Šimtas kelių iki grabo lentos / A Million Ways to Die in the West


Premjera: Gegužės 30, 2014A Million Ways to Die in the West
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija, vesternas
Šalis: JAV
Režisavo: Seth MacFarlane
Vaidina: Seth MacFarlane, Charlize Theron, Amanda Seyfried, Liam Neeson, Giovanni Ribisi

IMDB – 8.7/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 6 666 244 $

Siužetas

Amerikos vakarų miestelyje, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas sutinka savo svajonių moterį. Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą, kuris yra ginklų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Buvaukine.lt sako:

„Laukiniai laukiniai vakarai“

Genialus sarkazmo ir pajuokos meistras, scenaristas, aktorius ir režisierius Sethas MacFarlane‘as, debiutavęs prieš du metus su tarptautinės sėkmės projektu, „Tedžiu“, smogia dar kartą – pristato ne ką mažiau pavažiavusią juostą, kupiną savikritikos amerikietiškai kultūrai apie laukinius vakarus.

Šmaikštus kino kūrėjas kviečia visus gero humoro savininkus į nepamirštamą kelionę po devyniolikto amžiaus pabaigos Ameriką, kurioje kiekviename kampe tykoja įvairūs pavojai, galintys privesti iki grabo lentos.

Apie ką mes čia…

Nevykėlis fermeris Albertas jau nuo mažens norėjo tapti tikru kaubojumi, tačiau jo bailumas ir nepasitikėjimas savimi niekada taip ir neišvystė jame tikro, bebaimio, laukinių vakarų vyro. Vieną dieną Albertui pasiseka ir jis susipažįsta su gražuole Ana, kuriai vaikinas pradeda jausti didžiulę simpatiją. Kad užkariauti gražuolės širdį, jis privalo stoti akis į akį su didžiausių miestelio banditu – Klinču, prieš kurį dreba net pats šerifas.

Kūrinio vidus

Sethas MacFarlane‘as jau kelis metus iš eilės užsidegęs mintimis perkelti savo požiūrį apie buką amerikietišką kultūrą į didžiuosius ekranus, todėl per pastaruosius tris metus jo televiziniai projektai šiek tiek nukenčia. „Šeimos bičas“, „Amerikietiškas tėtušis“, „Klivlendo šou“ jau ne tokie kaip buvo ankščiau – juose trūksta šviežio požiūrio į problemas. Nelabai vykęs absurdas, matomas paskutiniuose visų pamiltų televizinių šou sezonuose, leidžia suprasti, kad režisierius neturi tokio įkvėpimo kaip kadaise. Tačiau galima pagirti jo 2012 metais įvykusi debiutą su filmu „Tedis“, kuris sužavėjo milijonus komedijos gerbėjų visame pasaulyje. Savo debiutiniame filme režisierius tinkamai pasišaipė iš populiariosios kultūros, šou verslo ir kino industrijos, tačiau itin giliai užslėpti juokeliai nebuvo priimtini masiniam žiūrovui, kuris nesugebėjo suprasti kas rodoma ekrane. Šį sykį kino kūrėjas supaprastino užduotį – pateikė pernelyg juodą, tačiau lengvai sukramtomą produktą.

Naujausiame „Šeimos bičo“ kūrėjo filme pašiepiama visa absurdiškai juokinga laukinių vakarų laikotarpio situacija, kuri ganėtinai taikliai apibūdina mūsų laikus – amerikiečiai visame pasaulyje padaro iš savęs pajuokos objektus. Neatsitiktinai pasirinkta ir vesterno tematika. Kaip daugelis Setho gerbėjų žino, komikas yra didžiulis šio kino žanro gerbėjas, o jo mėgstamiausiu filmu išlieka Sergio Leones šedevras „Geras, blogas ir bjaurus“. Aliuzija į šį klasikinį kūrinį matoma jau nuo pat pirmųjų filmo akimirkų. Tematika atskleidžia amerikietiškumo sąvoką, jų kvailą požiūrį į gyvenimą ir bebaimių bukagalvių bandas, kurios galvoja, kad yra viršesnės už visus kitus. Visa tai pašiepiama su ne itin sodriu humoru, kokį buvo galima pamatyti „Tedžio“ juostoje, tačiau bendras kontekstas ir mintis nuteikia gerai juoko dozei. Absurdiškos situacijos ir itin šmaikštūs dialogai leidžia atsidurti šios beprotystės sūkuryje, nes Sethas moka priversti juoktis net ir iš pačių banaliausių dalykų. Vienintelis dalykas, kuris tikrai priverčia pasijusti nemaloniai – per daug pasaldinto juodo humoro, kuris pernelyg grubiai išreiškiamas smurtu. To buvo galima atsisakyti ir juosta atrodytų labiau brandesnė bei žymiai patrauklesnė.

Žinoma, vienu iš svarbesnių kiekvieno McFarlane‘o darbo dalyviu tampa personažų gausa. Išraiškingi, labai charizmatiški ir tiesiog verčiantys juoktis iš jų absurdiškumo herojai ir šį kartą nenuvilia. Kiekviename iš jų matoma pašaipa iš amerikietiško mentaliteto ir labai ribotos pasaulėžiūros į aplink juos supantį pasaulį. Agresoriai, nevykėliai, skaistuoliai, seksualinės bombos, šoumenai, verslininkai – visi jie gerai atkurią dabartinės Amerikos įvaizdį, kuriame šalis virsta tam tikru spektakliu ar netgi cirku, neturinčiu jokių dvasinių išvedžiojimų. Atmetus gilesnius išvedžiojimus ir bežiūrint į filmo herojus, galima teigti, jog kiekvienas iš jų gavo pakankamai daug ekraninio laiko, todėl su kiekvienu iš jų buvo galima deramai susipažinti ir smagiai pasijuokti iš pateiktų problemų. Žinoma, didžiausią dėmesį prikausto antagonistas Klinčas, kuris viso filmo metu akmeniniu veidu vedžioja kiekvieną iš veikėjų ant pavadėlio – būtent jis ir tampa centriniu veikėjų ir filmo pavadinimo pagrindine reikšme.

Filmas tiek žvaliai prasideda, tiek žvaliai ir pasibaigia, tačiau didžiausiu jo minusu taps jo greitas užmiršimas. Juosta neturi jokios vertingos frazės, kurią būtų galima cituoti. Veiksmas vystomas labai greitai, nenuobodžiai, tačiau jis nėra ir kažkuo išskirtinis. Siužetinės linijos išvedžiojimai primena daugelį filmų, kuriuose nevykėliai tampa didvyriais ir bando užkariauti gražuolės malonę. Geras pramoginis darbas, kuris, deja, nepatirs tokios sėkmės, kurią pasiekė „Tedis“ 2012 metais.

Techninė juostos pusė

Prie itin šmaikštaus filmo turinio prisideda ir garso takelis, kuriame skamba beveik visi Setho MacFarlane‘o parašyti kūriniai. Ypatingai gerą atmosferą sukelia „Million Ways to Die in the West“ daina. Filmo atmosferą sustiprina ir itin geras garso montažas, kuris susišaudymo metu priverčia pasijausti viso veiksmo dalyviu – šūviai tokie garsūs, jog atrodo, kad kulkos tuoj skries tiesiai į žiūrovų pusę.

Filmo dekoracijos ir kostiumai irgi ganėtinai tikroviškai perkelia mus į laukinių vakarų laikotarpį – puikūs dizainerių sprendimai, aplinks pateikimas taip pat nuostabus/ Barai, gatvės ar viešnamiai kruopščiai atspindi devyniolikto amžiaus pabaigos Amerikos grožį. Žinoma, ne taip kaip rimtuose vesternuose, šioje juostoje viskas atrodo labai spalvingai, , tačiau tai nekenkia bendram filmo fonui.

Operatoriaus darbas filme irgi tampa vienu iš svarbiausių techninės pusės sudėties dalyvių. Būtent išraiškingais kameros judesiais ir gerais operatoriaus sprendimais, gautas rezultatas vaizdingai atkurią bendrą išorinį filmo grožį, kuris dominuoja kiekvieno filmo scenoje. Taip pat ir jau minėtuose susišaudymuose operatoriaus darbas atliktas nepriekaištingai – vaizdingas pateikimas džiugina akis.

Filmo montažas pateikiamas be priekaištų, tačiau galima pastebėti keliose vietose paliktas spragas, kurios akivaizdžiai simbolizuoja scenų sutrumpinimą. Tokie sprendimai dažnai priveda prie katastrofos, tačiau meistriška Setho akis leidžia atsikratyti neigiamo poveikio žiūrint cenzūruotą juostos versiją.

Aktorių kolektyvinis darbas

A klasės Holivudo aktorių būrys paverčia šią nuotaikingą satyrą į puikų šou su labai išraiškingais veikėjais, kurie sugeba priversti juoktis iki kaulų skausmo.

Pagrindinio personažo atlikėjas, juostos režisierius Sethas Macfarlane‘as, negali pasigirti gerais aktoriniais sugebėjimais, tačiau jo taiklus liežuvis ir puikiai išlavintas balsas neleidžia nuobodžiauti. Tokį nevykėlišką ir pilnavertį kino kūrėjo debiutą didžiuosiuose ekranuose galima užskaityti kaip pavykusį su kaupu.

Gražuolė Charlize Theron viso filmo metu spinduliuoja neįtikėtinai šarminga aura, kuri paverčia ją didžiausiu šios juostos lobiu. Tokio grožio, estetikos ir seksualumo šis filmas daugiau neturi.

Antagonisto ir labai kieto vyruko portretą atkūręs nenugalimas grobikų košmaras Liamas Neesonas demonstruoja savo puikius aktorinius sugebėjimus ir parodo savo bebaimiškumą dar kartą. Nors ir nelabai komiškai pateiktas personažas, tačiau būtent jis ir išlaiko pusiausvyrą tarp absurdo ir rimtumo.

Gerais pasirodymais gali pasigirti ir Neilas Patrickas Harrisas bei Giovannis Ribisis, kurie dažnai pagyvina užsistovėjusią atmosferą savo pasirodymais. Taip pat galima paminėti ir etatinį žanro aktorių Wesą Studį, kuris jau virš dvidešimties metų atkurią piktų indėnų portretus.

Blogiausias pasirodymas filme priklauso Amandai Sayfried, kuri visiškai netiko šiai juostai. Labai šabloninis ir per daug mielas, naivaus personažo veidas, kuris viso filmo metu erzina savo ne itin tinkamais išsišokimais.

Verdiktas

„Šimtas kelių iki grabo lentos“ – tai žaisminga Setho McFarlane‘o kelionė į laukinių vakarų laikotarpį, kuriame klestėjo absurdiškos mirtys, labai riboto intelekto gyventojai, turintys itin nesąmoningą pasaulėžiūrą į gyvenimą, ir kaubojai, atspindintys šiuolaikinės Amerikos kultūros padarinius visame pasaulyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Advertisements

About Dario Voitukevez

The Movie Lover!!!

Posted on 2014-05-28, in Komedija. Bookmark the permalink. Leave a comment.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: