Daily Archives: 2014-02-15

Volstryto Vilkas / The Wolf of Wall Street


Premjera: Gruodžio 25, 2013The Wolf of Wall Street
Premjera Lietuvoje: Vasario 21, 2014
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 180 min.
Žanras: Drama, kriminalinis, komedija
Šalis: JAV
Režisavo: Martin Scorsese
Vaidina: Leonardo DiCaprio, Jonah Hill, Margot Robbie, Matthew McConaughey, Kyle Chandler

IMDB – 8.5/10
RottenTomatoes – 77/100
Metacritic – 75/100

Filmo biudžetas – 100 000 000 $

Filmo pajamos – 306 763 333 $

Siužetas

Vakarėliai, narkotikai ir moterys – pinigų leidimo būdai nesvetimi filmo herojui, tačiau jis žinojo ir labiau pakvaišusių grynųjų deginimo metodų: kad ir surengti tikriausią šokėjų paradą biure sėkmingo sandėrio proga, išgertuves už kelis milijonus dolerių ar tiesiog paleisti šimtines plazdėti pavėjui nuo savo prabangios jachtos denio.

Buvaukine.lt sako:

„Pinigų karalius“

Kiekvienas naujas kino genijaus, legendinio režisieriaus iš Kvinso, Martino Scorseses filmas susilaukia labai daug dėmesio. Ne išimtis ir šis, vienas labiausiai lauktų ir kontraversiškai vertinamų 2013 metų projektų, sukurtų pagal tikrus įvykius, aprašytus knygoje „Volstryto vilkas“. „Gerų vyrukų“, „Infiltruotų“, „Kuždesių salos“ kūrėjas pristato dar vieną, Oskarų nominacijomis aplipdyta darbą, kuriame kruopščiai papasakota vieno finansinio maklerio gyvenimo istorija.

Kino grandas kviečia atsidurti pasaulyje, kuriame negalioja jokios padorumo taisyklės ir viską valdo pinigai. Režisierius mus nukelia į pačią didžiausią finansinių aferų būstinę – Volstrytą, kuriame, jei suvalgai ne tu, suvalgo tave.

Apie ką mes čia…

Džordanas Belfordas turėjo svajonę – tapti vertingu žmogumi ir parklupdyti ant kelių visą Volstrytą. Jam tai pavyko. Jaunas vyras tapo vienu perspektyviausių ir daugiausiai uždirbančiu brokeriu, dar įkūrusiu nuosavą kontorą, nešančią milžiniškas pajamas. Deja, bet jo prabangus gyvenimas atkreipia teisėsaugos pareigūnų dėmesį ir jie pasiryžę nuskandinti šį ekscentrišką vyrą.

Kūrinio vidus

Pasiskaičius knygą, parašytą paties Džordano Belfordo, apie kurio gyvenimo pasiekimus ir yra ši juosta, ir pasižiūrėjus pilną filmo variantą, kuris buvo pristatytas labai uždaram ratui žiūrovų, galima teigti, jog ekranizacija gavosi tikrai šauni. Gaila tik dėl vieno – išsigandusi studija „Paramount“ dėl būsimų piniginių nuostolių liepė režisieriui pašalinti pačias atviriausias scenas, kad filmas būtu įmanomas peržiūrai kine be griežtesnio cenzo. Žiūrovai labai daug ką prarado, o ir režisieriaus versijos nebus. Bent jau taip teigia filmo režisierius ir juostą pristatančios bendrovės.

Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese filmografiją, tai pats grubiausias ir pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas. Filmo tematika nėra kažkokia tai išsiskirianti iš tokio pobūdžio juostų, nes, nereikia pamiršti, turime puikų 1987 metų Olivero Stone‘o filmą – „Volstrytas“. Nors minėtoje juostoje pati istorija pateikiama ne iš tokios vulgarios pusės, tačiau jame dėmesys buvo sutelktas labiau į finansines aferas, o čia viskas sukasi aplink personažus, kurie visais įmanomais būdais nenori paleisti savo pinigų maišų, nors jiems gresia kalėjimas ar net mirtis.

Kaip ir kiekviename kino meistro filme, didelis dėmesys skiriamas juostos personažams. Jie čia, kaip jau ir minėta, perima visą istorijos potencialą į savo rankas, todėl nuo to šiek tiek nukenčia pati knygos idėja. Džordano kelias į finansinį Olimpą ir staigus kritimas parodo nelaimingo, tačiau labai užsispyrusio ir tuščio žmogaus gyvenimą, kuriam reikia vis daugiau, nors ir turi pakankamai daug. Filme vaizduojamas visiškai nieko verto žmogaus portretas, kuriam kekšės, alkoholis, narkotikai, vakarėliai ir daugelis kitų tuščių dalykų suteikia džiaugsmą. Tokiais degradiškais veiksmais jis tiesiog nori pabėgti nuo savęs, nes giliai viduje supranta, koks jis nieko vertas individas. Įdomiausia, kad filme dominuoja ne tik Džordanas, tačiau ir jo bendražygis Donis. Vienareikšmiškai, šis filme susikūręs tandemas padaro stebuklus, iš kurių kyla juokas pro ašaras. Su nepriekaištingais dialogais ir puikiai perteiktomis idėjomis, duetas sugeba pavergti kiekvieną, net ir skeptiškai nusistačiusi žiūrovą. Nors ir filmo kontekstas labai rimtas, tačiau dėl tokių veikėjų pati istorija apsiverčia kitokiu kampu, kas ir leidžia kūriniui tapti tobulu pramogai skirtu filmu. Žinoma, su tam tikru cenzu, nes vaikams ir net paaugliams rodyti juostą, kurioje taip akivaizdžiai propaguojami narkotikai, būtų tikras nusikaltimas. Ironiška, bet prisiminus patį Martiną ir jo priklausomybę svaigalams, suprantame, kodėl filmas atrodo toks realistiškas.

Netrūksta ir vietos pasityčiojimui iš pačios valstybės, kuri leidžia tokiems kaip Džordanas vykdyti savo agresyvią kampaniją prieš kitus žmonės ir tuo pačiu pelnytis jų sąskaita. Federalinio biuro agentai pateikiami iš visiškai nevykėliškos pusės, netgi galima teigti, jog jie atrodo bejėgiai prieš galingąjį Volstryto brokerį. Toks Scorsese pasityčiojimas iš valdžios yra teisingas. Puiki kritika biurokratams, kurie sėdi savo biuruose ir neįžvelgia tikros grėsmės, kylančios iš tokių žmonių, kaip filmo herojus. Režisieriaus dėka gerai perteiktas šeimyninis milijonieriaus gyvenimas, kuris po gražiu apvalkalu atrodo kaip kokio impotento egzistavimas nuosavame name, kuriame nei žmona, nei vaikai nesugeba parodyti tikros meilės dėl pernelyg didelės prabangos. Nupirkti žmogų galima, tačiau priversti jį mylėti tikrai ne. Tokiomis mintimis manipuliuoja Scorsese ir duoda suprasti, kad ne piniguose laimė, o žmonėse, kurie mus supa.

Vienintelis siužetinės linijos momentas, kuris tikrai blogai pateiktas, tai pats veiksmo sudėliojimas. Ilga įžanga, dar ilgesnis veikėjų pristatymas ir pernelyg trumpa kulminacija, kuri neparodo viso Džordano sukurto melagingo pasaulio ir jo paties požiūrio į gyvenimą po tokio nuosmukio. Kartu reikia paminėti, jog tai tikrai nėra pats geriausias Scorseses karjeros darbas, bet kad pats ryškiausiais, tai tikrai. Filmas tampa vienu iš įdomesnių praeitų metų kino įvykių, kuris su metais bėgant galbūt įgaus kultinio statusą, kaip buvo su Olivero Stone‘o juosta.

Techninė juostos pusė

Juosta gali pasigirti itin aukšta ir kokybiška produkcija, kurios dėka režisierius sugebėjo perteikti visą Džordano akimis matomą prabangų pasaulį, aprašytą knygos puslapiuose. Net 100 milijonų dolerių kainavęs filmas išties atrodo taip, jog kiekvienas doleris panaudotas jo kūrybai matomas plika akimi.

Pradėkime nuo operatoriaus darbo, kuris filmui suteikia daugiausiai dinamikos. Kiekviena scena atvaizduoja tam tikrą Džordano gyvenimo etapą, todėl nenuostabu, jog filmo kūrėjai perteikdami metaforiškai svarbias filmo vietas pasitelkė kameras. Didelė orgija, iškirpta iš finalinio juostos varianto, parodo tikrą gyvenimo purvą, kuris užvaldo kiekvieną žmogų, kovojantį dėl pinigų, ir tik dėl jų. Maloniausia, jog tokie vaizdai visiškai nesiasocijuoja su pornografija. Subtilų, bet kartu ir visiškai vulgarų kontekstą turintis fonas filmui suteikia atskiro žavesio, būdingo tik geriausiems kino meistro darbams.

Jeigu filmo vizualinis kontekstas atrodo kaip tikras saldainis, tai jo muzikinis garso takelis priderintas prie scenų dar efektingiau perteikia juostoje tūnančią atmosferą. Išraiškingos muzikinės palydos dėka filmas atrodo lyg tikra bomba, kuri kažkuriuo metu sprogs. Taip, būtent stipriausias juostos techninės pusės akcentas susideda iš puikaus vizualinio fono ir stiprių muzikinių kompozicijų mišinio.

Finalinis juostos montažas, kuris pristatomas publikai, atrodo sklandžiai, tačiau bežiūrint filmą matosi kelios vietos, kuriose ne itin kokybiškai apkarpytas turinys. Susidaro įspūdis, jog Scorsese kaip ir norėjo parodyti visą purvą, tačiau dėl prodiuserių jam teko panaikinti vaizdingas akimirkas, todėl žiūrovas pats turėjo įjungti savo fantazija ir įsivaizduoti tai, kas dėjosi po trumpų įžangų. Toks sprendimas nebuvo iš blogiausių, todėl čia Martinas gerai sužaidžia ir laimi.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir visada, kai tik pasirodo naujas Scrosese ir Leonardo Di Caprio darbas kyla klausimas – ar JAV kino meno ir mokslo akademija populiarųjį aktorių vėl ignoruos ir neprileis prie Oskaro? Iš tiesu labai smagu, kad šį karta aktorius buvo įvertintas ir gavo vietą tarp kitų geriausių metų aktorių kovoje dėl Oskaro. Nors aktorius paskutiniais metais vis dažniau pasirodydavo komerciškai sėkminguose projektuose, tačiau būtent vaidmenys pas Martiną tapo geriausiais jo karjeroje. Galima teigti, jog tai geriausias Leonardo pasirodymas nuo 2004 metų ‚Aviatoriaus“, už kurį jis irgi buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui. Tokį Džordaną ir buvo galima įsivaizduoti skaitant knygą, todėl šiuo atveju, aktorius atidavė iš savęs viską ką tik turėjo geriausio. Puikus ir solidus filmografijos papildymas.

Įdomiausia, kad pagrindinį filmo aktorių ir pažibą nurungia kitas Oskarui nominuotas žvaigždūnas, vis labiau į Holivudo Olimpą kylantis Jonah Hillas, labiausiai žinomas iš vulgarių komedijų. Sunku patikėti, tačiau tai jau jo antroji nominacija JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui už geriausią antraplanį vaidmenį. Visiškai pasikeitęs aktorius nurungia Leonardą ir savo nuostabiai suregztu šou įrodo, jog tai vienas perspektyviausių ir talentingiausių savo kartos atstovų kine.

Didelė staigmena filme – pagrindinio moters vaidmens atlikėja Margot Robbie. Po šio filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose jai pradėjo byrėti pasiūlymai iš didžiausių kino studijų. Išvaizdžios, seksualios ir tikros barakudos portreto savininkė filmui suteikia papildomo šarmo. Tokios moterys gadina vyrus, tačiau dėl tokių moterų ne gaila siekti kažko daugiau šiame gyvenime. Būtent toks požiūris į tokias lėles ir sunaikina vyrų svajones apie darnią ir laimingą šeimą su paprasta, bet mylinčia moterimi.

Filmo pagrindinį trio papildo antraplaniai aktoriai Robas Reineris, Kyle‘as Chandleris, Jean Dujardin, P.J. Byrne‘as, Jonas Favreau, Shea Wighamas ir, kas keisčiausia, akimirkai pasirodęs Matthew McConaughey, kuris su filmu „Dalaso klubas“ greičiausiai atims iš Leonardo išsvajotą Oskarą. Aktorių kolektyvas vertas plojimų, nes jie ir leido šiai juostai įsivažiuoti tokia linkme, kuria jis judėjo visas tris valandas.

Verdiktas

„Volstryto vilkas“ – tai gal ir ne pats geriausias legendinio režisieriaus Martino Scorseses darbas, tačiau vienas ryškiausių praeitų metų kino įvykių. Filmas savo purvu, ištvirkusiais personažais, nuostabiais dialogais ir puikiai išreikšta mintimi įtraukia į finansinių sukčių pasaulį taip stipriai, jog nepaleidžia visas tris rodymo valandas, kurios prabėga kaip viena akimirka.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 9/10

Žiemos pasaka / Winter’s Tale


Premjera: Vasario 14, 2014Winter's Tale
Premjera Lietuvoje: Vasario 14, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 120 min.
Žanras: Romantinis, drama, fantastinis
Šalis: JAV
Režisavo: Akiva Goldsman
Vaidina: Colin Farrell, Matt Bomer, Lucy Griffiths, Michael Patrick Crane, Brian Hutchison

IMDB – 5.8/10
RottenTomatoes – 12/100
Metacritic – 31/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 9 300 000 $

Siužetas

Vagišius Piteris Leikas nutaria įsilaužti į vieną iš įspūdingiausių Niujorko namų primenančių tvirtovę. Tačiau tik įsilaužęs Piteris supranta, kad namas nėra visiškai tuščias, jame ligos patale guli turtuolių dukra, kurią Piteris netikėtai įsimyli. Bet vagišiaus ir turtuolės meilė netrunka ilgai ir gražuolė Beverli Pen miršta Piterio rankose.

Buvaukine.lt sako:

„Piterio ir panelės Pen stebuklas“

Žinomas Holivudo scenaristas ir prodiuseris Akiva Goldsmanas, pelnęs JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už geriausią 2001 metų filmo „Nuostabus protas“ scenarijų bei prisidėjęs prie filmų „Pakilęs iš pelenų“, „Da Vinčio kodas“, „Aš esu legenda“, „Hankokas“ ir „Išlikęs gyvas“ sukūrimo, pristato savo režisūrinį debiutą plačiuosiuose kino vandenyse.

Oskarą pelnęs kino kūrėjas kviečia į nepamirštamai šiltą nuotykį po Niujorką, kai gatves valdė piktos gaujos ir plėšikai, o stebuklų metas jau ėjo į užmarštį kartu su dvejų jaunuolių atrasta meilės jausmo galia, nugalinčia net ir patį laiką.

Apie ką mes čia…

Piteris Leikas – paprastas vagis, kuris, lydint nuojautai ir, iš dalies, sėkmei, patenka į Beverlės Pen namus. Per atsitiktinumą susidūrę jaunuoliai atranda jausmą, kuris neapleis jų iki pat pasaulio galo. Įsimylėję Piteris ir Beverlė net netuokia, kad jų laimė truks taip trumpai, tačiau būtent jų jausmų galia sukurs tikrą stebuklą kažkam, kas to mažiausiai tikisi.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus visą Akivos Goldsmano pasiekimų sąrašą ir filmografijos įvairovę, galima buvo drąsiai tikėtis kažko ypatingo, nes žmogus, dirbęs su įvairiausiais žanrais, nutuokia, ko reikia žiūrovui. Ypač filmui pasirodant būtent per meilės kupiną dieną. Juosta skirta žmonėms, kurie vis dar tiki stebuklais ir žodis meilė jiems reiškia daugiau nei lūpomis ištartos penkios raidės. Kita vertus, galima susimąstyti, kokio amžiaus žmonėms ši juosta skirta. Vyresniems tai bus per banalu ir vaikiška, vaikams per daug atvira. Turbūt tiksliausia filmo auditorija būtu paaugliai, kurie vis dar gali tikėti stebuklais ir gražiai vystomu draugavimu su priešinga lytimi. Čia gal ir būtų teisingas spėjimas dėl tikslinės filmo auditorijos, tačiau žiūrint bendrai į šį projektą, galima pasakyti – jis skirtas tiems žmonėms, kurie gali atitrūkti nuo realybės kelioms valandoms ir pasijusti lyg pasakoje, kurioje viskas įmanoma. Pasakoje, kurioje visos problemos išnyksta ir gėris triumfuoja. Toks ir yra režisieriaus užsibrėžtas tikslas. Jis nori, kad mes patikėtume stebuklais.

Filme pasakojama dviejų jaunų žmonių meilės istorija, persipinanti su dviem laikotarpiais. Labiausiai žavi pirmoji dvidešimto amžiaus pusė, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Šiame laikotarpyje mes susipažįstame su visu stebuklingu šios iškirtinės pasakos pasauliu. Joje, kaip ir pridera tokio žanro filmams, yra gėris ir blogis. Amžina tamsos ir šviesos kova parodoma gal ne taip žiauriai kaip mes įpratę tą matyti kituose tokios tematikos juostose, tačiau režisieriaus meistriškumo dėka pamatome blogį, kuris sugeba įsibrauti į vidinį jausmų pasaulį ir jį sunaikinti. Tai jau jausmų pasipriešinimas, jausmų, kurie išliks net ir po žmogaus mirties. Kartu tai ir gėrio propagavimas. Žmonės jau seniai užmiršo, jog meilė susideda iš tarpusavio pagarbos, noro apsaugoti savo artimą, atsidavimo, o ne storos piniginės ir gražios išvaizdos. „Žiemos pasaka“ bent dviem valandoms nukeldina mus į tikrą rojų, kuriame neegzistuoja šiuolaikinio pasaulio sukurtos meilės tendencijos.

Personažai sudaro nemažą viso pasakojimo pamatą, todėl su jais padirbėta visai neblogai. Bent jau tą galima pasakyti apie pirmą filmo dalį, kai kiekvienas iš jų mums labai vaizdingai pristatomas. Piteris ir jo romantiško nevykėlio personažas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, turi gražesnį vidinį pasaulį nei kiti aristokratiškų šeimų palikuonys. Jis paprastas, nieko neturi, gyvena tik ta diena – tai nuostabu, kai galime džiaugtis bet kokia smulkmena, padarančia pasaulį gražesniu. Tokia pat yra ir Beverlė. Serganti tuberkulioze mergina atsiskleidžia kaip labai jautri asmenybė, kuri susitaikė su savo likimu, tačiau sutikusi Piterį mergina pajaučia norą gyventi, ji tampa laiminga. Atvirai kalbant, režisieriaus požiūrio į rodomą problemą, kai gyvybė gęsta, o norisi dar tiek daug padaryti, sugeba išspausti ašarą. Šiais metais tokio jautraus filmo dar nebuvo. Net ir blogiečiai filme atrodo pasakiškai, o tai labai džiugina. Vienintelis neišdirbtų personažų momentas – šiuolaikinis pasaulis ir jame pasirodančios Virginija su Abe. Tiesiog pritrūko ekraninio laiko joms atitinkamai gerai pristatyti.

Juostoje nemažai fantastinių elementų, transformacijų ir kitų nebūtų dalykų, tačiau, kaip bebūtų keista, šie visi elementai puikiai papildo filmo foną. Tai juostos variklis, kuris sugeba pakerėti savo simboliškai išreikštomis mintimis. Į šią juostą Reikia žiūrėti kaip į pasaką, tada visi papildomi dalykai pasirodys nuostabiu juostos papildymu. Režisierius savo fantazijos vaisiais žaidžia su mumis, kas tikrai leidžia atsidurti viduje šilto, jaukaus, kažkiek banalus, tačiau šviesaus pasakojimo. Seniai kino ekranuose nebuvo kažko panašaus, todėl filmas skirtas ne tik puikiam ir romantiškai laiko praleidimui kino erdvėje, tačiau dar ir pabėgimui nuo realybės, ko kartais trūksta kai kuriems žmonėms, gyvenantiems pilką gyvenimą.

Techninė juostos pusė

Filmo apipavidalinimas labai patrauklus akims. Pats fonas ir stilistika labai primena Guy‘aus Ritchie „Šerloką Holmsą“, tačiau kalbėti apie plagiavimą nereikia. Juosta išlaiko savo išskirtinį ir tikrai magišką vizualinį foną, o specialieji efektai, kurie dominuoja visame filme, irgi padaro puikų bendrą vaizdą.

Garso takelis, visos filme skambančios dainos ir melodijos surinktos ir priderintos labai taikliai. Susikuria tikros pasakos motyvas, todėl ir atitinkamai sukurta pasakiška atmosfera primena neužmirštamą kelionę po žmonių jausmus. Tuo pačiu, taiklių muzikinių kompozicijų dėka, filmas akimirksniu pavirsta į jaukiai papasakota pasaką.

Operatoriaus darbas kiekvieną rodomą sceną paverčia į nuostabų atviruką. Kerintys vizualiniai vaizdai taip apčiuopiami, jog kino salė akimirksniu pavirsta į filmo veiksmo areną, kuriai nereikia jokios trimatės erdvės, kad atsidurtum veiksmo sūkuryje.

Filmo montažas visai neblogas. Kelios neaiškios scenos pradžioje leidžia sunerimti, tačiau su laiku, vystomas veiksmas sklandžiai atpasakoja viską, kas buvo parodyta filme, todėl kartu ir išnyksta visos abejonės dėl blogai pristatyto veiksmo ir pačios siužetinės linijos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio personažo atlikėjas, aktorius Collinas Farrellas pirmą karta atsiduria romantiniame filme, tačiau su savo vaidmeniu žinomas moterų viliotojas susidoroja kuo puikiausiai. Žiūrint į jo vaidinimą ir į jo akis galima iš karto patikėti stebuklais. Aktorius kiekviena veido mimika ir balso intonacija puikiai perteikė savo personažo vidinį pasaulį. Jis dominuoja filme ir sugeba leisti patikėti, jog meilė egzistuoja, ir kiekvienas žmogus privalo dėl jos kovoti.

Britė Jessica Brown-Findlay savo subtiliu grožiu po filmo seanso pavergė matyt ne vieną vyrą, tačiau atmetus jos moteriškus kerus, merginos vaidmuo filme tampa beveik tokiu pat stipriu kaip ir Collino. Ji perteikia savo herojės sukurtą pasaulį, vidines nuoskaudas ir sugebėjo ganėtinai vaizdžiai parodyti, kad reikia kibtis į gyvenimą bet kokiais būdais.

Antagonisto vaidmenį sukūręs puikusis Russelas Crowe irgi nenusileidžia saldžiajai porelei. Piktas, išoriškai pasikeitęs ir kraugeriško žvilgsnio savininkas sugeba įsimintinai įkūnyti blogį. Atvirai pasakius, tai jam netgi labiau tinka vaidinti blogiečius. Nusibodo, kai vien tik teigiami personažai supa aktorių, todėl toks vaidmens pasirinkimas – puiki dovana gerbėjams.

Pasirodžiusi ganėtinai trumpai, labiausiai filme erzina Jennifer Connely. Perspausta vaidyba, kurioje matosi labai daug teatrinio vaidinimo elementų. Nenatūraliai ir labai tuščiai iššvaistytas herojės personažas, o kartu ir pačios aktorės potencialas.

Pabaigai galima paminėti, jog filmą papuošia ir gerai pažįstami Williamas Hurtas, Mattas Bomeris ir… O čia tegul būna paslaptis. Nes šio žmogaus pasirodymas labai nustebina ir tikrai iš malonios pusės.

Verdiktas

„Žiemos pasaka“ – tai lengvas ir vizualiai netgi labai patrauklus pasakiško turinio ir aukšto produkcijos lygio filmas, kuriame randama vietos ne tik amžinos meiles priesaikai, atsidavimui ar draugystei, bet tikėjimui stebuklais, kurie aplanko mus tada, kai to mažiausiai tikimės.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: