Monthly Archives: February 2014

Non-Stop / Non-Stop


Premjera: Vasario 28, 2014Non-Stop
Premjera Lietuvoje: Vasario 28, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 106 min.
Žanras: Veiksmo, trileris, drama
Šalis: JAV, Vokietija
Režisavo: Jaume Collet-Serra
Vaidina: Liam Neeson, Julianne Moore, Scoot McNairy, Michelle Dockery, Nate Parker

IMDB – 7.9/10
RottenTomatoes – 59/100
Metacritic – 57/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Filmo pajamos – 24 900 00 $

Siužetas

Eilinis skrydis iš Niujorko į Londoną daug pasaulio mačiusiam oro maršalui Bilui Marksui (kurį ir vaidina L. Neeson’as) nežada jokių staigmenų. Tačiau lėktuvui pakilus ir Bilui vos spėjus patogiai įsitaisyti, supypsi jo telefonas. Žinutė priverčia sunerimti – joje rašoma, kad kas dvidešimt minučių bus nužudytas vienas lėktuvo keleivis. Tol, kol į slaptą banko sąskaitą nebus pervesta 150 milijonų dolerių. Pirmoji mintis – kad kažkas suklydo arba pajuokavo. Tačiau netrukus Bilas gauna ir antrąją grėsmingą žinutę. Ir trečią.

Buvaukine.lt sako:

„Lėktuvo maniakas“

Ispanų kilmės režisierius ir prodiuseris Jaume Collet-Serra, labiausiai žinomas iš trilerio žanro filmų, padovanojęs ir laikęs įtampoje žiūrovus per maniakišką siaubo trilerį „Vaško namai“, mistinę dramą „Našlaitė“ ir intelektualų veiksmo trilerį „Nežinomas“, pristato dar vieną kraują stingdantį nuotykį.

Režisierius kviečia atsidurti dešimties kilometrų aukštyje ir kartu su lėktuve skrendančiais keleiviais patirti tikrą siaubą ir neviltį iš nematomo teroristo, kurio vieninteliu tikslu tampa milžiniška išpirka už jų gyvybes.

Apie ką mes čia…

Skrendant lėktuvais, slapti pareigūnai visada turi būti pasiruošę ekstremalioms situacijoms, kurias jie privalo nukenksminti kaip įmanoma greičiau. Deja, bet įprastai rytą sutikusiam oro pajėgų maršalui Bilui tai bus vienas iš siaubingiausių gyvenimo skrydžių. Skrendant per Atlanto vandenyną jis gauna paslaptingas žinutes iš žmogaus, reikalaujančio 150 milijonų dolerių išpirkos už keleivius, kitaip jis kas dvidešimt minučių nužudys po vieną žmogų. Bilas pradeda veikti, tačiau kaip sugauti vaiduoklį, kuris gali būti vienas iš pusantro šimto keleivių?

Kūrinio vidus

Režisierius jau antrą sykį mums pristato kvapą gniaužantį ir visiškai nenuspėjamą trilerį, kuris priverčia visą peržiūros laiką sėdėti ir spėlioti, kaip pasibaigs visas veiksmas ir kas iš tikrųjų yra filmo blogiukas. Dažniausiai tokio žanro filmuose būna puiki ir daug žadanti pradžia, įtampoje laikantis viduriukas ir visiškai lėkšta pabaiga. Šiuo atveju pati pabaiga gal ir nėra iš pačių geriausių, tačiau pats filmas išlaiko dramatišką įtampa iki pat finalo, kas jau sukuria puikų pamatą pačiai istorijai, kuri neturi kokių nors išskirtinių bruožų.

Visos juostos veiksmas vyksta lėktuve, o tai labai sužaidžia pasakojama istorija ir kelia psichologinę įtampą. Iškyla klausimas, kas būtų, jei pats atsidurtum tokioje padėtyje kaip visi skrydžio keleiviai. Pavojinga skraidyti, nes nemaža tikimybė, jog lėktuvas gali sugesti, o čia dar atsiranda ir išgamos, kuriems kitų žmonių gyvenimas nesvarbus, kaip ir jų pačių. Žvelgiant į Bilo veikėją už drąsą galima pagerbti visus tokius pareigūnus, kurie rizikuoja savo gyvybe dėl mūsų gerovės. Įtampa kyla jau nuo pat pirmų minučių ir galiausiai, kai prieinama prie visiškos nežinios taško, galima sunkiai atsikvėpti ir laukti tolesnių veikėjų veiksmų. Labai neįprastas reiškinys tokios tematikos trileryje, kuris primena „Skrydžio planą“. Lyginant abi juostas, „Non-Stop“ be abejonės laimi visu pajėgumu, nes čia vyksta ne tik kova dėl išlikimo, bet kartu parodomas ir sodrus veiksmas, kuris su kiekviena scena ir įtampos augimu perauga į kokybiškesnį reiškinį.

Veikėjas filme yra vienas – tai Bilas Marksas, kuris vien savo veiksmais ir išskirtine charizma sugeba taip gerai prikaustyti dėmesį, jog kiti filmo herojai liaunasi egzistavę. Vieno aktoriaus ir veikėjo pasirodymas, kurį papildo fone sudėlioti antraplaniai statistai. Kitaip jų nepavadinsi. Bilo psichologinis portretas yra gana įdomus filmo papildymas. Jis šiek tiek neigiamas, tačiau įsižiūrėjus iš arčiau galima pamatyti nelaimingo žmogaus gyvenimą, kuriam vieninteliu tikslu tampa skrydžiai, galintys nutraukti beviltišką egzistavimą šioje žemėje. Kartu tai ir paveikslas drąsaus žmogaus, turinčio „kiaušus“ ir išliekančio vyru, galinčiu kovoti su moterų, vaikų ir senolių skriaudikais. Labai smagu, kai vienas herojus sugeba taip meistriškai valdyti situaciją, ypač trileryje, kuriame dažniausiai didvyrius užstoja charizmatiški blogio genijai, už kuriuos ir norisi sirgti dėl jų apipavidalinimo. Šioje juostoje tokių veikėjų nesutinkame.

Kažko naujo filme žiūrovai nepamatys, tačiau puikią ir įtampoje laikančią pramogą gaus su kaupu, o kartu galima ir pakrutinti smegeninę siekiant atskleisti blogiuką. Bus sunkoka, nes juo gali būti kiekvienas iš Bilą supančių žmonių, o tai priduoda ir azarto, nes žiūrovas tiesiog vedžiojamas už nosies iki tam tikro momento, kai atsiskleidžia visa tiesa apie teroristą. Tai vienas įdomesnių pastarųjų metų darbų ir vienas geresnių juostų apie lėktuvo užgrobimus nuo „Prezidento lėktuvo“ su legendiniu Harrisonu Fordu. Tai filmas, vertas kino teatro, nes paskutinės filmo akimirkos tiesiog galingai užbaigią visą Bilo nuotykį lėktuve. Namie tokį efektą vargu ar galima būtų patirti.

Techninė juostos pusė

Labai didelį vaidmenį filme atliko operatorius Flavio Martinezas Labiano, kuris jau ne pirmus metus bendradarbiauja su filmo režisieriumi. Vizualus apipavidalinimas ir dvikovų scenos atrodo labai tikroviškai ir efektingai. Keli epizodai net primena „Borno“ trilogijos atspalvį ir stilizaciją. Tai labai geras kameros manevras, kuris dar labiau įtraukia į vaizduojamą siužetinės linijos veiksmą.

Juostos montažas kai kuriuose vietose šlubavo dėl tam tikrų techninių klaidų, tačiau visumoje, tai įtampoje laikančio trilerio pakankamai stabilus ir mažai spragų turintis darbas, kurio dėka neišduodama pagrindinė filmo mintis – kas yra tas paslaptingas žmogus, žudantis keleivius.

Vienintelis nelabai patikęs techninės dalies aspektas – paprastas ir visiškai neišskiriantis garso takelis, kuris tik pradžioje atrodo visai stiprus. Vėliau viskas rutuliojasi labai monotoniškai ir tik atėjus pabaigai ir patiems titrams vaizdas pagyvinamas tipine žanrui priskiriama muzika. Tiesa, garso montažas yra aukštumoje, ypač per finalinę filmo sceną. Jis kompensuoja visą neatleistinai prastą muzikinę palydą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vieno aktoriaus šou ir ne kitaip. Per paskutinius metus iš puikaus draminio aktoriaus Liamas Neesonas virto į vieną solidžiausių veiksmo žanro atstovų, kuriam tokį titulą suteikė „Pagrobimas“ ir po jo einantys aktoriaus projektai. Antrą sykį bendradarbiaujantis su režisieriumi (pirmas kartas buvo su 2010 metų veiksmo trileriu „Nežinomas“) aktorius pateikia save jau ne iš naujos perspektyvos. Jis kietas ir nepalaužiamas žmonių gynėjas, bet kokiu būdu atkeršysiantis visiems skriaudikams. Malonus vaizdas, kai 61-rių metų vyras sugeba taip gerai laikytis kadre. Kartu ir vaidybos prasme jis atskleidžia visa savo talentą, todėl Bilas atrodo labai tikroviškai ir suvaidintas visiškai nepersūdant.

Neesoną papildantys aktoriai Julianne Moore, Scottas McNairy‘is, Corey‘is Stole‘as ir būsima Kino Akademijos laureatė Lupita Nyong atrodo varganai prieš pagrindinį vaidmenį atlikusį aukštaūgį. Kas keisčiausia, pastaroji aktorė filme stambiame kadre pasirodė vos vieną kartą. Iš tikrųjų, kūrėjai galėjo ir neimti į filmą kitų žinomų Holivudo veidu, nes scenarijus aiškiai pritaikytas Liamui, kuriam tai dar vienas hitas trilerio žanre.

Verdiktas

„Non-Stop“ – tai raunantis stogą psichologinio pobūdžio veiksmo trileris su žiupsniu dramos, kuriame Liamas Neesonas ir jo vaidinamas personažas tvarkosi su lėktuve pasilėpusia grėsme. Efektingas, kartais brutalus, išraiškingai pateiktas žanro atstovas be abejonės yra vienas įsimintiniausių filmų lėktuvų užgrobimo tematikoje nuo 1997 metų kultine tapusios juostos su Harrisonu Fordu priešaky.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Advertisements

Greičiau nei triušiai / Bystreje, čem kroliki


Premjera: Sausio 1, 2014Bystreje, čem kroliki
Premjera Lietuvoje: Vasario 28, 2014
Kino platintojas: BestFilm.eu, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 100 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Rusija
Režisavo: Dmitriy Dyachenko
Vaidina: Yekaterina Kuznetsova, Leonid Barats, Rostislav Khait, Kamil Larin, Aleksandr Demidov

IMDB – 6.2/10

Filmo biudžetas – 3 000 000 $

Filmo pajamos – 5 378 969 $

Siužetas

Garsus prodiuseris vieną nelabai lengvą rytą atsibunda kažkokioje neaiškioje patalpoje be langų ir durų. Kartu su juo – jo proteguojami vaikinai iš šou verslo. Vienintelis dalykas, kurį prisimena bičiuliai – kad vakarėlis buvo super. O tada juosta nutrūksta. Kur jie? Kodėl jie čia? Kaip iš čia išeiti? Nuo paprastų egzistencinių klausimų pereinama prie svarbesnių: kodėl kažkam prireikė juos uždaryti? Už ką? Ir kada juos paleis?

Buvaukine.lt sako:

„Pagirios“

Komedijų asai, „Kvarteto I“ vyrukai, su savo ilgamečiu režisieriumi Dmitrijumi Djačenku padovanoję vienas iš geriausių paskutinių dešimtmečių rusų satyrines komedijas „Radijo diena“, „Apie ką kalba vyrai“ ir „Apie ką dar galvoja vyrai“ dar sykį susibendrauja ir pristato visiškai kitokio pobūdžio ir tematikos kūrinį, kuris savo išradingumu turi perspjauti ankstesnius jų darbus.

Kino kūrėjai kviečia žiūrovus atsidurti lyg gyvame spektaklyje, kuriame bandoma išsiaiškinti visą tiesą apie naktinius pagrindinių herojų nuotykius, kuriems sunkiai sekasi susidėlioti visą jų išgertuvių vaizdą.

Apie ką mes čia…

Kankinami stiprių pagirių atsibudę trys vyrai supranta, jog randasi nepažįstamoje vietoje be langų ir durų. Bandydami išsiaiškinti savo buvimo vietą jie sutinka dar kelis nelaimėlius, patekusius į tokią pačią keblią situaciją. Kartu jie bendromis pastangomis bandys suprasti, kas įvyko naktį ir kodėl jie atsidūrė būtent toje vietoje.

Kūrinio vidus

Drąsiai galima pasakyti, kad „Kvarteto I“ komanda – tai geriausia, kas nutiko rusų komedijos žanre nuo neatmenamų, sovietinių ir jau klasika tapusių filmų laikų. Kai rinką pradėjo valdyti nieko vertos ir bukagalviams skirtos studijos „Enjoy Movies“ ir „Comedy Club“ vulgarios, tualetiniu humoru perpildytos komedijos, pasidarė išties baugu. Armėnų valdomos kompanijos žiūrovus lyg zombius užhipnotizavo savo menkaverčiais darbais, kurie jiems neša nemažą kapitalą. Su „Kvartetu I“ visai kitokia situacija, nes iš jų sklinda intelektualus, prasmingas, šiek tiek ironiškas, tačiau visada pamokantis humoras, kurį labai sunku sutikti šiuolaikiniuose žanro darbuose. Dabar dažniausiai bandoma prilygti vakarams ir jų siejamai vulgarumo ir žiemiau juosmens pripildytų juokelių bangai.

Filmo pavadinimas labai klaidinantis, nes daugelis gali pagalvoti, jog filmas yra apie antrą galą, o to čia visiškai nėra. Filmas kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių kūrėjų darbų, todėl tai irgi vienas iš įdomesnių ir originalesnių jų sumanymų, neatkartojantis jų hitais tapusių filmų. Stilius išlaikytas tas pats – pokalbiai apie gyvenimą ir jo prasmę, tačiau šiek tiek kitokiame kontekste. Jei dilogijoje apie vyrus buvo šnekama vien tik šeimyniniais reikalais, tai čia kalbos eina apie dvasinius išvedžiojimus ir pomirtinį gyvenimą. Kaip visada, visi pokalbiai atspindi vyresnę auditorija, todėl akivaizdu, jog jaunimas, o ypač paaugliai, vargiai supras apie ką šnekama šioje juostoje. Gyvenimo patirtį ir nemažą rūpesčių bagažą turintys žmonės suvoks visą rimtumą ir ironiją, parodytą kurioziškomis veikėjų situacijomis ir pasakojimais. Dialogai, kaip ir buvo galiam tikėtis – aukštumoje.

Filmo veikėjais tampa įvairių profesijų žmonės. Jie filme labiausiai atspindi tuos, kurie puikiai apibūdina naktinį gyvenimą. Prostitutė, transvestitas, policininkas, turčiai ir vakarėlių liūtai. Su tokia kompanija scenaristų pateiktas skanėstas susižiūri labai linksmai, todėl galima nemažai prisijuokti iš jų veiksmų, kuriais bandoma pabrėžti kiekvieno iš jų charakterio bruožą bei pašiepti stereotipus. Išpildymas tikrai meistriškas, bet ko norėti, visgi tai teatro specialistų darbas, kurie savo pjesę perkėlė į didžiuosius ekranus. Pavyko išties gerai, tačiau tenka pripažinti ir tą faktą, jog tai nėra geriausias „Kvarteto I“ darbas.

Siužetinė linijos pateikimas neįprasta forma sukuria tikro „mindfucko“ įspūdi, o tai komedijos atžvilgiu labai šviežias vėjo gūsis. Sunku prisiminti, kad komedijose taip įdomiai ir paslaptingai būtų vystomas veiksmas. Iki pačios pabaigos mes nežinome kaip pasibaigs visų veikėjų likimas ir kaip kūrėjai mums pateiks finalą, nes paaiškinimas turėtų būti, jog kiekvienas suprastų savaip, ką pamatė. Taipogi filmą pagražina apie amžiną gyvenimą ir religijas metaforomis pripildytos scenos, kuriose akivaizdžiai bandoma parodyti kiekvieno žmogaus požiūrį į religinius įsitikinimus. Tai nėra žeidžiantis kūrėjų eksperimentas, o maloni pašaipa iš banalių tradicijų, kurios po mirties nieko nereiškia.

Filmas labai lengvai susižiūri iki pat finalo. Kūrėjams pavyko duoti peno apmąstymams apie mirtį ir viską, kas ją supą, pradedant nuo paties numirėlio iki laidojimo ceremonijos. Komedija ne kiekvienam, tačiau apie kiekvieną iš mūsų.

Techninė juostos pusė

Filmas prigrūstas nelabai kokybiškais, šiek tiek pasenusiais specialiaisiais efektais ir animaciniais sprendimais, kurie iš pradžių sudaro ne itin malonų bendrą vaizdą, tačiau į viską įsižiūrėjus galima suprasti, jog tai nebuvo iš piršto laužti kūrėjų veiksmai. Kiekvienas iš pavaizduotų efektų pateikia veikėjų matomą pasaulį ir jo pasaulėžiūrą į jį.

Operatorius neturėjo pernelyg daug vietos pamanevruoti ties veikėjų veiksmais, o beveik viskas vyksta vienoje patalpoje, todėl jo dėka sugebame detaliai pamatyti kiekvienos scenos dekoracijas, kurios atspindi filmo atmosferas.

Garso takelis, kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ filmuose, nėra pernelyg išraiškingas, nors sukuria tikrai šiltą ir jaukią atmosferą peržiūros metu. Kai kuriuose momentuose norėtųsi kažko judresnio ir labiau melodingo. Žinoma, už Natali dainą „O Bože kakoi mužčina“ atskira padėka, kur gi be jos apsieisi.

Filmo montažas labai geras. Sukurta puiki nežinomybės intriga, kuri neleidžia atspėti kaip filmas pasibaigs.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas išliko toks pats kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ juostose su keliais naujais veikėjais.

Leonidas Baracas, Rostislavas Haitas ir Kamilis Larinas nepateikia savęs iš naujos perspektyvos. Jie identiški, kokie ir buvo „Apie ką galvoja vyrai“ dilogijoje, tačiau didžiausią nuostabą sukelią jų kvarteto dalyvis Aleksandras Demidovas. Suvaidinęs transvestitą aktorius iš tiesų sunkiai atpažįstamas, ir tik įsirutuliavus veiksmui galima suprasti, jog po tonomis kosmetikos slypi visų mylimas akiniuotis.

Į pagrindinių veikėjų gretas atkeliavo gražuolė Jekaterina Kuznecova ir žinomas teatro aktorius Igoris Zolotovickis. Jie abu sukūrė visai pakenčiamą papildymą, tačiau irgi jokio išraiškingesnio vaidmens neatliko. Vaidybos prasme viskas pernelyg užspausta, tačiau pakenčiama.

Juostą papildo savo buvimu ir tokie žinomi veidai kaip Nona Grišajeva, Valdisas Pelšas ar Glebas Samoliovas. Jų pasirodymas filme sukelia malonius įspūdžius.

Verdiktas

„Greičiau nei triušiai“ – tai ne pats geriausias genialaus „Kvarteto I“ darbas, tačiau vienas įdomesnių ir išradingesnių komedijos žanro rusų kinematografijos atstovų. Savo prasmingais dialogais, gyvenimiškomis situacijomis ir ironijos perpildytu pasakojimu sukuriama nežinomybės intriga, išaiškėjanti tik pačiame filmo finale.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Brangenybių medžiotojai / The Monuments Men


Premjera: Vasario 7, 2014The Monuments Men
Premjera Lietuvoje: Vasario 28, 2014
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 118 min.
Žanras: Karinis, nuotykių, drama
Šalis: JAV, Vokietija
Režisavo: George Clooney
Vaidina: George Clooney, Matt Damon, Bill Murray, Cate Blanchett, John Goodman

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 34/100
Metacritic – 52/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 84 450 00 $

Siužetas

Nuostabiausi meno kūriniai paslėpti už priešo linijos, o vokiečių kareiviai padarys viską, kad pasipriešintų Reicho žlugimui. Surasti ir išgabenti brangenybes – neįmanoma misija. Tačiau “Brangenybių medžiotojai”, kaip juos vadino, stojo į kovą su laiku, ir išdrįso ant kortos pastatyti savo pačių gyvybes, tam jog išgelbėtų per tūkstantmečius nusidriekusį kultūros palikimą – brangiausius ir didingiausius žmonijos pasiekimus.

Buvaukine.lt sako:

„Karo lobių ieškotojai“

Žinomiausias Holivudo lovelasas ir viengungis, aktorius, prodiuseris ir savo režisuotų filmų scenaristas, dviejų Oskarų laureatas George‘as Clooney‘is kartais mėgsta atsisėsti ir į filmo kūrėjo kėdę. Dėl to žiūrovams tenka dar viena pramoga – įsitikinti jo visapusišku talentu tiek prieš kameros objektyvą, tiek už jo. Šį kartą „Labanakt ir sėkmės“, „Odinių galvų“ ir „Purvinų žaidimų“ režisierius pristato tikrais faktais paremtą karinį nuotykį, kuriame bus parodytas vienas iš pačių nemaloniausių karo padarinių – istorinio paveldo statusą turinčių kūrinių naikinimas.

Ponas Clooney‘is kviečia į labai žvalų, nuotaikingą, bet rimtą potekstę turintį nuotykį, kuriame susibūrusi brangenybių medžiotojų komanda bandys pasipriešinti vokiečiams, siekdami apsaugoti svarbiausius žmonijai meno dirbinius.

Apie ką mes čia…

Susiformavęs Antrojo pasaulinio karo meno kūrinių specialistų būrys turi vienintelį tikslą – apsaugoti ir išgabenti iš Vokietijos vertingiausius eksponatus, kuriuos pasisavino Hitleris su savo nacių šutve. Blogiausia tai, kad nė vienas iš jų nėra laikęs rankoje šautuvo ir nėra dalyvavęs karinėse operacijose, todėl šios slaptos operacijos sėkmė pakimba ant plauko…

Kūrinio vidus

Prieš kino ekranuose pasirodant filmui buvo labai daug pokalbių dėl galimų Oskarų ir kitų prestižinių apdovanojimų. Filmo režisierius laiku suprato, kad nieko nebus, apie ką kalbėjo kino žinovai, tad jis nustūmė juostos premjerą į vasarį ir tuo pačiu leido pasireikšti Martino Scorseses „Volstryto vilkui“. Iš tiesų, tai puikus komercinis ėjimas, nes filmas labai skiriasi nuo praeitų George‘o darbų. Tai nuotykinis ir ganėtinai šmaikštus nuotykis, paremtas tikrais įvykiais, aprašytais bestseleriu tapusioje knygoje. Kas turėjo galimybę pasiskaityti literatūrinį kūrinį, tai akivaizdžiai pamatys, jog filme perteikta būtent tokia pati atmosfera, kuri lydėjo skaitant knygą.

Nusakyti filmo žanrą visiškai nesunku – tai karinė nuotykių drama. Iš tikrųjų, tai jokių karo veiksmų filme beveik nėra. Jeigu kas nors galvos, kad čia bus panašu į Steveno Spielbergo režisuotą karinį epą „Gelbstint eilinį Rajaną“, tai smarkiai klys, nes filmas savo rodomu veiksmu labiausiai primena „Indianos Džounso“ nuotykius. Teko girdėti ir tai, kad filmą lygina su Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, tai dar vienas grubus nonsensas. Netgi stilistiškai filmai skiriasi, o ką kalbėti apie siužetinę liniją ir jo turinį. Atsižvelgiant į bendrą kontekstą, tai nebent „Oušeno vienuoliktukas“ artimiausias šiam filmui. Čia taip pat surenkama specialistų komanda, kurios vienas vienintelis tikslas – pavogti turtus. Pavadinti filmą nuotykine drama irgi galima, nes visą rodymo laiką rodoma ganėtinai šmaikšti situacija ir pati misija, kurios veiksmas rutuliojasi žvaliai. Filme netrūksta įtampos. Su kiekviena nauja scena ji auga, kol galiausiai prieinama prie galutinio taško, nulemiančio visos operacijos pasisekimą. Šioje filmo dalyje akivaizdžiai matomas „Operacijos Argo“ nuplagijavimas. Matyt Clooney‘is taip buvo pamalonintas Oskaru už geriausią metų filmą, jog pabandė pasinaudoti šiuo triuku antrą kartą. Tai vienintelė neskaniausia šio pasakojimo vieta, privertusi nelabai gražiai pagalvoti apie žinomą aktorių.

Pati tematika labai politizuota, tačiau nieko keisto tame nėra, visi puikiai žinome, kokių politinių pažiūrų yra ponas Clooney‘is. Operacijos apipavidalinimas, nors ir patriotiško konteksto nuotykis, tačiau, atvirai pasakius, to ir reikėjo. Iš tiesų, kaip ir knygoje aprašyta, būrys meno specialistų aukojo save, kad pasaulis po karo galėtų grožėtis savo paveldu. Galbūt šiais laikais tai ir atrodo juokinga, kai savanaudžiai žmonės gyvena tik dėl asmeninių tikslų, tačiau pasižiūrėjus į šių vyrų drąsą pasidaro aišku, jog sunkiausiais žmonijai laikais dar buvo pasiaukojimas ir tikras didvyriškumas. Kita medalio pusė šiek tiek silpnesnė. Filmo dialogai pernelyg suspausti, nėra kokių nors firminių frazių ar įsiminamų veikėjų, kurie galėtų savo charizma pakelti filmo lygį į didesnes aukštumas. Šiuo atveju filmas praranda savo veikėjų potencialą, kuris buvo vaizduojamas ant jį pristatančių stendų ir plakatų. Surinktas būrys žinomiausių aktorių, tačiau jų suvaidinti veikėjai visiškai neišsiskiriantis iš minios. Kiekvienas iš filmo herojų atitinkamai plačiai pristatomas, tačiau atsižvelgus į bendrą juostos vaizdą, tai vienintelis Frankas Stoukas buvo išryškintas. Nenuostabu, jį vaidino filmo režisierius.

Trukumų filmas turi ir išties ne tokių mažų. Karinis siaubas vaizduojamas fone atrodo pernelyg pasakiškai. Trūksta kraujo, brutalumo ir tikroviškumo atmosferos. Knygoje, nors ir vaizduojamas tokio pat pobūdžio vaizdas, tenka nuliūsti, jog Clooney‘is nepabandė šiek tiek peržengti literatūrinio kūrinio barjerą ir savo ruoštu atkurti vokiečių nusiaubtą pasaulį, interpretuojant jį žymiai grubesnėmis scenomis. Filmo cenzas pasikeistų, tačiau kartu priduotų filmui atitinkamo šarmo ir didesnio rimtumo. Juosta labai smagi peržiūrai ir puikiai pramogai kine, tačiau tikėtis stebuklo irgi nereikia, visgi tai ne meninio lygio darbas, kuris pretenduotų į kokį nors pasaulinį pripažinimą. Tenka dabar laukti su nekantrumu žymiai rimtesnio režisieriaus sugrįžimo su kitu savo projektu, kuris vėl leistų jam atsidurti tarp stipriausių pasaulio kino kūrėjų, siekiančių Oskaro.

Techninė juostos pusė

Filmo produkcijos lygis labai aukštas, bet čia, kaip ir kiekviename režisuotame Clooney filme, matosi gerai investuotas biudžetas. Filmo dekoracijos autentiškai atkuria ano laikotarpio atmosferą. Sugriauti pastatai, architektūra ir mados tendencijos atkuriamos be kokių nors priekaištų, o viską vainikuoja kompiuterizuotas fonas, kuris bent jau kažkiek bandė perteikti karo padarinius.

Filme netrūksta ir gero garso takelio, kuris savo ritmiškomis melodijomis pagyvina veiksmo siužetinę linija, o kartu ir sukuria malonų nuotykių perpildytą bendrą istorijos kontekstą. Kartu garso montažo darbas prideda jėgos sprogimams ir kitiems kariniams veiksmams, kurių filme nėra tiek daug, kaip norėtųsi.

Operatorius taip vaizdžiai perteikė kiekvieną svarbų ir filme aptariamą meno kūrinį, jog bent jau per ekrano prizmę galėjome su jais susipažinti. Tikrai ne daugelis žmonių domisi menais, tad filmo metu jiems bus pristatyta tikra pamoka ir galbūt po šios vaizdingos operacijos parodymo atsiras dar daugiau meno mylėtojų.

Filmo montažo darbas prasčiausias techninės pusės dalyvis. Kelios scenos atrodo taip, lyg jas nukarpytų, todėl iš dalies tam tikrais momentais nukenčia siužetinės linijos stabilumas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visas žvaigždžių pulkas, pasirašęs suvaidinti pas George‘ą, nesuklydo. Jų pavardės privertė bėgti ir pasižiūrėti šio nuotykinio veikalo kine. Nors personažai pernelyg paprasti ir nieko išsiskiriančio neparodo, tačiau bent jau didžiausias malonumas buvo stebėti kiekvieną iš jų didžiajame ekrane.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs filmo režisierius kaip ir visuomet apsipatenkinęs ant savo pečių laikė visą filmą. Būtent jo personažui buvo leista labiausiai pasipuikuoti ekrane, bet, kaip jau ankščiau minėta, nuostabu nebuvo.

Mattas Damonas, senasis režisieriaus draugas dar iš „Oušeno“ laikų, taip pat neparodo nieko įsimintino. Jo vaidmuo netgi vienas iš silpniausiai išreikštų, tačiau vaidybos prasme aktorius pasirodo iš labai geros pusės.

Vienas iš įdomesnių filmo veikėjų – Cate Blanchett vaidinama Klara. Aktorė dar kartą parodo, jog vaidybos prasme ji gali konkuruoti su bet kokia kita šios profesijos atstove. Tikėkimės, jog šiais metais ji triumfuos ir Oskaruose už puikų vaidmenį Woody Alleno filme.

Papildomų aktorių gvardija, susidedanti iš charizmatiškų Johno Goodmano, Jeano Dujardeno, Bobo Balabano, Billo Murray ir Hugho Bonneville‘io, kaip jau pastebėta anksčiau, neparodė jokių įspūdingų ir įsimenamų vaidmenų, tačiau jų buvimas šiame filme priduoda jam labai didelės galios.

Verdiktas

„Brangenybių medžiotojai“ – tai nuotaikingas ir visai nenuobodus nuotykinis Antrojo pasaulinio karo tematikos filmas, kuriame žiūrovai galės iš arti susipažinti su neišgalvota bei tikrai faktas paremta neįtikėtina istorija, apipavidalinta autentiškomis dekoracijomis, puikiais kostiumais, įspūdingu būriu aktorių ir pakenčiama Gerorge‘o Clooney‘io režisūra.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 7/10

Didžioji skuzdėlyčių karalystė / Minuscule – La vallée des fourmis perdues


Premjera: Sausio 3, 2014Minuscule - La vallée des fourmis perdues
Premjera Lietuvoje: Vasario 21, 2014
Kino platintojas: Acme Films, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 80 min.
Žanras: Animacinis
Šalis: Prancūzija
Režisavo: Hélène Giraud

IMDB – 6.9/10
RottenTomatoes – 100/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 19 444 822 $

Siužetas

Ramiame slėnyje paliktas pikniko krepšys įplieskia mirtiną, dviejų skruzdžių genčių konfliktą, kuris į mūšį įtraukia ne tik abiejų klanų narius, tačiau ir aplinkinius vabalus.

Buvaukine.lt sako:

„Cukraus karalystė“

Prancūzų animatorių duetas Helene Giraud ir Thomasas Szabo jau 2006 metais pristatė itin naujovišką ir vos ne dokumentinio pobūdžio animacinį serialą apie vabzdžių gyvenimo peripetijas, kuris susilaukė nemažo pasisekimo tiek režisierių gimtinėje, tiek visoje Europoje. Lietuvoje galima prisiminti tai, kad buvo išleisti serialo DVD rinkiniai, kuriuos su malonumu pirko mūsų gyventojai. 2012 metais pasibaigus serialo rodymui, kūrėjai bando perkelti visą savo idėją į plačiuosius vandenis ir tiek mažiems, tiek dideliems žiūrovams pristatyti dar vieną įdomią istoriją kino ekranuose.

Filmo kūrėjai kviečia į išties svajingą kelionę po mažiausių gamtos gyventojų nuotykius, kuriuose galėsime pamatyti, jog net ir pats mažiausias sutverimas gali stoti į nelygią kovą dėl savo tiesų.

Apie ką mes čia…

Darbingi juodi skruzdėliukai vieną dieną aptinką tikrą „aukso kasyklą“. Jiems pasiseka atrasti visą cukraus dėžutę, kuri priverčia juos pasijausti gyvybingesniais. Norėdami pasidalyti su visa savo gentimi, darbštuoliai turi vieną tikslą – nugabenti dėžutę į savo skruzdėlyną. Deja, tai nebus paprasta kelionė, nes iš visų pusių juos sups pavojingi priešai, kuriems irgi reikia jų išskirtinio lobio.

Kūrinio vidus

Kas jau yra matęs animacinį serialą apie vabzdžių nuotykius, gali įsivaizduoti, jog ir pilnametražiame filme žiūrovo lauks puikus humoras ir visai netradicinis animacinis nuotykis. Kas dar nežiūrėjęs šešių minučių trukmės serijų, tam tai bus naujas atradimas animaciniame žanre, tačiau, be abejo, filmas gali ir nepatikti dėl savo neįprasto formato. Žmonės šiais laikais, o ypač vaikai, per daug išlepinti Holivudinės produkcijos, todėl skruzdėliukų nuotykiai jiems gali pasirodyti tiesiog neįdomūs ir labai monotoniški.

Pristatant savo projektą kūrėjai padarė vieną didėlę klaidą. Tai buvo išties nemalonus ir šiek tiek liūdinantis akibrokštas, kai juostos anonse parodytas visas siužetinės linijos veiksmas nuo A iki Z. Neliko jokios intrigos, todėl peržiūros suteikiamas malonumas tiesiogiai nukenčia. Tie, kas nematė video, pristatančio šį animacinį projektą, turėtų patirti žymiai daugiau įspūdžių. Filmo centre atsiduria skruzdėlių karalystė, tačiau tai nereiškia, kad veiksmui įsibėgėjus bent jau trumpam nepasirodys kiti serialo veikėjai. Kas tokie? Tegul tai išlieka paslaptimi, nes buvo tikrai malonu pamatyti kelis žinomus padarėlius, kurie padaro peržiūrą dar malonesne.

Juosta ir jos istorija, tai pamokantis pamatas kiekvienam vaikui, kurie filmo metu pamatys kas yra tikra draugystė, darbštumas, kova dėl savo ir artimųjų gerovės. Nereikia jokių dialogų, užtenka veiksmais perteikti pagrindinę mintį, ką prancūzų animatoriai puikiai sugeba padaryti. Filmas kupinas nenuvalkioto humoro, todėl peržiūros metu ne kartą ir ne du galima smagiai pasijuokti iš visų kuriozinių situacijų. Veiksmas irgi labai žvalus, o kas svarbiausia, judant link pabaigos viskas pasidaro pernelyg dinamiškai perteikiama. Netgi finalinės scenos, primenančios „Įsikūnijimą“, atrodo įspūdingai. Maloniausia dar tai, kad pats veiksmas vyksta realiame pasaulyje, nėra jokios fikcijos, todėl bendras vaizdas primena dokumentinį filmą. Tiems žmonėms, kurie nematę originalaus serialo, bus tikrai smagus atradimas ir po filmuko peržiūros daugelis nubėgs ieškoti animacinio serialo.

Filmukas ir jo kūrėjai įrodo, jog net turint visai menką biudžetą galima padaryti puikų ir nebanalų darbą, kuris džiugins žiūrovus kino salėse. Dėl vieno gaila – žmonės nesupranta, jog tokiais darbais galima auklėti vaikus, nes propaguojamas gėris čia yra žymiai nuoširdesnis nei daugelyje amerikietiškų produktų, kuriuose jau po truputį pradedama pastebėti vulgarumo ir tualetinio humoro pėdsakų.

Techninė juostos pusė

Tikroviškas fonas, kuriame nupiešti veikėjai, atrodo žymiai maloniau nei vien kompiuterine grafika dominuojantys projektai. Nors vabzdžiai atrodo kaip nupiešti, tačiau bent jau tikroviškumo jausmas nedingsta į juos žiūrint. Kiekvienas padarėlis išraiškingas ir mielas akiai, net ir pagrindiniai antagonistai, pasiryžę sunaikinti darnią darbštuolių koloniją. Kartu filmą pagražina ir 3D formatas, kuris, tenka pripažinti, net labai tiko šiai istorijai. Visai kokybiškai perteiktas vaizdas sugeba perkelti mus į veiksmo epicentrą. Pasitelkiant vaizduotę kino salėje galima pajusti net žolės.

Muzikinė filmo palyda irgi visai išraiškingai perteikia bendrą nuotykio atmosferą, kuri meistriškai apibudina rodomas scenas. Veiksmas garso pagalba sugeba perteikti bendrą mintį. Kartu prie to prisideda garso montažo jėga, kuris efektingesnėse scenose sugeba akimirkai prikaustyti prie kėdžių.

Operatoriaus darbas, kuris atliko nemenką vaidmenį šiame nuotykyje, visai vaizdingai sugebėjo perteikti fono svarbą. Menkiausios detalės pagražino bendrą kompoziciją, kuri iš tolo atrodo kaip kokia vasaros fotografijų kolekcija. Gražu ir šilta.

Verdiktas

„Didžioji skruzdėlyčių karalystė“ – tai nestandartinės, sodraus humoro animacijos pavyzdys, kai nenutolstant nuo realybės ir vien tik veikėjų veiksmais galima perteikti tiek daug puikiai apgalvotų minčių, o kartu ir propaguoti vien tik geriausias vertybes.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: