Daily Archives: 2014-05-11

Nebylios dvasios / The Quiet Ones


Premjera: Balandžio 10, 2014The Quiet Ones
Premjera Lietuvoje: Gegužės 9, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 98 min.
Žanras: Siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: John Pogue
Vaidina: Jared Harris, Sam Claflin, Erin Richards, Rory Fleck-Byrne, Olivia Cooke

IMDB – 5.6/10
RottenTomatoes – 35/100
Metacritic – 41/100

Filmo biudžetas – 2 000 000 $

Filmo pajamos – 9 186 000 $

Siužetas

Vieno universiteto studentai 1974 metais nufilmavo eksperimentą, kurio metu buvo bandoma atskleisti antgamtiškų reiškinių prigimtį. Tačiau tai ką jie pamatė pranoko jų lūkesčius ir norus.

Buvaukine.lt sako:

„Eksperimentas“

Antrarūšių siaubo filmų prodiuseris ir scenaristas Johnas Pogue, kurio rankos prisilietė prie 2000 metų „Kaukolių“, 2010 metais iš karto į DVD leisto antro „Karantino“ bei padėjo „Greitiems ir įsiutusiems“ išvysti dienos šviesą, pristato savo antrą pilnametražį režisūrinį darbą, kuriuo režisierius debiutuoja plačiuose kino vandenyse.

Ne itin gerus filmus statantis kino kūrėjas kviečia į dar vieną „tikrais įvykiais“ paremtą pasakojimą, kuriame piktos dvasios visais įmanomais būdais bandys prasibrauti į gyvųjų pasaulį.

Apie ką mes čia…

Profesorius Džosepas Koplandas su savo geriausiais studentais atlieka ne itin teisėtus eksperimentus su viena paciente, tačiau jų darbas trunka ne ilgai. Testų metu jie išsikviečia nežinomas jėgas iš anapus, kurios persikūnija į testuojama merginą. Prasideda tikras košmaras, nes dvasios, kurios užvalgo pacientę, nori tik vieno – daugiau aukų.

Kūrinio vidus

Su kiekvienu naujo siaubo filmu pasirodymu, kurį pristato kaip sukurtą pagal tikrus įvykius, darosi baisu, nes tokie nuvalkioti ir visiškai banalūs bandymai privilioti žiūrovą į kino ekranus parodo tikrą kino kūrėjų žvilgsnį į savo gerbėjus. Per paskutinius keletą metų pasirodė tiek daug niekam tikusių šio žanro juostų, kad tenka melsti, jog filmų režisieriai ir scenaristai galiausiai susiprotėtų ir sugebėtų mus džiuginti tokiais darbais, kaip neseniai kinuose pasirodęs siaubo trileris „Okulus“.

Filmo pasakojimo maniera pradžioje primena eilinius senamadiškus siaubo trilerius, kuriais kadaise bandyta psichologiškai paveikti žiūrovą, tačiau įsivažiavus veiksmui visas šis šarmas dingsta ir galime stebėti kituose žanro darbuose besikartojantį nuobodų ir visiškai nebaisų veiksmą. Jis taip blankiai atspindi pačią filmo mintį, jog galiausiai nori užmerkti akis ir užmigti. Iš tiesų, pramiegojęs pusę filmo žmogus nieko neprarastų, nes tai nėra išskirtinis pasakojimas, turintis ką nors unikalaus. Tai filmas, kuriame tiesiog susijungia eilinis požiūris į vaiduoklius arba, kitaip tariant, poltergeistą. Bent jau šiuo klausimu galima buvo šiek tiek labiau pasistengti, kad žiūrovai bent kažką pozityvaus galėtų išsinešti po peržiūros kine. Kalbant apie poltergeistą, geriau atrasti savo videotekoje senesnį, 1982 metų kultinį žanro atstovą ir dar kartą pajusti tikrą siaubą. Juokinga, kai siaubo filmas, kuriame tikrai turėtų būti baisu ir kraupu, tuo pačiu momentu persikūnija į neblogą pašaipą. Jei kūrėjai bandė pasišaipyti iš žiūrovų, tai jiems puikiai pavyko, nes scenarijus tiesiog vertas parodijos statuso.

Juostos veikėjai labai neišvystyti, jų personažų gilumas kažkur dingsta, neleidžiama susipažinti su kiekvieno iš jų pasaulėžiūra ir tik vienintelis profesorius Džosepas priverčia stebėti šį neįdomų farsą. Būtent jis tampa filmo varikliu, bet iki tam tikro momento. Įpusėjus filmui jo beveik nėra, viskas, kas buvo žinoma apie jį pamirštama, nes pats veikėjas tampa tik eiliniu „vaiduoklio“ taikiniu. Norėjosi, kad scenaristas intelektualiai pateiktų šį personažą, bet gavosi taip, kad viskas priminė tam tikrus klišinius siaubo žanro herojus. Taip net neprasidėjus ir pasibaigia pažintis su juostos veikėjais. Nesvarbu, kad tokiuose projektuose pagrindiniu varikliu turi būti išgąstis ir gerai papasakota siužetinė linija su įdomiais veikėjais, kurie peržiūros metu taps mums artimi ir dėl kurių likimo bus galima jaudintis.

Daugiau kaip ir nėra ką pasakyti apie šį nesusipratimą, kuris tampa vienu blogiausiu pastarųjų metų siaubo filmų, stodamas greta „Šėtono belaukiant“. Nesmagus, nebaisus, nuobodus ir tragiškai banalus filmas, kuriame siužetinės linijos eiga pavirsta į liūdną komediją. Tikėkimės, kad ateityje neteks vėl susidurti su tokiais prastais žanro filmais.

Techninė juostos pusė

Garso takelis ir jo skambesys vienintelis šviesus filmo momentas. Neblogos muzikinės kompozicijos ir visai pakenčiamas garso montažas, kuris keliose vietose akimirkai privertė pajusti baimę, bet daugiau filmas vystomas kaip eilinė nieko neišsiskirianti drama.

Operatoriaus darbas tragiškas, sunkiai apčiuopiamos svarbiausios filmo vietos, nevaizdingai ir tiesiog kraupiai pavaizduotos „siaubo“ turinčios scenos, kuriomis buvo galima pagerinti bendrą filmo vaizdą. Gaila, tačiau neišvaizdus kameros darbas kūrėjams privirė nemažai košės. Jie bent jau vizualiai galėjo nudžiuginti scenarijumi nusivylusį žiūrovą.

Filmo montažas, kaip ir operatoriaus darbas, vienas klaikesnių ir sunkiai suderintų techninės pusės dalyvių. Daugelis scenų atrodo taip chaotiškai, jog tai pakenkia bendrai siužetinei linijai, nes neįmanoma įsijausti į rodomą pasakojimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Antru po garso takelio šviesiu momentu tampa talentingasis britų kino ir teatro aktorius Jaredas Harrisas, kurį visi puikiai prisimename iš antrojo „Šerloko Holmso“ filmo. Jame aktorius atliko Moriarčio vaidmenį. Aktorius ir čia pademonstravo gerus aktorinius sugebėjimus, todėl bent jau dėl vaidybos buvo galima būti ramiems. Tačiau tai, kad jis sutiko pasirodyti šioje juostoje nėra pernelyg gerai, nes akivaizdu, kad tokiuose filmuose jo talentas niekada nebus tinkamai atskleistas.

Kiti aktoriai, kurie turėjo garbės pasirodyti šalia Jaredo, neparodė visiškai nieko. Buvo galima matyti tik klaikią vaidybą, kuri dar labiau sužlugdė filmą.

Verdiktas

„Nebylios dvasios“ – tai pagal „tikrus įvykius“ sukurtas, visiškai nebaisus, nuobodus ir nuvalkiotas siaubo žanro atstovas, kurį bežiūrint galima tik stebėtis, ką jame pamiršo aktorius Jaredas Harrisas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

Godzila / Godzilla


Premjera: Gegužės 16, 2014Godzilla
Premjera Lietuvoje: Gegužės 16, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 123 min.
Žanras: Fantastinis, Veiksmo, Drama
Šalis: JAV, Japonija
Režisavo: Gareth Edwards
Vaidina: Aaron Taylor-Johnson, CJ Adams, Ken Watanabe, Bryan Cranston, Elizabeth Olsen

IMDB – 9.2/10
RottenTomatoes – 77/100
Metacritic – 60/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 98 745 000 $

Siužetas

Iš jūros gelmių iškyla padaras, kokio žmonija iki šiol nėra mačiusi. Radioaktyvus monstras niokoja miestą ir atrodo, nėra nieko, kas galėtų jį sustabdyti. Tačiau vienas karys atranda kai ką, kas gali padėti nugalėti Godzilą…

Buvaukine.lt sako:

„Legenda atgimsta“

Unikalių ir žadą atimančių trumpametražių juostų apie pasaulio destrukciją režisierius Garethas Edwardas, 2010 metais išleidęs savo pirmą fantastinį ir kinuose parodytą filmą „Monstrai“ apie žmonijos utopinį gyvenimą siaubingų padarų apsuptyje, pristato ne ką mažiau intriguojantį ir vieną epiškiausių šiais metais pasirodančių kino projektų, kuris pilnavertiškai leidžia atgimti legendiniam Japonijos siaubūnui, daugiau nei šešiasdešimt metų keliančiam tikrą baimę fantastinio žanro gerbėjams.

Blokbasteriuose debiutuojantis kino kūrėjas kviečia į išties neužmirštamą pasakojimą apie neįtikėtino dydžio monstrą, sėjanti paniką ne tik Niujorko gatvėse, bet dar ir keliantį grėsmę visai žmonijai, kurios likimas pakimba ant labai plono plauko.

Apie ką mes čia…

Pavojingi eksperimentai ir žmonijos noras atrasti kažką naujo priveda prie negailestingų ir paniką sėjančių pasekmių. Per nelemtą atsitiktinumą, mokslininkai pažadina senovinį padarą, kuris savo fiziniais duomenimis ir nesuvaldoma galia gali privesti visą Žemės planetą prie žlugimo ribos. Susivieniję žmonės meta iššūkį šimtametriniam nenugalimam monstrui, kuris niokoja Niujorką.

Kūrinio vidus

Visi mes puikiai žinome ar bent jau girdėjome apie Godzilą. Daug literatūros, komiksų, filmų ir net animacijos sukurta apie šį gigantiško dydžio padarą. Pasižiūrėjus nuo pradžios iki galo šią naujausią juostą, galima pasakyti, jog joje kūrėjai pristato viską, kas buvo pateikta ankstesniuose šaltiniuose ir tai padaro iš filmo tikrą enciklopediją apie iš jūros išlindusį milžiną. Tai filmas paremtas senoviniais japonų darbais, kuriuos dabar žiūrint galima išspausti šypseną. Kaip bebūtų, Godzila yra tam tikras azijiečių King Kongas, kuris populiariajai kultūrai turėjo daug įtakos. Reikia padėkoti, jog kūrėjai šį prašmatniai atrodantį ir baimę keliantį filmą sukūrė iš pirminių šaltinių. Jis neturi nieko bendro su ta 1998 metu Rolando Emmericho pašaipa, kurioje nevykėlis Matthew Broderickas bandė išgelbėti pasaulį. Net baisu prisiminti tokį neskanų darbą, kuris kadaise sugebėjo ir neblogai užsidirbti.

Naujausiame filme pamatome visą Godzilos istoriją nuo pat atsiradimo, todėl žiūrovams šį kartą nereikės vartyti papildomų informacijos šaltinių apie šį padarą. Jau bežiūrint filmą bus galima plačiai sužinoti apie jo kilmę ir pačią atsiradimo esmę. Taip pat susipina ir dvejos kultūros – amerikietiška ir japoniška, todėl bendrame kontekste bus galima susipažinti su Godzila iš abejų barikadų pusių. Nors tai visgi Japonijos kultūrai priklausantis veikėjas, bet ir Amerikoje jis turi nemažą svarbą, todėl filmo siužetinės linijos eigoje pasimato puiki priešprieša. Pripažinkime – japonų pateikimas filme geresnis ir labiau suprantamas nei amerikiečių, kuriems tai vienas iš pramogų šaltinių. Prisiminus net kitus filmus, kaip pvz. „Nepaprastas žmogus voras“ ir kalbas apie Tokijo merą, parodo, jog tai yra vienas stipriausių masinės azijiečių popkultūros darinys. Neatsiejamu varikliu yra ir panikos pateikimas, parodomas iš kelių perspektyvų. Amerikietiškas nepaklusnumas ir jų pernelyg didelis pasitikėjimas savimi bei lindimas ten, kur nereikia, atveria labai tikrą šalies poziciją. Idiotiškas valdžios mastymas ir situacijos neįvertinimas priveda prie labai prastų pasekmių. Išties, filmo metu jaučiama baimė. Baimė dėl rytojaus. Nors šis puikiai išnarpliotas pasakojimas pateikiamas fantastinio žanro rėmuose, jis duoda peno apmastymui. O kas būtų, jeigu tai įvyktų? Ką daro žmonės su Žeme ją niokodami, kokius eksperimentus jie atlieka mums nežinant – visa tai pasekmės pavadinimu Godzila. Metaforiniai, tačiau realistišką kontekstą turintys vaizdai. Pasaulis žlunga nuo mūsų rankų.

Pats monstras ir jo pasirodymas filme unikalus ir grėsmingai nuteikiantis, jokio panašaus efekto nebuvo galima tikėtis, prisiminus senesnius filmus apie Godzilą, tačiau kūrėjai ir jų monstro pateikimas lenkia visus įmanomus lūkesčius. Didinga ir pati stambiausia Godzila, kokia tik buvo pasirodžiusi kino ekranuose. Taip pat scenaristai į filmą įneša didelę staigmeną – seniausių japonų filmų svarbiausią dalyvį – kitą pabaisą. Ką tokį? Tai reikia pamatyti savo akimis, tačiau po praeitų metų „Ugnies žiedo“ tendencija kurti filmus, kuriuose kalasi du siaubūnai, įsisiūbuoja. Efektingas ir legendinis monstrų susidūrimas, kurio metu pajaučiama visa filmo siužetinės linijos galia, atspindinti titulinio monstro privalumą ir poreikį žmonijai. Kartais priešas gali tapti geriausiu draugu – taip šį pabaisų susidūrimą interpretuoja režisierius. Kiti filmo veikėjai, kurie leidžia suvokti žmonijos trapumą, parodomi stereotipišku būdu. Kiekvienas pasirodančių mokslininkų, kariškių ar eilinių žmonių pateikiamas lyg socialinio pobūdžio dramoje, kurioje kiekvienas atspindi visuomenėje įtvirtintas normas. Žmonės tai blogis, kaltininkai, žmonės padaro didžiausią žalą planetai, todėl jie baudžiami galingesniais ir nesuvaldomais padarais, kaip šiuo atveju yra Godzila. Atsižvelgus į padaro reikšmę galima teigti ir tai, jog jis yra stichinė nelaimė ir Dievo bausmė tiems, kurie savo nuodėmėmis nusikalto prieš biblinį Kūrėją. Keistas jausmas, kai blokbasteryje galima atrasti ir stiprių filosofinių užuominų, o ne tik beprasmį ir gražiai pateiktą veiksmą.

Filmo laukia didelė finansinė sėkmė, todėl tikrai sulauksime pratęsimo, kurį lyg ir anonsuoja juostos pabaigoje. Tačiau labiausiai sužavi tas faktas, jog tai itin kokybiškai pastatytas filmas su nebanalia mintimi, kuris vertas didelių pajamų dėl kūrėjų pastangų mus pradžiuginti. Puiki pramoga, kurią vainikuoja vienintelis faktas – tai geriausias visų laikų darbas Godzilos tematika, pasirodęs didžiuosiuose kino ekranuose.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai – kažkas neįtikėtino. Tenka pripažinti tą faktą, jog pats monstras filme atrodė įspūdingiausiai. Aplink Godzilą pasirodančios foninės dekoracijos ir kompiuterių sukurti pastatai taip kompiuterizuoti, jog matėsi tiesiog plika akimi ir jei ne trimatė erdvė, tai filmas šiek tiek primintų kompiuterinio žaidimo grafiką. Filmo vaizdas ir jo konvertacija į 3D padėjo išgauti gilumą, kuris kartu sukūrė itin niūrų vaizdą. Iš geros pusės nemaloniai pateiktos pilkos ir nieko gero nežadančios scenos – vienas stipresnių filmo variklių, kuriame niekas nenuteikia optimistiškai. Dėl tokio efekto juostą galima pavadinti pačia tikroviškiausia iš visų iki šiol pasirodžiusių apie legendinį japonų monstrą.

Kameros darbas, ypač drebančio vaizdo efektas, sukuria dar didesnį tikroviškumą. Nesvarbu, kad daugeliui žmonių nepriimtinas toks filmavimo stilius, tačiau tam tikrose vietose jis būtinas. Būtent todėl pats monstras pateikiamas kaip paslaptingas galiūnas, griaunantis miestus. Kūrėjai palengva priartinama mus prie jo didybės. Tokiu būdu gauname intriguojančio pasakojimo manevrą, kuriame įmantrūs operatoriaus išvedžiojimai veiksmo scenose pateikiami kaip epinio pobūdžio kadrai, žavintys visą filmo rodymo laiką.

Muzikinė filmo palyda nuteikia taip gerai, kad prie rodomų baisių ir ne itin malonių scenų leidžiama pajusti tikrą baimę. Būtent kompozicijos sukuria gerą pamatą, kuriame žiūrovui leidžiama visą rodymo laiką sėdėti lyg ant adatų. Garso montažas stipriausiuose epizoduose dar labiau sustiprintas, todėl laisvai atsipūsti kino salės kėdėje ar šiek tiek atsipalaiduoti netenka. Jokio nuobodulio nesijaučia, vien tik adrenalinas, virstantis į nesuvaldoma nuostabą.

Juosta mums pristatoma iš labai įdomaus rakurso, todėl jos montažas pateikiamas šiek tiek painiai. Šiam filmui tai labai svarbu, nes jaučiamas nežinomybės faktorius ir jokio amerikietiško banalaus finalo net neužčiuopiama. Visas veiksmas ir pasakojimo principas priklauso nuo mūsų pačių įsijautimo į rodomą filmą, nes tai tikrai ne eilinis „šaudo, gaudo ir naikina“ fantastinio pobūdžio darbas, tai kažkas daugiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Stulbinantis aktorių kolektyvas yra dar vienas didelis juostos pliusas. Žinoma, ne visi aktoriai sugebėjo tinkamai atskleisti savo personažus, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas pačiai situacijai ir monstrui.

Aaronas Tayloras-Johnsonas po truputi auga kaip aktorius, galintis rodytis bet kokio žanro darbuose, nors vis vien jo veide matėsi „Ateini čia arba gauni į dūdą“ pagrindinio herojaus nepasitikėjimas. Personažas neblogas, vaidyba pakenčiama, tačiau jis negalėjo konkuruoti su antraplaniais kino vilkais, kuriems šis filmas buvo dar viena puiki karjeros pramoga.

Visų mylimo serialo „Bręstantis blogis“ pagrindinio vaidmens atlikėjas Bryanas Cranstonas pagaliau vėl grįžta į senas vėžias, kai ant jo galvos augo plaukai, o veido nepuošė barzdelė. Draminis ir labiausiai išvystytas filmo herojus, kuris vaidybiniais sugebėjimais perspjauna kiekvieną, net ir pačios Godzilos riaumojimą.

Vienas geriausių japonų aktorių, Kenas Watanabe, kuris paskutiniais metais vis rečiau pasirodo kino ekranuose, irgi gerai įkūnijo savo vaidinamą veikėją, tačiau, kaip bebūtų gaila, jam pritrūko ekraninio laiko parodyti visą savo meistriškumą. Tikėkimės, jog artimiausiu metu šis charizmatiškas Oskaro nominantas vėl galės mus džiuginti įvairiuose projektuose, o ne kartą per kelis metus pasirodys blokbasteriuose.

Elizabeth Olsen, Juliette Binoche, Sally Hawkins ir Davidas Strathairnas užpildė aktorinio kolektyvo spragas, tačiau iš jų visų labiausiai džiugu dėl prancūzės, kuriai, kaip ir Kenui, tai vienas iš retesnių pasirodymų kine per paskutinius metus. Visi šių aktorių pasirodymai šabloniniai, todėl jokio išskirtinumo, išskyrus pavardes ir jų žinomus veidus, nėra.

Verdiktas

„Godzila“ – tai geriausias visu laikų filmas apie legendinį japonų monstrą, prieš kurį visa žmonija atrodo kaip neišsivystęs skruzdėlynas. Nuostabių specialiųjų efektų ir trimatės erdvės, įsimintino ir niūraus konteksto, adrenalinu alsuojančio kameros darbo ir baimę keliančio pasakojimo dėka filmas vertas tik didžiausių kino ekranų, kuriuose bus įmanoma patirti visą šios įspūdingos juostos galią.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Virtuvė Paryžiuje / Kухня в Париже


Premjera: Gegužės 1, 2014Kухня в Париже
Premjera Lietuvoje: Gegužės 9, 2014
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 106 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Rusija
Režisavo: Nicholas Stoller
Vaidina: Dmitriy Nazarov, Mark Bogatyrev, Elena Podkaminskaya, Vincent Perez, Dmitriy Nagiev

IMDB – 8.3/10

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Filmo pajamos – 8 555 000 $

Siužetas

„Klodas Monė“ – klestintis prancūziško maisto restoranas Maskvoje, todėl neatsitiktinai jame rengiami Rusijos ir Prancūzijos prezidentų pietūs. Ir prėsko, ir sūraus ragavęs virtuvės šefas šiek tiek įsitempęs, tačiau žino, kad negali pasišiukšlinti. Šefas verčiasi per galvą, o šaunusis restorano personalas be galo stengiasi. Ir, kaip visada, persistengia. Komanda patiria fiasko, todėl restoraną tenka uždaryti.

Buvaukine.lt sako:

„Žydrasis kruizas“

Vienas geriausių mūsų laikų rusų komedijų kūrėjas, režisierius Dmitrijus Djačenko, dirbęs su „Kvarteto I“ filmais „Radijo diena“ ir dilogiją „Apie ką kalba vyrai“, pristato savo jau antrą šiais metais nuotaikingą darbą, kuris perkelia vieną populiariausių ir patį brangiausią šalies serialą į didžiuosius ekranus.

Režisierius kviečia pamatyti prailgintą ir žymiai juokingesnę „Virtuvės“ seriją, kurioje žiūrovai pagaliau pamatys ilgai lauktą finalą ir galės deramai atsisveikinti su visais pamėgtais herojais, kurie kelis metus iš eilės džiugino jų akis ir vertė kvatoti per kiekvieną šio sveiką humorą turinčio serialo peržiūrą.

Apie ką mes čia…

Prabangus Maskvos restoranas „Klodas Mone“ išgyvena puikius laikus, viskas sekasi, kiekvienas laimingas, o ir įsimylėjėliai Vika su Maksu ruošiasi vestuvėms. Viskas lyg ir puiku. Iki tos akimirkos, kai Nagijevas ateina su stulbinančia naujiena. Jų restorane vyks Prancūzijos ir Rusijos vadovų derybos, todėl viskas turi būti aukščiausios klasės. Planai planais, tačiau viskas įvyksta atvirkščiai, lyderių susitikimas sugadintas, o po tokio nesusipratimo restoranas uždaromas neribotam laikui. Vienintelė išeitis išsikapstyti iš gilios duobės – vykti į Paryžių, kuriame Dmitrijus nupirko naują restoraną.

Kūrinio vidus

Pasibaigus populiaraus serialo rodymui Rusijoje, režisierius ir filmavimo grupė nusprendė dar kartą pradžiuginti savo gerbėjus ir pilnai užbaigti kelias svarbias siužetines linijas. Visų džiugesiui gauname pilnametražį filmą apie nevykeliško būdo, tačiau itin gerų virtuvės profesionalų šou didžiuosiuose ekranuose. Filmas, kaip ir ankstesni režisieriaus darbai, vertas pagyrimo ir aplodismentų, kurie vainikuoja kiekvieną peržiūrą kine pasibaigiant finaliniam juostos rodymo akordui.

Juostos veiksmas pateikiamas dviejuose miestuose, tiek Maskvoje tiek Paryžiuje, tačiau pastaroji sostinė parodoma žymiai vaizdžiau ir prašmatniau, o tai tik įrodo, jog kūrėjams svarbu žiūrovams aprodyti visą romantišką ir užburiantį meilės miesto grožį, ne tik pristatyti savo šalies geriausius kampelius. Iš tiesų, Maskva buvo matoma tik vienoje scenoje. Joje Putinas su savo palyda važiuoja keliu. Ši scena pateikiama kaip viena labiausiai juokinančių Rusijos realijų. Visi puikiai žino, kad per Mkadą važiuoti dienos metu yra savižudybė ir tik valdžios atstovai gali sau leisti laisvą pasivažinėjimą toje teritorijoje. Nepamirštas ir pats Rusijos prezidentas. Labai santūriai pasišaipoma iš šalies lyderio, kuris kai kuriems žmonėms yra lyg Voldemortas, kurio vardo negalima ištarti, bet visi gestų kalba sugeba jį apibūdint kaip kokį Dievą. Šiuo atvejų galima teigti, kad po paskutinių įvykių žmonių požiūris į šią galingą šalį ir jos gyventojus labai subjuro, tačiau neužmirškime svarbiausio – tai yra filmas, todėl reikia vertinti jo kokybę, o ne lysti į politinius reikalus, kurie neturi jokios svarbos bendram pasakojimui. Viskas pateikiama labai juokingai ir visiškai negrubiai, todėl galima teigti, jog filmo scenaristai – paprasti žmonės, kaip ir dauguma mūsų, tačiau ne visi sugeba taip pozityviai pasijuokti iš savęs ir priimti kitų žmonių kritiką, kaip juostos kūrėjų kolektyvas. Jeigu visi rusai, lietuviai, lenkai ir kiti kaimyninių šalių gyventojai būtų tokių pat pažiūrų kaip ir šio filmo kūrėjai, tai ir gyventi būtų smagu tolerantiškoje visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus realizuoja save taip, kaip jis nori. Kalbant apie Prancūziją, tai nors ir labai mažai, tačiau parodė tam tikras socialines problemas, kurios užplūdo šalį. Filmo metu suprasite apie ką eina kalba.

Humoras filme toks sodrus ir puikiai perteikia rusų menatalitetą ir kultūrą, jog galima sakyti, kad tai pats geriausias rusų filmas, kartu su „Karti, karti“. „Apie ką kalba vyrai“ kūrėjas perlipo per save ir sukūrė geriausią šiais metais šalies komediją, kurioje vulgarus humoras transformavosi į ironiją bei sarkazmą. Reikėtų „Enjoy Movies“ vadovams ir režisieriams, kilusiems iš Armėnijos, pasimokyti komedijos meno iš D. Djačenko. Taip pat nepamirštama ir gėjų tematika. Kaip bebūtų, tačiau daugelis homofobiškai nusiteikusių rusų, o kartu ir mūsų šalies gyventojų, atėjusių žiūrėti šio darbo, galės pamatyti vieną – rafinuotus ir gera skonį turinčius žmonės, iki kurių išprusimo ir manierų netolerantiškiems ubagams toli kaip iki menulio. „Žydrojo kruizo“ akimirkos ir scenų pateikimas – pats geriausias momentas, kuris priverčia ne tik kvatoti, tačiau ir vartytis iš juoko. Meistriškai pateikta scena, kurioje svarbiausia ne seksualinė orientacija, o žmogiškumas, kuris atneša gerovę visiems aplinkiniams.

Personažų filme labai daug, tačiau akivaizdu, jog didžiausias dėmesys skirtas Dmitrijui Nagijevui ir jo vadovaujamai šutvei. Puikus ir visapusiškas, humoro nestokojantis personažas, bandantis atrodyti kaip įmanoma kiečiau. Tai pavyksta 100 procentų, nes būtent Nagijevas ir tampa viso šio šou varikliu, atsakingu už kuriozines ir humoro pripildytas scenas. Virtuvės šefas Viktoras Barinovas – ne tik šmaikščiai pateiktas veikėjas, bet ir labai draminis personažas, kurio likimas ir ateitis vaizdingai pateikiama visos juostos metu. Kiekvienas iš antraplanių veikėjų turi savo charizmą, savo išskirtinius bruožus, todėl bežiūrint į kiekvieną jų, galima smagiai pasijuokti, nes jie skirtingi ir tuo pačiu juokingi. Nepamirštami Vikos ir Makso meilės-seilės reikalai. Meilės trikampio galia visu pajėgumu parodo to gražiausio pasaulyje jausmo svarbą kiekvienam iš mūsų. Šiuo atveju tinkama patarlė: „Geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje“. Intriga ir klastingi tam tikrų veikėjų kėslai padaro iš filmo dar ir gera nuotykinį darbą, kurio pabaiga ne tokia ir aiški, kaip buvo galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio.

Pabaigai reikia pasakyti, jog tokio lygio ir gero humoro komedijos Rusijoje yra retenybė, todėl neabejotinai reikia eiti ir palaikyti juostos kūrėjus bent kažkokiu finansiniu indeliu, kuriems mūsų parama yra labai reikalinga. Jei ne mes, tai greitu metu neliks tokių gerų darbų, o rinką užvaldys visokie Sarikai iš „Enjoy Movies“, kurių tualetinis humoras užvaldo degraduojančią visuomenę. Norisi dar daugiau pakalbėti apie filmą ir jo gerumą, tačiau visą tai reikia pamatyti pačiam. Patartina su antrąją puse arba gera draugų kompanija.

Techninė juostos pusė

Filmas turi labai gerą ir visapusiškai pritaikytą garso takeli, kurio dėka sukuriama pavyzdinga atmosfera. Už grupės Queen dainą „I Want to Break Free“ didžiausios padėkos, nes tai nuostabiausia daina, kurią teko išgirsti šiame išradingai šmaikščiame filme. Daina pritaikyta prie vienos scenos. Žiūrovams tai turėtų būti juoko dozė. Taip pat galima išgirsti ir Jessie J kompoziciją „Hero“ ar Orchesta Volate su „Mambo Italiano“. Estetiškas suvedimas su vaizdu parodo, jog ir rusai savo darbuose sugeba gerai parinkti muzikinę palydą, kuri dažniausiai būna tragiška arba iš kito šimtmečio.

Operatoriaus darbas – vienas geresnių filmo techninės pusės kozirių. Kiekvienas patiekalas pateikiamas taip vaizdžiai, kad bežiūrint į tuos skanėstus galima išgirsti pilvo burzgimą, kuris taip ir prašo, kad jį pamaitintum. Neapsakytas Paryžiaus grožis irgi gerai pristatytas. Puikūs kraštovaizdžiai ir romantinės vietos užburia akis.

Filmo montažas geras, scenos pateikiamos solidžiai, kontekstas nenukenčia, todėl bežiūrint filmą nepasidaro nepatogu, nes visas veiksmas vystomas taip lengvai, jog pasigendama nesusipratimų. Apibendrinant juostos montažo darbą reikia paminėti, jog pačios istorijos pateikimo būdas ir intriguojanti siužetinės linijos eiga primena geriausius žanro atstovus, kurie galėjo puikuotis kino ekranuose prieš gerus penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų JAV. Prisiminus Billy Wildero stilių, tai akivaizdžiai matosi šioks toks nukopijuotas unikalaus stiliaus braižas. Nenuostabu, filmo režisierius yra didelis legendinio keturių Oskarų laureato ir lenkų kilmės Holivudo kūrėjo gerbėjas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas suderintas taip gerai, kad kiekvienasjų gauna ne tik pakankami ekraninio laiko, bet ir sugeba pristatyti savo veikėją tinkamiausiu būdu net ir tam žiūrovui, kuris nėra matęs nė vienos žymaus serialo serijos.

Dmitrijus Nazarovas, įkūnijęs virtuvės šefą Viktorą, kaip ir seriale, taip ir čia demonstruoja puikią vaidybą, kurios pagrindu tampa sarkastiškas humoras ir pasaulėžiūra pro pesimizmo prizmę. Jam akomponuoja kitas, ne ką mažiau svarbesnis herojus. Dmitrijus Nagijevas, vaidinantis save patį, padaro tikrą šou. Akivaizdu, jog tai vienas geriausių mūsų dienų rusų aktorių, kuris savo charizma ir veido mimikomis priverčia pajusti malonumą. Tamsus savanaudis personažas, kuriam jaučiama didžiausia simpatija.

Elenos Podkaminskos ir Marko Bogatyrievo meilės duetas kartais pabosta, nes lyg žiūrimas „Santos Barbaros“ ir „Saulėlydžio“ sagos mišinys, kuriame neapsisprendžiama kas už ko tekės. Banalu, bet vietomis ir juokinga, tačiau jie vienas kitam labai tinka, todėl didesnių priekaištų nėra, o ir vaidybos prasme abu susidorojo puikiai.

Juostą papildo ir užsienio aktorius Vincentas Perezas, kuriam tai ne pirmas apsilankymas Rusijoje. 2007 metais jį buvo galima pamatyti pagrindiniame vaidmenyje „Apokalipsės kode“, kuriame jis sudarė puikų duetą su gražuole Anastasija Zavorotniuk. Vaidybos prasme nieko įspūdingo, tačiau pats personažas labai gerai atspindi prancūzišką rafinuotumą ir estetiką.

Kiti personažai pasirodė linksmai ir įtikinamai, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė Vladimiro Putino atlikėjas. Tiek balsu, tiek epizodais pateikiamas šalies lyderis tapo vienu geriausiu pasirodymu filme. Įdomu, kaip sureagavo pats Rusijos lyderis, pamatęs savo antrininką filme?

Verdiktas

„Virtuvė Paryžiuje“ – tai neabejotinai vienas skaniausių, nuotaikingiausių ir geriausiai pateiktų rusų filmų komedijos žanre per pastaruosius keletą metų. Savo subtiliu sukūrimu jis parodo didelį ir storą vidurinį pirštą „Enjoy Movies“ degradams su jų nuvalkiotu tualetiniu humoru. Filmas tampa nuostabiu atsisveikinimu su serialo žiūrovais, kurie per keletą rodymo metų sugebėjo priprasti prie neišskiriamų virtuvės veikėjų ir jų kuriozinių situacijų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: