Category Archives: Fantastinis

Vėžliukai nindzės / Teenage Mutant Ninja Turtles


Premjera: Rugpjūčio 7, 2014Teenage Mutant Ninja Turtles
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 29, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 101 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Jonathan Liebesman
Vaidina: Megan Fox, Will Arnett, William Fichtner, Alan Ritchson, Noel Fisher

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 20/100
Metacritic – 34/100

Filmo biudžetas – 125 000 000 $

Filmo pajamos – 244 688 000 $

Siužetas

Niujorkas išgyvena slogius laikus. Piktadarys Šrėderis geležine ranka valdo visą miestą – pradedant korumpuota policija, baigiant dar korumpuotesnias politikais. Saugumo jausmą seniai užmiršę miestiečiai įbauginti ir praradę viltį. Tačiau vieną dieną kažkas pasikeičia. Tai šen, tai ten pasigirsta keistų gandų apie bebaimius rytų kovų menus įvaldžiusius padarus, kurie priešinasi Šrėderio diktatui ir griauna jo planus.

Buvaukine.lt sako:

„Kavabunga“

Žymusis Holivudo specialiųjų efektų ir sprogimų specialistas, režisierius ir prodiuseris Michael‘as Bay‘us specializuojasi ne tik ties „Transformerių“ filmais, tačiau dar ir atranda laiko prodiusuoti panašius prabangiai atrodančius ir efektų prifarširuotus projektus, kuriuose jis mato finansinį potencialą. Kartu su „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ bei „Titanų įniršis“ režisieriumi Jonathanu Liebesmanu jis pristato dar vieną nuotaikingą ir labai efektingą pasakojimą, atkeliavusį tiesiai iš 10-ojo dešimtmečio, kai televizijoje, komiksų puslapiuose, žaislų parduotuvėse ir kinuose karaliavo „Vėžliukai nindzės“.

Kino kūrėjų tandemas kviečia atsidurti Niujorko gatvėse ir kartu su „Didžiojo Obuolio“ gyventojais stebėti teisingumo vykdymą, kurį atlieka keturi šiek tiek mutavę, tačiau dar pakankamai jauni, nindzių kovos techniką įvaldę charizmatiški vėžliai.

Apie ką mes čia…

Žurnalistė Eipril Onil kiekvieną dieną gaudo sensacijas, tačiau jai tas sekasi ne itin gerai. Vieną dieną merginai pasitaiko puiki proga – jos kelyje atsiduria keturi miesto teisinguoliai, kurie tvarko reikalus neįprastu būdu. Pamačiusi, ką sugeba keturi nepažįstamieji, mergina puola juos persekioti, tačiau juos pamačiusi ji negali patikėti savo akimis. Prieš ją atsiduria keturi dviejų metrų aukščio mutavę vėžliai – Rafaelis, Mikelandželas, Leonardas ir Donatelas.

Kūrinio vidus

Einant į naujausią prodiuserinį Michael‘io Bay‘aus filmą aplanko nemalonus, ganėtinai šlykštus ir visiškai pesimistinis nerimas dėl šios moderniai pateiktos „Vėžliukų nindzių“ versijos, kuri viso pasaulio kino teatrus pasiekė vieną iš labiausiai kino studijų vengiamų mėnesių – rugpjūtį. Žinoma, didžiausią baimę filmo pasirodymas turėjo sukelti tiems, kurie prieš dvidešimt metų buvo „Vėžliukų“ manijos dalyviais. Žaislai, animaciniai projektai, komiksai ir gana juokingai atrodantys vaidybiniai filmai, kuriuose žymūs herojai kovojo su visagaliais blogiečiais. Paskutinį kartą Rafaelį, Leonardą, Donatelą ir Mikelandželą didžiuosiuose kino ekranuose buvo galima pamatyti prieš septynerius metus, tačiau tik animaciniu pavidalu. Vaidybiniame filme keturi nenugalimi vėžliukai pasirodė dar seniau – 1993 metais. Tada buvo galima išvysti finalinę, ne itin kokybiškos, tačiau gana populiarios trilogijos dalį. Ir štai, po tiek metų laukimo studija „Paramount“ su Michaeliu Bay‘umi priešaky galiausiai pristato daug žadantį perdirbinį. Deja, bet kino kūrėjai savo 125 milijonus kainavusiu projektu žiūrovus tesugebėjo pamaloninti tik pažadais.

Filmo istorija prasideda gana chaotiškai – lyg ir pristatoma visa vėžliukų istorija (kova su Šrederiu ir jų apmokymai pas meistrą Splinterį), tačiau pasibaigus pirmoms filmo minutėms žiūrovas atsiduria Niujorke, kur prasideda Eipril Onil kelionė iki susitikimo su peraugusiais mutantais, ginančiais miestą. Šiek tiek nuobodi pradžia, kuri nežada nieko gero, tačiau atėjus tai akimirkai, kai filme pasirodė keturi didvyriai, nuobodulys išnyksta – jį pakeičia nuostaba ir jausmas, kad visa tai jau kažkur matyta. Ir tikrai, vienoje scenoje buvo paminėtas Christophero Nolano „Tamsos riteris“, kurio pirmosios dalies scena identiška tai, kurią buvo galima pamatyti šioje Jonathano Liebesmano režisuotoje juostoje. Na ir žinoma, kaipgi buvo galima neapsieiti be juokelių, susijusių su naujuoju „Betmanu“. Matyt filmo scenaristas yra didelis pono Nolano kūrybos gerbėjas, kad kelis kartus paminėjo jo sukurtą trilogiją. Atmetant šį nesusipratimą, filmo kūrėjus galima pagirti už labai patrauklų istorijos vystymą. Lengvai ir gana banaliai pateikiamas pasakojimas, kuris priminė originalią „Vėžliukų“ trilogiją. Filmas kupinas juokelių, tik, deja, ne visi jie gerai įgyvendinti. Kita vertus, ko daugiau reikia šiuolaikiniams paaugliams – veiksmo, efektų ir kietų frazių. To čia tikrai netrūksta. Netgi galime pagirti Michaelį Bay‘ų, kuris suprodiusavo žymiai kokybiškesnį filmą už jo šiemetinę režisūrinę gėdą, pavadinimu „Transformeriai. Išnykimo amžius“. Juostoje nemažai dvikovų, tačiau nėra nė vienos, kurią būtų galima pavadinti epine arba tiesiog didinga. Finalinis susidūrimas su Šrederiu – geriausia, ką turi šis filmas. Deja, bet tai tikrai liūdina. Šiek tiek anksčiau buvo paminėta, kad filme atsirado scena, susijusi su „Tamsos riteriu“, tačiau tai ne vienas momentas, kai juostoje galima pastebėti sąsajas su kitais panašaus pobūdžio projektais. Finalinės scenos pavidalas visiškai atspindi tai, ką matėme 2012 metais „Žmogaus-voro“ perkrovime. Ar čia toks sutapimas, kad kūrėjai į filmą įdėjo beveik identišką sceną, ar tai tiesiog idėjų neturėjimas, kurių buvo pasisemta iš kitų filmų? Atsakymo į šį klausimą mes negavome.

Nors istorija prastai, tačiau ganėtinai įtraukiančiai pateikiama, tačiau filmo herojų pateikimas ne toks šviesus. Taip, kiekvienas iš vėžliukų skirtingas, kiekvienas turi asmenybę, kovos techniką ir išraiškingą ginklą rankoje, tačiau jų kilmės istorija ir gyvenimo būdo atskleidimas labai nykus. Visiems tiems, kurie užaugo su „Vėžliukais nindzėmis“ tai nėra problema, tačiau jaunimui, kuris pirmą kartą susipažįsta su šiais keturiais padarais, tai kelia problemą. Labai banaliai pateikiama ir Eipril istorija, jau nekalbant apie patį Šrederį, kuris buvo pagrindinis visos istorijos antagonistas. Išties neišvystyti iki galo siužetiniai veikėjų vingiai, kuriais bent jau būtų galima uždengti visiškais scenarijaus spragas.

Juostą rekomenduojama pasižiūrėti visiems tiems, kurie neužaugo su minėtais personažais, o visi kiti, kuriems „vėžliukai“ asocijuojasi su vaikystės herojais ir akimirkomis, kai kiekvieną dieną teko laukti naujos animacinio filmuko serijos, venkite nusivylimo, nes, iš tiesų, be jo neapsieis nė vienas nostalgijos kamuojamas žiūrovas. Gražus, tuščias, banalus, pramogai skirtas vienkartinis projektas, kurio pratęsimas pasirodys 2016 metais. Tikėkimės, jog antrame filme Rafaelio, Leonardo, Donatelo, Mikelandželo bei Splinterio istorija bus vertingesnė nei ši.

Techninė juostos pusė

Kaip visada, Michaelis Bay‘us savo tiek režisūriniuose, tiek prodiuseriniuose projektuose didžiausią dėmesį skiria specialiesiems efektams. Tenka pripažinti, kad šiame filme jų pakankamai daug, tačiau ar visi jie kokybiški? Ne! Aplinka, pastatai, sprogimai, veikėjų triukai kaip ir atitinka žymiojo režisieriaus kokybę, tačiau problemą kelia itin neišvaizdus CGI (Computer-generated imagery), kuris pakankamai neskoningai rėžia akis bežiūrint į kiekvieną iš pagrindinių juostos herojų. Vėžliukai tai dar ne tokia didelė problema – didžiausiu nusivylimu tampa Splinteris – tragiškas kompiuterinių efektų mišinys. Trimatė erdvė šiek tiek padeda paslėpti šios technologijos nesklandumus, tačiau to nepakanka. Šnekant apie 3D – jo praktiškai nebuvo. Gilesnis vaizdais ir keli peiliai prieš akis – daugiau filmas neturi ko pasiūlyti.

Garso montažas džiugina viso filmo metu. Iš tikrųjų, jis suteikė bendram filmo fonui puikios galios, kuri su kiekviena veiksmo scena leido pajusti neišnaudotą puikaus istorijos pamato potencialą. Filmo montažas neblogas, todėl bendras siužetinės linijos pateikimas nėra chaotiškai pateikiamas, ko galima buvo tikėtis iš Michael‘o Bay‘aus produkcijos.

Kameros darbas dvejopas. Prasidėjus pirmoms filmo scenoms tampa neramu dėl vizualinio pateikimo, nes kai penkias minutes iš eilės matai drebančios kameros efektą darosi nesmagu. Tokiems filmams tokie operatoriaus sprendimai visiškai netinka. Vėliau pamatome firminį „Transformerių“ braižą – daug šviesų, paimtas iš apačios vaizdas ir viską vainikuojantis efektingas slow-motion efektas. Bendras filmo vaizdas tikrai geras, labai gerai nufilmuotos scenos, kuriose vėžliukai kapojasi su Šrederiu, tačiau tai tik kelios akimirkos iš bendros, beveik dvejų valandų trukmės juostos.

Garso takelis filme taip pat primena „transformerių“ skambesius. Bay‘us niekaip negali išlįsti iš gigantiškų robotų tematikos, tad net ir šalutiniai projektai pasigauna jo išbandytą ir milijardus dolerių nešantį stilių. Kelios kompozicijos filme puikiai tiko prie scenų, tačiau apskritai tai „Transformerių“ hibridas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniame naujai perkrautos „Vėžliukų“ versijos vaidmenyje atsiduria seniai matyta ir vos nenurašyta iš Holivudo sąrašo Megan Fox, kuri gauna antrą šansą pradėti viską iš naujo. Prisiminkime skandalą, kuris įvyko 2010 metais, kai Stevenas Spielbergas įsakė jos atsikratyti iš „Transformerių“ trečios dalies. Kaip nemokėjo vaidinti, taip ir nemoka, tačiau užtat yra į ką pasižvalgyti. Seksualūs ir aptemti rūbai, paryškinantys jos figūros dailumą – tai viskas, ką galėjo su savimi į filmą atnešti ši seksualioji ponia.

Williamas Fichtneris, suvaidinęs Eriką Saksą – tai geriausia, ką galima pamatyti šiame filme vaidybos plane. Jis vienintelis atidirbo už visus kitus. Kartu į pagalbą jam atėjo Šrederio atlikėjas, japonas Tohoru Masamune. Žinoma, ne tokio antagonisto tikėjomės, tačiau tai jau scenaristų kaltė, o ne aktoriaus, kad jam teko vaidinti tokį blankiai atskleistą veikėją. Tačiau tai antras šviesiausias juostos momentas.

Vėžliukų ir Splinterio vaidybos ypatumus aptarinėti beprasmiška, nes CGI efektas užgniaužė jų pasirodymą, tačiau visgi reikia paminėti Johnny‘į Knoxville‘ą, kuris paskolino savo balsą Leonardui. Tai vienintelis žinomas aktorius, kuriam atiteko garbė įgarsinti kultinį veikėją.

Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti labai seniai kinuose matytą ‚netikros vienuolės“ pažibą – Whoopi Goldberg. Trumpas, tačiau visai malonus pasirodymas, sukeliantis šypseną žiūrovo veide. Willas Arnettas, kuris visą juostos laiką asistavo Megan Fox vaidinamam personažui, neparodė nieko įsimintino. Eilinį sykį suvaidino kvailelį. Bet jam toks amplua labiausiai ir tinka.

Verdiktas

„Vėžliukai nindzės“ – tai ilgai lauktas ir gana nuviliantis žinomos žaidimų, komiksų, animacinių filmų serijos perkrovimas, kuris gali pasigirti pramoginiu pavidalu, gražiai pateiktomis veiksmo scenomis ir visai pakenčiamu humoru, tačiau dėl tragiškai įgyvendinto CGI, visiškai banalaus scenarijaus ir neryškių veikėjų juosta tampa eiliniu kino studijos pasipelnymo šaltiniu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 6/10

Advertisements

Galaktikos sergėtojai / Guardians of the Galaxy


Premjera: Rugpjūčio 1, 2014Guardians of the Galaxy
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 1, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 121 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo, Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: James Gunn
Vaidina: Chris Pratt, Zoe Saldana, Dave Bautista, Vin Diesel, Bradley Cooper

IMDB – 8.9/10
RottenTomatoes – 92/100
Metacritic – 76/100

Filmo biudžetas – 170 000 000 $

Filmo pajamos – 160 400 000 $

Siužetas

Į amerikiečių lakūno Piterio Kvilo, skrajojančio Galaktikos platybėse, rankas, patenka paslaptinga relikvija. Netrukus paaiškėja, kad šį artefaktą medžioja ir nuožmus galaktikos piktadarys Ronanas. Nespėjęs nė apsidairyti, Piteris tampa vienu labiausiai medžiojamų žmonių visatoje. Supratęs, kad vienas nuo visos armijos medžiotojų nepabėgs, Piteris kreipiasi pagalbos į vieną keisčiausių visų laikų kompanijų: kalbantį meškėną, į medį panašų humanoidą, nuostabaus grožio negailestingą žudikę ir dar vieną kerštu gyvą veikėją.

Buvaukine.lt sako:

„Kitokie didvyriai arba mūsų dienų Keivinai Beikonai“

Debiutosiantis blokbasteriuose režisierius, prodiuseris, aktorius ir scenaristas Jamesas Gunnas, pridėjęs rankas prie tokių projektų įgyvendinimo kaip 2006 metais pasirodęs siaubo filmas „Šlykštynė“ bei juodosios komedijos apie dramatišką kitokio super-didvyrio gyvenimą 2010 metų juostoje „Super“, pristato vieną svarbiausių šių metų vasaros sezono projektų, paremta „Marvel“ studijos komiksais.

Kino kūrėjas kviečia visus didžiausius fantastinio žanro gerbėjus ir komiksų mylėtojus pagaliau išvysti kino teatrų ekranuose labai populiarius JAV herojus, kurie duos tikro garo visiems blogiukams, o kartu viso filmo rodymo metu linksmins ir neleis nuobodžiauti žiūrovus, atėjusius pamatyti savo mėgstamus personažus visame šios ekranizacijos gražume.

Apie ką mes čia…

Visi didžiausi galaktikos galvų medžiotojai turi vieną tikslą – sugauti žinomą vagį, vadinantį save Žvaigždžių valdovu, kuris pavogė itin vertingą relikviją – sferą. Medžiojamas pusiau žmogus, pusiau ateivis net nenutuokia, kokią galią turi savyje tas daiktas, dėl kurio jis ir pateko į nemalonę. Didžiuliu laimikiu už Žvaigždžių valdovo galvą susidomėjo ne itin draugiškai nusiteikęs duetas – Grūtas bei Roketas, o taipogi vagis pateko į Gomoros, kuriai įsakyta pavogti sferą ir nugabenti pas galingiausią padarą visoje galaktikoje, akiratį. Taip ir susipažįsta tie, kuriuos ateityje visi vadins Galaktikos sergėtojais.

Kūrinio vidus

Kiekviena nauja „Marvel“ studijos komiksų ekranizacija – iššūkis ne tik šioje srityje pelningiausiai pasaulio kompanijai, bet ir gerbėjams visame pasaulyje. Paskutiniais metais kiekvienas filmas, sukurtas komiksų motyvais, galėjo pasigirti ne tik gerais specialiaisiais efektais, tačiau ir visai padoriu siužetu. Žinoma, tokie brendai kaip „Geležinis žmogus“, kurio didžiausia sėkme galime įvardinti Roberto Downey Jr. pasirodymą, nustumia pasakojimo istoriją į antrą planą. Prisiminkime vien apgailėtiną didžiausio Tonio Starko priešo interpretaciją – Mandariną. Bet kaip bebūtų, antrasis „Kapitonas Amerika“ ir „Toras“ viršijo visus lūkesčius. Pasibaigus pirmąjai „Keršytojų“ fazei, viskas pakrypsta ties antrąja, žymiai efektingesne faze, į kurią galime drąsiai įskaičiuoti ir šį kūrinį. Kitais metais vasaros kino sezoną balandžio 25-ąją dieną atidaro antroji „Keršytojų“ dalis, nuo kurios prasidės trečios ir finalinėes fazės darbai.

Iš pirmo žvilgsnio „Galaktikos sergėtojai“ – tai beveik niekuo neišsiskirianti „Keršytojų“ alternatyva, kurios veiksmas perkeliamas iš Žemės planetos į visatos prieigas. Suburiama nepraustaburnių visažinių, pasikliaujančių savo jėgomis, komanda, kuri stos akis į akį su didžiausiais nedorėliais, norinčiais užvaldyti visus įmanomus galaktikos kampelius. Deja – tai tik iliuzija. Abi super-didvyrių komandos (šiuo atveju – anti-didvyrių) turi visiškai kitokius tikslus. Jeigu „Keršytojus“ suburia Nikas Fiuris – ir tai yra dalis grandiozinio plano, apsaugant planetą, tai „Sergėtojai“ savo nuožiūra priima galaktikai svarbius sprendimus ir patys petys į petį stoja į kovą su tarpgalaktiniais niekšais. Komiksai irgi skirtingo pobūdžio. „Galaktikos sergėtojai“ – unikalus reiškinys, kuriame humoras sudaro beveik 90 procentų viso veiksmo. Jau nuo pirmų filmo minučių pradedama brukti žiūrovui humoro perpildytas scenas, kuriose nerasime banalių ir neskoningų epizodų. Vien ko verta alegorija apie Keviną Baconą ir jo kultinį kino hitą „Pamišę dėl šokių“, tapusiu akivaizdžiu pasišaipymo įrankiu filmuose ar televiziniuose serialuose. Iš vienos pusės, akivaizdžiai matome klišines filmo scenas, iš kitos – meistrišką tų scenų pateikimą, todėl juostą galime vertinti kaip tikrą fantastinę veiksmo komedija, kuri nepabosta nei akimirkai.

Filmas kupinas įvairiausių herojų, tačiau svarbiausiais tampa visgi ne „Galaktikos sergėtojų“ būrys, bet pagrindinis tiek šios visatos herojų, tiek Žemės didvyrių, pasivadinusiu „Keršytojais“, priešas. Kalba eina apie pagrindinį trečių „Keršytojų“ antagonistą – Tanosą. Pirmą kartą jį buvo galima pamatyti pirmųjų „Keršytojų“ filmo finale. Šioje juostoje jau galime susidaryti nuomonę apie visos galaktikos siaubą, todėl pokalbiai apie jo galią netyla viso filmo metu. Atmetant šį veikėją, žinoma, didžiausią žiūrovų dėmesį pritraukia būtent tituliniai anti-herojai. Ryškiausiu iš jų yra puikaus humoro nestokojantis Žvaigždžių valdovas, kuris tampa alternatyva Toniui Starkui. Bebaimis, sarkastiškas ir kupinas ironijos herojus atsakingas už kokybiškai vystomą komedinę filmo pusę. Nenutolsta nuo jo ir Roketas. Pykčio priepuoliais gyvenantis graužikas, besibičiuliaujantis su vieną frazą teištariančiu medžiažmogiu Grūtu – viso filmo talismanas. Moteriškos lyties atstovė neparodo nieko išvaizdaus ar įsimenančio, nedemonstruoja jokių charakterio savyvių, kurios būtų patrauklios. Gomora – vienas iš prasčiausių ir neturinčių charizmos veikėjų. Draksas – brutaliai kvailas, tačiau geros širdies trokštantis keršto galiūnas, kurio priešprieša kitiems suburia šią neįtikėtina komandą. Visi jie sudaro kompanija, kuria neįmanoma nesižavėti. Iš tikrųjų „Sergėtojų“ komanda atrodo geriau už žinomiausių „Marvel“ didvyrių sąjungą jusotoje „Keršytojai“. Ką gi, teks laukti 2017 metų, kad būtų galima vėl juos pamatyti. Na, arba nepagailėti pinigų ir dar sykį nueiti į kiną.

Veiksmo filme apstu, todėl tiek herojų dvikovų scenos, tiek kosminių laivų batalijos ne tik pritrauks prie ekrano, tačiau ir leis pasitelkti fantaziją, kuri nenumaldomu greičiu perkels į visų įvykių epicentrą, kad taptume filmo dalyviais. Toks filmo pateikimas užburia, ypač jeigu esi komiksų ir panašios stilistikos filmų gerbėjas. Taip pat filmo metu sužinosime ir apie kai kurių relikvijų kilmę, todėl šią juostą galime pavadinti pagalbiniu „Marvel“ visatos įrankiu, leidžiančiu suprasti tam tikrus įvykius ir jų seką chronologine tvarka. Filmą galima apibūdinti kaip mūsų laikų „Žvaigdžių karus“. Ne tik sprendžiant iš pasakojamosios istorijos principo, tačiau ir iš žanrų kosmoso tematikos įvairovės, kurios buvo galima pasigesti nuo trečios žinomos sagos pasirodymo dalies kino ekranuose. Lauksime tęsinio, kuris, tikėkimės, bus stipresnis ir labiau pavažiavęs nei originalas.

Techninė juostos pusė

„Marvel“ nebūtų „Marvel“, jeigu neinvestuotų į savo projektą didelių pinigų, todėl ties specialiaisiais efektais pasidarbuota išties nuostabiai. Pastaba apie „Žvaigždių karus“ buvo itin taikli. Mačiusieji filmą pritars. Spalvingas, niūrus, o kartu toks paslaptingas naujai sukurtas pasaulis apgaubtas puikia trimate erdve, kurioje gilus vaizdas įtraukia nuo pat pirmų filmo scenų. Taip, šiuo atveju 3D pateisina savo vardą. Efektingas specialiųjų efektų bumas, lendantis iš ekrano ribų, suteikia šiam nuosabiam žanro astovui šarmo.

Operatorius filmo metu irgi nesnaudžia. Pateiktos vizualiai gražios ir adrenalino kupinos veiksmo scenos su kine taip mėgstamu priartinimu. Prisiminkime prieš metus pasirodžiusi „Žmogų iš plieno“, kuriame kameros darbas taip pat detaliai pateikė ne tik filmo herojus, tačiau itin krupščiai atskleidė rodomas vietoves. Kiekvienoje scenoje galima atrasti kažką nematyto ir naujo, todėl filmas dar labiau įtraukia į save. Pažinti kažką naujo – visada smagu.

Muzika filme muša visus šiumetinius rekordus šiame plane . Tokio nuostabaus garso takelio seniai nebuvo girdėti. Žinoma, kalbama apie dainas, o ne vien muzkines kompozicijas. Galime išgirsti tokius hitus kaip grupės Jackson 5 daina „I want you back“, Davido Bowie „Moonage Daydream“, Blue Swede „Hooked on a Feeling“ ar Redbone „Come and Get Your Love“. Kiekvienas iš šių kūriniu puikiai tiko sudaryti lengvą ir šiek tiek pamišusią filmo atmosferą.

Montažas ir garso montažas be priekaištų. Visgi filmas ir jo veiksmas pateiktas tokiu būdu, kad intriga išlaikoma iki pabaigos, o įspūdingiasiose veiksmo scenose sprogimai, susidūrimai su priešais ir efektingai atrodančios gaudynės, sustiprintos garsu, suteikia filmui tokios galios, kuri reikalinga pakerėti žiūrovą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Televizinių serialų aktorius Chrisas Prattas net didžiausiose savo svajonėse negalėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jis taps vienu geidžiamiausiu pasaulio aktoriumi. Po „Galaktikos sergėtojų“ pasirodymo, jis atgimė kaip tikra žvaigždė. Nenuostabu, juk kitais metais jo laukia nemažiau vertingi projektai. Tačiau neužbėkime įvykiui už akių ir sutelkime visą dėmėsį į šį filmą. Akivaizdu, kad Chrisas turi didžiulį talentą, todėl jo įkūnytas Žvaigždžių valdovas juostoje atrodo puikiai. Kiekvienas gestas priverčia nusišypoti. Tokį pat jausmą buvo galima pajusti bežiūrint į Tinio Starko atlikėją – Robertą Downey Jr. Didelė pagarba turi būti juntama aktoriui ir už tai, kad jis dėl šio vaidmens numetė nemažai svorio ir iš pliuškio tapo labai patraukliu ir sportiškai atrodančiu vyru.

Zoe Saldana jau eilinį kartą pasirodo kosminėse franšizėse, tačiau jos kaip aktorės progresas kažkur sustojo vietoje ir nepajuda jau penkerius metus, kai į kino ekranus įžengė pelningiausias visų laikų filmas „Įsikūnijimas“. Gomoros paveikslas, kurį užguožė visi kiti filme pasirodantys herojai – šaltas ir tiesiog neįdomus.

Žinomas imtyninikas Dave‘as Bautista nors ir nepasižymėjo kažkokiais aktoriniais sugebėjimais, jo brutalumas ir išvaizda atpirko visus minusus, sklindančius iš silpno personažo įkūnijimo vaidybine prasme. Galbūt ateityje jis susilauks tokios pat sėkmės kaip jo kolega iš ringo – Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas.

Kiti komandos nariai pasirodė žiūrovų teismui kaip kompiuterizuoti veikėjai, tačiau juos įgarsino aktoriai, kurių balsai kiekvienam suteikė iškirtinio žavesio. Roketą įgarsinęs Bradley‘is Cooperis pasistengė iš peties, perteikiant nesustabdomą graužimą, o Vinas Dieselis gavo patį išskirtiniausią vaidmenį – Grūtą. Šis veikėjais pasižymėjo labai taiklia iškalba, todėl viso filmo metu tebuvo galima išgirsti vieną vienintelę frazę – „Aš esu Grūtas“. Visgi toks tandemas atnešė filmui labai daug energijos.

Juostą papildė ir Kolekcionerių įkūnijęs Benicio Del Toro, kurio personažą dar nekartą bus galima pamatyti „Marvel“ komiksų ekranizacijose. Taip pat pirmą kartą buvo galima susipažinti su Tanoso balso skolintoju – Joshu Brolinu. Tarp kitų aktorių buvo galima pamatyti ir Djimoną Hounsou , Johnas C. Riley‘is bei Glenn Close.

Verdiktas

„Galaktikos sergėtojai“ – tai vienas iš geriausių studijų „Marvel“ ir „Disney“ bendradarbiavimo vaisių, kuriame susipina daugelis patrauklių žiūrovo akims kino žanrų. Filmas kupinas nepriekaištingų specialiųjų efektų, gero scenarijaus ir, žinoma, nenuilstančios anti-herojų komandos, kurios nuotykius galima įvardyti kaip naujųjų laikų „Žvaigdžių karus“, pritaikytus įvairaus amžiaus kino mylėtojams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 9/10

Beždžionių planetos aušra / Dawn of the Planet of the Apes


Premjera: Liepos 9, 2014Dawn of the Planet of the Apes
Premjera Lietuvoje: Liepos 18, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo, mokslinis
Šalis: JAV
Režisavo: Matt Reeves
Vaidina: Andy Serkis, Jason Clarke, Gary Oldman, Keri Russell, Toby Kebbell

IMDB – 8.8/10
RottenTomatoes – 95/100
Metacritic – 90/100

Filmo biudžetas – 130 000 000 $

Filmo pajamos – 11 455 277 $

Siužetas

Nedidelė San Fransisko mokslininkų grupelė, išgyvenusi po pasaulyje kilusio pražūtingo maro, suka galvas, kaip išgyventi naujame pasaulyje. Didžiausias jų galvos skausmas – žemę valdančios protingosios beždžionės, vadovaujamos savo vado Cezario.

Buvaukine.lt sako:

„Beždžionių karalystė“

Įsimintinų ir unikalių savo žanre juostų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mattas Reevesas, 2007 metais nustebinęs savo išskirtiniu buitinės kameros stiliumi nufilmuotu filmu „Projektas monstras“ ir 2010 metais pristatęs kraupų pasakojimą vampyrų tematika „Įsileisk mane“, nutilo ketveriems metams tam, kad iš Ruperto Wyatto perimtų naujai gimusios franšizės apie beždžionių viešpatavimą žemės planetoje režisieriaus postą. Pastarasis 2011 metais tikrą studijai „20 Century Fox“ sukūrė tikrą stebuklą – „Beždžionių planetos sukilimą“.

„Projekto monstras“ kūrėjas kviečia atsidurti niūriame pasaulyje, kurį valdo beždžionės, o žmogus jame tapo nieko vertu vergu evoliucijos paliestiems primatams, kuriantiems naują ir dominuojantį pasaulį.

Apie ką mes čia…

Praėjus dešimčiai metų po nelaimingų įvykių San Franciske ir šimpanzės Cezario sukilimo išlaisvinant visus miesto primatus, pasaulis pasikeitė. Pavojingas virusas, kuriuo užsikrėtė laboratorijos darbuotojai, klesti, žmonės atsidūrė ant išnykimo ribos. Likusieji gyvi bando kovoti su evoliucijos paliestais primatais, kurie su kiekvienais metais įgauna vis daugiau jėgos ir intelekto. Prasideda žūtbūtinė beždžionių ir žmonių kova, kuri nulems vienos ar kitos rasės viešpatavimą žemės planetoje.

Kūrinio vidus

Kai 2011 metais pasirodė pirmasis naujos trilogijos apie kultinę „Beždžionių planetą“ filmas, niekas net negalėjo pagalvoti, kad naujai atgimusi istorija pritrauks tiek daug žiūrovų į kino ekranus. Niekas netikėjo, jog naujasis pasakojimas bus taip gerai sutiktas tiek kino mylėtojų visame pasaulyje, tiek kino profesionalų ir kritikų, kurie negailėjo „Sukilimui“ pačių šilčiausių žodžių. Prisiminus 1968 metais kino ekranuose pirmą kartą pasirodžiusi prancūzų rašytojo Pierre‘o Boulle‘o novelės „Beždžionių planeta“ ekranizacija su Charltonu Hestonu pagrindiniame vaidmenyje sukėlė tikrą ažiotažą tarp žanro mėgėjų ir privertė juostos kūrėjus pratęsti šią unikalią ir gąsdinančią istoriją dar keturiais pilnametražiais filmais ir televiziniu serialu. Deja, kiekvienas tęsinys nusileisdavo savo kokybe ankstesniam filmui, kol galiausiai šios franšizės produkcija buvo sustabdyta iki 2001 metų, kai žinomas Holivudo režisierius Timas Burtonas pabandė dar kartą prikelti šią istoriją. Finansiškai sėkmingas bandymas virto į tikrą katastrofą ir sulaukė aibes neigiamų reakcijų. Prireikė net dešimties metų atsitokėti nuo to, ką pristatė „Edvardo žirkliarankio“ kūrėjas ir iš naujo įvertinti visą kultinės istorijos potencialą. Kaip matome, „Beždžionių planeta“ turi didžiulį potencialą, kuris su kiekvienu nauju filmu įgauna dar daugiau kokybės. Būtent tokiu ir yra šis, trejus metus lauktas 2011 metų hito pratęsimas.

Filmo veiksmas prasideda lygiai po dešimties metų nuo įvykių, parodytų 2011 metų filme, todėl iš karto galima pasakyti, kad pakeisti pagrindinių pirmos dalies veikėjų atėjo nauji, ne mažiau charizmatiški herojai, kurie nesugadina franšizės vardo. Panašiu būdu buvo atsisveikinta ir su Charltonu Hestonu, pasirodžiusiu originaliame filme ir jo tęsinyje Teiloro vaidmenyje. Kituose filmuose jis nedalyvavo, tačiau tai nepakenkė toliau vystyti šią įdomiai ir visapusiškai turtingą istoriją. Šioje juostoje pasakojama visiškai nauja istorija, susipažįstame su naujos Žemėje įsitvirtinusios eros padariniais ir pamatome išgalvotą pasaulį, kuris taip taikliai apibūdina šiuolaikinį, žmonių niokojamą pasaulį. Iš tikrųjų, filmo kūrėjai bandė parodyti žmonių ir gyvūnų palyginimą. Mes esame sutapatinami su primatais, kurie neapgalvoja savo veiksmų, niokoja žemę ir negali gyventi taikoje ir harmonijoje. Įvykiai Ukrainoje – tikras žmonijos degradavimo pavyzdys, kuris paverčia mus į niekam tikusius parazitus. Filmą galima apibūdinti kaip didingos revoliucijos pradžią, kurioje žmonės privalės stoti į kovą su beždžionėmis ir nuo to priklausys tolimesnis Žemės likimas. Iš tiesų, tai labai smagu, kad kūrėjai pasirinko būtent tokį pasakojimo principą, kuris galiausiai prives mus prie tikros „Beždžionių planetos“. Labai vaizdžiai pamatėme viską, nuo ko prasidėjo primatų viešpatavimas. To nebuvo originaliame filme ir, tuo labiau, Timo Burtono sukurtame nevykusiame perdirbinyje.

Kaip ir pirmame filme, didžiausias dėmesys sutelktas į žmogaus ir beždžionės santykius, jų pasaulėžiūrų skirtumus ir draugystės puoselėjimą, kuris tampa vienu svarbiausiu varikliu visoje franšizėje. Taip pat į pagalba ateina skirtingų žmonių tipų pavyzdžiai. Galima pamatyti piktadarius vienoje ir kitoje barikadų pusėje, galima stebėti ir gėrio norinčius personažus, kuriems karas nėra išeitis. Pagrindinį pirmos dalies veikėją daktarą Vilą Rodmaną pakeičia Malkolmas, kuris irgi nelinki nieko blogo evoliucijos paliestiems primatams. Tai gražus, bet kartu ir labai šabloninis pagrindinių veikėjų santykių pateikimas, tačiau tai visiškai nepakenkia pasakojimui, kuriame slypi žymiai daugiau prasmingų epizodų ir temų. Viena jų – laisvė. Kiekvienas ją mato kitaip, tačiau visi nori būti savo gyvenimo kalviais ir nepriklausyti nuo kitų. Šiuo atveju tiek beždžiones, tiek žmonės turi savus norus. Cezario paveikslas kitoks nei tas, kurį buvo galima pamatyti pirmtake. Tai visiškai kitokio būdo ir pažiūrų bebaimis lyderis, kuriantis armiją, galiausiai užkariausiančią žmonių rasę, tačiau turintis ir širdį. Vienareikšmiškai, tai pats ryškiausias filmo personažas. Kiti filmo veikėjai neturi tiek daug charizmos ir išraiškos, kad galėtų konkuruoti su beždžionių revoliucijos vadu. Netrūksta juostoje ir meilės konteksto. Kaip be jo apsieisi šiuolaikiniuose filmuose, net ir fantastiniuose.

Filmas tampa ir vienu ryškiausių šių metų vasaros sezono projektu, nes tiek savo kokybe, tiek gerai išvystyta mintimi tai iš tiesų puiki pramoga kiekvienam žmogui, kuris kino teatre galės išgyventi kartu su pagrindiniais filmo herojais tikrą revoliuciją. Peržiūra taip pat turi užslėptą mintį apie mūsų ateitį. Jei iš tikrųjų įvyktų tokia tragedija ir žmonės būtų priversti stoti į kovą su beždžionių armiją? Akivaizdu, kad mes neturėtume jokių šansų prieš fiziškai stipresnius gyvius. Belieka laukti trečios dalies, kuri žada būti labai epiška. Na ir mūšis, kurį išvysime trilogijos finale, be abejonės perspjaus tą grožį, kuris buvo pristatytas mums šiais metais „Beždžionių planetos aušroje“.

Techninė juostos pusė

Pagrindiniu pirmos dalies koziriu buvo gerai išvystyta „motion-capture“ technologija, leidusi atkurti beždžiones kaip galima tikroviškiau. Šiame filme patobulina technologija perspjauna visus kitus filmus, kuriuose ji buvo naudojama. Net Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ efektas nusileidžia šiam naujam studijos „20 Century Fox“ darbui. Be gerai pateikiamų kompiuterizuotų veikėjų, filmas kupinas ir kitų specialiųjų efektų, kurie sukelia vien tik teigiamas emocijas nuo pamatytų vaizdų. Trimatė juostos erdvė neabejotinai sugeba įtraukti ir nepaleisti žiūrovo iki pat didingo finalo, kuriuo gali didžiuotis šio filmo kūrėjai. Taip pat ir kraupiai atrodančios ir į neviltį varančios dekoracijos sukuria atitinkamai niūrią filmo atmosferą.

Garso takelis šiame filme niekuo nenusileidžia pirmai juostai, net ir lenkia jį savo puikių kompozicijų išdėstymų, kurios su kiekviena, vis didingesne scena suteikia tam tikro ir būtino epiškumo jausmo. Jis kuklų pasakojimą apie Cezario sukilimą paverčia į efektingai atrodančią revoliuciją.

Operatoriaus darbas atliktas be priekaištų, todėl visa filmo didybė, kurią galime stebėti savo akimis, priklauso nuo gerų kameros darbo sprendimų, kuriais manipuliuojama nuo pat filmo pradžios. Mūšiuose tai itin svarbus ginklas, kuris paverčia kiekvieną sceną į didybės kupiną reginį.

Istorija vystoma labai gerai, nėra spragų scenarijuje, todėl galima atskirai padėkoti filmo kūrėjams už gerą montažą, leidusį neatitraukti akių nuo siužetinės linijos pasakojimo vystymo. Scenos parinktos atitinkamai gerai, todėl su kiekviena filmo minute juosta įgauna pagreičio ir tampa puikiu, žadą atimančiu reginiu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Netekus Jameso Franco ir Fridos Pinto į filmą atkeliavo gausybė naujų ir nemažiau gerų aktorių, tarp kurių galima pamatyti patį Gary Oldmaną. Jam eilinį kartą atiteko garbė suvaidinti dar vieną antagonistą.

Pagrindinį filmo vaidmenį šį kartą atliko pats Andy‘is Serkis, „motion-capture“ technologijos dėka įkūnijęs beždžionių lyderį Cezarį. Tai yra aktoriaus meistriškumo viršūnė. Mes matėme jo pasirodymą „Žiedų valdove“, „King Konge“ ir „Hobite“, tačiau „Beždžionių planetos“ franšizėje britų meistras parodė visą savo talentą. Emocijomis perteiktas Cezaris visgi yra geriausiai atliktas jo veikėjas. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir nuoširdumo nė vienam kitam filme su tokiais efektais nebuvo matyti. Tikėkimės, jog kada nors, bent jau už nuopelnus kinui, Andy‘is gaus seniai užtarnautą Oskarą.

Neseniai atrastas ir labai greitai karjeros laiptais kylantis, australas Jasonas Clarke‘as neparodė jokių išskirtinių savo vaidybos sugebėjimų, tačiau jo veikėjas puikiai tiko šiam filmui. Draminis ir patrauklus akims personažas, kuris tam tikrais momentais priminė pirmos dalies Cezario bičiulį, daktarą Vilą.

Gary‘is Oldmanas irgi ne itin stengėsi parodyti aukščiausios klasės vaidybą, tačiau aktoriui savaime pavyksta didelio biudžeto filmuose įkūnyti panašius, bet labai charizmatiškus veikėjus, kuriais galima grožėtis visą filmo rodymo laiką. Ne išimtis ir šis, Dreifuso ir pagrindinio žmonių lyderio paveikslas.

Filmą papildė ir visai gerai ekrane susižiūrėjo Keres Russel suvaidinta Eli bei britų jaunosios kino kartos atstovas Toby‘is Kebbelis, kuriam atiteko Kobos vaidmuo. Abu jie nepademonstravo kažko ypatingo ar labai išskirtinio, tačiau priekaištų jiems tikrai nėra.

Verdiktas

„Beždžionių planetos aušra“ – tai neabejotinai pranašesnis už savo pirmtaką tęsinys, kuriame istorija apie primatų surengtą sukilimą įgavo pagreitį link didingos ir efektingai žavios revoliucijos. Joje epinis mūšis tarp žmonių ir beždžionių nepaliks abejingo nė vieno kokybiškai įgyvendintų fantastinių filmų gerbėjo.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Transformeriai 4 / Transformers: Age of Extinction


Premjera: Birželio 25, 2014Transformers: Age of Extinction
Premjera Lietuvoje: Birželio 25, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 157 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo
Šalis: JAV, Kinija
Režisavo: Michael Bay
Vaidina: Nicola Peltz, Mark Wahlberg, T.J. Miller, Stanley Tucci, Sophia Myles

IMDB – 6.7/10
RottenTomatoes – 15/100
Metacritic – 30/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 1 111 111 $

Siužetas

Kartą vyro garaže atsiduria gremėzdiška metalo krūva, kuri, pasirodo, esanti ne kas kita, o transformeris. Juolab, nors ir gerokai aplamdytas, tačiau pats Optimas Praimas. Deja, toks Keido radinys nenudžiugina šalies vyriausybės, džiūgaujančios, jog autorobotai ir diseptikonai paliko Žemę, bei paskelbusios juos esant už įstatymo ribų. Jau netrukus Keido garažą okupuoja mokslininkai, verslininkai ir valdžios organų atstovai, siekiantys bet kokia kaina sunaikinti jų planus griaunantį bei praeityje didingu buvusį metalo gabalą. Tačiau ar jiems neteks persigalvoti, kuomet Žemę netikėtai užpuls ne itin draugiškai nusiteikę į robotus panašūs sutvėrimai?

Buvaukine.lt sako:

„Tai tik pradžia“

Specialiųjų efektų guru, įspūdingiausių sprogimų ir pirotechnikos filmuose naudojimo genijus, režisierius ir prodiuseris Michaelis Bay‘us prieš užsiimdamas tikrą pinigų kasyklą pavadinimu „Transformeriai“ buvo žinomas iš tokių įtampos kupinų veiksmo žanro atstovų kaip „Blogi vyrukai“, „Uola“ ‚ „Armagedonas“, „Perl Harboras“ bei „Sala“. Dabar jis pristato savo ketvirtą žinomos robotų franšizės dalį ir kartu patį brangiausią karjeros projektą.

Žinomas ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turintis kino kūrėjas kviečia į dar vieną, efektingą ir žymiai niūresnį pasakojimą apie milžiniškų ateivių robotų kovą Žemės planetoje, kurioje šį kartą pasakojimas pakryps visiškai nauja linkme.

Apie ką mes čia…

Nugalėjus deseptikonus ir jų pagrindinį vadą Megatroną, Optimas Praimas su savo bendražygiais pasišalina ir leidžia žmonėms vėl ramiai gyventi. Deja, ne visi susitaikė su tuo, kad Žemėje yra robotų pavidalą turintys ateiviai. Karas prasideda iš naujo, tik dabar didžiausiomis aukomis tampa būtent tie, kurie kadaise išgelbėjo visą žmoniją nuo sunaikinimo…

Kūrinio vidus

Apie režisierių Michaelį Bay‘ų galima pasakyti du dalykus – efektingų ir patrauklių akims filmų kūrėjas ir didžiausias Holivudo veidmainis. Iki dabar sunku patikėti jo žodžiais, kai jis 2011 metais prisiekė, kad treti „Tranformeriai“ bus paskutinis kartas, kai jis turės kažką bendro su jų visata. Pamačius milžiniškas pajamas nuomonė pasikeitė ir dabar sulaukėme pirmo iš būsimos trilogijos filmų. Akivaizdu, kad pinigai sugeba užtemdyti protą net ir patiems geriausiems savo srities vizioneriams. Laukiant filmo nebuvo visiškai jokio entuziazmo, nes koks nors yra žiūrėti į tą pačią pasakojimo schemą, kurią buvo galima pamatyti ankstesniuose filmuose. Vien vizualiais efektais pakerėti žiūrovą nėra taip paprasta, kaip buvo kadaise. Prisiminus pirmąją dalį, kai ji tiesiog susprogdino visus kino teatrus ir žiūrovai bėgo į kino sales po kelis kartus ir pasižiūrėjus gana neblogo pirmtako tęsinius, noras visiškai išgaravo. Tai geras pavyzdys, kai reikia sustoti tinkamu laiku, bet, kaip bebūtų gaila, kai kurie Holivudiniai garbėtroškos to nesuvokia.

Filmo pamatu tampa vos ne identiška pirmojo filmo istorija, kai nevykėliui po ranka pakliūna robotas ateivis. Viskas prasideda iš naujo, susipažįstame su naujais veidais, nes ankstesnių dalių veikėjų atlikėjai tiesiog atsisakė filmuotis dar vienam filmų serijos tęsinyje, kuri lyg ir logiškai buvo užbaigta 2011 metais. Veiksmas prasideda praėjus šiek tiek laiko po trečios dalies įvykių, tačiau sąsajų su ankstesnėmis dalimis viso filmo metu pilna. Tai gerai, nes lyg ir pasakojimas tęsiasi, atsiranda visiškai nauji priešai, tačiau labai jau primenantys praeitų filmų antagonistus. Netgi ir jų tikslas visiškai vienodas. Taip pat atsirado ir ilgai laukti dinobotai. Atvirai kalbant, tai jų pateikimas šiame filme labai tragiškas. Visiškai neatspindi klasikinių komiksų, senesnių animacinių filmų ar, tuo labiau, žaisliukų, pagal kuriuos ir buvo sukurti minėti pramogai skirti veikalai. Viskas paimta iš labai skurdų turinį turinčio 2013 metų animacinio serialo. Bent jau transformeriai, ypač Bambelbis ir Optimas, labiausiai priartinti prie klasikinio įvaizdžio ir ankstesnių filmų pavidalo. Antagonistas šį kartą žymiai galingesnis ir labiau išraiškingesnis nei Megatronas, tačiau ir jam pritruko fantazijos. Labai primityvūs veiksmai, privedantys prie dar vieno eilinio, banalaus ir pasikartojančio kituose panašiuose juostose siužetinės linijos pamato. Žmonių gretose labiausiai akį traukia pagrindinis naujos franšizės veidas Keidas. Visi triukai, kuriais teko pasipuošti naujam personažui, atrodo žymiai įtikinamiau nei tie, kuriais jau ketvirtą kartą iš eilės bando maitinti mus blizgantys ir spalvingi robotai. Keidas labai skiriasi nuo trilogijoje pasirodžiusio Semo. Čia buvo tikras, kovingai nusiteikęs vyras, gelbėjantis savo nuostabią šeimą. Beveik kaip Bredas Pittas filme „Pasaulinis karas Z“. Tai vienintelis geras scenaristo sprendimas – parodyti tokį energingą ir viskam pasiruošusį veikėją, kurio charizma užgožia net ir milijonus dolerių nupiešti kainuojančius robotus. Žinoma, kitų veikėjų labai keisti sprendimai priveda prie itin neigiamos reakcijos. Seniai tokio masto projekte nebuvo tiek daug loginių klaidų ir pasakojamos istorijos spragų.

Atmetus visas scenaristų klaidas, laikas ateina pačiam veiksmo apibūdinimui, nes tai yra antras pagal svarbą tokių projektų dalyvis, dėl kurio ir einama į kino ekranus. Tenka pripažinti, jog veiksmo pateikimas labai nuobodus ir neįtraukiantis. Visiškai toks pats sausas kaip ir pirmasis, nykus filmo anonsas. Pernelyg užtęstas istorijos pasakojimas priveda prie didesnio nuobodulio, kuris kas penkiolika minučių sugeba aplankyti bežiūrint į nesąmoningus dialogus ir herojų sprendimus bei jų įgyvendinimus. Epizodiškai pagyvinamas veiksmas priverčia laukti tikros kovos beveik dvi filmo rodymo valandas, bet tenka pripažinti, buvo verta. Galingas ir epinis finalinis susidūrimas, kurio metu kino salėje sėdint darosi tvanku. Bay‘us tikrai žino, kaip reikia gražiai ir didingai griauti miestus. Čia dar vienas pliusas, kuris ir išgelbėja visą nuoboduliu apipintą laukimą.

Patį filmą, kaip „Transformerių“ franšizės dalį, tenka įvertinti neigiamai, nes idėjos išpildymas labai tragiškas ir dubliuojantis ankstesnes dalis. Žinoma, juosta lenkia antrą dalį, kurią galime laikyti vienu blogiausių visų laikų gero filmo tęsiniu. Nauja trilogija prasidėjo iš gana šaltos natos, tačiau, jeigu kūrėjai neskubės ir priims teisingus sprendimus ateityje, galbūt galėsime sakyti, kad pagaliau „Transformeriai“ turi kažką daugiau nei vien tik buką scenarijų, krūvą efektų ir banalius dialogus apie nieką. Žinoma, kaip bebūtų, tai yra vasaros sezono „blokbasteris“ numeris vienas, bet kartu ir vienas didžiausių nusivylimų šiais metais.

Techninė juostos pusė

Visos šios kino franšizės pamatu tampa specialieji efektai ir dar daugiau specialiųjų efektų, kuriais tiesiog marga visas kino salės ekranas. Gražu pasižiūrėti, tačiau tenka pripažinti, kad postūmio ir progreso nuo trečios dalies pasirodymo visiškai nesimato. Tuo pačiu grafiniu varikliu sukurti robotai, tik grafiškai šiek tiek pakeisti jų pavidalai. Trimatis juostos efektas leidžia pamatyti gilesnį vaizdą ir tuo pačiu paslėpti tam tikras klaidas ir labai neįtikinamai pateiktus vizualiuosius efektus, kurie kai kuriose scenose atrodo netgi pernelyg dirbtinai. Prisiminkime „Ugnies žiedą“ ir palyginkime efektų kokybę, skirtumas akivaizdus.

Filmo dekoracijos, aplinka ir dizainas nenusileidžia ankstesnėms dalims, kas džiugina, nes dėl niuraus konteksto pats juostos fonas tampa labai patraukliu akimis ir tai suteikia šiokio tokio rimtumo, kad kaip banaliai tai skambėtų. Visą šį grožį mums pateikia juostos operatorius, iranietis Amiras M. Mokris, dirbęs su režisieriumi ties jo kitais projektais – „Blogi vyrukai 2“ ir „Transformeriai 3“. Paskutinio mūšio puikus kameros darbas suteikė šiai scenai neregėto epiškumo, kas leido pamiršti dvejų valandų trukmės nuobodulį.

Garso takelis ir kiekviena muzikinė kompozicija parinkta prie tam tikrą atmosferą turinčios scenos. Žinoma, čia nėra tokio išskirtinio muzikinio takelio, kuris lydėtų visą filmą taip vaizdingai kaip pirmoje dalyje, bet negalima skųstis. Bendrai, tai muzika nesugebėjo iš bėdos ištraukti siužetinės linijos pateikimo ir užtemdyti klaidas.

Montažas kai kuriose scenose ir perėjimas iš vienos scenos prie kitos netgi visai neblogai atrodo. Čia jaučiama kokybė, nes kitaip filmas virstų į visiškai neskaniai pateikta chaosą su keliomis veiksmo scenomis ir pokalbiais su robotais fone.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio vaidmens atlikėjo pasirinkimas – geriausias režisieriaus sprendimas per daugelį metų. Vietoje Shia Labeaufo į juostą pakvietus Marką Wahlbergą, su kuriuo kino kūrėjas dirbo „Kultūristų“ filme, franšizės tonas iš karto pakeitė spalvas. Juostos metu nėra visą laiką bėgiojančio ir desperatiškai atrodančio Semo, kurį buvo įkūnijęs visoje trilogijoje dabar jau ne populiarus, kaip jis teigia, Shia Labeaufas. Pasirodo rimtas, kupinas ryžtingumo karys, galintis valdyti kiekvieną situaciją ir nebijantis iššūkių. Markas ant savo pečių išnešė visą filmą ir tik jo charizmos dėka juostą galima žiūrėti nuo pradžios iki galo.

Markas Wahlbergs užtemdė visus kitus filme pasirodžiusius aktorius, tačiau jam į pagalbą ateina jaunoji karta ir, galima teigti, visai pakenčiamai vaidinanti. Nicola Peltz, įkūnijusi Keido dukrą, ekrane demonstravo ne tokius gardžius vaizdus, kaip kadaise Megan Fox, tačiau ir čia buvo galima akis paganyti. Personažas tuščias ir neįdomus, todėl jos buvimas kompensuoja visą jos veikėjos neįdomumą.

Jackas Reynoras vienintelis iš jaunesnių juostos veikėjų, į kurį galima žiūrėti rimčiau. Vaidybos plane aktorius nepademonstravo kokių nors išskirtinių savo talentų, tačiau žiūrint į jį susidaro malonus ir neerzinantis vaizdas. Jis čia net labai tiko.

Juostos neblogu papildymu tampa T.J. Milleris ir Stanley‘is Tuccis, kurie irgi bandė gelbėti susiklosčiusią situaciją. Tai pat prie jų galima prisikirti ir Titusą Welliverį, suvaidinusį Savojų. Kiti aktoriai atrodo kaip etatiniai statistai, negalintys nieko daugiau pasiūlyti, tik atlikti baldų funkcijas filmavimo aikštelėje.

Verdiktas

„Transformeriai: išnykimo amžius“ – tai visai efektingas, gražus ir specialiais efektais pagardintas bet visiškai neprogresyvus, labai nuobodžiai ir užtemptai papasakotas žinomos franšizės tęsinys. Jo kailį gelbėja ne didingi ir kovingai nusistatę robotai, o aktorius Markas Wahlbergas ir jo suvaidintas personažas, nešantis visą kūrėjų absurdą ir banalumą ant savo galingų pečių.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 5/10

%d bloggers like this: