Monthly Archives: March 2014

Divergentė / Divergent


Premjera: Kovo 20, 2014Philomena
Premjera Lietuvoje: Kovo 28, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 141 min.
Žanras: Fantastinis, romantinis, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Neil Burger
Vaidina: Shailene Woodley, Theo James, Ashley Judd, Jai Courtney, Ray Stevenson

IMDB – 7.6/10
RottenTomatoes – 40/100
Metacritic – 48/100

Filmo biudžetas – 85 000 000 $

Filmo pajamos – 102 666 822 $

Siužetas

Ateities žmonija gyvena kitaip nei mes. Tobuloje visuomenėje žmonės gyvena penkiose pagal asmenines savybes suformuotose bendruomenėse: Pasiaukojantieji, Taikingieji, Sąžiningieji, Ryžtingieji ir Išmintingieji. Į atitinkamą bendruomenę paaugliai paskiriami specialios ceremonijos metu. Jie gali pasirinkti savo tėvų bendruomenę, arba išeiti į kitą. O didžiausias prakeiksmas tobuloje visuomenėje – apskritai likti be bendruomenės. Tapti atstumtuoju.

Buvaukine.lt sako:

„Ateitis“

Studija „Summit Entertainment“, pasibaigus paauglių pamiltai „Saulėlydžio“ sagai, nešančiai milijardines pajamas, po ilgų ir varginančių paieškų lyg rado dar vieną aukso gyslą, kuri artimiausiems keleriems metams užtikrins žinomos kino kompanijos šviesią ateitį. Režisieriaus postą ekranizuoti pirmąją Veronikos Rot trilogijos knygą užėmė Neilas Burgeris, labiausiai žiūrovams žinomas iš užsukto siužeto „Iliuzionisto“ bei daugelio pamilto įtempto siužeto mistinio trilerio „Šalutinis efektas“, todėl pergyventi dėl filmo kokybės tikrai nėra reikalo.

Kino kūrėjas su visa scenaristų komanda pristato itin spalvingą, modernų, tačiau visiškai tuščią žmonijos ateitį, kurios likimas priklausys nuo kelių išrinktųjų, privalėsiančių sugriauti visą susikūrusią visuomenės sistemą.

Apie ką mes čia…

Ateities pasaulyje žmonės gyvena atskirose bendruomenėse, kurios paskirstytos į penkias savybių rūšys – pasiaukojimas, taika, sąžinė, ryžtas ir išmintis. Kiekvienas iš bendruomenėse gyvenančių paauglių sulaukus šešiolikos turi pasirinkti kur nori būti paskirstytas arba likti toje, kurioje yra jo tėvai. Deja, ne visi geba patekti į tam tikrą bendruomenę, nes kartas įvyksta taip, kad žmogus nepatenka niekur ir tampa atsiskyrėliu. Trisė pasižymi keliomis iš penkių bendruomenių savybių, tačiau norėdama išlikti vienoje iš jų ir nebūti ištremta, ji nutyli apie savo talentą ir pasirenka Ryžtinguosius. Taip prasideda jos kelias link šlovės…

Kūrinio vidus

Dažniausiai filmai, kuriami pagal paaugliams skirtas knygas, yra be galo nykūs ir banalūs, o kartu ir visiškai saldūs, kad kuo daugiau mažų mergaičių galėtų lydytis sėdėdamos kino salėje, klausydamos niekam tikusių dialogų ir spoksodamos į gražius personažus, kurie labiausi ir sugeba pakerėti jų jaunas širdis, o tuo labiau akis. Su „Divergente“ situacija šiek tiek pasikeičia. Nors filmas ir yra pritaikytas paauglių auditorijai, jį galima žiūrėti būnant bet kokio amžius, o tai tokiam žanrui ir tematika labai retas reiškinys. Ypač jeigu turime beveik identiško pobūdžio filmų seriją „Bado žaidynės“.

Pasiskaičius knygą ir pasižiūrėjus filmą galima teigti, jog ekranizacija žymiai patrauklesnė už tikrai silpnai parašytą ir visiškai nuobodžią pirmą dalį, kurios veiksmas ir pats įdomumas išsirutulioja einant link pabaigos. Čia apstu ir veiksmo scenų, ir visai nedurnų dialogų, o tai filmo peržiūrą paverčia visai puikia pramoga, po kurios nesijaučia joks diskomfortas, kaip buvo galima jaustis po niekingos „Saulėlydžio. Šiame filme netgi pats pasakojimas ir jo maniera yra patraukli ir visai skiriasi nuo tų pačių „Bado žaidynių“, kurių ekranizacijoms kol kas neprilygo nė vienas šiuolaikinės paaugliškos literatūros kūrinys.

Juostoje pavaizduota nemažai personažų, tačiau labiausiai susikoncentruojama ties dviem, kurie visą rodymo laiką dominuoja tiek knygos puslapiuose, tiek ekrano platybėse. Pagrindinė veikėja Beatričė, taip pat žinomo kaip „Trisė“, pateikiama ne tik iš vaizdžios ir itin plačios perspektyvos, tačiau dar ir kaip visai išskirtinis personažas žanro ribose. Ne tik, kad talentinga, ryžtinga, drąsi ir pasiaukojanti bei visas lyderės savybes turinti mergina, tačiau dar ir kaip eilinio žmogaus atspindys, turintis visas geriausias savybes, kurios padaro ją žmogumi. Tikru žmogumi, kuriam būdinga klysti, įsimylėti ir kuris jaučia meilę artimam. Tobiasas puikiai sugeba papildyti merginos bendrą paveikslą ir sustiprinti jos savybes. Meilė ir prisirišimas, atsidavimas ir, galiausiai, pasiaukojimas vardan to tyro jausmo, kuris gimsta vyro širdyje, padeda iš itin vaizdingos pusės suprasti, jog meilė – svarbus ginklas, kuris gali nuversti bet kokią sieną. Kaip bebūtų, kūrėjai iš tinkamos prizmės pateikė šį jausmą, kuriam lemta dar labiau augti.

Filmo ideologija galbūt ir labai paprasta, kažkur matyta, nuvalkiota, tačiau pateikus ją iš tokios perspektyvos kaip čia, ji atgimsta iš naujo. Gauname naują herojų, kuriam lemta apsaugoti ir išlaisvinti visą bendruomenę nuo prakeiktos sistemos, laikančios žmones nelaisvėje. Nors rodomas ateities pasaulis, tačiau nepaslaptis, jog dabar kai kuriose pasaulio valstybėse žaidžiama lygiai tokiu pačiu principu, nenorint leisti žmonėms įkvėpti tyro oro, dvelkiančio iš civilizuoto pasaulio ribų. Filmas pasibaigia su gana įdomia mintimi ir intriga, todėl kūrėjai žada mums tęsinius, kurie išvys dienos šviesą artimiausiais metais. Džiugu, kad čia ne tuščios kalbos, nes filmas užsidirbo pakankamai, o dėl to kūrėjams bus duota žalia šviesa ir jie nenuklys su savo ambicijomis į krūmus, kaip tai buvo su „Kaulų miestu“ ir kitais žanro naujokais.

Techninė juostos pusė

Kokybė jaučiama ne tik scenarijuje, bet ir pasakojimo vizualiniame pavidale, kuris kainavo iš tiesų nemažai, kaip tokiam filmui. Dekoracijos ir juos supantys specialieji efektai atrodo ne tik natūraliai, tačiau ir efektingai perteikia filmo pagrindinę mintį. Kupinas vaizdingų scenų darbas atrodo patraukliai, todėl fonas ir jo papildomi niuansai priverčia džiūgauti akis.

Garso takelis, deja, nepadaro tokio stipraus įspūdžio kaip norėtųsi, todėl filmas praranda dalį žavesio ir epiškumo. Kai kuriose vietose skamba stiprūs muzikiniai kūriniai, kurie nepataiko į scenos visumą ir neatkuria joje rodomos atmosferos. Taip sumenkinamas bendras apipavidalinimas.

Filmo operatorius šioje juostoje galėjo pasipuikuoti savo visai išradingais ir tikrai neprastais sprendimais kameros valdymo technikoje, apčiuopdamas įdomiausius kampus, kurie scenoms padarė daug naudos. Dvikovų ir treniruočių scenos atrodė efektingai ir nenuobodžiai, kaip dažnai būna tokio pobūdžio projektuose.

Montažu tam tikrose scenų perėjimuose galima skųstis, tačiau jis nepadaro jokios žalos filmo pasakojimo struktūrai. Jis patogiai, be chaoso prigrūstų momentų, laisvai ir smagiai leidžia pramogauti atsipalaidavus ir nesukant smegenų dėl vieno ar kito filmo siužetinės linijos aspekto.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas turi dar vieną stiprų ir gana unikalų reiškinį. Į paauglių knygų ciklo ekranizaciją sukviestas visas antraplanius vaidmenis atliekančių aktorių būrys, kuris džiugina akis dar labiau nei pagrindinis juostos duetas.

Titulinės „divergentės“ atlikėja, kylanti jaunutė Holivudo žvaigždė Shailene Woodley, puikiai įkūnijo savo vaidinamą personažą. Ji ne tik vizualiai panaši į knygoje aprašytą veikėją, tačiau ir vaidybos plane aktorė pasirodė įtikinamai. Buvo galima patikėti jos misija, rodoma ekrane.

Theo Jamesas, atlikęs Tobiaso vaidmenį, irgi sugebėjo puikiai papildyti savo simpatiją, todėl aktorius buvo ne vien gražaus veido savininkas, dėl kurio turi lydytis jaunosios kino žiūrovės, tačiau ir visai įtikinamo ir įdomaus personažo atlikėjas, kuris, tikėkimės, dar labiau atsiskleis kitais metais turinčiam pasirodyti tęsinyje.

Antraplanių žvaigždžių desantas išties kelia didelį įspūdį. Filme pasirodo Oskaro laureatė Kate Winslet, talentingoji Ashley Judd, charizmatiškas Ray‘us Stevensonas, Jai‘us Corney‘us, Zoe Kravitz, Milesas Telleris, Maggie Q bei Tony‘is Goldwynas. Visas šis aktorių sąrašas ne tik kelią nuostabą, tačiau kiekvienas iš jų galėjo visai gerai atspindėti savo vaidinamą personažą ir jiems užteko ekraninio laiko jį perteikti taip, kaip jis aprašytas knygoje. Visai puikus darbas, kuris neverčia pasijusti nejaukiai, kaip dažnai būna su neįtikinama tokių projektų vaidyba.

Verdiktas

„Divergentė“ – tai kokybiška žinomos ir bestseleriu tapusios knygos pirmoji ekranizacija, savo pateikimu ir patrauklumu lenkia knygą, kurioje buvo galima pasigesti nuoseklumo ir efektingumo, užgniaužtų itin nuobodaus ir besikartojančio turinio. Filmas tuo pačiu tampa vienu geresnių tokio pobūdžio projektų pavyzdžių, kurį lenkia nebent tik „Bado žaidynių“ ekranizacijų ciklas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Advertisements

Filomena / Philomena


Premjera: Lapkričio 1, 2013Philomena
Premjera Lietuvoje: Kovo 28, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 98 min.
Žanras: Drama, komedija
Šalis: Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija
Režisavo: Stephen Frears
Vaidina: Judi Dench, Steve Coogan, Sophie Kennedy Clark, Mare Winningham, Barbara Jefford

IMDB – 7.7/10
RottenTomatoes – 92/100
Metacritic – 76/100

Filmo biudžetas – 12 000 000 $

Filmo pajamos – 97 098 768 $

Siužetas

Nesėkmingą gyvenimo laikotarpį patiriantis žurnalistas Martinas atsitiktinai išgirstą istoriją apie moterį vardu Filomena. Šiai moteriai labai nepasisekė- dar būdama paauglė ji pastojo,bet baisiausia yra tai, kad vienuolynas, kuriame ji gyveno atskyrė naujagimį jos sūnų nuo motinos. Nuo to laiko ji taip ir nebuvo nieko girdėjusi apie savo sūnų ištisus dešimtmečius. Po ilgų dvejonių Martinas ryžtasi imtis šios istorijos. Šios Filomenos sūnaus paieškos atskleis ne tik jos sūnaus, bet ir šių dviejų žmonių gyvenimo istorijas.

Buvaukine.lt sako:

„Vaiko paieškos“

Britų režisierius Stephenas Frearsas, dukart nominuotas JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui už geriausią režisūrą, labiausiai žinomas plačiam kino žinovų būriui iš biografinės dramos apie Anglijos monarchę Elžbietą II-ąją juostoje „Karalienė“, pristato dar vieną, keturiems Oskarams nominuotą dramą su komedijos elementais, paremtą 2009 metais išleista Martino Sixsmitho bestseleriu tapusia knyga „Dingęs Filomenos Li vaikas“.

Britų kino kūrėjas kviečia atsidurti tikrų įvykių sūkuryje, kuriuose žiūrovas su pagrindiniais juostos veikėjais bandys rasti atsakymus į penkis dešimtmečius kamuojantį vienos moters klausimą – kur yra jos vaikas?

Apie ką mes čia…

Buvęs BBC žinių vedėjas ir žurnalistas Martinas Siksmitas imasi vienos painios bylos. Jo pagalbos paprašo vienos pagyvenusios moters dukra, kuri kartu su mama papasakoja jam visą kraupią, prieš penkis dešimtmečius nutikusią istoriją. Kartu su moterimi vyras išsiruošia į ilgą kelionę tam, kad atrastų jos seniai pradingusį sūnų.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus naujausią Stepheno Frearso juostą galima drąsiai sakyti, jog čia yra vienas geresnių režisieriaus pasirodymų kine. Paskutiniai jo darbai vertė jausti tikrą diskomfortą, nes dėl blogų scenarijų kino kūrėjo talentas buvo slopinamas nuo „Karalienės“ iki šios juostos pasirodymo. Ačiū Dievui, kad atsirado puiki scenaristų komanda, tarp kurių ir pagrindinis filmo aktorius Stevas Cooganas. Jis savo šmaikščiu požiūriu į bet kokią situaciją sugebėjo išgauti labai pozityvų ir ne banalų efektą iš ne itin optimistiškai nuteikiančios knygos.

Istorija prasideda labai įdomiai. Pristatomas dviejų pagrindinių veikėjų gyvenimo būdas. Abu jie suvaržyti gyvenimo, tačiau pilni optimizmo, kuriuo užpildo savo gyvenimo nesėkmes. Su tokiu veikėjų pristatymu galima suprasti, jog scenaristų būrys norėjo parodyti tiek vieno, tiek kito herojaus dalią ir jų užsibrėžtus gyvenimo tikslus. Visas veiksmas atrodo puikiai sudėliotas iki mažiausių smulkmenų. Yra istorija ir jos pamatas, yra vaizdžiai atpasakoti penkiasdešimties metų senumo įvykiai, tačiau, kaip bebūtų, didžiausias dėmesys skiriamas būtent personažų gilumui, o fone išlieka tik mažytė pagrindinės istorijos dalis. Dramatiškas vaizdas, tačiau toks pamokantis ir kartu šviesus. Visą niūresnę aplinką gelbėja ir kokybiškai į turinį įterpti juokeliai bei visai šmaikščios situacijos. Tos situacijos labiausiai skirtos Filomenos personažui, kuris dar labiau išauga kaip asmenybė. Stiprios, kovingos ir nepasiduodančios mažutės airės paveikslas, kuris po peržiūros suteikia daug peno apmastymams. Visgi ne kiekvienam duota suprasti, kaip sunku prarasti vaiką ir pusę amžiaus gyventi nežinioje. Bežiūrint Filomenos istoriją, ašaros pačios pradeda kauptis ir rieda nesustabdomai. Tai vienas stipriausių filmo poveikių.

Nemažas dėmesys skiriamas įstaigos, kurioje Filomena praleido ketverius metus, pašiepimui. Išties, ganėtinai nemaloni ir net vulgari vienuolių sukurta situacija, kurioje nėra vietos nei Dievui, nei atleidimui. Pinigai ir korupcija valdo šį pasaulį, ir niekos to nepakeis, net tikėjimas. Galima iš vidaus pamatyti anų laikų vienuolių gyvenimą ir jų kasdienybę, vienišų paauglių mamų bausmes ir jų norą gyventi dėl savo vaikų. Filmas mus moko, jog motinystę ir tėvystę patirti gali ne kiekvienas, o tik tas žmogus, kurio viduje atsiranda noras gyventi dėl kito, ne tik dėl vaiko, bet dėl artimo žmogaus, kuris leidžia jaustis svarbesniu, mylimu ir globojamu.

Filmas pasibaigia tokiu pat ritmu kaip ir prasidėjo – šiek tiek liūdnai, šiek tiek pozityviai, bet svarbiausia, kad išeini apsiašarojęs. Juosta parodo tamsiąją žmonių pusę, kurie nenori grįžti į praeitį, nenori padėti surasti atsakymus, ir tuos, kuriems nerūpi kito žmogaus ramybė. Pamokanti juosta, kai nereikia pasiduoti ir tikėti, kad gyvenimas kada nors atneš tikrą staigmeną, kad gyvenimas yra gražus ir jį reikia pragyventi kaip įmanoma doriau, spalvingiau ir po savęs palikti ką nors gero.

Techninė juostos pusė

Įsimintiniausias filmo variklis, sprendžiant iš visos techninės pusės, yra nuotaikingas, savitas ir išskirtinis garso takelis, kurio pagrindinė melodija taip ir persekioja beveik viso rodymo laikotarpį. Nuostabi muzika ir jos priderinimas prie scenų sukuria ne ką mažiau jaukią, šiltą, o kartais ir liūdną atmosferą, kurioje mes atsiduriame pusantros valandos, sėdėdami kino salėje ir stebėdami Filomenos likimą.

Operatoriaus darbas apima puikius kraštovaizdžius ir išties įspūdingais kampais perteikia visą Airijos grožį, kurį matome pirmojoje filmo dalyje. Smagiai parodoma ir JAV pusė – restoranų puošnumas, mažyčių miestelių šiluma. Kiekviena filmo detalė apčiuopiama iš itin svarbių taškų, o tai leidžia susipažinti su visos šios nemalonios ir, kartu, pozityvios istorijos branduoliu.

Juostos montažas irgi nusipelno pagyrų. Intriga, kurią išlaiko filmo režisierius, sugeba iki pat galo mus nuteikti įvairioms mintims apie finalą ir Filomenos paieškų pabaigą. Daug visko papasakota, tačiau nuspėti siužetinę liniją neskaičius knygos yra tiesiog neįmanoma.

Aktorių kolektyvinis darbas

Britų kino legenda, Oskaro laureatė aktorė Judi Dench net būdama tokio solidaus amžiaus sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir nekreipdama dėmesio į savo ligą pateikti vieną iš geriausių 2013 metų moters pasirodymų kino ekranuose. Aktorės vaidyba stipri, o jos spinduliuojama šiluma sugeba sušildyti ir pakerėti nuo pradžios iki pat filmo galo.

Šiek tiek prasčiau, tačiau irgi pagarbos nusipelnantis aktorius ir juostos scenaristas, Steve‘as Cooganas pateikia, kaip bebūtų keista, patį brandžiausią ir geriausiai perteiktą personažą, kuris visą filmo rodymo laiką parodo netikinčio ateisto transformaciją į žymiai atlaidesnį žmogų, suradusį savo pašaukimą. Ne Oskarinė, tačiau labai įtikinama aktoriaus vaidyba leidžia puikia papildyti Filomenos personažą, kuris be jo būtų tiesiog ne toks išraiškingas.

Čia vienas iš tų filmų, kai visas vaidybos krūvis atitenka pagrindiniam duetui, kurį tik foniniu būdu sugeba papildyti kiti aktoriai. Nė vienas jų nėra įsimintinas, bet visi kartu jie puikiai papildo bendrą pasakojamą istoriją, kuri tampa gyvesnė visais įmanomais aspektais.

Verdiktas

„Filomena“ – tai nuostabi dviejų vienas nuo kito neatsiejamų personažų kelionė po dvi skirtingas, tačiau ir artimas šalis. Juostos metu sužinoma kas yra žmogiškumas, meilė, atlaidumas ir optimizmas. Filmas tampa jautriu pasakojimų apie tikrais įvykiais paremtas vienos moters sūnaus paieškas, kurios leidžia jai pasijusti tikru žmogumi, turinčiu gyvenimo tikslą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Tarzanas 3D / Tarzan 3D


Premjera: Spalio 17, 2013Tarzan 3D
Premjera Lietuvoje: Kovo 21, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 95 min.
Žanras: Animacija, nuotykių
Šalis: Vokietija
Režisavo: Reinhard Klooss
Vaidina: Kellan Lutz, Jaime Ray Newman, Spencer Locke, Robert Capron, Brian Bloom

IMDB – 4.3/10

Filmo biudžetas – 25 000 000 $

Filmo pajamos – 19 593 437 $

Siužetas

Džiunglėse gorilų užaugintas berniukas Tarzanas puikiai sugeba karstytis medžiais ir kabarotis lianomis. Žaliuojančios džiunglės tapo svetingais vaikino namais, tačiau Tarzanas – žmonių vaikas ir kad ir kaip jis mylėtų savo namais laikomas džiungles, pažintis su Džeine Porter traukia vaikiną prie tikrosios jo padermės.

Buvaukine.lt sako:

„Džiunglių vaikis“

Vokietis režisierius ir prodiuseris Reinhardas Kloossas, neturintis savo ilgametėje filmografijoje jokio įsimintino projekto išskyrus B kategorijos vaidybinius filmus ,kaip komedinė dilogija „Pirmyn Trabi, pirmyn!“ ir romantinio pobūdžio drama „Leo ir Klerė“, pristato savo antrą iš eilės animacinio žanro produktą, paremtą žinomu Edgaro Raiso Barouzo knygų ciklu.

Kino kūrėjas kviečia atsidurti paslaptingame džiunglių pasaulyje, kuriame karaliauja beždžionių išaugintas berniukas, ir pasigrožėti floros bei faunos animaciniais sprendimais, kurie labiausiai pritrauks akių dėmesį.

Apie ką mes čia…

Kai džiunglėse sudužo lėktuvas, vienintelis gyvas liko berniukas vardu Tarzanas. Jį radusi beždžionė pajautė jam šilumą ir apsiėmė globoti iki tol, kol jis netapo stipriu ir nepalaužiamu džiunglių gyventoju ir jų gynėju.

Kūrinio vidus

Belaukiant 2016 metais numatytos pilnametražės vaidybinės „Tarzano“ juostos, vokiečių kino industrija pasiūlė dar kartą atsidurti animuotame džiunglių berniuko pasaulyje ir iš naujo patirti jo nesibaigiančius nuotykius. Deja, tačiau iki 1998 metų „Disney“ studijos gražuolio europiečiams labai toli. Gaunamas tiesiog vienas neišraiškingiausių pastarųjų metų produktų, kuris skirtas vien tik tam, kad pritrauktų mažamečius ir jų tėvelius į kiną ir išluptų iš jų pinigus. Vaikams, žinoma, patiks, jiems viskas patinka kas marga ir švyti, tačiau vyresnio amžiaus kino mylėtojui tai taps tikru ištvermės išbandymu.

Filmo struktūra ir jo siužetinė linija tokios skurdžios, kad bežiūrint susidaro įspūdis, jog kūrėjai nė nebandė vartyti Borouzo knygų. Jie pateikia naują „Tarzano“ viziją, kurios metu dingsta visas grožis, parodytas tiek ankstesnėse kino versijose, tiek literatūrinių kūrinių puslapiuose. Atsisakoma vaizdžios ir puikiai šiam pasakojimui tinkančios auklėjimo linijos, kurios metu būtų galima parodyti, jog gyvūnai turi didesnį motinystės instinktą nei dauguma žmonių, kuriems vaikai tampa našta. Taip pat neatsiskleidė Tarzano ir Džeinės santykiai ir jų meilės jausmas. Jų bendravimo dalelė ir simpatijos apraiška vieno iš jų širdyse parodyta labai vangiai. Apie kokį nors stipresnį jausmą net nėra kalbos.

Veikėjų tarpe nė vienas jų nespinduliuoja kokia nors teigiama aura ir neskleidžia jokios charizmos. Pagrindinis filmo herojus atrodo taip, lyg pats nežinotų, ko nori iš gyvenimo. Ar jis nori pasilikti džiunglėse, ar grįžti į civilizaciją. Džeinė irgi visiškai tuščiai švaisto laiką ekrane, kuriame jos tikslas viską menkinti. Žinoma, neapsieinama ir be antagonisto, kuris toks blankus, kad jau po peržiūros sunkus atsiminti kas jis toks buvo ir kuo užsiėmė. Išties sunkiai suvokiamas scenaristų sprendimas taip supaprastinti svarbiausius „Tarzano“ gyvenimo aspektus, kuriais taip didžiavosi rašytojas ir džiūgavo knygų mylėtojai. Čia nėra jokio išskirtinio nuotykio, galinčio „vežti“ visą rodymo laiką.

Pabaigai dar galima paminėti ir tą faktą, kad kūrėjų originalumo stoka pavertė šį nevykusi nuotykį ir į plagiavimo mašiną. Tiesiog akivaizdžiai matosi iš kitų žinomų Holivudinių juostų paimti motyvai ir scenos, kurios taip rėžia visko mačiusio žiūrovo akis. Tiesiog identiškos scenos iš Petero Jacksono „King Kongo“, Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ ar net iš nevykusio „Supermeno sugrįžimo“. Taip, deja, bet filmas iš karto praranda didžiulę dalį individualumo ir smunka dar žemiau, nei buvo galima tikėtis prasidedant šiam filmui. Tenka tik spėlioti ir melstis, kad 2016 pasirodysiantis filmas neturės tokių klaidų, kaip šis klaikus vokiečių darbas.

Techninė juostos pusė

Juostos vizualumas tik anonsuose atrodė labai gražiai, spalvingai, kokybiškai ir grakščiai. Atėjus į kiną buvo galima pasigesti visko ir pamatyti labai silpnai nupieštus personažus, kuriuos gelbėja tik gražus džiunglių fonas ir dar gražesni kraštovaizdžiai. Trimatė erdvė šiek tiek nuslepia kai kurias klaidas, todėl visumoje tai vienintelis filmo dalykas, kuris gali pritraukti dėmesį.

Garso takelis irgi neturi kokių nors išskirtinių savybių. Nuotykių atmosfera jaučiasi, tačiau scenos jos neatspindi ir gaunasi viena didelė košė, bendrą vaizdą paverčianti į didelį faršą. Garso montažas dar pakenčiamas. Paskutinėse scenose jis buvo puikiai jaučiamas, todėl kūrėjai bent jau einant link pabaigos sugebėjo šiek tiek mus palepinti.

Operatoriaus darbas ir montažo ypatumai irgi negali pasigirti kokybe. Daugelyje scenų šie filmavimo varikliai dubliavosi tarpusavyje ir menkino visos juostos struktūrą. Montažas toks klaikus, kad visa istorija kai kuriose vietose pasirodė kaip viena didelė makalynė, neturinti nei prasmės, nei kokio nors išskirtinio bruožo, galinčio bent akimirkai pasakojamą istoriją paversti į kažką brandesnio. Operatoriaus sprendimai irgi ne tokie ir puikūs. Dvikovų scenose kameros nuvažiavimas į šoną neleido apčiuopti pačių efektingiausių epizodų, kuriuos lydėjo montažas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Lietuviškas filmo dubliažas irgi neišsiskiria iš pastarųjų mūsų šalies įgarsintojų darbų. Monotoniškas, neišraiškingas, be emocijų. Klausant dialogų galima tiesiog užmigti vietoje. Geriau jau eiti ir žiūrėti originalo kalba šį filmą, bent kažkiek emocijų bus perteikta veikėjams, nes čia to tiesiog nebuvo.

Verdiktas

„Tarzanas 3D“ – tai nevykęs vokiečių bandymas iš naujo prikelti vieną žinomiausių nuotykinio žanro knygų herojų. Jo istorija papasakota taip blankiai, kad susidaro įspūdis, jog juostos kūrėjai nė nebuvo susipažinę su džiunglių berniuko literatūrinio pamato ištakomis.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 4/10

Kapitonas Amerika: žiemos karys / Captain America: The Winter Soldier


Premjera: Balandžio 4, 2014Captain America: The Winter Soldier
Premjera Lietuvoje: Balandžio 4, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 145 min.
Žanras: Veiksmo, fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Anthony Russo
Vaidina: Scarlett Johansson, Sebastian Stan, Cobie Smulders, Chris Evans, Hayley Atwell

IMDB – 8.7/10
RottenTomatoes – 92/100
Metacritic – 69/100

Filmo biudžetas – 170 000 000 $

Filmo pajamos – 156 444 333 $

Siužetas

Siekdamas išnarplioti piktadarių pinkles, legendinis Kapitonas Amerika vienija jėgas su slaptąja agente Nataša Romanova, vadinama Juodąja Našle. Superherojų susivienijimą vainikuoja prie komandos prisijungiantis Sakalas, tačiau, deja, nei vienas komandos narys net nenutuokia kokiomis galiomis apdovanotas kelią jiems pastojęs piktadarys, vadinamas Žiemos kariu…

Buvaukine.lt sako:

„Antrosios fazės priešpaskutinė kulminacija“

Studija „Marvel“ einanti link antros „Keršytojų“ fazės finišo, pakvietė bendradarbiavimui televizinių serialų kūrėjų tandemą brolius Anthony ir Joe Russo, kuriems patikėta svarbi misija – perkelti į naująjį pasaulį pirmojo tikrojo superherojaus nuotykius ir kartu pratęsti bendrą ir didžiulį projektą, vainikuosiantį 2015 metų mega hitą.

Sveiki atvykę į Kolinvudą“ režisieriai vėl kviečia atsidurti fantastiniame pasaulyje, kuriame „S.K.Y.D.A.S.“ bando visomis jėgomis pasipriešinti blogio jėgoms ir atstatyti teisingumo pusiausvyrą tinkama linkme, o jiems padeda legendinis Kapitonas Amerika.

Apie ką mes čia…

Pasipriešinęs II Pasaulinio karo piktadarių organizacijai „Hydra“, pirmasis superkarys Styvas Rodžersas pragulėjo užšaldytas per šešiasdešimt metų. Įgavęs naują kvėpavimą, vyras atsidūrė pačių karščiausių įvykių sūkuryje ir padėjo „Keršytojams“ laimėti kovą prieš blogio įsikūnijimą Lokį. Deja, po žymiosios Niujorko kovos Kapitonas vėl gyvena rutina apipintą gyvenimą, kol neatsiranda naujas priešas – Žiemos Karys…

Kūrinio vidus

Paskutinė antrosios „Keršytojų“ fazės juosta, kurios herojaus nuotykiai vainikuoja visą praeita kelią, kaip tai buvo ir per pirmosios fazės pristatymą, iš visiškai naujos perspektyvos atskleidžia ne itin populiarų anų filmų veikėją, kurį, deja, užtemdė tiek Tonis Starkas, tiek Toras. Šį kartą situacija pasikeičia ir, galima teigti, su kiekvienu filmu kokybė vis auga. Daugelio žmonių nusivylimu tapęs finalinis „Geležinis žmogus“ ir šviežias vėjo gūsis, „Toro“ tęsinys, tiesiog nusileidžia „Kapitono Amerikos“ vizijai, kurią dovanoja brolių režisierių tandemas. Filmas savo pastatymu primena „Keršytojus“, kurie tapo vienvaldžiu 2012 metų finansiniu lyderiu ir geriausiu paskutinių metų „Marvel“ ekranizuotu komiksų filmų.

Filmo ekranizacijai paimtas vienas iš svarbesnių herojaus komiksų, kuriame veiksmas pateikiamas iš visiškai kitos prizmės. Pagrindiniu varikliu čia tampa antagonistas Žiemos Karys, kuriam Styvas yra toks pat artimas, kaip brolis. Žinoma, tokie manevrai priveda prie to, kad filmo metu nuo pradžios iki galo matome vientisą propagandinį įrankį, kuris sugeba pateikti smegenų plovimo aktualijas. Pats pavadinimas metaforiškai perkelia mus į Šaltojo karo epicentrą, kuriame parodomi skirtingų barikadų kariai. Amerikiečiai kartu su savo vienu stipriausiu II Pasaulinio karo įrankiu, herojumi, kurio vardą žinojo tada visi JAV gyvenantys pypliai, sugeba puikiai išjuokti Rusiją ir jų vedamą politiką. Čia vienintelis „Marvelo“ filmas, kuriame taip stipriai bandoma manipuliuoti žiūrovais.

Juostoje, kaip ir kitose komiksų ekranizacijose, didžiausias dėmesys skiriamas pagrindinių herojų būreliui. Kas įdomiausia, tai šis filmas išties primena „Keršytojus“, kuriuose susitinka žinomi superdidvyriai. Kapitono portretas šį kartą atrodo žymiai spalvingiau, jis čia vadovauja, turi didžiausią įtaką, tampa svarbiausiu „S.K.Y.D.O.“ įrankiu. Puikiai paruoštas karys rodo stebuklus ir kovos lauke, kuriame susiduria su dar pavojingesniu ir stipresniu priešu – Žiemos Kariu, kuris kadaise buvo jo geriausias draugas. Toks dramatiškas įvykis neleidžia atitraukti akių nuo jų asmeninių santykių aiškinimosi ir meistriškai perteikiamų kovų, kurios užgniaužia kvapą. Deja, bet kaip dažniausiai būna, tai pagrindinis filmo herojaus priešininkas tampa žymiai charizmatiškesniu veikėju. Nors Styvo Rodžerso pateikimas džiugina akis, bet Bakio Barnso kovingas nusiteikimas dar labiau stebina. Nereikia pamiršti dar ir žymiai didesnio Juodosios Našlės pasirodymo, kuris lygiagrečiai papildo titulinio herojaus būvį filme. Kovinga ir nenusileidžianti vyrams agentė puikiai supranta kaip reikia prikaustyti prie ekranų susirinkusią vyriškos lyties auditoriją. Juostoje pirmą kartą pristatomas ir naujausias superherojus – Sakalas. Šiek tiek juokingai atrodantis, tačiau puikus pagalbininkas žymiam didvyriui. Nikas Fiuris atlieka ne itin didelį vaidmenį filme, tačiau jo svarba ne ką mažesnė už pagrindinio herojaus, kuris bando išgelbėti pasaulį nuo pražūties. Filmo metu matomi ir seni pirmosios juostos herojai Pegė Karter, Hovardas Starkas ir Arnimas Zola. Nenorint išpasakoti visos idėjos, galima užsiminti, kad tai, ką matome ekrane yra tiesiog fikcija ir akių dūmimas. Ties tuo puikiai pasidarbavo scenaristai, kurie nuteikia mus trečiai daliai, kurioje pasirodys šio filmo pažiba. Kokia? Tai reikia pamatyti!

Juostos siužetinės linijos pateikimas itin dinamiškas ir, kaip jau minėta ankščiau, visiškai nenusileidžiantis „Keršytojų“ filmui, kuriame sprogimai sukėlė daugiausiai emocijų. Herojų dvikovų scenos sugeba ne tik prikaustyti prie ekrano, bet ir priverčia išsižioti. Viskas pateikiama iš ganėtinai realios perspektyvos, ir tik keliose filmo scenose pasijaučia fantastikos įsikišimas. Gal ir gerai, kad būtent „Kapitonas Amerika“ iš visų paskutinių „Marvel“ filmų turi daugiausiai tikroviškumo jausmo. Filme nieko netrūksta. Kaip pramogai skirtas darbas, jis puikiai atspindi visą serijos epopėją, kurioje nėra vietos nuoboduliui, o tik linksmybėms. Žinoma, pats koncepcija skiriasi nuo „Geležinio žmogaus“, kuriame humoras buvo vienas svarbiausių kozirių, o „Tore“ dominavo fantastinis pasaulis, tačiau šis filmas tuo ir išsiskiria, kad jame įdėta daugiau minties ir daugiau didvyriškumo. Pasibaigus juostai galima paploti, nes tai kol kas geriausias „Marvel“ filmas nuo pirmojo „Geležinio žmogaus“. Tikėkimės, kad neteks nusivilti antra „Keršytojų“ dalimi, kuri žada būti tiesiog stulbinančiu reginiu.

Techninė juostos pusė

Juostoje dominuojantys specialieji efektai sukurti be priekaištų, nes daugelis scenų buvo nufilmuota ne angare su žaliomis scenomis fone, o gatvėse, kad realistiškumo įspūdis būtų žymiai efektingesnis. Taip, daugelis scenų, kuriose rodomi erdvėlaiviai yra nupiešti kompiuterio pagalba, tačiau kitaip ir būti negalėjo. Kompiuteriniai efektai labai kokybiški, o kai prie jų prisegamas dar ir kruopštus 3D, tai tokio pobūdžio filmas, perkeltas į trimatę erdvę atrodo dar įspūdingiau. Puiki konvertacija, kuri prilygsta „Keršytojams“ ir jų tobulam 3D.

Operatoriaus darbas filme irgi rodo stebuklus. Kiekvienas herojaus judesys pateikiamas taip taikliai, kad kovų metu viskas atrodo lyg žiūrint kokį filmą apie Džeisono Borno nuotykius. Nors ir atsisakoma drebančios kameros efekto, bendras vaizdas prikausto prie ekrano ir sklindantis epiškumo jausmas užtemdo viską, kas tik įmanoma. „Toras 2: tamsos pasaulis“ buvo stulbinantis, tačiau šio filmo kameros sprendimai dar kietesni.

Garso takelis, kaip ir visuomet superherojų filmuose, sugeba nuostabiai perteikti kiekvieną iš jų bei kartu nuteikti visiškai skirtingai atmosferai. Šiame filme muzikiniai scenų palydos sprendimai lenkia prieš tai buvusius du kitus „Marvelo“ filmus, o kartu savo skambesiais padaro žymiai epiškesnį bendrą vaizdą. Išskirtinė teminė muzika, lydinti herojaus išskirtinumą, irgi padaro ganėtinai malonų poveikį. Kiekviena scena, lydima nuostabiausių efektų ir veiksmo scenų, pagauta solidžiu muzikiniu skambesiu ir sustiprinama puikiu garso montažu, kuris galingais virpesiais sklinda iš ekrano pusės. Išties kokybiškas ir nepriekaištingas komikso ekranizacijos papildinys.

Filmo montažas ir jo istorijos perteikimas irgi nėra blogas, net galima teigti, kad puikus. Pasibaigus pasakojimui ateina laikas ir užslėptiems kadrams, kurie simbolizuoja ir kartu anonsuoja ateinančius serijos filmus. To negalima praleisti, nes tai dažniausiai būna maloniu gero filmo papildymu, kuris jau pasibaigia, o norisi, kad tęstųsi dar kelias valandas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Chrisas Evansas su kiekvienu savo nauju pasirodymu kine auga kaip aktorius ir kaip asmenybė. Jei pirmame filme apie „Kapitono Amerikos“ atsiradimą jis buvo tarsi šešėlis, tai šioje juostoje aktoriaus personažas dominuoja. Dabar matosi tikras herojus, kuris sugeba valdyti bet kokią situaciją. Pagrindinis filmo aktorius galutinai atskleidžia visą komiksuose parodytą jo herojaus esmę ir puikiai perteikia jo psichologinį portretą, kuris po pirmos dalies žiūrėjosi blankokai bendrame „Marvel“ kontekste.

Antrą pagal dydį vaidmenį gauna ne kas kitas, o gražių ir didelių „akių“ savininkė, odinio kostiumo gražuolė Scarlett Johansson. Kaip visada kerinti ir pilna jėgų aktorė žavi savo nuostabia figūra, puikiu ir išskirtiniu akcentu ir tiesiog puikiai sugeba duoti malkų blogiečiams, kurie kėsinasi į jos ir artimų draugų gyvybes.

Pagrindinį, bet ne tikrąjį antagonistą įkūnijantis Sebastianas Stanas antrą kartą pasirodo serijos filmuose ir antrą sykį atrodo ypatingai. Šį kartą net labai brutaliai ir gąsdinančiai, o svarbiausia – charizmatiškiau už patį Kapitoną. Viso filmo metų tenka sirgti už Žiemos Karį, nes jis skleidžia didžiausią aurą.

Juosta papildęs legendinis Robertas Redfordas pridavė išskirtinio žavesio bendram vaizdui. Matyti tokį žmogų komiksų ekranizacijoje yra labai retas atvejis. Jo veikėjas tampa esminiu varikliu visai šiai istorijai. Pamatę filmą žiūrovai puikiai supras apie ką eina kalba.

Anthony‘si Mackie‘is pristatė naujausią herojų Sakalą. Žinoma, Jeremy‘is Renneris antruose „Keršytojuose“ turės stiprų konkurentą, bet iš jų turėtų gautis nebloga komanda. Naujausias Sakalas atrodo šiek tiek vaikiškai ir kartu juokingai, tačiau jo buvimas filme netrikdo.

Samuelis L. Jacksonas, Cobie Smulder, Dominicas Cooperis ir su Scarlett konkuruojanti dėl didesnių‚ akių“ Hayley Atwell pasirodo tik epizodiniuose arba ne tokiuose dideliuose vaidmenyse. Žinoma, kiekvienas iš jų sugebėjo įkūnyto savo personažus kaip įmanoma geriau, todėl šioje situacijoje nėra jokių priekaištų nei vienam iš jų. Dar reikia paminėti, kad nepraleistumėt etatinio ‚Marvel“ ekranizacijų dalyvio, komiksų tėvo Stano Lee, kuris epizodiškai, kelioms sekundėms, pasirodo kiekviename filme.

Verdiktas

„Kapitonas Amerika: Žiemos Karys“ – tai geriausia kas nutiko su „Keršytojų“ iniciatyva nuo 2008 metų, kai pasaulis pirmą kartą išvydo Tonio Starko nuotykius. Filmas labiau atskleidžia Styvo Rodžerso asmenybę, turi nepriekaištingas ir akis džiuginančias kovų scenas, tikroviškus specialiuosius efektus ir pristato naujus serijos herojus, kuriuos dar teks pamatyti kituose, trečiosios fazės filmuose.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: