Daily Archives: 2014-06-17

Transformeriai 4 / Transformers: Age of Extinction


Premjera: Birželio 25, 2014Transformers: Age of Extinction
Premjera Lietuvoje: Birželio 25, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 157 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo
Šalis: JAV, Kinija
Režisavo: Michael Bay
Vaidina: Nicola Peltz, Mark Wahlberg, T.J. Miller, Stanley Tucci, Sophia Myles

IMDB – 6.7/10
RottenTomatoes – 15/100
Metacritic – 30/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 1 111 111 $

Siužetas

Kartą vyro garaže atsiduria gremėzdiška metalo krūva, kuri, pasirodo, esanti ne kas kita, o transformeris. Juolab, nors ir gerokai aplamdytas, tačiau pats Optimas Praimas. Deja, toks Keido radinys nenudžiugina šalies vyriausybės, džiūgaujančios, jog autorobotai ir diseptikonai paliko Žemę, bei paskelbusios juos esant už įstatymo ribų. Jau netrukus Keido garažą okupuoja mokslininkai, verslininkai ir valdžios organų atstovai, siekiantys bet kokia kaina sunaikinti jų planus griaunantį bei praeityje didingu buvusį metalo gabalą. Tačiau ar jiems neteks persigalvoti, kuomet Žemę netikėtai užpuls ne itin draugiškai nusiteikę į robotus panašūs sutvėrimai?

Buvaukine.lt sako:

„Tai tik pradžia“

Specialiųjų efektų guru, įspūdingiausių sprogimų ir pirotechnikos filmuose naudojimo genijus, režisierius ir prodiuseris Michaelis Bay‘us prieš užsiimdamas tikrą pinigų kasyklą pavadinimu „Transformeriai“ buvo žinomas iš tokių įtampos kupinų veiksmo žanro atstovų kaip „Blogi vyrukai“, „Uola“ ‚ „Armagedonas“, „Perl Harboras“ bei „Sala“. Dabar jis pristato savo ketvirtą žinomos robotų franšizės dalį ir kartu patį brangiausią karjeros projektą.

Žinomas ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turintis kino kūrėjas kviečia į dar vieną, efektingą ir žymiai niūresnį pasakojimą apie milžiniškų ateivių robotų kovą Žemės planetoje, kurioje šį kartą pasakojimas pakryps visiškai nauja linkme.

Apie ką mes čia…

Nugalėjus deseptikonus ir jų pagrindinį vadą Megatroną, Optimas Praimas su savo bendražygiais pasišalina ir leidžia žmonėms vėl ramiai gyventi. Deja, ne visi susitaikė su tuo, kad Žemėje yra robotų pavidalą turintys ateiviai. Karas prasideda iš naujo, tik dabar didžiausiomis aukomis tampa būtent tie, kurie kadaise išgelbėjo visą žmoniją nuo sunaikinimo…

Kūrinio vidus

Apie režisierių Michaelį Bay‘ų galima pasakyti du dalykus – efektingų ir patrauklių akims filmų kūrėjas ir didžiausias Holivudo veidmainis. Iki dabar sunku patikėti jo žodžiais, kai jis 2011 metais prisiekė, kad treti „Tranformeriai“ bus paskutinis kartas, kai jis turės kažką bendro su jų visata. Pamačius milžiniškas pajamas nuomonė pasikeitė ir dabar sulaukėme pirmo iš būsimos trilogijos filmų. Akivaizdu, kad pinigai sugeba užtemdyti protą net ir patiems geriausiems savo srities vizioneriams. Laukiant filmo nebuvo visiškai jokio entuziazmo, nes koks nors yra žiūrėti į tą pačią pasakojimo schemą, kurią buvo galima pamatyti ankstesniuose filmuose. Vien vizualiais efektais pakerėti žiūrovą nėra taip paprasta, kaip buvo kadaise. Prisiminus pirmąją dalį, kai ji tiesiog susprogdino visus kino teatrus ir žiūrovai bėgo į kino sales po kelis kartus ir pasižiūrėjus gana neblogo pirmtako tęsinius, noras visiškai išgaravo. Tai geras pavyzdys, kai reikia sustoti tinkamu laiku, bet, kaip bebūtų gaila, kai kurie Holivudiniai garbėtroškos to nesuvokia.

Filmo pamatu tampa vos ne identiška pirmojo filmo istorija, kai nevykėliui po ranka pakliūna robotas ateivis. Viskas prasideda iš naujo, susipažįstame su naujais veidais, nes ankstesnių dalių veikėjų atlikėjai tiesiog atsisakė filmuotis dar vienam filmų serijos tęsinyje, kuri lyg ir logiškai buvo užbaigta 2011 metais. Veiksmas prasideda praėjus šiek tiek laiko po trečios dalies įvykių, tačiau sąsajų su ankstesnėmis dalimis viso filmo metu pilna. Tai gerai, nes lyg ir pasakojimas tęsiasi, atsiranda visiškai nauji priešai, tačiau labai jau primenantys praeitų filmų antagonistus. Netgi ir jų tikslas visiškai vienodas. Taip pat atsirado ir ilgai laukti dinobotai. Atvirai kalbant, tai jų pateikimas šiame filme labai tragiškas. Visiškai neatspindi klasikinių komiksų, senesnių animacinių filmų ar, tuo labiau, žaisliukų, pagal kuriuos ir buvo sukurti minėti pramogai skirti veikalai. Viskas paimta iš labai skurdų turinį turinčio 2013 metų animacinio serialo. Bent jau transformeriai, ypač Bambelbis ir Optimas, labiausiai priartinti prie klasikinio įvaizdžio ir ankstesnių filmų pavidalo. Antagonistas šį kartą žymiai galingesnis ir labiau išraiškingesnis nei Megatronas, tačiau ir jam pritruko fantazijos. Labai primityvūs veiksmai, privedantys prie dar vieno eilinio, banalaus ir pasikartojančio kituose panašiuose juostose siužetinės linijos pamato. Žmonių gretose labiausiai akį traukia pagrindinis naujos franšizės veidas Keidas. Visi triukai, kuriais teko pasipuošti naujam personažui, atrodo žymiai įtikinamiau nei tie, kuriais jau ketvirtą kartą iš eilės bando maitinti mus blizgantys ir spalvingi robotai. Keidas labai skiriasi nuo trilogijoje pasirodžiusio Semo. Čia buvo tikras, kovingai nusiteikęs vyras, gelbėjantis savo nuostabią šeimą. Beveik kaip Bredas Pittas filme „Pasaulinis karas Z“. Tai vienintelis geras scenaristo sprendimas – parodyti tokį energingą ir viskam pasiruošusį veikėją, kurio charizma užgožia net ir milijonus dolerių nupiešti kainuojančius robotus. Žinoma, kitų veikėjų labai keisti sprendimai priveda prie itin neigiamos reakcijos. Seniai tokio masto projekte nebuvo tiek daug loginių klaidų ir pasakojamos istorijos spragų.

Atmetus visas scenaristų klaidas, laikas ateina pačiam veiksmo apibūdinimui, nes tai yra antras pagal svarbą tokių projektų dalyvis, dėl kurio ir einama į kino ekranus. Tenka pripažinti, jog veiksmo pateikimas labai nuobodus ir neįtraukiantis. Visiškai toks pats sausas kaip ir pirmasis, nykus filmo anonsas. Pernelyg užtęstas istorijos pasakojimas priveda prie didesnio nuobodulio, kuris kas penkiolika minučių sugeba aplankyti bežiūrint į nesąmoningus dialogus ir herojų sprendimus bei jų įgyvendinimus. Epizodiškai pagyvinamas veiksmas priverčia laukti tikros kovos beveik dvi filmo rodymo valandas, bet tenka pripažinti, buvo verta. Galingas ir epinis finalinis susidūrimas, kurio metu kino salėje sėdint darosi tvanku. Bay‘us tikrai žino, kaip reikia gražiai ir didingai griauti miestus. Čia dar vienas pliusas, kuris ir išgelbėja visą nuoboduliu apipintą laukimą.

Patį filmą, kaip „Transformerių“ franšizės dalį, tenka įvertinti neigiamai, nes idėjos išpildymas labai tragiškas ir dubliuojantis ankstesnes dalis. Žinoma, juosta lenkia antrą dalį, kurią galime laikyti vienu blogiausių visų laikų gero filmo tęsiniu. Nauja trilogija prasidėjo iš gana šaltos natos, tačiau, jeigu kūrėjai neskubės ir priims teisingus sprendimus ateityje, galbūt galėsime sakyti, kad pagaliau „Transformeriai“ turi kažką daugiau nei vien tik buką scenarijų, krūvą efektų ir banalius dialogus apie nieką. Žinoma, kaip bebūtų, tai yra vasaros sezono „blokbasteris“ numeris vienas, bet kartu ir vienas didžiausių nusivylimų šiais metais.

Techninė juostos pusė

Visos šios kino franšizės pamatu tampa specialieji efektai ir dar daugiau specialiųjų efektų, kuriais tiesiog marga visas kino salės ekranas. Gražu pasižiūrėti, tačiau tenka pripažinti, kad postūmio ir progreso nuo trečios dalies pasirodymo visiškai nesimato. Tuo pačiu grafiniu varikliu sukurti robotai, tik grafiškai šiek tiek pakeisti jų pavidalai. Trimatis juostos efektas leidžia pamatyti gilesnį vaizdą ir tuo pačiu paslėpti tam tikras klaidas ir labai neįtikinamai pateiktus vizualiuosius efektus, kurie kai kuriose scenose atrodo netgi pernelyg dirbtinai. Prisiminkime „Ugnies žiedą“ ir palyginkime efektų kokybę, skirtumas akivaizdus.

Filmo dekoracijos, aplinka ir dizainas nenusileidžia ankstesnėms dalims, kas džiugina, nes dėl niuraus konteksto pats juostos fonas tampa labai patraukliu akimis ir tai suteikia šiokio tokio rimtumo, kad kaip banaliai tai skambėtų. Visą šį grožį mums pateikia juostos operatorius, iranietis Amiras M. Mokris, dirbęs su režisieriumi ties jo kitais projektais – „Blogi vyrukai 2“ ir „Transformeriai 3“. Paskutinio mūšio puikus kameros darbas suteikė šiai scenai neregėto epiškumo, kas leido pamiršti dvejų valandų trukmės nuobodulį.

Garso takelis ir kiekviena muzikinė kompozicija parinkta prie tam tikrą atmosferą turinčios scenos. Žinoma, čia nėra tokio išskirtinio muzikinio takelio, kuris lydėtų visą filmą taip vaizdingai kaip pirmoje dalyje, bet negalima skųstis. Bendrai, tai muzika nesugebėjo iš bėdos ištraukti siužetinės linijos pateikimo ir užtemdyti klaidas.

Montažas kai kuriose scenose ir perėjimas iš vienos scenos prie kitos netgi visai neblogai atrodo. Čia jaučiama kokybė, nes kitaip filmas virstų į visiškai neskaniai pateikta chaosą su keliomis veiksmo scenomis ir pokalbiais su robotais fone.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio vaidmens atlikėjo pasirinkimas – geriausias režisieriaus sprendimas per daugelį metų. Vietoje Shia Labeaufo į juostą pakvietus Marką Wahlbergą, su kuriuo kino kūrėjas dirbo „Kultūristų“ filme, franšizės tonas iš karto pakeitė spalvas. Juostos metu nėra visą laiką bėgiojančio ir desperatiškai atrodančio Semo, kurį buvo įkūnijęs visoje trilogijoje dabar jau ne populiarus, kaip jis teigia, Shia Labeaufas. Pasirodo rimtas, kupinas ryžtingumo karys, galintis valdyti kiekvieną situaciją ir nebijantis iššūkių. Markas ant savo pečių išnešė visą filmą ir tik jo charizmos dėka juostą galima žiūrėti nuo pradžios iki galo.

Markas Wahlbergs užtemdė visus kitus filme pasirodžiusius aktorius, tačiau jam į pagalbą ateina jaunoji karta ir, galima teigti, visai pakenčiamai vaidinanti. Nicola Peltz, įkūnijusi Keido dukrą, ekrane demonstravo ne tokius gardžius vaizdus, kaip kadaise Megan Fox, tačiau ir čia buvo galima akis paganyti. Personažas tuščias ir neįdomus, todėl jos buvimas kompensuoja visą jos veikėjos neįdomumą.

Jackas Reynoras vienintelis iš jaunesnių juostos veikėjų, į kurį galima žiūrėti rimčiau. Vaidybos plane aktorius nepademonstravo kokių nors išskirtinių savo talentų, tačiau žiūrint į jį susidaro malonus ir neerzinantis vaizdas. Jis čia net labai tiko.

Juostos neblogu papildymu tampa T.J. Milleris ir Stanley‘is Tuccis, kurie irgi bandė gelbėti susiklosčiusią situaciją. Tai pat prie jų galima prisikirti ir Titusą Welliverį, suvaidinusį Savojų. Kiti aktoriai atrodo kaip etatiniai statistai, negalintys nieko daugiau pasiūlyti, tik atlikti baldų funkcijas filmavimo aikštelėje.

Verdiktas

„Transformeriai: išnykimo amžius“ – tai visai efektingas, gražus ir specialiais efektais pagardintas bet visiškai neprogresyvus, labai nuobodžiai ir užtemptai papasakotas žinomos franšizės tęsinys. Jo kailį gelbėja ne didingi ir kovingai nusistatę robotai, o aktorius Markas Wahlbergas ir jo suvaidintas personažas, nešantis visą kūrėjų absurdą ir banalumą ant savo galingų pečių.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 5/10

Keršto aitvaras / Kite


Premjera: Gruodžio 31, 201422 Jump Street
Premjera Lietuvoje: Birželio 13, 2014
Kino platintojas: SmartWay, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 118 min.
Žanras: Veiksmo
Šalis: JAV, Meksika
Režisavo: Ralph Ziman
Vaidina: Samuel L. Jackson, Callan McAuliffe, India Eisley, Carl Beukes, Deon Lotz

IMDB – 5.0/10

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 1 544 787 $

Siužetas

Paauglė Sava atrodo kaip ir daugelis jos amžiaus merginų: šiek tiek drovi, ne visuomet surandanti bendrą kalbą tiek su suaugusiais, tiek su savo bendraamžiais. Tačiau kaip žinia, išvaizda dažnai būna apgaulinga. Šis atvejis – kaip tik toks. Sawa yra mergina su tamsia praeitimi ir dar tamsesne dabartimi…

Buvaukine.lt sako:

„Žudikės kredo“

Pietų Afrikos Respublikos kilmės režisierius, Ralphas Zimanas, antrarūšių filmų kūrėjas, 2001 metais pristatęs karinę dramą „Sergėtojas“ bei kriminalinį trilerį apie jaunimą „Jeruzalė“ kviečia į savos kūrybos patį brutaliausią ir stilistiškai patraukliausią veiksmo trilerį apie nesuvaldomą kerštą.

Režisierius pristato dar vieną, jau šimtą kartų kine matytą, istoriją apie mergaitę žudikę, kuri netekusi savo brangių žmonių ryžtasi nukauti visus skriaudikus, privertusius ją kentėti praeityje.

Apie ką mes čia…

Keršto kupina Sava nei vienai akimirkai negali užmiršti tos dienos, kai jai matant buvo nužudyta visa jos šeima. Mergina prisiekė surasti tą, kuris atsakingas už visą košmarą, kurį jai teko išgyventi būnant vaiku. Visus aršiausio priešo parankinius po vieną žudydama Sava artėja link užsibrėžto tikslo…

Kūrinio vidus

Filmuose keršto tematika jau taip nuvalkiota, kad su kiekviena nauja juosta pasidaro tiesiog juokinga, matant kūrėjų bandymą įgyvendinti tai, kas jau tūkstančius kartų buvo matyta kino ekranuose. Štai pasirodo dar vienas bandymas, kuriame pagrindiniame vaidmenyje atsiduria mergaitė. Tai yra tiesiog banalu, turint omenyje faktą, kad pats filmo pamatas itin primena Luco Bessono režisuotą kultinį prancūzų „Leoną“, Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“, 2008 metais pasirodžiusį veiksmo filmą „Ieškomas“ bei seksualų trilerį „Kolumbiana“. Galima paminėti dar daugiau panašų pavidalą turinčių filmų, tačiau vienintelis dalykas gelbėjantis šią ne itin vykusią juostą – tai taip vadinamas „bloody-art“, kuris suteikia išskirtinių sąvybių.

Siužetinės linijos pateikimas visiškai nesuprantamas. Taip, pagrindinė herojė turi motyvą kerštauti, tačiau režisierius pateikia pernelyg chaotišką filmo pamatą. Bežiūrint filmą, susidaro įspūdis, jog viskas primena muzikinį klipą, kuriame nėra nei logikos, nei prasmės ar tuo labiau įdomumo. Matomos kelios veiksmo scenos, kuriose labai žiauriai vykdomas kerštas, bet daugiau nieko. Juokingiausia, jog pati atmosfera primena nesenai kino teatruose rodytą „Reidą 2“, kuris jau imtas vadinti šio žanro šedevru. Filme, žinoma, nėra tokių dvikovų, gaudynių ar susišaudymų, tačiau pats pasakojimo būdas labai artimas kruvinam indoneziečių filmui. Čia galime pamatyti daug vaizdingų smurto scenų bei mergaitės rankomis seksualiai vykdomų žudynių. Kartais pasidaro netgi šlykštu žiūrėti į mergaitę vaikišku veidu, tačiau apsirengusią it iš stoties atklydusi merga. Taip pat tokiuose filmuose dažniausiai bent jau trumpai turi būti pateikta mafijos ar kriminalinio pasaulio elementų struktūra, jų vykdoma politika, tačiau čia, deja, nieko panašaus nematyti. Filmui įpusėjus viskas virsta į vieną nuobodžiausių kine matytų pasakojimų. Tokia juostos rutina tęsiasi iki pat beprasmės pabaigos.

Veikėjai itin šabloniški ir visiškai neįdomūs, neturintįs jokių išskirtinių bruožų. Pagrindinės veikėjos pristatymas neišvaizdus ir be jokios gilesnės prasmės. Viso filmo metu žiūrovas nė vienai akimirkai nebuvo supažindintas su Sava ir jos praeitimi, jos psichologiniu portretu. Kerštas kerštu, tačiau net ir iš tokios banalios idėjos galima pateikti žymiai įdomesnį istorijos pavidalą, kuris galėtų neblogai susilieti su išvaizdžiai paruoštu vizualiu pamatu. Savą supantys vyrai, Karlas ir Oburis, taip pat pateikiami kaip visiškai neįdomūs veikėjai. Vienintelė frazė, kurią galima įsiminti – Karlo ištarti žodžiai: „Aš sukuriau pabaisą… Gražią pabaisą“. Tai yra akivaizdžiai pati įsimintiniausia filmo scena, kurią lydi visai pakenčiamas garso takelis ir finalinė daina.

Nors filmo trukmė tik 90 minučių, tačiau jis tęsiasi labai ilgai, lyg koks košmaras. Pats filmas priklauso DVD kategorijai, todėl jo net neverta žiūrėti kine. Antrarūšės kino studijos panašiais projektais bando užsidirbti ir kartu išgyventi pristatydamos savo produktus tik skaitmeninėse laikmenose. Be abejonės, tai yra vienas prasčiausių metų filmų, kuriam reikėtų pagailėti savo nervų ir brangaus laiko, o pasirinkti išties vertą dėmesio kine filmą, po kurio nebus gaila išleistų pinigų.

Techninė juostos pusė

Kaip jau ankščiau buvo minėta, filmo pavidalas primena indoneziečių „Reidą 2“. Vizualiai tai išties stilingas ir gana patrauklus akims filmas, turintis niūraus konteksto su „blood-art“ ir grafinių novelių pavidalo. Dekoracijos paprastos, primenančios apleistą pastatą – matyt, visas filmavimo etapas ten ir vyko, todėl akivaizdu, kad kūrėjai bent jau taip galėjo sutaupyti pinigų.

Operatoriaus darbas pakenčiamas, tačiau dvikovų scenose, ypatingai atkreipiant dėmesį į smurto protrūkio scenas, kameros darbas nelabai džiugina. Pernelyg greiti perėjimai, sunkiai matomos detalės ir, kas blogiausia, veikėjų pristatymai pateikiami labai šaltai.

Vietomis muzikinis juostos fonas pagyvina atmosferą, bet tai dar nereiškia, kad visur ir jis tiko. Labiausiai įsimintinas filmo momentas – tai finaliniai titrai, kuriuose skamba Samuelio L. Jacksono ištarti žodžiai. Tikrai gera, ir, beje, vienintelė tikrai šviesi viso filmo akimirka. Kai laikas ateina rimtiems veikėjų susidūrimams, garso montažas irgi šiek tiek gelbsti.

Montažas tikrai blogas. Ypatingai neatsakingai sudėliotos filmo scenos primena studijos „Global Asylium“ kuriamus „šedevrus“. Per tokį chaotiškai pateiktą pasakojimą išsėdėti tas 90 minučių tampa tikrų tikriausia kankyne.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių vaidyba pasibaisėtina. Pagrindinės vaidmens atlikėja, India Esley neįtikinamai atkurė savo vaidinamą personažą. Visiškai jokių emocijų. Toks vaizdas, lyg stebėtum „Saulėlydį“ ir matytum nieko vertą Kristen Stewart su visą laiką išsižiojusia burna. Į pagalbą jai ateina ne ką geresnis partneris. „Didžiojo Getbsio“ aktorius, Callanas McAuliffe‘as, kuris, kaip ir jo kolegė, vaidina medinį žvilgsnį turintį simpatišką lūšnynų gyventoją. Kaip nekeista, simpatiškas gražuolis yra geraširdis. Bet, deja, ir jo veide nesimatė jokių emocinių protrūkių.

Vienintelis žmogus, kuris galėtų priversti pasižiūrėti šį filmą – tai kultinis Samuelis L. Jackonas, kurio vaidmuo ne toks reikšmingas, bet aktorius bent jau savo charizma atperka visas režisieriaus klaidas bei užgožia pagrindinio dueto pasirodymą ekrane. Liūdna tik dėl vieno – toks talentingas žmogus ateina filmuotis tokiuose nieko vertuose projektuose.

Verdiktas

„Keršto aitvaras“ – tai stilingai atrodantis, bet visiškai neįdomus, neužkabinantis, nuobodus ir labai primityvus filmas. Kruvinomis scenomis prifarširuotas bei keršto tematika sukurtas filmas, kuriame apart kelių muštynių scenų ir aktoriaus Samuelio L. Jacksono charizmos daugiau nėra nieko pozityvaus ar verto brangaus laiko.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 3/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 2/10

%d bloggers like this: