Monthly Archives: April 2014

Sabotažas / Sabotage


Premjera: Kovo 28, 2014Sabotage
Premjera Lietuvoje: Balandžio 25, 2014
Kino platintojas: Garsų pasaulio įrašai, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 109 min.
Žanras: Trileris, veiksmo, drama
Šalis: JAV
Režisavo: David Ayer
Vaidina: Arnold Schwarzenegger, Sam Worthington, Joe Manganiello, Josh Holloway, Terrence Howard

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 23/100
Metacritic – 42/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 13 100 000 $

Siužetas

Elitinis JAV kovos su narkotikais padalinys ištobulino savo įgūdžius iki maksimumo. Jo nariai tapo geriausiais iš geriausių. Komandos lyderis Džonas Vartonas, kuris pagarbą užsitarnavo toli gražu ne tuščiomis kalbelėmis, pasitiki savo kovotojais, o jie pasitiki vienas kitu. Grupės nariai yra tapę savotiška šeima, kol viską sujaukia viena nelemta operacija.

Buvaukine.lt sako:

„Būrys draugų ir priešų“

Kriminalinių policijos tematikos trilerių specialistas, „Išbandymų dienos“ ir „Greito reagavimo būrio“ scenaristas bei „Gatvės karalių“ ir „Patrulių“ režisierius Davidas Ayer‘as nenusileidžia savo principams ir dar kartą pristato „kietumo“ prifarširuotą įtempto veiksmo dramą apie korumpuotų Los Andželo pareigūnų darbą.

Režisierius kviečia visus savo kūrybos ir šios unikalios ir nenusibostančios tematikos gerbėjus atsidurti pavojingiausiame narkotikų prekeivių pasaulyje, kuriame net ir geriausi pareigūnai sugeba pajusti tikrą siaubą nuo Pietų Amerikos nusikaltėlių kankinimo išradingumo.

Apie ką mes čia…

Elitinis kovos su narkotikais departamento būrys pasirašo sau mirties nuosprendį po agresyvaus įsiveržimo į vieno vietinio narkotikų barono valdas, kuriose buvo aptiktas didelis kiekis neteisėtai įgytų pinigų. Dėl pareigūnų godumo saugykloje buvo pasigesta dešimties milijonų dolerių, kuriuos jie pasisavino ir paslėpė saugioje vietoje. Po sėkmingai įvykdytos operacijos atėjus į slaptavietę pinigai jau buvo dingę. Netrukus, vienas po kito pradeda žūti šios neteisėtos operacijos dalyviai…

Kūrinio vidus

Prieš du metus išleidęs vieną geriausių visų laikų porininkų tematikos filmų „Patruliai“, Davidas Ayer‘as iš karto atkreipė į save didžiulį dėmesį, nes filmas sulaukė ne tik aibės liaupsių iš kino kritikų ir žiūrovų, bet ir iš kino studijų. Jos užmėtė kino kūrėją įvairiausiais bendradarbiavimo pasiūlymais. Kaip matome, jau vien šiais metais režisierius pristato du skirtingus, tačiau labai įdomius darbus. Pirmasis jų – tai būtent šis, veiksmo ir dramos elementų turintis trileris, kuriame iš naujos perspektyvos susipažįstame su Los Andželo pareigūnais. Įdomiausia, kad kiekviename filme, prie kurio prisidėjo Davidas, dominuoja būtent angelų miestas.

Iš karto galima teigti, jog filmas kažkuo ypatingu neišsiskiria, o visi jo epizodai primena ankstesnius kino kūrėjo darbus tiek būnant scenaristu, tiek režisieriumi. Jaučiamas didelis nuosmukis ir idėjos trūkumas, kuris priveda ne tik prie atkartoto kitų jo filmų varianto su šiek tiek kitokia istorija, bet ir prie nuobodulio, kurį tuo pačiu vainikuoja nuspėjamas filmo siužetas. Gana energingai ir daug žadančiai prasidėjęs filmas jau po pirmos susišaudymo scenos virsta į eilinę dramą su „užsukta“ linija, kurią jau nuo pat pradžių galima nuspėti. Akivaizdžiai matomas skubėjimas, todėl daugelis nelogiškai pavaizduotų scenų atrodo tragiškai ir jų nė akimirkai nesugeba gelbėti brutalus kontekstas. Prisiminus tą patį 2003 metais pasirodžiusį „Greito reagavimo būrį“, kuriame specialiojo padalinio darbas pateikiamas labai švelniai ir pasižiūrėjus šį kruviną filmą, galima teigti, jog anas atrodo tiesiog nepriekaištingai ir efektingai. Ne visada upės kraujo gelbėja padėtį, kaip galvoja veiksmo filmų kūrėjai. Štai šis filmas puikus to pavyzdys.

Veikėjai ir filmo dialogai šabloniški, todėl bežiūrint juostą galima stebėti jau matytus vaizdus kituose „kietų“ vyrukų filmuose. Juose neapsieinama be scenų, kuriose matuojamas penio ilgis ir vulgarių juokelių apie antrą galą. Išskirtinumo čia tiesiog nėra, nes režisierius orientavosi į veiksmo scenas. Kaip jau minėta, veikėjai neturi jokios charizmos, nė vienas jų negali pasižymėti kokiu nors išskirtiniu bruožu. Tatuiruoti, barzdoti, prisipumpavę, akmeninėmis veido išraiškomis vyrukai su viena paleistuvaujančia raudonplauke vidury. Neblogas scenarijus pornografiniam filmui, kuris būtų žymiai įdomesnis už naują Ayer‘o darbą, bet ne, čia visi su ja elgiasi padoriai ir maloniai bendrauja, gerbia, juokauja. Žinoma, net šie visi banaliai išreikšti vyrukai su mergina perspjauna pagrindinio veikėjo nykų paveikslą. Net keista, kad svarbiausias juostos variklis taip ir neužsikūrė per visą filmo rodymo laiką. Paskutinė scena gali tik šiek tiek pagelbėti jo pasirodymą visos juostos metu. Vienu žodžiu – apgailėtina.

Filmui pasibaigus susidaro nelabai malonus jausmas dėl režisieriaus aplaidumo. Nejaugi tai tas pats vyrukas, kuriuo galima buvo žavėtis po „Patrulių“? Stiprus ir labai nesmagus nuosmukis žemyn, tačiau toks šaltas jo darbas turi vieną pasiteisinimą – karinę dramą „Įniršis“, kuri kino ekranus pasieks jau metų gale. Visas jėgas režisierius atidavė būtent šiam projektui, todėl nenustebsime, jeigu būtent jis ir bus vienu iš šių metų hitų, o ne greitai pastatytas „Sabotažas“, kuriam puikiai tiktų pasirodyti tiesiogiai DVD ir Blu-Ray diskuose, o ne kino ekranuose.

Techninė juostos pusė

Vizualus filmo stilius, kaip ir ankstesniuose Ayer‘o darbuose, labai primena pageltusį ir susendintos juostos vaizdą, todėl ir šioje perspektyvoje nesimato jokių prošvaisčių. Iš tikrųjų, tai nėra jau taip ir svarbu, bet bent jau šiame plane buvo galima sugalvoti kažką išradingesnio, o nenaudoti tą pačią techniką.

Operatoriaus darbas veiksmingas tik susišaudymo scenose, kuriose kiekvienas veikėjas turėjo kelias minutes pasipuikuoti visa savo ekipuote ir ginklais, viso filmo metu dariusiais didžiausią įspūdį brutalių susišaudymų metu. Žinoma, tam tikrose vietose brutalumas peržengė visas ribas ir iš estetinio smurto pateikimo buvo parodytas grubus ir nemalonus akims, „Pjūklo“ scenoms prilygstantis, vaizdelis.

Filmo muzikinė palyda pakenčiama, todėl veiksmingiausiuose momentuose grojant tam tikroms kompozicijoms ir dainoms buvo galima atsipalaiduoti ir mėgautis įtemptomis akimirkomis, kurios truko labai trumpai. Apskritai, filmas būtų buvęs dar nuobodesnis, jei ne muzikos garsų gausa. Prisidėjo ir garso montažas, nes per susišaudymą ir pasivažinėjimą miesto gatvėmis kelioms sekundėms jautėsi išskirtinė galia. Pasibaigus kelių minučių veiksmui viskas grįžo į savo nuobodžias vėžias.

Juostos montažas ne itin išvaizdus, o kartais net per daug painiai pateiktas, todėl kai kurios scenos per greitai pasibaigia, per staigus perėjimas prie kitų ir, kas svarbiausia, filme norima išlaikyti intriga per greitai atskleidžiama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagaliau sugrįžęs į aktorystę legendinis Arnoldas Schwarzeneggeris ant savo galingų pečių užsikrovė tiek daug projektų, jog pasakymas „kas per daug, tas nesveika“ tiesiog tobulai atspindi dabartinę padėtį. Bėgiodamas iš vieno filmo į kitą Arnis visiškai nesistengia įkūnyti savo personažų taip, kad jie būtų išskirtiniai. Vos tik dvi emocijas per visą filmą sugebėjęs išspausti buvęs Kalifornijos gubernatorius parodo, jog jam net neįdomu vaidinti. Svarbiausi – milžiniški honorarai, kuriuos jam moka studijos, vis dar tikinčios jo persona. Na tiek to, kitais metais sulauksime jo naujausiame „Terminatoriuje“, kurio sėkmė nulems tolimesnę aktoriaus ateitį kine.

Antraplaniai aktoriai atrodo žymiai įdomiau, tačiau jų personažai, kaip ir Arnoldo, nykūs ir neišvystyti. Labiausiai į akis krenta Samas Worthingtonas, kurio žvaigždė pamažu užgesta, todėl aktorius greičiausiai laukia kitų „Įsikūnijimo“ dalių, kad dar kelis kartus atsidurtų dėmesio centre. Neblogai atrodantis veikėjas, tačiau beviltiškai pateikiamas.

Olivia Williams, Terrence‘as Howardas, Joshas Holloway‘us, Joe Maganiello – aktoriai, turintys ir charizmos, ir aktorinius sugebėjimus, tačiau šiame filme jų vaidyba buvo tokia užspausta, jog žiūrint į jų pastangas peržiūros metu darosi tiesiog liūdna. Taip išvaistytas potencialas, kad net ima pyktis.

Verdiktas

„Sabotažas“ – tai pats silpniausias režisieriaus Davido Ayer‘o karjeros darbas, kuriam nepadeda nei Geležinis Arnis su puikiausių aktorių komanda, nei brutalumo persmelktas vaizdas, nei kelios neblogos ir veiksmu pripildytos scenos. Jei jų nebūtų filmas pavirstų pačia nuobodžiausia policine drama, pasirodžiusia kino teatruose per paskutinius keletą metų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 5/10

Advertisements

Okulus / Oculus


Premjera: Balandžio 10, 2014The Amazing Spider-Man 2
Premjera Lietuvoje: Balandžio 25, 2014
Kino platintojas: Top Film Baltic, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 105 min.
Žanras: Siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: Mike Flanagan
Vaidina: Karen Gillan, Brenton Thwaites, Katee Sackhoff, Rory Cochrane, Annalise Basso

IMDB – 7.0/10
RottenTomatoes – 71/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Filmo pajamos – 23 856 222 $

Siužetas

Praradę savo tėvus vaikystėje, Timas ir Kailė pasuko skirtingais gyvenimo keliais. Mergina sugebėjo išsikapstyti iš šios keistos ir nepaaiškinamos nelaimės padarinių ir įgyti aukšto išsilavinimo diplomą, tačiau jos brolis turėjo praleisti nemažai laiko psichiatrinėje ligoninėje, kad galėtų atstatyti savo psichinę būklę. Sulaukę pilnametystės, brolis ir sesuo vėl susitinka, tačiau ne be reikalo. Kailė nori įrodyti Timui, kad tą naktį, kai įvyko tragedija dėl visko buvo kaltas padaras, gyvenantis senoviniame veidrodyje. Jaunuoliai nė nenutuokia, kas jų vėl lauks susidūrus su praeities šešėliais…

Buvaukine.lt sako:

„Veidrodžio namai“

Trumpametražių ir mažo biudžeto siaubo filmų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mike‘as Flanaganas 2006 metais pristatė trisdešimties minučių trukmės juostą „Okulus: 3 skyriai – Žmogus turintis planą“ ir tuo pačiu atkreipė į save didžiulių kino studijų dėmesį. Lygiai po aštuonerių metų režisierius pagaliau įgyvendina savo ankstesnę idėją ir plačiai auditorijai pristato vieną įspūdingesnių žanro atstovų, prie kurio prisidėjo „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymo“ kūrėjų kolektyvas.

Jaunas ir labai perspektyvus kino kūrėjas kviečia atsidurti negailestingame veidrodžiuose gyvenančių dvasių pasaulyje, kurį gaubia daug neišaiškintų paslapčių ir pamatyti dviejų nuskriaustų likimo vaikų dalią bandant išnarplioti visą tiesą apie blogį, pasklidusi jų namų ribose.

Apie ką mes čia…

Vaikystėje praradę tėvus, Kailė ir Timas po daugelio metų vėl susitinka ir bendromis jėgomis bando išnarplioti šį keistą nutikimą, kuris įvyko tą naktį kai žuvo jų mama ir tėtis. Visos pastangos išaiškinti tiesą priveda prie senovinio ir labai gražaus veidrodžio, kuris savyje kaupia daugybę paslapčių. Deja, ne visos jos geros ir laimingai pasibaigia…

Kūrinio vidus

Paskutiniais metais, kaip jau įprasta, siaubo žanre pasirodo visiškai nekokybiški, nuvalkioto siužeto ir absurdiškai parašyto scenarijaus darbai, kuriuose kiekviename kampe susitinkame su tam tikromis klišėmis. Didžiulė tendencija kurti filmus su buitinės kameros efektu taip įgriso, kad su kiekvienu nauju siaubo filmu reikia melsti kūrėjų malonės, kad tai būtų panašų į vaidybinį filmą. Paskutinis ir vienas geriausių visų laikų amerikiečių siaubo atstovų buvo praeitų metų Jameso Wano šedevras „Išvarymas“, kuris išgąsdino visą pasaulį. Laukti „Okuluso“ buvo verta tik dėl vienos priežasties – tai „Išvarymo“ ir „Tūnąs tamsoje“ kūrybinės grupės darbo vaisius. Tiesa, laukti buvo verta, nes tai tikra atgaiva akimis ir protui.

Filmas turi idėja, puikiai užsuktą siužetą ir gerai parašytą scenarijų, kuriame intriguojančiu tonu atskleidžiamas visas šios istorijos pamatas. Persikėlimai iš vienos vietos į kitą, prisiminimai ir kiti, taip vadinami, „flashbackai“ nuostabiai papildo filmo siužetinės linijos eigą, kurią galiausiai vainikuoja nuostabiai prie scenų priderinti siaubo elementai. Tai lyg trileris su gąsdinančiais priedais, kurie peržiūros metu sukuria tikrą euforiją. Nenuobodžiai ir išties sklandžiai filmo pasirodymas didžiuosiuose ekranuose vyksta, todėl akivaizdu, jog ši juosta pretenduos į geriausios šiais metais savo žanre. Originalumu pasižymintys filmai tai retenybė, o šis – išties vienas unikalesnių dėl savo pasakojimo manieros. Tikrai priverčiantis pajusti stingdančią baimę filmas.

Pagrindiniai juostos personažai sudėlioti labai įdomiu principu. Filme lyg ir vystosi dvi istorijos, kiekviena iš jų turi savo herojus, todėl išskirti kas yra viršesnis nėra taip paprasta. Priešistorės akimirkomis dominuojantis tėvas ir motina parodo šeimos idilę ir pateikia gero auklėjimo pavyzdį, kai vaikai mato tikrą vaikystę ir džiaugiasi gyvenimu naujame name. Vėlesni laikai parodo vaikiškos psichinės būklės sutrikimus, kurie juos kamuoja ilgus metus ir nepaleidžia iki galo. Kailės personažas dominuoja visame pasakojime, tačiau jos persona pernelyg užkaustyta kitų veikėjų ir paties blogio sklindančio iš veidrodžio pusės, todėl negalime iki galo suvokti viso personažo stiprumo. Timas irgi nėra per daug atskleidžiamas, tačiau bent jo baimės ir fobijos puikiai pateikiamos viso filmo metu.

Po peržiūros ir labai intriguojančio finalo galima teigti vieną – visi siaubo žanro projektai, prie kurių prisideda Jamesas Wanas ir jo filmų kūrybinė grupė, pasižymi originalumu ir skleidžią tikrą siaubą. Akivaizdu, kad iki sekančio tokio gero ir nebanalaus filmo teks laukti metus, kai kino ekranuose pasirodys antroji „Išvarymo“ dalis. Neabejotinai, tai labai rekomenduojamas filmas peržiūrai kine.

Techninė juostos pusė

Staigūs garsai, kaip ir kiekviename panašaus pobūdžio filme, didelis privalumas, todėl garso montažas uždėtas visos juostos metu negali nekerėti savo kokybe, o kai dar prie nuostabus garso priderintas muzikos takelis, tai bendras efektas fantastiškas. Muzikinės kompozicijos filme sugeba nukelti mus į tikrą baimės jūrą, kurioje viduje pajuntamas nevilties kvapas, o širdis pradeda drebėti iš išgąsčio.

Operatorius savo darbą irgi atliko be priekaištų. Galbūt matomas vaizdas ne toks puikus kaip „Išvaryme“, tačiau tam tikrose filmo scenose buvo kraupu. Dvasių kova su gyvais žmonėmis, staigūs perėjimai iš vieno kambario į kitą bei daugelis kitų stipresnių vaizdų, kurie suteikia šiai juostai atskiro šarmo.

Filmo montažas, kuris ir buvo vienas pagrindinis šios juostos privalumas ir pačios istorijos pateikimo koziris, atrodo kruopščiai atliktas. Scenos sudėliotos taip kokybiškai, kad pasakojimo principas ir intrigos buvimas iki pat galo neleidžia atspėti finalo. Užsuktas ir vingiuotas filmo pavidalas – tai puikaus montažo sėkmingai atlikto veiksmo padarinys, kuris džiugina nuo pradžios iki pat finalo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Dažniausiai siaubo filmuose pasirodantys ne itin populiarūs arba išvis nežinomi aktoriai tęsia šią, jau seniai puoselėjamą tradiciją.

Juostoje dominuoja keturi aktoriai, todėl apie visus kalbėti nėra jokios prasmės. Vaidmenis atlikę Karen Gillan ir Brentonas Thwaitesas išties neblogai pasirodė ekrane. Įtikinamai įkūnijo savo personažus, o kas svarbiausia, jų dėka buvo galima pajusti baimę, bežiūrint į jų siaubo apimtas veido išraiškas.

Tėvus vaidinę Katee Sackhoff ir Rory‘is Cochrane‘as ne tiek vaizdžiai perteikė savo vaidinamus veikėjus, tačiau jų neutraliai suvadinti personažai irgi neblogai susižiūrėjo filmo siužetinės linijos pasakojimo metu, o tai nepakenkė bendram istorijos pavidalui. Būtent tėvų pateikimas ir turėjo būti svarbiausiu įvykių akcentu, kurie nulėmė visos šeimos likimą.

Antraplanių aktorių divizija visai nemaža, tačiau nė vienas iš papildančių bendrą filmo vaizdą ekrane pasirodančiu atlikėjų nesukuria nieko įsiminto.

Verdiktas

„Okulus“ – tai vienas iš nedaugelio per pastaruosius keletą metų siaubo žanro atstovų, kuris spinduliuoja visiškai nauju pasakojimo stiliumi ir turi originalią idėją, labai lėtai atsiskleidžiamą filmo metu. Juosta turi puikų išgąsdinimo faktorių, kuris lydį nuo pradžios iki galo, todėl žiūrovai, kaip ir per „Išvarymą“, pajus tikrą baimę ir neviltį nuo kraupių ir psichologinį spaudimą turinčių scenų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Nepaprastas žmogus-voras 2 / The Amazing Spider-Man 2


Premjera: Balandžio 16, 2014The Amazing Spider-Man 2
Premjera Lietuvoje: Balandžio 25, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 142 min.
Žanras: Veiksmo, fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Marc Webb
Vaidina: Andrew Garfield, Emma Stone, Jamie Foxx, Dane DeHaan, Paul Giamatti

IMDB – 7.8/10
RottenTomatoes – 72/100
Metacritic – 58/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 75 000 000 $

Siužetas

Piteris Parkeris toliau gyvena dvigubą gyvenimą. Jis stengiasi būti pavyzdinga studentas ir mylintis vaikinas, tačiau užsivilkęs raudonai mėlyną kostiumą, Piteris tampa daugelio Niujorko miesto numylėtiniu – Žmogumi-Voru.

Buvaukine.lt sako:

„Didingiausias mūšis“

Daug triukšmo ir nepasitenkinimo 2012 metais sulaukęs kino ekranuose dar nepasirodęs „Žmogaus-voro“ perkrovimas po premjeros tapo ne tik finansiniu hitu, tačiau buvo puikiai priimtas kino kritikų, eilinių žiūrovų ir superherojaus gerbėjų, kurie pradžioje labai skeptiškai žiūrėjo į projekto perspektyvas. Po tokio galingo starto studija nedvejodama pratęsė sutartį su režisieriumi Marku Webbu dar dviem filmams apie populiarųjį „Marvel“ komiksų visatos veikėją. Režisierius tęsiniams pasirinko neįtikėtiną sprendimą –į kino ekranus perkelti istoriją apie „Grėsmingąjį šešetuką“.

Kino kūrėjas dar kartą kviečią atsidurti Niujorko gatvėse ir kartu su raudonai-mėlynu miesto didvyriu pradėti karą su nenugalimais ir paslaptingais blogiečiais, kurių pagrindinis tikslas – užvaldyti visą planetą.

Apie ką mes čia…

Piteris Parkeris, kurio tapatybę slepią Žmogaus-voro kaukė, atsigavo po sunkaus susidūrimo su daktaru Kurtu Konorsu ir tapo Niujorko miesto numylėtiniu ir talismanu, tačiau jo ramybė ir kova su gatvės plėšikais trunka neilgai. Horizonte pasirodo labai galingas priešas Elektro, kurio smogiamoji galia prilygsta žaibams. Negana to, senasis vaikino draugas Haris Osbornas irgi nori jam pakenkti. Prasideda pati svarbiausia Piterio gyvenimo kova, nulemsianti tolesnę jo ir viso pasaulio ateitį…

Kūrinio vidus

Tai, ką ne tokioje tolimoje praeityje padovanojo Samas Raimis ir ką mums demonstruoja Marcas Webbas, visiškai skirtingi komikso ekranizacijų lygiai. Jeigu pirmoji „Žmogaus voro“ trilogija buvo labiau orientuota į pačius seniausius komiksus, tai naujoji vizija tiesiog nepriekaištingai perimta iš televizinių serialų ir „Ultimate Spiderman“ komiksų puslapių. Kad ir kaip būtų keista, serijos perkrovimas pasiteisino ir išėjo visiems į naudą. Kitoks, žymiai agresyvesnis ir labiau komiksinis superdidvyrio įvaizdis tampa puikiausiu pramoginiu varikliu, kuriame nėra nereikalingų dramų ir apsiašarojusio Piterio Parkerio.

Naujas filmas prasideda ten, kur baigiasi jo pirmtakas. Tai vientisa istorija, padalyta į keturias dalis, kurios lyg dėlionė galiausiai padės išsiaiškinti visą tiesą apie Piterio tėvų dingimą ir Oskorpo galią bei visam pasauliui kylančią grėsmę. Prisiminus visą „Žmogaus voro“ kelią, jis, nors ir pasakotas skirtingais būdais, turi bendrą pamatą – Oskorpą. Būtent iš šios korporacijos sklindantis pavojus priverčia žmogų-vorą kiekvieną kartą stoti į kovą. Įmonę gaubia daug paslapčių, todėl tik filmo gale bus galima suvokti visą grandiozinį blogiečių planą, siekiant viską užvaldyti ir pakeisti pasaulio struktūrą. Toks painus siužetas, papasakotas naujausiame filme sukelia maišatį net ir visai gerai besigaudantiems šio „Marvel“ komikso visatoje, o ką kalbėti apie žmonės, kurie tik kine susipažįsta su šiuo visame pasaulyje mylimu herojumi.

Labiausiai kiekvieną superherojų filmą puošia blogiukai. Šioje juostoje jų turime net tris. Žinoma, kaip dažniausiai būna tokio pobūdžio juostose, vienas už kitą galingesni priešininkai turi vieną panašią savybę – daugelis jų yra nelamingų eksperimentų aukos ir kitų piktadarių marionetės. Esminiu filmo piktadariu tampa Elektro, kurio žaibuojančios rankos priverčia net patį Žmogų-vorą gerai pajudinti savo kūną. Kas įdomiausia, atidesni žiūrovai galėjo pamatyti pirmos dalies pabaigoje žabuojantį dangų, kuris anonsavo tęsinio antagonisto pasirinkimą. Stiprus priešininkas, tačiau jis nėra stipriausias veikėjas, kurį galėjo pasiūlyti platus komikso pasaulis. Neabejotina – Venomas pasirodys kitose dalyse, ko tikrai labai reikia, nes tai pats galingiausias žmogaus-voro priešas. Kitu skausmingu Piterio išgyvenimu tampa jo draugas Haris Osbornas, filmo eigoje pavirstantis į Žaliąjį Gobliną. Galbūt per anksti kūrėjai įterpė šį patį aršiausią herojaus priešininką. Žinoma, tai didžiausia juostos pažiba, nes tiek blogio nei Elektro, nei kitas priešininkas neturėjo. Kalbant apie trečią ir paskutinį susidūrimą, tai, deja, visiškai neatskleistas Raganosio paveikslas. Akivaizdu, kad kūrėjai atidėjo jo nuotykius į kitą, 2016 metais pasirodantį trečią filmą. Kiekvienas iš šių išvardintų antagonistų įdomus, spalvingas ir labai charizmatiškai perteiktas, todėl žiūrovams tikrai nebus nuobodu stebėti, kaip vargšelis Piteris Parkeris turės su kiekvienu iš jų susidurti.

Veiksmo plane juosta pralenkia savo pirmtaką, kuris išties vietomis buvo nuobodžiai pateiktas. Šiame filme adrenalinas ir veiksmas liejasi per kraštus. Panašus vaizdas lyg stebėtum Disnėjaus „Marvelo“ ekranizacijas, kurios marga ne tik nuo efektų, bet ir puikiausių veikėjų triukų. Išties, tai naujas žvilgsnis į Žmogaus-voro istoriją, kuri savo galia pralenkia visą Samo Raimio trilogiją. Net baisu pagalvoti kas mūsų laukia sekančiose dalyse, kai susijungs galingiausi priešai ir gims „Grėsmingasis šešetukas“. Pageidautina neišbėgti iš kino salės, kol nepasibaigs finaliniai titrai, nes laukia dar viena įspūdinga scena, kuri taps išties istoriniu įvykiu kitiems „Marvel“ komiksų ekranizuotiems filmams.

Techninė juostos pusė

Nors beveik visas filmas atrodo kaip CGI produktas, tačiau, tenka pripažinti, kad visi efektai išdirbti iki maksimumo. Sunku prie ko nors prikibti, nebent tai būtų Elektro veidas, kuris primena mėlyna albinosą iš Pandoros planetos. Išties puikiai pasidarbavo specialistai ir pristatė įspūdingą dvejų su puse valandų šou, kuriame ant kiekvieno kampo puikuojasi išleistas kelių šimtų milijonų biudžetas.

Trimatis filmo vaizdas, kuris irgi buvo apdirbtas naujausiomis technologijomis, kaip ir vizualieji efektai, atrodo patobulėjęs ir žymiai gilesnis nei 2012 metais, kai į pasaulio kino teatrus įžengė naujasis Žmogaus-voro benefisas. Daug gerų ir iš pirmo asmens nufilmuotų scenų, kurios priverčia atsidurti visų įvykių epicentre ir karts nuo karto bandyti judinti galvą, kad koks nors iš ekrano gelmių skriejantis daiktas nepataikytų į galvą.

Kameros darbas filme ne tik papuošią bendrai rodomą vaizdą įspūdingais miesto kraštovaizdžiais, bet ir labai detaliai pateikia kiekvieną filme rodomą sceną, ypač mūšio lauke vykstančius susigrūmimus tarp herojaus ir kurio nors antagonisto. Išties kvapą gniaužantys vaizdai, kuriais taip maloniai pasidalija filmo operatorius Danielis Mindelis. Jam tai ne pirmas didingas ir multimilijoninis projektas.

Garso takelis labai gerai atspindį visą filme rodomą atmosferą ir nuteikia vien tik geriausioms emocijos, galima pajusti ir baimę ir kartu džiugesį. Epiškai skambančios muzikinės kompozicijos irgi pabrėžia, jog tai išties didingas projektas, kuriam šiais metais bus sunku surasti lygiaverti partnerį. „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ yra vienintelis šių metų darbas, kuriam gali prireikti drąsos susigrumti su tokia galinga studijos „Sony“ pinigų kalimo mašina.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorius Andrew Garfieldas, pasimatavęs Žmogaus-voro triko, puikiai jam tiko, todėl antroje filmo dalyje galime vėl stebėti jo visai smagų pasirodymą, kuris gal ir neprilygsta draminiam Tobey Maguire‘o įvaizdžiui, tačiau susižiūri pakankamai gerai. Iš humoro pusės filmas ir jo veikėjas tikrai vykusiai parinktas.

Gwen Steisę vaidinanti naujos aktorių bangos talentingoji Emma Stone dar kartą demonstruoja savo puikiai įgyvendintą personažą. Bent jau komikso puslapiuose buvo pastebimas toks pats personažo. Gaila tik dėl vieno – ateityje aktorę pakeis kita moteris.

Jamie Foxxas pirmą kartą savo karjeroje sutiko suvadinti komikso personažą ir tas jam pavyko išties gerai, tačiau pats veikėjas labai jau skiriasi nuo to vaizdo, kurį buvo galima matyti tiek komiksuose, tiek animaciniuose filmuose. Iš tiesų, kai kur jis net labai juokingai atrodo, tačiau pati aktoriaus vaidyba gelbėja situaciją ir gauname labai charizmatišką Elektro, bent jau jo balsas tai tikrai išskirtinis. Deja, bet jis nekelia jokios baimės.

Kalbant apie baimę, tai Žaliojo Goblino pasirodymas tikrai sukelia nemalonų pojūtį. Tikras negandų ir šizofrenijos įsikūnijimas, kuriame susikaupė tiek blogio, jog net veidas primena klasikinio Goblino atvaizdą. Atlikęs šį, patį įspūdingiausią, filmo vaidmenį, aktorius Dane‘as DeHaanas vis stipriau žengia į Holivudo Olimpo viršūnę. Jau dabar matosi, kad jo laukia puiki ateitis, kurią galiausiai vainikuos Oskaro statulėlė.

Labiausiai gaila Paulo Giamatti‘io, kuriam teko suvaidinti Raganosį. Šmaikštus ir ant viso pasaulio pikto ruso įvaizdis, kuriam norisi vien tik griauti. Matomai šis malonumas jam bus suteiktas kituose filmuose. Kardinaliai vaidmeniui pasikeitęs aktorius sukelia šypseną veide, bet tai yra gerai, tai vienas iš įdomesnių filmo pasirodymų šalia Goblino.

Filme trumpam pasirodo ir kiti žinomi veidai, kurie taip ir anonsuoja sekančių filmų veikėjų gretas. Felicity Jones pasirodo kaip Felicija Hardi. Skaitę komiksą žino kas ji tokia, o Chrisas Cooperis bus Normanas Osbornas. Taip pat trumpai ekrane puikuojasi ir B.J. Novakas, Sally Field ar Colmas Feore‘as.

Verdiktas

„Nepaprastas žmogus-voras 2“ – tai pats geriausias iki šiol sukurtas filmas apie Piterio Parkerio nuotykius Niujorko mieste, ne tik lenkiantis visas Samo Raimio pristatytas juostas, bet ir vienas įspūdingiausių visų laikų „Marvel“ ekranizuotas komiksinis filmas, kuriame įdomiai ir naujoviškai papasakota herojaus istorija. Kruopščiai atliktais efektais ir naujomis CGI technologijomis papuoštas darbas tampa tikrų tikriausiu šių metų žanro hitu, kurį aplenkti savo kokybe bus tiesiog neįmanoma bet kokiai kitai Holivudo kino studijai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 9/10

Rio 2 / Rio 2


Premjera: Kovo 20, 2014Rio 2
Premjera Lietuvoje: Balandžio 11, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 101 min.
Žanras: Animacinis
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: Carlos Saldanha
Vaidina: Jake T. Austin, Carlinhos Brown, Kristin Chenoweth, Jemaine Clement, Jim Conroy

IMDB – 7.1/10
RottenTomatoes – 51/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 103 000 000 $

Filmo pajamos – 163 300 000 $

Siužetas

Žydrūnas, jo pati Pupa ir trys jų vaikai gyvena tobulą gyvenimą savo magiškame svajonių mieste Rio de Žaneire. Kai rūpestingoji Pupa nusprendžia, kad judviejų vaikai turi išmokti gyventi ir laukinėmis sąlygomis – kaip tikri paukščiai! – ši margaspalvė šeimynėlė leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę po Amazonę.

Buvaukine.lt sako:

„Amazonės grožis“

Brazilas ir ilgametis kino studijos „20 Century Fox“ režisierius Carlosas Saldahna, padovanojęs visam pasauliui neužmirštamus ir jau kultine laikomus „Ledynmečio“ animacijos pirmus tris filmus bei 2011 metais pasirodžiusią šios nuotaikingos istorijos apie papūgas pradžią, pristato dar spalvingesnį ir žymiai juokingesnį nuotykį nei tas, kurį galėjome stebėti lygiai prieš trejus metus.

Animatorius kviečia atsidurti Amazonės džiunglių centre ir kartu su senais bičiuliais atrasti naują gyvenimo kampelį, kuriame bus galima sutikti naujus veikėjus ir pajusti žymiai malonesnį ir tikrai pašėlusį sambos ritmą už tą, kuriuo teko gyventi Rio de Žaneire.

Apie ką mes čia…

Atradę vienas kitą Žydrius ir Pupa sukūrė šeimą, kurioje auga trys patrakę, bet labai mylimi vaikai. Vieną dieną šeimyna sužino, kad jie nėra vieninteliai išlikę savo rūšies atstovai. Kad įsitikintų, jie susiruošia kelionei į tolimas Amazonės džiungles, kuriose galėjo apsigyventi jų gentainiai. Prasideda ilga ir varginanti kelionė, kurioje bičiuliams teks vėl susidurti su senais priešais ir atrasti naujus draugus.

Kūrinio vidus

Pasirodžius pirmai animacinio filmuko daliai niekas nesitikėjo finansinio potencialo, tačiau mėlynos papūgos nustebino ir, kaip originalus projektas, susišlavė visai gerus pinigus. Tikėtis iš tęsinio kažko įdomesnio ir originalesnio tiesiog nebuvo galima, nes akivaizdu, kad studija ir jos vadovai norėjo dar kartą pasipelnyti, kaip dažnai būna su vieno ar kito filmo tęsiniais. Tačiau pastaruoju metu tęsiniai lenkia savo pirmtakus tiek kokybe, tiek siužetu, todėl galima teigti, jog „Rio 2“ yra žymiai spalvingesnis ir malonesnis projektas.

Juokingiausias viso filmuko scenarijaus aspektas – jis primena daugelį tęsinių, kuriuose pagrindu tampa pagrindinių pirmos dalies veikėjų šeimos idilė, vaikų būrys ir, žinoma, visada turi atsirasti buvęs vieno ar kito veikėjo mylimasis, norintis sugražinti savo kadaise pamesta meilę. Nors ir viskas atrodo kurta pagal tą patį šabloną, tačiau šios juostos gyvybingumas gali užkrėsti bet ką. Šokiai, daug ritmo, nuostabiausios veikėjų sudainuotos dainos ir visa tai spalvingose ir tikrai pavojingose džiunglėse. Nors pats filmas atrodo kaip nebloga reklama Brazilijai, tačiau daugelis pamatęs kokie siaubūnai ten gyvena rimtai pagalvos ar norėtų atsidurti šiame krašte. Anakondos, krokodilai, piranijos… Net šiurpas per odą eina kai pagalvoji, kad ten laukia tikra mirtis. Vaikams gal ir linksma, tačiau suaugęs žmogus rimtai pagalvotų ar kišti koją į tokią pavojingą vietą.

Veiksmo vieta pasikeičia, kaip ir daugelis veikėjų. Seni išlieka, tačiau jiems į pagalba ateina būrys naujų. Deja, nėra jokio labiau iš minios išsiskiriančio naujoko, kuris galėtų konkuruoti su pirmos dalies spalvingaisiais. Žinoma, antagonistai irgi ne ką geresni už teigiamus herojus, tačiau už varlę – didelis Ačiū kūrėjams. Būtent ji ant savęs tempia visą nevykėlių blogiukų humorą, kuris taip reikalingas, kad neužsimirštum po spalvingų papūgų šokių, kurie hipnotizuoja akis ir mintis. Dar galima paminėti, jog filme parodytas labai tikroviškas šeimyninio gyvenimo principas. Kai atsiranda kiti, seni bičiuliai, senos meilės ir susitinkama su šeima, galima užmiršti apie savo dabartinį statusą ir tą asmenį, kuris buvo šalia sunkiausiomis akimirkomis. Dažnai moterys ir vyrai, sutikę buvusius, sugeba palikti šešėlyje savo antrąsias puses. Režisierius parodo, kad reikia gyventi dabartimi ir mylėti tuos, kurie dabar yra šalia, o ne buvo kadaise.

Pasibaigiant filmukui galima spręsti, kad mūsų laukia tęsinys, bet, kas svarbiausia, peržiūra įvyksta akimirksniu, net nepastebi, kad juosta jau baigiasi. Nenuobodus reginys kiekvienam, tiek mažam, tiek dideliam žiūrovui. Galbūt ir ne geriausias animacijos pavyzdys, visgi čia ne „Pixarai“, tačiau šiais metais studija „20 Century Fox“ mus maitina išties smagiais darbais. Tikėkimės, kad ir „Kaip prisijaukinti slibiną 2“ bus toks pat geras, kaip ir jo pirmtakas. Na, o dabar vis dar šokame sambos ritmu su pavasariškai nusiteikusiomis papūgomis.

Techninė juostos pusė

Palyginus su pirmuoju „Rio“ filmuku, matosi akivaizdūs pasikeitimai vizualiniame plane. Iš karto galima pasakyti, kad animacinis juostos pamatas progresavo ir galiausiai pamatome itin efektingą ir žavų bendrą vaizdą, kuris savo spalvų palete sugeba prikaustyti prie ekrano kaip kokiame hipnozės seanse. Trimatė erdvė suteikia tam tikro šarmo, todėl vaizdas atrodo žymiai gilesnis ir tikroviškesnis.

Dar labiau filmas žavi ne tik savo spalvomis, tačiau ir nuostabiais Brazilijos ritmais, kuriais režisierius ir jo nuolatinis kompozitorius dalijasi su žiūrovais, prikaustydami mus prie kėdžių, kad pajustume tikrą sambos ritmą savo kailiu. Išties nepamirštama muzikinė palyda, kuri galvoje skamba ir išėjus iš kino salės.

Juostos montažas ir istorijos pateikimo principas smagus. Vietomis viskas primena Jameso Camerono „Įsikūnijimą“, tačiau tokios scenos ir jos pateikimas juostai suteikia savito epiškumo. Net ir animacinis projektas gali tapti labai vaizdžiu mūšio lauko pavyzdžiu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Atsisakydami originalaus įgarsinimo šalies platintojai nepralaimėjo. Šį karta žiūrovai gali išgirsti ne tik puikiai dubliuotus veikėjų balsus, bet ir aktorių pastangas kuo įtikinamiau perteikti jų emocijas. Šį sykį mūsų tautiečių įgarsintas filmas susižiūri labai maloniai, todėl tikimės, kad ir ateities animaciniai projektai galės sulaukti tokių stiprių dubliažų.

Verdiktas

„Rio 2“ – tai spalvingesnis nuotykis po Brazilijos vietoves su puikiu ir užvedančiu sambos ritmu už 2011 metais pasirodžiusią Žydriaus nuotykio pradžią. Kokybiška animacija skirta visai šeimai, kurioje be smagių nuotykių ir puikios muzikinės palydos galima atrasti ir gilesnes mintis apie šeimos vertybes ir pasiaukojimą vardan mylimų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: