Daily Archives: 2014-02-28

Non-Stop / Non-Stop


Premjera: Vasario 28, 2014Non-Stop
Premjera Lietuvoje: Vasario 28, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 106 min.
Žanras: Veiksmo, trileris, drama
Šalis: JAV, Vokietija
Režisavo: Jaume Collet-Serra
Vaidina: Liam Neeson, Julianne Moore, Scoot McNairy, Michelle Dockery, Nate Parker

IMDB – 7.9/10
RottenTomatoes – 59/100
Metacritic – 57/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 24 900 00 $

Siužetas

Eilinis skrydis iš Niujorko į Londoną daug pasaulio mačiusiam oro maršalui Bilui Marksui (kurį ir vaidina L. Neeson’as) nežada jokių staigmenų. Tačiau lėktuvui pakilus ir Bilui vos spėjus patogiai įsitaisyti, supypsi jo telefonas. Žinutė priverčia sunerimti – joje rašoma, kad kas dvidešimt minučių bus nužudytas vienas lėktuvo keleivis. Tol, kol į slaptą banko sąskaitą nebus pervesta 150 milijonų dolerių. Pirmoji mintis – kad kažkas suklydo arba pajuokavo. Tačiau netrukus Bilas gauna ir antrąją grėsmingą žinutę. Ir trečią.

Buvaukine.lt sako:

„Lėktuvo maniakas“

Ispanų kilmės režisierius ir prodiuseris Jaume Collet-Serra, labiausiai žinomas iš trilerio žanro filmų, padovanojęs ir laikęs įtampoje žiūrovus per maniakišką siaubo trilerį „Vaško namai“, mistinę dramą „Našlaitė“ ir intelektualų veiksmo trilerį „Nežinomas“, pristato dar vieną kraują stingdantį nuotykį.

Režisierius kviečia atsidurti dešimties kilometrų aukštyje ir kartu su lėktuve skrendančiais keleiviais patirti tikrą siaubą ir neviltį iš nematomo teroristo, kurio vieninteliu tikslu tampa milžiniška išpirka už jų gyvybes.

Apie ką mes čia…

Skrendant lėktuvais, slapti pareigūnai visada turi būti pasiruošę ekstremalioms situacijoms, kurias jie privalo nukenksminti kaip įmanoma greičiau. Deja, bet įprastai rytą sutikusiam oro pajėgų maršalui Bilui tai bus vienas iš siaubingiausių gyvenimo skrydžių. Skrendant per Atlanto vandenyną jis gauna paslaptingas žinutes iš žmogaus, reikalaujančio 150 milijonų dolerių išpirkos už keleivius, kitaip jis kas dvidešimt minučių nužudys po vieną žmogų. Bilas pradeda veikti, tačiau kaip sugauti vaiduoklį, kuris gali būti vienas iš pusantro šimto keleivių?

Kūrinio vidus

Režisierius jau antrą sykį mums pristato kvapą gniaužantį ir visiškai nenuspėjamą trilerį, kuris priverčia visą peržiūros laiką sėdėti ir spėlioti, kaip pasibaigs visas veiksmas ir kas iš tikrųjų yra filmo blogiukas. Dažniausiai tokio žanro filmuose būna puiki ir daug žadanti pradžia, įtampoje laikantis viduriukas ir visiškai lėkšta pabaiga. Šiuo atveju pati pabaiga gal ir nėra iš pačių geriausių, tačiau pats filmas išlaiko dramatišką įtampa iki pat finalo, kas jau sukuria puikų pamatą pačiai istorijai, kuri neturi kokių nors išskirtinių bruožų.

Visos juostos veiksmas vyksta lėktuve, o tai labai sužaidžia pasakojama istorija ir kelia psichologinę įtampą. Iškyla klausimas, kas būtų, jei pats atsidurtum tokioje padėtyje kaip visi skrydžio keleiviai. Pavojinga skraidyti, nes nemaža tikimybė, jog lėktuvas gali sugesti, o čia dar atsiranda ir išgamos, kuriems kitų žmonių gyvenimas nesvarbus, kaip ir jų pačių. Žvelgiant į Bilo veikėją už drąsą galima pagerbti visus tokius pareigūnus, kurie rizikuoja savo gyvybe dėl mūsų gerovės. Įtampa kyla jau nuo pat pirmų minučių ir galiausiai, kai prieinama prie visiškos nežinios taško, galima sunkiai atsikvėpti ir laukti tolesnių veikėjų veiksmų. Labai neįprastas reiškinys tokios tematikos trileryje, kuris primena „Skrydžio planą“. Lyginant abi juostas, „Non-Stop“ be abejonės laimi visu pajėgumu, nes čia vyksta ne tik kova dėl išlikimo, bet kartu parodomas ir sodrus veiksmas, kuris su kiekviena scena ir įtampos augimu perauga į kokybiškesnį reiškinį.

Veikėjas filme yra vienas – tai Bilas Marksas, kuris vien savo veiksmais ir išskirtine charizma sugeba taip gerai prikaustyti dėmesį, jog kiti filmo herojai liaunasi egzistavę. Vieno aktoriaus ir veikėjo pasirodymas, kurį papildo fone sudėlioti antraplaniai statistai. Kitaip jų nepavadinsi. Bilo psichologinis portretas yra gana įdomus filmo papildymas. Jis šiek tiek neigiamas, tačiau įsižiūrėjus iš arčiau galima pamatyti nelaimingo žmogaus gyvenimą, kuriam vieninteliu tikslu tampa skrydžiai, galintys nutraukti beviltišką egzistavimą šioje žemėje. Kartu tai ir paveikslas drąsaus žmogaus, turinčio „kiaušus“ ir išliekančio vyru, galinčiu kovoti su moterų, vaikų ir senolių skriaudikais. Labai smagu, kai vienas herojus sugeba taip meistriškai valdyti situaciją, ypač trileryje, kuriame dažniausiai didvyrius užstoja charizmatiški blogio genijai, už kuriuos ir norisi sirgti dėl jų apipavidalinimo. Šioje juostoje tokių veikėjų nesutinkame.

Kažko naujo filme žiūrovai nepamatys, tačiau puikią ir įtampoje laikančią pramogą gaus su kaupu, o kartu galima ir pakrutinti smegeninę siekiant atskleisti blogiuką. Bus sunkoka, nes juo gali būti kiekvienas iš Bilą supančių žmonių, o tai priduoda ir azarto, nes žiūrovas tiesiog vedžiojamas už nosies iki tam tikro momento, kai atsiskleidžia visa tiesa apie teroristą. Tai vienas įdomesnių pastarųjų metų darbų ir vienas geresnių juostų apie lėktuvo užgrobimus nuo „Prezidento lėktuvo“ su legendiniu Harrisonu Fordu. Tai filmas, vertas kino teatro, nes paskutinės filmo akimirkos tiesiog galingai užbaigią visą Bilo nuotykį lėktuve. Namie tokį efektą vargu ar galima būtų patirti.

Techninė juostos pusė

Labai didelį vaidmenį filme atliko operatorius Flavio Martinezas Labiano, kuris jau ne pirmus metus bendradarbiauja su filmo režisieriumi. Vizualus apipavidalinimas ir dvikovų scenos atrodo labai tikroviškai ir efektingai. Keli epizodai net primena „Borno“ trilogijos atspalvį ir stilizaciją. Tai labai geras kameros manevras, kuris dar labiau įtraukia į vaizduojamą siužetinės linijos veiksmą.

Juostos montažas kai kuriuose vietose šlubavo dėl tam tikrų techninių klaidų, tačiau visumoje, tai įtampoje laikančio trilerio pakankamai stabilus ir mažai spragų turintis darbas, kurio dėka neišduodama pagrindinė filmo mintis – kas yra tas paslaptingas žmogus, žudantis keleivius.

Vienintelis nelabai patikęs techninės dalies aspektas – paprastas ir visiškai neišskiriantis garso takelis, kuris tik pradžioje atrodo visai stiprus. Vėliau viskas rutuliojasi labai monotoniškai ir tik atėjus pabaigai ir patiems titrams vaizdas pagyvinamas tipine žanrui priskiriama muzika. Tiesa, garso montažas yra aukštumoje, ypač per finalinę filmo sceną. Jis kompensuoja visą neatleistinai prastą muzikinę palydą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vieno aktoriaus šou ir ne kitaip. Per paskutinius metus iš puikaus draminio aktoriaus Liamas Neesonas virto į vieną solidžiausių veiksmo žanro atstovų, kuriam tokį titulą suteikė „Pagrobimas“ ir po jo einantys aktoriaus projektai. Antrą sykį bendradarbiaujantis su režisieriumi (pirmas kartas buvo su 2010 metų veiksmo trileriu „Nežinomas“) aktorius pateikia save jau ne iš naujos perspektyvos. Jis kietas ir nepalaužiamas žmonių gynėjas, bet kokiu būdu atkeršysiantis visiems skriaudikams. Malonus vaizdas, kai 61-rių metų vyras sugeba taip gerai laikytis kadre. Kartu ir vaidybos prasme jis atskleidžia visa savo talentą, todėl Bilas atrodo labai tikroviškai ir suvaidintas visiškai nepersūdant.

Neesoną papildantys aktoriai Julianne Moore, Scottas McNairy‘is, Corey‘is Stole‘as ir būsima Kino Akademijos laureatė Lupita Nyong atrodo varganai prieš pagrindinį vaidmenį atlikusį aukštaūgį. Kas keisčiausia, pastaroji aktorė filme stambiame kadre pasirodė vos vieną kartą. Iš tikrųjų, kūrėjai galėjo ir neimti į filmą kitų žinomų Holivudo veidu, nes scenarijus aiškiai pritaikytas Liamui, kuriam tai dar vienas hitas trilerio žanre.

Verdiktas

„Non-Stop“ – tai raunantis stogą psichologinio pobūdžio veiksmo trileris su žiupsniu dramos, kuriame Liamas Neesonas ir jo vaidinamas personažas tvarkosi su lėktuve pasilėpusia grėsme. Efektingas, kartais brutalus, išraiškingai pateiktas žanro atstovas be abejonės yra vienas įsimintiniausių filmų lėktuvų užgrobimo tematikoje nuo 1997 metų kultine tapusios juostos su Harrisonu Fordu priešaky.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Greičiau nei triušiai / Bystreje, čem kroliki


Premjera: Sausio 1, 2014Bystreje, čem kroliki
Premjera Lietuvoje: Vasario 28, 2014
Kino platintojas: BestFilm.eu, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 100 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Rusija
Režisavo: Dmitriy Dyachenko
Vaidina: Yekaterina Kuznetsova, Leonid Barats, Rostislav Khait, Kamil Larin, Aleksandr Demidov

IMDB – 6.2/10

Filmo biudžetas – 3 000 000 $

Filmo pajamos – 5 378 969 $

Siužetas

Garsus prodiuseris vieną nelabai lengvą rytą atsibunda kažkokioje neaiškioje patalpoje be langų ir durų. Kartu su juo – jo proteguojami vaikinai iš šou verslo. Vienintelis dalykas, kurį prisimena bičiuliai – kad vakarėlis buvo super. O tada juosta nutrūksta. Kur jie? Kodėl jie čia? Kaip iš čia išeiti? Nuo paprastų egzistencinių klausimų pereinama prie svarbesnių: kodėl kažkam prireikė juos uždaryti? Už ką? Ir kada juos paleis?

Buvaukine.lt sako:

„Pagirios“

Komedijų asai, „Kvarteto I“ vyrukai, su savo ilgamečiu režisieriumi Dmitrijumi Djačenku padovanoję vienas iš geriausių paskutinių dešimtmečių rusų satyrines komedijas „Radijo diena“, „Apie ką kalba vyrai“ ir „Apie ką dar galvoja vyrai“ dar sykį susibendrauja ir pristato visiškai kitokio pobūdžio ir tematikos kūrinį, kuris savo išradingumu turi perspjauti ankstesnius jų darbus.

Kino kūrėjai kviečia žiūrovus atsidurti lyg gyvame spektaklyje, kuriame bandoma išsiaiškinti visą tiesą apie naktinius pagrindinių herojų nuotykius, kuriems sunkiai sekasi susidėlioti visą jų išgertuvių vaizdą.

Apie ką mes čia…

Kankinami stiprių pagirių atsibudę trys vyrai supranta, jog randasi nepažįstamoje vietoje be langų ir durų. Bandydami išsiaiškinti savo buvimo vietą jie sutinka dar kelis nelaimėlius, patekusius į tokią pačią keblią situaciją. Kartu jie bendromis pastangomis bandys suprasti, kas įvyko naktį ir kodėl jie atsidūrė būtent toje vietoje.

Kūrinio vidus

Drąsiai galima pasakyti, kad „Kvarteto I“ komanda – tai geriausia, kas nutiko rusų komedijos žanre nuo neatmenamų, sovietinių ir jau klasika tapusių filmų laikų. Kai rinką pradėjo valdyti nieko vertos ir bukagalviams skirtos studijos „Enjoy Movies“ ir „Comedy Club“ vulgarios, tualetiniu humoru perpildytos komedijos, pasidarė išties baugu. Armėnų valdomos kompanijos žiūrovus lyg zombius užhipnotizavo savo menkaverčiais darbais, kurie jiems neša nemažą kapitalą. Su „Kvartetu I“ visai kitokia situacija, nes iš jų sklinda intelektualus, prasmingas, šiek tiek ironiškas, tačiau visada pamokantis humoras, kurį labai sunku sutikti šiuolaikiniuose žanro darbuose. Dabar dažniausiai bandoma prilygti vakarams ir jų siejamai vulgarumo ir žiemiau juosmens pripildytų juokelių bangai.

Filmo pavadinimas labai klaidinantis, nes daugelis gali pagalvoti, jog filmas yra apie antrą galą, o to čia visiškai nėra. Filmas kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių kūrėjų darbų, todėl tai irgi vienas iš įdomesnių ir originalesnių jų sumanymų, neatkartojantis jų hitais tapusių filmų. Stilius išlaikytas tas pats – pokalbiai apie gyvenimą ir jo prasmę, tačiau šiek tiek kitokiame kontekste. Jei dilogijoje apie vyrus buvo šnekama vien tik šeimyniniais reikalais, tai čia kalbos eina apie dvasinius išvedžiojimus ir pomirtinį gyvenimą. Kaip visada, visi pokalbiai atspindi vyresnę auditorija, todėl akivaizdu, jog jaunimas, o ypač paaugliai, vargiai supras apie ką šnekama šioje juostoje. Gyvenimo patirtį ir nemažą rūpesčių bagažą turintys žmonės suvoks visą rimtumą ir ironiją, parodytą kurioziškomis veikėjų situacijomis ir pasakojimais. Dialogai, kaip ir buvo galiam tikėtis – aukštumoje.

Filmo veikėjais tampa įvairių profesijų žmonės. Jie filme labiausiai atspindi tuos, kurie puikiai apibūdina naktinį gyvenimą. Prostitutė, transvestitas, policininkas, turčiai ir vakarėlių liūtai. Su tokia kompanija scenaristų pateiktas skanėstas susižiūri labai linksmai, todėl galima nemažai prisijuokti iš jų veiksmų, kuriais bandoma pabrėžti kiekvieno iš jų charakterio bruožą bei pašiepti stereotipus. Išpildymas tikrai meistriškas, bet ko norėti, visgi tai teatro specialistų darbas, kurie savo pjesę perkėlė į didžiuosius ekranus. Pavyko išties gerai, tačiau tenka pripažinti ir tą faktą, jog tai nėra geriausias „Kvarteto I“ darbas.

Siužetinė linijos pateikimas neįprasta forma sukuria tikro „mindfucko“ įspūdi, o tai komedijos atžvilgiu labai šviežias vėjo gūsis. Sunku prisiminti, kad komedijose taip įdomiai ir paslaptingai būtų vystomas veiksmas. Iki pačios pabaigos mes nežinome kaip pasibaigs visų veikėjų likimas ir kaip kūrėjai mums pateiks finalą, nes paaiškinimas turėtų būti, jog kiekvienas suprastų savaip, ką pamatė. Taipogi filmą pagražina apie amžiną gyvenimą ir religijas metaforomis pripildytos scenos, kuriose akivaizdžiai bandoma parodyti kiekvieno žmogaus požiūrį į religinius įsitikinimus. Tai nėra žeidžiantis kūrėjų eksperimentas, o maloni pašaipa iš banalių tradicijų, kurios po mirties nieko nereiškia.

Filmas labai lengvai susižiūri iki pat finalo. Kūrėjams pavyko duoti peno apmąstymams apie mirtį ir viską, kas ją supą, pradedant nuo paties numirėlio iki laidojimo ceremonijos. Komedija ne kiekvienam, tačiau apie kiekvieną iš mūsų.

Techninė juostos pusė

Filmas prigrūstas nelabai kokybiškais, šiek tiek pasenusiais specialiaisiais efektais ir animaciniais sprendimais, kurie iš pradžių sudaro ne itin malonų bendrą vaizdą, tačiau į viską įsižiūrėjus galima suprasti, jog tai nebuvo iš piršto laužti kūrėjų veiksmai. Kiekvienas iš pavaizduotų efektų pateikia veikėjų matomą pasaulį ir jo pasaulėžiūrą į jį.

Operatorius neturėjo pernelyg daug vietos pamanevruoti ties veikėjų veiksmais, o beveik viskas vyksta vienoje patalpoje, todėl jo dėka sugebame detaliai pamatyti kiekvienos scenos dekoracijas, kurios atspindi filmo atmosferas.

Garso takelis, kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ filmuose, nėra pernelyg išraiškingas, nors sukuria tikrai šiltą ir jaukią atmosferą peržiūros metu. Kai kuriuose momentuose norėtųsi kažko judresnio ir labiau melodingo. Žinoma, už Natali dainą „O Bože kakoi mužčina“ atskira padėka, kur gi be jos apsieisi.

Filmo montažas labai geras. Sukurta puiki nežinomybės intriga, kuri neleidžia atspėti kaip filmas pasibaigs.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas išliko toks pats kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ juostose su keliais naujais veikėjais.

Leonidas Baracas, Rostislavas Haitas ir Kamilis Larinas nepateikia savęs iš naujos perspektyvos. Jie identiški, kokie ir buvo „Apie ką galvoja vyrai“ dilogijoje, tačiau didžiausią nuostabą sukelią jų kvarteto dalyvis Aleksandras Demidovas. Suvaidinęs transvestitą aktorius iš tiesų sunkiai atpažįstamas, ir tik įsirutuliavus veiksmui galima suprasti, jog po tonomis kosmetikos slypi visų mylimas akiniuotis.

Į pagrindinių veikėjų gretas atkeliavo gražuolė Jekaterina Kuznecova ir žinomas teatro aktorius Igoris Zolotovickis. Jie abu sukūrė visai pakenčiamą papildymą, tačiau irgi jokio išraiškingesnio vaidmens neatliko. Vaidybos prasme viskas pernelyg užspausta, tačiau pakenčiama.

Juostą papildo savo buvimu ir tokie žinomi veidai kaip Nona Grišajeva, Valdisas Pelšas ar Glebas Samoliovas. Jų pasirodymas filme sukelia malonius įspūdžius.

Verdiktas

„Greičiau nei triušiai“ – tai ne pats geriausias genialaus „Kvarteto I“ darbas, tačiau vienas įdomesnių ir išradingesnių komedijos žanro rusų kinematografijos atstovų. Savo prasmingais dialogais, gyvenimiškomis situacijomis ir ironijos perpildytu pasakojimu sukuriama nežinomybės intriga, išaiškėjanti tik pačiame filmo finale.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: