Daily Archives: 2014-02-01

Santa / Santa


Premjera: Gruodžio 31, 2013Santa
Premjera Lietuvoje: Sausio 31, 2014
Kino platintojas: Meed Films, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 90 min.
Žanras: Drama
Šalis: Lietuva, Suomija
Režisavo: Marius Ivaskevicius
Vaidina: Sandra Dauksaite-Petrulene, Tommi Korpela, Helka Periaho, Ovidijus Petravicius, Sasa Toivonen

IMDB – 8.6/10

Filmo biudžetas – 2 000 000 Lt

Filmo pajamos – 21 664 Lt

Siužetas

Filmo „Santa“ veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje ir Suomijoje. Per Kalėdų atostogas lietuvė Inga su savo septynerių metų sūnumi Vincu atvyksta į Rovaniemį – miestelį Suomijos šiaurėje – aplankyti Kalėdų Senelio, kuriuo dirbantis Jussi įsimyli Ingą. Užsimezgęs romanas blaško įsimylėjelius tarp Lietuvos ir Suomijos.

Buvaukine.lt sako:

„Savanaudė motina“

Išgyvenantis atgimimą ir tikrą aukso amžių, lietuviškas kinas ir toliau tik iš stipriausios pusės demonstruoja ką gali. Tokių talentų, kaip Marius Ivaškevičius, kuriam šis filmas tampa pačiu didžiausių karjeros iššūkių, dėka, nacionalinė kinematografija įgauna puikų potencialą tolesniam vystymuisi ir tobulėjimui.

Trumpametražių filmų kūrėjas pristato labai jautrią ir gyvenimišką istoriją apie žmonių ydas, pasiaukojimą, meilę ir sielvartą dėl artimo žmogaus bei nuoširdų pasakojimą apie gyvenimą, kuriame vis dar galima tikėti stebuklais.

Apie ką mes čia…

Susitikę Laplandijoje, Jussi su lietuve Inga užmezga trumpalaikį romaną. Po kai kurio laiko vyras supranta, jog negali gyventi be Ingos ir netikėtai aplanko ją Vilniuje. Jų ryšys tampa vis tvirtesnis, tačiau sužinojusi nelabai malonią staigmeną apie sūnaus sveikatą, Inga pakeičia savo gyvenimiškus prioritetus ir nusisuka nuo ją įsimylėjusio vyro…

Kūrinio vidus

Akivaizdu, jog paskutiniai lietuviški filmai vienas po kito vis labiau ir labiau džiugina žiūrovus. Ne išimtis ir šis naujas projektas, kurio ilgus metus laukėme mūsų šalies kino teatruose. Iš vienos pusės, puikiai parinkta tematika ir jos pristatymas šaltomis žiemos dienos. Iš kitos – nelabai teisinga premjeros data. Tokį filmą, nors ir kokia skaudi jo tema bebūtų, geriausia rodyti prieš Kalėdas. Juosta vaizduoja stebuklą ir tikėjimą žmogumi, kuris kas metus aplanko žmonių namus ir po eglute padeda dovanas.

Filmo „Santa“ tematika gana skaudi, tačiau ji tokia artima kiekvienam iš mūsų. Filmas susideda iš daugelio svarbių detalių ir kelių skirtingų pasakojimo būdų. Jie galiausiai susijungia į bendrą paveikslą ir į istoriją apie Kalėdų senelių misiją gelbstint šventes. Pirmiausia, romantiniai santykiai su skirtingų šalių ir skirtingo mentaliteto žmonėmis, kurie nors ir atranda save, tačiau vėliau, kaip dažniausiai ir būna – kenčia. Kartu istorijos eigoje pamatome labai savanaudiškos moters portretą, dėl kurios kenčia visi, net ir jos sūnus. Akivaizdžiai parodoma, jog per tokias moteris vyrai praranda pasitikėjimą savimi, o svarbiausia – pradeda baisėtis ir nepasitikėti priešinga lytimi. Žinoma, tai būdinga ir moterų atveju, kai vyrai jas moraliai sunaikina. Antra – motinos ir vaiko santykiai. Jie nėra tobuli. Moteris atrodo labai abejinga savo sūnui, o iškilus bėdai, ji sugeba padaryti didžiausią klaidą – pabėgti. Tokios moterys nevertos vadintis motinomis. Tai matosi Jussio akyse, kai jis supranta, kad Inga paliko jį ant ledo. Savanaudiškumas ir kito žmogaus negerbimas – tokiais bruožais pasižymėjo Ingos personažas. Silpnos moters portretas, kuriai norėjosi pagyventi sau, nors ji atsakinga už savo vaiko gerovę. Paskutiniu filmo siužetinės linijos komponentu tampa vaiko požiūris į jį supantį pasaulį. Iš Vinco perspektyvos matome stebuklą, tikėjimą ir tyrumą. „Geri vaikai pasveiksta, o blogi miršta“ – iš tikrųjų, skaudi tema, tačiau be galo gerai išreikšta. Simboliai, kuriais režisierius mėtosi pasakojime apie Kalėdų senelių misiją irgi nuostabiai papildo šią filmo mintį. Svajonių šalies, pomirtinio gyvenimo ir rojaus atvaizdas simbolinis, tačiau viskas prasideda nuo tikėjimo. Mirtis, tai tik kelio pradžia. Vaikas ta supranta, suaugusieji – deja ne.

Pasakojimo maniera labai slegianti, kartais, iš to gailesčio, jaučiamo sergančiam berniukui, kai kurios scenos susižiūri nemaloniai. Tokiais momentais sunku susivaldyti, todėl jeigu ir apsiverkiama, tai viskas normalu. Per „Titaniko“ peržiūrą, matyt, dar daugiau ašarų buvo pralieta. Graudinantis filmas, kuris moko, jog reikia mylėti artimą, nebūti savanaudžiu, padėti žmonėms atrasti save šiame gyvenime, būti jų angelų sargais. Jeigu taip būtų, pasaulis taptų geresniu, taptų rojumi kiekvienam iš mūsų. Pamokslaujantis filmo siužetas yra vienu stipresnių juostos dalyvių. Kartu, pats filmo scenarijus, jeigu iš pirmo žvilgsnio ir atrodo paprastas, jame slypi labai puikiai išreikšta filmo mintis apie gyvenimo svarbą.

Juostą galima pavadinti vienu šviesesnių mūsų šalies kino įvykių. Per trumpą laiką filmas sugeba priversti jį pamilti, tad atsiranda noras dar kartą jį pasižiūrėti kine ir įsigyti DVD.

Techninė juostos pusė

Nors filmo pastatymas gana paprastas, tačiau viskas atrodo išties kokybiškai. Pradedant nuostabiais filmo fonais, puikiu operatoriaus darbu, kuris vaizdingai apčiuopia Vilniaus gatves ir pateikia mūsų šalies sostinę iš labai gražios perspektyvos, baigiant subtiliu ir gana melodingu garso takeliu.

Didžiausią įspūdį iš vizualios pusės palieka scenos su Kalėdų senelių brolija. Operatorius ten padaro tikrus stebuklus, kurie sugeba žaisti su mūsų vaizduote. Puikus rojaus kampelis, kuriame seneliai kovoja dėl gėrio visame pasaulyje.

Garso montažas ir juostos montažas irgi be priekaištų. Filmas ir jo idėja gyvendinti kuo puikiausiai, todėl tiek techniškai, tiek savo turiniu juosta gali pasigirti nuostabia kokybe.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorinis kolektyvas nėra iš įspūdingiausių, todėl galima pareikšti didelę pagarbą Jussi suvaidinusiam suomiui Tommi Korpela, kuris ir tempia visą vaidybą ant savo pečių. Įsimintinas draminis personažas, kurio buvimas juostoje padarė didelį žingsnį bendram filmo vaizdui.

<p style="text-align:justify;"Ingą įkūnijusi Sandra Daukšaitė-Petrulienė pernelyg susikausčiusi, visiškai nesugebėjo perteikti savo herojės tokiu būdu, kaip ją vaizduoja scenarijus. Jeigu ne Tommis ir jo pasirodymas, viskas atrodytų tiesiog tragiškai. Jis ją papildė, todėl bendras vaidybos vaizdas gavosi pakenčiamas.

Vincą suvaidinęs Ovidijus Petravičius pasirodė geriau, nei jo profesionalės kolegės. Tiek Beata Tiškevič, kuri ir vėl įkūnijo visiškai nykią veikėją, tiek Sandra nusileido berniukui, kuris net ne vaidino, o tiesiog buvo savimi.

Po „Už Lietuvą!“ ir „Santos“ peržiūrų tampa aišku, kad lietuviškam kinui reikia tik vieno – užsieniečių aktorių, kurie savo vaidyba pakels bet kokio filmo lygį.

Verdiktas

„Santa“ – tai ypatingai šiltas, jautrus ir labai savotiškas sunkios tematikos filmas, kuriame parodoma slegianti kelių žmonių gyvenimo istorija. Filme sunki tikrovė perauga į stebuklo puoselėjimą vieno sergančio berniuko širdyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 8/10

Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas / Jack Ryan: Shadow Recruit


Premjera: Sausio 16, 2014Jack Ryan: Shadow Recruit
Premjera Lietuvoje: Sausio 31, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 105 min.
Žanras: Veiksmo, trileris
Šalis: JAV, Rusija
Režisavo: Kenneth Branagh
Vaidina: Chris Pine, Keira Knightley, Kevin Costner, Kenneth Branagh, Lenn Kudrjawizki

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 58/100
Metacritic – 57/100

Filmo biudžetas – 60 000 000 $

Filmo pajamos – 81 848 000 $

Siužetas

Perspektyvų darbo pasiūlymą gavęs talentingas finansų analitikas Džekas vyksta į Maskvą, kur yra nusamdomas rusų milijardieriaus Viktoro Čerevino.

Buvaukine.lt sako:

„Rusija kelia grėsmę“

Puikus britų aktorius ir ne mažiau žinomesnis režisierius Kennethas Branaghas, visiems žinomas kaip kino kūrėjas iš tokių projektų kaip 1994 metų „Frankenšteino“, 2007 metais pasirodžiusio „Seklio“ ir pirmojo filmo apie griaustinio Dievą „Torą“, pristato penktą žinomo Tomo Klensio knygų ciklo apie CŽV analitiką Džeką Rajaną ekranizaciją.

Režisierius kviečia pasimėgauti nostalgija ir atsidurti žinomo veikėjo pasaulyje, kuriame, kaip ir senais gerais 1990 metais, teks susidurti su piktavaliais rusais ir pamatyti jo kelią nuo pat karjeros pradžios.

Apie ką mes čia…

Užverbuotas CŽV, Džekas Rajanas dirba slaptą ir labai pavojingą darbą, kuris leidžia atskleisti įvairiausius sąmokslus prieš JAV ir tuo pačiu atsikratyti grėsmės, kylančios tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Pirmoji ir rimčiausia misija Džekui tampa kelionė į Maskvą, kurios metu jaunas analitikas privalo sužinoti, kokiu būdu Rusija nori sunaikinti Amerikos ekonomiką. Prasideda sunkus ir nenuspėjamas šešėlių žaidimas su itin galingais priešais.

Kūrinio vidus

Kai lygiai prieš dvidešimt metų pasaulį išvydo pirmoji Džeko Rajano ekranizacija „Raudonojo Spalio medžioklė“ ir joje parodyti labai įtempti JAV santykiai su Rusija, filmas sulaukė didelio palaikymo ir tapo vienu iš kultinių to laikotarpio kino reiškiniu. Sekantys filmai, nors ir buvo gana sėkmingi tiek finansiškai, tiek palankiai priimti žiūrovų, nesulaukė tokio dėmesio. Ironiškiausia, kad keturiuose filmuose apie žinomą CŽV analitiką nusifilmavo trys skirtingi aktoriai. Panašią situaciją galime stebėti jau penkiasdešimt metų trunkančioje Džeimso Bondo epopėjoje, tik su vienu skirtumu – Bondas turi dvidešimt tris filmus, o Rajanas vos tik keturis.

Šis filmas įdomus tuo, jog kūrėjai bando pateikti visiškai atnaujintą žinomo personažo istoriją ir pradeda ją nuo pat jo karjeros pradžios. Žinoma, dėl nostalgijos pasirinktas simbolinis ir amžinas JAV priešas – Rusija, todėl nuobodžiauti tikrai neprireiks. Dar vienas iš filmo pliusų tas, kad pats pasakojimas primena puikiausias „Neįmanomos Misijos“ ir „Džeimso Bondo“ akimirkas. Filmas tampa įtikinamai pateiktu veiksmo žanro atstovu, kuriame veiksmo daugiau nei visuose ankstesniuose filmuose apie Džeką Rajaną. Žinoma, iš karto galima suprasti ir režisieriaus užmačias pristatyti šią juosta kuo efektingiau ir dinamiškiau, nes visi puikiai suprantame, jog pritraukti jaunimą į kino sales žiūrėti filmo apie kadaise populiarųjį kino veikėją bus labai sunku.

Siužetinė filmo linija nėra iš geresnių, tačiau bendras juostos vaizdas yra išties patrauklus. Viskas pateikiama kaip ant lėkštutės, nėra jokios intrigos ar stipresnio kozirio, kuris sustiprintų peržiūrą istorijos prasme, bet filmas kupinas įtampos, kuri neleidžia atsikvėpti. Kovų scenos pastatytos išties gerai. Scena, kur veiksmas persikelia į Maskvą, pradžioje primena įvadą į „Kazino Royale“. Tokios „bondiškos“ scenos prideda filmui savito žavesio. Gaudynių scenos irgi pateikiamos iš geros pusės, todėl juosta laiko įtampoje visą rodymo laiką. Svarbiausias klausimas čia – kodėl ir vėl Rusija tampa pagrindiniu blogiu? Atsakymas paprastas – iš pagarbos pirmtakui. Kitaip režisierius ir negalėjo pasielgti, nes tiek knygoje, tiek pirmame filme pagrindiniu priešu tampa Sovietų Sąjunga.

Filme nepamirštamas patriotiškumas, amerikietiškos svajonės niuansai ir, žinoma, meilė. Šioje vietoje ties tuo reikėjo labiau padirbėti, nes Rajano santykiai su daktare atrodo pernelyg abejingai. Atsidavimas vienas kitam jų akyse ir poelgiuose nesimatė. Taip, Keitė padarė kažką svarbaus dėl Džeko, ir jis galiausiai irgi praregėjęs puolė ją gintį, bet iki to momento viskas atrodo labai dirbtinai ir neįtikinamai. Patriotiškumas ir pati JAV propaganda jau nuo pat pirmų minučių bado akis, bet, kas juokingiausia, amerikiečiai sugeba šį kontekstą pateikti taip gerai, jog su kiekviena nauja akimirka jau norisi pradėti sirgti už juos, nors ir kokias nesąmones jie daro kitose šalyse. Tokiais būdais filmas propaguoja aršią kova su terorizmu, kuris labiausiai sklinda iš jų pačių sienų.

Personažai gana šabloniški, tačiau keli iš jų susižiūrį puikiausiu būdu. Vienas iš juokingesnių filmo momentų tampa pagrindinio blogiuko pokalbiai rusų bei anglų kalbomis. Kaip senuose amerikiečių filmuose, kuriuose jie patys bando vaizduoti rusus ir kalba visiškai nesuprantamai. Čia to irgi netrūksta, tačiau bendrai atsižvelgiant į Čerevino personą, galima pamatyti puikų antagonistą, kuris savo charizma lenkia tiek patį Rajaną, tiek jo sužadėtinę. Išreikšti Džeką taip, koks jis buvo knygų puslapiuose, režisieriui pritrūko jėgų, o gal ir norų, tačiau toks jo pavidalas, kokį matome šioje ekranizacijoje, bent jau išsiskiria iš ankstesnių, kas filmui igi priduoda pozityvumo. Šiuo atveju galima pamatyti kažką naujo. Keitė, nors ir dalyvavo daugelyje scenų, buvo neatskleista, kaip ir Rajano mokytojo Tomaso Harperio. Išties, čia viena iš silpnesnių scenarijaus akimirkų, kai pagrindiniai veikėjai atrodo tuščiai.

Einant link pabaigos ir stebint visą dinamiškai užsuktą veiksmą, galima teigti, jog jei projektas bus finansiškai sėkmingas, ateityje sulauksime naujos ir, tikėkimės, žymiai kokybiškesnės dalies, o gal ir viso knygų ciklo ekranizacijų. Taip, filmas po peržiūros greitai užsimiršta, bet žiūrint jį kino salėje netenka gailėtis. Filmas tampa gera pramoga, kuri džiugina akis ir laiko įtampoje visą jo rodymo laiką nuo pat pradžios iki finalinio akordo, kuriame figūruoja simbolinis rankos paspaudimas.

Techninė juostos pusė

Stipriausiu koziriu šiame filme tampa galingas garso montažas. Seniai tokio stipraus efekto nebuvo kine, kai nuo kiekvieno šūvio iš išgąsčio galima gauti širdies smūgį. Gerąja prasme, žinoma. Prie sustiprinto garso pridedamas ir labai efektingas garso takelis, tačiau, deja, jis nėra įsimintinas, kaip būna su Hanso Zimmero darbais.

Operatoriaus darbas taipogi kelia vien tik pozityvias reakcijas. Maskvos grožis perteiktas visu 100 %. Kiek teko stebėti rusų filmus, tai nė viename jų kūrėjai nesugebėjo taip grakščiai pavaizduoti savo sostinės, o čia atvažiavęs britas per kelias filmavimo savaites sugebėjo padaryti stebuklą. Bendrai, visos scenos pateiktos kokybiškai ir patraukliai. Veiksmo scenos dinamiškos, greitai judančios kameros pagalba sugebama pajausti adrenaliną ir lyg sudalyvauti šiame Rajano pasirodyme.

Filmo montažas irgi nėra iš blogiausių. Viskas pateikiama labai aiškiai ir be kokių nors užuolankų, todėl net ir patys didžiausi mėgėjai prisikabinti prie siužetinės linijos galės šiuo atveju patylėti, nes čia klaidų tikrai nėra. Kiekviena scena papildo kitą dar didesne veiksmo doze, kas ir leidžia filmui manevruoti tik viena, bet labai svarbia linkme – atsikratyti bereikalingų kalbų ir viską tvarkyti grubia jėga.

Fonas, kuris gana gerai atskleidžia juostos tamsumą ir ne itin malonią temą, atspindi veiksmo scenų kitimą, todėl niūrumas šiam filmui kaip tik tinka. Tas labai primena pirmąją Rajano ekranizaciją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorius Chrisas Pine‘as, labiausiai visiems žinomas iš kapitono Kirko vaidmens filme „Žvaigždžių kelias“, ir toliau skinasi sau kelią į Holivudo A klasės aktorius. Nors jo aktoriniai sugebėjimai ir kelia įtarimą, tačiau, kaip bebūtų, filmuose jis atrodo gana efektingai. Kaip Džekas Rajanas galbūt pernelyg grubus ir kartu minkštas, neturintis tokios charizmos kaip Fordas, tačiau vis vien patrauklus akiai. Jis tikrai tiko šiam filmui, todėl reikia laikyti kumščius dėl jo tolimesnio dalyvavimo šioje franšizėje. Jei tokia apskritai bus.

Antagonistą suvaidinęs filmo režisierius Kennethas Branghas bandė kuo mažiau kalbėti rusiškai, nes jo ištarti žodžiai arba nesuprantami, arba kelią šypseną. Kitais atvejais – tai tikrai puikus personažas, kuris savo buvimu aplenkė visus kitus juostos veikėjus.

Kitu svarbiu vyriškiu šiame filme tampa Kevinas Costneris, kuris po truputi atstato savo karjerą, irgi gan gerai susižiūri bendrame filmo fone. Su juo nėra jokių išskirtinių scenų, tačiau vien jau jo buvimas filmavimo aikštelėje daug ką reiškia. Filmas įgauna savito šarmo.

Pagrindinį moters personažą įkūnijo dailioji Keira Knightley. Nors šiame filme ji nelabai žibėjo savo aktoriniais sugebėjimas, tačiau vien jau vizualiai į ją žiūrėti yra vienas didelis malonumas. Stulbinamo grožio moteris, dėl kurios galvą gali pamesti net ir patriotiškai nusistatęs rusas Čerevinas.

Aktoriai padarė ką išgalėjo, bet ne jų kaltė, jog filmo scenarijus neleido jų personažams atsiskleisti derama linkme. Gaila, nes visi jie tikrai turėjo didelį potencialą.

Verdiktas

„Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“ – tai vienas geresnių filmų apie žinomą Tomo Klansio knygų ciklo herojų, kuris savo intelektu ir fizine parengtimi sugeba smogti galingajai Rusijai tiesiai į tarpkojį. Juosta kupina dinamiško ir labai pavažiavusio veiksmo, įspūdingo garso montažo ir puikių aktorių, kurie įgyvendino visai paprastą ir banalų Kennetho Branango pasakojimą apie jaunąsias CŽV analitiko darbo dienas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: