Daily Archives: 2014-03-09

Išlikęs gyvas / Lone Survivor


Premjera: Sausio 10, 2014Lone Survivor
Premjera Lietuvoje: Kovo 7, 2014
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 120 min.
Žanras: Veiksmo, karinis, drama, biografinis
Šalis: JAV
Režisavo: Peter Berg
Vaidina: Mark Wahlberg, Taylor Kitsch, Emile Hirsch, Ben Foster, Eric Bana

IMDB – 7.8/10
RottenTomatoes – 75/100
Metacritic – 60/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 125 644 966 $

Siužetas

Dykumose įsiterpusių Afganistano kalnų šlaituose, kurių uolėtas ir miškingas kraštovaizdis turi tapti priedanga, išlaipinami keturi profesionalūs kariai. Jų misija aiški ir pradžioje atrodo ne itin sudėtinga. Tačiau kai grupė, turėjusi likti nepastebėta, susiduria su talibų piemenimis ganančiais avis, įvykiai netrunka pakrypti nepalankia linkme.

Buvaukine.lt sako:

„Kruvinieji Kunaro kalnai“

Prabangių filmų kūrėjas režisierius Piteris Bergas, galintis pasigirti efektingai juokingu „Hankoku“ ir specialiaisiais efektais prifarširuotu vienu didžiausiu 2012 metų finansiniu nusivylimu „Laivų mūšis“, pristato pagal tikrus faktus sukurtą istoriją apie vienos karinės operacijos pasekmes.

Režisierius kviečia visus įtempto siužeto ir vyriškų filmų gerbėjus atsidurti pačiame karinio konflikto įkarštyje, kuriame kovojama ne už savo valstybės gerovę, o už savo brolių karių gyvybes pragariškame Afganistane.

Apie ką mes čia…

Būrys jūrų ruonių (ateityje vadinkime juos SEALAIS) susiruošia į visiškai nepavojingą užduotį, kurioje jie turi susitvarkyti vos keturiese. Atvykę į užduoties vietą kariai susiduria su ryšio nesklandumais, tačiau dėl to pernelyg nesusirūpina. Viskas vyksta pagal planą, kol karių netyčia neužtinka vietiniai piemenys. Moralinių vertybių vedami kariai pakliūna į siaubingą situaciją, kai aplink skrieja kulkos, o kelias veda tik uolėtu kalnu žemyn…

Kūrinio vidus

Iškart galima pasakyti, jog filmas yra itin nuoseklus ir nė sekundei nepameta savo vagos. Kiekviena istorija, pasakojimas ar vaizdas yra svarbus ir simboliškai ar tiesiogiai susisieja su toliau vyksiančiais įvykiais. Pabrėžtas sealų pasirengimas stovyklose tiesiogiai susisieja su vėliau rodomu išgyvenimu pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis karščiu alsuojančioje šalyje, kurioje nesvetimas švino blizgesys ir parako kvapas.

Kalbant apie nuoseklumą, galima tik pasidžiaugti, kad filmo kūrėjai tiesiog nepriekaištingai sugebėjo perteikti keturis pagrindinius veikėjus, galiausiai kovojusius ne tiek dėl savo, kiek dėl savo brolių gyvybių. Per itin trumpą laiką kino žiūrovai bus emocionaliai prisirišę prie Maiklo Merfio, Denio Dietzo, Meto Akselsono ir Markuso Lutrelio, o tai besirutuliojantiems įvykiams prideda tik dar daugiau įtampos. Žiūrint filmą tiesiog įsmingama į kėdę ir norisi, kad kiekvienas sealų šūvis būtų tikslus, o talibai būtų tradiciškai kliši, kaip ir kituose kariniuose filmuose.

Na, o kad jau pradėjome apie taiklumą… Ši juosta yra tiesiog išskirtinė, perteikdama realią ginkluotosios kovos atmosferą ir įtampą. Reikia tik padėkoti režisieriui, kuris anksčiau kūręs skystus pusiau fantastinius filmus, ėmėsi „Raudonųjų sparnų operacijos“ ekranizavimo ir padarė ją tiesiog adrenalino kupino reginiu. Priešingai nei kituose panašaus tipo filmuose, čia keturi vyrai nepatiesia kiekvieno išlendančio afgano pirmu šūviu, o iki dantų apsiginklavę modžahedai taip pat nešaudo į muses. Jau pirmomis susirėmimo akimirkomis trykšteli kraujas, o atsitraukiančių karių kaulai braška nuo įtemptų šarvuotų liemenių ir automatinių šautuvų sukeliamos atatrankos. Tiesa, reiktų atkreipti dėmesį, kad kai kuriose vietose su realistiškumu šiek tiek prasilenkiama ir tai matosi plika akimi, tačiau tie šuoliai, griuvimai ir sprogimai taip įsilieja į bendrą kontekstą, kad visiškai neerzina į kėdę įsikabinusio žiūrovo.

Filme labai džiugina ginklų arsenalas. O jei aiškiai, labai tikslus jų atkūrimas. Talibanas vaikšto su įvairiomis AK modifikacijomis (AKM, AKMS ir pan.), taip pat turi kulkosvaidžių PKM, kurie bėgantiems kariams sukėlė itin daug problemų. Ir nereiktų pamiršti RPG7, sealams ir kitiems kariškiams padariusį daugiausiai nuostolių. Kaip žinia, specialiųjų operacijų pajėgų karius visuomet gaubia šioks toks paslapties šydas, kaip ir jų ginkluotę. Kiek teisinga filme šaudančių sealų ginkluotė sunku pasakyt, tačiau ji tikrai įspūdinga – M4A1 su povamzdiniu granatsvaidžiu yra pats tiesiog žudymo mašina, o Mk 12 Mod 1 SPR – taikliojo šaulio šautuvas, kuriuo prašauti itin sudėtinga. Jau vien pagalvojus apie galimybę tokius ginklus palaikyti rankoje praeina šiurpuliukas, o žinant, kad juos kariniuose veiksmuose valdo itin įgudę profesionalai, nenuostabu, jog jie taip puikiai ir taip ilgai sugebėjo atlaikyti puolimą. Žinoma, neriektų pamiršti ir kitų JAV pajėgų ginklų ir vieno didžiausių JAV pasididžiavimo – karinio orlaivio AC-130 „Hercules“, kitaip dar vadinamo skraidančia tvirtove. Tai vienintelis tokio tipo lėktuvas, kurio neparodyti filmuose apie šiuolaikinius karinius konfliktus yra tikra nuodėmė. Daugiau nėra tokio plieninio paukščio, kuris būtų apginkluotais įvairiausiais įmanomais balistiniais ir automatiniais ginklais.

Kiekvienas kino žiūrovas, turintis bent minimaliai košės galvoje, supras, kaip baigiasi filmas vos perskaitęs pavadinimą. Tačiau šioje juostoje svarbiausias tampa išlikimo procesas, keliantis jaudulį, verčiantis prakaituota ir stipriai sukasti dantis, pamačius kulką, kiaurai perskrodžiančią vieno iš sealų krūtinę. Juosta tokia stipri emocionaliai, jog labiau įsijautęs žiūrovas gali bent porą kartų apsiašaroti.

Techninė juostos pusė

Ko P. Bergeriui netrūksta, tai sugebėjimo įsivaizduoti, kaip visi veiksmai, fantastiniai ar ne, turi atrodyti. Ir čia, visiškai kitokio tipo juostoje, jis tiesiog nepriekaištingai sukuria karinę atmosferą, kurioje kiekvienas judesys nulemia kažką svarbaus. Nors kalbėjimo šiame filme tikrai nėra daug, viskas yra paremta nuolatiniais susišaudymais, dialogai yra trumpi, aiškūs, bet labai gerai išvengiama nusistovėjusių klišių. Vienas itin patikęs sakinys, puikiai apibūdinantis visą rodomą situaciją – „Tu mirsi už savo tėvynę, o aš dėl savosios išgyvensiu.“

Vizualiai filmas yra labai aukštame lygyje. Operatoriaus darbas labai pagyvina visas veiksmo scenas ir tik dar labiau sustiprina kiekvienos kovos sukeliamą adrenalino pojūtį, kai žiūrėdamas tiesiog imi trūkčioti ir vengti ekrane lakstančių kulkų. Toks operatoriaus darbas yra puikus pavyzdys, kaip reikia įtraukti žiūrovus į didžiuosiuose ekranuose matomus įvykius.

Ši juosta ne šiaip buvo nominuota dvejoms auksinėms Oskarų statulėlėms už geriausia garso takelį ir garso montažą. Kiekviena muzikinė kompozicija yra puikiai priderinta prie rodomų įvykių, sugebanti ne tik parodyti ir išaukštinti didingas kovos akimirkas, bet ir sukrėsti emociškai, jog nevalyvai imtų byrėti ašaros. Na, o vietų, kuriose šlubuotų garso montažas rasti praktiškai neįmanoma. Aukšto lygio techninis darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip jau buvo minėta anksčiau, keturi pagrindiniai aktoriai nepriekaištingai atlieka savo vaidmenis, o gerai vystoma siužetinė linija leidžia jiems atsiskleisti.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs Markas Wahlbergas dar kartą įrodo esantis puikus aktorius, sugebantis įtaigiai atlikti pačius įvairiausius vaidmenis. Tai jo veikėjas, Markusas Lutrelis, yra tas išlikėlis, pagal kurio knygą ir buvo kuriamas filmas. Prie jo prisijungia savo karjeros dugne esantis Tayloras Kitschas, suvaidinęs vieną didžiausių šiuolaikinio karo didvyrių leitenantą Maiklą Merfį (pastarojo garbei yra dar sukurtas ir dokumentinis filmas „Murph the protector“). Ryšininką ir taip pat gerą šaulį suvaidinęs Emilie‘is Hirschas čia buvo kiek blankokas ir mažiausiai pastebimas visos ketveriulės narys, tačiau didelės kritikos strėlių išvengia ir jis. Benas Fosteris išsiskyrė iš visos grupės savo šaltakraujiškumu ir siekiu išlikti bet kokia kaina.

Visai nekeista, kad šioje juostoje išvysti moterų nepavyks, o visi likę aktoriai tiesiog nublanksta dėl labai paprastos priežasties – jiems yra suteikiama per mažai ekrano laiko, kad galėtų nors šiek tiek atsiskleisti. Tai tikrai įdomūs, kai kurie dar net labai jauni aktoriai, įdėję savo indėlį į šį vieną geresnių praeitų metų karinių veiksmo filmų – Ericas Bana, Alexanderis Liudwigas, Jerry‘is Ferrara, Scottas Elrodas ir kiti.

Verdiktas

„Išlikęs gyvas“ – tai vienas stipriausių ir įtikinamiausių praėjusių metų veiksmo filmų, kurio realistiškumas ir puikiai perteikiamas karinis konfliktas sugeba prikaustyti prie kėdės iki paskutinių juostos sekundžių. Skriejančios kulkos, stiprūs smūgiai į uolas ir nuolatinis judesys, papildytas adrenalino kiekį didinančiu garso takeliu ir ganėtinai gera vaidyba, neleis atitraukti akių nuo ekrano, o jautrios akimirkos privers kartu su ekrane matomais kariais stipriai išgyventi dėl kovoje kritusių draugų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Nimfomanė. I ir II dalys / Nymphomaniac. Vol. I & II


Premjera: Gruodžio 25, 2013Nymphomaniac. Vol. I & II
Premjera Lietuvoje: Balandžio 4, 2014
Kino platintojas: Acme Films, UAB
Indeksas: S
Trukmė: 234 min.
Žanras: Drama
Šalis: Danija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija
Režisavo: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater

IMDB Vol. I – 7.6/10
IMDB Vol. II – 7.3/10
RottenTomatoes Vol. I – 86/100
RottenTomatoes Vol. II – 72/100
Metacritic Vol. I – 80/100
Metacritic Vol. II – 80/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 4 588 281 $

Siužetas

Šaltą žiemos vakarą, senas, žavus viengungis Seligmanas gatvėje randa sumuštą merginą. Būdamas geraširdis, vyras merginą parsiveda namo, kad galėtų apžiūrėti jos žaizdas. Tuo tarpu Džo papasakoja Seligmanui savo spalvingo ir, be abejonės, aistringo gyvenimo istoriją.

Buvaukine.lt sako:

„Pamiršk apie meilę“

Ekscentriškasis danų kino režisierius, skandalingasis Larsas Von Trieras užsitarnavęs Kanų Kino Festivalio „personos non grata“ statusą pristato savo trečią, labiausiai kontraversiškai vertinamą „Depresijos“ trilogijos darbą, kuris savo filosofiniais išvedžiojimais supažindins iš labai vaizdžios pusės su nimfomanijos problema, kurioje paskęsta nemažas būrys moterų.

Kino skandalistas kviečia atsidurti niūriame ir nemaloniame akims vienos moters pasakojimo pasaulyje, kuriame bus tiriamas visos jos seksualinių išgyvenimo kelionės nuo vaikystės iki suaugusios moters kelias pavirstantis į tikrą nužmogėjimo pragarą.

Apie ką mes čia…

Šalta ir visiškai apsiniaukusį vakarą gatvėje guli sumušta moteris vardu Džo. Moterį aptikęs vyras pagaili jos ir apsiima globa parsitemdamas ją į savo namus. Paklausęs kas visgi įvyko, Džo pradeda savo pasakojimą nuo pradžios, kuriame nėra vietos nei ašaroms nei gailesčiui nei džiaugsmui…

Kūrinio vidus

Prologas:

Režisierius Larsas Von Trieras su kiekvienu savo nauju filmu lyg ir bando vis labiau šokiruoti kino žiūrovus nekasdieniais reginiais ir kaip jau atrodo, kad daugiau jis nesugebės niekuo nustebinti, jis ir vėl iššauna lyg iš patrankos su šokiruojančio turinio turinčiu darbu. Naujausias meistro filmas buvo kuriamas kaip vientisas pasakojamas apie nimfomanijos išraišką iš vienos moters lūpų apie jos gyvenimo potyrius su šia neprasta dalia. Juosta buvo kuriama kaip dvejų skirtingų versijų drama, kurioje buvo galima įžvelgti tiek atviresnio konteksto pasakojimą, tiek žymiai švelnesnio. Pasižiūrėjus abu variantus tenka sutikti, jog stipresnį poveikį turi taip vadinama necenzūruota režisieriaus versija, kurioje dominuoja atviros sekso scenos. Būtent jos ir privertė filmo prodiuserius pristatyt filmą abejais variantais priklausomai kur jis bus rodomas, o tuo pačiu ir padalyti juostą į dvi dalis, kas tiesiog neatleistina, nes filmas iš karto praranda savo tęstinumą ir bendrą iliuziją iš pamatyto darbo.

Naujausias Triero filmas taipogi apibendrina visą jo kino karjerą, kuri sakykim atvirai yra labai įspūdinga. Visiškai skirtingų filmavimo stilių ir aštuonių istorijų dėka galima įžvelgti ankstesnių kino kūrėjo darbų bruožus, kurie taip ir veržiasi iš ekrano pusės, jog galiausiai žiūrint filmą suvokiame, kokios detalės priklauso kokiam filmui. Žinoma, tai ir nuostabios „Depresijos“ trilogijos triumfas, kuriame atrandame vėl moteriškų išgyvenimų filosofija pavirtusia į nepriekaištingą monologą su žiūrovais, kuriems gyvenimo patirtis ir santykiai su priešinga lytimi privers suvokti visą režisieriaus idėją. Kas slypi jo sukurtame nimfomanijos kamuojamos moters pasaulyje? Visą tai priskirstome prie dvejų filmo dalių, kurios sudaro vieną, vientisą kelionę į pagrindinės veikėjos pasąmonę iš kurios bus labai sunku pabėgti peržiūrėjus dideliame ekrane šį konstruktyvų pasakojimą, kuris visgi patrauklesnis būtu, jeigu visame pasaulyje pristatinėta būtu tik vieną, penkių valandų necenzūruota versija.

„Pirma dalis – kelio pradžia“

Pirmoje taip vadinamoje juostos dalyje susidedančioje iš ketverių su puse skyrių, Trieras leidžia susipažinti mums artimiau su Džo personažų nuo jos ankstyvų metų iki paauglystės, kurioje mergina tampa priklausoma nuo labai didelio kiekio vyrų ir jų lytinių organų. Kas įdomiausia, tai labai aiškiai išaiškinama nimfomanijos sąvoka, todėl kino kūrėjas medicininiais terminais apipintą pasakojimą pristato iš detalios pažintinės pusės, kurią nebent galima būtu pamatyti dokumentiniuose filmuose ir pasiskaityti knygose. Vienas iš daugelio filmo pliusų, kuris sugeba mums kruopščiai ir nuosekliai narplioti nimfomanijos problemą moteryse.

Džo pasakojimas prasidėjęs nuo jos vaikystės akimirkų parodo, jog jau nuo pačių mažiausių metų nimfomanijos kamuojamas moterys apsireiškia geismas tik tai dar netampa priklausomybe, nes vaiko suvokimas šiais klausimais tiesiog yra visiškai nulinis. Kita vertus filmo eigoje parodoma jos meilė tėvui, kuris jai buvo gyvenime pirmu vyrų. Režisieriaus savo sąmoningais išvedžiojimais parodo ir tą tiesą, kurioje gyvena tam tikros mergaitės geidžiančios savo tėvų. Toks nukrypimas yra savotiškas, nes akivaizdu, kad vaikas prisiriša prie to, kas jam daugiausiai dėmesio skiria auklėjant. Šiuo atveju tai tėvas, kuriam ji buvo viskas, o jis jai irgi. Problemos su motina aiškiai parodo jokių bendrų interesų ar santykių, kuriais galima būtu dar galima manipuliuoti vaiku ir nuvesti jį tinkama linkme ties geresniu gyvenimu. Galima sakyti, jog motina ir buvo viena iš stipresniu nepasisekusio Džo gyvenimo problemų. Tuo tarpu Trieras parodo dar vieną taiklų faktą. Merginos, kurios neturėjo tėčių, arba turėjo pernelyg abejingus joms tėvus bando užglaistyti savo vaikystes traumas su pagyvenusiais vyrais, kuriems jei jaučia ne aistrą ar seksualinį potraukį, o prisirišimą ir norą būti reikalingoms.

Filmo siužetinės linijos eiga šokinėja iš vieno pasakojimo į kitą, o tai labai gerai, nes šiek tiek atslūgsta psichologinis spaudimas, kuris jaučiamas jau nuo pat pirmų juostos akimirkų, kuriuose vyksta dialogas tarp Džo ir žvejo. Du skirtingi, tačiau visai artimi sau pasakojimai eina lygiagrečiai kas dėka metaforiškų Triero įžvalgų ir žvejybos palyginimo su seksualiniu geismu sutapatina galiausiai juos į vieną stiprią istoriją. Kartu nepasigendame ir religinių niuansų, kuriais bandoma parodyti krikščionybės pasekmes ir religijos piršimą prieš žmogaus valią. Visgi nelabai mėgstamas katalikų danų skandalistas puikiai pašiepia jų norą sugražinti viduramžių hierarchiją ir vėl pasieti pasaulyje vienareikšmę dominuojančią religinę jėgą.

Kaip jau galima suprasti, šį filosofinė kelionė apčiuopia ne tik moterišką pusę, tačiau ir parodo kokie trapus ir geidulio kamuojami yra vyrai. Iš vyrų pozicijos matomas vienas svarbus aspektas – dominavimas ir buvimas ypatingu vienai ar kitai moteriai, ypač sekso metu, kas labai paryškina jo vyriškumą. Pokalbiai apie pirmąjį kartą, apie pirmąjį orgazmą, apie geriausią seksą skatina vyriškos lyties atstovus būti vyrais. Patenkinti moterį tai jau didelis žygdarbis, o jeigu ji dar ir apie tai garsiai šneka, tai pasitikėjimo skalė išauga iki debesų. Kalbant apie nekaltybe, tai jos sureikšminimas irgi turi tam tikrų pasiekimų. Vienoms moterims tai didžiausias turtas kuriuos jos nori pasidalinti tik su tuo vieninteliu, kitos tai uždrausto vaisiaus nuskinimas ir pabandymas pajausti lytinį malonumą, o kitoks, tokioms kai Džo tai nieko nereiškianti plėvelė. Kaip bebūtų, tačiau kiekviena moteris nori savo pirmą kartą patirti su geidžiamų, mylimų vyru, kuris jai atrodo idealiu kandidatu. Dažnai tenka nusivilti, kartas pajausti šleikštulį, tačiau galiausiai iki gyvenimo galo prisiminimai bus apie tą pirmąjį kartą nesvarbu koks skaičius vyrų bus pabuvojęs moteryje.

Juostoje irgi nagrinėjamas lytinis merginų brendimas ir noras pasipuikuoti prieš kitas, padaryti kažką neįmanomo arba visiškai pašėlusio. Šiuo atveju dėmesys skiriamas vyrams ir jų skaičiui. Paauglystės problemos gali tapti tramplinu į tolimesnį gyvenimą ir šiuo atveju Džo nepasiseka, ji tampa sekso verge, kuriai jau nėra kelio atgal. Režisierius subtiliausiai pateikia ne tik nimfomanijos iškilimą pas jauną mergaitę, tačiau ir jos psichologines problemas, kurios veda iki savižudybės ribos. Kartu pasireiškia ir meilės jausimas, kuris kaip tik leidžia mergina jaustis saugiai. Bet argi tai tikroji meilė? Deja, tai tik norimo žmogaus geidulis, kuris vis auga ir auga, kol perauga į nesąmoningo seksualinio troškulio jūrą. Ji naikina viską, kas pasitaiko jos kelyje. Ypač vyrų gyvenimus, kurie turi šeimas ir vaikus bei jaučia jai didelį prisirišimą. Tuo ir pasibaigia pirmoji filmo dalis, kurią taip maloniai pristatė režisierius ir jo prodiuserių komanda.

„Antra dalis – priklausomybė nuo sekso“

Antrame „Nimfomanės“ dublyje susitinkame visiškai kitokios Džo portretą. Ji jau nejaučia malonumo nuo sekso, nejaučia jokios meilės ir ji visiškai abejingą sau, jai tik reikia daugiau ir daugiau orgazmų, kurie sugeba nuraminti jos nesustabdomą troškimą. Moteris jau nesupranta kur realybė, o kur jos fantazijos vaisius, kol galiausiai nepraranda savo visai neblogai susiklosčiusio šeimyninio gyvenimo, kuriame yra viskas, ko tik gali norėti moteris.

Šioje dalyje filmo pasakojimas pavirsta į drama su detektyvo elementais, kurioje jau atskirai pateikiamas subrendusios moters gyvenimo etapas, kuris neša jai dar didesnius nusivylimus. Ji pradeda kariauti su savo priklausomybe, tačiau visiškai be kokio nors rezultato, jog galiausiai tenka apsilankyti terapijoje, kurios tikslas – pašalinti nereikalingą geidlį niokojanti gyvenimą,. Dvi skirtingos, tačiau savaip įdomios terapijos parodo, jog ne kalbamos, o veiksmais tenka kovoti su savimi. Būrelis nimfomanių (priklausomų nuo sekso) ir efektingas vieno jaunuolio būdas pašalinti visas nebūtinas mintys iš galvos parodo tik vieną svarbų dalyką – griežčiausiomis priemonėmis tenka kovoti dėl savo gėrovės, o ne aimanuoti dėl nevykėliškos gyvenimo dalios. Trieras savo meistriškumu dar karta įrodo, jog žmogus tai vienintelis pasaulyje parazitas, kurį dar galima perauklėti.

Šis pasakojimas žymiai grubesnis, labiau atviresnis ir pernelyg brutalus. Atviros sekso scenos, smurto banga ir tiesiog melancholiškai nuteikiantis veiksmas sudaro puikų pamatą užbaigiant režisieriaus trilogiją, kurioje susirinko tiek daug žmogiško purvo, jog darosi tiesiog kraupu ir kartu nemalonu. Toks antros dalies poveikis išties sugeba prikaustyti prie ekrano ir nei akimirkai nepraleisti nei vieno genialaus dialogo ar frazės, kurios sudaro didžiausią pamatą į Triero fantazijos pasaulį. Tai kelionė į užmarštį, kurioje nedominuoja kokia pagarba artimam, o vien tik gyvulišku instinktų kamuojamų žmonių portretas. Nuostabi ir labai aiškiai duodanti suprasti nimfomanės problemą pabaigoje leidžia susidėlioti visas mintis į vieną mozaiką, kuri dar ilgą laiką išliks mintyse po finalinių titrų. Tai filmas, kuris dar ilgai bus prisiminamas, tai filmas, kuris pralenkia savo laiką ir erdve, nes tai vienas iš pačių įsimintiniausių filosofinio pobūdžio darbu šia tematika.

Epilogas:

Filmas be abejo tampa vienu svarbiausių šių ir net kelių metų įvykių, kuris pelne daugelio institucijų nemalonę, tame tarpe ir Lietuvoje, kurioje juosta bandoma uždrausti dėl jo pernelyg pornografinio turinio, kuris iš tiesu ant tiek menkai pateikiamas, jog galiam teigti, kad čia tiesiog nebuvo. Trieras puikiai sugebėjo šokiruoti dievobaimingus ir matyt nuogo kūno bijančius davatkas, kuriems vien jau žodis ‚seksas“ leidžia patirti diskomfortą. Taip, filme rodomos atviros scenos, kuriose dominuoja vaginos, peniai ir lytiniai santykiai, tačiau jų čia ant tiek mažai, kad priskirti filmą prie pornografinių reikia būti tikru idiotu neišmanančiu kinematografijoje.

Filmas turintis puikų filosofinio pobūdžio pamatą, kuriame kiekvienas iš personažų demonstruoja atskiras sąvokas tėra dar vienu šedevru galinčiu pašiepti žmonijos bevertiškumą ir savęs nemylėjimą. Tą pati bando padaryti ir tam tikros filmą draudžiančios institucijos, kuriems meninis kinas yra lygus vulgariam suaugusiems skirtam produktui. Vienas žodis apie Larso naujausią darbą – genialu! Tikėkimės, kad filmui bus leista pasirodyti mūsų šalies kino ekranuose ne tik festivalio metu, bet ir dar po jo užbaigimo.

Techninė juostos pusė

Visas filmas kaip jau ir minėta tai puiki duoklė visiems ankstesniems režisieriaus darbams, tačiau kaip bebūtu, tai dar ir kinematografijos evoliucijos reiškinio pavyzdys, kuris kiekvieno istorijoje pateikia vis kitokį filmavimo ir paties pasakojimo stilių.

Operatoriaus darbas kaip vienas didelis drebančios kameros efektas, kuriame vaizdingai ir be kokių nors skrupulų pateiktas veikėjų ir aplinkos bendras vaizdas atrodo kaip dalėlė gyvenimo kasdienybės. Nėra pernelyg šviesių kampų, tik visa filmo neviltis ir depresijos kamuojamas turinys, kuris būdingas meistriškam kameros darbus atskleidžiančiam visas filmo keistenybes ir skyrių apipavidalinimą.

Juosta gali pasigirti dieviškais muzikos kūriniais iš tokiu klasikos meistrų kaip Dmitrijus Šostakovičius ar Johanas Sebastianas Bachas bei žinoma aštresniais ir labiau prie atmosferos tinkančiais Rammsteino bei Steppenwolfo gabalais, kurie sudaro išties stiprų pamatą pasakojamai istorijai ir jos eigai. Ypač Rammseteino intro ir outro pirmame filme su daina „Fuhre mich“ padaro neišdildomą įspūdį.

„Nimfomanė“ gali pasigirti ir nuostabiu montažu, kuris kiekvieno istorijoje atrodo ant tiek sklandžiai, jog bendras pasakojimo pamatas visiškai nenukenčia, tik dar labiau pagerina rodoma ekrane situaciją. Puikus ir intrigą išlaikantis vaizdo suderinimas prie kurio tiesiog sunku prikibti, nes viskas atrodo pernelyg tobulai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kiekvienas iš filme vaidinančių aktorių atskleidžia labai skirtingus, tačiau artimus pagrindiniai temai herojus, kurie sudarę stiprų veikėjų pamatą nepabijojo apsinuoginti prieš kameras.

Titulinio personažo atlikėja, režisieriaus mūza, išskirtinės charizmos britė Charlotte Gainsbourg jau trečia karta iš eilės sukuria vieną už kitą įdomesnius personažus vaidinant pas danų kino meistrą. Jos veikėjos psichologinio portreto atskleidimas leido įvykti filmui taip, kaip jis ir buvo suplanuotas. Aistringai, be kokių nors skrupulų, be graužaties jausmo ir atsipalaidavusi aktorė pristatė savo patį išraiškingiausią vaidmenį. Tiek daug skausmo ir nevilties jos akyse buvo tik „Antikriste“ režisuotame to paties kino genijaus.

Jaunąją Džo suvaidinusi Stacy Martin pasirpdžiusi pirmą kartą kino ekranuose taipogi verta didelių plojimų. Pirmame filme dominavusi mergina atvirais pasirodymais priverčia pasijausti nejaukiai dėl jos seksualumo ir visiškai neprognozuojamo viliojimo meno net per ekrano prizmę. Taip, šis Džo personažas žymiai patrauklesnis nei tas, kuris liko po ilgamečių seksualinių santykių su tūkstančiais vyrų.

Vyriška aktorių kompanija žymiai platesnė, todėl išrinkti, kuris aktorius sukūrė svarbiausią vaidmenį, o kuris pagrindinį sunku. Atsižvelgus į pačia istoriją, tai žinoma, kad svarbiausiu filmo personažu tampa Džeromą suvaidinęs Shia Labeoufas, kuris po filmavimo visiškai pasikeitė. Aktorius nepabijojo pademonstruoti savo vyriškumo ir jo įrankio, todėl visos scenos, kuriuose matomas jo agregatas tai tikroviškai nufilmuoti kadrai. Stiprus, bet kartu pernelyg monotoniškas veikėjas, kuriame pritrūko savitos charizmos ekrane. Kaip bebūtu, aktorius padarė milžinišką darbą ir parodė, jog jis jau seniai nebe vaikas lakstantis paskui metalinius robotus.
Pagrindinį vyrišką personažą suvaidino ekrano legenda, Stellanas Skarsgardas, kuriam viską pasakoją sumušta Džo. Aktorius parodo visą savo meistriškumą, todėl daugelyje scenų vykstantis dialogais emocionaliai perteikia jo vaidinamo personažo vidinį pasaulį, kuris galiausiai atsiskleidžia filmo gale paskutiniojoje scenose būdingoje visiems vyrams.

Labai seniai matytas didžiuosiuose ekranuose kultinis Christianas Slayteris pagaliau gauna proga pasireikšti stipriame ir labai lauktame projekte. Aktorius parodo savo vaidmeniu, jog turi daug neišnaudotos talento, todėl tikėtina, jo po jo pasirodymo „Nimfomanėje“ Holivudas vėl atkreips dėmėsi į jo užgesusią žvaigždę.

Jamie Bell, kuris tampa analogišku antros dalies Džeromo atvaizdu atrodo irgi šiek tiek įsitempęs, nes tai pats atviriausias aktoriaus filmas, kuriame jam tenka darbuotis rankomis ne iš geriausios perspektyvos. Aktorius žinom auga, ir jis lieka pastebėtas tokiu meistru kaip trijeras, tačiau ekrane matomas nepasitikėjimas savimi kenkia jo vaidinamam personažui, kuris yra vienu iš svarbiausiu Džo ligos šalinimo komponentu.

Aktorių paradą savo trumpu ir draugišku pasirodymu užbaigia puikusis Williemas Dafoe, kuris jau turėjo reikalu tiek su Charlotte, tiek su režisieriumi 2009 metų filme „Antikristas“. Tiesiog malonus akiai draugiškas pasirodymas, nuo kurio niekas nepasikeičia.

Pagrindinių ir žinomų aktorių gretas papildė ir ekrano naujokai bei epizodiškus vaidmenys gavę taip vadinami vienkartiniai kino praeiviai, kuriems tai pirmas ir paskutinis kartas pasirodant didžiuosiuose ekranuose. Visi atliko savo pareigas kuo įmanoma įtikinamiau, todėl filmo lygis nenukrenta dėl neprofesionalų veiklos ekrane.

Verdiktas

„Nimfomanė. I ir II dalys“ – tai naujausias Larso Von Triero šedevras kiekvienam išskirtinio kino mėgėjui, kuriame kaip ir ankstesniuose jo projektuose ypatingai didelis dėmesys skiriamas žmogaus vidinio pasaulio apipinto įvairiausių filosofinio pobūdžio metaforų nagrinėjimui. Puikiausios aktorių vaidybos, nenusibostančio ir kruopščiai pateikto scenarijaus bei visiškai be kokių nors sąžinės graužaties pateikiamų vaizdžių ir suaugusiems parodytų scenų juosta galima teigti, jog tai vienas iš pačių išradingiausių paskutinių metų projektų, kuris atiduoda duoklę jo kūrėjo gyvenimo pasiekimams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 10/10

%d bloggers like this: