Category Archives: Drama

Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko / Step Up: All In


Premjera: Rugpjūčio 1, 2014Step Up: All In
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 8, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 112 min.
Žanras: Drama, Romantinis
Šalis: JAV
Režisavo: Trish Sie
Vaidina: Ryan Guzman, Briana Evigan, Adam G. Sevani, Misha Gabriel Hamilton, Stephen Boss

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 57/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 20 000 000 $

Filmo pajamos – 26 200 000 $

Siužetas

Šokių trupės iš viso pasaulio suvažiuos čia, kad susigrumtų žūtbūtiniame mūšyje ir išsiaiškintų, kuri iš jų stipriausia. Jų laukia sunkus mūšis, kurio baigtis gali išpildyti arba sužlugdyti dalyvių svajones bei net nulemti karjerą.

Buvaukine.lt sako:

„Penktas kartas nemeluoja?“

Debiutuojanti pilnametražių filmų režisūroje scenaristė Trish Sie kartu su visu būriu prodiuserių pristato penktą ir, matyt, paskutinį žymiosios šokių franšizės dalį, kurioje paskutiniam rimtam pasispardymui negailestingame ir patraukliame šokių šou Las Vegaso pažiboje – Cezario Rūmuose, surinko visus geriausius serijos šokėjus.

Kino debiutantė kviečia visus muzikos, gražių kūnų ir pašėlusių judesių entuziastus atsidurti šokių aikšelėje ir kartu su dalyviais patirti meilės, nuoskaudų, tikėjimo ir draugystės jausmus, privesiančius prie pagrindinio tikslo – šokių karalių titulo labiausiai apšviestame Amerikos mieste.

Apie ką mes čia…

Šokėjų grupė „The Mob“ persikėlė iš Majamio į Los Andželą siekti savo svajonių, tačiau nenusisekęs gyvenimas ir skolos priverčia visus rimtai susimąstyti. Grupės lyderis Šonas nusprendžia nepanikuoti ir pasilikti angelų mieste, tačiau kolektyvas su juo nesutinka. Trupė lieka be savo lyderio, bet jų keliai neišsiskiria, nes greitu metu visų lauks tikras išbandymas vienose iš svarbiausių šokių varžybų, vykstančių Las Vegase…

Kūrinio vidus

Jau įpratome kas dvejus metus sulaukti naujos, kas kartą vis prastesnės aptariamo filmo dalies, bet vis vien einame ir bandome stebėti nutrukgalviškus šokėjų pasirodymus didžiuosiuose kino ekranuose. Šokiai tampa monotoniški, o ir konkurentai nesnaudžia: britai neapsiriboja keliomis „Gatvės šokių“ dalimis, kurios su kiekviena dalimi atrodo žymiai efektingiau nei ši filmų serija.

Penktoje jau iki gyvo kaulo įgrisusios franšizės „Šokis hip-hopo ritmu“ dalyje viskas yra labai blogai. Jeigu ankstesnėse dalyse siužetinių linijų trukumus kompensavo išties įspūdingi šokiai, tai šiame filme jų net nebuvo. Žinoma, kalba eina apie kažką išradingo ir anksčiau nematyto, deja, tenka nusivilti susiklosčiusia padėtimi. Visos juostos metu tėra vos dvi vietos, kurias galima pavadinti šokiais, kitur tai smagūs veikėjų šėlsmai, kurių patrauklumas prilygsta nuobodžiam pasakojimui apie nelaimingos meilės paieškas. Visgi šioje dalyje net meilė pateikta taip šaltai, kad liūdna žiūrėti į nusiminusius veikėjų veidus. Jokios aistros, pasitikėjimo savimi ir jokių šiltų susižvalgymų.

Didžiausiu kozirių tiek iš režisierės, tiek iš prodiuserių pusės turėjo tapti senų ir labiausiai pamiltų personažų sugrįžimas, tačiau to nepakako. Nei vienas iš jų nebuvo toks žavus kaip filmuose, kuriuose pasirodė pirmą kartą. Dvyniai, trečiame „Šokis hip-hopo ritmu“ filme privertę šypsotis, čia neparodė nieko. Visgi tai puikus tandemas, kuris galėjo praskaidrinti nemalonią ir itin sunkiai vystomos siužetinės linijos atmosferą. Vienintelis Endės personažas leido naujai pažvelgti į šią antros dalies pagrindinę veikėją. Smagu, kad pagaliau buvo atskleistas jos likimas ir meilės santykiai su Čeisu, dėl kurio mergina taip alpo pirmą kartą pasirodžiusi kino ekranuose. Briedis irgi atrodė blankiai, nors jo solinis šokis, kaip ir trečiame filme, buvo patrauklus ir mielas akiai. Kiti herojai atliko statistų vaidmenį ir kartu su pagrindiniais herojais papildė foną savo šokių judesiais. Gaila, kad šioje dalyje taip neatsakingai pasielgta su herojais ir kai kuriomis temomis, kurios būdingos visai filmų serijai.

Filmas, kaip jau minėta – labai nuobodus. Peržvelgus ansktesnius filmus, kuriuose būtent šokiai ir pritraukdavo žiūrovą, tai tikrai keista. Prisiminus 2006 metus, kai visai paprasta meilės drama virto į vieną pelningiausių šokių tematikos projektų kino istorijoje, kyla apmaudas matant, kas liko iš daug žadančio kino projekto. Belieka viltis, jog filmo kūrėjai susitaikys su mintimi, kad jų fantazija išseko, kad atėjo metas šioje istorijoje dėti tašką, ir nebekurs filmo „Šokis hip-hopo ritmu“ tęsinių.

Techninė juostos pusė

Kiekviename „Šokis hip-hopo ritmu“ filme didelis dėmesys suteikiamas garso takeliui ir efektingai muzikinei palydai, pagal kurią šokėjai gali išreikšti save šokių aikštelėje. Deja, bet šiame filme jis tragiškas. Vienintelė daina, kuri sukūrė ypatingai žavią atmosferą – kadaise populiaraus amerikiečių reperio Coolio 1995 metų megahitas „Gangsta‘s Paradise“, kurį galiausiai sumiksavo ir perdarė į neskoningą žodžių ir natų mišinį. Iš kitų žinomu dainų buvo galima išgirsti Method Man „Judgment Day“, Celestina „Turn It Up“ bei Lil Wayne „My Homies Still“.

Operatoriaus darbas pakenčiamas. Šokių scenose viskas atrodė puikiai, efektingai ir gražiai, tačiau kai reikalas prieidavo prie eilinių pasikalbėjimų, visas vaizdas virsdavo į kraupiai atrodantį mažo biudžeto filmą, kuriame į veikėjus ir jų emocijas kameros darbas tiesiog spjauna.

Garso montažas silpnas, tačiau tai dar niekis, palyginus su juostos montažu. Tragiškai vystoma siužetinė linija, scenos suderintos visiškai neįdomiai, matyti kūrėjų skubėjimas, galiausiai privedęs prie tokio rezultato, kokį matome. Mintis ankstesnių filmo dalių režisierių Johna Cho pakeisti į debiutantę nepasiteisino.

Visą neskaniai atrodantį bendrą vaizdą apgaubia trimatė erdvė, kuri panaudota tik tam, kad būtų galima iš žmonių išpešti daugiau pinigų. Filme tebuvo kelios scenos, kuriose matyti 3D efektas, tuo tarpu trečioje dalyje, prisiminkime – trimatė erdvė pateikta įspūdingai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorių vaidybos sugebėjimus kalbėti tokiuose filmuose beprasmiška, ypač kai 90 procentų jų sudaro profesionalūs šokėjai, tačiau negalima nesigrožėti tuo, kad pagrindinius vaidmenis atlieka tikrai gražūs žmonės.

Ypatingai džiugu dėl Brianos Evigan sugrįžimo į franšizę. Tai gražiausia iki šiol buvusi pagrindinė filmo mergina. Žinoma, šioje juostoje ji pasirodo ne taip žvaliai ir efektingai kaip antrame serijos filme, tačiau jos buvimas čia palieka malonų įspūdį.

Adamas G. Sevani, vaidinantis „briedį“, kaip ir ankstesniuose keturiuose filmuose pademonstravo visai gražų šou. Kiti aktoriai neišsiskyrė iš minios. Vaikinas turi charizmos, bet tikėtina, kad jis iki pensijos vaidins šį vieną ir vienintelį savo karjeros personažą.

Verdiktas

„Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko“ – tai pats prasčiausias žymiosios filmų serijos apie šokius darbas, kuriame šokiai atrodo taip blankiai, kad net banalus juostos scenarijus paima viršų. Nuobodus ir be jokio cinkelio filmas, kurį bežiūrint galima pasidžiaugti dėl kelių pamėgtų ankstesnių dalių personažų sugrįžimo, bet ne daugiau.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

Advertisements

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos / The Fault in Our Stars


Premjera: Birželio 4, 2014The Fault in Our Stars
Premjera Lietuvoje: Birželio 20, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 125 min.
Žanras: Drama, Romantinis
Šalis: JAV
Režisavo: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Nat Wolff, Laura Dern, Sam Trammell

IMDB – 8.5/10
RottenTomatoes – 81/100
Metacritic – 69/100

Filmo biudžetas – 12 000 000 $

Filmo pajamos – 128 875 888 $

Siužetas

Tėvai priverčia jaunąją heroję lankytis specialioje grupėje, kurioje renkasi sunkias traumas patyrę ir sunkiai sergantys žmonės, ten ji sutinka Augusta, kuris visiškai nepaiso Hazel pesimizmo ir ją apnikusios ligos.

Buvaukine.lt sako:

„Likimo keliai nežinomi“

Prieš du metus debiutavęs režisūroje su romantine drama „Įstrigę meilėje“, Johnas Boone‘as tęsia tradiciją ir pristato savo antrą darbą, paremtą pagal milijonus gerbėjų visame pasaulyje turinčios ir bestselerių tapusios penktos Johno Grynos knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ motyvus.

Kino kūrėjas kviečia persikelti į visiškai liūdną, tačiau optimizmu kvepiantį pasaulį, kuriame didžiausiu stebuklu tampa tyras meilės jausmas, apsukęs jaunų ir jautrių žmonių širdis, norinčius vienintelio dalyko žemėje – būti amžinai kartu.

Apie ką mes čia…

Vėžiu sergančią Heizelę aplanko tikra laimė. Liga laikinai palieka merginą ramybėje, tačiau ji visiškai nesijaučia dėl to laiminga. Vieną dieną jos gyvenime atsiranda šmaikštus ir kritikos nebijantis jaunuolis Gasas, kurį mergina akimirksniu įsimyli. Jis jai padeda atgauti jėgas, pasijusti reikalinga ir mylima, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų laukia ilgas, sunkus ir kupinas išbandymų kelias…

Kūrinio vidus

Paaugliškos meilės istorijos į kino sales dažniausiai pritraukia labai daug smalsuolių, tačiau jei tai filmas, paremtas bestselerių tapusia knyga, tai – garantuota sėkmė. Nesvarbu, kokio banalumo tai būtų filmas, akivaizdu, kad jis be didžiausių pastangų sudomintų moteriškos lyties kino mylėtojas. Su šia juosta situacija susiklostė šiek tiek kitaip. Beveik kiekvienais metais kino kūrėjai mus maitindavo Nicholaso Sparkso vienodomis ekranizacijomis tik su skirtingais veikėjais, todėl šis filmas – šviežias vėjo gūsis savo žanre ir šioje labai jautrioje tematikoje, kurios galia priverčia išspausti ašaras net patiems ištvermingiausiems kino žiūrovams.

Juosta labai primena jau minėto Nicholaso Sparkso knygos ekranizaciją „Įsimintinas kelias“, kurios pamatu tapo vėžiu sergančios merginos ir labai išvaizdaus vaikino tarpusavio santykiai, virtę į nenugalimą meilę. Idėjos labai panašios, tačiau šiame filme žymiai subtiliau pateikta pati tematika ir jaunų žmonių santykiai. Taip pat puikiai išlaikoma atmosfera, neleidžianti žiūrovui nei nuobodžiauti, nei jaustis nepatogiai dėl rodomos minties, kurią supa itin nemalonūs vaizdai, priverčiantys susigraudinti. Čia vienas iš tų filmų, kuriuos žiūrint reikia šalia savęs turėti petį į kurį būtų galima išsiverkti. Iš tikrųjų, kaip ekranizacija, filmas labai puikiai atvaizduoja pačią knygą, parodo svarbiausius momentus iš jos ir, kas svarbiausia, moka atskleisti kiekvieno pagrindinių veikėjų vidines puses, ko negalima pasakyti apie daugelį panašių projektų.

Filmo personažai perteikti su gilesne mintimi nei buvo galima įsivaizduoti paskaičius pačią knygą. Kiekvienas iš jų perteikia mums tikrą gyvenimišką drąsą, parodo situacijas, kurios gali palaužti mus, tačiau ir atsakymus į kiekvieną jų, kaip reikia atlaikyti sunkumus visiškai skirtingais būdais. Taip pat, pats meilės kontekstas toks artimas realiam gyvenimui, jog bežiūrint filmą galima pastebėti save, pamatyti daromas klaidas, kaip elgiamės su mus supančiais artimaisiais. Taip pat, paauglių meilė, kuri gana subtiliai parodyta šiame filme, leidžia tikėti stebuklais ir tuo, jog pasaulyje ne viskas yra prarasta, kad jaunimas nėra toks bjaurus, kokį mes matome iš šono. Žinoma, yra visokių žmonių, tačiau būtent šis filmas verčia tikėti tuo, kad dar ne viskas prarasta. Pagrindiniai filmo veikėjai harmoningai susiliejo su visuma, todėl nė vienas jų nepriverčia susierzinti peržiūros metu ar pasijusti nejaukiai.

Nesinori išpasakoti pernelyg daug, nes visas malonumas slypi šio filmo peržiūroje ir jo intriguojančiai žavioje siužetinės linijos eigoje, kurią papildo šilti ir jausmingi pokalbiai apie gyvenimo prasmę ir laimės ieškojimą. Tai filmas sielai, kurį privalo pamatyti kiekvienas save gerbiantis romantikas ir merginos, kurioms norisi savo kelyje sutikti artimą žmogų. Tokį, kuris tenorėtų būti šalia ir dalintis šiltu širdies jausmu, sugebančiu apsukti galvas net ir pačiam didžiausiam nedorėliui. Filmas pasibaigia labai įdomia mintimi, kurią vysto režisierius viso filmo metu, ir tai galėtų vadintis visos šios juostos šūkiu. Juosta rekomenduotina žiūrėti kine, kad būtų galima pajusti visos salės sielvartą ir su kitais žiūrovais atsiduoti tam nelemtam jautrumui, kuris paverčia mus jausmingais žmonėmis.

Techninė juostos pusė

Režisieriaus ne tik gerai perteikė visą knygos idėją, tačiau ir puikiai pasidarbavo su techniniu filmo apipavidalinimu, ypač su garso takeliu. Gerai priderintos muzikinės kompozicijos prie kiekvienos filmo scenos, todėl galima neabejoti, jog filmo metu bus galima išgirsti itin jautrias ir svarbią žinią nešančias dainas. Iš labiausiai įsimenamų garso takelio kūrinių reiktų paminėti Starfucker „I‘m Alive“ ir OneRepulic „What You Wanted“, kuriais kūrėjai ištobulino pačias jautriausias scenas.

Operatoriaus darbas ne toks įsimintinas kaip norėtųsi, tačiau pavaizduota aplinka labai jaukiai susipina su bendra tematika. Taigi, bendrai kameros darbas nesudaro papildomo diskomforto peržiūros metu, tačiau tam tikrais momentais veikėjai, visgi, buvo pavaizduoti pernelyg šaltai ir nevaizdžiai.

Montažo darbai nekelia abejonių, nes visas pasakojimas vystomas labai sklandžiai, pasakojimo maniera nenukrypsta nuo užmatytos pirminės idėjos, todėl bendrai galima teigti, kad filmo pamatas tapo stiprus būtent dėl gerai sumastyto scenų išdėstymo. Taip pat ir garso montažas neleidžia nuliūsti, nes būtent pačiuose atsakingiausiose ir labiausiai nervingose scenose garsas sukeldavo papildomų emocijų liūną.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pirmą kartą per paskutinius metus galima pasakyti labai garsiai – pagaliau jauni aktoriai nesumovė filmo su savo dirbtine ir neįtikinama vaidyba. Iš tiesų, labai neįtikėtinas reiškinys, kai paaugliams skirtame filme pagal tokios pačios auditorijos pastatytą knygą, pagrindinių vaidmenų atlikėjai spinduliavo savo paprastumu ir tikroviškumu.

Labai stipriai ir šviesos greičiu į Holivudo elitą kylanti, Oskarui nominuota „Divirgentės“ žvaigždė aktorė Shailene Woodley pasirodo iš ganėtinai įdomios perspektyvos. Mergina puikiai atlieka savo vaidmenį, kuris šiame filme pelno labai svarbią funkciją, skirtą jautriausiems žiūrovams. Taip pat S. Woodley sugeba priversti ją pamilti jau vien nuo pirmų jos pasirodymo minučių. Akivaizdu, kad jos gali laukti Jennifer Lawrence ateitis.

Gasą įkūnijęs Anselas Elgortas, kurį taip pat galima pamatyti jau minėtoje „Divirgentėje“, demonstruoja ne prastesnę vaidybą už pagrindinės veikėjos atlikėją. Aktorius pateikia savo patį stipriausią karjeros vaidmenį. Labai paprastas ir mielas pasirodymas, kuris tikrai neliks užmirštas po kelių minučių pasibaigus filmui.

Jaunai porelei į pagalbą antrame plane ateina tikras Holivudo veteranų pulkas, kuris tolygiai išsidėsto ir kartu demonstruoja puikius aktorinius sugebėjimus. Williemas Defoe, Laura Dern ir Samas Trammelas susidoroja su jiems patikėtomis rolėmis be priekaištų. Kiti aktoriai, kurie epizodiškai užpildydavo foną, nepateikia nieko įsimintino, todėl nenuostabu, kad antrame plane karaliausiantis trio priverčia atkreipti į save lygiai tokį patį dėmesį, kaip ir į pagrindinį įsimylėjėlių duetą.

Verdiktas

„Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ – tai itin jautrus, liūdnas, bet optimizmo ir gerų minčių kupinas filmas, kuriame galima atrasti daug puikių minčių apie gyvenimo galią, meilę ir žmogišką drąsą, slypinčiame kiekviename mūsų. Tai ne tik gera knygos ekranizacija, tai dar ir vienas geresnių tokios tematikos filmų per pastaruosius keletą metų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Keršto aitvaras / Kite


Premjera: Gruodžio 31, 201422 Jump Street
Premjera Lietuvoje: Birželio 13, 2014
Kino platintojas: SmartWay, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 118 min.
Žanras: Veiksmo
Šalis: JAV, Meksika
Režisavo: Ralph Ziman
Vaidina: Samuel L. Jackson, Callan McAuliffe, India Eisley, Carl Beukes, Deon Lotz

IMDB – 5.0/10

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 1 544 787 $

Siužetas

Paauglė Sava atrodo kaip ir daugelis jos amžiaus merginų: šiek tiek drovi, ne visuomet surandanti bendrą kalbą tiek su suaugusiais, tiek su savo bendraamžiais. Tačiau kaip žinia, išvaizda dažnai būna apgaulinga. Šis atvejis – kaip tik toks. Sawa yra mergina su tamsia praeitimi ir dar tamsesne dabartimi…

Buvaukine.lt sako:

„Žudikės kredo“

Pietų Afrikos Respublikos kilmės režisierius, Ralphas Zimanas, antrarūšių filmų kūrėjas, 2001 metais pristatęs karinę dramą „Sergėtojas“ bei kriminalinį trilerį apie jaunimą „Jeruzalė“ kviečia į savos kūrybos patį brutaliausią ir stilistiškai patraukliausią veiksmo trilerį apie nesuvaldomą kerštą.

Režisierius pristato dar vieną, jau šimtą kartų kine matytą, istoriją apie mergaitę žudikę, kuri netekusi savo brangių žmonių ryžtasi nukauti visus skriaudikus, privertusius ją kentėti praeityje.

Apie ką mes čia…

Keršto kupina Sava nei vienai akimirkai negali užmiršti tos dienos, kai jai matant buvo nužudyta visa jos šeima. Mergina prisiekė surasti tą, kuris atsakingas už visą košmarą, kurį jai teko išgyventi būnant vaiku. Visus aršiausio priešo parankinius po vieną žudydama Sava artėja link užsibrėžto tikslo…

Kūrinio vidus

Filmuose keršto tematika jau taip nuvalkiota, kad su kiekviena nauja juosta pasidaro tiesiog juokinga, matant kūrėjų bandymą įgyvendinti tai, kas jau tūkstančius kartų buvo matyta kino ekranuose. Štai pasirodo dar vienas bandymas, kuriame pagrindiniame vaidmenyje atsiduria mergaitė. Tai yra tiesiog banalu, turint omenyje faktą, kad pats filmo pamatas itin primena Luco Bessono režisuotą kultinį prancūzų „Leoną“, Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“, 2008 metais pasirodžiusį veiksmo filmą „Ieškomas“ bei seksualų trilerį „Kolumbiana“. Galima paminėti dar daugiau panašų pavidalą turinčių filmų, tačiau vienintelis dalykas gelbėjantis šią ne itin vykusią juostą – tai taip vadinamas „bloody-art“, kuris suteikia išskirtinių sąvybių.

Siužetinės linijos pateikimas visiškai nesuprantamas. Taip, pagrindinė herojė turi motyvą kerštauti, tačiau režisierius pateikia pernelyg chaotišką filmo pamatą. Bežiūrint filmą, susidaro įspūdis, jog viskas primena muzikinį klipą, kuriame nėra nei logikos, nei prasmės ar tuo labiau įdomumo. Matomos kelios veiksmo scenos, kuriose labai žiauriai vykdomas kerštas, bet daugiau nieko. Juokingiausia, jog pati atmosfera primena nesenai kino teatruose rodytą „Reidą 2“, kuris jau imtas vadinti šio žanro šedevru. Filme, žinoma, nėra tokių dvikovų, gaudynių ar susišaudymų, tačiau pats pasakojimo būdas labai artimas kruvinam indoneziečių filmui. Čia galime pamatyti daug vaizdingų smurto scenų bei mergaitės rankomis seksualiai vykdomų žudynių. Kartais pasidaro netgi šlykštu žiūrėti į mergaitę vaikišku veidu, tačiau apsirengusią it iš stoties atklydusi merga. Taip pat tokiuose filmuose dažniausiai bent jau trumpai turi būti pateikta mafijos ar kriminalinio pasaulio elementų struktūra, jų vykdoma politika, tačiau čia, deja, nieko panašaus nematyti. Filmui įpusėjus viskas virsta į vieną nuobodžiausių kine matytų pasakojimų. Tokia juostos rutina tęsiasi iki pat beprasmės pabaigos.

Veikėjai itin šabloniški ir visiškai neįdomūs, neturintįs jokių išskirtinių bruožų. Pagrindinės veikėjos pristatymas neišvaizdus ir be jokios gilesnės prasmės. Viso filmo metu žiūrovas nė vienai akimirkai nebuvo supažindintas su Sava ir jos praeitimi, jos psichologiniu portretu. Kerštas kerštu, tačiau net ir iš tokios banalios idėjos galima pateikti žymiai įdomesnį istorijos pavidalą, kuris galėtų neblogai susilieti su išvaizdžiai paruoštu vizualiu pamatu. Savą supantys vyrai, Karlas ir Oburis, taip pat pateikiami kaip visiškai neįdomūs veikėjai. Vienintelė frazė, kurią galima įsiminti – Karlo ištarti žodžiai: „Aš sukuriau pabaisą… Gražią pabaisą“. Tai yra akivaizdžiai pati įsimintiniausia filmo scena, kurią lydi visai pakenčiamas garso takelis ir finalinė daina.

Nors filmo trukmė tik 90 minučių, tačiau jis tęsiasi labai ilgai, lyg koks košmaras. Pats filmas priklauso DVD kategorijai, todėl jo net neverta žiūrėti kine. Antrarūšės kino studijos panašiais projektais bando užsidirbti ir kartu išgyventi pristatydamos savo produktus tik skaitmeninėse laikmenose. Be abejonės, tai yra vienas prasčiausių metų filmų, kuriam reikėtų pagailėti savo nervų ir brangaus laiko, o pasirinkti išties vertą dėmesio kine filmą, po kurio nebus gaila išleistų pinigų.

Techninė juostos pusė

Kaip jau ankščiau buvo minėta, filmo pavidalas primena indoneziečių „Reidą 2“. Vizualiai tai išties stilingas ir gana patrauklus akims filmas, turintis niūraus konteksto su „blood-art“ ir grafinių novelių pavidalo. Dekoracijos paprastos, primenančios apleistą pastatą – matyt, visas filmavimo etapas ten ir vyko, todėl akivaizdu, kad kūrėjai bent jau taip galėjo sutaupyti pinigų.

Operatoriaus darbas pakenčiamas, tačiau dvikovų scenose, ypatingai atkreipiant dėmesį į smurto protrūkio scenas, kameros darbas nelabai džiugina. Pernelyg greiti perėjimai, sunkiai matomos detalės ir, kas blogiausia, veikėjų pristatymai pateikiami labai šaltai.

Vietomis muzikinis juostos fonas pagyvina atmosferą, bet tai dar nereiškia, kad visur ir jis tiko. Labiausiai įsimintinas filmo momentas – tai finaliniai titrai, kuriuose skamba Samuelio L. Jacksono ištarti žodžiai. Tikrai gera, ir, beje, vienintelė tikrai šviesi viso filmo akimirka. Kai laikas ateina rimtiems veikėjų susidūrimams, garso montažas irgi šiek tiek gelbsti.

Montažas tikrai blogas. Ypatingai neatsakingai sudėliotos filmo scenos primena studijos „Global Asylium“ kuriamus „šedevrus“. Per tokį chaotiškai pateiktą pasakojimą išsėdėti tas 90 minučių tampa tikrų tikriausia kankyne.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių vaidyba pasibaisėtina. Pagrindinės vaidmens atlikėja, India Esley neįtikinamai atkurė savo vaidinamą personažą. Visiškai jokių emocijų. Toks vaizdas, lyg stebėtum „Saulėlydį“ ir matytum nieko vertą Kristen Stewart su visą laiką išsižiojusia burna. Į pagalbą jai ateina ne ką geresnis partneris. „Didžiojo Getbsio“ aktorius, Callanas McAuliffe‘as, kuris, kaip ir jo kolegė, vaidina medinį žvilgsnį turintį simpatišką lūšnynų gyventoją. Kaip nekeista, simpatiškas gražuolis yra geraširdis. Bet, deja, ir jo veide nesimatė jokių emocinių protrūkių.

Vienintelis žmogus, kuris galėtų priversti pasižiūrėti šį filmą – tai kultinis Samuelis L. Jackonas, kurio vaidmuo ne toks reikšmingas, bet aktorius bent jau savo charizma atperka visas režisieriaus klaidas bei užgožia pagrindinio dueto pasirodymą ekrane. Liūdna tik dėl vieno – toks talentingas žmogus ateina filmuotis tokiuose nieko vertuose projektuose.

Verdiktas

„Keršto aitvaras“ – tai stilingai atrodantis, bet visiškai neįdomus, neužkabinantis, nuobodus ir labai primityvus filmas. Kruvinomis scenomis prifarširuotas bei keršto tematika sukurtas filmas, kuriame apart kelių muštynių scenų ir aktoriaus Samuelio L. Jacksono charizmos daugiau nėra nieko pozityvaus ar verto brangaus laiko.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 3/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 2/10

Kartą Niujorke / The Immigrant


Premjera: Spalio 17, 2013The Immigrant
Premjera Lietuvoje: Birželio 6, 2014
Kino platintojas: Garsų pasaulio įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 120 min.
Žanras: Drama
Šalis: JAV
Režisavo: James Gray
Vaidina: Marion Cotillard, Joaquin Phoenix, Jeremy Renner, Dagmara Dominczyk, Jicky Schnee

IMDB – 6.7/10
RottenTomatoes – 86/100
Metacritic – 76/100

Filmo biudžetas – 15 000 000 $

Filmo pajamos – 2 230 666 $

Siužetas

1920 metais Eva su seseria Magda iš Lenkijos plaukė į Niujorką, pusiaukelėje Magda susirgo ir nebegalėjo keliauti toliau. Eva paliko sesę ir iškeliavo į Ameriką uždirbti pinigų, padėsiančių Magdai pasveikti. Nuvykusi į Niujorką, kur nieko nepažįsta, ji desperatiškai ieškojo ją išgelbėsiančio darbo. Bet kokio darbo. Nusivylusi, išsigandusi ir svajodama kuo greičiau susitikti su seseria, Eva susipažino su žavingu, tačiau suktu suteneriu.

Buvaukine.lt sako:

„Sielos apsivalymas“

Amerikiečių nepriklausomo kino režisierius ir scenaristas Jamesas Gray‘us, kuris su kiekvienu savo nauju filmu perkopia savo galimybes, pristato trečią iš eilės rimtą dramą, kurioje tęsia sėkmingą bendradarbiavimą su vienu geriausiu mūsų dienų aktoriumi – ekscentriškuoju Joaquinu Phoenixu. Kartu šis išskirtinis tandemas džiugino mus 2007 metais pasirodžiusia kriminaline drama apie policijos šeimą „Mes valdome naktį“, po metų išleista melodrama „Tarp dviejų mylimųjų“ ir šiuo unikaliu ir Kanų kino festivalyje pristatytu darbu, kuris atkuria seniai užmirštą emigrantų tematiką didžiuosiuose ekranuose.

Režisierius savo naujausia juosta kviečia žiūrovus susipažinti su visai kitokia, žymiai skurdesne, tačiau taip artima emigracijos problema, kuri su kiekvienais metais vis labiau sklinda po visą pasaulį.

Apie ką mes čia…

Pabėgėlės iš Lenkijos Eva ir Magda bando visais įmanomais būdais patekti į svajonių ir didžiulių galimybių šalį – Jungtines Amerikos Valstijas. Su kitais emigrantais laivu atplaukusios moterys sulaikomos. Magdai diagnozuojama tuberkuliozė, o Eva turi atsakyti už savo nepadorų elgesį laive, kuriuo ji atplaukė į Niujorką. Evai nusišypso laimė ir jai į pagalbą ateina nepažįstamasis, kuris vienintelis žino, kaip jai ir jos seseriai išsisukti iš susiklosčiusios situacijos. Tiesa, už gerumą reikia sumokėti itin didelę kainą…

Kūrinio vidus

Emigrantų tematika kine paskutiniais metais vis labiau iškeliama ant pjedestalo, nes akivaizdu, jog šis reiškinys labai paveikia naująją žmonių kartą ir taip sugrąžina mus į praeitį. Į tuos laikus, kai į JAV, Australiją ir kitas išsivysčiusiais šalis plaukė tūkstančiai žmonių, norinčių tapti laimingais. Jamesas Gray‘us savo naujausiu filmu sugrąžina mus ne tik į praeitį. Jo pagrindiniu tikslu tampa parodyti žiūrovams tą Ameriką, kuri buvo pastatyta ant emigrantų kraujo, ašarų ir pastangų sukurti geresnį gyvenimą sau ir savo artimiesiems. Tai lyg labai išvaizdi istorijos pamoka, parodanti visą siaubą ir purvą, per kurį turėjo praeiti moterys šioje visų mylimoje šalyje.

Juostos pamatu tampa išeivės iš Lenkijos Evos istorija, kuriai likimas nepagailėjo įvairiausių išbandymų. Jai teko pereiti tikrą pragarą, kad patektų į JAV. Filmo pasakojimas prasideda būtent nuo tos akimirkos, kai moteris su savo seserimi įžengia į šalies teritoriją. Sunkus kelias iki tol, kol jos pasiekė Niujorką, neparodytas, tačiau tame ir slypi visa šio dramos magija. Visi įvykiai atpasakoti Evos lūpomis priverčia žiūrovus įsivaizduoti tą košmarą ir kartu užjausti ją, patirti jos skausmą ir, galiausiai, kartu su ja verkti. Emocionaliai filmas paveikia jau nuo pat pradžios, kai seserys yra išskiriamos likimo. Tai tęsiasi visos justos metu, todėl neabejotinai, psichologinis spaudimas paveiks ne vieną kartą, kol galiausiai emocijos paims viršų. Šį filmą reikia žiūrėti tik kine, kad sukurta uždara erdvė ir tamsi aplinka priverstų įsijausti į rodomą veiksmą. Taip atsiduriame visame šios istorijos epicentre. Filmas kupinas įvairiausių gilesnių apmąstymų, daug metaforų, daug kritikos žmonėms. Juostoje žmogus dažnai sutapatinamas su gyvuliais, tačiau jis gali pasikeisti. Net ir praradus viltį galima ją susigražinti padarius kokį nors gerą darbą, už kurį būtų įmanoma atpirkti savo nuodėmes. Dievo motyvas filmo metu irgi labai didelis. Pats tikėjimas nepalaužia žmogaus, jis leidžia jam iškilti, nebūti sutryptam ir kartu suteikia stiprybės gyventi. Bažnyčios scena, kurioje Eva eina išpažinties, labai vaizdingai pateikia metaforišką sielos apsivalymą. Tai didingiausia scena, kuria režisierius parodo tikėjimo Dievu stebuklą. Taip pat šioje scenoje matome ir itin stiprų nepalaužiamo žmogaus portretą.

Juostą galima sulyginti su kino klasika tapusiu, 1963 metais pasirodžiusiu, legendinio kino režisieriaus Elia Kazano trijų valandų epu „Amerika, Amerika“, kuriame labai nuodugniai analizuojama emigracijos banga pirmojoje dvidešimto amžiaus pusėje. Skirtumas tarp Gray‘aus ir Kazano filmų labai minimalus, tačiau galima teigti, jog šioje juostoje parodytas žymiai stipresnis žmogaus, atkeliavusio į svetimą šalį, dramatizmas.

Lenkai ne šiaip sau parinkti. Labai nemaža dalis atvykėlių iš Europos priklausė būtent tuometinei Lenkijai, kurioje vyravo siaubingo karo padariniai, o žmogaus vertė ten buvo lygi nuliui. Filmas papasakotas iš moters prizmės irgi ne šiaip sau. Visi puikiai žinome, kokia tais laikais buvo moterų situacija ir kaip į jas buvo žiūrima. Pateiktas prostitučių paveikslas nedžiugina akių, o tik liūdina. Kadaise dėl geresnio gyvenimo moterys buvo verčiamos užsiimti tuo nelegaliu ir purvinu darbu, o šiais laikais viskas daroma ne tik už pinigus, bet dar ir dėl malonumo. Toks ne itin malonus vaizdas leidžia susimąstyti apie tai, kokioje visuomenėje mes gyvename. Palyginimas tarp dvidešimto amžiaus pradžios ir dabartinių laikų leidžia suvokti, jog tiek anais laikais, tiek šiais pinigai ir geresnis gyvenimas diktuoja mūsų elgesį. Tačiau skirtumas akivaizdus – dabartiniais laikais galimybės pasiekti geresnę ateitį žymiai šviesesnės nei tada, kai už duonos kąsnį privalėjai daryti pačius niekingiausius darbus. Tai pabrėžiama filmo metu. Kino kūrėjais lyg pirštu rodo ko žmonės atsisako, kaip jie dabar degraduoja, kaip nemoka džiaugtis smulkmenomis. Daug minčių sukeliantis pasakojimas, kuris pasibaigia labai gera scena, apibendrinančia visą pamatytą dviejų valandų dramą.

Atmetus rimtą filmo kontekstą, nemažai laiko skiriama ir meilei. Žinoma, čia parodyti itin gyvenimiškai ir be jokių pagražinimų išreikšti meilės trikampio santykiai, nė iš tolo neprimenantys kitų romantinių filmų, kuriuose galėtume sulaukti geros pabaigos. Tai liūdna ir žiauri istorija apie tris pasimetusius ir skirtingus norus turinčius žmones, kuriuos vienija vienintelis tikslas – laimė. Iliuzionistas Orlandas, pabėgėlė Eva ir suteneris Brunas. Kiekvienas jų simbolizuoja skirtingų žmonių tipus – optimistą, pesimistą ir realistą. Juostos metu kiekvienas jų atsiskleidžia lėtai, nusiima prieš žiūrovus kaukę ir pasirodo visu savo gražumu. Nelaimingus jų portretus gaubia tikras sielvartas. Taip pat šie personažai leidžia žiūrovams pasirinkti pusę, kurią būtų galima palaikyti. Tai lyg dvikova dėl moters dėmesio, kurią gali laimėti tik tas, kuriam nusišypsos laimė. Abu klastingai žavūs, abu turi savo kozirius rankovėse, tačiau net ir jų kerai nėra tokie stiprūs, kaip Evos meilė seseriai. Giminės, artimiausi žmonės, draugai – tai didžiausias turtas. Tik ne visi tą supranta. Net ir patys artimiausi gali išduoti ir sudaužyti širdį. Pamokantis filmas, kuriam prireiks laiko, kad jis taptų vienu geriausių pavyzdžių savo žanre. O kol kas, šiais metais tai vienas iš šviesiausių draminio kino pavyzdžių, kuris bus atitinkamai įvertintas rimtų kino mylėtojų ir specialistų.

Techninė juostos pusė

Juostos koncepciją iš vizualinės pusės gaubia labai niūrios spalvos, parodančios atitinkamai vyraujančią liūdną atmosferą filmo metu. Pats braižas primena Sergio Leones 1984 metų „Kartą Amerikoje“, kurio veiksmo pateikimas irgi labai priminė naujausią Jameso Gray‘aus darbą. Stulbinančios dekoracijos ir autentiškai atkurtas Niujorkas – dar vienas puikus filmo privalumas. Taip pat nereikia pamiršti ir kostiumų, atspindinčių minimą laikotarpį. Viskas atkurta be priekaištų ir atrodo išties estetiškai. Operatoriaus darbas šioje vietoje irgi vertas pagirimo.

Filmo muzika, papildanti dramatiškiausias scenas, priverčia pasijusti kaip tikrame kino rojuje, kuriame dramatizmas perauga į žymiai stipresnį pavidalą. Tai neapsakomai stiprus psichologinio pobūdžio poveikis, sukuriantis aplink rodomas scenas išskirtinį vaizdą. Kiekvienos kompozicijos galia šį tamsų nuotykį paverčia į išgyvenimų laviną, po kurios, pasibaigus filmui, sunku atsigauti.

Montažo darbai irgi tampa savotišku privalumu. Juostos pasakojimo principas, kaip buvo paminėta, primena S. Leones kriminalinį šedevrą, todėl perėjimai iš vienos scenos į kitą labai primena senovinio montažo vaizdą, kai su lyg kiekviena scena žiūrovas įgauna vis daugiau dramatizmo ir yra vis labiau įtraukiamas į pasakojamos istorijos magišką pasaulį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visas filmas primena tam tikrą teatrą, kai scenoje pasirodo vos keli veikėjai ir būtent jų likimas tampa svarbiausiu viso pasakojimo dalyviu. Nuostabiai parinktas meilės trikampis neleidžia nuobodžiauti visas dvi filmo rodymo valandas. Tai Oskaro vertas pasirodymas.

Pagrindinio vaidmens atlikėja, aplink kurią ir sukasi visas veiksmas, prancūzė Marion Cotillard be priekaištų įsijautė į savo rolę ir pristatė vieną geriausių savo karjeros pasirodymų. Beveik taisyklingai išmokusi kalbėti lenkiškai, aktorė parodė itin draminį savo herojės portretą, kurį buvo galima suprasti ir užjausti visą filmą. Labai įtikinama ir iškalbinga vaidyba.

Vyriškame aktorių kolektyve neabejotiną pranašumą įgauna jau trečius metus iš eilės kino mylėtojus džiuginantis genialusis Joaquinas Phoenixas, kuriam tai jau trečias bendras projektas su režisieriumi Jamesu Gray‘umi. Dinamiškai pateikiamas veikėjas, turintis tiek daug veidų, puikiai atkuriamas aktoriaus, kuris pateikia save vien tik iš geriausios perspektyvos. Tai trečias filmas po „Mokytojo“ ir „Jos“, kuriame Oskarui nominuotas Joaquinas sukuria asmeninį šou. Vienas malonumas stebėti jo išsišokimus ekrane. Apskritai, tai geriausias kol kas šiais metais kine matytas vyriškas vaidmuo.

Žymiai kukliau ekrane pasirodo taip pat talentingas aktorius, naujoji „Borno“ franšizės žvaigždė – Jeremy‘is Renneris. Seniai matytas dramoje, aktorius nepatingi ir taip pat padaro mini spektaklį, kuris malonus ne tik akims, bet ir ausims. Žinoma, toks jo pateikimas turi būti malonesnis būtent moteriškai auditorijai, kuri galės pamatyti tikro džentelmeno įvaizdį. Aktorius nenurungė savo oponento vaidybine prasme, tačiau jam to ir nereikėjo, jis padarė savo mini pasirodymą, po kurio lieka labai šilti prisiminimai.

Verdiktas

„Kartą Niujorke“ – tai geriausias režisieriaus Jameso Gray‘aus karjeros darbas, kuriame peržiūros metu žiūrovai būna priversti pajusti visišką tuštybę, skausmą ir patirti įvairiausių emocijų bangą, leidžiančią suprasti pagrindinių juostos herojų likimus nelengvame jų egzistavime svajonių šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

%d bloggers like this: