Category Archives: Karinis

Išlikęs gyvas / Lone Survivor


Premjera: Sausio 10, 2014Lone Survivor
Premjera Lietuvoje: Kovo 7, 2014
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 120 min.
Žanras: Veiksmo, karinis, drama, biografinis
Šalis: JAV
Režisavo: Peter Berg
Vaidina: Mark Wahlberg, Taylor Kitsch, Emile Hirsch, Ben Foster, Eric Bana

IMDB – 7.8/10
RottenTomatoes – 75/100
Metacritic – 60/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 125 644 966 $

Siužetas

Dykumose įsiterpusių Afganistano kalnų šlaituose, kurių uolėtas ir miškingas kraštovaizdis turi tapti priedanga, išlaipinami keturi profesionalūs kariai. Jų misija aiški ir pradžioje atrodo ne itin sudėtinga. Tačiau kai grupė, turėjusi likti nepastebėta, susiduria su talibų piemenimis ganančiais avis, įvykiai netrunka pakrypti nepalankia linkme.

Buvaukine.lt sako:

„Kruvinieji Kunaro kalnai“

Prabangių filmų kūrėjas režisierius Piteris Bergas, galintis pasigirti efektingai juokingu „Hankoku“ ir specialiaisiais efektais prifarširuotu vienu didžiausiu 2012 metų finansiniu nusivylimu „Laivų mūšis“, pristato pagal tikrus faktus sukurtą istoriją apie vienos karinės operacijos pasekmes.

Režisierius kviečia visus įtempto siužeto ir vyriškų filmų gerbėjus atsidurti pačiame karinio konflikto įkarštyje, kuriame kovojama ne už savo valstybės gerovę, o už savo brolių karių gyvybes pragariškame Afganistane.

Apie ką mes čia…

Būrys jūrų ruonių (ateityje vadinkime juos SEALAIS) susiruošia į visiškai nepavojingą užduotį, kurioje jie turi susitvarkyti vos keturiese. Atvykę į užduoties vietą kariai susiduria su ryšio nesklandumais, tačiau dėl to pernelyg nesusirūpina. Viskas vyksta pagal planą, kol karių netyčia neužtinka vietiniai piemenys. Moralinių vertybių vedami kariai pakliūna į siaubingą situaciją, kai aplink skrieja kulkos, o kelias veda tik uolėtu kalnu žemyn…

Kūrinio vidus

Iškart galima pasakyti, jog filmas yra itin nuoseklus ir nė sekundei nepameta savo vagos. Kiekviena istorija, pasakojimas ar vaizdas yra svarbus ir simboliškai ar tiesiogiai susisieja su toliau vyksiančiais įvykiais. Pabrėžtas sealų pasirengimas stovyklose tiesiogiai susisieja su vėliau rodomu išgyvenimu pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis karščiu alsuojančioje šalyje, kurioje nesvetimas švino blizgesys ir parako kvapas.

Kalbant apie nuoseklumą, galima tik pasidžiaugti, kad filmo kūrėjai tiesiog nepriekaištingai sugebėjo perteikti keturis pagrindinius veikėjus, galiausiai kovojusius ne tiek dėl savo, kiek dėl savo brolių gyvybių. Per itin trumpą laiką kino žiūrovai bus emocionaliai prisirišę prie Maiklo Merfio, Denio Dietzo, Meto Akselsono ir Markuso Lutrelio, o tai besirutuliojantiems įvykiams prideda tik dar daugiau įtampos. Žiūrint filmą tiesiog įsmingama į kėdę ir norisi, kad kiekvienas sealų šūvis būtų tikslus, o talibai būtų tradiciškai kliši, kaip ir kituose kariniuose filmuose.

Na, o kad jau pradėjome apie taiklumą… Ši juosta yra tiesiog išskirtinė, perteikdama realią ginkluotosios kovos atmosferą ir įtampą. Reikia tik padėkoti režisieriui, kuris anksčiau kūręs skystus pusiau fantastinius filmus, ėmėsi „Raudonųjų sparnų operacijos“ ekranizavimo ir padarė ją tiesiog adrenalino kupino reginiu. Priešingai nei kituose panašaus tipo filmuose, čia keturi vyrai nepatiesia kiekvieno išlendančio afgano pirmu šūviu, o iki dantų apsiginklavę modžahedai taip pat nešaudo į muses. Jau pirmomis susirėmimo akimirkomis trykšteli kraujas, o atsitraukiančių karių kaulai braška nuo įtemptų šarvuotų liemenių ir automatinių šautuvų sukeliamos atatrankos. Tiesa, reiktų atkreipti dėmesį, kad kai kuriose vietose su realistiškumu šiek tiek prasilenkiama ir tai matosi plika akimi, tačiau tie šuoliai, griuvimai ir sprogimai taip įsilieja į bendrą kontekstą, kad visiškai neerzina į kėdę įsikabinusio žiūrovo.

Filme labai džiugina ginklų arsenalas. O jei aiškiai, labai tikslus jų atkūrimas. Talibanas vaikšto su įvairiomis AK modifikacijomis (AKM, AKMS ir pan.), taip pat turi kulkosvaidžių PKM, kurie bėgantiems kariams sukėlė itin daug problemų. Ir nereiktų pamiršti RPG7, sealams ir kitiems kariškiams padariusį daugiausiai nuostolių. Kaip žinia, specialiųjų operacijų pajėgų karius visuomet gaubia šioks toks paslapties šydas, kaip ir jų ginkluotę. Kiek teisinga filme šaudančių sealų ginkluotė sunku pasakyt, tačiau ji tikrai įspūdinga – M4A1 su povamzdiniu granatsvaidžiu yra pats tiesiog žudymo mašina, o Mk 12 Mod 1 SPR – taikliojo šaulio šautuvas, kuriuo prašauti itin sudėtinga. Jau vien pagalvojus apie galimybę tokius ginklus palaikyti rankoje praeina šiurpuliukas, o žinant, kad juos kariniuose veiksmuose valdo itin įgudę profesionalai, nenuostabu, jog jie taip puikiai ir taip ilgai sugebėjo atlaikyti puolimą. Žinoma, neriektų pamiršti ir kitų JAV pajėgų ginklų ir vieno didžiausių JAV pasididžiavimo – karinio orlaivio AC-130 „Hercules“, kitaip dar vadinamo skraidančia tvirtove. Tai vienintelis tokio tipo lėktuvas, kurio neparodyti filmuose apie šiuolaikinius karinius konfliktus yra tikra nuodėmė. Daugiau nėra tokio plieninio paukščio, kuris būtų apginkluotais įvairiausiais įmanomais balistiniais ir automatiniais ginklais.

Kiekvienas kino žiūrovas, turintis bent minimaliai košės galvoje, supras, kaip baigiasi filmas vos perskaitęs pavadinimą. Tačiau šioje juostoje svarbiausias tampa išlikimo procesas, keliantis jaudulį, verčiantis prakaituota ir stipriai sukasti dantis, pamačius kulką, kiaurai perskrodžiančią vieno iš sealų krūtinę. Juosta tokia stipri emocionaliai, jog labiau įsijautęs žiūrovas gali bent porą kartų apsiašaroti.

Techninė juostos pusė

Ko P. Bergeriui netrūksta, tai sugebėjimo įsivaizduoti, kaip visi veiksmai, fantastiniai ar ne, turi atrodyti. Ir čia, visiškai kitokio tipo juostoje, jis tiesiog nepriekaištingai sukuria karinę atmosferą, kurioje kiekvienas judesys nulemia kažką svarbaus. Nors kalbėjimo šiame filme tikrai nėra daug, viskas yra paremta nuolatiniais susišaudymais, dialogai yra trumpi, aiškūs, bet labai gerai išvengiama nusistovėjusių klišių. Vienas itin patikęs sakinys, puikiai apibūdinantis visą rodomą situaciją – „Tu mirsi už savo tėvynę, o aš dėl savosios išgyvensiu.“

Vizualiai filmas yra labai aukštame lygyje. Operatoriaus darbas labai pagyvina visas veiksmo scenas ir tik dar labiau sustiprina kiekvienos kovos sukeliamą adrenalino pojūtį, kai žiūrėdamas tiesiog imi trūkčioti ir vengti ekrane lakstančių kulkų. Toks operatoriaus darbas yra puikus pavyzdys, kaip reikia įtraukti žiūrovus į didžiuosiuose ekranuose matomus įvykius.

Ši juosta ne šiaip buvo nominuota dvejoms auksinėms Oskarų statulėlėms už geriausia garso takelį ir garso montažą. Kiekviena muzikinė kompozicija yra puikiai priderinta prie rodomų įvykių, sugebanti ne tik parodyti ir išaukštinti didingas kovos akimirkas, bet ir sukrėsti emociškai, jog nevalyvai imtų byrėti ašaros. Na, o vietų, kuriose šlubuotų garso montažas rasti praktiškai neįmanoma. Aukšto lygio techninis darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip jau buvo minėta anksčiau, keturi pagrindiniai aktoriai nepriekaištingai atlieka savo vaidmenis, o gerai vystoma siužetinė linija leidžia jiems atsiskleisti.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs Markas Wahlbergas dar kartą įrodo esantis puikus aktorius, sugebantis įtaigiai atlikti pačius įvairiausius vaidmenis. Tai jo veikėjas, Markusas Lutrelis, yra tas išlikėlis, pagal kurio knygą ir buvo kuriamas filmas. Prie jo prisijungia savo karjeros dugne esantis Tayloras Kitschas, suvaidinęs vieną didžiausių šiuolaikinio karo didvyrių leitenantą Maiklą Merfį (pastarojo garbei yra dar sukurtas ir dokumentinis filmas „Murph the protector“). Ryšininką ir taip pat gerą šaulį suvaidinęs Emilie‘is Hirschas čia buvo kiek blankokas ir mažiausiai pastebimas visos ketveriulės narys, tačiau didelės kritikos strėlių išvengia ir jis. Benas Fosteris išsiskyrė iš visos grupės savo šaltakraujiškumu ir siekiu išlikti bet kokia kaina.

Visai nekeista, kad šioje juostoje išvysti moterų nepavyks, o visi likę aktoriai tiesiog nublanksta dėl labai paprastos priežasties – jiems yra suteikiama per mažai ekrano laiko, kad galėtų nors šiek tiek atsiskleisti. Tai tikrai įdomūs, kai kurie dar net labai jauni aktoriai, įdėję savo indėlį į šį vieną geresnių praeitų metų karinių veiksmo filmų – Ericas Bana, Alexanderis Liudwigas, Jerry‘is Ferrara, Scottas Elrodas ir kiti.

Verdiktas

„Išlikęs gyvas“ – tai vienas stipriausių ir įtikinamiausių praėjusių metų veiksmo filmų, kurio realistiškumas ir puikiai perteikiamas karinis konfliktas sugeba prikaustyti prie kėdės iki paskutinių juostos sekundžių. Skriejančios kulkos, stiprūs smūgiai į uolas ir nuolatinis judesys, papildytas adrenalino kiekį didinančiu garso takeliu ir ganėtinai gera vaidyba, neleis atitraukti akių nuo ekrano, o jautrios akimirkos privers kartu su ekrane matomais kariais stipriai išgyventi dėl kovoje kritusių draugų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Brangenybių medžiotojai / The Monuments Men


Premjera: Vasario 7, 2014The Monuments Men
Premjera Lietuvoje: Vasario 28, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 118 min.
Žanras: Karinis, nuotykių, drama
Šalis: JAV, Vokietija
Režisavo: George Clooney
Vaidina: George Clooney, Matt Damon, Bill Murray, Cate Blanchett, John Goodman

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 34/100
Metacritic – 52/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 84 450 00 $

Siužetas

Nuostabiausi meno kūriniai paslėpti už priešo linijos, o vokiečių kareiviai padarys viską, kad pasipriešintų Reicho žlugimui. Surasti ir išgabenti brangenybes – neįmanoma misija. Tačiau “Brangenybių medžiotojai”, kaip juos vadino, stojo į kovą su laiku, ir išdrįso ant kortos pastatyti savo pačių gyvybes, tam jog išgelbėtų per tūkstantmečius nusidriekusį kultūros palikimą – brangiausius ir didingiausius žmonijos pasiekimus.

Buvaukine.lt sako:

„Karo lobių ieškotojai“

Žinomiausias Holivudo lovelasas ir viengungis, aktorius, prodiuseris ir savo režisuotų filmų scenaristas, dviejų Oskarų laureatas George‘as Clooney‘is kartais mėgsta atsisėsti ir į filmo kūrėjo kėdę. Dėl to žiūrovams tenka dar viena pramoga – įsitikinti jo visapusišku talentu tiek prieš kameros objektyvą, tiek už jo. Šį kartą „Labanakt ir sėkmės“, „Odinių galvų“ ir „Purvinų žaidimų“ režisierius pristato tikrais faktais paremtą karinį nuotykį, kuriame bus parodytas vienas iš pačių nemaloniausių karo padarinių – istorinio paveldo statusą turinčių kūrinių naikinimas.

Ponas Clooney‘is kviečia į labai žvalų, nuotaikingą, bet rimtą potekstę turintį nuotykį, kuriame susibūrusi brangenybių medžiotojų komanda bandys pasipriešinti vokiečiams, siekdami apsaugoti svarbiausius žmonijai meno dirbinius.

Apie ką mes čia…

Susiformavęs Antrojo pasaulinio karo meno kūrinių specialistų būrys turi vienintelį tikslą – apsaugoti ir išgabenti iš Vokietijos vertingiausius eksponatus, kuriuos pasisavino Hitleris su savo nacių šutve. Blogiausia tai, kad nė vienas iš jų nėra laikęs rankoje šautuvo ir nėra dalyvavęs karinėse operacijose, todėl šios slaptos operacijos sėkmė pakimba ant plauko…

Kūrinio vidus

Prieš kino ekranuose pasirodant filmui buvo labai daug pokalbių dėl galimų Oskarų ir kitų prestižinių apdovanojimų. Filmo režisierius laiku suprato, kad nieko nebus, apie ką kalbėjo kino žinovai, tad jis nustūmė juostos premjerą į vasarį ir tuo pačiu leido pasireikšti Martino Scorseses „Volstryto vilkui“. Iš tiesų, tai puikus komercinis ėjimas, nes filmas labai skiriasi nuo praeitų George‘o darbų. Tai nuotykinis ir ganėtinai šmaikštus nuotykis, paremtas tikrais įvykiais, aprašytais bestseleriu tapusioje knygoje. Kas turėjo galimybę pasiskaityti literatūrinį kūrinį, tai akivaizdžiai pamatys, jog filme perteikta būtent tokia pati atmosfera, kuri lydėjo skaitant knygą.

Nusakyti filmo žanrą visiškai nesunku – tai karinė nuotykių drama. Iš tikrųjų, tai jokių karo veiksmų filme beveik nėra. Jeigu kas nors galvos, kad čia bus panašu į Steveno Spielbergo režisuotą karinį epą „Gelbstint eilinį Rajaną“, tai smarkiai klys, nes filmas savo rodomu veiksmu labiausiai primena „Indianos Džounso“ nuotykius. Teko girdėti ir tai, kad filmą lygina su Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, tai dar vienas grubus nonsensas. Netgi stilistiškai filmai skiriasi, o ką kalbėti apie siužetinę liniją ir jo turinį. Atsižvelgiant į bendrą kontekstą, tai nebent „Oušeno vienuoliktukas“ artimiausias šiam filmui. Čia taip pat surenkama specialistų komanda, kurios vienas vienintelis tikslas – pavogti turtus. Pavadinti filmą nuotykine drama irgi galima, nes visą rodymo laiką rodoma ganėtinai šmaikšti situacija ir pati misija, kurios veiksmas rutuliojasi žvaliai. Filme netrūksta įtampos. Su kiekviena nauja scena ji auga, kol galiausiai prieinama prie galutinio taško, nulemiančio visos operacijos pasisekimą. Šioje filmo dalyje akivaizdžiai matomas „Operacijos Argo“ nuplagijavimas. Matyt Clooney‘is taip buvo pamalonintas Oskaru už geriausią metų filmą, jog pabandė pasinaudoti šiuo triuku antrą kartą. Tai vienintelė neskaniausia šio pasakojimo vieta, privertusi nelabai gražiai pagalvoti apie žinomą aktorių.

Pati tematika labai politizuota, tačiau nieko keisto tame nėra, visi puikiai žinome, kokių politinių pažiūrų yra ponas Clooney‘is. Operacijos apipavidalinimas, nors ir patriotiško konteksto nuotykis, tačiau, atvirai pasakius, to ir reikėjo. Iš tiesų, kaip ir knygoje aprašyta, būrys meno specialistų aukojo save, kad pasaulis po karo galėtų grožėtis savo paveldu. Galbūt šiais laikais tai ir atrodo juokinga, kai savanaudžiai žmonės gyvena tik dėl asmeninių tikslų, tačiau pasižiūrėjus į šių vyrų drąsą pasidaro aišku, jog sunkiausiais žmonijai laikais dar buvo pasiaukojimas ir tikras didvyriškumas. Kita medalio pusė šiek tiek silpnesnė. Filmo dialogai pernelyg suspausti, nėra kokių nors firminių frazių ar įsiminamų veikėjų, kurie galėtų savo charizma pakelti filmo lygį į didesnes aukštumas. Šiuo atveju filmas praranda savo veikėjų potencialą, kuris buvo vaizduojamas ant jį pristatančių stendų ir plakatų. Surinktas būrys žinomiausių aktorių, tačiau jų suvaidinti veikėjai visiškai neišsiskiriantis iš minios. Kiekvienas iš filmo herojų atitinkamai plačiai pristatomas, tačiau atsižvelgus į bendrą juostos vaizdą, tai vienintelis Frankas Stoukas buvo išryškintas. Nenuostabu, jį vaidino filmo režisierius.

Trukumų filmas turi ir išties ne tokių mažų. Karinis siaubas vaizduojamas fone atrodo pernelyg pasakiškai. Trūksta kraujo, brutalumo ir tikroviškumo atmosferos. Knygoje, nors ir vaizduojamas tokio pat pobūdžio vaizdas, tenka nuliūsti, jog Clooney‘is nepabandė šiek tiek peržengti literatūrinio kūrinio barjerą ir savo ruoštu atkurti vokiečių nusiaubtą pasaulį, interpretuojant jį žymiai grubesnėmis scenomis. Filmo cenzas pasikeistų, tačiau kartu priduotų filmui atitinkamo šarmo ir didesnio rimtumo. Juosta labai smagi peržiūrai ir puikiai pramogai kine, tačiau tikėtis stebuklo irgi nereikia, visgi tai ne meninio lygio darbas, kuris pretenduotų į kokį nors pasaulinį pripažinimą. Tenka dabar laukti su nekantrumu žymiai rimtesnio režisieriaus sugrįžimo su kitu savo projektu, kuris vėl leistų jam atsidurti tarp stipriausių pasaulio kino kūrėjų, siekiančių Oskaro.

Techninė juostos pusė

Filmo produkcijos lygis labai aukštas, bet čia, kaip ir kiekviename režisuotame Clooney filme, matosi gerai investuotas biudžetas. Filmo dekoracijos autentiškai atkuria ano laikotarpio atmosferą. Sugriauti pastatai, architektūra ir mados tendencijos atkuriamos be kokių nors priekaištų, o viską vainikuoja kompiuterizuotas fonas, kuris bent jau kažkiek bandė perteikti karo padarinius.

Filme netrūksta ir gero garso takelio, kuris savo ritmiškomis melodijomis pagyvina veiksmo siužetinę linija, o kartu ir sukuria malonų nuotykių perpildytą bendrą istorijos kontekstą. Kartu garso montažo darbas prideda jėgos sprogimams ir kitiems kariniams veiksmams, kurių filme nėra tiek daug, kaip norėtųsi.

Operatorius taip vaizdžiai perteikė kiekvieną svarbų ir filme aptariamą meno kūrinį, jog bent jau per ekrano prizmę galėjome su jais susipažinti. Tikrai ne daugelis žmonių domisi menais, tad filmo metu jiems bus pristatyta tikra pamoka ir galbūt po šios vaizdingos operacijos parodymo atsiras dar daugiau meno mylėtojų.

Filmo montažo darbas prasčiausias techninės pusės dalyvis. Kelios scenos atrodo taip, lyg jas nukarpytų, todėl iš dalies tam tikrais momentais nukenčia siužetinės linijos stabilumas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visas žvaigždžių pulkas, pasirašęs suvaidinti pas George‘ą, nesuklydo. Jų pavardės privertė bėgti ir pasižiūrėti šio nuotykinio veikalo kine. Nors personažai pernelyg paprasti ir nieko išsiskiriančio neparodo, tačiau bent jau didžiausias malonumas buvo stebėti kiekvieną iš jų didžiajame ekrane.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs filmo režisierius kaip ir visuomet apsipatenkinęs ant savo pečių laikė visą filmą. Būtent jo personažui buvo leista labiausiai pasipuikuoti ekrane, bet, kaip jau ankščiau minėta, nuostabu nebuvo.

Mattas Damonas, senasis režisieriaus draugas dar iš „Oušeno“ laikų, taip pat neparodo nieko įsimintino. Jo vaidmuo netgi vienas iš silpniausiai išreikštų, tačiau vaidybos prasme aktorius pasirodo iš labai geros pusės.

Vienas iš įdomesnių filmo veikėjų – Cate Blanchett vaidinama Klara. Aktorė dar kartą parodo, jog vaidybos prasme ji gali konkuruoti su bet kokia kita šios profesijos atstove. Tikėkimės, jog šiais metais ji triumfuos ir Oskaruose už puikų vaidmenį Woody Alleno filme.

Papildomų aktorių gvardija, susidedanti iš charizmatiškų Johno Goodmano, Jeano Dujardeno, Bobo Balabano, Billo Murray ir Hugho Bonneville‘io, kaip jau pastebėta anksčiau, neparodė jokių įspūdingų ir įsimenamų vaidmenų, tačiau jų buvimas šiame filme priduoda jam labai didelės galios.

Verdiktas

„Brangenybių medžiotojai“ – tai nuotaikingas ir visai nenuobodus nuotykinis Antrojo pasaulinio karo tematikos filmas, kuriame žiūrovai galės iš arti susipažinti su neišgalvota bei tikrai faktas paremta neįtikėtina istorija, apipavidalinta autentiškomis dekoracijomis, puikiais kostiumais, įspūdingu būriu aktorių ir pakenčiama Gerorge‘o Clooney‘io režisūra.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 7/10

Stalingradas / Stalingrad


Premjera: Spalio 10, 2013Stalingrad
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 29, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 125 min.
Žanras: Karinis, veiksmo, drama
Šalis: Rusija
Režisavo: Fedor Bondarchuk
Vaidina: Thomas Kretschmann, Yanina Studilina, Philippe Reinhardt, Heiner Lauterbach, Pyotr Fyodorov

IMDB – 4.9/10

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 66 130 000 $

Siužetas

Vėlyvą 1942-ųjų metų vasarą vokiečių armija, remiama uraganinio lėktuvų bombardavimo, pradėjo Stalingrado (dabartinis Volgogradas) puolimą. Taip prasidėjo penkis mėnesius ir dešimt dienų trukęs mūšis, kuris, daugelio istorikų nuomone, didžiąja dalimi nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį. Viename kruviniausių susirėmimų žmonijos istorijoje daugybę karių bei technikos praradusi vokiečių armija atsigauti jau nebesugebėjo.

Buvaukine.lt sako:

„Penki tėvai“

Vienas žinomiausių ir pačių pelningiausių rusų prodiuserių, aktorių ir režisierių Fiodoras Bondarčiukas nesiliauja stebinti savo eksperimentais kino pramonėje. Po stulbinančios sėkmės sulaukusios karinės dramos „9-oji kuopa“ ir fantastinės brolių Strugackių „Gyvenamosios salos“ ekranizacijos, kino kūrėjas daugiau nei keturis metus ruošėsi Rusijai ir visam pasauliui pristatyti patį didingiausią šalies karinį epą, kurį palaikė net Holivudo studijos.

Režisierius kviečia nukeliauti į tamsiuosius 1942 metus ir atsidurti pačiame Stalingrado mūšio epicentre, kuriame narsūs kariai visais įmanomais būdais bandė sustabdyti nacius ir tuo pačiu atlaikyti visą griaunamąją Vermachto jėgą, kurios vienintelis tikslas buvo paimti Rusiją.

Apie ką mes čia…

Stalingrado mūšio įkarštyje, penki kariai aptinka merginą, besislapstančią nuo nacių. Vyrai su ja susidraugauja ir visais įmanomais būdais bando apsaugoti, tačiau priartėjus vokiečių kariams, jie neturi kitos išeities, kaip pradėti nelygią kovą su priešiškai nusiteikusiais Hitlerio pakalikais.

Kūrinio vidus

Ketverius metus lauktas Fiodoro Bandarčiuko karinis epas pagaliau pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. Tai negali nedžiuginti, nes buvo tiek pažadų dėl juostos unikalumo, jog intriga lydėjo projektą iki pat premjeros. Pažadai neliko tik pažadais, nes gauname tikrai vieną geriausių rusų karinių filmų ir apskirtai, vieną geriausių karinės tematikos filmų. Nuo 1998 metų ir nuo Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“, čia geriausias žanro darbas, kuri teko matyti kine.

Filmas susideda iš dvejų pasakojimų, ir, kas įdomiausia, tai dvi meilės istorijos skirtingose barikadų pusėse. Skamba gana banaliai, tačiau tokiais būdais norima parodyti, jog net kare žmonės sugebėjo džiaugtis smulkmenomis, mylėti vienas kitą, jausti šilumą ir neaplesti artimo sau žmogaus sunkią akimirką. Tuo labiausiai ir žaidžia režisierius su kūrybine grupe, tačiau net tokiais banaliais manevrais jiems sekasi pavergti žiūrovą. Motinų ir vaikų ašaros, negailestingai žudomi žmonės, jokios šviesios akimirkos, vien tik griuvėsiai ir kadaise didingo miesto šešėlis. Kalbant apie meilės istorijas, tai tuo pat metu režisierius pateikia visai nešališką vokiečių ir rusų bendrą paveikslą ir parodo, jog mes visi esame žmonės. Tokie, kurie sugeba mylėti ir tai nepriklauso kur žmogus gimė.

Kaip nebūtų keista, tačiau netgi propagandos prasme, kurios bežiūrint šią juostą matėsi tikrai nemažai, galima sakyti, jog rusai nebuvo taip išaukštinti, kaip daugelyje nacionalinių filmų apie karą. Kaip pavyzdį galima panaudoti du paskutinius karinius Nikitos Michalkovo darbus. Ten taip didvyriškai parodyti rusų kariai, jog net pykino. Čia požiūris į Stalingrado gynėjus labai estetiškas. Taip, netrūksta efektingų ir kraugeriškų scenų, kuriose rusai laimi, tačiau pats kareivių principas visiškai nenusaldintas. Tai viena iš malonesnių filmo akimirkų.

Kariniai veiksmai, kurie labai vaizdžiai parodyti šioje juostoje, nuostabiai papildė ir taip turiningą visumą. Tiesiog iš koto verčiantys rusų ir vokiečių susidūrimai. Labiausiai į akis krenta Holivudiniuose filmuose taip mėgstamas slow-motion efektas. Filmui tai pridavė šarmo, išradingumo ir, be abejonės, efektingumo, kuris kiekvienoje rodomoje scenoje buvo žymiai pakylėtas, kol galiausiai, atėjus pabaigai, savo didingumą iššovė lyg patranka. Iš istorinės pusės, pats Stalingrado mūšis parodytas tik epizodiškai ir labiau dvikovų pavidalu. Tai nėra blogai, tačiau paties šiurpaus miesto laikotarpio taip ir netenka pamatyti.

Daug įtampoje laikančio veiksmo ir tikrai įtraukiančios siužetinės linijos, tad filmas tampa vienu išradingiausių žanro darbu, kurį perspjauti bus labai sunku, nes tokio vizualinio grožio, kurį mums padovanojo režisierius, bus ganėtinai sunku sutikti būsimuose rusų kino projektuose.

Techninė juostos pusė

Maloniausia ir tiesiog stulbinanti filmo dalis – vizualiai tobulas juostos atvaizdas. Be kokių nors priekaištų galima teigti, jog čia kokybiškiausias visų laikų rusų filmas iš vizualiosios pusės. Nufilmuotas žaliame fone ir su kompiuterio pagalba bei IMAX kameromis, filmas atrodo kaip šimtamilijoninis amerikiečių kurtas karinis epas. Stulbinantis rezultatas, kuris tikrai neliks nepastebėtas ir užsienio.

Juostos kameros darbas irgi puikiai priderintas prie efektingų slow-motion scenų, kas dar labiau priartina žiūrovus prie įvykių, rodomų ekrane. Operatorius žaidžia drebančios kameros efektu, kai kariniai veiksmai virsta į asmeninę vokiečių ir rusų dvikovą.

Filmas turi labai išskirtinį garso takelį, kuris nuo pradžios iki galo virpina širdis ir leidžia pajausti tikrą filmo didybę. Įdomiausia, jog čia vienas iš labai retesnių rusų kino atvejų, kai garso takelis taip sugeba pasilikti galvoje praėjus ilgam laikui nuo filmo peržiūros. Stiprūs muzikiniai skambesiai iš filmo padaro tikrą epą, kuris tik dar labiau sutvirtina savo pozicijas kariniame žanre.

Garso montažas pasakiškas. Tokiems filmams toks garso sustiprinimas dar labiau suvirpina širdis ir leidžia atsidurti vos ne įvykių sūkuryje. Kokybė svarbiausia, o tai Fiodoro Bandarčiuko komanda žino.

Aktorių kolektyvinis darbas

Rusų aktoriai, kurie dažnai gali pasigirti teatriniu vaidinimu, šiame filme nenusileido geriausiems Holivudo aktoriams. Žinoma, Oskarinės ir kažkiek labai išskirtinės vaidybos nesimatė, tačiau kiekvienas iš aktorių savo vaidmenys atliko labai įtikinamai.

Pradedame nuo pagrindinio visos šios istorijos pasakotojo balso. Visą filmą lydi vienas ir tas pats balsas, kuris pasakojo apie Stalingrade vykstančius įvykius ir kartu buvo vertėju vokiečių sakomoms replikoms. Nesunku atspėti, jog tai pats filmo režisierius Fiodoras Bandarčiukas. Kaip ir kiekviename savo filme, jis tikrai puikiai atliko vaidmenį, nors čia pasidarbavo tik iš techninės pusės.

Vokiečių karininką suvaidinęs Thomasas Kretschmannas labiausiai krenta į akis. Dinamiškai pateiktas veikėjas, o kartu ir labai draminį vaidmenį atlikęs aktorius savo aktoriniais sugebėjimais parodė, kad net ir nacis gali turėti jausmus. Išties nekasdieninis vaizdas propagandos perpildytame rusų kine.

Piotras Fiodorovas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, neatsilieka nuo jo kolegos vokiečio, ir kartu su juo jis sukuria tikrą išbandymų šou, kuris atrodo taip epiškai, jog galima net nepastebėti tam tikrų juostos klaidų.

Moteriškosios lyties atstovės irgi labai gerai parinktos. Draminis dvejų moterų vaizdas gali patikti labiausiai, nes karo metu joms buvo sunkiausia. Marija Smolnikova, suvaidinusi Katią ir Studilina, kuriai atiteko garbė įkūnyti Mašą, be priekaištu pasirodė ir savo trapių įvaizdžiu kėlė gailestį ir nuostabą.

Įsimintinu filmo veikėju galima įvardinti snaiperį Čvaniovą, kuris salėje savo sarkastiškai juokeliais bet kokiomis temomis nesiliovė viso filmo metu linksminti žiūrovų. Puikus aktoriaus Dmitrijaus Lisenkovo pasirodymas, priverčiantis šiek tiek atsipūsti nuo karo siaubo, rodomo filme.

Kiti kolektyvo nariai pasidarbavo irgi neblogai. Kiekvienas iš aktorių tiko savo vaidmeniui, todėl bendras personažų vaizdas atkurtas labai natūraliai, kas ir vėl pakelia filmo kokybę iki labai aukšto lygio.

Verdiktas

„Stalingradas“ – tai pats kokybiškiausias kada nors sukurtas rusų filmas ir geriausias per penkiolika metų pasirodęs karinis epas. Be nuostabios vizualizacijos, efektingo ir šiurpą keliančio slow-motion, įsimintinos vaidybos ir unikalaus garso takelio turi dar ir atskirą šarmą, būdingą prabangiems Holivudiniams blokbasteriams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Nenugalimieji: narsos įstatymas / Act of Valor


Premjera: Vasario 24, 2012
Premjera Lietuvoje: Birželio 15, 2012
Indeksas: N13
Trukmė: 110 min.
Žanras: Karinis, nuotykių, trileris, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Scott WaughMike McCoy 
Vaidina:  Alex VeadovRoselyn Sanchez , Nestor Serrano

IMDB – 6.5/10
RottenTomatoes – 25/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 12 000 000 $

Bendros pajamos –81 272 766 $

Apdovanojimai:

Golden Globe 2012

 

Nominacija už geriausią dainą – “For You”

 

 

Siužetas

Elitinė JAV karinio laivyno “jūrų ruonių” komanda pasiunčiama išgelbėti nelaisvėn paimtos CŽV agentės.

Buvaukine.lt sako:

„Patriotiška narsa“

Kiekviena šalis turi savo didvyrius, todėl kino pasaulio meistrai bando kuo galima arčiau priartinti žiūrovą prie jų šlovingų žygdarbių. Brazilai paruošė dviejų dalių brutalų kriminalinį trilerį „Elitinis būrys“ apie sunkų kasdienį greito reagavimo būrio darbą, o Azijos kino industrijos milžinai sukūrė vieną žiauriausių veiksmo filmų apie sunkią specialiųjų pajėgų dieną juostoje „Reidas“. Amerikiečiai atsakė į šiuos rimtus kitų kino šalių užmojus parodydami nelengvas „Jūrų ruonių“ misijas. Tikrų karių šėlsmas šiame filme prasideda kartu su patriotiškumo bei demokratijos puoselėjimu visame pasaulyje.

Atostogų metas, laikas, praleistas su šeima – tai didžiausias turtas, kurį gali užsitarnauti tikras Amerikos didvyris, demokratijos puoselėtojas, patriotas, atsidavusiai tarnaujantis savo šaliai. Kaip bebūtų gaila, bet džiugios akimirkos labai greitai pasibaigia, kai žmonėms gresia pavojus. Teroristų vadas nusprendžia, kad Amerikos piliečiai turi būti nubausti už visą tą skriaudą, kurią JAV kariai atnešė į Alacho tautą. Klastingas planas, po kurio įvykdymo pasaulio ekonomika atsidurs ant bedugnės krašto, privers atsiklaupti ant kelių prieš naują musulmonų pranašą Abu Šabalą. „Jūrų ruonių“ brigada, pakviesta bet kokia kaina sustabdyti piktadarį, leisis į pavojingiausius pasaulio kampelius, džiungles, jūras, dykumas, kad tik nenukentėtų joks padorus pilietis. Amerikos demokratijos likimas priklauso nuo tų kelių uniformuotų vyrų veiksmų.

Pasižiūrėjus šią juostą galima suprasti, jog tai tiesiog užšifruota patriotiško pobūdžio žinutė visiems Amerikos jaunuoliams įstoti į bet kokį kariuomenės padalinį, nors, žinoma, orientuotis į specialiųjų pajėgų komandas atrodo efektingiau, nes čia ir snaiperiai, ir desantininkai, kartu ir jūrų pėstininkai, vienu žodžiu, universalūs kariai, kokius galima pamatyti tik filmuose. Heroizmo banga tiesiog veržiasi iš ekrano ribų – viskas tobula, jokių didesnių praradimų, jokių mirčių, vien tik blogiukai gauna kulką į galvą. Siužetinės linijos pateikimas yra toks skurdus, jog sunku suprasti, kas po ko vyksta. Na, čia pastebimai  į visos juostos duris pasibeldžia montažo klaidos. Neaiškus yra ir dar vienas svarbus filmo aspektas, nes bandymas priartėti realistiškumo link su pseudo dokumentikos braižu nepavyksta, tačiau šį darbą pavadinti vaidybiniu filmu irgi būtų neteisinga. Blogas scenų išdėstymas filmo eigos metu, neeiliškumas paverčia rimtai nusiteikusių kūrėjų darbą į vieną didelį nesusipratimą. Žinoma, bandoma parodyti tą sunkų didvyrių darbą, bet tiesiog reikėjo orientuotis į dokumentikos žanrą. Dialogai, o ypač humoras, kuris sklinda iš karių lupų, prilygsta gatvinių chuliganų pokalbiams – pašaipa, kietumo įrodymas pasitelkus žodžių arsenalą. Vienintelė puikiai išreikšta mintis buvo ištarta teroristo apie amerikiečių demokratijos įpiršimą musulmonų tautoms. Profesionalų irgi profesionalais nepavadinsi, nes logikos jų galvose pagal šį filmą yra mažiau nei pas darželinukus. Sprendimas nešaudyti iš paskos besivejančiam automobiliui į padangas, kad tas nustotų vytis, yra genialu, nes toliau lauks laivas su visu iki dantų apsiginklavusių kariškių buriu. Vienintelis ir didžiausiai  nuostabai pasiduodantis elementas – tai vos ne pirmojo asmens šaudyklės efektas. Tokios scenos visą karinę juostą priartina į kompiuterinio žaidimo lygį. Visiškai nereikalingos yra graudinančios scenos su žmonomis – tiesiog nedera tokie vaizdai prie brutalaus konteksto. Sprendžiant iš viso to, ką tenka pamatyti, šį filmą galima priskirti prie B kategorijos darbų, kurie pasirodo iš karto DVD formate.

Kaip jau buvo minėta, didžiausią įspūdį palieka operatoriaus darbas. Mažos kameros, pritvirtintos prie šalmų, sukuria kompiuterinio žaidimo efektą, pasijaučia žmogus, lyg jis pats bėgtų į kokį nors kalną su šautuvu ir baustų blogiukus. Ne ką mažiau įsimintinas yra garso takelis, bet labai primenantis „Transfomerius“ ir jų pakylėtas kompozicijas patriotiškumo link. Sprogimai, veiksmas – viskas tai yra dėka pirotechnikos asų, kurie iš dalies prisideda prie aštuntojo dešimtmečio veiksmo filmų vaizdo, kai kino ekranuose karaliavo Sylvesteris Stallone bei Arnoldas Schwarzeneggeris.

Filme dalyvavo beveik visi „Jūrų ruonių“ nariai, todėl iškirti kažkokį rimtesnį vaidmenį yra sunku. Kad ir kaip keista, tačiau rimtai susižiūrėjo kiekvienas iš jų, nesimatė jokių diletantiškų veiksmų, net labai realistiškai išreikštos emocijos. Vienintelė žinoma aktoriaus kolektyvo atstovė yra puertorikėtė Roselyn Sanchez, visų pirma žinoma iš „Piko valandos 2“.  Gražus, egzotiškas vaizdas ekrane – priešprieša vyriškam raumeningų narsuolių būriui, į kurį tenka žiūrėti beveik dvi valandas.

„Nenugalimieji: narsos įstatymas“ – tai dvelkianti amerikietišku išpuikimu juosta, kuri neneša jokios svarbios minties eiliniam žmogui, o tik turi užslaptintą žinutę patriotiškumu sergantiems jaunuoliams, jog demokratijos vardan žudant musulmonus yra teisingiausias pasaulyje darbas. Siužetinės linijos spragos bei montažo klaidos paverčia „Jūrų ruonių“ spektaklį į vieną didelį nesusipratimą.

Vertinimas: 4/10

%d bloggers like this: