Category Archives: Dokumentika

Kita Svajonių komanda / The Other Dream Team


Premjera: Sausio 21, 2012
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 21, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 89 min.
Žanras: Dokumentinis
Šalis: JAV
Režisavo: Marius A. Markevicius 

IMDB – 8.1/10

Siužetas

„Kita svajonių komanda“ nukelia į legendines 1992 m. olimpines žaidynes Barselonoje, kuriose mūsų krepšininkai iškovojo bronzą ir paliko neišdildomą pėdsaką valstybės bei krepšinio istorijoje.

Buvaukine.lt sako:

„Vienintelė svajonių komanda“

Švenčiame dvidešimties metų jubiliejų nuo legendinės Lietuvai pergalės, kurią užgniaužę kvapą stebėjo viso pasaulio žmonės. 1992 metais Barselonoje vykusiose Olimpinėse Žaidynėse žaidžiant prieš buvusios Sovietų Sąjungos ekipą ir iškovojant bronzos medalius buvo perrašyta  istorija, todėl minint šio įsimintino laimėjimo sukaktį pristatomas unikalus režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas apie ilgą ir skausmingą kelią link šviesiosios šalies ateities bei iškovotos pergalės svarbą šalies ateičiai. Lietuvos dokumentalistų grupė, bendradarbiaudama su amerikiečių specialistais, kviečia į nepamirštamą kelionę laiku į tą laikotarpį, kai tik pašnibždomis buvo galima ištarti žodį – laisvė.

Kiekviena tauta turi savo didvyrius, žmones, kurie garsiną šalį, patriotus, kurie išlieka iki paskutiniosios gyvenimo akimirkos ištikimi savo idealams. Tokiais žodžiais galima apibūdinti legendinę Lietuvos krepšinio rinktinę, kuri lemtingame šaliai mače dėl trečiosios vietos stojo į kovą su buvusios Sovietų Sąjungos krepšininkais. Kiekvienas jų žingsnis, kiekvienas metimas į krepšį buvo stebimas milijonų žmonių visame pasaulyje, nes tai buvo istorinis Lietuvos tautai momentas, kai jos rinktinė ant kelių parklupdė visagalį milžiną. Nostalgijos kamuojami, su ašaromis akyse prisimindami tas džiaugsmo kupinas akimirkas buvę krepšininkai, gyvos legendos pasakoja apie tuos sunkius, nepavydėtinus laikus, kai buvo eilėse stovima dešros, nežinomas  apelsinų skonis, ar tiesiog kelionė į tokią egzotišką šalį kaip Ispanija.

2012 metai Lietuvos krepšinio sirgaliams labai sėkmingi, nes praėjus vos keliems mėnesiams nuo patriotiškai nuteikiančio sirgti už rinktinę dokumentinio filmo „Mes už… Lietuvą“, bei nelabai sėkmingo lietuvių pasirodymo Londono Olimpinėse žaidynėse gaunama dar viena priežastis džiaugtis. Visgi jeigu lyginsime šiuos filmus, tai be jokių kalbų ši juosta žymiai labiau lenkia aną tiek savo turiniu, tiek pastatymu, tiek dvasia. Žinoma, prie visko prisidėjo ir pati istorija bei laikotarpis, apie kurį yra pasakojama šiame filme. Senų mačų kadrai, interviu, namų sąlygomis filmuoti fragmentai iš krepšininkų buities puikiausiai papildo šią juostą nostalgija praėjusioms dienoms. Pilkas Sovietmečio laikotarpis, cenzūra, ribos, kuriose žmonės turėjo kankintis, buvo sudraskytos į gabalėlius po nepriklausomybės atgavimo, tačiau įtvirtinti savo žodį „Aš“ lietuviams padėjo itin svarbus įvykis Olimpiadoje. Prisimindami tuos niūrius laikus, vieni su šypsena lūpose, kiti su ašaromis akyse, legendinės rinktinės krepšininkai, kuriems irgi atsivėrė daug durų po bronzos medalių laimėjimo, sukuria magiją ir neišdildomą viso filmo įspūdį, po kurio peržiūros nelieka nieko kito, tik atsistoti ir ploti, nes tiek jausmų, tiek nuoširdumo, tiek meilės įlieti į išsakytus žodžius yra be galo sunku, todėl jie nusipelno dar didesnės pagarbos. Filmas puikiai vaizduoja mūsų šalies ateitį ir dabartinius krepšininkus, kurie yra labiau panašūs į parodiją, nei į atletus. Būtent filmo dėka mes matome, jog kadaise žaidė vyrai, o dabar reklaminių skydų ir milijoninių kontraktų vergai, kuriems nerūpi šalies įvaizdis tarptautinėje krepšinio arenoje, ką ir įrodo paskutinės Olimpinės Žaidynės. Karščiausios akimirkos iš Barselonos, kruvina kova, privedusi prie įsimintinos pergalės, pasodrina dar labiau šią unikalią juostą. Žinoma, neapsieita ir be politinės propagandos, visgi šiek tiek yra pažeminta Rusija, bet tuo pačiu patriotiškumo efektas išlaikytas nuo filmo pradžios iki jo galo.  Netrūksta humoro, sodraus humoro, be jokių nešvankybių, tiesiog vyriški, šmaikštūs pokalbiai apie viską. Apskritai, juosta yra ir kaip apeliacija šiuolaikiniam jaunimui dėl jo vis didesnės degradacijos, nes galbūt šios juostos poveikis sugebės parodyti, kaip sunkiai buvo kovota dėl laisvės, o kaip niekingai ji dabar išnaudojama.

Kas liečia filmo techninę pusę, reikėtų paminėti puikiausią garso takelį su nuostabiomis dainomis, kurios viso filmo metu skamba lyg varpai, dėka kurių nukeliaujama į rodomą juostoje laikotarpį bei tiesiog jaučiama praeities atmosfera. Be priekaištų pateikiamo montažo dėka tiesiog pasineriama į sukurtą siužetinę liniją.

Daug krepšinio legendų, prilygstančių aktorių žvaigždynui, kurie pateikia save visai kitokiu kampu. Atsipalaidavę Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir jų šmaikščiai papasakotos istorijos, įsimintinas Valdemaras Chomičius bei Rimo Kurtinaičio ašaros, vertos Oskaro apdovanojimo, kiekvieną akimirka malonina žiūrovą savo šiluma ir energija, sklindančia iš ekrano pusės, o tai tiesiog puikiausia pagarba žiūrovui, kuris žiūrės ir kartu jaudinsis su rinktinės didvyriais.

„Kita svajonių komanda“ – tai labiausiai įsimintinas šiuolaikinio lietuviško kino darbas, kuris su kiekviena rodoma minute vis labiau jaudina, glosto širdį bei tiesiog savo gilia potekste duoda peno apmąstymams apie tai, iki ko virsta dabartinė naujos kartos visuomenė palyginus su dvidešimties metų senumo laikotarpiu, kai Lietuvos valstybė sugebėjo išsivaduoti nuo Sovietų Sąjungos plieninių gniaužtų. Filmas ne apie krepšinį, filmas apie tikėjimą ir stebuklą.

Vertinimas: 10/10

Mes už… Lietuvą!


Premjera: Birželio 1, 2012
Premjera Lietuvoje: Birželio 1, 2012
Indeksas: N7
Trukmė: 126 min.
Žanras: Dokumentika
Šalis: Lietuva
Režisavo: Andrius Lekavičius
Vaidina: Lietuvos rinktinė

Siužetas

12 Lietuvos karių kartu su pastiprinimo komanda atskleidžia savo gyvenimą už tribūnos ribų.

Buvaukine.lt sako:

„Patriotizmo ištakos“

Intensyviai ruošdamiesi olimpinėms Londono žaidynėms, Lietuvos krepšinio rinktinės atstovai norėdami dar labiau užkurti patriotizmo ugnį kiekvieno lietuvio širdyje dalijasi savo šlovės bei liūdesio akimirkomis, įamžintomis prieš kameros objektyvą. Režisierius Andrius Lekavičius padedamas visos rinktinės atstovų pristato kupiną dramatizmo, džiaugsmo, rimtumo dokumentinę juostą, kurį suvirpins kiekvieno tikro patrioto širdį.

Treniruočių stovykla – ir dvylika tikrų Lietuvos didvyrių, kurie šlovina šalies vardą viso pasaulio akivaizdoje. Prakaitu, nuoširdumu, maldomis jie žengia link vieno tikslo – laimėti, laimėti ir dar kartą laimėti. Vadovaudamiesi puikaus stratego, psichologo, draugo, trenerio Kęstučio Kemzūros, kuris neapleidžia nei vieno sunkiausiomis akimirkomis, vyrai pakelta galva kovoja iki galo, vardan tikslo atiduodami visas savo jėgas. Nepaisant sunkių rungtynių akimirkų, rinktinė dalijasi savo buitimi, išgyvenimais, pamąstymais, todėl kiekvienas iš žiūrovų gaus kažką kita, kažką savito.

Atsižvelgus į tai, kad čia yra dokumentinė juosta, ji savo struktūra primena pilnametražį filmą su neblogai pateikta siužetine linija, kurios dėka žiūrovas gali įsigilinti į tai, kas yra rodoma ekrane, pajausti kontaktą tarp veikėjų ir savęs. Monologai, dialogai bei tiesiog pranešimai, kurie sklido iš komandos trenerio, padaro didžiausią įspūdį, nes būtent jų stiprumas, nuoširdumas, griežtumas perteikia tą svarbiausią patriotiškumo esmę, dėl kurios  kažkada guldė galvas mūsų tėvynainiai. Džiugina ir tai, kad nemažai medžiagos pateikta iš užkulisių, iš krepšininkų rutinos, jų eilinės dienos po treniruočių ar rungtynių. Prie tokių visai didesnių minusų priskirti galima tai, kad buvo koncentruojamasi ties keliais pagrindinės sudėties žaidėjais, Juozu Petkevičiumi ir treneriu, ir, didžiausiai nuostabai, buvo tiesiogine to žodžio prasme atstumti į antrą planą Simas Jasaitis, Darius Songaila, Jonas Valančiūnas. Humoras, kurio tikrai netrūksta visos juostos eigoje, sklinda, kaip bebūtų keista, iš brolių Lavrinovičių. Sumuojant visą spektaklį, nes keli epizodai matomai buvo surežisuoti, galima teigti, jog filmas atitrūksta nuo kitų tokio žanro juostų ir perteikia pagrindinę mintį šilumos pagalba.

Dokumentikai būdingas greitais, staigus, chaotiškas operatoriaus darbas visame filme buvo labai pastebimas, nors tai ir sukuria tokią realistiškai smagią atmosferą, nes galima pasijusti esant tarp tų rodomų ekrano platybėse vyrų. Silpniau atrodo garso takelis, kuris prilygsta muzikai, klausomai sėdinčio antrojo golfo viduje budulio su saulėgrąžų pakeliu ir alaus skardine belaukiant savo peroksidinės fyfos. Himnas, giedamas tiek sirgalių, tiek krepšininkų, labiausiai atspindi visą filmo kontekstą, į tokio pobūdžio kompozicijas ir reikėjo labiausiai koncentruotis.

Aktoriais nepavadinsi visos rinktinės, bet Dariušo su Kšištofo neįmanoma nepastebėti. Nuoširdumo pokalbyje banga, kuri kartu virsta nonsensu iš ištariamų krepšininkų frazių. Jų komiškas duetas visiškai pakeičia rimtesnę atmosferą, o tai žinoma tik į naudą visam filmui. Legendinis Šarūnas Jasikevičius, tapęs Dievybe daugelio sirgalių akimis, filme vartoja per daug keiksmažodžių, per daug agresyviai nusiteikia o ir pokštauti batsiuvio stiliumi jam netinka. Mantas Kalnietis ir Robertas Javtokas – labai malonūs pašnekovai, rimtesni vyrai, kurie bando tvardyti visa ekipą padedant treneriui. Kęstutis Kemzūra, nors ir rimtai visą laiką nusiteikęs, tačiau labai nuoširdus, dėmesingas žmogus, jis yra draugas, tėvas, siela visam kolektyvui. Juozo Petkevičiaus vaidmuo nenusileidžia kitiems – talismanas, senelis, legenda, autoritetas visiems rinktinės atstovams.

„Mes už… Lietuvą“ – tai patriotinio pobūdžio juosta, nuteikianti žiūrovą didžiuotis, jog esame Lietuvos piliečiai, jog turime savus didvyrius, kurie būdami aikštėje suvienija visus, dėl jų sustoja laikais, sustoja akimirka, sustoja širdis.

Vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: