Category Archives: Dokumentika

Justin Bieber. Tikėk! / Justin Bieber’s Believe


Premjera: Gruodžio 19, 2013Justin Bieber's Believe
Premjera Lietuvoje: Sausio 3, 2014
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 90 min.
Žanras: Dokumentinis, muzikinis
Šalis: JAV
Režisavo: Jon M. Chu
Vaidina: Justin Bieber, Scooter Braun, Ryan Good, Usher Raymond, Pattie Mallette

IMDB – 1.5/10
RottenTomatoes – 50/100
Metacritic – 39/100

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Filmo pajamos – 5 595 00 $

Siužetas

Believe“ – Justino Bieberio 2012 m. išleisto itin sėkmingo albumo ir vėliau sekusio koncertų turo pavadinimas. Tuo tarpu naujasis filmas tęsia tai, kas buvo pradėta 2011 m., kai ekranuose pasirodė muzikinė juosta „Justin Bieber: Never Say Never“ – jis ir toliau pasakoja apie paauglio širdžių ėdiko gyvenimą scenoje ir už jos ribų. Jau kurį laiką pats Justinas skelbia „Twitter‘yje“ trumpus vaizdo klipus iš naujojo projekto. Tad jau dabar galima tvirtinti, jog gerbėjos tikrai nenusivils. Jos išvys ne tik atlikėjo pasirodymus turo koncertuose, bet ir iš pirmų lūpų sužinos viską apie šio talentingo paauglio kelią į šlovę..

Buvaukine.lt sako:

„Bieberis, koncertai ir barzda“

Režisierius Jonas M. Cho, savo holivudinę kino kūrėjo karjerą pradėjęs su šokių projektu „Šokis hip hopo ritmu 2. Gatvės“ ir lygiai prieš metus kino ekranuose pasirodžiusiu „Eilinio Džo“ tęsiniu, antrą kartą imasi bendradarbiavimo su šių dienų mažų mergaičių pop dievaičiu Justinu Bieberiu, pristatydamas jo antrą dokumentinį filmą/koncertą.

Kino kūrėjas su didele prodiuserių komanda imasi antros misijos pavergti dar didesnę dalį jaunuolių su žymiai paaugusio, labiau subrendusio ir iš skandalų neišlipančio paauglio koncertinio turo gyvenimo akimirkomis.

Apie ką mes čia…

Koncertinio turo „Believe“ (Tikėk) metu daugelio mėgstamas ir kartu nekenčiamas populiariosios muzikos atlikėjas Justinas Bieberis patiria daug skaudžių ir linksmų akimirkų. Jis bendrauja su gerbėjais, dalinasi savo išgyvenimais ir prisimena, jog jis yra dar tik vaikas, kuriam visas gyvenimas dar tik prieš akis.

Kūrinio vidus

Jonas M. Cho, kaip kino kūrėjas, labai jau vingiuoja. Karjerą pradėjęs su visai neblogu žinomos franšizės tęsiniu, smuko į patį dugną su pirmuoju filmu apie Justiną Bieberį, kuris tebuvo pasityčiojimas iš gerbėjų. Žadėtas koncertas virto muilo opera su surežisuota drama, kurioje buvo galima pamatyti puikiai suregztą prodiuserių planą dar labiau pasipelnyti iš naivių paauglių. Tiksliau, iš jų tėvų kišenių. Pernai pasirodęs „Eilinis Džo. Kerštas“, dėl kurio buvo net labai baisu, tapo geriausiu kino kūrėjo darbu, ir šiuo atveju matome identišką situacija kaip ir su pirmomis juostomis. Šį sykį nuosmukis buvo netgi didesnis, nes naujas filmas tapo žymiai prastesnis kokybės atžvilgiu. Liko tik prodiuserių pastangos pasipelnyti.

Filmą reikėtų priskirti prie dar vieno reklaminio Justino Bieberio prodiuserių sugalvoto žingsnio, nes netgi kalbant apie dokumentikos žanrą, tai visiškai nykus ir nedetalus pasakojimas, o ir koncertu tai sunku pavadinti. Prisiminus 2013 metų patį didingiausią koncertinį filmą su Metallica priešaky ir pasižiūrėjus šitą pasišaipymą (kitaip sunku apibūdinti šį filmą), iškyla klausimas – kodėl taip nekenčiami gerbėjai, kad kiekvieną kartą pristatomi vis prastesnės kokybės produktai? Galima galvoti, jog filmo kūrėjai ir pats atlikėjas supranta, jog gerbėjai bėgte bėgs į kino teatrus, kad dar kartą pamatytų savo dievaitį didžiajame ekrane, nors ir nesužinos nieko naujo. Akivaizdus pasityčiojimas iš naivių paauglių ir vaikų.

Šnekant apie kūrinio vidų, iš karto pamatome visiškai surežisuotus dialogus ir pokalbius apie nieką. Bieberis neparodo savęs iš naujos perspektyvos, o visi jį lydintys skandalai tėra dar vienas reklaminis triukas, siekiant atkreipti į save daugiau dėmesio. Žvaigždė juk gęsta, o reikia dar tiek padaryti, tiek daug maišų pinigų sukrauti. Filmo metu tą ir matome – labai nenuoširdų pasakojimą apie žmogų, kurio paauglystė buvo sugriauta. Žinoma, vaikinas smarkiai degraduoja pasiduodamas visokioms pagundoms ir atsiprašo gerbėjų. Viskas atrodo labai graudžiai, ir, iš to, ką kasdien matome žiniasklaidoje, galima suprasti, jog jo laukia panaši ateitis, kaip Lindsay Lohan arba jau visiškai smukusios ir vien tik šleikštulį keliančios Miley Cyrus.

Koncerto akimirkos taipogi atrodo nelabai kaip. Toks jausmas, kad bet kaip sulipdytų kadrų ir kelių dainų turėtų užtekti nudžiuginti filmo belaukiančių mergaičių. Net pasiklausius jo dainų, iš kurių keletas skamba visai padoriai, jos visiškai nedera prie bendro juostos konteksto. Žinoma, čia jau montažo klaidos, tačiau scenarijus filmui parašytas labai prastai. Galiausiai, jam nebejaučiamas joks gailestis, o kalbant apie barzdas ir ūsus tik ima juokas. Vaikas su plaukeliais ant veido. Nejaugi toks brendimas ir yra svarbiausias jauno žmogaus gyvenime? Pokalbiai apie jo pasikeitimą ir žingsnius į suaugusį gyvenimą telieka pokalbiais. Žmogus, kaip jau minėta anksčiau, neturėjo normalios paauglystės, todėl apie kokį nors brendimą sunku kalbėt. Kūrėjai tiesiog persistengė su tokia neskania ir per daug pasaldinta drama.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas patrauklus akiai, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Pirmiausia, pats garso takelis, kuris turėtų įkaitinti, visą laiką skambėti pristatant Bieberio pranašumą scenoje, atrodo blankiai. Kelios dainos skamba neblogai, o bendras kontekstas tiesiog nieko vertas. Netgi koncertinių akimirkų metu muzikinė palyda atrodo žymiai prasčiau nei pirmoje juostoje. Vienintelis kas gelbėja, tai visai pakenčiamas garso montažas, kuris bent jau keliose vietose skambėjo labai įtikinamai ir tenka pripažinti – stipriai. Visa kita – tik dar vienas pasityčiojimas.

Antra – filmo montažas skurdus, jo dėka nesimato jokio ryšio tarp rodomų bendrų kadrų iš turo, pokalbių scenų ir koncerto. Viskas pateikiama taip chaotiškai, jog filmas iš karto praranda žavėsi. Vizualiai ir techniškai jis turėtų būti nepriekaištingas, visgi žiūrovams reikia judesio, o ne monotoniškai pateikiamų scenų. Juokingai atrodo, kai gerbėjos jau pradeda įsijausti į rodomą vaizdą iš koncerto, o jis staiga nutrūksta. Tokiais būdais parodoma nepagarba žiūrovui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas kupinas visokiausių įžymybių ir šou verslo ryklių, pasakojančių apie Justino Bieberio sėkmės receptą ir jį, kaip sensaciją. Iš vienos pusės galima pritarti, iš kitos – tai irgi apgalvotas reklaminis žingsnis. Visi mes puikiai suprantame, jog su kiekvienais metais šio svajonių jaunikio žvaigždė ges, nes jo muzika neturi jokios didesnės vertės, o tuo pačiu jis nėra labai išskirtinis tame, ką daro.

Kolektyvinis žinomų atlikėjų Usher, Will.I.Am, Nicki Minaj, Big Sean ar Ludacris pasirodymas kelia labai dideles abejones dėl natūralumo, o ką jau kalbėti apie patį juostos žvaigždūną Justiną. Nustatęs labai rimtą veido išraišką ir bandantis manipuliuoti savo gerbėjais iš įvairiausių pozicijų jis parodo, kad net negeba suvaidinti savęs. Žinoma, gerbėjai to niekada nesupras ir nepamatys, kol nenusiims rožinių akinių ir neišeis į gatvę pabendrauti su tikrais žmonėmis, o ne su „Belieberiais“, besislepiančiais už kompiuterių ekranų.

Verdiktas

„Justin Bieber. Tikėk!“ – tai dar vienas pasišaipymas iš žiūrovų ir tuo pačiu iš gerbėjų, pristatant antrarūšį ir varginos kokybės produktą. Filmas tiesiog įvyniotas į gražų ir patrauklų akiai foną, kuris išsisklando ore vos tik prasidėjus pirmai juostos rodymo minutei.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 2/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10

Bendras vertinimas: 1/10

One Direction: tai mes / 1D: This Is Us


Premjera: Rugpjūčio 30, 2013kinopoisk.ru
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 30, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 92 min.
Žanras: Dokumentinis, muzikinis
Šalis: JAV
Režisavo: Morgan Spurlock
Vaidina: Niall Horan, Zayn Malik, Liam Payne, Harry Styles, Louis Tomlinson

IMDB – 2.9/10
RottenTomatoes – 67/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 2 007 642 $

Siužetas

„One Direction: This Is Us” yra ir trimatis koncertas, ir dokumentika. Intarpuose tarp dainų, nufilmuotų koncertuose, vaikinai pasakoja apie „One Direction” susikūrimą, „X faktorių” ir svaiginantį pakilimą į šlovę.

Buvaukine.lt sako:

„Penki narcizai“

Dokumentinių ir eksperimentinio pobūdžio filmų režisierius, scenaristas bei prodiuseris Morganas Spurlockas labiausiai žinomas kine už savo itin kruopštų tyrimą 2004 metais pasirodžiusiame jo debiutiniame filme „Super didelis aš“. Kino kūrėjas taipogi gali pasigirti ir tokiomis juostomis kaip „Kur pasaulyje slapstosi Osama Bin Ladenas?“ ar „Geriausio visų laikų filmo pardavimas“, todėl nenuostabu, jog būtent jis tapo vienos populiariausių šių dienų tarp paauglių grupių dokumentinio filmo globėju.

Režisierius kviečia pasinerti į grupės „One Direction“ gyvavimo užkulisius, patirti malonių ir skausmingų akimirkų su populiariais atlikėjais, ir kartu su kitais gerbėjais kino salėje uždainuoti didžiausius jų dievaičių muzikinius kūrinius.

Apie ką mes čia…

Penkių vaikinų grupė pasivadinusi „One Direction“, leidžia pirmą kartą pamatyti juos iš taip arti, kaip dar niekas nebuvo matęs. Dainos, buitis, nesusitarimai, pykčiai, džiaugsmas ir kitos vaikinų gyvenimo peripetijos, padės atskleisti visiškai kitą grupės narių pusę, nei ji yra parodyta viešai.

Kūrinio vidus

Pastaruoju metu kine egzistuota labai keistos tendencijos kurti dokumentinius filmus apie šiuo metu populiarius atlikėjus, o tuo labiau – apie paauglių dievinamas grupes. Prieš dvejus metus galėjome pamatyti dokumentinį filmą apie Justiną Bieberį, kas iš tikro graudu, po to Katy Perry, o dabar ir apie šią britų grupę. Grupė, nepasiekusi nieko įsimintino muzikos pasaulyje, tačiau dėl prodiuserių alkio, jie statomi ant pjedestalo. Žinoma, gera strategija kalti geležį kol dar karšta, tačiau šiuo atveju labiausiai nukenčia tik mažų mergaičių tėvų piniginės, ką puikiai įrodo šis filmas ir jo turinys.

Jau nuo pat pirmų kadrų tampa aišku, kas mūsų laukia. Spiegiančių tiek kino salėje, tiek ekrane rodomų paauglių benefisas, kuriems net parodžius vidurinį pirštą vienam iš grupės atlikėjų, jos bus patenkintos ir pamalonintos. Keista, kai tokiais banaliais žodžiais ar veiksmais scenoje, sugebama pritraukti minias žmonių, nors kita vertus, jau seniai tampa aišku, kad šiuolaikinio jaunimo skonis tiek kine, tiek muzikoje yra apgailėtinas. Žinoma, jie niekada to nepripažins, nes visgi geriausią muziką pasaulyje groja Justinas Bieberis, „One Direction“, Lady Gaga, o geriausi filmai tai „Saulėlydis“ ir jam panašūs. Kur ten su tokiais muzikos monstrais gali konkuruoti „Metallica“, „AC/DC“, „The Beatles“, „Rolling Stones“ ar koks Bobas Marley‘is. Juokingiausia, bet kartu ir graudu, jog šiems išvardintiems atlikėjams reikėjo laukti dešimtmečius, kad pasirodytų dokumentiniuose filmuose.

Juostoje trūksta nuoširdumo, kiekviename kadre matomas vaikinų maivymasis, pasikėlimas ir savęs aukštinimas. Atrodo, kad žiūrėtume penkių narcizų puikavimąsi prieš kameras, o ne filmą, kuris papasakotų įdomesnę jų istoriją. Juokina dar ir faktas, jog jie lygiuojasi su legendiniais „The Beatles“ ir dar turi įžūlumo teigti, jog ateityje pasieks jų lygį. Drąsu, labai drąsu, tiek daug optimizmo pamatyti pas antrarūšio saldaus popso atlikėjus. Tokie vaizdai labiausiai prisideda prie filmo blogos pusės, kurioje dominuoja tik saldūs ir jokio vyriškumo neturintys veideliai, dėl kurių eina iš proto mažos mergaitės.

Pats filmo pastatymas –tai vienas didelis muzikinis klipas, kuriame girdime ir matome atliekamas vaikinų dainas, kurias papildo kadrai iš jų pasaulinio turo, įrašų studijų ar tam tikrų gyvenimo akimirkų, būnant kartu. Labai pigūs ir neskoningi prodiuserių triukai, norint susišluoti kuo daugiau pinigų, parodant prastą produktą. Netgi dialogai tarp dainininkų atrodo nenatūraliai. Vienintelis momentas, kuris gelbėja situaciją, tai, kad filmo trukmė labai maža ir kartas nuo karto groja viena kita jų daina, pagyvinanti šios pilkos juostos atmosferą.

Pasibaigus šiam darbui galima teigti, jog nieko įsimintino jis neatneša, netgi žmonėms, kurie nelabai susipažinę su šios grupės muzika. Pastarieji nieko svarbaus nesužinos, o tuo labiau po tokio neskanaus grupės pristatymo, niekada daugiau nenorės jų klausytis. Tegyvuoja tikra ir laiko patikrinta muzika, padariusi didelį žingsnį įvairiausiuose žanruose, o ne tokie hibridai, kurie šiuo metu dominuoja pasaulio scenose.

Techninė juostos pusė

Operatoriaus darbas labai klaikus. Žinoma, buitinės kameros pagalba išgauta nemažai kadrų, tačiau pačių koncertų vaizdas tiesiog apgailėtinas. Filmo montažas taipogi visiškai apgailėtinas. Per skubėjimą atskiros detalės sumontuotos tik į vieną klipą. Chaosas be jokios siužetinės linijos, kuri sugebėtų deramai pristatyti šią pop grupę.

Muzikinės kompozicijos kartas nuo karto gelbėja neskanų filmo vaizdą, todėl gerbėjai gali džiūgauti išgirdę populiariausius savo dievaičių kūrinius, atliktus tiek gyvai, tiek įrašytus anksčiau. Iš geresnių momentų filme, tampa dainos „One Thing“, „Cry Me A River“ bei „Best Song Ever“. Visi kiti kūriniai pernelyg blankiai ir neįdomiai atrodo bendrame juostos kontekste.

Dideliu nesusipratimu tampa ir trimatė filmo erdvė. Nejaugi dabar visus filmus konvertuos, kad dar kelis papildomus dolerius susišluoti iš naivių žmonių? Visiškai jokio efekto nesimato, išskyrus dvi filme rodomas scenas, vien tik akių gadinimas, ne daugiau. Kalbant su ironija, tai net ir techniškai žiūrint, šis filmas atrodo tragiškai, nors jame turėtų dominuoti vaizdas ir garsas, tačiau deja, to neišvysime.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nors čia dokumentinio pobūdžio juosta ir kiekvienas vaidina save, tačiau neprabilti apie niekam tikusią ir nenatūralią vaidybą prieš kameras yra sunku. Matosi, jog atlikėjai tampa puikiomis prodiuserių marionetėmis, nes beveik viskas, kas rodomas šiame darbe – surežisuota. Tiek replikos, tiek veiksmai, tiek veido grimasos ir bandymas išspausti daugiau jausmų, atrodo juokingai. Tai parodo, kaip už pavadėlio vedžiojami šie jaunikliai, kurie net atsidusti be Winstono ir Cowello leidimo negali. Kraupus vaizdas ir tiek. Tikėkimės, jog ateityje neturėsime galimybės, pamatyti vieną iš šių „princesių“ vaidybiniame filme.

Verdiktas

„1 Direction: tai mes“ – tai šiurpą ir gailestį keliantis dokumentinio pobūdžio muzikinis filmas apie penkių vaikinukų bandymus tapti legendiniais „The Beatles“, kuriame išskyrus kelis neblogai pateiktus muzikinius kūrinius, visa kita yra prasta, pradedant nuo chaotiškai su apgailėtinu montažu pateiktos siužetinės linijos iki nenatūralaus atlikėjų pasirodymo prieš kameras.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10

Bendras vertinimas: 2/10

Samsara / Samsara


Premjera: Rugpjūčio 23, 2012Samsara
Premjera Lietuvoje: Birželio 21, 2013
Kino platintojas: SmartWay Systems
Indeksas: N7
Trukmė: 102 min.
Žanras: Dokumentinis 
Šalis: JAV
Režisavo: Ron Fricke
Vaidina: Balinese Tari Legong DancersNi Made Megahadi PratiwiPuti Sri Candra DewiPutu Dinda PratikaMarcos Luna

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 77/100
Metacritic – 65/100

Filmo biudžetas – 4 000 000 $

Filmo pajamos – 2 660 150 $

Siužetas

Šiame filme pasakojamos dvi istorijos: vienuolio, bandančio pasiekti dvasinį nušvitimą, atsisakant pasaulio ir moters, kuri kovoja už gyvenimą ir meilę. Žiūrėdami filmą grožėsitės nuostabiais Himalajų vaizdais, meilės istorijomis ir nuolatinėmis gyvenimo prasmės paieškomis.

Buvaukine.lt sako:

„Nirvana“

Pripažintas dokumentikos kūrėjas Ronas Fricke pristato antrą pilnametražį ilgai brandintą darbą apie gražiausius pasaulio kampelius. Po neįtikėtinos 1992 metais pasirodžiusios dokumentikos „Baraka“, režisierius ilgus metus nesirodė viešumoje kurdamas savo naują nirvanos viziją. Kino kūrėjas atliko beveik visas filmavimo funkcijas nuo režisieriaus, scenarijaus autoriaus, operatoriaus iki montažo.

Režisierius kviečia visus kino mylėtojus pasinerti į tobulo grožio oazę, pamatyti stulbinančius vaizdus ir kartu susipažinti su įvairiausių kultūrų atstovais ir jų papročiais.

Apie ką mes čia…

Įspūdinga kelionė po įvairiausius pasaulio kraštus. Kerintys gamtos stebuklų, katastrofų, miestų vaizdai nukels į visiškai kitą realybę, nei žmonės yra įpratę matyti labiau civilizuotose šalyse, kuriose pamirštama istorija, tradicijos ir gėris.

Kūrinio vidus

Režisierius pradeda savo kelią į žiūrovo širdį labai ramiais tonais. Puikūs ir atpalaiduojantys vaizdai, šokiai, po kurių staiga viskas pasikeičia, pajaučiama baimė sukelta siaubingų katastrofiškų vaizdų, kuriuos pakeičia senovės civilizacijų kultūros ir jų paveldo vaizdai, o galiausiai pasimato filmo pavadinimas – „Samsara“, kuris lyg ir nuteikia dar didesnei intrigai.

Kelionė prasideda Tailande. Meistriškai pateikiami šalies vaizdai, miestelių prieigos ir filmą paįvairinanti žmonių buitis. Parodomos ir tūkstantmečius gyvuojančios tradicijos. Išties, po tokio pristatymo pasijaučiama lyg rojuje, kur technologijos dar nepavergė žmonių protų. Pabaigus kelionei po Aziją iš karto iškeliaujama į Afriką. Puikiai išsilaikę monumentai, pastatai ir, galiausiai, skurdas, destrukcija ir lūšnynai iškyla prieš mūsų akis. Įdomiausia, jog režisierius manevruoja tarp skurdaus ir turtingo gyvenimo vaizdų, perteikia pasaulio susidvejinimą. Afrikos gentys, jų papročiai, gyvenimo būdas prilygstantis akmens amžiui turi kažką savito, malonaus ir bendro su dabartimi. Visgi šis kontinentas yra gyvybės lopšys. Iš karto po šių vaizdų, kaip priešprieša, parodomi Japonija ir Tokijas, energija alsuojantys momentai. Žinoma, be metaforos čia neapsieinama. Dviejų civilizacijų palyginimas, progreso ir regreso atvaizdas, tačiau, kas yra laimingesnis, ar žmonės gyvenantys uždaroje bendruomenėje, ar didmiesčių supuvusi visuomenė? Klausimas nereikalaujantis atsakymo. Tokia ilga kelionė po pasaulio kraštus suteikia daugiau dvejonių apie ateitį.

Neapsieinama ir be religijos. Kino kūrėjas pabrėžia rasizmą, todėl pasimato krikšto scenos ir įvairiausių rasių žmonės, kurie priima krikščionybę iš kunigo rankų.

Matoma ir pati visuomenė, žmonių tikslai ir laiko leidimo būdai. Nuo kalėjimų, kalinių kasdienybės iki tuščių gyvenimo akimirkų švaistymo klubuose. Benamių ir turčių gyvenimo akimirkos, bet svarbiausia, jog tai nėra kritika, tai yra tiesiog karmos padariniai. Galiausiai prieinama prie destrukcijos ir karo. Siaubingais vaizdais parodoma, jog žmonija susinaikins pati ir galiausiai viskas vėl priklausys augalijai ir gyvūnijai, kaip tai buvo prieš milijonus metų.

Pasibaigus šiai nuostabiai juostai ir tarsi nubudus iš nirvanos galima pasakyti, jog ne tik siela yra švaresnė, bet ir gyvenimo spalvos atrodo kitaip. Filmas lygus pamokai apie gyvenimą ir jo vertybes, o pabaigoje galima sau užduoti retorinį klausimą – kam švaistyti gyvenimą veltui, kai šiame pasaulyje galima save realizuoti prasmingiau?

Techninė juostos pusė

Kiekviena techninė filmo detalė yra puikiai suderinta. Vaizdai, kurie perkelia mus į įvairiausias šalis – tai nuostabaus operatoriaus darbo ir režisieriaus vizijos nuopelnas. Stulbinančiai parodomos vietovės, gamtos stebuklai, katastrofų vaizdai, buitis.

Vaizdą papildo ir atpalaiduojančiai nuteikia savotiškas garso takelis. Kiekviena kompozicija – tai lyg meditacija. Tolimųjų Rytų tonai perkelia žiūrovą į nirvanos būseną, kuri taip ir nepaleidžia iki paties finalo.

Viską vainikuoja montažas. Pats geriausias viso filmo komponentas. Vaizdai suderinti taip, jog sukuria labai daug minčių ir kino kūrėjo paslėptų metaforų apie kitokį gyvenimą. Tiek metų kurtame darbe atsiskleidžia visas kruopštumas. Netgi galima prisiminti Terrence‘o Mallicko šedevrą „Gyvenimo medis“, kurio montažas taipogi sudaro vieną didelį stebuklą.

Verdiktas

„Samsara“ – tai dvasiškai atpalaiduojanti kelionė po žmogaus pasąmonės gelmes. Įspūdingų vaizdų, puikių metaforų, idiliškų muzikinių kompozicijų mišinys nukelia į savotišką meditaciją, iš kurios pabusti galima tik pasibaigus filmui, kurią galėtume pavadinti – nirvana.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Bendras vertinimas10/10

1410. Žinomas nežinomas Žalgiris


Premjera: Sausio 15, 20131410. Žinomas nežinomas Žalgiris
Premjera Lietuvoje: Sausio 15, 2013
Indeksas: V
Trukmė: 80 min.
Žanras: Dokumentika, Istorinis
Šalis: Lietuva
Režisavo: Aleksandras Matonis

 

Filmo biudžetas – 300 000 Lt

 

 

Siužetas

Filmo tikslas – pateikti visuomenei, ypač jaunimui, tiesą ir paneigti stereotipus apie svarbiausius istorinius valstybės gyvenimo momentus. Filmo tema – vieno garsiausių Europoje vėlyvųjų viduramžių mūšio istorinių aplinkybių išaiškinimas ir nežinomų arba mažai žinomų faktų pateikimas.

Buvaukine.lt sako:

„Atskleistos paslaptys“

Režisierius ir scenaristas Aleksandras Matonis plačiajai visuomenei pristato dokumentinę juostą apie vieną didingiausių mūsų šalies mūšių, nulėmusių tolimesnę viduramžių Europos ateitį. Kino kūrėjas kartu su istorikų komanda kviečia kiekvieną Lietuvos mylėtoją pasinerti į kelionę laikų bei atsidurti Žalgirio mūšio kovos lauke, pamatyti viską savo akimis bei sužinoti faktus, kurie tik neseniai pamatė dienos šviesą, o kartu ir pasidžiaugti šalies didybe, kuri kėlė grėsmę visam negailestingam Kryžiuočių ordinui.

Apie ką mes čia..

1410 metais liepos penkioliktą dieną dvi tuo metu galingos armijos susidūrė mūšyje, kuris visiškai apverčia aukštyn kojomis Lietuvos ir Lenkijos šalių raidą. Nauji atradimai, naujos versijos ir hipotezės, kurios leidžia pažvelgti į šį istorinį mūšį visai kitokiu kampu, nei yra parašyta dabartiniuose istorijos vadovėliuose.

Kūrinio vidus

Reikia pripažinti, jog naujas Aleksandro Matonio dokumentinis filmas yra lygiavertis su geriausiomis „Discovery“ kanalo laidomis. Preciziškai ir detaliai atpasakotas legendinis mūšis yra puiki duoklė šalies istorijai. Sugriaunama nemažai legendų ir mitų, sužinomos paslaptys, kamuojančios daugelį istorijos mylėtojų, bei puikiausių profesorių kalbų dėka gaunama puiki istorijos pamoka. Galima teigti, jog filmas yra puiki edukacinė priemonė, tinkanti tiek mokykloje, tiek ir universitete.

Peržiūros metu puikiai nuteikia siužetinės linijos eiga. Dėl vieno ar kito Žalgirio mūšio aspekto sukuriama intriga. Paslaptys atskleidžiamos lėtai, kartais net atrodo, lyg būtų žaidžiama su žiūrovu. Meistriškai pateiktas scenarijus ir faktai palaipsniui, kaip kokia dėlionė, sugeba atkurti bendrą paveikslą, kas žiūrovams maloniausia.

Parodoma Lietuvos didybė, tačiau įdomu, jog režisierius nekoncentruoja visų jėgų pateikti tik vieną medalio pusę. Lenkijos karalystė ir pati tauta taip pat pateikiama didingai, matosi, jog šiam režisieriui, o kartu ir scenaristui, nėra būdingas nacionalistinis požiūris. Žinoma, kiekviena tauta bando sau priteisti nuopelnus, bet visgi parodomi istorikų interviu visiškai sugriauna mitus apie Lietuvių pasitraukimą iš kovos lauko bei kartu sugeba nepažeminti Lenkijos kariuomenės nuopelnų.

Pokalbiai apie anų laikų karinės galios svarbą, apie riterių kasdienybę bei žinomų paveikslų, kaip Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“ analizes, tik pasodrina peržiūrą. Meniškai ir išdidžiai parodyta kultūra primena, jog kadaise buvusi paskutinė pagonių šalis nenusileido net pačiam Kryžiuočių ordinui, o netgi sugebėjo kai kuriose vietose jį lenkti.

Kelionė po istorines vietoves, amatininkų pristatymai ir pati kultūra – tai vienas didesnių juostos pliusų, o kartu ir puiki pažintis su protėviais, kurie sustabdė ir, galima sakyti, sunaikino didingą užkariautoją. Išdirbtas ir malonus akiai darbas yra vienas įsimintiniausių šalies dokumentinių darbų per daugelį metų.

Techninės pusės ypatumai

Gerbiamas kino režisierius Juozas Matonis, šiame filme atlikęs operatoriaus vaidmenį, yra vienas svarbesnių filmo variklių. Vaizdžiai parodantis istorines vietoves, už rankos vedantis žiūrovą po Žalgirio mūšio lauką, jis sugeba magiškai atkurti viduramžių atmosferą, kuri lydi ir nepaleidžia iki pat filmo galo.

Muzikinė kompozicija irgi parinka apgalvotai. Filmas nuo ramaus vaizdo pereina ties griausmingu, o po to vėl nusiramina ir leidžia žiūrovui peržiūros metu vėl sėdėti ramybėje.

Montažas stiprus, nors viena vieta yra nelabai tinkanti peržiūrai kine. Kas dvidešimt minučių pasirodantis filmo pavadinimo užrašas sugeba nutraukti įsijautimą į juostą, tačiau suprantama, taip buvo padaryta – filmas bus parodytas ir televizijoje, o tarpas tarp reklamų yra būtinas. Apibendrinant, tai – tikrai solidus ir meistriškas darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių, kaip tokių, filme nėra, nebent galima padėkoti už dalyvavimą Garbės sargybos kuopai, kurie prieš žiūrovą pasirodo kaip riteriai. Visi kiti – tai mokslininkai ir istorikai, pateikiantys faktus apie Žalgirio mūšį.

Jausmingiausias yra mūsų šalies žinomiausias istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas. Gana atvirai kalbantis apie abiejų šalių svarbą šiame mūšyje, profesorius ir pajuokauja, o tas dar labiau pagyvina rimtesnę atmosferą.

Vaizdžiai ir plačiai pasakojantys mūšio eigą švedų profesorius Svenas Ekdahlas bei lenkų profesorius Kšištofas Ožogas labai ramiu būdu pateikia ne tik faktus, tačiau ir savo hipotezes apie kruviną mūšį, todėl pasijaučiama lyg paskaitos metu. Kai kuriems žmonėms tai bus net ir kelionė praeitin į studentavimo laikus.

Verdiktas

„1410: žinomas, nežinomas Žalgiris“ – tai unikali kelionė į Lietuvos bei Lenkijos valstybių praeitį, į vieningą ir galinčią pasigirti smogiamąją galią, bendradarbiavimą, sunaikinusį mirtį nešantį priešą. Filmas, skirtas bet kokio amžiaus žmogui, prilygstantis edukacijai bei tiesiog supažindinimui su praeityje buvusia abiejų šalių didybe. Kokybiškai pateikto scenarijaus, preciziško montažo bei vaizdaus operatoriaus darbo dėka tai neabejotinai vienas geriausių pavyzdžių savo žanre.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

%d bloggers like this: