Kartą Niujorke / The Immigrant


Premjera: Spalio 17, 2013The Immigrant
Premjera Lietuvoje: Birželio 6, 2014
Kino platintojas: Garsų pasaulio įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 120 min.
Žanras: Drama
Šalis: JAV
Režisavo: James Gray
Vaidina: Marion Cotillard, Joaquin Phoenix, Jeremy Renner, Dagmara Dominczyk, Jicky Schnee

IMDB – 6.7/10
RottenTomatoes – 86/100
Metacritic – 76/100

Filmo biudžetas – 15 000 000 $

Filmo pajamos – 2 230 666 $

Siužetas

1920 metais Eva su seseria Magda iš Lenkijos plaukė į Niujorką, pusiaukelėje Magda susirgo ir nebegalėjo keliauti toliau. Eva paliko sesę ir iškeliavo į Ameriką uždirbti pinigų, padėsiančių Magdai pasveikti. Nuvykusi į Niujorką, kur nieko nepažįsta, ji desperatiškai ieškojo ją išgelbėsiančio darbo. Bet kokio darbo. Nusivylusi, išsigandusi ir svajodama kuo greičiau susitikti su seseria, Eva susipažino su žavingu, tačiau suktu suteneriu.

Buvaukine.lt sako:

„Sielos apsivalymas“

Amerikiečių nepriklausomo kino režisierius ir scenaristas Jamesas Gray‘us, kuris su kiekvienu savo nauju filmu perkopia savo galimybes, pristato trečią iš eilės rimtą dramą, kurioje tęsia sėkmingą bendradarbiavimą su vienu geriausiu mūsų dienų aktoriumi – ekscentriškuoju Joaquinu Phoenixu. Kartu šis išskirtinis tandemas džiugino mus 2007 metais pasirodžiusia kriminaline drama apie policijos šeimą „Mes valdome naktį“, po metų išleista melodrama „Tarp dviejų mylimųjų“ ir šiuo unikaliu ir Kanų kino festivalyje pristatytu darbu, kuris atkuria seniai užmirštą emigrantų tematiką didžiuosiuose ekranuose.

Režisierius savo naujausia juosta kviečia žiūrovus susipažinti su visai kitokia, žymiai skurdesne, tačiau taip artima emigracijos problema, kuri su kiekvienais metais vis labiau sklinda po visą pasaulį.

Apie ką mes čia…

Pabėgėlės iš Lenkijos Eva ir Magda bando visais įmanomais būdais patekti į svajonių ir didžiulių galimybių šalį – Jungtines Amerikos Valstijas. Su kitais emigrantais laivu atplaukusios moterys sulaikomos. Magdai diagnozuojama tuberkuliozė, o Eva turi atsakyti už savo nepadorų elgesį laive, kuriuo ji atplaukė į Niujorką. Evai nusišypso laimė ir jai į pagalbą ateina nepažįstamasis, kuris vienintelis žino, kaip jai ir jos seseriai išsisukti iš susiklosčiusios situacijos. Tiesa, už gerumą reikia sumokėti itin didelę kainą…

Kūrinio vidus

Emigrantų tematika kine paskutiniais metais vis labiau iškeliama ant pjedestalo, nes akivaizdu, jog šis reiškinys labai paveikia naująją žmonių kartą ir taip sugrąžina mus į praeitį. Į tuos laikus, kai į JAV, Australiją ir kitas išsivysčiusiais šalis plaukė tūkstančiai žmonių, norinčių tapti laimingais. Jamesas Gray‘us savo naujausiu filmu sugrąžina mus ne tik į praeitį. Jo pagrindiniu tikslu tampa parodyti žiūrovams tą Ameriką, kuri buvo pastatyta ant emigrantų kraujo, ašarų ir pastangų sukurti geresnį gyvenimą sau ir savo artimiesiems. Tai lyg labai išvaizdi istorijos pamoka, parodanti visą siaubą ir purvą, per kurį turėjo praeiti moterys šioje visų mylimoje šalyje.

Juostos pamatu tampa išeivės iš Lenkijos Evos istorija, kuriai likimas nepagailėjo įvairiausių išbandymų. Jai teko pereiti tikrą pragarą, kad patektų į JAV. Filmo pasakojimas prasideda būtent nuo tos akimirkos, kai moteris su savo seserimi įžengia į šalies teritoriją. Sunkus kelias iki tol, kol jos pasiekė Niujorką, neparodytas, tačiau tame ir slypi visa šio dramos magija. Visi įvykiai atpasakoti Evos lūpomis priverčia žiūrovus įsivaizduoti tą košmarą ir kartu užjausti ją, patirti jos skausmą ir, galiausiai, kartu su ja verkti. Emocionaliai filmas paveikia jau nuo pat pradžios, kai seserys yra išskiriamos likimo. Tai tęsiasi visos justos metu, todėl neabejotinai, psichologinis spaudimas paveiks ne vieną kartą, kol galiausiai emocijos paims viršų. Šį filmą reikia žiūrėti tik kine, kad sukurta uždara erdvė ir tamsi aplinka priverstų įsijausti į rodomą veiksmą. Taip atsiduriame visame šios istorijos epicentre. Filmas kupinas įvairiausių gilesnių apmąstymų, daug metaforų, daug kritikos žmonėms. Juostoje žmogus dažnai sutapatinamas su gyvuliais, tačiau jis gali pasikeisti. Net ir praradus viltį galima ją susigražinti padarius kokį nors gerą darbą, už kurį būtų įmanoma atpirkti savo nuodėmes. Dievo motyvas filmo metu irgi labai didelis. Pats tikėjimas nepalaužia žmogaus, jis leidžia jam iškilti, nebūti sutryptam ir kartu suteikia stiprybės gyventi. Bažnyčios scena, kurioje Eva eina išpažinties, labai vaizdingai pateikia metaforišką sielos apsivalymą. Tai didingiausia scena, kuria režisierius parodo tikėjimo Dievu stebuklą. Taip pat šioje scenoje matome ir itin stiprų nepalaužiamo žmogaus portretą.

Juostą galima sulyginti su kino klasika tapusiu, 1963 metais pasirodžiusiu, legendinio kino režisieriaus Elia Kazano trijų valandų epu „Amerika, Amerika“, kuriame labai nuodugniai analizuojama emigracijos banga pirmojoje dvidešimto amžiaus pusėje. Skirtumas tarp Gray‘aus ir Kazano filmų labai minimalus, tačiau galima teigti, jog šioje juostoje parodytas žymiai stipresnis žmogaus, atkeliavusio į svetimą šalį, dramatizmas.

Lenkai ne šiaip sau parinkti. Labai nemaža dalis atvykėlių iš Europos priklausė būtent tuometinei Lenkijai, kurioje vyravo siaubingo karo padariniai, o žmogaus vertė ten buvo lygi nuliui. Filmas papasakotas iš moters prizmės irgi ne šiaip sau. Visi puikiai žinome, kokia tais laikais buvo moterų situacija ir kaip į jas buvo žiūrima. Pateiktas prostitučių paveikslas nedžiugina akių, o tik liūdina. Kadaise dėl geresnio gyvenimo moterys buvo verčiamos užsiimti tuo nelegaliu ir purvinu darbu, o šiais laikais viskas daroma ne tik už pinigus, bet dar ir dėl malonumo. Toks ne itin malonus vaizdas leidžia susimąstyti apie tai, kokioje visuomenėje mes gyvename. Palyginimas tarp dvidešimto amžiaus pradžios ir dabartinių laikų leidžia suvokti, jog tiek anais laikais, tiek šiais pinigai ir geresnis gyvenimas diktuoja mūsų elgesį. Tačiau skirtumas akivaizdus – dabartiniais laikais galimybės pasiekti geresnę ateitį žymiai šviesesnės nei tada, kai už duonos kąsnį privalėjai daryti pačius niekingiausius darbus. Tai pabrėžiama filmo metu. Kino kūrėjais lyg pirštu rodo ko žmonės atsisako, kaip jie dabar degraduoja, kaip nemoka džiaugtis smulkmenomis. Daug minčių sukeliantis pasakojimas, kuris pasibaigia labai gera scena, apibendrinančia visą pamatytą dviejų valandų dramą.

Atmetus rimtą filmo kontekstą, nemažai laiko skiriama ir meilei. Žinoma, čia parodyti itin gyvenimiškai ir be jokių pagražinimų išreikšti meilės trikampio santykiai, nė iš tolo neprimenantys kitų romantinių filmų, kuriuose galėtume sulaukti geros pabaigos. Tai liūdna ir žiauri istorija apie tris pasimetusius ir skirtingus norus turinčius žmones, kuriuos vienija vienintelis tikslas – laimė. Iliuzionistas Orlandas, pabėgėlė Eva ir suteneris Brunas. Kiekvienas jų simbolizuoja skirtingų žmonių tipus – optimistą, pesimistą ir realistą. Juostos metu kiekvienas jų atsiskleidžia lėtai, nusiima prieš žiūrovus kaukę ir pasirodo visu savo gražumu. Nelaimingus jų portretus gaubia tikras sielvartas. Taip pat šie personažai leidžia žiūrovams pasirinkti pusę, kurią būtų galima palaikyti. Tai lyg dvikova dėl moters dėmesio, kurią gali laimėti tik tas, kuriam nusišypsos laimė. Abu klastingai žavūs, abu turi savo kozirius rankovėse, tačiau net ir jų kerai nėra tokie stiprūs, kaip Evos meilė seseriai. Giminės, artimiausi žmonės, draugai – tai didžiausias turtas. Tik ne visi tą supranta. Net ir patys artimiausi gali išduoti ir sudaužyti širdį. Pamokantis filmas, kuriam prireiks laiko, kad jis taptų vienu geriausių pavyzdžių savo žanre. O kol kas, šiais metais tai vienas iš šviesiausių draminio kino pavyzdžių, kuris bus atitinkamai įvertintas rimtų kino mylėtojų ir specialistų.

Techninė juostos pusė

Juostos koncepciją iš vizualinės pusės gaubia labai niūrios spalvos, parodančios atitinkamai vyraujančią liūdną atmosferą filmo metu. Pats braižas primena Sergio Leones 1984 metų „Kartą Amerikoje“, kurio veiksmo pateikimas irgi labai priminė naujausią Jameso Gray‘aus darbą. Stulbinančios dekoracijos ir autentiškai atkurtas Niujorkas – dar vienas puikus filmo privalumas. Taip pat nereikia pamiršti ir kostiumų, atspindinčių minimą laikotarpį. Viskas atkurta be priekaištų ir atrodo išties estetiškai. Operatoriaus darbas šioje vietoje irgi vertas pagirimo.

Filmo muzika, papildanti dramatiškiausias scenas, priverčia pasijusti kaip tikrame kino rojuje, kuriame dramatizmas perauga į žymiai stipresnį pavidalą. Tai neapsakomai stiprus psichologinio pobūdžio poveikis, sukuriantis aplink rodomas scenas išskirtinį vaizdą. Kiekvienos kompozicijos galia šį tamsų nuotykį paverčia į išgyvenimų laviną, po kurios, pasibaigus filmui, sunku atsigauti.

Montažo darbai irgi tampa savotišku privalumu. Juostos pasakojimo principas, kaip buvo paminėta, primena S. Leones kriminalinį šedevrą, todėl perėjimai iš vienos scenos į kitą labai primena senovinio montažo vaizdą, kai su lyg kiekviena scena žiūrovas įgauna vis daugiau dramatizmo ir yra vis labiau įtraukiamas į pasakojamos istorijos magišką pasaulį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visas filmas primena tam tikrą teatrą, kai scenoje pasirodo vos keli veikėjai ir būtent jų likimas tampa svarbiausiu viso pasakojimo dalyviu. Nuostabiai parinktas meilės trikampis neleidžia nuobodžiauti visas dvi filmo rodymo valandas. Tai Oskaro vertas pasirodymas.

Pagrindinio vaidmens atlikėja, aplink kurią ir sukasi visas veiksmas, prancūzė Marion Cotillard be priekaištų įsijautė į savo rolę ir pristatė vieną geriausių savo karjeros pasirodymų. Beveik taisyklingai išmokusi kalbėti lenkiškai, aktorė parodė itin draminį savo herojės portretą, kurį buvo galima suprasti ir užjausti visą filmą. Labai įtikinama ir iškalbinga vaidyba.

Vyriškame aktorių kolektyve neabejotiną pranašumą įgauna jau trečius metus iš eilės kino mylėtojus džiuginantis genialusis Joaquinas Phoenixas, kuriam tai jau trečias bendras projektas su režisieriumi Jamesu Gray‘umi. Dinamiškai pateikiamas veikėjas, turintis tiek daug veidų, puikiai atkuriamas aktoriaus, kuris pateikia save vien tik iš geriausios perspektyvos. Tai trečias filmas po „Mokytojo“ ir „Jos“, kuriame Oskarui nominuotas Joaquinas sukuria asmeninį šou. Vienas malonumas stebėti jo išsišokimus ekrane. Apskritai, tai geriausias kol kas šiais metais kine matytas vyriškas vaidmuo.

Žymiai kukliau ekrane pasirodo taip pat talentingas aktorius, naujoji „Borno“ franšizės žvaigždė – Jeremy‘is Renneris. Seniai matytas dramoje, aktorius nepatingi ir taip pat padaro mini spektaklį, kuris malonus ne tik akims, bet ir ausims. Žinoma, toks jo pateikimas turi būti malonesnis būtent moteriškai auditorijai, kuri galės pamatyti tikro džentelmeno įvaizdį. Aktorius nenurungė savo oponento vaidybine prasme, tačiau jam to ir nereikėjo, jis padarė savo mini pasirodymą, po kurio lieka labai šilti prisiminimai.

Verdiktas

„Kartą Niujorke“ – tai geriausias režisieriaus Jameso Gray‘aus karjeros darbas, kuriame peržiūros metu žiūrovai būna priversti pajusti visišką tuštybę, skausmą ir patirti įvairiausių emocijų bangą, leidžiančią suprasti pagrindinių juostos herojų likimus nelengvame jų egzistavime svajonių šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

Advertisements

About Dario Voitukevez

The Movie Lover!!!

Posted on 2014-06-06, in Drama. Bookmark the permalink. 1 Comment.

  1. turbūt mano vienas nuobodžiausių matytų filmų, su visiškai tragišku scenarijumi ir ne kokia pagrindinės aktorės vaidyba

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: