Monthly Archives: May 2014

Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow


Premjera: Birželio 6, 2014Edge of Tomorrow
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 113 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo
Šalis: JAV, Australija
Režisavo: Doug Liman
Vaidina: Tom Cruise, Emily Blunt, Brendan Gleeson, Bill Paxton, Jonas Armstrong

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 94/100
Metacritic – 64/100

Filmo biudžetas – 178 000 000 $

Filmo pajamos – 37 566 244 $

Siužetas

Kaip jaustumėtės jeigu patekus mirčiai į rankas jums būtų suteiktas dar vienas šansas pasirodyti geriau? O jeigu tai pasikartotų ne vieną kartą? Į tokią dilemą pakliuvo ir pagrindinis herojus, kuris žuvęs karo lauke prabunda karui artėjant. Kiek reikia ištobulinti savo įgūdžius, kad pakeistum lemtį?

Buvaukine.lt sako:

„Sunaikinti Omegą“

Trilerių, veiksmo komedijų ir fantastinių filmų asas, režisierius, scenaristas ir savo kuriamų juostų prodiuseris Dougas Limanas, savo filmografijoje galintis pasigirti tokiais hitais kaip intelektualus veiksmo trileris „Bornas: sunaikinta tapatybė“, žaismingu „Ponu ir Ponia Smit“, efektingu „Šokliu“ bei politiniu „Sąžiningu žaidimu“, pristato vieną iš įspūdingiausių tiek savo, tiek Tomo Cruise‘o karjeros filmu, nukeliančiu mus į tolimą ateitį.

Žanro specialistas kviečia atsidurti visiškai kitokioje tikrovėje ir kartu su pagrindiniu herojumi išsiaiškinti visą tiesą apie tolesnį pasaulio likimą, valdomą neregėtos nežemiškų padarų valdomos jėgos ir stotį į kovą dėl visos žmonijos, atsidūrusios ties išnikimo riba.

Apie ką mes čia…

Bilas Keidžas atsiduria tikrame ateities pasaulio pragare. Vyras atsibunda karinėje bazėje, kurioje vyksta apmokymai, turintys paruošti didžiulę armiją kovai su įsibrovėliais iš kito pasaulio. Bilas nė karto nedalyvavo jokiuose mūšiuose, todėl šis pirmas kartas jam tampa lemtingas. Jis žūsta nelygioje kovoje ir… vėl atsibunda toje pačioje vietoje, kaip ir prasidėjo jo didžiausias gyvenimo košmaras. Belieka vienintelė išeitis – sužinoti priežastį, kodėl kas kartą mirus kovos lauke, jis vėl sugrįžta dieną atgal, į tą pačią akimirką, kai pabudo.

Kūrinio vidus

Dougas Limanas po ne itin gerų filmo „Šoklys“ atsiliepimų ir visiškai prastų finansinių rezultatų, šešiems metams apleido fantastinį žanrą, bet sugrįžo su tikru trenksmu. Naujausias filmas ne tik lenkia savo kokybe praeitus jo pasiekimus, bet kartu ir parodo, kad mokslinės fantastikos žanre galima vėl pamatyti prošvaisčių. Filmas, žinoma, skirtas ne intelektualiai publikai, o masiniam žiūrovui, kuriam tai bus tikrų tikriausia pramoga. Taip pat režisierius visas rodomas filme veiksmo scenas perteikia kompiuterinių žaidimų principu, todėl visą šį darbą galima interpretuoti kaip gerai pastatytą šaudyklę apie ateivių invaziją, kurioje pagrindinis veikėjas bet kokiu savo judesiu gali pakeisti visą pasakojimo eigą.

Filmo epicentre atsiduria Žemės planeta, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Ateities vizija ne itin džiugina akis, nes miestai, kuriais dabar galime grožėtis, išnyko, pavirto pelenais arba dykvietėmis, kuriose siaučia įsibrovėliai. Iš vienos pusės – tai labai apokaliptinis požiūris į mūsų rytojų, iš kitos – teisingas. Jei ne ateiviai ar kokios stichinės nelaimės, tai iš mūsų gražios planetos vis tiek liks tik šipuliai, nes pagrindinis blogis – žmogus. Kelis kartus filme parodomos scenos, kuriose būtent žmogus yra atsakingas už ne labai džiuginančią ateitį. Siužetinės linijos pateikimas gerai susitapatina su minima tematika, viskas labai aiškiai pateikiama, dialogai gerai atspindi rodomą situaciją. Juostos principas nėra labai sunkus, gal net pernelyg paprastas, nors ir buvo norima pateikti tam tikrą užsuktą siužetą, primenantį „mindfuck“ stiliaus filmus. Pati pasakojimo maniera, bent jau pirmoje filmo pusėje, identiškai atpasakoja viską, ką galėjome pamatyti 1993 metais pasirodžiusioje kultinėje satyrinėje komedijoje „Švilpiko diena“. Taip pat filmas primena ir 2011 metų „Išeities kodą“. Žinoma, šioje juostoje viskas supaprastinta, tačiau tai netrukdo peržiūrai, nes tam tikra intriga išlieka iki galo. Nuspėti pabaigą galbūt ir galima, tačiau išvengti tam tikrų siužetinės linijos staigmenų nepavyksta. Tai malonus pojūtis, kai filme parodoma tai, ko neįmanoma buvo nuspėti. Taip pat reikia padėkoti filmo kūrėjams, kad visas filmas išlaiko labai rimtą, kovingą ir adrenalinu alsuojančio veiksmo toną. Nepagailėta ir humoro, kuris net labai gerai tinka rodomose scenose. Jokio diskomforto nesijaučia, o ir juokeliai ne tokie banalus ar nuvalkioti, kaip būtų galima pagalvoti.

Pagrindiniu filmo herojumi tampa, kaip dažniausiai priimta, tokio stiliaus darbuose nevykėlis ir bailys, kuriam lemta tapti tikru didvyriu. Toks protagonisto portretas iš karto atrodo per daug nuvalkiotas, tačiau su kiekvienu persikėlimu į ankstesnį būvį Bilas evoliucionuoja. Pradėjęs savo kelia nuo vikšro stadijos, jis virsta į tikrų tikriausią žudymo mašiną. Labai smagu buvo stebėti jo pasirodymus įpusėjus filmui. Tai atrodė pernelyg „kietai“, todėl neabejotinai daugelis žiūrovų liks patenkinti tokiu įspūdingu pagrindinio veikėjo siautėjimu ekrane. Bilui į pagalbą atėjusi Rita ne ką mažiau nusipelno pagerbos. Moters pavidalas simbolizuoja lyčių lygybę, dėl kurios tiek daug amžių kovojo moterys. Stiprios ir bebaimės, galinčios savimi pasirūpinti moters paveikslas atspindi mūsų dienų realybę, kai vyrai tampa moterimis, o moterys perima vyrų savybes. Liūdna, tačiau tokia jau ta šiuolaikinio žmogaus egzistencija. Abu šie veikėjai simbolizuoja paminėtą visuomenės perskirstymą. Taip pat, tai vienas malonesnių paskutinių mėnesių ekraninių duetų, kuris neerzina akių, o atvirkščiai, padeda justi jiems pagarbą iki pat filmo galo.

Filmą galima įvardinti ir kaip vieną geresnių šių metų didelio biudžeto projektų, kuris neabejotinai sudaro puikią konkurenciją „Godzilai“, „Nepaprastam žmogui-vorui 2“ ir „Kapitonui Amerikai 2“. „Iksmenų“ liesti nevalia, jis dar kol kas geriausias metų filmas. Taip pat reikia pasakyti didelį Ačiū už masines dvikovas ir patį filmo epiškumą, suteikiantį jam atitinkamos didybės. Deja, tai nėra labai įsimintinas filmas. Tačiau ar dažnai atrakciono lygio juostos išlieka atmintyje? Tai labai retas reiškinys, kuris nėra būdingas šiam efektingam projektui.

Techninė juostos pusė

Didelis filmo biudžetas leido režisieriui puikiai manevruoti su aplinka, todėl vizualinė dalis neturi jokių priekaištų. Detaliai, didingai sukurtos mūšių scenos, kuriose dalyvauja tūkstančiai kareivių, pasipuošusių egzoskeletais ir išradingi, labai tikroviškai atrodantys monstrai. Specialieji efektai leidžia pajusti karo siaubą. Trimatis filmo vaizdas irgi gana geras, tačiau pačią juostą rekomenduojama žiūrėti 2D. Paprastu formatu galima pamatyti žymiai šviesesnį ir labiau įspūdingesnį bendrą kovų vaizdą.

Garso takelis įsimintinas, gerai atspindi epinį juostos vaizdą, o ir kelios muzikinės kompozicijos priverčia savyje pajusti visą šio brangaus projekto didybę. Kai kuriose vietose galima ir krūptelti nuo stipriai pateikto garso montažo, kurio suderinimas su bendru garsiniu filmo fonu paverčia filmo peržiūrą į įtampos ir ištvermės kupiną seansą.

Prie bendro vaizdo gerumo prisideda ir Oskarinio operatoriaus, JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą gavusio už „Geišos išpažintį“, Dono Beebe‘o darbas, kurio meistriška vizija leido apčiuopti kiekvieną filmo sceną taip nuodugniai, kad buvo galima pasijausti lyg tikrame kare. Ne paslaptis, kad drebančios kameros efektas buvo vienas filmo koziriu. Tokią pačią techniką režisierius naudojo ir pirmame „Borno“ filme.

Juostos montažas geras, nėra spragų scenarijuje, tačiau su kiekvienu persikėlimu į praeitį susidaro jausmas, kad žiūrime tuos pačius, vienodus kadrus, kuriuos sulipdė tokiu principu, kad šiek tiek paerzintų mūsų vaizduotę. Apibendrinus, tai kokybiškas ir labai išvaizdus filmo momentas, kuriame išlaikyta intriga tampa nebloga kompensacija už sugaištą besikartojančių scenų žiūrėjimo laiką.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas brangiausių ir labiausiai pasiteisinančių kino studijoms aktorių, Holivudinės šypsenos ir amžinos jaunystės savininkas Tomas Cruise‘as vėl pasirodo fantastiniame žanre nepraėjus nė vieniems metams nuo išvaizdaus žanro atstovo – „Užmirštieji“. Pavydėtiną kondiciją išlaikęs Tomas ir vėl susitvarko su savo vaidinamu personažu be jokių problemų. Tiesa, tokį jo įvaizdį mes matome jau kelis metus iš eilės, tačiau, kaip bebūtų, jo veidas ir jo vaidybiniai sugebėjimai labai gerai tinka „blokbasteriams“, kuriuose aktorius jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Išvaizdi britė Emily Blunt taip pat nenuvilia savo gerbėjų itin karštu, labai drąsiu ir net kartais šiek tiek brutaliu įvaizdžiu. Moteris atsilaiko Tomo kerams ir nesijaučia užtemdyta garsaus žvaigždūno charizma. Emily puikiai tiko prie Tomo, todėl nenuostabu, jog jų duetas yra dar vienas pliusas šios juostos kūrėjams. Puikus studijos atrankų vadovų sprendimas pakviesti juos į vieną juostą.

Antraplaniuose vaidmenyse daug kino naujokų, todėl nenuostabu, kad nė vienas jų nepademonstravo ypatingų aktorinių sugebėjimų ar bent jau akimirkai sužibėjo ekrane, tačiau tokie aktoriai kaip Brendanas Gleesonas ir Billas Paxtonas neleido nuobodžiauti. Jeigu Brendano vaidyba ir pats vaidmuo labai klišinis, tai Billo pasirodymas toks pat įdomus, kaip ir pagrindiniuose vaidmenyse atsidūrusių aktorių. Piktas ir nepatenkintas karininkas, prieš kurį nepasišakosi. Kažkodėl toks jo pasirodymas labai priminė Stanley Kubricko filmo „Metalinis apvalkalas“ Hartmano siautėjimą. Ne taip didingai ir kraugeriškai, tačiau vis vien įsimintinai.

Verdiktas

„Ties riba į rytojų“ – tai puikus ir kruopščiai atliktas režisieriaus Dougo Limano sugrįžimas į didįjį kiną, kuriame efektingai ir intriguojančiai papasakota istorija primena naujos kartos kompiuterinių žaidimų pamatą. Naujausias ir efektingas režisieriaus kūrinys taip pat primena ir kokybiškiausių specialiųjų efektų lietų, nuo kurio pasislėpti neįmanoma.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Piktadarės istorija / Maleficent


Premjera: Gegužės 28, 2014Maleficent
Premjera Lietuvoje: Birželio 6, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 97 min.
Žanras: Fantastinis, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Stromberg
Vaidina: Angelina Jolie, Elle Fanning, Sharlto Copley, Lesley Manville, Imelda Staunton

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 63/100
Metacritic – 55/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 45 666 244 $

Siužetas

Tyros širdies geradarė Malefisentė gyvena pasakiškame miške, uoliai saugodama savo valdas ir pavaldinius. Deja, gerosios fėjos pasaka netrunka ilgai… Vieną dieną klastingi įsibrovėliai užpuola karalystę, šalyje sėdami baimę ir chaosą.

Buvaukine.lt sako:

„Bloga mergaitė“

Dviejų Oskarų laureatas už „Įsikūnijimo“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ dekoracijas, režisūroje debiutuojantis dailininkas Robertas Strombergas nenusigriežia nuo savo pamėgto pasakų žanro ir pristato pirmą didelio biudžeto darbą, pasakojantį apie klasikinės studijos „Disney“ pasakos „Miegančioji gražuolė“ ištakas iš piktosios raganos perspektyvos.

Apdovanotasis debiutantas kviečia atsidurti magiškame ir labai paslaptingame pasakų pasaulyje, kuriame bus galima iš naujo susipažinti su pamėgtais ir naujais klasikinės Disnėjaus pasakos veikėjais, kurių rankose atsidurs visas pasaulio likimas.

Apie ką mes čia…

Atsiskyrėlės gyvenimą magiškame miške gyvenančios jaunos burtininkes Malefisentės ramybę sudrumsčia žmonės, visiems miško gyventojams atnešę vien nelaimes ir paniką. Norėdama išgelbėti visą ją supantį pasaulį ir neturėdama kitos išeities, mergaitė iškviečia tamsiąsias jėgas, kurios jai padeda atsikratyti įsibrovėlių. Pilna paniekos ir keršto troškimo ir vedama pykčio Malefisentė užburia naujai gimusią karaliaus dukrą Aurorą, kuriai ateityje lemta atstatyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio…

Kūrinio vidus

Pasakų žanras išgyvena tikrą aukso amžių. Kiekvienais metais pasirodo kelios labai įdomios pasakos, kurios priverčia prisiminti vaikystę bežiūrint į žinomų knygų ekranizacijas, kurios kadaise vertė šypsotis, kai jas prieš miegą skaitydavo tėvai. Tendencija kurti tamsius arba niūresnio konteksto filmus, dažniausiai paremtus „Disnėjaus“ pasakomis, neišblėsta. Prieš metus galėjome stebėti „Ozo šalies burtininko“ priešistorės užkulisius, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo šio filmo režisierius, tam filmui sukūręs puikiais ir labai spalvingas dekoracijas, priartintas prie klasikinio filmo. Šį kartą gauname žymiai spalvingesnį, tačiau ir tamsesnio pobūdžio darbą, kuris savo turiniu primena praeitų metų hitą, nes visas pasakojimas pateikiamas iš priešistorės perspektyvos.

Siužetinė filmo linija įtraukia žiūrovą į magišką ir labai paslaptingą Malefisentės pasaulį jau nuo pat pradžios, todėl skųstis dėl nuobodaus ar beviltiškai kvailo pasakojimo modelio tikrai neteks. Nepaisant to, išskirtinumo juosta, deja, neturi. Viskas vyksta pagal visus šiuolaikinius studijos „Disney“ standartus ir tuo pačiu užmirštamas klasikinis pasakos motyvas, kuris išblėsta filmo eigos metu. Sunku pajusti nostalgiją tiems laikams, kai vaikiškos knygos buvo svarbiu tėvų prioritetu, norint užmigdyti savo atžalą. Iš visiškai naujos, tačiau šaltos perspektyvos, neturinčios jokių atitinkamai gerų išvedžiojimų, filmas tampa tik dar viena gerai sukramtoma pramoga. Pliusas yra vienas – juosta skirta tiek mažiesiems žiūrovams, tiek ir vyresnio amžiaus kino ir pasakų mylėtojams. Kas jau kas, tačiau būtent „Disney“ studija moka gerai suderinti savo išleidžiamus produktus bet kokio amžiaus kino lankytojams.

Visas dėmesys filmo metu sutelktas į Malefisentės personažą, kuri ne tik vadovauja, tačiau ir paveikia kiekvieną juostoje pasirodantį herojų ar jų likimą. Išvaizdi, pikta, bet kartu nelabai laiminga ragana pateikiama kaip pasiklydusi gėrietė, kurios svarbiausias tikslas – ginti nuskriaustuosius. Tokia klastingos burtininkės portreto dalis verčia susimąstyti. Visgi, prisiminus pasaką ir animacinius bei vaidybinius filmus apie „Miegančiąją gražuolę“ ir juose parodytą raganos paveikslą, kyla įtarimas, kad filmo scenaristai bando pakeisti visą pasakų istorijos vystymosi sistemą ir parodyti blogiečius šviesiame pavidale. Neblogas bandymas, tačiau per ilgus metus susidaręs blogas raganų, vampyrų ir vilkolakių įvaizdis neneša jokių teigiamų emocijų, todėl toks žaidimas su klasikinėmis pabaisomis ir visiškas jų pakeitimas į gėrį atrodo per daug banaliai. Antrame plane atsiduria karalius ir jo gražuolė duktė, kuriai lemta sustabdyti raganos siautėjimą. Šie du personažai atspindi pačią Malefisentę, todėl bežiūrint į juos matome nekaltai tyrą, bet tironiško požiūrio į pasaulį turinčios moters pavidalą, į kurį pavirto pagrindinė filmo veikėja. Šis filmo trio, kuriam akomponuoja kiti pasakiški ir ne tokie svarbūs herojai, leidžia pajusti tikros pasakos dvelksmą, kuris, deja, negali labai ilgai išsilaikyti ekrane.

Kaip bebūtų, tačiau tai labai nuoširdžiai papasakota istorija apie gėrio ir blogio kovą, tarpusavio nesutarimus ir tai, kad kiekviename iš mūsų, giliai giliai, gali slėptis tiek tamsa, tiek šviesa, tereikia mokėti atskirti kas yra blogis, o kas gėris. Taip pat, filmas pabaigoje palieka užuominą, kad jei projektui pasiseks gerai pasirodyti finansine prasme, tai galėsime sulaukti dar ir tęsinio, kurio scenarijus akių taip nebadys. Apibendrinus norisi pasakyti, jog net ir šaltai pristatytos pasakos po peržiūros sukelia daug didesnį poveikį, nei eiliniai „blokbasteriai“, kuriuose be susišaudymų ir kvailų dialogų nėra nieko gero. Išvada – savo vaikams rodykime vien tik gėrį spinduliuojančius filmus.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviena vaidybinė „Disney“ pasaka, taip ir „Piktadarės istorija“ pasižymi nuostabiais, kerinčiais ir neužmirštamais vaizdais, kuriuos labai puikiai atskleidžia trimatė erdvė, sukurianti žymiai gilesnį rodomų scenų vaizdą. Taip pat, nuostabios dekoracijos, puikiai atkuriančios pasakišką karalystės ir magiško miško pasaulį, kuriame gyvena paslaptingi padarai. Su kompiuteriniu būdų pateiktais personažais kūrėjams reikėjo šiek tiek labiau padirbėti, nes tam tikrose vietose jie atrodo labai netikroviškai. Tačiau, atsižvelgiant į bendrą foną, filmo didžiausiu koziriu tampa būtent vizualinis kontekstas. Veikėjų apranga irgi nuostabi, tačiau nė vienas jų neprilygsta Malefisentės apdarams ir jos sparnams.

Kitas svarbus filmo pamatas be abejonės yra išvaizdus kameros darbas, kuris apčiuopia kiekvieną, net ir pačią mažiausią smulkmeną, ir supažindina mus su rodomo pasaulio fauna ir flora. Tam tikromis akimirkomis scenos atrodo labai epiškai ir didingai. Vien jau ko vertas susidūrimas tarp Malefisentės ir karaliaus vedamos kariuomenės.

Muzikinės kompozicijos labai būdingos studijai „Disney“, todėl pasakiškas filmo braižas ir tonas išlaikomas iki pat galo su itin gerai parinktomis melodijomis, kurios užburia taip stipriai, kad norisi atsidurti magiškame miške ir pamatyti visą šį grožį iš arti ir savo akimis.

Istorijos pateikimas ir bendras siužetinės linijos išpildymas labai patrauklus akiai. Lengvas juostos kontekstas gerai suderintas montažo pagalba, todėl ties šia techninės pusės dalimis viskas tvarkoje. Neužtęstas, nenuobodus ir sklandžiai pateiktų scenų kratinys, kuris nuo pradžios iki galo neleidžia atitraukti akių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prieš keturis metus paskutinį kartą Lietuvos didžiuosiuose kino ekranuose pasirodžiusi Holivudo gražuolė Angelina Jolie sugrįžo, ir ne bet kaip, o viename iš pačių įdomiausių savo karjeros pasirodymų. Aktorė be priekaištų išpildė savo herojės portretą, todėl viso filmo metu jos išskirtinis grožis spindėjo kilometriniu spinduliu. Klastinga ir itin žavi šypsena, nuostabus balsas ir nepriekaištingas žvilgsnis leido atgimti vienai iš seniausių „Disney“ studijos herojų visiškai naujame amplua. Stebėtinas aktorės benefisas, prieš kurį kiti dalyviai atrodo kaip pilkos pelytės.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę Alle Fanning, suvaidinusi princesę Aurorą, ir charizmatiškasis Sharlto Copley‘us, įkūnijęs Stefaną, kaip jau anksčiau buvo minėta, puikiai papildė Angelinos Jolie vaidinamą personažą. Nors ir trumpai, tačiau labai užtikrintai pasirodęs Pietų Afrikos Respublikoje gimęs aktorius – antras geriausias juostos veikėjo pateikimas. Gaila, kad jo priešprieša su Jolie nebuvo tokia išvaizdi, kaip norėtųsi. Talentingesnė Fanningų šeimos narė Elle irgi labai išvaizdžiai sukūrė savo vaidinamą personažą. Angeliško grožio mergaitė, simbolizuojanti gėrį, šiek tiek priminė baltąją princesę iš „Alisos“, prie kurios dirbo juostos režisierius, tačiau tai smulkmena, nes Elle savo veikėją įkūnijo labai gerai.

Kiti aktoriai nepavaizdavo nieko įsimintino, o daugelis iš jų paskolino tik savo balsus kompiuterizuotiems veikėjams, kurių filme pernelyg daug.

Verdiktas

„Piktadarės istorija“ – tai neįtikėtinai spalvingo ir kruopščiai atlikto vizualinio grožio pasaka, kurioje galima pasigesti ne tik klasikinio pasakojimo motyvo, bet ir įsimintino scenarijaus. Jį visą filmo rodymo laiką sugeba užgožti aukščiausius vaidybos sugebėjimus susigrąžinusi ir galiausiai į kino ekranus sugrįžusi Angelina Jolie.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Šimtas kelių iki grabo lentos / A Million Ways to Die in the West


Premjera: Gegužės 30, 2014A Million Ways to Die in the West
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 116 min.
Žanras: Komedija, vesternas
Šalis: JAV
Režisavo: Seth MacFarlane
Vaidina: Seth MacFarlane, Charlize Theron, Amanda Seyfried, Liam Neeson, Giovanni Ribisi

IMDB – 8.7/10
RottenTomatoes – 45/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 6 666 244 $

Siužetas

Amerikos vakarų miestelyje, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas sutinka savo svajonių moterį. Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą, kuris yra ginklų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Buvaukine.lt sako:

„Laukiniai laukiniai vakarai“

Genialus sarkazmo ir pajuokos meistras, scenaristas, aktorius ir režisierius Sethas MacFarlane‘as, debiutavęs prieš du metus su tarptautinės sėkmės projektu, „Tedžiu“, smogia dar kartą – pristato ne ką mažiau pavažiavusią juostą, kupiną savikritikos amerikietiškai kultūrai apie laukinius vakarus.

Šmaikštus kino kūrėjas kviečia visus gero humoro savininkus į nepamirštamą kelionę po devyniolikto amžiaus pabaigos Ameriką, kurioje kiekviename kampe tykoja įvairūs pavojai, galintys privesti iki grabo lentos.

Apie ką mes čia…

Nevykėlis fermeris Albertas jau nuo mažens norėjo tapti tikru kaubojumi, tačiau jo bailumas ir nepasitikėjimas savimi niekada taip ir neišvystė jame tikro, bebaimio, laukinių vakarų vyro. Vieną dieną Albertui pasiseka ir jis susipažįsta su gražuole Ana, kuriai vaikinas pradeda jausti didžiulę simpatiją. Kad užkariauti gražuolės širdį, jis privalo stoti akis į akį su didžiausių miestelio banditu – Klinču, prieš kurį dreba net pats šerifas.

Kūrinio vidus

Sethas MacFarlane‘as jau kelis metus iš eilės užsidegęs mintimis perkelti savo požiūrį apie buką amerikietišką kultūrą į didžiuosius ekranus, todėl per pastaruosius tris metus jo televiziniai projektai šiek tiek nukenčia. „Šeimos bičas“, „Amerikietiškas tėtušis“, „Klivlendo šou“ jau ne tokie kaip buvo ankščiau – juose trūksta šviežio požiūrio į problemas. Nelabai vykęs absurdas, matomas paskutiniuose visų pamiltų televizinių šou sezonuose, leidžia suprasti, kad režisierius neturi tokio įkvėpimo kaip kadaise. Tačiau galima pagirti jo 2012 metais įvykusi debiutą su filmu „Tedis“, kuris sužavėjo milijonus komedijos gerbėjų visame pasaulyje. Savo debiutiniame filme režisierius tinkamai pasišaipė iš populiariosios kultūros, šou verslo ir kino industrijos, tačiau itin giliai užslėpti juokeliai nebuvo priimtini masiniam žiūrovui, kuris nesugebėjo suprasti kas rodoma ekrane. Šį sykį kino kūrėjas supaprastino užduotį – pateikė pernelyg juodą, tačiau lengvai sukramtomą produktą.

Naujausiame „Šeimos bičo“ kūrėjo filme pašiepiama visa absurdiškai juokinga laukinių vakarų laikotarpio situacija, kuri ganėtinai taikliai apibūdina mūsų laikus – amerikiečiai visame pasaulyje padaro iš savęs pajuokos objektus. Neatsitiktinai pasirinkta ir vesterno tematika. Kaip daugelis Setho gerbėjų žino, komikas yra didžiulis šio kino žanro gerbėjas, o jo mėgstamiausiu filmu išlieka Sergio Leones šedevras „Geras, blogas ir bjaurus“. Aliuzija į šį klasikinį kūrinį matoma jau nuo pat pirmųjų filmo akimirkų. Tematika atskleidžia amerikietiškumo sąvoką, jų kvailą požiūrį į gyvenimą ir bebaimių bukagalvių bandas, kurios galvoja, kad yra viršesnės už visus kitus. Visa tai pašiepiama su ne itin sodriu humoru, kokį buvo galima pamatyti „Tedžio“ juostoje, tačiau bendras kontekstas ir mintis nuteikia gerai juoko dozei. Absurdiškos situacijos ir itin šmaikštūs dialogai leidžia atsidurti šios beprotystės sūkuryje, nes Sethas moka priversti juoktis net ir iš pačių banaliausių dalykų. Vienintelis dalykas, kuris tikrai priverčia pasijusti nemaloniai – per daug pasaldinto juodo humoro, kuris pernelyg grubiai išreiškiamas smurtu. To buvo galima atsisakyti ir juosta atrodytų labiau brandesnė bei žymiai patrauklesnė.

Žinoma, vienu iš svarbesnių kiekvieno McFarlane‘o darbo dalyviu tampa personažų gausa. Išraiškingi, labai charizmatiški ir tiesiog verčiantys juoktis iš jų absurdiškumo herojai ir šį kartą nenuvilia. Kiekviename iš jų matoma pašaipa iš amerikietiško mentaliteto ir labai ribotos pasaulėžiūros į aplink juos supantį pasaulį. Agresoriai, nevykėliai, skaistuoliai, seksualinės bombos, šoumenai, verslininkai – visi jie gerai atkurią dabartinės Amerikos įvaizdį, kuriame šalis virsta tam tikru spektakliu ar netgi cirku, neturinčiu jokių dvasinių išvedžiojimų. Atmetus gilesnius išvedžiojimus ir bežiūrint į filmo herojus, galima teigti, jog kiekvienas iš jų gavo pakankamai daug ekraninio laiko, todėl su kiekvienu iš jų buvo galima deramai susipažinti ir smagiai pasijuokti iš pateiktų problemų. Žinoma, didžiausią dėmesį prikausto antagonistas Klinčas, kuris viso filmo metu akmeniniu veidu vedžioja kiekvieną iš veikėjų ant pavadėlio – būtent jis ir tampa centriniu veikėjų ir filmo pavadinimo pagrindine reikšme.

Filmas tiek žvaliai prasideda, tiek žvaliai ir pasibaigia, tačiau didžiausiu jo minusu taps jo greitas užmiršimas. Juosta neturi jokios vertingos frazės, kurią būtų galima cituoti. Veiksmas vystomas labai greitai, nenuobodžiai, tačiau jis nėra ir kažkuo išskirtinis. Siužetinės linijos išvedžiojimai primena daugelį filmų, kuriuose nevykėliai tampa didvyriais ir bando užkariauti gražuolės malonę. Geras pramoginis darbas, kuris, deja, nepatirs tokios sėkmės, kurią pasiekė „Tedis“ 2012 metais.

Techninė juostos pusė

Prie itin šmaikštaus filmo turinio prisideda ir garso takelis, kuriame skamba beveik visi Setho MacFarlane‘o parašyti kūriniai. Ypatingai gerą atmosferą sukelia „Million Ways to Die in the West“ daina. Filmo atmosferą sustiprina ir itin geras garso montažas, kuris susišaudymo metu priverčia pasijausti viso veiksmo dalyviu – šūviai tokie garsūs, jog atrodo, kad kulkos tuoj skries tiesiai į žiūrovų pusę.

Filmo dekoracijos ir kostiumai irgi ganėtinai tikroviškai perkelia mus į laukinių vakarų laikotarpį – puikūs dizainerių sprendimai, aplinks pateikimas taip pat nuostabus/ Barai, gatvės ar viešnamiai kruopščiai atspindi devyniolikto amžiaus pabaigos Amerikos grožį. Žinoma, ne taip kaip rimtuose vesternuose, šioje juostoje viskas atrodo labai spalvingai, , tačiau tai nekenkia bendram filmo fonui.

Operatoriaus darbas filme irgi tampa vienu iš svarbiausių techninės pusės sudėties dalyvių. Būtent išraiškingais kameros judesiais ir gerais operatoriaus sprendimais, gautas rezultatas vaizdingai atkurią bendrą išorinį filmo grožį, kuris dominuoja kiekvieno filmo scenoje. Taip pat ir jau minėtuose susišaudymuose operatoriaus darbas atliktas nepriekaištingai – vaizdingas pateikimas džiugina akis.

Filmo montažas pateikiamas be priekaištų, tačiau galima pastebėti keliose vietose paliktas spragas, kurios akivaizdžiai simbolizuoja scenų sutrumpinimą. Tokie sprendimai dažnai priveda prie katastrofos, tačiau meistriška Setho akis leidžia atsikratyti neigiamo poveikio žiūrint cenzūruotą juostos versiją.

Aktorių kolektyvinis darbas

A klasės Holivudo aktorių būrys paverčia šią nuotaikingą satyrą į puikų šou su labai išraiškingais veikėjais, kurie sugeba priversti juoktis iki kaulų skausmo.

Pagrindinio personažo atlikėjas, juostos režisierius Sethas Macfarlane‘as, negali pasigirti gerais aktoriniais sugebėjimais, tačiau jo taiklus liežuvis ir puikiai išlavintas balsas neleidžia nuobodžiauti. Tokį nevykėlišką ir pilnavertį kino kūrėjo debiutą didžiuosiuose ekranuose galima užskaityti kaip pavykusį su kaupu.

Gražuolė Charlize Theron viso filmo metu spinduliuoja neįtikėtinai šarminga aura, kuri paverčia ją didžiausiu šios juostos lobiu. Tokio grožio, estetikos ir seksualumo šis filmas daugiau neturi.

Antagonisto ir labai kieto vyruko portretą atkūręs nenugalimas grobikų košmaras Liamas Neesonas demonstruoja savo puikius aktorinius sugebėjimus ir parodo savo bebaimiškumą dar kartą. Nors ir nelabai komiškai pateiktas personažas, tačiau būtent jis ir išlaiko pusiausvyrą tarp absurdo ir rimtumo.

Gerais pasirodymais gali pasigirti ir Neilas Patrickas Harrisas bei Giovannis Ribisis, kurie dažnai pagyvina užsistovėjusią atmosferą savo pasirodymais. Taip pat galima paminėti ir etatinį žanro aktorių Wesą Studį, kuris jau virš dvidešimties metų atkurią piktų indėnų portretus.

Blogiausias pasirodymas filme priklauso Amandai Sayfried, kuri visiškai netiko šiai juostai. Labai šabloninis ir per daug mielas, naivaus personažo veidas, kuris viso filmo metu erzina savo ne itin tinkamais išsišokimais.

Verdiktas

„Šimtas kelių iki grabo lentos“ – tai žaisminga Setho McFarlane‘o kelionė į laukinių vakarų laikotarpį, kuriame klestėjo absurdiškos mirtys, labai riboto intelekto gyventojai, turintys itin nesąmoningą pasaulėžiūrą į gyvenimą, ir kaubojai, atspindintys šiuolaikinės Amerikos kultūros padarinius visame pasaulyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Monako Princesė / Grace of Monaco


Premjera: Gegužės 14, 2014Grace of Monaco
Premjera Lietuvoje: Gegužės 30, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 103 min.
Žanras: Drama
Šalis: Prancūzija, JAV, Belgija, Italija
Režisavo: Olivier Dahan
Vaidina: Nicole Kidman, Tim Roth, Paz Vega, Milo Ventimiglia, Parker Posey

IMDB – 5.6/10
RottenTomatoes – 4/100
Metacritic – 18/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 8 766 244 $

Siužetas

Tai galėtų būti liūdna istorija, bet Grace Kelly atveju pasaka tik prasidėjo – 1956 m. moteris ištekėjo už Monako kunigaikščio Rainerio III ir tapo princese. Tiesa, pasaka tai buvo tik visam atidžiai ir godžiai stebinčiam pasauliui…

Buvaukine.lt sako:

„Neišvaizdus Grace šešėlis“

Prancūzų režisierius Olivieris Dahanas, 2004 metais pristatęs ne itin vykusį „Purpurinių upių“ tęsinį ir 2007 metais sukūręs žiūrovų ir kino kritikų išliaupsintą biografinę dramą apie vieną iškiliausių savo laikotarpio muzikos divų juostoje „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“, kviečia atsidurti šeštame dešimtmetyje ir susipažinti su viena geriausių visų laikų Holivudo aktorių, kino ikona ir Monako princese – Grace Kelly.

Kino kūrėjas pristato filmą, kuriame bus galima pamatyti visiškai kitokį mylimiausios Holivudo aktorės gyvenimą, dešimtis metų slėptą pačios Monako karališkos šeimos narių. Žiūrovai kviečiami išvysti uždaro monarchų gyvenimo užkulisius, kuriais taip įnirtingai domisi žiniasklaida ir eiliniai žmonės.

Apie ką mes čia…

Buvusi Holivudo žvaigždė, o dabar – Monako princesė Grace Kelly, išgyvena ne itin gerus laikus santuokoje. Pradžioje viskas atrodė kaip pasakoje, kurioje ji sutiko princą ant balto žirgo. Deja, bet tai tik buvo laikinos laimės spindulys. Princesė vis dažniau prisimena šlovingiausias dienas, kai ji žibėjo kiekviename filme, buvo geidžiama ir kai su ja dirbo didžiausi kino meistrai, kaip Alfredas Hičkokas. Ilgai galvodama apie praeitį ji panoro sugrįžti į kiną, tačiau, kad tai įvyktų, princesė turi gauti savo vyro leidimą, kuris į visą šį reikalą žiūri labai skeptiškai…

Kūrinio vidus

Pasirenkant Olivierį Dahaną į režisieriaus postą kino studija ir prodiuseriai sulošė jo meistrišku darbu 2007 metais pasirodžiusiu ir visus pakerėjusiu kūriniu „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“, už kurį jo tėvynainė Marion Cotillard gavo Oskaro statulėlę. Kandidatūra visai gera, tačiau to nepakako, kad filmą būtų galima įvardinti kaip vykusią didžiosios asmenybės biografijos ekranizaciją. Panašiai buvo sudarkyta ir princesės Dianos atmintis nieko vertame Olivero Hirschbiegelo filme „Princesė Diana“. Ironiška, tačiau akivaizdu, kad du kartus iš eilės bendravardžiai režisieriai susimauna su filmais, paremtais princesių gyvenim7 istorijomis.

Ekranizuojant tokios asmenybės gyvenimą kaip Grace Kelly reikia turėti itin didelius sugebėjimus, nes autentiškai atkurti kiekvieną detalę užima labai daug laiko. Kruopštumas šiuo atveju turėjo padaryti didelę įtaką visos juostos siužetinės linijos raidai. Čia to nebuvo. Labai šaltai scenaristai pristato mums didingiausią visų laikų aktorystės deivę, kurios meistriškumu žavėjosi pats Alfredas Hičkokas. Jam būtent Grace ir buvo idealiausia mūza. Pripažinkime, jog vieni geriausių meistro darbų buvo tie, kuriuose idealiai pritapo būsima Monako princesė. Deja, tačiau jos indelis į kino istoriją visiškai nepaminėtas, talentas ir genialumas nė vienoje scenoje nebuvo pabrėžtas. Keli pokalbiai apie kiną ir apie tai, kad ja vis dar domisi Holivudas. Labai liūdna, kad kino kūrėjai ne iš šios perspektyvos pristatė šį angeliško veido saulės spindulį, džiuginusį milijonus žmonių visame pasaulyje. Tai lyg Audrey Hepburn, tik šviesiaplaukė. Taip šališkai pateiktas Grace aktorystės etapas pakenkia ir tolimesniam jos įvaizdžiui filmo metu. Akivaizdu, jog daugelis žmonių, ypač kalbant apie šiuolaikinius kino mylėtojus bei masinį žiūrovą, net nėra matę nė vieno filmo su ja, o šiuo filmo pagalba būtų buvę galima atkreipti dėmesį į kitus kūrinius, kuriuose aktorė vaidino. Jei jau kūrėjai taip nemandagiai pasielgė, tai nelieka nieko kito, kaip rekomenduoti Alfredo Hičkoko 1954 metų šedevrą „Langas į kiemą“ bei kitus gerus darbus – „Įvykus žmogžudystei skambkite M“ ir „Pagauti vagį“, o taip pat juostą „Kaimo mergina“, už kurią legendinė aktorė buvo pagerbta vieninteliu Oskaru.

Pamiršus nepasitenkinimą dėl Grace kino karjeros nebuvimo, pereiname prie kito – karališkos šeimos gyvenimo idilės vaizdaus parodymo. Iš tikrųjų, kūrėjai bandė pateikti ne itin laimingos moters gyvenimą, tačiau to negalima pamatyti, nes viskas labai dubliuojasi. Iš vienos pusės tai pasakiški turtai ir princesės gyvenimas, iš kitos – jauna moteris, kuriai trūksta laisvės ir erdvės saviraiškai. Galiausiai kūrėjai net neapsisprendžia, kokią būtent Grace jie nori pavaizduoti – kankinę ar nuo gero gyvenimo išpuikusią kaprizingą moterį, kuri vėl panoro tapti kino žvaigžde. Tai pat nepamirštama ir pati santuoka, barniai su vyru, vaikų auklėjimas. Visa tai labai grubiai ir neskaniai pateikta. Tokiais manevrais, skirtais masiniam žiūrovui, o ypač moterims, kurios, žiūrėdamos šią juostą, patirs didelį pavydą ir nerimą dėl Grace likimo, kūrėjai bando apgauti nieko neišmanančius žmones. Masiniam žiūrovui pamatyti užrašą „pagal tikrus įvykius“ ir tais verčia juos patikėti istorijos autentiškumu. Išprususius ir apsiskaičiusius kino žinovus ir mylėtojus ne taip paprasta apmulkinti. Filme pateikiamas didžiausias farsas, kuris turėjo apjuodinti tiek karališkos šeimos atstovus, tiek pačią princesę. Kartais sunkus, nelengvas gyvenimas pasitaikydavo, bet ne taip baisiai, kaip parodyta filme. Atmetus visą šioje prastoje juostoje parodytą pagrindinės veikėjos gyvenimą, galima pasimėgauti pokyliais ir iš tikrųjų gražiais vaizdais, kurie kompensuoja visą liūdesį, atsirandantį po ilgai laukto Kanų kino festivalio atidarymo filmo peržiūros.

Kitais veikėjais irgi nelabai galima pasidžiaugti, nes visas dėmesys buvo sutelktas į vieną personą – princesę Grace, kurios svarba šiame darbe užtemdė visus, net jos vyrą. Filme jis parodytas kaip tironas, nors iš tikrųjų tai vienas geriausių Europos monarchų, apie kurį visi atsiliepia kaip apie padorų, geraširdį žmogų. Maža to, žinomas faktas, jog po Grace žūties jis nevedė nė vienos moters. Kaip jis kažkada teigė, Grace jam buvo it iš dangaus nusileidęs angelas, kuris galiausiai jį paliko, tačiau stebi iš po debesų. Persūdytas ir neskaniai peržiūrai paruoštas filmas su itin šabloniniais ir neišdirbtas personažais parodo, kad tiek prancūzų režisieriui, tiek filmo prodiuseriams visiškai nusispjaut ant didingiausių JAV kultūros ikonų, kurios įamžintos į pasaulinį kultūros paveldą savo neįkainojamais darbais.

Techninė juostos pusė

Didžiausią įspūdį juostos metu palieka nuostabiausios dekoracijos, kurios vien savo prašmatnumu ir elegancija padaro iš filmo tikrą vizualinį saldainį. Panašus atvejis buvo lygiai prieš metus, kai kinuose pasirodė vizualiai gražus, bet turiniu tuščias „Didysis Getsbis“. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į nuostabiausius dizainerių kostiumus, kuriuos vilkėjo filme pasirodantys aktoriai. Grace suknelės tokios kerinčios, jog galima nominuoti ir Oskarui tuos žmones, kurie atsakingi už tokius drabužius.

Kameros darbas irgi nemažai prisidėjo prie bendro vizualaus juostos konteksto, tad dėl to irgi nekyla jokių problemų, netgi galima teigti, kad operatorius savo išradingais kameros judesiais išgelbėjo juostą nuo visiško fiasko.

Muzikinis filmo fonas ir visos kompozicijos nuteikia pernelyg melancholiškai, kartais tiesiog norisi užmerkti akis ir atsidurti ne Monako kunigaikštystėje, o sapnų karalystėje, kuri šiuo atveju labiau vilioja. Silpni muzikiniai kūriniai dar ne viskas. Garso montažas blogai suderintas su vaizdu, todėl nenuostabu, kodėl Harvey‘is Weinsteinas buvo toks nepatenkintas šiuo filmo paruošimo darbu. Tai tiesiog klaiku.

Juostos montažas pakenčiamas, nors tenka pripažinti, kad bėgiojimas iš vienos scenos į kitą kartais kenkia pačiam siužetinės linijos išreiškimui. Vėliau atstatoma atitinkama juostos pusiausvyra, kurios dėka peržiūra tampa ne tokia nervinga, bent jau iš vizualinės pusės.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausias nepasitenkinimas viso filmo metu kilo net ne dėl apgailėtino scenarijaus ar prastos režisūros, o dėl dėka vaškinės Nicole Kidman išdarkyto Grace Kelly grožio . Ji, nors ir pasižymi labai gerais aktoriniais sugebėjimais, tačiau šioje juostoje į ją bežiūrint darėsi graudu. Jos persona net iš tolo neprilygsta tai dieviškajai Grace Kelly, kurią ji įkūnijo. Jokio šarmo, jokios elegancijos, jokių angeliškų bruožų, kuriais taip spinduliavo Monako princesė. Žinoma, visiškai skyrėsi ir manieros. Pilkas ir labai nemalonus Nicole Kidman pavaizduotas Grace Kelly portretas, kuris kaip koks košmaras dar ilgai persekios pasibaigus peržiūrai.

Į pagalbą sugniuždytam Kidman princesės paveikslui ateina charizmatiškasis Timas Rothas, kuris vienintelis iš viso aktorių kolektyvo sugeba išlaikyti geros vaidybos tempą ir pakeri savo trumpais, bet stipriais pasirodymais ekrane.

Likęs aktorių kolektyvas bendrame fone žiūrisi tikrai neblogai, tačiau net ir garsūs vardai kartais pasimeta tarp nevykusių scenarijų. Labiausiai gaila, kad didelį aktorinį potencialą turintys Frankas Langella, Derekas Jacobi ar Paz Vega taip neatsakingai švaistosi savo brangiu laiku ir talentu tokiuose projektuose.

Verdiktas

„Monako princesė“ – tai visiškai neatsakingai išvystytas biografinis filmas apie legendinę Holivudo divą Grace Kelly, kurios galima pasigęsti jau nuo pat pirmų juostos akimirkų. Atmetus prastai atliktą Nicole Kidman darbą, silpną scenarijų ir šaltą režisūrą, filmas gali pasigirti nuostabiais vaizdais, puikiais kostiumais ir kerinčiomis dekoracijomis, kurios ir leidžia trumpam pamiršti visą neskanų filmo kūrėjų sukurtą diskomfortą peržiūros metu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 4/10

%d bloggers like this: