras kartas, kai pašiepiami filmai apie policininkus porininkus. Iš tiesų kaip ir pirmame filme, daugelis scenų primena žymiausius serialus ir filmus policijos tematika. Galima įžvelgti tokius žinomus ir kultinius filmus, kaip „Starskis ir Hačas“, „Beverli Hilso policininkas“, „Mirtinas ginklas“, „Blogi vyrukai“ ar net „Piko valanda“. Iš kiekvienos šių juostų kūrėjai pasiėmė po kelis juokelius ir sulipdė į vieną visumą taip pašiepdami visas klišes pagal kurias vadovaujasi panašių projektų režisieriai bei scenaristai. Išjuokiamos ir nusikalstamos grupuotės, dažnai tampančios patyčių objektu JAV išleidžiamose komedijose.

Kitu juokingu, tačiau galima pavadinti ir pačiu juokingiausiu filmo dalyviu tampa pagrindiniai veikėjai ir juos supantis pasaulis. Iš tiesų, tai yra gerai pažįstamų personažų vėl pasikartojantys kurioziniai nuotykiai, leidžiantys mums gerai pasijuokti iš jų nevykėliškų bandymų pagerinti susiklosčiusiais situacijas. Dialogai, kaip ir pirmoje dalyje, tikrai nepriekaištingi. Viskas dėka Šmito personažo – scenaristas susikoncentravo ties šiuo veikėju ir suteikė jam dar didesnį vaidmenį pasirodymams. Su tokiais pasikeitimais nukenčia Dženko vaidmuo – viso filmo metu jis tampa lyg Šmito šešėliu. Akivaizdu, jog kūrėjai bandė susikoncentruoti ties tuo veikėju, kuris pirmoje dalyje surinko daugiausiai simpatijų iš filmo gerbėjų visame pasaulyje. Būtent dėl pagrindinio filmo veikėjo buvo padaryta apklausa, kurioje dalyvavo 100 000 žmonių ir didžiule persvara Šmitas aplenkė Dženko, kuris ir tapo šios juostos lyderiu. Taip pat kaip ir 2012 metais draugų santykių aiškinimasis tampa vienu kertinių filmo variklių. Tai, kas nebuvo pasakyta pirmoje dalyje, su kaupu kompensuojama tęsinyje. Draugystė, meilė, atsidavimas – visa tai vėl galima pamatyti Šmito ir Dženko tandeme. Į pagalbą duetui akomponuoti ateina ir labai gerai žinomi pirmtako veidai – vienas jų yra kapitonas Diksonas šį sykį gavęs ilgesnį pasirodymo laiką. Pagrindiniai originalo antagonistai taip pat gavo laiko pasipuikuoti ekrane. Scena su jais tampa viena iš pačių šmaikščiausių visame filme. Nauji personažai filmui pridavė gyvybiškumo, o seksualių merginų taip pat netrūko.

Be vasariškos humoro dozės ir itin šmaikštaus konteksto, filmas tampa ir pačiu nuotaikingiausiu metų projektu, skirtu žiūrovų masei. Būtent taip ir galima pavadinti šį tęsinį, lenkiantį kitus panašius darbus. Pagal turinio išradingumą vieninteliu jo priešininku galėtų tapti kitas amerikiečių hitas – „Kaimynai“. Abu šie filmai yra geriausi šių metų žanro atstovai, kuriuos galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. „Nevykėliai po priedanga 2“ yra filmas, galintis drąsiai užsitarnauti metų komedijos titulą. Ir viskas dėka tokių originalių ir gerai mąstančių režisierių, rašančių scenarijus visiems savo darbams. Dabar belieka laukti trečios dalies su kuria režisieriai galės užbaigti savo pasakojimą apie Šmito ir Dženko nuotykius ir jų darbą Džemp Stryte.

Techninė juostos pusė

Filmo kokybę pagerina ir techninės pusės priedai, tokie kaip itin vasariškai nuteikiantis garso takelis. Didelis kiekis muzikinių hitų, kuriuos galima išgirsti filmo metu, yra neabejotinas vakarėlių akcentas. Juosta turtinga tokiomis dainomis kaip Wiz Khalifa „Work Hard, Play Hard“, Ice Cube „Drop Girl“ ar Diplo „Express Yourself“. Dinamiškos muzikinės kompozicijos ir šį kartą neleidžia nuobodžiauti kino salėje – galima pajusti tą patį epinį dramatizmą, virstantį į didžiulį pašaipų objektą skirtą pašiepti policininkų filmus.

Kaip ir pirmtake, kameros darbas toks pats pavažiavęs ir efektingai detalus. Kiekviena scena pagyvinta išradingais operatoriaus manevrais – pojūtis išlieka toks pats šviežias kaip ir bežiūrint pirmąją šios nuotaikingos istorijos dalį. Taip pat labai gerai nufilmuota aplinka, pats koledžais ir viskas kas jame vyksta. Už vakarėlius – atskiros padėkos.

Tiek vaizdo, tiek garso montažo darbai neturi spragų. Siužetinės linijos pateikimas sulipdytas taip pat šauniai, kaip ir originaliame filme, todėl nesijaučia jokio diskomforto stebint vaizdą ekrane. Ypač nenervina perėjimai iš vienos scenos prie kitos. Susišaudymų ir gaudynių scenos sustiprintos itin smarkiai, todėl tam tikrose vietose efektas nuo pamatytų scenų išliks ilgam. Kaip komedijai, tai labai geras rezultatas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Sugrįžus šmaikščiam tandemui į kino ekranus, šį kartą jėgos pasiskirsto šiek tiek kitokia linkme. Komikas ir dviem Oskarams nominuotas Jonah Hillas perima pagrindinio vaidmens privilegiją ir tampa viso šio filmo svarbiausiu akcentu. Būtent jo vaidinamas Šmitas padaro didžiausią darbą ir sukuria nepriekaištingą komedinį pamatą viso filmo metu. Vien ko vertas jo persikūnijimas į lotynų gangsterį.

Mergaičių numylėtinis, gražaus kūno ir medinės vaidybos savininkas, aktorius Channingas Tatumas šį kartą pasirodo šiek tiek prasčiau nei pirmame filme, tačiau akivaizdu, kad jam su kiekvienu filmu sekasi vis lengviau vaidinti savo sukurtus personažus. Jam tai yra tikrai didelė pažanga, nes akivaizdžiai matyti jo veide pasireiškiančios emocijos, kurios kadaise buvo užspaustos neįtikinamai susikausčiusio žmogaus žvilgsnyje.

Ice Cube‘as suvaidinęs kapitoną Diksoną savo repertuare yra dar piktesnis, žymiai šmaikštesnis ir labiau atsiskleidęs personažas. Taip pat nepamirštame pirmos dalies blogiukų – Dave‘o Franco ir Robo Riggie, kurie gavo „kameo“ (trumpas pasirodymas kino juostoje). Nauji personažai, deja, negalėjo jiems prilygti ir tik vienintelis Peteris Stormare‘as suvadino vieną geresnių juostos veikėjų. Nieko keisto, nes kino veteranas pasidarbavo iš peties, todėl su juo nė vienai akimirkai nebuvo galima nuobodžiauti.

Verdiktas

„Nevykėliai po priedanga 2“ – tai niekuo nenusileidžiantis savo pirmtakui tęsinys, turintis žymiai šmaikštesnį pasakojimą, išradingesnius su kino tematika susijusius juokelius bei pagrindinio filmų veikėjų neužmirštamą šou, kuriam vadovauti pradėjo vienas didžiausių Amerikos numylėtinių – Jonah Hillas. Tai yra metų komedija, kurios vulgarumas, karštis ir efektingumas prilygsta geriausiems žanro atstovams policijos porininkų tematikoje nuo „Blogų vyrukų“ pasirodymo kino ekranuose.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 9/10

Šimtas kelių iki grabo lentos / A Million Ways to Die in the West


Premjera: Gegužės 30, 2014A Million Ways to Die in the West
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija, vesternas
Šalis: JAV
Režisavo: Seth MacFarlane
Vaidina: Seth MacFarlane, Charlize Theron, Amanda Seyfried, Liam Neeson, Giovanni Ribisi

IMDB – 8.7/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 6 666 244 $

Siužetas

Amerikos vakarų miestelyje, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas sutinka savo svajonių moterį. Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą, kuris yra ginklų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Buvaukine.lt sako:

„Laukiniai laukiniai vakarai“

Genialus sarkazmo ir pajuokos meistras, scenaristas, aktorius ir režisierius Sethas MacFarlane‘as, debiutavęs prieš du metus su tarptautinės sėkmės projektu, „Tedžiu“, smogia dar kartą – pristato ne ką mažiau pavažiavusią juostą, kupiną savikritikos amerikietiškai kultūrai apie laukinius vakarus.

Šmaikštus kino kūrėjas kviečia visus gero humoro savininkus į nepamirštamą kelionę po devyniolikto amžiaus pabaigos Ameriką, kurioje kiekviename kampe tykoja įvairūs pavojai, galintys privesti iki grabo lentos.

Apie ką mes čia…

Nevykėlis fermeris Albertas jau nuo mažens norėjo tapti tikru kaubojumi, tačiau jo bailumas ir nepasitikėjimas savimi niekada taip ir neišvystė jame tikro, bebaimio, laukinių vakarų vyro. Vieną dieną Albertui pasiseka ir jis susipažįsta su gražuole Ana, kuriai vaikinas pradeda jausti didžiulę simpatiją. Kad užkariauti gražuolės širdį, jis privalo stoti akis į akį su didžiausių miestelio banditu – Klinču, prieš kurį dreba net pats šerifas.

Kūrinio vidus

Sethas MacFarlane‘as jau kelis metus iš eilės užsidegęs mintimis perkelti savo požiūrį apie buką amerikietišką kultūrą į didžiuosius ekranus, todėl per pastaruosius tris metus jo televiziniai projektai šiek tiek nukenčia. „Šeimos bičas“, „Amerikietiškas tėtušis“, „Klivlendo šou“ jau ne tokie kaip buvo ankščiau – juose trūksta šviežio požiūrio į problemas. Nelabai vykęs absurdas, matomas paskutiniuose visų pamiltų televizinių šou sezonuose, leidžia suprasti, kad režisierius neturi tokio įkvėpimo kaip kadaise. Tačiau galima pagirti jo 2012 metais įvykusi debiutą su filmu „Tedis“, kuris sužavėjo milijonus komedijos gerbėjų visame pasaulyje. Savo debiutiniame filme režisierius tinkamai pasišaipė iš populiariosios kultūros, šou verslo ir kino industrijos, tačiau itin giliai užslėpti juokeliai nebuvo priimtini masiniam žiūrovui, kuris nesugebėjo suprasti kas rodoma ekrane. Šį sykį kino kūrėjas supaprastino užduotį – pateikė pernelyg juodą, tačiau lengvai sukramtomą produktą.

Naujausiame „Šeimos bičo“ kūrėjo filme pašiepiama visa absurdiškai juokinga laukinių vakarų laikotarpio situacija, kuri ganėtinai taikliai apibūdina mūsų laikus – amerikiečiai visame pasaulyje padaro iš savęs pajuokos objektus. Neatsitiktinai pasirinkta ir vesterno tematika. Kaip daugelis Setho gerbėjų žino, komikas yra didžiulis šio kino žanro gerbėjas, o jo mėgstamiausiu filmu išlieka Sergio Leones šedevras „Geras, blogas ir bjaurus“. Aliuzija į šį klasikinį kūrinį matoma jau nuo pat pirmųjų filmo akimirkų. Tematika atskleidžia amerikietiškumo sąvoką, jų kvailą požiūrį į gyvenimą ir bebaimių bukagalvių bandas, kurios galvoja, kad yra viršesnės už visus kitus. Visa tai pašiepiama su ne itin sodriu humoru, kokį buvo galima pamatyti „Tedžio“ juostoje, tačiau bendras kontekstas ir mintis nuteikia gerai juoko dozei. Absurdiškos situacijos ir itin šmaikštūs dialogai leidžia atsidurti šios beprotystės sūkuryje, nes Sethas moka priversti juoktis net ir iš pačių banaliausių dalykų. Vienintelis dalykas, kuris tikrai priverčia pasijusti nemaloniai – per daug pasaldinto juodo humoro, kuris pernelyg grubiai išreiškiamas smurtu. To buvo galima atsisakyti ir juosta atrodytų labiau brandesnė bei žymiai patrauklesnė.

Žinoma, vienu iš svarbesnių kiekvieno McFarlane‘o darbo dalyviu tampa personažų gausa. Išraiškingi, labai charizmatiški ir tiesiog verčiantys juoktis iš jų absurdiškumo herojai ir šį kartą nenuvilia. Kiekviename iš jų matoma pašaipa iš amerikietiško mentaliteto ir labai ribotos pasaulėžiūros į aplink juos supantį pasaulį. Agresoriai, nevykėliai, skaistuoliai, seksualinės bombos, šoumenai, verslininkai – visi jie gerai atkurią dabartinės Amerikos įvaizdį, kuriame šalis virsta tam tikru spektakliu ar netgi cirku, neturinčiu jokių dvasinių išvedžiojimų. Atmetus gilesnius išvedžiojimus ir bežiūrint į filmo herojus, galima teigti, jog kiekvienas iš jų gavo pakankamai daug ekraninio laiko, todėl su kiekvienu iš jų buvo galima deramai susipažinti ir smagiai pasijuokti iš pateiktų problemų. Žinoma, didžiausią dėmesį prikausto antagonistas Klinčas, kuris viso filmo metu akmeniniu veidu vedžioja kiekvieną iš veikėjų ant pavadėlio – būtent jis ir tampa centriniu veikėjų ir filmo pavadinimo pagrindine reikšme.

Filmas tiek žvaliai prasideda, tiek žvaliai ir pasibaigia, tačiau didžiausiu jo minusu taps jo greitas užmiršimas. Juosta neturi jokios vertingos frazės, kurią būtų galima cituoti. Veiksmas vystomas labai greitai, nenuobodžiai, tačiau jis nėra ir kažkuo išskirtinis. Siužetinės linijos išvedžiojimai primena daugelį filmų, kuriuose nevykėliai tampa didvyriais ir bando užkariauti gražuolės malonę. Geras pramoginis darbas, kuris, deja, nepatirs tokios sėkmės, kurią pasiekė „Tedis“ 2012 metais.

Techninė juostos pusė

Prie itin šmaikštaus filmo turinio prisideda ir garso takelis, kuriame skamba beveik visi Setho MacFarlane‘o parašyti kūriniai. Ypatingai gerą atmosferą sukelia „Million Ways to Die in the West“ daina. Filmo atmosferą sustiprina ir itin geras garso montažas, kuris susišaudymo metu priverčia pasijausti viso veiksmo dalyviu – šūviai tokie garsūs, jog atrodo, kad kulkos tuoj skries tiesiai į žiūrovų pusę.

Filmo dekoracijos ir kostiumai irgi ganėtinai tikroviškai perkelia mus į laukinių vakarų laikotarpį – puikūs dizainerių sprendimai, aplinks pateikimas taip pat nuostabus/ Barai, gatvės ar viešnamiai kruopščiai atspindi devyniolikto amžiaus pabaigos Amerikos grožį. Žinoma, ne taip kaip rimtuose vesternuose, šioje juostoje viskas atrodo labai spalvingai, , tačiau tai nekenkia bendram filmo fonui.

Operatoriaus darbas filme irgi tampa vienu iš svarbiausių techninės pusės sudėties dalyvių. Būtent išraiškingais kameros judesiais ir gerais operatoriaus sprendimais, gautas rezultatas vaizdingai atkurią bendrą išorinį filmo grožį, kuris dominuoja kiekvieno filmo scenoje. Taip pat ir jau minėtuose susišaudymuose operatoriaus darbas atliktas nepriekaištingai – vaizdingas pateikimas džiugina akis.

Filmo montažas pateikiamas be priekaištų, tačiau galima pastebėti keliose vietose paliktas spragas, kurios akivaizdžiai simbolizuoja scenų sutrumpinimą. Tokie sprendimai dažnai priveda prie katastrofos, tačiau meistriška Setho akis leidžia atsikratyti neigiamo poveikio žiūrint cenzūruotą juostos versiją.

Aktorių kolektyvinis darbas

A klasės Holivudo aktorių būrys paverčia šią nuotaikingą satyrą į puikų šou su labai išraiškingais veikėjais, kurie sugeba priversti juoktis iki kaulų skausmo.

Pagrindinio personažo atlikėjas, juostos režisierius Sethas Macfarlane‘as, negali pasigirti gerais aktoriniais sugebėjimais, tačiau jo taiklus liežuvis ir puikiai išlavintas balsas neleidžia nuobodžiauti. Tokį nevykėlišką ir pilnavertį kino kūrėjo debiutą didžiuosiuose ekranuose galima užskaityti kaip pavykusį su kaupu.

Gražuolė Charlize Theron viso filmo metu spinduliuoja neįtikėtinai šarminga aura, kuri paverčia ją didžiausiu šios juostos lobiu. Tokio grožio, estetikos ir seksualumo šis filmas daugiau neturi.

Antagonisto ir labai kieto vyruko portretą atkūręs nenugalimas grobikų košmaras Liamas Neesonas demonstruoja savo puikius aktorinius sugebėjimus ir parodo savo bebaimiškumą dar kartą. Nors ir nelabai komiškai pateiktas personažas, tačiau būtent jis ir išlaiko pusiausvyrą tarp absurdo ir rimtumo.

Gerais pasirodymais gali pasigirti ir Neilas Patrickas Harrisas bei Giovannis Ribisis, kurie dažnai pagyvina užsistovėjusią atmosferą savo pasirodymais. Taip pat galima paminėti ir etatinį žanro aktorių Wesą Studį, kuris jau virš dvidešimties metų atkurią piktų indėnų portretus.

Blogiausias pasirodymas filme priklauso Amandai Sayfried, kuri visiškai netiko šiai juostai. Labai šabloninis ir per daug mielas, naivaus personažo veidas, kuris viso filmo metu erzina savo ne itin tinkamais išsišokimais.

Verdiktas

„Šimtas kelių iki grabo lentos“ – tai žaisminga Setho McFarlane‘o kelionė į laukinių vakarų laikotarpį, kuriame klestėjo absurdiškos mirtys, labai riboto intelekto gyventojai, turintys itin nesąmoningą pasaulėžiūrą į gyvenimą, ir kaubojai, atspindintys šiuolaikinės Amerikos kultūros padarinius visame pasaulyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: