Category Archives: Fantastinis

Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow


Premjera: Birželio 6, 2014Edge of Tomorrow
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 113 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo
Šalis: JAV, Australija
Režisavo: Doug Liman
Vaidina: Tom Cruise, Emily Blunt, Brendan Gleeson, Bill Paxton, Jonas Armstrong

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 94/100
Metacritic – 64/100

Filmo biudžetas – 178 000 000 $

Filmo pajamos – 37 566 244 $

Siužetas

Kaip jaustumėtės jeigu patekus mirčiai į rankas jums būtų suteiktas dar vienas šansas pasirodyti geriau? O jeigu tai pasikartotų ne vieną kartą? Į tokią dilemą pakliuvo ir pagrindinis herojus, kuris žuvęs karo lauke prabunda karui artėjant. Kiek reikia ištobulinti savo įgūdžius, kad pakeistum lemtį?

Buvaukine.lt sako:

„Sunaikinti Omegą“

Trilerių, veiksmo komedijų ir fantastinių filmų asas, režisierius, scenaristas ir savo kuriamų juostų prodiuseris Dougas Limanas, savo filmografijoje galintis pasigirti tokiais hitais kaip intelektualus veiksmo trileris „Bornas: sunaikinta tapatybė“, žaismingu „Ponu ir Ponia Smit“, efektingu „Šokliu“ bei politiniu „Sąžiningu žaidimu“, pristato vieną iš įspūdingiausių tiek savo, tiek Tomo Cruise‘o karjeros filmu, nukeliančiu mus į tolimą ateitį.

Žanro specialistas kviečia atsidurti visiškai kitokioje tikrovėje ir kartu su pagrindiniu herojumi išsiaiškinti visą tiesą apie tolesnį pasaulio likimą, valdomą neregėtos nežemiškų padarų valdomos jėgos ir stotį į kovą dėl visos žmonijos, atsidūrusios ties išnikimo riba.

Apie ką mes čia…

Bilas Keidžas atsiduria tikrame ateities pasaulio pragare. Vyras atsibunda karinėje bazėje, kurioje vyksta apmokymai, turintys paruošti didžiulę armiją kovai su įsibrovėliais iš kito pasaulio. Bilas nė karto nedalyvavo jokiuose mūšiuose, todėl šis pirmas kartas jam tampa lemtingas. Jis žūsta nelygioje kovoje ir… vėl atsibunda toje pačioje vietoje, kaip ir prasidėjo jo didžiausias gyvenimo košmaras. Belieka vienintelė išeitis – sužinoti priežastį, kodėl kas kartą mirus kovos lauke, jis vėl sugrįžta dieną atgal, į tą pačią akimirką, kai pabudo.

Kūrinio vidus

Dougas Limanas po ne itin gerų filmo „Šoklys“ atsiliepimų ir visiškai prastų finansinių rezultatų, šešiems metams apleido fantastinį žanrą, bet sugrįžo su tikru trenksmu. Naujausias filmas ne tik lenkia savo kokybe praeitus jo pasiekimus, bet kartu ir parodo, kad mokslinės fantastikos žanre galima vėl pamatyti prošvaisčių. Filmas, žinoma, skirtas ne intelektualiai publikai, o masiniam žiūrovui, kuriam tai bus tikrų tikriausia pramoga. Taip pat režisierius visas rodomas filme veiksmo scenas perteikia kompiuterinių žaidimų principu, todėl visą šį darbą galima interpretuoti kaip gerai pastatytą šaudyklę apie ateivių invaziją, kurioje pagrindinis veikėjas bet kokiu savo judesiu gali pakeisti visą pasakojimo eigą.

Filmo epicentre atsiduria Žemės planeta, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Ateities vizija ne itin džiugina akis, nes miestai, kuriais dabar galime grožėtis, išnyko, pavirto pelenais arba dykvietėmis, kuriose siaučia įsibrovėliai. Iš vienos pusės – tai labai apokaliptinis požiūris į mūsų rytojų, iš kitos – teisingas. Jei ne ateiviai ar kokios stichinės nelaimės, tai iš mūsų gražios planetos vis tiek liks tik šipuliai, nes pagrindinis blogis – žmogus. Kelis kartus filme parodomos scenos, kuriose būtent žmogus yra atsakingas už ne labai džiuginančią ateitį. Siužetinės linijos pateikimas gerai susitapatina su minima tematika, viskas labai aiškiai pateikiama, dialogai gerai atspindi rodomą situaciją. Juostos principas nėra labai sunkus, gal net pernelyg paprastas, nors ir buvo norima pateikti tam tikrą užsuktą siužetą, primenantį „mindfuck“ stiliaus filmus. Pati pasakojimo maniera, bent jau pirmoje filmo pusėje, identiškai atpasakoja viską, ką galėjome pamatyti 1993 metais pasirodžiusioje kultinėje satyrinėje komedijoje „Švilpiko diena“. Taip pat filmas primena ir 2011 metų „Išeities kodą“. Žinoma, šioje juostoje viskas supaprastinta, tačiau tai netrukdo peržiūrai, nes tam tikra intriga išlieka iki galo. Nuspėti pabaigą galbūt ir galima, tačiau išvengti tam tikrų siužetinės linijos staigmenų nepavyksta. Tai malonus pojūtis, kai filme parodoma tai, ko neįmanoma buvo nuspėti. Taip pat reikia padėkoti filmo kūrėjams, kad visas filmas išlaiko labai rimtą, kovingą ir adrenalinu alsuojančio veiksmo toną. Nepagailėta ir humoro, kuris net labai gerai tinka rodomose scenose. Jokio diskomforto nesijaučia, o ir juokeliai ne tokie banalus ar nuvalkioti, kaip būtų galima pagalvoti.

Pagrindiniu filmo herojumi tampa, kaip dažniausiai priimta, tokio stiliaus darbuose nevykėlis ir bailys, kuriam lemta tapti tikru didvyriu. Toks protagonisto portretas iš karto atrodo per daug nuvalkiotas, tačiau su kiekvienu persikėlimu į ankstesnį būvį Bilas evoliucionuoja. Pradėjęs savo kelia nuo vikšro stadijos, jis virsta į tikrų tikriausią žudymo mašiną. Labai smagu buvo stebėti jo pasirodymus įpusėjus filmui. Tai atrodė pernelyg „kietai“, todėl neabejotinai daugelis žiūrovų liks patenkinti tokiu įspūdingu pagrindinio veikėjo siautėjimu ekrane. Bilui į pagalbą atėjusi Rita ne ką mažiau nusipelno pagerbos. Moters pavidalas simbolizuoja lyčių lygybę, dėl kurios tiek daug amžių kovojo moterys. Stiprios ir bebaimės, galinčios savimi pasirūpinti moters paveikslas atspindi mūsų dienų realybę, kai vyrai tampa moterimis, o moterys perima vyrų savybes. Liūdna, tačiau tokia jau ta šiuolaikinio žmogaus egzistencija. Abu šie veikėjai simbolizuoja paminėtą visuomenės perskirstymą. Taip pat, tai vienas malonesnių paskutinių mėnesių ekraninių duetų, kuris neerzina akių, o atvirkščiai, padeda justi jiems pagarbą iki pat filmo galo.

Filmą galima įvardinti ir kaip vieną geresnių šių metų didelio biudžeto projektų, kuris neabejotinai sudaro puikią konkurenciją „Godzilai“, „Nepaprastam žmogui-vorui 2“ ir „Kapitonui Amerikai 2“. „Iksmenų“ liesti nevalia, jis dar kol kas geriausias metų filmas. Taip pat reikia pasakyti didelį Ačiū už masines dvikovas ir patį filmo epiškumą, suteikiantį jam atitinkamos didybės. Deja, tai nėra labai įsimintinas filmas. Tačiau ar dažnai atrakciono lygio juostos išlieka atmintyje? Tai labai retas reiškinys, kuris nėra būdingas šiam efektingam projektui.

Techninė juostos pusė

Didelis filmo biudžetas leido režisieriui puikiai manevruoti su aplinka, todėl vizualinė dalis neturi jokių priekaištų. Detaliai, didingai sukurtos mūšių scenos, kuriose dalyvauja tūkstančiai kareivių, pasipuošusių egzoskeletais ir išradingi, labai tikroviškai atrodantys monstrai. Specialieji efektai leidžia pajusti karo siaubą. Trimatis filmo vaizdas irgi gana geras, tačiau pačią juostą rekomenduojama žiūrėti 2D. Paprastu formatu galima pamatyti žymiai šviesesnį ir labiau įspūdingesnį bendrą kovų vaizdą.

Garso takelis įsimintinas, gerai atspindi epinį juostos vaizdą, o ir kelios muzikinės kompozicijos priverčia savyje pajusti visą šio brangaus projekto didybę. Kai kuriose vietose galima ir krūptelti nuo stipriai pateikto garso montažo, kurio suderinimas su bendru garsiniu filmo fonu paverčia filmo peržiūrą į įtampos ir ištvermės kupiną seansą.

Prie bendro vaizdo gerumo prisideda ir Oskarinio operatoriaus, JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą gavusio už „Geišos išpažintį“, Dono Beebe‘o darbas, kurio meistriška vizija leido apčiuopti kiekvieną filmo sceną taip nuodugniai, kad buvo galima pasijausti lyg tikrame kare. Ne paslaptis, kad drebančios kameros efektas buvo vienas filmo koziriu. Tokią pačią techniką režisierius naudojo ir pirmame „Borno“ filme.

Juostos montažas geras, nėra spragų scenarijuje, tačiau su kiekvienu persikėlimu į praeitį susidaro jausmas, kad žiūrime tuos pačius, vienodus kadrus, kuriuos sulipdė tokiu principu, kad šiek tiek paerzintų mūsų vaizduotę. Apibendrinus, tai kokybiškas ir labai išvaizdus filmo momentas, kuriame išlaikyta intriga tampa nebloga kompensacija už sugaištą besikartojančių scenų žiūrėjimo laiką.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas brangiausių ir labiausiai pasiteisinančių kino studijoms aktorių, Holivudinės šypsenos ir amžinos jaunystės savininkas Tomas Cruise‘as vėl pasirodo fantastiniame žanre nepraėjus nė vieniems metams nuo išvaizdaus žanro atstovo – „Užmirštieji“. Pavydėtiną kondiciją išlaikęs Tomas ir vėl susitvarko su savo vaidinamu personažu be jokių problemų. Tiesa, tokį jo įvaizdį mes matome jau kelis metus iš eilės, tačiau, kaip bebūtų, jo veidas ir jo vaidybiniai sugebėjimai labai gerai tinka „blokbasteriams“, kuriuose aktorius jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Išvaizdi britė Emily Blunt taip pat nenuvilia savo gerbėjų itin karštu, labai drąsiu ir net kartais šiek tiek brutaliu įvaizdžiu. Moteris atsilaiko Tomo kerams ir nesijaučia užtemdyta garsaus žvaigždūno charizma. Emily puikiai tiko prie Tomo, todėl nenuostabu, jog jų duetas yra dar vienas pliusas šios juostos kūrėjams. Puikus studijos atrankų vadovų sprendimas pakviesti juos į vieną juostą.

Antraplaniuose vaidmenyse daug kino naujokų, todėl nenuostabu, kad nė vienas jų nepademonstravo ypatingų aktorinių sugebėjimų ar bent jau akimirkai sužibėjo ekrane, tačiau tokie aktoriai kaip Brendanas Gleesonas ir Billas Paxtonas neleido nuobodžiauti. Jeigu Brendano vaidyba ir pats vaidmuo labai klišinis, tai Billo pasirodymas toks pat įdomus, kaip ir pagrindiniuose vaidmenyse atsidūrusių aktorių. Piktas ir nepatenkintas karininkas, prieš kurį nepasišakosi. Kažkodėl toks jo pasirodymas labai priminė Stanley Kubricko filmo „Metalinis apvalkalas“ Hartmano siautėjimą. Ne taip didingai ir kraugeriškai, tačiau vis vien įsimintinai.

Verdiktas

„Ties riba į rytojų“ – tai puikus ir kruopščiai atliktas režisieriaus Dougo Limano sugrįžimas į didįjį kiną, kuriame efektingai ir intriguojančiai papasakota istorija primena naujos kartos kompiuterinių žaidimų pamatą. Naujausias ir efektingas režisieriaus kūrinys taip pat primena ir kokybiškiausių specialiųjų efektų lietų, nuo kurio pasislėpti neįmanoma.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Piktadarės istorija / Maleficent


Premjera: Gegužės 28, 2014Maleficent
Premjera Lietuvoje: Birželio 6, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 97 min.
Žanras: Fantastinis, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Stromberg
Vaidina: Angelina Jolie, Elle Fanning, Sharlto Copley, Lesley Manville, Imelda Staunton

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 63/100
Metacritic – 55/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 45 666 244 $

Siužetas

Tyros širdies geradarė Malefisentė gyvena pasakiškame miške, uoliai saugodama savo valdas ir pavaldinius. Deja, gerosios fėjos pasaka netrunka ilgai… Vieną dieną klastingi įsibrovėliai užpuola karalystę, šalyje sėdami baimę ir chaosą.

Buvaukine.lt sako:

„Bloga mergaitė“

Dviejų Oskarų laureatas už „Įsikūnijimo“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ dekoracijas, režisūroje debiutuojantis dailininkas Robertas Strombergas nenusigriežia nuo savo pamėgto pasakų žanro ir pristato pirmą didelio biudžeto darbą, pasakojantį apie klasikinės studijos „Disney“ pasakos „Miegančioji gražuolė“ ištakas iš piktosios raganos perspektyvos.

Apdovanotasis debiutantas kviečia atsidurti magiškame ir labai paslaptingame pasakų pasaulyje, kuriame bus galima iš naujo susipažinti su pamėgtais ir naujais klasikinės Disnėjaus pasakos veikėjais, kurių rankose atsidurs visas pasaulio likimas.

Apie ką mes čia…

Atsiskyrėlės gyvenimą magiškame miške gyvenančios jaunos burtininkes Malefisentės ramybę sudrumsčia žmonės, visiems miško gyventojams atnešę vien nelaimes ir paniką. Norėdama išgelbėti visą ją supantį pasaulį ir neturėdama kitos išeities, mergaitė iškviečia tamsiąsias jėgas, kurios jai padeda atsikratyti įsibrovėlių. Pilna paniekos ir keršto troškimo ir vedama pykčio Malefisentė užburia naujai gimusią karaliaus dukrą Aurorą, kuriai ateityje lemta atstatyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio…

Kūrinio vidus

Pasakų žanras išgyvena tikrą aukso amžių. Kiekvienais metais pasirodo kelios labai įdomios pasakos, kurios priverčia prisiminti vaikystę bežiūrint į žinomų knygų ekranizacijas, kurios kadaise vertė šypsotis, kai jas prieš miegą skaitydavo tėvai. Tendencija kurti tamsius arba niūresnio konteksto filmus, dažniausiai paremtus „Disnėjaus“ pasakomis, neišblėsta. Prieš metus galėjome stebėti „Ozo šalies burtininko“ priešistorės užkulisius, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo šio filmo režisierius, tam filmui sukūręs puikiais ir labai spalvingas dekoracijas, priartintas prie klasikinio filmo. Šį kartą gauname žymiai spalvingesnį, tačiau ir tamsesnio pobūdžio darbą, kuris savo turiniu primena praeitų metų hitą, nes visas pasakojimas pateikiamas iš priešistorės perspektyvos.

Siužetinė filmo linija įtraukia žiūrovą į magišką ir labai paslaptingą Malefisentės pasaulį jau nuo pat pradžios, todėl skųstis dėl nuobodaus ar beviltiškai kvailo pasakojimo modelio tikrai neteks. Nepaisant to, išskirtinumo juosta, deja, neturi. Viskas vyksta pagal visus šiuolaikinius studijos „Disney“ standartus ir tuo pačiu užmirštamas klasikinis pasakos motyvas, kuris išblėsta filmo eigos metu. Sunku pajusti nostalgiją tiems laikams, kai vaikiškos knygos buvo svarbiu tėvų prioritetu, norint užmigdyti savo atžalą. Iš visiškai naujos, tačiau šaltos perspektyvos, neturinčios jokių atitinkamai gerų išvedžiojimų, filmas tampa tik dar viena gerai sukramtoma pramoga. Pliusas yra vienas – juosta skirta tiek mažiesiems žiūrovams, tiek ir vyresnio amžiaus kino ir pasakų mylėtojams. Kas jau kas, tačiau būtent „Disney“ studija moka gerai suderinti savo išleidžiamus produktus bet kokio amžiaus kino lankytojams.

Visas dėmesys filmo metu sutelktas į Malefisentės personažą, kuri ne tik vadovauja, tačiau ir paveikia kiekvieną juostoje pasirodantį herojų ar jų likimą. Išvaizdi, pikta, bet kartu nelabai laiminga ragana pateikiama kaip pasiklydusi gėrietė, kurios svarbiausias tikslas – ginti nuskriaustuosius. Tokia klastingos burtininkės portreto dalis verčia susimąstyti. Visgi, prisiminus pasaką ir animacinius bei vaidybinius filmus apie „Miegančiąją gražuolę“ ir juose parodytą raganos paveikslą, kyla įtarimas, kad filmo scenaristai bando pakeisti visą pasakų istorijos vystymosi sistemą ir parodyti blogiečius šviesiame pavidale. Neblogas bandymas, tačiau per ilgus metus susidaręs blogas raganų, vampyrų ir vilkolakių įvaizdis neneša jokių teigiamų emocijų, todėl toks žaidimas su klasikinėmis pabaisomis ir visiškas jų pakeitimas į gėrį atrodo per daug banaliai. Antrame plane atsiduria karalius ir jo gražuolė duktė, kuriai lemta sustabdyti raganos siautėjimą. Šie du personažai atspindi pačią Malefisentę, todėl bežiūrint į juos matome nekaltai tyrą, bet tironiško požiūrio į pasaulį turinčios moters pavidalą, į kurį pavirto pagrindinė filmo veikėja. Šis filmo trio, kuriam akomponuoja kiti pasakiški ir ne tokie svarbūs herojai, leidžia pajusti tikros pasakos dvelksmą, kuris, deja, negali labai ilgai išsilaikyti ekrane.

Kaip bebūtų, tačiau tai labai nuoširdžiai papasakota istorija apie gėrio ir blogio kovą, tarpusavio nesutarimus ir tai, kad kiekviename iš mūsų, giliai giliai, gali slėptis tiek tamsa, tiek šviesa, tereikia mokėti atskirti kas yra blogis, o kas gėris. Taip pat, filmas pabaigoje palieka užuominą, kad jei projektui pasiseks gerai pasirodyti finansine prasme, tai galėsime sulaukti dar ir tęsinio, kurio scenarijus akių taip nebadys. Apibendrinus norisi pasakyti, jog net ir šaltai pristatytos pasakos po peržiūros sukelia daug didesnį poveikį, nei eiliniai „blokbasteriai“, kuriuose be susišaudymų ir kvailų dialogų nėra nieko gero. Išvada – savo vaikams rodykime vien tik gėrį spinduliuojančius filmus.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviena vaidybinė „Disney“ pasaka, taip ir „Piktadarės istorija“ pasižymi nuostabiais, kerinčiais ir neužmirštamais vaizdais, kuriuos labai puikiai atskleidžia trimatė erdvė, sukurianti žymiai gilesnį rodomų scenų vaizdą. Taip pat, nuostabios dekoracijos, puikiai atkuriančios pasakišką karalystės ir magiško miško pasaulį, kuriame gyvena paslaptingi padarai. Su kompiuteriniu būdų pateiktais personažais kūrėjams reikėjo šiek tiek labiau padirbėti, nes tam tikrose vietose jie atrodo labai netikroviškai. Tačiau, atsižvelgiant į bendrą foną, filmo didžiausiu koziriu tampa būtent vizualinis kontekstas. Veikėjų apranga irgi nuostabi, tačiau nė vienas jų neprilygsta Malefisentės apdarams ir jos sparnams.

Kitas svarbus filmo pamatas be abejonės yra išvaizdus kameros darbas, kuris apčiuopia kiekvieną, net ir pačią mažiausią smulkmeną, ir supažindina mus su rodomo pasaulio fauna ir flora. Tam tikromis akimirkomis scenos atrodo labai epiškai ir didingai. Vien jau ko vertas susidūrimas tarp Malefisentės ir karaliaus vedamos kariuomenės.

Muzikinės kompozicijos labai būdingos studijai „Disney“, todėl pasakiškas filmo braižas ir tonas išlaikomas iki pat galo su itin gerai parinktomis melodijomis, kurios užburia taip stipriai, kad norisi atsidurti magiškame miške ir pamatyti visą šį grožį iš arti ir savo akimis.

Istorijos pateikimas ir bendras siužetinės linijos išpildymas labai patrauklus akiai. Lengvas juostos kontekstas gerai suderintas montažo pagalba, todėl ties šia techninės pusės dalimis viskas tvarkoje. Neužtęstas, nenuobodus ir sklandžiai pateiktų scenų kratinys, kuris nuo pradžios iki galo neleidžia atitraukti akių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prieš keturis metus paskutinį kartą Lietuvos didžiuosiuose kino ekranuose pasirodžiusi Holivudo gražuolė Angelina Jolie sugrįžo, ir ne bet kaip, o viename iš pačių įdomiausių savo karjeros pasirodymų. Aktorė be priekaištų išpildė savo herojės portretą, todėl viso filmo metu jos išskirtinis grožis spindėjo kilometriniu spinduliu. Klastinga ir itin žavi šypsena, nuostabus balsas ir nepriekaištingas žvilgsnis leido atgimti vienai iš seniausių „Disney“ studijos herojų visiškai naujame amplua. Stebėtinas aktorės benefisas, prieš kurį kiti dalyviai atrodo kaip pilkos pelytės.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę Alle Fanning, suvaidinusi princesę Aurorą, ir charizmatiškasis Sharlto Copley‘us, įkūnijęs Stefaną, kaip jau anksčiau buvo minėta, puikiai papildė Angelinos Jolie vaidinamą personažą. Nors ir trumpai, tačiau labai užtikrintai pasirodęs Pietų Afrikos Respublikoje gimęs aktorius – antras geriausias juostos veikėjo pateikimas. Gaila, kad jo priešprieša su Jolie nebuvo tokia išvaizdi, kaip norėtųsi. Talentingesnė Fanningų šeimos narė Elle irgi labai išvaizdžiai sukūrė savo vaidinamą personažą. Angeliško grožio mergaitė, simbolizuojanti gėrį, šiek tiek priminė baltąją princesę iš „Alisos“, prie kurios dirbo juostos režisierius, tačiau tai smulkmena, nes Elle savo veikėją įkūnijo labai gerai.

Kiti aktoriai nepavaizdavo nieko įsimintino, o daugelis iš jų paskolino tik savo balsus kompiuterizuotiems veikėjams, kurių filme pernelyg daug.

Verdiktas

„Piktadarės istorija“ – tai neįtikėtinai spalvingo ir kruopščiai atlikto vizualinio grožio pasaka, kurioje galima pasigesti ne tik klasikinio pasakojimo motyvo, bet ir įsimintino scenarijaus. Jį visą filmo rodymo laiką sugeba užgožti aukščiausius vaidybos sugebėjimus susigrąžinusi ir galiausiai į kino ekranus sugrįžusi Angelina Jolie.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Iksmenai: Praėjusios ateities dienos / X-Men: Days of Future Past


Premjera: Gegužės 20, 2014X-Men: Days of Future Past
Premjera Lietuvoje: Gegužės 23, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Veiksmo, Fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Bryan Singer
Vaidina: Hugh Jackman, James McAvoy, Michael Fassbender, Jennifer Lawrence, Halle Berry

IMDB – 9.3/10
RottenTomatoes – 94/100
Metacritic – 72/100

Filmo biudžetas – 250 000 000 $

Filmo pajamos – 180 999 000 $

Siužetas

ksmenai – ypatingi žmonės, turintys nepaprastų įgimtų gebėjimų. Vieni jų mato ateitį, antri skaito mintis, kiti gali sukelti gaisrą ar audrą, o dar vieni vaikšto kiaurai sienas…

Buvaukine.lt sako:

„Aš iš ateities“

Originalių pirmų dvejų „Iskmenų“ dalių kūrėjas, režisierius Bryanas Singeris taip pat žinomas ir iš tokių projektų kaip „Paprasti įtariamieji“, už kurį gavo Oskarą kaip geriausias metų scenaristas, „Supermeno sugrįžimas“ bei „Operacija Valkirija“ pristato savo patį didingiausią karjeros darbą, kuris suvienija visus iki šiol pasirodžiusius žymiosios sagos apie mutantus filmus į vieną bendrą juostą, kurioje iš naujo perpasakojama visa priešistorė ir ateitis.

Kino kūrėjas su visa senąja komanda kviečia atsidurti tamsioje ir ne itin džiuginančioje ateityje, kai mutantai ir žmonės baigia savo egzistenciją nuo žūtbūtinio ir beprasmiško karo, kuriame nėra laimėtojų.

Apie ką mes čia…

Praėjus daugeliui metų nuo žūtbūtinės kovos tarp žmonių ir mutantų San Franciske, pasaulis skyla į dvi dalis. Vienoje barikadų pusėje atsiduria žmonės, kurie valdo mašinas galinčias rasti mutantų slėptuves ir juos sunaikinti, o kitoje – medžiojami įvairių sugebėjimų turintys aukštesnės evoliucijos piramidės pakopos sutvėrimai, kuriems ateina galas šiame beprasmiškame kare. Atsidūrus ant žlugimo ribos, profesorius Ksavieras su savo ištikimiausiais parankiniais randa būdą, kaip galima užbaigti kraujo praliejimą. Jis pasiunčia į praeitį Loganą, kuris privalo suvienyti jaunąjį Čarlzą ir Eriką išgyvenančius ne itin lengvą laikotarpį, nuo kurių ir priklausys mutantų ir visos žmonijos ateitis.

Kūrinio vidus

Visi komiksų gerbėjai laukė tos dienos kai Bryanas Singeris vėl suvienys visą seną Iksmenų komandą ir pristatys naujus populiariųjų super herojų nuotykius. Šį kartą šie nuotykiai nėra itin džiaugsmingi, nes pagaliau sulaukėme istorijos apie Sentinelius, kuriuos galėjome pamatyti trečioje žymios epopėjos dalyje. Iš tikrųjų, kai po filmo „Ernis“ pabaigos pasirodžiusiame trumpame klipe pamatėme pažįstamus veidus iš karto tapo aišku, kad mūsų lauks nostalgiška kelionė į praeitį, kurioje vėl susitiksime su senais ir pamiltais bičiuliais. Įdomiausias faktas tas, kad viskas sukurta pagal senuosius komiksus, todėl patį filmą galima priskirti tiek prie originalios trilogijos, tiek prie „Pirmosios klasės“. Abiem atvejais pristatomas kiekvienos iš pateiktų trečioje ir „Pirmos klasės“ istorijų baigčių pratęsimo analogas, todėl naująjį B. Singero darbą reikia vertinti iš šių dviejų prizmių neskiriant nuoseklumo.

Pradžiai reikia paminėti, jog tai išties didžiulis filmas, kuriame atsižvelgta į didžiausias smulkmenas, todėl filmo metu galima išgirsti nemažai pokalbių apie žymius istorinius įvykius bei pamatyti gana tikrovišką veiksmą, kuriame figūruoja realios istorinės asmenybės, padariusios daug svarbių darbų (Ričardas Niksonas, Džonas F. Kenedis, Nikita Chruščiovas ir kiti), minimi realūs įvykiai (Vietnamo karas ir jo padariniai). Labiausiai patrauklios mintys, žinoma, apie JFK ir jo nužudymo aplinkybes. Scenaristas šmaikščiai pateikia „tikrąsias“ Amerikos prezidento nužudymo aplinkybes bei patį kaltininką. Iš tikrųjų tokie siužetiniai vingiai pakankamai maloniai nuteikia peržiūrai, nes filme parodomos ne vien fantastinius elementus turinčios scenos. Taip pat puikiai pristatomas aštunto dešimtmečio hipiškas laikotarpis. Mados klyksmas, gražiai atkurtos gatvės ir jų aplinka, priklausanti būtent aptariamam laikotarpiui, bei žmonių būdas ir jų pasaulėžiūra – tai vienas didžiausių filmo pliusų, kuris nepriverčia jaustis nepatogiai. Realybė susipynusi su fantastika, kas gali būti geriau bežiūrint filmus pastatytus pagal komiksus. K. Nolano išrastas nuar‘as ties tikrove ir niūrumu paveikė visus žanro darbus, todėl ir šioje juostoje juntamas panašus stilius.

Juostos veiksmo pateikimas ir siužetinės linijos apgalvotas sprendimas, tai vienas iš geriausių viso filmo variklių. Kelionės laiku visada buvo aktualios kine, todėl daugelis kino kūrėjų ne kartą yra bandę pristatyti šią temą vis kitokiu, įmantriu būdu. Bryano Singero komanda pateikė gana gerą dabarties ir ateities pasaulio viziją, kurioje vaizduojama mintis apie tai, kaip galima vienu neapgalvotu veiksmu pakeisti visą žmonijos ateitį. Istorijos pamatui buvo panaudotas vienas iš svarbiausių Iksmenų etapų, Sentinelių, su kuriais teko kovoti visai mutantų rasei, atsiradimo užkulisiai. Tai labai įdomiai pateikta jų atsiradimo istorija, kurioje režisierius perteikia mintį apie kitokių individų persekiojimus. Žinant, kad filmo kūrėjas atvirai demonstruoja savo homoseksualumą, jis tuo pačiu apeliuoja į žmones. Iš tikrųjų visi mes esame vienodi, tik vieni skiriasi savo seksualiniais, religiniais įsitikinimais, tačiau išorėje mes tokie patys. Taip pat reikia paminėti ir tai, kad siužetinės linijos pateikimas ir visas veiksmas rutuliojasi labai įdomiu ir įtraukiančiu kampu, todėl filmo eigoje atsiranda tam tikra intriga, bet svarbiausia tai, kad viso filmo metu žiūrovas laikomas įtampoje iš kurios tiesiog neįmanoma ištrukti. Užsuktas siužetas priverčia rimtai paspėlioti, pasukti galvą ir suprasti kaip visgi gali baigtis šis filmas, bet nenuspėjamai vystomas veiksmas neleidžia to padaryti. Puikiai apgalvotas scenarijus verčia pripažinti ir tą faktą, jog tai geriausias „Iksmenų“ filmas iš visų, kurie buvo sukurti iki šiol. Tokios žaibiškai ir įdomiai vystomos, o svarbiausia, apgalvotos iki menkiausios smulkmenos ekranizacijos nebuvo įmanoma tikėtis, tačiau pirmų dvejų filmų apie mutantus kūrėjas leido patirti nuostabą, o tas neabejotinai yra labai gerai.

Juosta pilna įvairiausių naujų veikėjų, tačiau ne jie kelia nostalgiją ir nuostabą, o visi seni, pamėgti trilogijos veidai, kurie gal ir epizodiškai pasirodo ekrane, tačiau priverčia pasijusti itin maloniai. Pagrindinį variklį užkuria nusiųstas į praeitį Ernis, kuriam vėliau pradeda asistuoti jauni Profesorius ir Magnetas, prie kurių misijos prisideda ir šimtus pavidalų turinti Mistika ir Žvėris. Viskas lyg „Pirmojoje klasėje“, tačiau su vienu pataisymu. Filme pagaliau pasirodo trilogijos veidai: senieji Erikas su Čarlzu, Aisbergas, Štorm ir Kite. Ciklopas, Džina, Roug tik kelioms sekundėms nudžiugina gerbėjų akis. Gaila, kad jie pasirodė tik tokiam trumpam laikui. Nors filme ir akcentuojamas pats Ernis, tačiau deja, jis čia tik kaip uždanga tikro personažo atskleidimui. Jaunasis Magneto sukuria tikrai epinį šou, kuris net ir po peržiūros išlieka atmintyje labai ilgai. Vien ko verta paskutinė scena su jo meistriškai sugalvota Baltųjų rūmų ataka. Nėra abejonių, kad sekančiuose filmuose būtent jis taps esminiu visos istorijos pamatu, o ne Ernis, kuris jau beveik dvidešimt metų mus džiugina savo brutalumu. Neblogai parodomas ir paaiškinamas Sentinelių atsiradimas, todėl ir šie personažai tiek praeityje, tiek ateityje išgyvena tam tikrą technologinę evoliuciją. Traskas ir vienas svarbiausių Ernio priešų, dar jaunas majoras Straikeris prisiderina prie bendro istorijos pamato taip, jog iš karto galima pasakyti, kad 2009 metais pasirodęs filmas „Iksmenai pradžia. Ernis“ iškrenta iš bendro kitų juostų konteksto, todėl šį darbą galima vertinti kaip atskirą, nieko bendro neturintį projektą.

Apibendrinant pamatytą vaizdą galima nedvejojant teigti, kad naujieji „Iksmenai“ yra kažkas neįtikėtino, šviežio ir žodžiais sunkiai nupasakojamo, tai komiksinės „Marvel“ visatos šedevras, kuris lenkia visus iki šiol pasirodžiusius darbus mutantų tematika. Smagu, kad grįžo pirmtakų kūrėjas Bryanas Singeris, kuris įnešė į filmą daug energijos ir pratęsė tai, ką buvo pradėjęs 2000 metais. Pasibaigus filmui nereikia pabėgti iš salės, nes po visų titrų laukia itin gera staigmena, kuri anonsuos vieną svarbiausių įvykių 2016 metais pasirodančiame filme pavadinimu „Iksmenai: Apokalipsė“, kuris taps priešpaskutiniu žingsniu iki visos filmų serijos istorijos pabaigos.

Techninė juostos pusė

Filmo produkcijos lygis neįtikėtinas, todėl iš karto reikia paminėti, jog tai pats brangiausias serijos filmas kainavęs kino kūrėjams vien tik už filmavimą 250 milijonų dolerių. Žinoma, šia suma sukurta kokybė yra akivaizdi.

Specialieji efektai nuostabūs, spalvingi ir kvapą gniaužiantys, tačiau tam tikrose vietose, CGI atrodo pernelyg kompiuterizuoti, lyg žiūrėtum paskutinį Singero darbą „Džekas milžinų nugalėtojas“, kuriame tikroviškai pateiktų efektų buvo labai mažai. Kita vertus, kūrėjai bandė kaip įmanoma labiau priderinti rodomą vaizdą prie trilogijos, todėl kai kuriose vietose viskas ir atrodo taip dirbtinai. Tačiau nuo to bendras vizualinis planas, kuris yra stulbinantis, nenukenčia. Trimatėje erdvėje filmas atrodo dar įspūdingiau, todėl akimirksniu galima pajusti Sentinelių prisilietimą ir jų spinduliuojamą energiją.

Kameros darbas kaip ir kitose „Iksmenų“ dalyse nepriekaištingas. Kiekviena scena itin vaizdžiai ir efektingai pateikiama, tačiau tai, ką parodė Magneto ir kaip jį pristatė filmo kūrėjai yra neįkainojama. Tokio didingo pasirodymo ir taip žaibiškai parodyto personažo visame filme nebuvo, nors ir kiekvienas iš veikėjų turėjo progų pasireikšti. Veiksmo scenose kamera irgi detaliai apčiuopia visą parodomą vaizdą.

Muzikinis fonas sukuria puikią atmosferą ir prisitaiko prie rodomų scenų efektingumo. Nemažai aštunto dešimtmečio muzikos pakelia nuotaiką, taip pat labai taisyklingai atkurią ano laikotarpio atmosferą. Labiausiai efektingomis kompozicijomis užburia agresyvus Magneto pasirodymas ekrane. Tai epiškiausi viso filmo momentai, kai tampa akivaizdu kas čia tikras bosas. Sustiprintas garso montažas leidžia pajusti ir tikrą siaubą bežiūrint į suniokotą planetą bei kai kurių personažų viešpatavimą.

Juostos montažo darbai atlikti be priekaištų, ypač atsižvelgiant į tai, kad filmo tematika apie keliones laiku, kurios dažniausiai pridaro daug bėdų filmų kūrėjams. Nuosekliai su intriga papasakota istorija nenukenčia, o tai labai gerai, nes filmas prikausto dėmesį iki pat pabaigos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Į „Iksmenų“ visatą grįžus visiems senųjų dalių veikėjams, pagrindiniu akcentu visgi tampa Hugh Jackmanas ir jo sukurtas charizmatiškasis Ernis. Ir nors Ernio svarba filme yra didžiulė, šį kartą ne jis tampa svarbiausiu herojumi. Kaip bebūtų, bet aktorius jau septintą kartą nuostabiai įkūnija populiarų veikėją, kuris savo brutaliu įvaizdžiu pritraukia minias gerbėjų.

Tikroji juostos žvaigždė, Michaelis Fassbenderis, kurio populiarumas per keletą metų išaugo iki padangių, parodo visą savo meistriškumą ir perteikia Magnetą dar nematytu būdu. Oskarui nominuotas aktorius net ir komiksiniuose filmuose demonstruoja savo puikius aktorinius sugebėjimus. Šį kartą jis perspjovė pats save ir parodė, kad tas Erikas, kurį buvo galima pamatyti „Pirmoje klasėje“ yra tik vaikiškas pavidalas to monstro, kuris slepiasi jo viduje.

Britas Jamesas McAvoy‘us irgi dramatiškai perteikia savo personažo likimą, tačiau prisiminus jo paskutinius filmus, aktorius lyg ir vaidina tą patį apsinešusį nuo narkotinių medžiagų veikėją, kuris keičia aplinką ir išvaizdą, tačiau lieka tokiu pat. Vaidybos prasme nėra jokių priekaištų.

Šį puikų trio praeityje papildo Žvėries atlikėjas Nicholas Houltas, kuris šį kartą nepademonstruoja nieko įsimintino, tačiau jo buvimas juostoje labai gerai nuteikia. Visgi meilės kontekstas irgi yra svarbus, ypač kai jo širdies drauge tampa Jennifer Lawrence herojė Mistika. Gražus duetas, kuriam visgi nelemta būti kartu.

Senoji gvardija su Patricku Stewartu įkūnijančiu senąjį Profesorių ir Ianu McKellenu pasirodančiu kaip penktojo lygio Magnetas priverčia pajausti nostalgiją tiems laikams, kai dominavo trilogija. Nors ir trumpam, bet prie jų prisideda Ellen Page, Shawnas Ashtonas ir Halle Berry. Kelioms sekundėms pamatome ir Anna Paquin su Famke Janssen bei Jamesu Mardsenu. Iš naujesnių antrojo plano veidų reikia paminėti itin populiarųjį „Sostų žaidimo“ aktorių Peterį Dinklage‘ą.

Tikėkimės, jog 2016 metais visi tie, kurie pasirodė tik labai epizodiškuose vaidmenyse gaus daugiau laiko bei svarbos ir taip sugebės atkurti visą pilnavertę „Iksmenų“ filmų visatą.

Verdiktas

„Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“ – tai neabejotinai pats prabangiausias, didingiausias, efektingiausias ir kokybiškiausias serijos filmas apie žymiuosius „Marvel“ visatos mutantus, kuriame žiūrovams pateikiamas nepriekaištingai išdirbtas scenarijus, stulbinantys vizualieji efektai, dinamiškas veiksmas ir kvapą gniaužiantys Magneto pasirodymai, po kurių labai sunku atsipeikėti ir grįžti į realybę.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

Godzila / Godzilla


Premjera: Gegužės 16, 2014Godzilla
Premjera Lietuvoje: Gegužės 16, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 123 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo, Drama
Šalis: JAV, Japonija
Režisavo: Gareth Edwards
Vaidina: Aaron Taylor-Johnson, CJ Adams, Ken Watanabe, Bryan Cranston, Elizabeth Olsen

IMDB – 9.2/10
RottenTomatoes – 77/100
Metacritic – 60/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 98 745 000 $

Siužetas

Iš jūros gelmių iškyla padaras, kokio žmonija iki šiol nėra mačiusi. Radioaktyvus monstras niokoja miestą ir atrodo, nėra nieko, kas galėtų jį sustabdyti. Tačiau vienas karys atranda kai ką, kas gali padėti nugalėti Godzilą…

Buvaukine.lt sako:

„Legenda atgimsta“

Unikalių ir žadą atimančių trumpametražių juostų apie pasaulio destrukciją režisierius Garethas Edwardas, 2010 metais išleidęs savo pirmą fantastinį ir kinuose parodytą filmą „Monstrai“ apie žmonijos utopinį gyvenimą siaubingų padarų apsuptyje, pristato ne ką mažiau intriguojantį ir vieną epiškiausių šiais metais pasirodančių kino projektų, kuris pilnavertiškai leidžia atgimti legendiniam Japonijos siaubūnui, daugiau nei šešiasdešimt metų keliančiam tikrą baimę fantastinio žanro gerbėjams.

Blokbasteriuose debiutuojantis kino kūrėjas kviečia į išties neužmirštamą pasakojimą apie neįtikėtino dydžio monstrą, sėjanti paniką ne tik Niujorko gatvėse, bet dar ir keliantį grėsmę visai žmonijai, kurios likimas pakimba ant labai plono plauko.

Apie ką mes čia…

Pavojingi eksperimentai ir žmonijos noras atrasti kažką naujo priveda prie negailestingų ir paniką sėjančių pasekmių. Per nelemtą atsitiktinumą, mokslininkai pažadina senovinį padarą, kuris savo fiziniais duomenimis ir nesuvaldoma galia gali privesti visą Žemės planetą prie žlugimo ribos. Susivieniję žmonės meta iššūkį šimtametriniam nenugalimam monstrui, kuris niokoja Niujorką.

Kūrinio vidus

Visi mes puikiai žinome ar bent jau girdėjome apie Godzilą. Daug literatūros, komiksų, filmų ir net animacijos sukurta apie šį gigantiško dydžio padarą. Pasižiūrėjus nuo pradžios iki galo šią naujausią juostą, galima pasakyti, jog joje kūrėjai pristato viską, kas buvo pateikta ankstesniuose šaltiniuose ir tai padaro iš filmo tikrą enciklopediją apie iš jūros išlindusį milžiną. Tai filmas paremtas senoviniais japonų darbais, kuriuos dabar žiūrint galima išspausti šypseną. Kaip bebūtų, Godzila yra tam tikras azijiečių King Kongas, kuris populiariajai kultūrai turėjo daug įtakos. Reikia padėkoti, jog kūrėjai šį prašmatniai atrodantį ir baimę keliantį filmą sukūrė iš pirminių šaltinių. Jis neturi nieko bendro su ta 1998 metu Rolando Emmericho pašaipa, kurioje nevykėlis Matthew Broderickas bandė išgelbėti pasaulį. Net baisu prisiminti tokį neskanų darbą, kuris kadaise sugebėjo ir neblogai užsidirbti.

Naujausiame filme pamatome visą Godzilos istoriją nuo pat atsiradimo, todėl žiūrovams šį kartą nereikės vartyti papildomų informacijos šaltinių apie šį padarą. Jau bežiūrint filmą bus galima plačiai sužinoti apie jo kilmę ir pačią atsiradimo esmę. Taip pat susipina ir dvejos kultūros – amerikietiška ir japoniška, todėl bendrame kontekste bus galima susipažinti su Godzila iš abejų barikadų pusių. Nors tai visgi Japonijos kultūrai priklausantis veikėjas, bet ir Amerikoje jis turi nemažą svarbą, todėl filmo siužetinės linijos eigoje pasimato puiki priešprieša. Pripažinkime – japonų pateikimas filme geresnis ir labiau suprantamas nei amerikiečių, kuriems tai vienas iš pramogų šaltinių. Prisiminus net kitus filmus, kaip pvz. „Nepaprastas žmogus voras“ ir kalbas apie Tokijo merą, parodo, jog tai yra vienas stipriausių masinės azijiečių popkultūros darinys. Neatsiejamu varikliu yra ir panikos pateikimas, parodomas iš kelių perspektyvų. Amerikietiškas nepaklusnumas ir jų pernelyg didelis pasitikėjimas savimi bei lindimas ten, kur nereikia, atveria labai tikrą šalies poziciją. Idiotiškas valdžios mastymas ir situacijos neįvertinimas priveda prie labai prastų pasekmių. Išties, filmo metu jaučiama baimė. Baimė dėl rytojaus. Nors šis puikiai išnarpliotas pasakojimas pateikiamas fantastinio žanro rėmuose, jis duoda peno apmastymui. O kas būtų, jeigu tai įvyktų? Ką daro žmonės su Žeme ją niokodami, kokius eksperimentus jie atlieka mums nežinant – visa tai pasekmės pavadinimu Godzila. Metaforiniai, tačiau realistišką kontekstą turintys vaizdai. Pasaulis žlunga nuo mūsų rankų.

Pats monstras ir jo pasirodymas filme unikalus ir grėsmingai nuteikiantis, jokio panašaus efekto nebuvo galima tikėtis, prisiminus senesnius filmus apie Godzilą, tačiau kūrėjai ir jų monstro pateikimas lenkia visus įmanomus lūkesčius. Didinga ir pati stambiausia Godzila, kokia tik buvo pasirodžiusi kino ekranuose. Taip pat scenaristai į filmą įneša didelę staigmeną – seniausių japonų filmų svarbiausią dalyvį – kitą pabaisą. Ką tokį? Tai reikia pamatyti savo akimis, tačiau po praeitų metų „Ugnies žiedo“ tendencija kurti filmus, kuriuose kalasi du siaubūnai, įsisiūbuoja. Efektingas ir legendinis monstrų susidūrimas, kurio metu pajaučiama visa filmo siužetinės linijos galia, atspindinti titulinio monstro privalumą ir poreikį žmonijai. Kartais priešas gali tapti geriausiu draugu – taip šį pabaisų susidūrimą interpretuoja režisierius. Kiti filmo veikėjai, kurie leidžia suvokti žmonijos trapumą, parodomi stereotipišku būdu. Kiekvienas pasirodančių mokslininkų, kariškių ar eilinių žmonių pateikiamas lyg socialinio pobūdžio dramoje, kurioje kiekvienas atspindi visuomenėje įtvirtintas normas. Žmonės tai blogis, kaltininkai, žmonės padaro didžiausią žalą planetai, todėl jie baudžiami galingesniais ir nesuvaldomais padarais, kaip šiuo atveju yra Godzila. Atsižvelgus į padaro reikšmę galima teigti ir tai, jog jis yra stichinė nelaimė ir Dievo bausmė tiems, kurie savo nuodėmėmis nusikalto prieš biblinį Kūrėją. Keistas jausmas, kai blokbasteryje galima atrasti ir stiprių filosofinių užuominų, o ne tik beprasmį ir gražiai pateiktą veiksmą.

Filmo laukia didelė finansinė sėkmė, todėl tikrai sulauksime pratęsimo, kurį lyg ir anonsuoja juostos pabaigoje. Tačiau labiausiai sužavi tas faktas, jog tai itin kokybiškai pastatytas filmas su nebanalia mintimi, kuris vertas didelių pajamų dėl kūrėjų pastangų mus pradžiuginti. Puiki pramoga, kurią vainikuoja vienintelis faktas – tai geriausias visų laikų darbas Godzilos tematika, pasirodęs didžiuosiuose kino ekranuose.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai – kažkas neįtikėtino. Tenka pripažinti tą faktą, jog pats monstras filme atrodė įspūdingiausiai. Aplink Godzilą pasirodančios foninės dekoracijos ir kompiuterių sukurti pastatai taip kompiuterizuoti, jog matėsi tiesiog plika akimi ir jei ne trimatė erdvė, tai filmas šiek tiek primintų kompiuterinio žaidimo grafiką. Filmo vaizdas ir jo konvertacija į 3D padėjo išgauti gilumą, kuris kartu sukūrė itin niūrų vaizdą. Iš geros pusės nemaloniai pateiktos pilkos ir nieko gero nežadančios scenos – vienas stipresnių filmo variklių, kuriame niekas nenuteikia optimistiškai. Dėl tokio efekto juostą galima pavadinti pačia tikroviškiausia iš visų iki šiol pasirodžiusių apie legendinį japonų monstrą.

Kameros darbas, ypač drebančio vaizdo efektas, sukuria dar didesnį tikroviškumą. Nesvarbu, kad daugeliui žmonių nepriimtinas toks filmavimo stilius, tačiau tam tikrose vietose jis būtinas. Būtent todėl pats monstras pateikiamas kaip paslaptingas galiūnas, griaunantis miestus. Kūrėjai palengva priartinama mus prie jo didybės. Tokiu būdu gauname intriguojančio pasakojimo manevrą, kuriame įmantrūs operatoriaus išvedžiojimai veiksmo scenose pateikiami kaip epinio pobūdžio kadrai, žavintys visą filmo rodymo laiką.

Muzikinė filmo palyda nuteikia taip gerai, kad prie rodomų baisių ir ne itin malonių scenų leidžiama pajusti tikrą baimę. Būtent kompozicijos sukuria gerą pamatą, kuriame žiūrovui leidžiama visą rodymo laiką sėdėti lyg ant adatų. Garso montažas stipriausiuose epizoduose dar labiau sustiprintas, todėl laisvai atsipūsti kino salės kėdėje ar šiek tiek atsipalaiduoti netenka. Jokio nuobodulio nesijaučia, vien tik adrenalinas, virstantis į nesuvaldoma nuostabą.

Juosta mums pristatoma iš labai įdomaus rakurso, todėl jos montažas pateikiamas šiek tiek painiai. Šiam filmui tai labai svarbu, nes jaučiamas nežinomybės faktorius ir jokio amerikietiško banalaus finalo net neužčiuopiama. Visas veiksmas ir pasakojimo principas priklauso nuo mūsų pačių įsijautimo į rodomą filmą, nes tai tikrai ne eilinis „šaudo, gaudo ir naikina“ fantastinio pobūdžio darbas, tai kažkas daugiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Stulbinantis aktorių kolektyvas yra dar vienas didelis juostos pliusas. Žinoma, ne visi aktoriai sugebėjo tinkamai atskleisti savo personažus, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas pačiai situacijai ir monstrui.

Aaronas Tayloras-Johnsonas po truputi auga kaip aktorius, galintis rodytis bet kokio žanro darbuose, nors vis vien jo veide matėsi „Ateini čia arba gauni į dūdą“ pagrindinio herojaus nepasitikėjimas. Personažas neblogas, vaidyba pakenčiama, tačiau jis negalėjo konkuruoti su antraplaniais kino vilkais, kuriems šis filmas buvo dar viena puiki karjeros pramoga.

Visų mylimo serialo „Bręstantis blogis“ pagrindinio vaidmens atlikėjas Bryanas Cranstonas pagaliau vėl grįžta į senas vėžias, kai ant jo galvos augo plaukai, o veido nepuošė barzdelė. Draminis ir labiausiai išvystytas filmo herojus, kuris vaidybiniais sugebėjimais perspjauna kiekvieną, net ir pačios Godzilos riaumojimą.

Vienas geriausių japonų aktorių, Kenas Watanabe, kuris paskutiniais metais vis rečiau pasirodo kino ekranuose, irgi gerai įkūnijo savo vaidinamą veikėją, tačiau, kaip bebūtų gaila, jam pritrūko ekraninio laiko parodyti visą savo meistriškumą. Tikėkimės, jog artimiausiu metu šis charizmatiškas Oskaro nominantas vėl galės mus džiuginti įvairiuose projektuose, o ne kartą per kelis metus pasirodys blokbasteriuose.

Elizabeth Olsen, Juliette Binoche, Sally Hawkins ir Davidas Strathairnas užpildė aktorinio kolektyvo spragas, tačiau iš jų visų labiausiai džiugu dėl prancūzės, kuriai, kaip ir Kenui, tai vienas iš retesnių pasirodymų kine per paskutinius metus. Visi šių aktorių pasirodymai šabloniniai, todėl jokio išskirtinumo, išskyrus pavardes ir jų žinomus veidus, nėra.

Verdiktas

„Godzila“ – tai geriausias visu laikų filmas apie legendinį japonų monstrą, prieš kurį visa žmonija atrodo kaip neišsivystęs skruzdėlynas. Nuostabių specialiųjų efektų ir trimatės erdvės, įsimintino ir niūraus konteksto, adrenalinu alsuojančio kameros darbo ir baimę keliančio pasakojimo dėka filmas vertas tik didžiausių kino ekranų, kuriuose bus įmanoma patirti visą šios įspūdingos juostos galią.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: