Monthly Archives: June 2014

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos / The Fault in Our Stars


Premjera: Birželio 4, 2014The Fault in Our Stars
Premjera Lietuvoje: Birželio 20, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 125 min.
Žanras: Drama, Romantinis
Šalis: JAV
Režisavo: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Nat Wolff, Laura Dern, Sam Trammell

IMDB – 8.5/10
RottenTomatoes – 81/100
Metacritic – 69/100

Filmo biudžetas – 12 000 000 $

Filmo pajamos – 128 875 888 $

Siužetas

Tėvai priverčia jaunąją heroję lankytis specialioje grupėje, kurioje renkasi sunkias traumas patyrę ir sunkiai sergantys žmonės, ten ji sutinka Augusta, kuris visiškai nepaiso Hazel pesimizmo ir ją apnikusios ligos.

Buvaukine.lt sako:

„Likimo keliai nežinomi“

Prieš du metus debiutavęs režisūroje su romantine drama „Įstrigę meilėje“, Johnas Boone‘as tęsia tradiciją ir pristato savo antrą darbą, paremtą pagal milijonus gerbėjų visame pasaulyje turinčios ir bestselerių tapusios penktos Johno Grynos knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ motyvus.

Kino kūrėjas kviečia persikelti į visiškai liūdną, tačiau optimizmu kvepiantį pasaulį, kuriame didžiausiu stebuklu tampa tyras meilės jausmas, apsukęs jaunų ir jautrių žmonių širdis, norinčius vienintelio dalyko žemėje – būti amžinai kartu.

Apie ką mes čia…

Vėžiu sergančią Heizelę aplanko tikra laimė. Liga laikinai palieka merginą ramybėje, tačiau ji visiškai nesijaučia dėl to laiminga. Vieną dieną jos gyvenime atsiranda šmaikštus ir kritikos nebijantis jaunuolis Gasas, kurį mergina akimirksniu įsimyli. Jis jai padeda atgauti jėgas, pasijusti reikalinga ir mylima, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų laukia ilgas, sunkus ir kupinas išbandymų kelias…

Kūrinio vidus

Paaugliškos meilės istorijos į kino sales dažniausiai pritraukia labai daug smalsuolių, tačiau jei tai filmas, paremtas bestselerių tapusia knyga, tai – garantuota sėkmė. Nesvarbu, kokio banalumo tai būtų filmas, akivaizdu, kad jis be didžiausių pastangų sudomintų moteriškos lyties kino mylėtojas. Su šia juosta situacija susiklostė šiek tiek kitaip. Beveik kiekvienais metais kino kūrėjai mus maitindavo Nicholaso Sparkso vienodomis ekranizacijomis tik su skirtingais veikėjais, todėl šis filmas – šviežias vėjo gūsis savo žanre ir šioje labai jautrioje tematikoje, kurios galia priverčia išspausti ašaras net patiems ištvermingiausiems kino žiūrovams.

Juosta labai primena jau minėto Nicholaso Sparkso knygos ekranizaciją „Įsimintinas kelias“, kurios pamatu tapo vėžiu sergančios merginos ir labai išvaizdaus vaikino tarpusavio santykiai, virtę į nenugalimą meilę. Idėjos labai panašios, tačiau šiame filme žymiai subtiliau pateikta pati tematika ir jaunų žmonių santykiai. Taip pat puikiai išlaikoma atmosfera, neleidžianti žiūrovui nei nuobodžiauti, nei jaustis nepatogiai dėl rodomos minties, kurią supa itin nemalonūs vaizdai, priverčiantys susigraudinti. Čia vienas iš tų filmų, kuriuos žiūrint reikia šalia savęs turėti petį į kurį būtų galima išsiverkti. Iš tikrųjų, kaip ekranizacija, filmas labai puikiai atvaizduoja pačią knygą, parodo svarbiausius momentus iš jos ir, kas svarbiausia, moka atskleisti kiekvieno pagrindinių veikėjų vidines puses, ko negalima pasakyti apie daugelį panašių projektų.

Filmo personažai perteikti su gilesne mintimi nei buvo galima įsivaizduoti paskaičius pačią knygą. Kiekvienas iš jų perteikia mums tikrą gyvenimišką drąsą, parodo situacijas, kurios gali palaužti mus, tačiau ir atsakymus į kiekvieną jų, kaip reikia atlaikyti sunkumus visiškai skirtingais būdais. Taip pat, pats meilės kontekstas toks artimas realiam gyvenimui, jog bežiūrint filmą galima pastebėti save, pamatyti daromas klaidas, kaip elgiamės su mus supančiais artimaisiais. Taip pat, paauglių meilė, kuri gana subtiliai parodyta šiame filme, leidžia tikėti stebuklais ir tuo, jog pasaulyje ne viskas yra prarasta, kad jaunimas nėra toks bjaurus, kokį mes matome iš šono. Žinoma, yra visokių žmonių, tačiau būtent šis filmas verčia tikėti tuo, kad dar ne viskas prarasta. Pagrindiniai filmo veikėjai harmoningai susiliejo su visuma, todėl nė vienas jų nepriverčia susierzinti peržiūros metu ar pasijusti nejaukiai.

Nesinori išpasakoti pernelyg daug, nes visas malonumas slypi šio filmo peržiūroje ir jo intriguojančiai žavioje siužetinės linijos eigoje, kurią papildo šilti ir jausmingi pokalbiai apie gyvenimo prasmę ir laimės ieškojimą. Tai filmas sielai, kurį privalo pamatyti kiekvienas save gerbiantis romantikas ir merginos, kurioms norisi savo kelyje sutikti artimą žmogų. Tokį, kuris tenorėtų būti šalia ir dalintis šiltu širdies jausmu, sugebančiu apsukti galvas net ir pačiam didžiausiam nedorėliui. Filmas pasibaigia labai įdomia mintimi, kurią vysto režisierius viso filmo metu, ir tai galėtų vadintis visos šios juostos šūkiu. Juosta rekomenduotina žiūrėti kine, kad būtų galima pajusti visos salės sielvartą ir su kitais žiūrovais atsiduoti tam nelemtam jautrumui, kuris paverčia mus jausmingais žmonėmis.

Techninė juostos pusė

Režisieriaus ne tik gerai perteikė visą knygos idėją, tačiau ir puikiai pasidarbavo su techniniu filmo apipavidalinimu, ypač su garso takeliu. Gerai priderintos muzikinės kompozicijos prie kiekvienos filmo scenos, todėl galima neabejoti, jog filmo metu bus galima išgirsti itin jautrias ir svarbią žinią nešančias dainas. Iš labiausiai įsimenamų garso takelio kūrinių reiktų paminėti Starfucker „I‘m Alive“ ir OneRepulic „What You Wanted“, kuriais kūrėjai ištobulino pačias jautriausias scenas.

Operatoriaus darbas ne toks įsimintinas kaip norėtųsi, tačiau pavaizduota aplinka labai jaukiai susipina su bendra tematika. Taigi, bendrai kameros darbas nesudaro papildomo diskomforto peržiūros metu, tačiau tam tikrais momentais veikėjai, visgi, buvo pavaizduoti pernelyg šaltai ir nevaizdžiai.

Montažo darbai nekelia abejonių, nes visas pasakojimas vystomas labai sklandžiai, pasakojimo maniera nenukrypsta nuo užmatytos pirminės idėjos, todėl bendrai galima teigti, kad filmo pamatas tapo stiprus būtent dėl gerai sumastyto scenų išdėstymo. Taip pat ir garso montažas neleidžia nuliūsti, nes būtent pačiuose atsakingiausiose ir labiausiai nervingose scenose garsas sukeldavo papildomų emocijų liūną.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pirmą kartą per paskutinius metus galima pasakyti labai garsiai – pagaliau jauni aktoriai nesumovė filmo su savo dirbtine ir neįtikinama vaidyba. Iš tiesų, labai neįtikėtinas reiškinys, kai paaugliams skirtame filme pagal tokios pačios auditorijos pastatytą knygą, pagrindinių vaidmenų atlikėjai spinduliavo savo paprastumu ir tikroviškumu.

Labai stipriai ir šviesos greičiu į Holivudo elitą kylanti, Oskarui nominuota „Divirgentės“ žvaigždė aktorė Shailene Woodley pasirodo iš ganėtinai įdomios perspektyvos. Mergina puikiai atlieka savo vaidmenį, kuris šiame filme pelno labai svarbią funkciją, skirtą jautriausiems žiūrovams. Taip pat S. Woodley sugeba priversti ją pamilti jau vien nuo pirmų jos pasirodymo minučių. Akivaizdu, kad jos gali laukti Jennifer Lawrence ateitis.

Gasą įkūnijęs Anselas Elgortas, kurį taip pat galima pamatyti jau minėtoje „Divirgentėje“, demonstruoja ne prastesnę vaidybą už pagrindinės veikėjos atlikėją. Aktorius pateikia savo patį stipriausią karjeros vaidmenį. Labai paprastas ir mielas pasirodymas, kuris tikrai neliks užmirštas po kelių minučių pasibaigus filmui.

Jaunai porelei į pagalbą antrame plane ateina tikras Holivudo veteranų pulkas, kuris tolygiai išsidėsto ir kartu demonstruoja puikius aktorinius sugebėjimus. Williemas Defoe, Laura Dern ir Samas Trammelas susidoroja su jiems patikėtomis rolėmis be priekaištų. Kiti aktoriai, kurie epizodiškai užpildydavo foną, nepateikia nieko įsimintino, todėl nenuostabu, kad antrame plane karaliausiantis trio priverčia atkreipti į save lygiai tokį patį dėmesį, kaip ir į pagrindinį įsimylėjėlių duetą.

Verdiktas

„Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ – tai itin jautrus, liūdnas, bet optimizmo ir gerų minčių kupinas filmas, kuriame galima atrasti daug puikių minčių apie gyvenimo galią, meilę ir žmogišką drąsą, slypinčiame kiekviename mūsų. Tai ne tik gera knygos ekranizacija, tai dar ir vienas geresnių tokios tematikos filmų per pastaruosius keletą metų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Transformeriai 4 / Transformers: Age of Extinction


Premjera: Birželio 25, 2014Transformers: Age of Extinction
Premjera Lietuvoje: Birželio 25, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 157 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo
Šalis: JAV, Kinija
Režisavo: Michael Bay
Vaidina: Nicola Peltz, Mark Wahlberg, T.J. Miller, Stanley Tucci, Sophia Myles

IMDB – 6.7/10
RottenTomatoes – 15/100
Metacritic – 30/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 1 111 111 $

Siužetas

Kartą vyro garaže atsiduria gremėzdiška metalo krūva, kuri, pasirodo, esanti ne kas kita, o transformeris. Juolab, nors ir gerokai aplamdytas, tačiau pats Optimas Praimas. Deja, toks Keido radinys nenudžiugina šalies vyriausybės, džiūgaujančios, jog autorobotai ir diseptikonai paliko Žemę, bei paskelbusios juos esant už įstatymo ribų. Jau netrukus Keido garažą okupuoja mokslininkai, verslininkai ir valdžios organų atstovai, siekiantys bet kokia kaina sunaikinti jų planus griaunantį bei praeityje didingu buvusį metalo gabalą. Tačiau ar jiems neteks persigalvoti, kuomet Žemę netikėtai užpuls ne itin draugiškai nusiteikę į robotus panašūs sutvėrimai?

Buvaukine.lt sako:

„Tai tik pradžia“

Specialiųjų efektų guru, įspūdingiausių sprogimų ir pirotechnikos filmuose naudojimo genijus, režisierius ir prodiuseris Michaelis Bay‘us prieš užsiimdamas tikrą pinigų kasyklą pavadinimu „Transformeriai“ buvo žinomas iš tokių įtampos kupinų veiksmo žanro atstovų kaip „Blogi vyrukai“, „Uola“ ‚ „Armagedonas“, „Perl Harboras“ bei „Sala“. Dabar jis pristato savo ketvirtą žinomos robotų franšizės dalį ir kartu patį brangiausią karjeros projektą.

Žinomas ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turintis kino kūrėjas kviečia į dar vieną, efektingą ir žymiai niūresnį pasakojimą apie milžiniškų ateivių robotų kovą Žemės planetoje, kurioje šį kartą pasakojimas pakryps visiškai nauja linkme.

Apie ką mes čia…

Nugalėjus deseptikonus ir jų pagrindinį vadą Megatroną, Optimas Praimas su savo bendražygiais pasišalina ir leidžia žmonėms vėl ramiai gyventi. Deja, ne visi susitaikė su tuo, kad Žemėje yra robotų pavidalą turintys ateiviai. Karas prasideda iš naujo, tik dabar didžiausiomis aukomis tampa būtent tie, kurie kadaise išgelbėjo visą žmoniją nuo sunaikinimo…

Kūrinio vidus

Apie režisierių Michaelį Bay‘ų galima pasakyti du dalykus – efektingų ir patrauklių akims filmų kūrėjas ir didžiausias Holivudo veidmainis. Iki dabar sunku patikėti jo žodžiais, kai jis 2011 metais prisiekė, kad treti „Tranformeriai“ bus paskutinis kartas, kai jis turės kažką bendro su jų visata. Pamačius milžiniškas pajamas nuomonė pasikeitė ir dabar sulaukėme pirmo iš būsimos trilogijos filmų. Akivaizdu, kad pinigai sugeba užtemdyti protą net ir patiems geriausiems savo srities vizioneriams. Laukiant filmo nebuvo visiškai jokio entuziazmo, nes koks nors yra žiūrėti į tą pačią pasakojimo schemą, kurią buvo galima pamatyti ankstesniuose filmuose. Vien vizualiais efektais pakerėti žiūrovą nėra taip paprasta, kaip buvo kadaise. Prisiminus pirmąją dalį, kai ji tiesiog susprogdino visus kino teatrus ir žiūrovai bėgo į kino sales po kelis kartus ir pasižiūrėjus gana neblogo pirmtako tęsinius, noras visiškai išgaravo. Tai geras pavyzdys, kai reikia sustoti tinkamu laiku, bet, kaip bebūtų gaila, kai kurie Holivudiniai garbėtroškos to nesuvokia.

Filmo pamatu tampa vos ne identiška pirmojo filmo istorija, kai nevykėliui po ranka pakliūna robotas ateivis. Viskas prasideda iš naujo, susipažįstame su naujais veidais, nes ankstesnių dalių veikėjų atlikėjai tiesiog atsisakė filmuotis dar vienam filmų serijos tęsinyje, kuri lyg ir logiškai buvo užbaigta 2011 metais. Veiksmas prasideda praėjus šiek tiek laiko po trečios dalies įvykių, tačiau sąsajų su ankstesnėmis dalimis viso filmo metu pilna. Tai gerai, nes lyg ir pasakojimas tęsiasi, atsiranda visiškai nauji priešai, tačiau labai jau primenantys praeitų filmų antagonistus. Netgi ir jų tikslas visiškai vienodas. Taip pat atsirado ir ilgai laukti dinobotai. Atvirai kalbant, tai jų pateikimas šiame filme labai tragiškas. Visiškai neatspindi klasikinių komiksų, senesnių animacinių filmų ar, tuo labiau, žaisliukų, pagal kuriuos ir buvo sukurti minėti pramogai skirti veikalai. Viskas paimta iš labai skurdų turinį turinčio 2013 metų animacinio serialo. Bent jau transformeriai, ypač Bambelbis ir Optimas, labiausiai priartinti prie klasikinio įvaizdžio ir ankstesnių filmų pavidalo. Antagonistas šį kartą žymiai galingesnis ir labiau išraiškingesnis nei Megatronas, tačiau ir jam pritruko fantazijos. Labai primityvūs veiksmai, privedantys prie dar vieno eilinio, banalaus ir pasikartojančio kituose panašiuose juostose siužetinės linijos pamato. Žmonių gretose labiausiai akį traukia pagrindinis naujos franšizės veidas Keidas. Visi triukai, kuriais teko pasipuošti naujam personažui, atrodo žymiai įtikinamiau nei tie, kuriais jau ketvirtą kartą iš eilės bando maitinti mus blizgantys ir spalvingi robotai. Keidas labai skiriasi nuo trilogijoje pasirodžiusio Semo. Čia buvo tikras, kovingai nusiteikęs vyras, gelbėjantis savo nuostabią šeimą. Beveik kaip Bredas Pittas filme „Pasaulinis karas Z“. Tai vienintelis geras scenaristo sprendimas – parodyti tokį energingą ir viskam pasiruošusį veikėją, kurio charizma užgožia net ir milijonus dolerių nupiešti kainuojančius robotus. Žinoma, kitų veikėjų labai keisti sprendimai priveda prie itin neigiamos reakcijos. Seniai tokio masto projekte nebuvo tiek daug loginių klaidų ir pasakojamos istorijos spragų.

Atmetus visas scenaristų klaidas, laikas ateina pačiam veiksmo apibūdinimui, nes tai yra antras pagal svarbą tokių projektų dalyvis, dėl kurio ir einama į kino ekranus. Tenka pripažinti, jog veiksmo pateikimas labai nuobodus ir neįtraukiantis. Visiškai toks pats sausas kaip ir pirmasis, nykus filmo anonsas. Pernelyg užtęstas istorijos pasakojimas priveda prie didesnio nuobodulio, kuris kas penkiolika minučių sugeba aplankyti bežiūrint į nesąmoningus dialogus ir herojų sprendimus bei jų įgyvendinimus. Epizodiškai pagyvinamas veiksmas priverčia laukti tikros kovos beveik dvi filmo rodymo valandas, bet tenka pripažinti, buvo verta. Galingas ir epinis finalinis susidūrimas, kurio metu kino salėje sėdint darosi tvanku. Bay‘us tikrai žino, kaip reikia gražiai ir didingai griauti miestus. Čia dar vienas pliusas, kuris ir išgelbėja visą nuoboduliu apipintą laukimą.

Patį filmą, kaip „Transformerių“ franšizės dalį, tenka įvertinti neigiamai, nes idėjos išpildymas labai tragiškas ir dubliuojantis ankstesnes dalis. Žinoma, juosta lenkia antrą dalį, kurią galime laikyti vienu blogiausių visų laikų gero filmo tęsiniu. Nauja trilogija prasidėjo iš gana šaltos natos, tačiau, jeigu kūrėjai neskubės ir priims teisingus sprendimus ateityje, galbūt galėsime sakyti, kad pagaliau „Transformeriai“ turi kažką daugiau nei vien tik buką scenarijų, krūvą efektų ir banalius dialogus apie nieką. Žinoma, kaip bebūtų, tai yra vasaros sezono „blokbasteris“ numeris vienas, bet kartu ir vienas didžiausių nusivylimų šiais metais.

Techninė juostos pusė

Visos šios kino franšizės pamatu tampa specialieji efektai ir dar daugiau specialiųjų efektų, kuriais tiesiog marga visas kino salės ekranas. Gražu pasižiūrėti, tačiau tenka pripažinti, kad postūmio ir progreso nuo trečios dalies pasirodymo visiškai nesimato. Tuo pačiu grafiniu varikliu sukurti robotai, tik grafiškai šiek tiek pakeisti jų pavidalai. Trimatis juostos efektas leidžia pamatyti gilesnį vaizdą ir tuo pačiu paslėpti tam tikras klaidas ir labai neįtikinamai pateiktus vizualiuosius efektus, kurie kai kuriose scenose atrodo netgi pernelyg dirbtinai. Prisiminkime „Ugnies žiedą“ ir palyginkime efektų kokybę, skirtumas akivaizdus.

Filmo dekoracijos, aplinka ir dizainas nenusileidžia ankstesnėms dalims, kas džiugina, nes dėl niuraus konteksto pats juostos fonas tampa labai patraukliu akimis ir tai suteikia šiokio tokio rimtumo, kad kaip banaliai tai skambėtų. Visą šį grožį mums pateikia juostos operatorius, iranietis Amiras M. Mokris, dirbęs su režisieriumi ties jo kitais projektais – „Blogi vyrukai 2“ ir „Transformeriai 3“. Paskutinio mūšio puikus kameros darbas suteikė šiai scenai neregėto epiškumo, kas leido pamiršti dvejų valandų trukmės nuobodulį.

Garso takelis ir kiekviena muzikinė kompozicija parinkta prie tam tikrą atmosferą turinčios scenos. Žinoma, čia nėra tokio išskirtinio muzikinio takelio, kuris lydėtų visą filmą taip vaizdingai kaip pirmoje dalyje, bet negalima skųstis. Bendrai, tai muzika nesugebėjo iš bėdos ištraukti siužetinės linijos pateikimo ir užtemdyti klaidas.

Montažas kai kuriose scenose ir perėjimas iš vienos scenos prie kitos netgi visai neblogai atrodo. Čia jaučiama kokybė, nes kitaip filmas virstų į visiškai neskaniai pateikta chaosą su keliomis veiksmo scenomis ir pokalbiais su robotais fone.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio vaidmens atlikėjo pasirinkimas – geriausias režisieriaus sprendimas per daugelį metų. Vietoje Shia Labeaufo į juostą pakvietus Marką Wahlbergą, su kuriuo kino kūrėjas dirbo „Kultūristų“ filme, franšizės tonas iš karto pakeitė spalvas. Juostos metu nėra visą laiką bėgiojančio ir desperatiškai atrodančio Semo, kurį buvo įkūnijęs visoje trilogijoje dabar jau ne populiarus, kaip jis teigia, Shia Labeaufas. Pasirodo rimtas, kupinas ryžtingumo karys, galintis valdyti kiekvieną situaciją ir nebijantis iššūkių. Markas ant savo pečių išnešė visą filmą ir tik jo charizmos dėka juostą galima žiūrėti nuo pradžios iki galo.

Markas Wahlbergs užtemdė visus kitus filme pasirodžiusius aktorius, tačiau jam į pagalbą ateina jaunoji karta ir, galima teigti, visai pakenčiamai vaidinanti. Nicola Peltz, įkūnijusi Keido dukrą, ekrane demonstravo ne tokius gardžius vaizdus, kaip kadaise Megan Fox, tačiau ir čia buvo galima akis paganyti. Personažas tuščias ir neįdomus, todėl jos buvimas kompensuoja visą jos veikėjos neįdomumą.

Jackas Reynoras vienintelis iš jaunesnių juostos veikėjų, į kurį galima žiūrėti rimčiau. Vaidybos plane aktorius nepademonstravo kokių nors išskirtinių savo talentų, tačiau žiūrint į jį susidaro malonus ir neerzinantis vaizdas. Jis čia net labai tiko.

Juostos neblogu papildymu tampa T.J. Milleris ir Stanley‘is Tuccis, kurie irgi bandė gelbėti susiklosčiusią situaciją. Tai pat prie jų galima prisikirti ir Titusą Welliverį, suvaidinusį Savojų. Kiti aktoriai atrodo kaip etatiniai statistai, negalintys nieko daugiau pasiūlyti, tik atlikti baldų funkcijas filmavimo aikštelėje.

Verdiktas

„Transformeriai: išnykimo amžius“ – tai visai efektingas, gražus ir specialiais efektais pagardintas bet visiškai neprogresyvus, labai nuobodžiai ir užtemptai papasakotas žinomos franšizės tęsinys. Jo kailį gelbėja ne didingi ir kovingai nusistatę robotai, o aktorius Markas Wahlbergas ir jo suvaidintas personažas, nešantis visą kūrėjų absurdą ir banalumą ant savo galingų pečių.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 5/10

Keršto aitvaras / Kite


Premjera: Gruodžio 31, 201422 Jump Street
Premjera Lietuvoje: Birželio 13, 2014
Kino platintojas: SmartWay, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 118 min.
Žanras: Veiksmo
Šalis: JAV, Meksika
Režisavo: Ralph Ziman
Vaidina: Samuel L. Jackson, Callan McAuliffe, India Eisley, Carl Beukes, Deon Lotz

IMDB – 5.0/10

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 1 544 787 $

Siužetas

Paauglė Sava atrodo kaip ir daugelis jos amžiaus merginų: šiek tiek drovi, ne visuomet surandanti bendrą kalbą tiek su suaugusiais, tiek su savo bendraamžiais. Tačiau kaip žinia, išvaizda dažnai būna apgaulinga. Šis atvejis – kaip tik toks. Sawa yra mergina su tamsia praeitimi ir dar tamsesne dabartimi…

Buvaukine.lt sako:

„Žudikės kredo“

Pietų Afrikos Respublikos kilmės režisierius, Ralphas Zimanas, antrarūšių filmų kūrėjas, 2001 metais pristatęs karinę dramą „Sergėtojas“ bei kriminalinį trilerį apie jaunimą „Jeruzalė“ kviečia į savos kūrybos patį brutaliausią ir stilistiškai patraukliausią veiksmo trilerį apie nesuvaldomą kerštą.

Režisierius pristato dar vieną, jau šimtą kartų kine matytą, istoriją apie mergaitę žudikę, kuri netekusi savo brangių žmonių ryžtasi nukauti visus skriaudikus, privertusius ją kentėti praeityje.

Apie ką mes čia…

Keršto kupina Sava nei vienai akimirkai negali užmiršti tos dienos, kai jai matant buvo nužudyta visa jos šeima. Mergina prisiekė surasti tą, kuris atsakingas už visą košmarą, kurį jai teko išgyventi būnant vaiku. Visus aršiausio priešo parankinius po vieną žudydama Sava artėja link užsibrėžto tikslo…

Kūrinio vidus

Filmuose keršto tematika jau taip nuvalkiota, kad su kiekviena nauja juosta pasidaro tiesiog juokinga, matant kūrėjų bandymą įgyvendinti tai, kas jau tūkstančius kartų buvo matyta kino ekranuose. Štai pasirodo dar vienas bandymas, kuriame pagrindiniame vaidmenyje atsiduria mergaitė. Tai yra tiesiog banalu, turint omenyje faktą, kad pats filmo pamatas itin primena Luco Bessono režisuotą kultinį prancūzų „Leoną“, Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“, 2008 metais pasirodžiusį veiksmo filmą „Ieškomas“ bei seksualų trilerį „Kolumbiana“. Galima paminėti dar daugiau panašų pavidalą turinčių filmų, tačiau vienintelis dalykas gelbėjantis šią ne itin vykusią juostą – tai taip vadinamas „bloody-art“, kuris suteikia išskirtinių sąvybių.

Siužetinės linijos pateikimas visiškai nesuprantamas. Taip, pagrindinė herojė turi motyvą kerštauti, tačiau režisierius pateikia pernelyg chaotišką filmo pamatą. Bežiūrint filmą, susidaro įspūdis, jog viskas primena muzikinį klipą, kuriame nėra nei logikos, nei prasmės ar tuo labiau įdomumo. Matomos kelios veiksmo scenos, kuriose labai žiauriai vykdomas kerštas, bet daugiau nieko. Juokingiausia, jog pati atmosfera primena nesenai kino teatruose rodytą „Reidą 2“, kuris jau imtas vadinti šio žanro šedevru. Filme, žinoma, nėra tokių dvikovų, gaudynių ar susišaudymų, tačiau pats pasakojimo būdas labai artimas kruvinam indoneziečių filmui. Čia galime pamatyti daug vaizdingų smurto scenų bei mergaitės rankomis seksualiai vykdomų žudynių. Kartais pasidaro netgi šlykštu žiūrėti į mergaitę vaikišku veidu, tačiau apsirengusią it iš stoties atklydusi merga. Taip pat tokiuose filmuose dažniausiai bent jau trumpai turi būti pateikta mafijos ar kriminalinio pasaulio elementų struktūra, jų vykdoma politika, tačiau čia, deja, nieko panašaus nematyti. Filmui įpusėjus viskas virsta į vieną nuobodžiausių kine matytų pasakojimų. Tokia juostos rutina tęsiasi iki pat beprasmės pabaigos.

Veikėjai itin šabloniški ir visiškai neįdomūs, neturintįs jokių išskirtinių bruožų. Pagrindinės veikėjos pristatymas neišvaizdus ir be jokios gilesnės prasmės. Viso filmo metu žiūrovas nė vienai akimirkai nebuvo supažindintas su Sava ir jos praeitimi, jos psichologiniu portretu. Kerštas kerštu, tačiau net ir iš tokios banalios idėjos galima pateikti žymiai įdomesnį istorijos pavidalą, kuris galėtų neblogai susilieti su išvaizdžiai paruoštu vizualiu pamatu. Savą supantys vyrai, Karlas ir Oburis, taip pat pateikiami kaip visiškai neįdomūs veikėjai. Vienintelė frazė, kurią galima įsiminti – Karlo ištarti žodžiai: „Aš sukuriau pabaisą… Gražią pabaisą“. Tai yra akivaizdžiai pati įsimintiniausia filmo scena, kurią lydi visai pakenčiamas garso takelis ir finalinė daina.

Nors filmo trukmė tik 90 minučių, tačiau jis tęsiasi labai ilgai, lyg koks košmaras. Pats filmas priklauso DVD kategorijai, todėl jo net neverta žiūrėti kine. Antrarūšės kino studijos panašiais projektais bando užsidirbti ir kartu išgyventi pristatydamos savo produktus tik skaitmeninėse laikmenose. Be abejonės, tai yra vienas prasčiausių metų filmų, kuriam reikėtų pagailėti savo nervų ir brangaus laiko, o pasirinkti išties vertą dėmesio kine filmą, po kurio nebus gaila išleistų pinigų.

Techninė juostos pusė

Kaip jau ankščiau buvo minėta, filmo pavidalas primena indoneziečių „Reidą 2“. Vizualiai tai išties stilingas ir gana patrauklus akims filmas, turintis niūraus konteksto su „blood-art“ ir grafinių novelių pavidalo. Dekoracijos paprastos, primenančios apleistą pastatą – matyt, visas filmavimo etapas ten ir vyko, todėl akivaizdu, kad kūrėjai bent jau taip galėjo sutaupyti pinigų.

Operatoriaus darbas pakenčiamas, tačiau dvikovų scenose, ypatingai atkreipiant dėmesį į smurto protrūkio scenas, kameros darbas nelabai džiugina. Pernelyg greiti perėjimai, sunkiai matomos detalės ir, kas blogiausia, veikėjų pristatymai pateikiami labai šaltai.

Vietomis muzikinis juostos fonas pagyvina atmosferą, bet tai dar nereiškia, kad visur ir jis tiko. Labiausiai įsimintinas filmo momentas – tai finaliniai titrai, kuriuose skamba Samuelio L. Jacksono ištarti žodžiai. Tikrai gera, ir, beje, vienintelė tikrai šviesi viso filmo akimirka. Kai laikas ateina rimtiems veikėjų susidūrimams, garso montažas irgi šiek tiek gelbsti.

Montažas tikrai blogas. Ypatingai neatsakingai sudėliotos filmo scenos primena studijos „Global Asylium“ kuriamus „šedevrus“. Per tokį chaotiškai pateiktą pasakojimą išsėdėti tas 90 minučių tampa tikrų tikriausia kankyne.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių vaidyba pasibaisėtina. Pagrindinės vaidmens atlikėja, India Esley neįtikinamai atkurė savo vaidinamą personažą. Visiškai jokių emocijų. Toks vaizdas, lyg stebėtum „Saulėlydį“ ir matytum nieko vertą Kristen Stewart su visą laiką išsižiojusia burna. Į pagalbą jai ateina ne ką geresnis partneris. „Didžiojo Getbsio“ aktorius, Callanas McAuliffe‘as, kuris, kaip ir jo kolegė, vaidina medinį žvilgsnį turintį simpatišką lūšnynų gyventoją. Kaip nekeista, simpatiškas gražuolis yra geraširdis. Bet, deja, ir jo veide nesimatė jokių emocinių protrūkių.

Vienintelis žmogus, kuris galėtų priversti pasižiūrėti šį filmą – tai kultinis Samuelis L. Jackonas, kurio vaidmuo ne toks reikšmingas, bet aktorius bent jau savo charizma atperka visas režisieriaus klaidas bei užgožia pagrindinio dueto pasirodymą ekrane. Liūdna tik dėl vieno – toks talentingas žmogus ateina filmuotis tokiuose nieko vertuose projektuose.

Verdiktas

„Keršto aitvaras“ – tai stilingai atrodantis, bet visiškai neįdomus, neužkabinantis, nuobodus ir labai primityvus filmas. Kruvinomis scenomis prifarširuotas bei keršto tematika sukurtas filmas, kuriame apart kelių muštynių scenų ir aktoriaus Samuelio L. Jacksono charizmos daugiau nėra nieko pozityvaus ar verto brangaus laiko.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 3/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 2/10

Nevykėliai po priedanga 2 / 22 Jump Street


Premjera: Birželio 5, 201422 Jump Street
Premjera Lietuvoje: Birželio 13, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 118 min.
Žanras: Komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Phil Lord
Vaidina: Jonah Hill, Channing Tatum, Peter Stormare, Wyatt Russell, Amber Stevens

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 98/100
Metacritic – 77/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 8 800 244 $

Siužetas

Praėjo pora metų ir Šmito bei Dženko laukia nauja užduotis: infiltruotis į vietinį koledžą, kuriame taip pat klesti narkotikai, bet jau didesniu mastu. Tad ir pareigūnų laukia didesnė atsakomybė. Nutarę, kad lengviausia išspręsti bylą bus pasidalijant vaidmenimis, Šmitas ir Dženko pasirenka skirtingas veiklos sritis: Dženko įsilieja į koledžo futbolo komandos gyvenimą, Šmitas tampa menininkų būrelio nariu. Sulig kiekviena diena, praleista vaidinant pasirinktas roles, jie vis labiau įsigyvena į savo vaidmenis ir vis labiau griežia dantį vienas ant kito. Pamažu šalia pagrindinės užduoties – išnarplioti koledžo narkotikų tinklą – Dženko ir Šmitui iškyla dar viena dilema: jie turi išspręsti ir savo draugystės problemas.

Buvaukine.lt sako:

„Tikri apmokymai prasideda koledže“

Phil Lord ir Christopher Miller – vienas originalesnių, jaunų režisierių tandemų susibūrusių per pastaruosius keletą metų, atnešęs du puikius bei labai įsimintinus projektus. Pirmoji „Nevykėlių po priedanga“ dalis įvertinta kaip viena linksmiausių dešimtmečio komedijų bei išskirtinis animacinis projektas „Lego. Filmas“, kuriam neabejingi buvo net suaugę žmonės. Šį kartą duetas pristato antrą, žymiai juokingesnį, brutalesnį bei šmaikštesnį 2012 metų kino hito tęsinį, kuris akivaizdžiai nukonkuruos kitus šių metų komedijos žanro projektus.

Kūrėjai šį kartą kviečia pasinerti į iš pirmo žvilgsnio ne tokį paslaptingą koledžų gyvavimo pasaulį, kuriame verda aistros, su kiekviena akimirka kardinaliai keičiasi jaunų žmonių gyvenimas, o užsislaptinę pareigūnai bando išnarplioti svarbią bylą, susijusią su narkotikų prekyba tarp studentų.

Apie ką mes čia…

Susidoroję su savo pirmąją užduotimi, Šmitas ir Dženko sužino, kad tai, kas dėjosi mokykloje buvo tik labai mažytė viso narkotikų tinklo organizacijos dalis. Sugrįžę į Džemp Strytą, kuriam vis dar vadovauja kapitonas Diksonas, vyrukai vėl pradeda dirbti po priedanga. Šį kartą jų laukia nauji išbandymai vietiniame koledže, kuriame klesti narkotikų prekyba, tačiau tai tėra tik maža dalis visų nemalonumų, kuriuos jie patiria įžengę į pagundų apsuptą koledžo teritoriją.

Kūrinio vidus

Belaukiant antros „Nevykėlių po priedanga“ dalies buvo neramu – kaip visi puikiai žinome, dažniausiai tęsiniai būna prastesni už savo originalus. Tai yra itin taikoma komedijos žanrui, kuriame yra vos keli komedijų pratęsimų pavyzdžiai, kurie yra pranašesni už jų pirmtakus. Prie „Žinių vedėjo“, „Klerkų“ , Karštų galvų“ pratęsimų galima pridėti ir šį nuotaikingą filmą, kuris savo dinamika ir šmaikštumu lenkia originalą, pasirodžiusį 2012 metais. Taip pats nereikia pamiršti ir to fakto, kad kaip perdirbinimui, tai yra neįtikėtinas įvykis kine, turint omeny, kad serialas, pagal kurio motyvus buvo sukurtos abidvi Dženko ir Šmito nuotykių dalys nebuvo tokios linksmos ir išradingos, nors ir susilaukė nemažos sėkmės JAV teritorijoje.

Istorija prasideda vos ne nuo tos pačios vietos, kai pasibaigė pirmasis filmas. Jeigu lyginti abi juostas, galima pastebėti vos kelis skirtumus pačiame pasakojimo principe. Viskas vyksta panašiai kaip ir 2012 metų filme – pasikeičia tik veiksmo vieta. Žinoma, nuo to mums tik geriau, nes tai, ko nebuvo galima rodyti pirmtake, su kaupu atperka filmo tęsinys. Nors ir pirmoje dalyje kūrėjai buvo puikiai pašiepę šiuolaikinių paauglių mąstymą bei jų veiklos principą, tačiau mokyklinukai vistiek labai kukliai leido savąjį laisvalaikį. Antroje dalyje matome pakitusį vaizdą – studentai be jokių tabu parodo visą savo ištvirkusi būdą, paremtą vien tik seksu ir gerai suorganizuotais „tūsais“. Žinoma, nuo to pats pasakojimo būdas tampa tik vulgaresnis. Tokia kūrėjų strategija nėra iš piršto laužta – jie itin vaizdžiai atskleidžia amerikiečių jaunimo kultūros degradavimo lygį. Jeigu mūsų šalyje studentai dar elgiasi kukliai, tai to tikrai negalima pasakyti apie JAV gyventojus. Koledžas jiems – lyg kelionė į Amsterdamą, kuriame galima legaliai išbandyti nemažai nepatirtų dalykų, uždraustų kitose šalyse, o grižus namo pamiršti kaip juos kaip blogiausius košmarus. Gyvename kartą – toks turėtų būti šios juostos šūkis. Be girto jaunimo ir labai nuotaikingų vakarėlių, vykstančių koledže, galima pereiti prie žymiai įdomesnės filmo dalies – tai jau antras kartas, kai pašiepiami filmai apie policininkus porininkus. Iš tiesų kaip ir pirmame filme, daugelis scenų primena žymiausius serialus ir filmus policijos tematika. Galima įžvelgti tokius žinomus ir kultinius filmus, kaip „Starskis ir Hačas“, „Beverli Hilso policininkas“, „Mirtinas ginklas“, „Blogi vyrukai“ ar net „Piko valanda“. Iš kiekvienos šių juostų kūrėjai pasiėmė po kelis juokelius ir sulipdė į vieną visumą taip pašiepdami visas klišes pagal kurias vadovaujasi panašių projektų režisieriai bei scenaristai. Išjuokiamos ir nusikalstamos grupuotės, dažnai tampančios patyčių objektu JAV išleidžiamose komedijose.

Kitu juokingu, tačiau galima pavadinti ir pačiu juokingiausiu filmo dalyviu tampa pagrindiniai veikėjai ir juos supantis pasaulis. Iš tiesų, tai yra gerai pažįstamų personažų vėl pasikartojantys kurioziniai nuotykiai, leidžiantys mums gerai pasijuokti iš jų nevykėliškų bandymų pagerinti susiklosčiusiais situacijas. Dialogai, kaip ir pirmoje dalyje, tikrai nepriekaištingi. Viskas dėka Šmito personažo – scenaristas susikoncentravo ties šiuo veikėju ir suteikė jam dar didesnį vaidmenį pasirodymams. Su tokiais pasikeitimais nukenčia Dženko vaidmuo – viso filmo metu jis tampa lyg Šmito šešėliu. Akivaizdu, jog kūrėjai bandė susikoncentruoti ties tuo veikėju, kuris pirmoje dalyje surinko daugiausiai simpatijų iš filmo gerbėjų visame pasaulyje. Būtent dėl pagrindinio filmo veikėjo buvo padaryta apklausa, kurioje dalyvavo 100 000 žmonių ir didžiule persvara Šmitas aplenkė Dženko, kuris ir tapo šios juostos lyderiu. Taip pat kaip ir 2012 metais draugų santykių aiškinimasis tampa vienu kertinių filmo variklių. Tai, kas nebuvo pasakyta pirmoje dalyje, su kaupu kompensuojama tęsinyje. Draugystė, meilė, atsidavimas – visa tai vėl galima pamatyti Šmito ir Dženko tandeme. Į pagalbą duetui akomponuoti ateina ir labai gerai žinomi pirmtako veidai – vienas jų yra kapitonas Diksonas šį sykį gavęs ilgesnį pasirodymo laiką. Pagrindiniai originalo antagonistai taip pat gavo laiko pasipuikuoti ekrane. Scena su jais tampa viena iš pačių šmaikščiausių visame filme. Nauji personažai filmui pridavė gyvybiškumo, o seksualių merginų taip pat netrūko.

Be vasariškos humoro dozės ir itin šmaikštaus konteksto, filmas tampa ir pačiu nuotaikingiausiu metų projektu, skirtu žiūrovų masei. Būtent taip ir galima pavadinti šį tęsinį, lenkiantį kitus panašius darbus. Pagal turinio išradingumą vieninteliu jo priešininku galėtų tapti kitas amerikiečių hitas – „Kaimynai“. Abu šie filmai yra geriausi šių metų žanro atstovai, kuriuos galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. „Nevykėliai po priedanga 2“ yra filmas, galintis drąsiai užsitarnauti metų komedijos titulą. Ir viskas dėka tokių originalių ir gerai mąstančių režisierių, rašančių scenarijus visiems savo darbams. Dabar belieka laukti trečios dalies su kuria režisieriai galės užbaigti savo pasakojimą apie Šmito ir Dženko nuotykius ir jų darbą Džemp Stryte.

Techninė juostos pusė

Filmo kokybę pagerina ir techninės pusės priedai, tokie kaip itin vasariškai nuteikiantis garso takelis. Didelis kiekis muzikinių hitų, kuriuos galima išgirsti filmo metu, yra neabejotinas vakarėlių akcentas. Juosta turtinga tokiomis dainomis kaip Wiz Khalifa „Work Hard, Play Hard“, Ice Cube „Drop Girl“ ar Diplo „Express Yourself“. Dinamiškos muzikinės kompozicijos ir šį kartą neleidžia nuobodžiauti kino salėje – galima pajusti tą patį epinį dramatizmą, virstantį į didžiulį pašaipų objektą skirtą pašiepti policininkų filmus.

Kaip ir pirmtake, kameros darbas toks pats pavažiavęs ir efektingai detalus. Kiekviena scena pagyvinta išradingais operatoriaus manevrais – pojūtis išlieka toks pats šviežias kaip ir bežiūrint pirmąją šios nuotaikingos istorijos dalį. Taip pat labai gerai nufilmuota aplinka, pats koledžais ir viskas kas jame vyksta. Už vakarėlius – atskiros padėkos.

Tiek vaizdo, tiek garso montažo darbai neturi spragų. Siužetinės linijos pateikimas sulipdytas taip pat šauniai, kaip ir originaliame filme, todėl nesijaučia jokio diskomforto stebint vaizdą ekrane. Ypač nenervina perėjimai iš vienos scenos prie kitos. Susišaudymų ir gaudynių scenos sustiprintos itin smarkiai, todėl tam tikrose vietose efektas nuo pamatytų scenų išliks ilgam. Kaip komedijai, tai labai geras rezultatas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Sugrįžus šmaikščiam tandemui į kino ekranus, šį kartą jėgos pasiskirsto šiek tiek kitokia linkme. Komikas ir dviem Oskarams nominuotas Jonah Hillas perima pagrindinio vaidmens privilegiją ir tampa viso šio filmo svarbiausiu akcentu. Būtent jo vaidinamas Šmitas padaro didžiausią darbą ir sukuria nepriekaištingą komedinį pamatą viso filmo metu. Vien ko vertas jo persikūnijimas į lotynų gangsterį.

Mergaičių numylėtinis, gražaus kūno ir medinės vaidybos savininkas, aktorius Channingas Tatumas šį kartą pasirodo šiek tiek prasčiau nei pirmame filme, tačiau akivaizdu, kad jam su kiekvienu filmu sekasi vis lengviau vaidinti savo sukurtus personažus. Jam tai yra tikrai didelė pažanga, nes akivaizdžiai matyti jo veide pasireiškiančios emocijos, kurios kadaise buvo užspaustos neįtikinamai susikausčiusio žmogaus žvilgsnyje.

Ice Cube‘as suvaidinęs kapitoną Diksoną savo repertuare yra dar piktesnis, žymiai šmaikštesnis ir labiau atsiskleidęs personažas. Taip pat nepamirštame pirmos dalies blogiukų – Dave‘o Franco ir Robo Riggie, kurie gavo „kameo“ (trumpas pasirodymas kino juostoje). Nauji personažai, deja, negalėjo jiems prilygti ir tik vienintelis Peteris Stormare‘as suvadino vieną geresnių juostos veikėjų. Nieko keisto, nes kino veteranas pasidarbavo iš peties, todėl su juo nė vienai akimirkai nebuvo galima nuobodžiauti.

Verdiktas

„Nevykėliai po priedanga 2“ – tai niekuo nenusileidžiantis savo pirmtakui tęsinys, turintis žymiai šmaikštesnį pasakojimą, išradingesnius su kino tematika susijusius juokelius bei pagrindinio filmų veikėjų neužmirštamą šou, kuriam vadovauti pradėjo vienas didžiausių Amerikos numylėtinių – Jonah Hillas. Tai yra metų komedija, kurios vulgarumas, karštis ir efektingumas prilygsta geriausiems žanro atstovams policijos porininkų tematikoje nuo „Blogų vyrukų“ pasirodymo kino ekranuose.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: