Category Archives: Detektyvas

Nuodėmių miestas 2 / Sin City: A Dame to Kill For


Premjera: Rugpjūčio 22, 2014Sin City: A Dame to Kill For
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 29, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 105 min.
Žanras: Veiksmo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Rodriguez
Vaidina: Mickey Rourke, Jessica Alba, Josh Brolin, Joseph Gordon-Levitt, Rosario Dawson

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 45/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 12 336 000 $

Siužetas

Tamsaus, niūraus ir grėsmingo miesto fone pasakojamos istorijos yra ne mažiau niūrios ir grėsmingos. Į pavojingiausias situacijas nuolat patenkantys jų herojai sprendžia savo (ir aplinkinių) problemas, vaikosi malonumų ir ieško atsakymų į pačius keisčiausius juos kamuojančius klausimus.

Buvaukine.lt sako:

„Fatališka moteris“

Žinomas kino chuliganas, kultinis Amerikos režisierius, prodiuseris ir scenaristas, meksikietis Robertas Rodriguezas savo rankomis prisidėjęs prie tokių įsimintinų ir legendinį statusą įgavusių filmų kaip „Desperado“, „Keturi kambariai“, „Fakultetas“, „Mačetė“ ir „Nuodėmių miestas“, kartu su savo senu bičiuliu ir pastarojo filmo, 2005 metų šedevro, kūrėju Franku Milleriu pristato antrą, kultinės grafinės novelės ekranizacijos dalį.

Efektingas ir daug žadantis duetas kviečia antrą sykį pasinertį į nuodėmių, chaoso, smurto ir seksualumo kupiną pasaulį, kurį valdo korupcija, nusikalstamumas bei pagieža, o patys ištvermingiausi bando kovoti su siaubu, sklindančiu iš teisėsaugos pusės.

Apie ką mes čia…

Dvaitas Makartis negali sau atleisti, kad buvo klastingai įviliotas į pražūtingas pinkles paspęstas moters vardu Ava Lord. Kupinas neapykantos, jis pasiruošęs atkeršyti už kiekvieną jam suteiktą skausmingą akimirką. Tuo tarpu kitoje miesto dalyje, seksualioji šokėja Nensė bando susitaikyti su savo mylimojo, detektyvo Hartigano mirtimi, kuris dėl jos pasiaukojo iššovęs sau į burną iš galingojo magnumo. Abiems gyvenimo nuskriaustiems teks užmiršti savo nuoskaudas ir pasiruošti dar vienai kovai su artėjančiu blogiu, norinčiu užvaldyti visą paleistuvaujantį miestą.

Kūrinio vidus

Ištikimiausiems Franko Millerio kūrybos gerbėjams prireikė ilgų ir nuobodžių devynerių metų, kad vėl galėtų išvysti didžiajame ekrane pamėgtus, 2005 metais pasirodžiusius, herojus ir pasakojimą, kuris tais laikais buvo pripažintas vienu originaliausių komiksų ekranizacijų. Kiekvienais metais Robertas Rodriguezas žadėjo apie tęsinį, o gal ir du, nes matė šią istorija trilogijos pavidale, tačiau kalbos teliko kalbomis iki užpraeitų metų, kai studija kartu su grafinės novelės autoriumi pradėjo pasiruošimo darbus. Kelis kartus nukeltas filmas signalizavo, kad su projektu kažkas negerai, tačiau galiausiai išaušo ta diena, kai „Nuodėmių miestas“ atkeliavo į mūsų šalį. Reikia pripažinti – šioks toks nepasitenkinimas po peržiūros liko, tačiau visumoje, tai nuostabus reginys.

Juosta padalyta į keturias istorijas, kaip tas buvo ir su pirmtaku, tačiau šiame filme sulaukėme tik penkių skyrių, o ne šešių, kuo galėjo pasigirti originalas. Pats pasakojimo būdas antroje dalyje yra pernelyg nuobodus ir neturintis tokio šarmo kaip 2005 metų filmas, tačiau bendras pateikimas džiugina. Visgi antrame „Nuodėmių mieste“ galime sužinoti nemažai detalių apie pamėgtus herojus, kurie džiugino ir kartu kaitino akis savo pasirodymais prieš devynerius metus. Taip pat galima paminėti tą faktą, jog smurtas šiame filme atrodo žymiai brutalesnis. Estetikos neliko, tačiau toks kūrėjų sprendimas nėra blogas. Visgi reikėjo kažkaip atitraukti akis nuo tam tikrų scenarijaus spragų. Ypač dialogų, kurie daugelyje vietų labai nuvalkioti ir visiškai neturintys jokio šarmo. Toks juostos pateikimas, nors ir keliose scenose buvo pernelyg grubus, atgimė žymiai tamsesniame miesto pavidale. Susišaudymai, nuogi ir itin karšti kūnai – tai dar vienas pliusas, kuris uždengia kai kurias monotoniškai vykstančias scenas. Prisiminkime paskutinę istoriją ir tą nepakartojamą šokį, kuris, be abejonių, išliks dar ilgai po filmo peržiūros mintyse.

Herojų filme nemažai, tačiau esminis kolektyvas, kurį buvo galima matyti originalioje juostoje sugrįžo. Reikia pripažinti – ne visi jie nesusižiūri taip efektingai kaip 2005 metais. Aktorių amžius išduoda personažų perteikimą ir jų trukumus, tačiau kaip bebūtų, tai visgi „Nuodėmių miestas“, kuriame Marvas, Dvaitas ir Geil vykdo teisingumą. Tiesa, Dvaito veidas pasikeitė, tačiau kaip mes žinome, tai lyg ir pirmos dalies priešistorė, todėl toks pasikeitimas yra gana logiškas. Prisiminkime pirmo filmo pokalbį, kuriame Geil sakė apie Dvaito plastinę operaciją ir apie fizinius pasikeitimus. Taip pat pasikeitė ir seksualioji Miho. Sunku yra vertinti naują veikėjos veidą, tačiau akivaizdu, kad žiūrovai neprarado nieko, dėl ko galėtų kaltinti abu režisierius. Filmą pagražina pirmos dalies antagonistas Manutas, senatorius Rorkas bei epizodiškai pasirodantis Hartiganas. Naujokų tarpe privaloma išskirti titulinės damos personažą, Avą Lord, kuri puikiai papildė bendrą projekto paveikslą. Neblogu veikėju galima įvardinti ir Džonį, kuris kiekvieną kartą pasirodydamas ekrane džiugino savo aktoriniais sugebėjimais. Visgi scenos su Ava ir juo tikrai yra pačios spalvingiausios. Visi šie veikėjai nebuvo taip gerai atskleisti kaip originaliame filme, ypač jeigu eina kalba apie dialogus, kuriuose personažai pristatinėjo save itin vaizdingu būdu.

Atėjus filmo pabaigai apninka keistas jausmas. Lyg ir ne iki galo išpildyta idėja, tačiau pasitenkinimas išlieka. Visgi lauktas devynerius metus projektas nenuvylia taip stipriai kaip buvo galima tikėtis. Gaila tik, kad tęsinys skirtas vienai peržiūrai, po kurios dar ilgai nesinorės jo peržiūrinėti. Skirtingai nei pirma dalis, kuri su kiekvienu kartu patinka vis labiau ir leidžia atskleisti dar daugiau detalių, čia viskas patiekta kaip ant lekštutės, kas ir leidžia naujam Roberto Rodriguezo filmui pasijusti prastesniu už kultinį pirmtaką. Žinoma, kartu ir juostos stilistika nekelia tokio susižavėjimo naujoviškumu, kuris 2005 metais pritraukė minias žmonių į kino teatrus. Kūrėjai pernelyg ilgai tempė su tęsiniu, nes iki to laiko pasirodė „300“, „Stebėtojų liga“, „Dvasia“, kurie iš dalies ir sužlugdė puikų bei išskirtinį „Nuodėmių miesto“ nuarą.

Techninė juostos pusė

Vienintelis faktorius, kuris sugeba išlaikyti juostos didybę – tai, žinoma, neatsiejamas ir itin stilingai pateiktas Franko Millero kūrybos braižas. Tai tiesiog stulbinantis specialiųjų efektų darbas, kuris įmantriai įviniotas į trimatę erdvę padarančią šį reginį žymiai efektingesniu. Gilesnis vaizdas, kurį suteikia 3D specialieji efektai, leidžia pamatyti visą filmo techninį potencialą. O ir pats efektas nėra prastas. Prieš nosį skraidantys įvairūs daiktai – irgi vienas iš geresnių adrenalino pojūčių patirtų kino salėje.

Kameros darbas tiek pirmame filme, tiek antrame priklauso juostos režisieriui Robertui Rodriguezui, kuris dažnai savo režisuotuose darbuose užsiima operatoriaus funkcijomis. Čia vienas stipresnių abejų dalių vizualinių kozirių, kuris sugeba įtraukti dar labiau į tą paleistuvių, korumpuotų policininkų, banditų pasaulį. Robertui galbūt geriausia būtu tapti operatoriumi, o ne režisieriumi, nes šioje sferoje jis nepakartojamas.

Muzikinė filmo palyda – tai dar vienas techninis pliusas, kuriam negalima atsispirti. Puikų vizualą papildančios dainos ir stiprūs skambesiai sukelia tikrą orgazmą tiek akims, tiek ausims, todėl scenarijus tam tikromis akimirkomis pradeda negalioti, nes ausyse skamba nepakartojami skambesiai. Ir vėl už tos techninės pusės vairo stovi ne kas kitas, o juostos režisierius.

Anksčiau buvo minėta, kad istorijos sulipdytos pernelyg vangiai, todėl didelę kaltę galima suversti montažo darbams, kuriais užsiiminėjo visų galų meistras, režisierius Robertas Rodriguezas. Labai neestetiškai atrodo perėjimas iš trečio pasakojimo į ketvirtą. Subtilumo nulis. Žinoma, dėl garso montažo to pasakyti negalima – čia jokių priekaištų nėra. Įspūdingi susišaudymai ir muštynės priduoda tinkamo ir galingo efekto bendram šios juostos pateikimui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Įvyko šiokie tokie pasikeitimai aktorių kolektyve, bet tas tikrai nepakenkė bendram juostos vizualiniam grožiui. Žinoma, du aktoriai, kurie pirmoje juostoje vaidino itin svarbius veikėjus, mirė (Brittany Murphy bei Michael‘is Clarke‘as Duncan‘as). Jų tikrai truko – visgi, abu aktoriai spindėjo nerealia charizma.

Pagrindiniame vaidmenyje šį kartą atsiduria Joshas Brolinas, kuris pakeitė pirmoje juostoje pasirodžiusį Clive‘ą Oweną Dvaito vaidmenyje. Netgi labai puikus pasirinkimas tokiam vaidmeniui, nes Joshui netrūksta nei charizmos, nes brutalumo, o ir vaidina jis nepriekaištingai. Taip pat vienas pagrindinių vaidmenų skirtas ilgai nematytam Mickey Rourke‘ui, kuris įsilieja į Marvo amplua. Ne toks kietas, ne toks greitais ir ne toks efektingas kaip pirmame filme, tačiau išlaikantis klasę ir turintis dar šiek tiek parako.

Moterų tarpe irgi įvyko šiokie tokie pasikeitimai, tačiau labiausiai žavi tai, jog filme pasirodė prancūzė Eva Green, kurią visi vyrai mėgsta dėl jos amžino apsinuoginimo. Turint tokį kūną nenuostabu, kad aktorė mėgsta ji rodyti viešai. Šiame filme ji pasirodė ne tik gerai pademonstruodama savus fizinius duomenis, tačiau ir suvaidino dar vieną klastingos moters portretą. Čia šviesiausias viso aktorių kolektyvo momentas, nes tokį seksualumą, kuriuo spindėjo Eva nurungti galėjo nebent Angelina Jolie, kuriai ir buvo pasiūlytas šis vaidmuo dar prieš penkerius metus.

Kiti gražūs veidai ekrane buvo Jessica Alba „Nancy“ bei Rosarie Dawson „Geil“ vaidmenyse. Abi damos žymiai nusileido savo pirmiesiems pasirodymams, tačiau pademonstruoti savo seksualumo joms užteko laiko. Ypatingai žavingas šokis gerbėjams buvo padovanotas iš Jessicos Albos pusės. Tai tikrai kažkas nerealaus.

Maloniu papildymu tapo ir Josepho Gordono-Levitto suvaidintas Džonis. Itin stilingai pateiktas herojus, kuriam užtekdavo pasirodyti ekrane ir jau pasidarydavo įdomu. Džonio istorijos pateikimas ir visa siužetinės linijos eiga išpildyta patraukliausiai.

Epizodiškai filmą papildydavo Briuce‘as Willisas, Ray‘us Liota, Jamie Chung, Powersas Boothe, Jeremy‘is Pivenas, Junoi, Alexa Vega Temple bei Christopheris Lloyas. Jie irgi pakankamai neblogai prisidėjo prie spalvingo ir niūraus „Nuodėmių miesto“ pateikimo.

Verdiktas

„Nuodėmių miestas 2“ – tai ilgai lauktas kultinio 2005 metų šedevro savo turiniu žymiai prastesnis tęsinys, kurio pranašumas prieš originalą siejasi tik su žymiai kokybiškesne vizualine puse, brutalumu ir apnuogintų kūnų demonstravimu. Tačiau keturios pateiktos istorijos vienareikšmiškai nublanksta prieš tą reginį, kurį prieš devynerius metus mums pirmą kartą pristatė Franko Millerio ir Roberto Rodriguezo duetas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

Vardas tamsoje / Name in the Dark


Premjera: Spalio 11, 2013Vardas Tamsoje
Premjera Lietuvoje: Spalio 11, 2013
Kino platintojas: Meed films, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 90 min.
Žanras: Detektyvas
Šalis: Lietuva
Režisavo: Agne Marcinkeviciute
Vaidina: Rimante Valiukaite, Sonata Visockaite, Deimena Drasutyte, Vytautas Kaniusonis, Gediminas Storpirstis

IMDB – 4.2/10

Filmo biudžetas – 1 000 000 $

Filmo pajamos – 31 000 Lt

Siužetas

Filmo veiksmas rutuliojasi 1995 metais mažame Lietuvos miestelyje. Veiksmo centre – policijos nuovada, kurioje šeimininkauja nuovados Viršininkas, Tardytoja bei nuovados sekretorė Atali. Tardytojos kasdienybė – naivių gyventojų skundų nagrinėjimas ir buitinių ginčų sprendimas. Tačiau vietiniame viešbutyje įvykdyta jaunos merginos žmogžudystė iš pamatų supurto pareigūnės gyvenimą.

Buvaukine.lt sako:

„Provincijos žudikas“

Praėjus beveik trisdešimčiai metų, Lietuvos kino padangėje vėl galima išvysti detektyvinio žanro juostą, kurią dovanoja kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, remdamasi Renatos Šerelytės romanu.

Režisierė pristato intriguojantį ir paslaptingą tamsų filmą, kuriame žiūrovas pats turės apgalvoti visą veiksmo eigą, nes užsuktas siužetas privers gerai pasukti smegenis, išnarpliojant šią neįprastą bylą.

Apie ką mes čia…

Atokiame miestelyje, kuriame visi kiekvieną pažįsta, įvyksta kraupus nusikaltimas. Viešbučio kambaryje rasta negyva mergina. Bylą ima tirti žinoma miestelio tardytoja, kurios sumanus protas priveda ją prie labai kraupios tiesos.

Kūrinio vidus

Nepilno mėnesio bėgyje, gauname jau ketvirtą lietuvišką juostą, tačiau šį kartą jaučiamas vienas didžiausių nusivylimų, nes dabar tiesiogine to žodžio prasme, pasišaipoma iš žiūrovų pristatant antrarūšį televizinio lygio projektą.

Prasidėjus juostai matosi labai silpnas produkcijos lygis, siužetinės linijos eiga visiškai chaotiškai pateikiama, o blogiausia, jog pati istorija sudėliota gabalais, todėl prarandamas ir nuoseklumas, galintis priversti jausti įtampą ir nežinią nuo ekrane rodomų vaizdų. Kaip bebūtų gaila, tačiau to neįvyksta, todėl netgi sunku atsipalaiduoti, kai ekrane matosi juosta, sukurta televizijai pigaus serialo pavidalu.

Pati filmo istorija galbūt ir būtų įdomi, tačiau veiksmo pateikimas ir, žinoma, nuobodžios buities akcentavimas visame filme leidžia tik nuobodžiauti žiūrint į laikrodį kada jau pasibaigs šis nesąmoningas pobūvis kine. Išties, jau įpusėjus filmui galima suprasti, kaip jis pasibaigs net neskaičius knygos. Sukurti detektyvinę atmosferą režisierei nebuvo lemta, kol galiausiai, viskas virsta į kraupią dramą su neįtikinamu siužetu. Nejaugi tokio filmo nusipelnė mūsų šalies žiūrovai? Tikrai ne. Gaila dar knygos autorės, su kurios kūriniu taip neatsakingai pasielgta.

Filmo veikėjai šiek tiek atskleidžiami, žinoma, tuo pačiu parodoma lietuviškosios provincijos buitis bei žmonių mentalitetas. Ypač gerai pateikiama senyvo amžiaus mokytoja, kuri asocijuojasi su vienatvės jausmu. Tokių senolių sutinkame gyvenime dažnai, todėl bent jau veikėjai pateikti atitinkamai, kas priduoda filmui vienkartinio džiugesio. Pagrindinė filmo herojė, tardytoja, pateikiama taipogi neblogai, parodoma jos metamorfozė, nuo įsimylėjusios mergaitės iki šiurkščios moters, kuri savo gyvenime neturi nieko šviesaus. Tuo ir pasibaigia personažų įdomumas.

Vienas iš neblogų ir retų filmo dalykų, tai sovietmečio pateikimas ir niūri, pilka to laikotarpio atmosfera lydinti filmo scenas. Čia pasidarbuota iš peties, bent jau autentiškai pristatyta atmosfera, kas jau džiugina akis, ir parodo bent režisūros būvimą filme.

Viską apibendrinus ir nenorint išpasakoti pačių geriausių ir intriguojančių vietų, galima teigti, jog tai vienas prasčiausių lietuviškų kurinių, kuris vos lenkia nieko vertą Martinsono „Tylią naktį“.

Techninė juostos pusė

Silpnas filmo biudžetas iš karto apsireiškia pasižiūrėjus į juostos kokybę. Operatoriaus darbas apgailėtinas, montažas tuo labiau, ypač pasižiūrėjus kaip sudėliotos visos scenos. Susidaro įspūdis, jog kurta buvo specialiai tam, kad filmą parodytų per televiziją ir jau nuspręsta, kuriose vietose bus reklama.

Garso takelis taipogi silpnas, vien tik pradžioje įtemptos muzikinės kompozicijos melagingai afišuoja apie juostos įtemtos atmosferos buvimą, bet, deja, pradžia ir liko pati smagiausia, kai nuotaika dar nebuvo sugadinta po peržiūros.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip jau dažnai minima, viena didžiausių lietuviško kino bėdų – tai aktorių vaidyba. Šiuo atveju darosi tiesiog juokinga, nes atrodo, kad beveik visa „Dviračio žinių“ delegacija suvaidino šiame filme.

Vienintelis vertas pagyrimo, kaip keista, yra Aistis Mickevičius. Epizodiškai pasirodęs vyras bent jau įtikinamai perteikė savo vaidinamą personažą, ko negalima pasakyti apie likusius juostos dalyvius.

Neringa Varnelytė, Rimantė Valiukaitė, Gediminas Storpirštis, Algirdas Dainavičius – visi jie pasirodo klaikiai, o ką jau kalbėti apie Jurgitą Jurkutę, kurios pasirodymas pats prasčiausias. Netgi nupurto pasižiūrėjus į tokią prastą visų aktorių vaidybą.

Verdiktas

„Vardas tamsoje“ – tai prastas ir visiškai neintriguojantis detektyvas, kuriame dominuoja vien tik lietuviška depresija, silpna vaidyba ir neskoningai papasakota istorija, verčianti pagalvoti apie tolimesnę nacionalinio kino raidą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 2/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

%d bloggers like this: