Daily Archives: 2014-05-28

Piktadarės istorija / Maleficent


Premjera: Gegužės 28, 2014Maleficent
Premjera Lietuvoje: Birželio 6, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 97 min.
Žanras: Fantastinis, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Stromberg
Vaidina: Angelina Jolie, Elle Fanning, Sharlto Copley, Lesley Manville, Imelda Staunton

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 63/100
Metacritic – 55/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 45 666 244 $

Siužetas

Tyros širdies geradarė Malefisentė gyvena pasakiškame miške, uoliai saugodama savo valdas ir pavaldinius. Deja, gerosios fėjos pasaka netrunka ilgai… Vieną dieną klastingi įsibrovėliai užpuola karalystę, šalyje sėdami baimę ir chaosą.

Buvaukine.lt sako:

„Bloga mergaitė“

Dviejų Oskarų laureatas už „Įsikūnijimo“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ dekoracijas, režisūroje debiutuojantis dailininkas Robertas Strombergas nenusigriežia nuo savo pamėgto pasakų žanro ir pristato pirmą didelio biudžeto darbą, pasakojantį apie klasikinės studijos „Disney“ pasakos „Miegančioji gražuolė“ ištakas iš piktosios raganos perspektyvos.

Apdovanotasis debiutantas kviečia atsidurti magiškame ir labai paslaptingame pasakų pasaulyje, kuriame bus galima iš naujo susipažinti su pamėgtais ir naujais klasikinės Disnėjaus pasakos veikėjais, kurių rankose atsidurs visas pasaulio likimas.

Apie ką mes čia…

Atsiskyrėlės gyvenimą magiškame miške gyvenančios jaunos burtininkes Malefisentės ramybę sudrumsčia žmonės, visiems miško gyventojams atnešę vien nelaimes ir paniką. Norėdama išgelbėti visą ją supantį pasaulį ir neturėdama kitos išeities, mergaitė iškviečia tamsiąsias jėgas, kurios jai padeda atsikratyti įsibrovėlių. Pilna paniekos ir keršto troškimo ir vedama pykčio Malefisentė užburia naujai gimusią karaliaus dukrą Aurorą, kuriai ateityje lemta atstatyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio…

Kūrinio vidus

Pasakų žanras išgyvena tikrą aukso amžių. Kiekvienais metais pasirodo kelios labai įdomios pasakos, kurios priverčia prisiminti vaikystę bežiūrint į žinomų knygų ekranizacijas, kurios kadaise vertė šypsotis, kai jas prieš miegą skaitydavo tėvai. Tendencija kurti tamsius arba niūresnio konteksto filmus, dažniausiai paremtus „Disnėjaus“ pasakomis, neišblėsta. Prieš metus galėjome stebėti „Ozo šalies burtininko“ priešistorės užkulisius, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo šio filmo režisierius, tam filmui sukūręs puikiais ir labai spalvingas dekoracijas, priartintas prie klasikinio filmo. Šį kartą gauname žymiai spalvingesnį, tačiau ir tamsesnio pobūdžio darbą, kuris savo turiniu primena praeitų metų hitą, nes visas pasakojimas pateikiamas iš priešistorės perspektyvos.

Siužetinė filmo linija įtraukia žiūrovą į magišką ir labai paslaptingą Malefisentės pasaulį jau nuo pat pradžios, todėl skųstis dėl nuobodaus ar beviltiškai kvailo pasakojimo modelio tikrai neteks. Nepaisant to, išskirtinumo juosta, deja, neturi. Viskas vyksta pagal visus šiuolaikinius studijos „Disney“ standartus ir tuo pačiu užmirštamas klasikinis pasakos motyvas, kuris išblėsta filmo eigos metu. Sunku pajusti nostalgiją tiems laikams, kai vaikiškos knygos buvo svarbiu tėvų prioritetu, norint užmigdyti savo atžalą. Iš visiškai naujos, tačiau šaltos perspektyvos, neturinčios jokių atitinkamai gerų išvedžiojimų, filmas tampa tik dar viena gerai sukramtoma pramoga. Pliusas yra vienas – juosta skirta tiek mažiesiems žiūrovams, tiek ir vyresnio amžiaus kino ir pasakų mylėtojams. Kas jau kas, tačiau būtent „Disney“ studija moka gerai suderinti savo išleidžiamus produktus bet kokio amžiaus kino lankytojams.

Visas dėmesys filmo metu sutelktas į Malefisentės personažą, kuri ne tik vadovauja, tačiau ir paveikia kiekvieną juostoje pasirodantį herojų ar jų likimą. Išvaizdi, pikta, bet kartu nelabai laiminga ragana pateikiama kaip pasiklydusi gėrietė, kurios svarbiausias tikslas – ginti nuskriaustuosius. Tokia klastingos burtininkės portreto dalis verčia susimąstyti. Visgi, prisiminus pasaką ir animacinius bei vaidybinius filmus apie „Miegančiąją gražuolę“ ir juose parodytą raganos paveikslą, kyla įtarimas, kad filmo scenaristai bando pakeisti visą pasakų istorijos vystymosi sistemą ir parodyti blogiečius šviesiame pavidale. Neblogas bandymas, tačiau per ilgus metus susidaręs blogas raganų, vampyrų ir vilkolakių įvaizdis neneša jokių teigiamų emocijų, todėl toks žaidimas su klasikinėmis pabaisomis ir visiškas jų pakeitimas į gėrį atrodo per daug banaliai. Antrame plane atsiduria karalius ir jo gražuolė duktė, kuriai lemta sustabdyti raganos siautėjimą. Šie du personažai atspindi pačią Malefisentę, todėl bežiūrint į juos matome nekaltai tyrą, bet tironiško požiūrio į pasaulį turinčios moters pavidalą, į kurį pavirto pagrindinė filmo veikėja. Šis filmo trio, kuriam akomponuoja kiti pasakiški ir ne tokie svarbūs herojai, leidžia pajusti tikros pasakos dvelksmą, kuris, deja, negali labai ilgai išsilaikyti ekrane.

Kaip bebūtų, tačiau tai labai nuoširdžiai papasakota istorija apie gėrio ir blogio kovą, tarpusavio nesutarimus ir tai, kad kiekviename iš mūsų, giliai giliai, gali slėptis tiek tamsa, tiek šviesa, tereikia mokėti atskirti kas yra blogis, o kas gėris. Taip pat, filmas pabaigoje palieka užuominą, kad jei projektui pasiseks gerai pasirodyti finansine prasme, tai galėsime sulaukti dar ir tęsinio, kurio scenarijus akių taip nebadys. Apibendrinus norisi pasakyti, jog net ir šaltai pristatytos pasakos po peržiūros sukelia daug didesnį poveikį, nei eiliniai „blokbasteriai“, kuriuose be susišaudymų ir kvailų dialogų nėra nieko gero. Išvada – savo vaikams rodykime vien tik gėrį spinduliuojančius filmus.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviena vaidybinė „Disney“ pasaka, taip ir „Piktadarės istorija“ pasižymi nuostabiais, kerinčiais ir neužmirštamais vaizdais, kuriuos labai puikiai atskleidžia trimatė erdvė, sukurianti žymiai gilesnį rodomų scenų vaizdą. Taip pat, nuostabios dekoracijos, puikiai atkuriančios pasakišką karalystės ir magiško miško pasaulį, kuriame gyvena paslaptingi padarai. Su kompiuteriniu būdų pateiktais personažais kūrėjams reikėjo šiek tiek labiau padirbėti, nes tam tikrose vietose jie atrodo labai netikroviškai. Tačiau, atsižvelgiant į bendrą foną, filmo didžiausiu koziriu tampa būtent vizualinis kontekstas. Veikėjų apranga irgi nuostabi, tačiau nė vienas jų neprilygsta Malefisentės apdarams ir jos sparnams.

Kitas svarbus filmo pamatas be abejonės yra išvaizdus kameros darbas, kuris apčiuopia kiekvieną, net ir pačią mažiausią smulkmeną, ir supažindina mus su rodomo pasaulio fauna ir flora. Tam tikromis akimirkomis scenos atrodo labai epiškai ir didingai. Vien jau ko vertas susidūrimas tarp Malefisentės ir karaliaus vedamos kariuomenės.

Muzikinės kompozicijos labai būdingos studijai „Disney“, todėl pasakiškas filmo braižas ir tonas išlaikomas iki pat galo su itin gerai parinktomis melodijomis, kurios užburia taip stipriai, kad norisi atsidurti magiškame miške ir pamatyti visą šį grožį iš arti ir savo akimis.

Istorijos pateikimas ir bendras siužetinės linijos išpildymas labai patrauklus akiai. Lengvas juostos kontekstas gerai suderintas montažo pagalba, todėl ties šia techninės pusės dalimis viskas tvarkoje. Neužtęstas, nenuobodus ir sklandžiai pateiktų scenų kratinys, kuris nuo pradžios iki galo neleidžia atitraukti akių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prieš keturis metus paskutinį kartą Lietuvos didžiuosiuose kino ekranuose pasirodžiusi Holivudo gražuolė Angelina Jolie sugrįžo, ir ne bet kaip, o viename iš pačių įdomiausių savo karjeros pasirodymų. Aktorė be priekaištų išpildė savo herojės portretą, todėl viso filmo metu jos išskirtinis grožis spindėjo kilometriniu spinduliu. Klastinga ir itin žavi šypsena, nuostabus balsas ir nepriekaištingas žvilgsnis leido atgimti vienai iš seniausių „Disney“ studijos herojų visiškai naujame amplua. Stebėtinas aktorės benefisas, prieš kurį kiti dalyviai atrodo kaip pilkos pelytės.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę Alle Fanning, suvaidinusi princesę Aurorą, ir charizmatiškasis Sharlto Copley‘us, įkūnijęs Stefaną, kaip jau anksčiau buvo minėta, puikiai papildė Angelinos Jolie vaidinamą personažą. Nors ir trumpai, tačiau labai užtikrintai pasirodęs Pietų Afrikos Respublikoje gimęs aktorius – antras geriausias juostos veikėjo pateikimas. Gaila, kad jo priešprieša su Jolie nebuvo tokia išvaizdi, kaip norėtųsi. Talentingesnė Fanningų šeimos narė Elle irgi labai išvaizdžiai sukūrė savo vaidinamą personažą. Angeliško grožio mergaitė, simbolizuojanti gėrį, šiek tiek priminė baltąją princesę iš „Alisos“, prie kurios dirbo juostos režisierius, tačiau tai smulkmena, nes Elle savo veikėją įkūnijo labai gerai.

Kiti aktoriai nepavaizdavo nieko įsimintino, o daugelis iš jų paskolino tik savo balsus kompiuterizuotiems veikėjams, kurių filme pernelyg daug.

Verdiktas

„Piktadarės istorija“ – tai neįtikėtinai spalvingo ir kruopščiai atlikto vizualinio grožio pasaka, kurioje galima pasigesti ne tik klasikinio pasakojimo motyvo, bet ir įsimintino scenarijaus. Jį visą filmo rodymo laiką sugeba užgožti aukščiausius vaidybos sugebėjimus susigrąžinusi ir galiausiai į kino ekranus sugrįžusi Angelina Jolie.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Šimtas kelių iki grabo lentos / A Million Ways to Die in the West


Premjera: Gegužės 30, 2014A Million Ways to Die in the West
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija, vesternas
Šalis: JAV
Režisavo: Seth MacFarlane
Vaidina: Seth MacFarlane, Charlize Theron, Amanda Seyfried, Liam Neeson, Giovanni Ribisi

IMDB – 8.7/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 6 666 244 $

Siužetas

Amerikos vakarų miestelyje, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas sutinka savo svajonių moterį. Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą, kuris yra ginklų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Buvaukine.lt sako:

„Laukiniai laukiniai vakarai“

Genialus sarkazmo ir pajuokos meistras, scenaristas, aktorius ir režisierius Sethas MacFarlane‘as, debiutavęs prieš du metus su tarptautinės sėkmės projektu, „Tedžiu“, smogia dar kartą – pristato ne ką mažiau pavažiavusią juostą, kupiną savikritikos amerikietiškai kultūrai apie laukinius vakarus.

Šmaikštus kino kūrėjas kviečia visus gero humoro savininkus į nepamirštamą kelionę po devyniolikto amžiaus pabaigos Ameriką, kurioje kiekviename kampe tykoja įvairūs pavojai, galintys privesti iki grabo lentos.

Apie ką mes čia…

Nevykėlis fermeris Albertas jau nuo mažens norėjo tapti tikru kaubojumi, tačiau jo bailumas ir nepasitikėjimas savimi niekada taip ir neišvystė jame tikro, bebaimio, laukinių vakarų vyro. Vieną dieną Albertui pasiseka ir jis susipažįsta su gražuole Ana, kuriai vaikinas pradeda jausti didžiulę simpatiją. Kad užkariauti gražuolės širdį, jis privalo stoti akis į akį su didžiausių miestelio banditu – Klinču, prieš kurį dreba net pats šerifas.

Kūrinio vidus

Sethas MacFarlane‘as jau kelis metus iš eilės užsidegęs mintimis perkelti savo požiūrį apie buką amerikietišką kultūrą į didžiuosius ekranus, todėl per pastaruosius tris metus jo televiziniai projektai šiek tiek nukenčia. „Šeimos bičas“, „Amerikietiškas tėtušis“, „Klivlendo šou“ jau ne tokie kaip buvo ankščiau – juose trūksta šviežio požiūrio į problemas. Nelabai vykęs absurdas, matomas paskutiniuose visų pamiltų televizinių šou sezonuose, leidžia suprasti, kad režisierius neturi tokio įkvėpimo kaip kadaise. Tačiau galima pagirti jo 2012 metais įvykusi debiutą su filmu „Tedis“, kuris sužavėjo milijonus komedijos gerbėjų visame pasaulyje. Savo debiutiniame filme režisierius tinkamai pasišaipė iš populiariosios kultūros, šou verslo ir kino industrijos, tačiau itin giliai užslėpti juokeliai nebuvo priimtini masiniam žiūrovui, kuris nesugebėjo suprasti kas rodoma ekrane. Šį sykį kino kūrėjas supaprastino užduotį – pateikė pernelyg juodą, tačiau lengvai sukramtomą produktą.

Naujausiame „Šeimos bičo“ kūrėjo filme pašiepiama visa absurdiškai juokinga laukinių vakarų laikotarpio situacija, kuri ganėtinai taikliai apibūdina mūsų laikus – amerikiečiai visame pasaulyje padaro iš savęs pajuokos objektus. Neatsitiktinai pasirinkta ir vesterno tematika. Kaip daugelis Setho gerbėjų žino, komikas yra didžiulis šio kino žanro gerbėjas, o jo mėgstamiausiu filmu išlieka Sergio Leones šedevras „Geras, blogas ir bjaurus“. Aliuzija į šį klasikinį kūrinį matoma jau nuo pat pirmųjų filmo akimirkų. Tematika atskleidžia amerikietiškumo sąvoką, jų kvailą požiūrį į gyvenimą ir bebaimių bukagalvių bandas, kurios galvoja, kad yra viršesnės už visus kitus. Visa tai pašiepiama su ne itin sodriu humoru, kokį buvo galima pamatyti „Tedžio“ juostoje, tačiau bendras kontekstas ir mintis nuteikia gerai juoko dozei. Absurdiškos situacijos ir itin šmaikštūs dialogai leidžia atsidurti šios beprotystės sūkuryje, nes Sethas moka priversti juoktis net ir iš pačių banaliausių dalykų. Vienintelis dalykas, kuris tikrai priverčia pasijusti nemaloniai – per daug pasaldinto juodo humoro, kuris pernelyg grubiai išreiškiamas smurtu. To buvo galima atsisakyti ir juosta atrodytų labiau brandesnė bei žymiai patrauklesnė.

Žinoma, vienu iš svarbesnių kiekvieno McFarlane‘o darbo dalyviu tampa personažų gausa. Išraiškingi, labai charizmatiški ir tiesiog verčiantys juoktis iš jų absurdiškumo herojai ir šį kartą nenuvilia. Kiekviename iš jų matoma pašaipa iš amerikietiško mentaliteto ir labai ribotos pasaulėžiūros į aplink juos supantį pasaulį. Agresoriai, nevykėliai, skaistuoliai, seksualinės bombos, šoumenai, verslininkai – visi jie gerai atkurią dabartinės Amerikos įvaizdį, kuriame šalis virsta tam tikru spektakliu ar netgi cirku, neturinčiu jokių dvasinių išvedžiojimų. Atmetus gilesnius išvedžiojimus ir bežiūrint į filmo herojus, galima teigti, jog kiekvienas iš jų gavo pakankamai daug ekraninio laiko, todėl su kiekvienu iš jų buvo galima deramai susipažinti ir smagiai pasijuokti iš pateiktų problemų. Žinoma, didžiausią dėmesį prikausto antagonistas Klinčas, kuris viso filmo metu akmeniniu veidu vedžioja kiekvieną iš veikėjų ant pavadėlio – būtent jis ir tampa centriniu veikėjų ir filmo pavadinimo pagrindine reikšme.

Filmas tiek žvaliai prasideda, tiek žvaliai ir pasibaigia, tačiau didžiausiu jo minusu taps jo greitas užmiršimas. Juosta neturi jokios vertingos frazės, kurią būtų galima cituoti. Veiksmas vystomas labai greitai, nenuobodžiai, tačiau jis nėra ir kažkuo išskirtinis. Siužetinės linijos išvedžiojimai primena daugelį filmų, kuriuose nevykėliai tampa didvyriais ir bando užkariauti gražuolės malonę. Geras pramoginis darbas, kuris, deja, nepatirs tokios sėkmės, kurią pasiekė „Tedis“ 2012 metais.

Techninė juostos pusė

Prie itin šmaikštaus filmo turinio prisideda ir garso takelis, kuriame skamba beveik visi Setho MacFarlane‘o parašyti kūriniai. Ypatingai gerą atmosferą sukelia „Million Ways to Die in the West“ daina. Filmo atmosferą sustiprina ir itin geras garso montažas, kuris susišaudymo metu priverčia pasijausti viso veiksmo dalyviu – šūviai tokie garsūs, jog atrodo, kad kulkos tuoj skries tiesiai į žiūrovų pusę.

Filmo dekoracijos ir kostiumai irgi ganėtinai tikroviškai perkelia mus į laukinių vakarų laikotarpį – puikūs dizainerių sprendimai, aplinks pateikimas taip pat nuostabus/ Barai, gatvės ar viešnamiai kruopščiai atspindi devyniolikto amžiaus pabaigos Amerikos grožį. Žinoma, ne taip kaip rimtuose vesternuose, šioje juostoje viskas atrodo labai spalvingai, , tačiau tai nekenkia bendram filmo fonui.

Operatoriaus darbas filme irgi tampa vienu iš svarbiausių techninės pusės sudėties dalyvių. Būtent išraiškingais kameros judesiais ir gerais operatoriaus sprendimais, gautas rezultatas vaizdingai atkurią bendrą išorinį filmo grožį, kuris dominuoja kiekvieno filmo scenoje. Taip pat ir jau minėtuose susišaudymuose operatoriaus darbas atliktas nepriekaištingai – vaizdingas pateikimas džiugina akis.

Filmo montažas pateikiamas be priekaištų, tačiau galima pastebėti keliose vietose paliktas spragas, kurios akivaizdžiai simbolizuoja scenų sutrumpinimą. Tokie sprendimai dažnai priveda prie katastrofos, tačiau meistriška Setho akis leidžia atsikratyti neigiamo poveikio žiūrint cenzūruotą juostos versiją.

Aktorių kolektyvinis darbas

A klasės Holivudo aktorių būrys paverčia šią nuotaikingą satyrą į puikų šou su labai išraiškingais veikėjais, kurie sugeba priversti juoktis iki kaulų skausmo.

Pagrindinio personažo atlikėjas, juostos režisierius Sethas Macfarlane‘as, negali pasigirti gerais aktoriniais sugebėjimais, tačiau jo taiklus liežuvis ir puikiai išlavintas balsas neleidžia nuobodžiauti. Tokį nevykėlišką ir pilnavertį kino kūrėjo debiutą didžiuosiuose ekranuose galima užskaityti kaip pavykusį su kaupu.

Gražuolė Charlize Theron viso filmo metu spinduliuoja neįtikėtinai šarminga aura, kuri paverčia ją didžiausiu šios juostos lobiu. Tokio grožio, estetikos ir seksualumo šis filmas daugiau neturi.

Antagonisto ir labai kieto vyruko portretą atkūręs nenugalimas grobikų košmaras Liamas Neesonas demonstruoja savo puikius aktorinius sugebėjimus ir parodo savo bebaimiškumą dar kartą. Nors ir nelabai komiškai pateiktas personažas, tačiau būtent jis ir išlaiko pusiausvyrą tarp absurdo ir rimtumo.

Gerais pasirodymais gali pasigirti ir Neilas Patrickas Harrisas bei Giovannis Ribisis, kurie dažnai pagyvina užsistovėjusią atmosferą savo pasirodymais. Taip pat galima paminėti ir etatinį žanro aktorių Wesą Studį, kuris jau virš dvidešimties metų atkurią piktų indėnų portretus.

Blogiausias pasirodymas filme priklauso Amandai Sayfried, kuri visiškai netiko šiai juostai. Labai šabloninis ir per daug mielas, naivaus personažo veidas, kuris viso filmo metu erzina savo ne itin tinkamais išsišokimais.

Verdiktas

„Šimtas kelių iki grabo lentos“ – tai žaisminga Setho McFarlane‘o kelionė į laukinių vakarų laikotarpį, kuriame klestėjo absurdiškos mirtys, labai riboto intelekto gyventojai, turintys itin nesąmoningą pasaulėžiūrą į gyvenimą, ir kaubojai, atspindintys šiuolaikinės Amerikos kultūros padarinius visame pasaulyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: