Monthly Archives: January 2014

Išgelbėti poną Benksą / Saving Mr. Banks


Premjera: Lapkričio 29, 2013Saving Mr. Banks
Premjera Lietuvoje: Sausio 31, 2014
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 125 min.
Žanras: Drama
Šalis: JAV, Didžioji Britanija, Australija
Režisavo: John Lee Hancock
Vaidina: Emma Thompson, Tom Hanks, Colin Farrell, Paul Giamatti, Bradley Whitford

IMDB – 7.8/10
RottenTomatoes – 81/100
Metacritic – 65/100

Filmo biudžetas – 35 000 000 $

Filmo pajamos – 94 024 502 $

Siužetas

Kadaise garsusis Voltas Disnėjus dukroms pažadėjo sukurti filmą, paremtą mėgstamiausia jų knyga – Pamelos Travers „Mere Popins“. Deja, vienas garsiausių pasaulio kino kūrėjų negalėjo ir įsivaizduoti, jog pažado ištęsėjimui jam prireiks kone dviejų dešimtmečių…

Buvaukine.lt sako:

„Popins prieš Peliuką Mikį“

Kino scenaristas ir režisierius Johnas Lee Hancockas, žiūrovams padovanojęs itin puikias ir gyvenimiškas dramas, kaip Clinto Eastwoodo režisuotą „Tobulas pasaulis“, kuriam jis parašė scenarijų ir labai jautrų, jau paties kūrėjo režisuotą 2009 metų pasakojimą „Nematoma pusė“, pavergusį daugelį žiūrovų visame pasaulyje, pristato dar vieną įsimintiną projektą.

Šį kartą kino kūrėjas kviečia žiūrovus atsidurti septintajame dešimtmetyje, Holivude, kuriame įtemptai vyksta darbai dėl „Merės Popins“ perkėlimo į didžiuosius ekranus ir kova tarp pono Disnėjaus ir knygos autorės dėl vizijos ekranizuojant populiarųjį literatūrinį kūrinį.

Apie ką mes čia…

Voltas Disnėjus jau dvidešimt metų bando gauti leidimą ekranizuoti visų mėgstamą pasakojimą apie auklę Merę Popins, tačiau tai jam sekasi sunkiai. Žinomas animacijos tėvas susidūrė su principinga britų rašytoja, viso pasaulio skaitytojams padovanojusia šią neįtikėtinai šiltą istoriją, kuri tiesiog nenori, kad iš jos kūrinio amerikiečiai pasišaipytų. Ilgas kelias link didingo filmo pastatymo prasideda ne kur kitur, o pačiame Holivude.

Kūrinio vidus

Lygiai prieš metus pasirodęs filmas apie Alfredą Hičkoką ir jo bandymą sukurti „Psichozę“ taip pakerėjo Holivudą, jog lygiai po metų pristatomas vos ne identiškas projektas, kuriame žiūrovams vaizdžiai parodomas dar vieno garsaus filmo kūrimo procesas. Išties, kažkas pasakytų, jog Holivudo scenaristams trūksta fantazijos, todėl pradėjo kurti filmus apie kitų filmų pastatymą. Iš vienos pusės, atrodytų tiesa, tačiau tokie filmai kaip šis parodo visą kinematografijos sunkumą ir supažindina eilinį žiūrovą su filmavimo užkulisiais. Tokiais būdais ir paprastas žiūrovas, kuriam kinas tik pramoga, sužino daugiau apie patį kiną. Tokios juostos lavina ir leidžia pamatyti visą kino kūrimo grožį, kuris yra tiesiog užslėptas.

Filmas prasideda nuo labai įdomios ir magiškos vietos – rašytojos namų. Jau nuo pirmų akimirkų jaučiama juostos šiluma ir detalumas. Veiksmas susikoncentruoja į Pamelos Travers pristatymą. Pamatome stiprios moters paveikslą, kuris giliai viduje yra jautri ir labai pažeidžiama asmenybė, kuriai jos literatūrinis kūrinys reiškia daugiau už patį gyvenimą. Pasidomėjus pačios rašytojos biografija, matome labai tikslų jos apibūdinimą. Scenaristai pristatydami šią garsią moterį pasidarbavo išties puikiai. Kartu matome ir britiškos kultūros subtilybes. Pabrėžiama rašytojos erudicija, jos manieros, pasaulėžiūra. Atvykus į Los Andželą, į Holivudą, viskas pasikeičia. Matome laisvai bendraujančius žmones ir jų gyvenimo būdą. Pats Voltas Disnėjus pristatomas kaip labai atsipalaidavęs žmogus. Žinoma, tai tik uždanga tikrojo Volto, kuris, kaip visi žinome, buvo tironas ir žmogus, mėgstantis labai viską kontroliuoti. Tokia abiejų personažų ir istorinių asmenybių priešprieša leidžia žiūrovams puikiai praleisti laiką kino salėje ir peržiūros metu stotį į vieno ar kito personažo pusę ir palaikyti jo požiūrį į situaciją. Kartu neapsieinama ir be sodraus ir puikiai pateikto humoro, kuris stipriai papildo filmo scenų prasmę. Ironija ir sarkazmas – tai vienas svarbesnių filmo aspektų.

Siužetinės linijos išplėtojimas ir pačios istorijos išdėstymas ekrane irgi labai patrauklus. Nors visi puikiai žinome, koks bus juostos finalas, tačiau įtampa filmo eigoje visgi atsiranda ir kartu padaro nemažą įtaką peržiūrai, kuri pavirsta į intriguojančią istoriją. Išties smagu, kai jaudiniesi dėl kūrinio, kurio ateitis priklauso nuo kelių žmonių susitarimo. Prisiminus pačią 1964 metų juostą, kuri tiesiog stulbinamai pateikta, galima įsivaizduoti, kiek jėgų ir nervų kainavo tiek vienai, tiek kitai pusei, kad jų bendras kūrinys išvystų dienos šviesą. Tokiais tempais ir siužetinės linijos privalumais filmo režisierius tiesiog privalo pakerėti bet kokį žiūrovą, kuris po peržiūros galbūt ir nubrauktų ašarą. Taip, tai tikrai tiesa, kad po filmo galima susigraudinti. Būtent tokį poveikį ir sukuria šis filmas, kuris savo lengvu, bet, kartu, įdomiu turiniu prikausto prie kedės dvejoms valandoms ir nepaleidžia iš šios pasakiškos vizijos iki pat jos finalo, kuriame, kaip ir kiekviename Disnėjaus filme, galima atrasti puikų moralą apie gyvenimo vertybes.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas išties atrodo nepriekaištingai. Labai gerai sudėliotos foninės spalvos, sudarančios bendrą vaizdą, primena vintažinį, anų laikų filmų modelį, kuris daugelį žiūrovų sugeba pakerėti ir dabar. Kaip pavyzdį galima paimti legendinio Billie Wyldero juostas ir jų stilistiką bei paties Disnėjaus prodiusuojamus vaidybinius filmus.

Filmą ir jo atmosferą puikiai perteikia kokybiškas garso takelis. Visos grojamos kompozicijos puikiai papildo scenas ir pabrėžia jų atmosferos būsenas, kurios gana dažnai kinta. Garso montažas irgi prisideda prie teigiamo atsiliepimo. Pats filmo vaizdas sujungtas su muzika užburia, todėl ekrane sukurta magija verta labai didėlės pagarbos juostos kūrėjui.

Vienu didesniu filmo pliusu tampa operatoriaus darbas. Jis dominuoja visoje juostoje. Kameros darbas kiekvieną personažą perteikia labai vaizdžiai, iš šono detaliai supažindina mus su kino kūrimo procesu ir, svarbiausia, sugeba apčiuopti kiekvieną svarbią juostoje rodomą detalę ir daiktą. Visa tai virsta į simbolius, vaizduojančius tiek patį Voltą, tiek Pamelą.

Montažo darbai taip pat nekelia jokių priekaištų. Istorija ir jos pateikimas visiškai nenukenčia, nėra loginių klaidų ir pačios istorijos koncepcija nebuvo pažeista. Viskas susižiūri vienu akimirksniu. Tokiuose filmuose toks montažas – tikras lobis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Labai keista matyti, jog nei Tomas Hanksas, nei Emma Thomson, atlikę pagrindinius vaidmenis filme, nebuvo nominuoti JAV kino meno ir mokslo akademijos. Labiausiai keista dėl Pamelos Travers atlikėjos.

Emma Thomson, suvaidinusi pagrindinį moterišką vaidmenį filme, nuo pat pradžios iki galo neatsisakė savo dramatiško ir itin subtilaus personažo perteikimo, todėl stebėti jos vaidybą ekrane yra vienas didelis malonumas. Lygiai toks pat jausmas, kaip žiūrėti į Meryl Streep atliktą pagrindinį vaidmenį neseniai mūsų kino ekranuose pasirodžiusioje juostoje „Šeimos albumas: rugpjūtis“.

Tomas Hanksas 2013 metais du kartus pradžiugino kino žiūrovus ir savo gerbėjus skirtingais ir itin puikiais personažais. Čia Oskariniam aktoriui atiteko garbė įkūnyti patį Voltą. Kiekvienas aktorius neatsisakytų tokios garbės, todėl vien jau iš tos perspektyvos galima teigti, jog Tomas tikras laimės kūdikis. Kalbant apie jo suvaidintą veikėja, čia taipogi sunku prie ko nors prikibti. Pasižiūrėjus senus Disnėjaus įrašus ir pasidomėjus personą, matome analogišką vaizdą. Aktorius pasidarbavo iš peties, todėl filmo metu matome tokį Disnėjų, koks jis ir buvo. Tiek manieromis, tiek kalbėsena, tiek charakteriu.

Dviejų aktorių ir jų vaidinamų personažų priešpriešą papildo puikus antraplanių aktorių kolektyvas, kurį sudaro Paulas Giamattis, Colinas Farrellas, Jasonas Schwartzmanas, Bradley‘is Whitfordas ir B. J. Novakas. Išties, solidus papildymas, kuris savotiškai privertė pagrindinius aktorius atskleisti savo personažus tinkama linkme.

Verdiktas

„Išgelbėti poną Benksą“ – tai itin atviras, jausmingas, nuoširdus, graudinantis ir savo fonu kerintis pasakojimas apie legendinio Volto Disnėjaus pastangas ekranizuoti ne mažiau populiarios rašytojos knygą. Filme taip pat netrūksta tiesiog puikios pagrindinių aktorių vaidybos, įtikinamos ir įtraukiančios siužetinės linijos bei stipraus pamokslo pačioje pabaigoje, būdingo visiems žinomo animacijos tėvo sukurtiems filmams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Advertisements

Narsusis riteris Justinas / Justin and the Knights of Valour


Premjera: Rugsėjo 12, 2013Justin and the Knights of Valour
Premjera Lietuvoje: Sausio 24, 2014
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 90 min.
Žanras: Animacinis
Šalis: Ispanija
Režisavo: Manuel Sicilia
Vaidina: Antonio Banderas, James Cosmo, Michael Culkin, Charles Dance, Tamsin Egerton

IMDB – 6.0/10
RottenTomatoes – 8/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 16 469 222 $

Siužetas

Justinas gyvena karalystėje, kurioje beveik nebėra riterių ir vyrauja biurokratija. Jo svajonė – tapti vienu iš Garbės riteriu, tokiu, kokiu buvo jo senelis. Justino tėtis Redžinaldas siekia, kad jo sūnus sektų jo pėdomis ir būtų įtakingas advokatas, o ne vaikytųsi kvailą pasenusią svajonę.

Buvaukine.lt sako:

„Riteristės ypatumai“

Ispanų animatorius ir režisierius Manuelis Sicilia, 2008 metais sukūręs animacinį filmuką „Dingęs lūšiukas“, tęsia bendradarbiavimą su vienu žinomiausių Holivudo ispanu – Antonio Banderasu ir pristato antrą bendrą projektą.

Duetas kviečia įvairaus amžiaus žiūrovus atsidurti pasakiškoje viduramžių karalystėje, kurioje dominuoja drakonai, riteriai ir kiti to laikotarpio personažai, dovanojantys tikrą nuotykių ir humoro fiestą kiekvienam.

Apie ką mes čia…

Justinas jau nuo darželio svajojo tapti riteriu kaip jo senelis, seras Rolandas. Deja, vaikinui nepasisekė, nes, kol jis užaugo, buvo priimtas įstatymas draudžiantis riterystę. Nusivylęs Justinas palieka karalystę ir iškeliauja į ilgą kelionę įgyvendinti savo labiausiai trokštamą svajonę.

Kūrinio vidus

Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau viduramžių tematikos animacinių filmų, kas iš tiesų labai džiugina akis. Galima teigti, jog po „Pixarų“ 2012 metų raudonplaukės viešpatavimo kino ekranuose, kitos studijos vis labiau susidomėjo šia itin plačia ir turtinga visata. Ne išimtis ir ispanai. Kartu su Banderaso pagalba, projektas pamatė dienos šviesą ir padarė tai gana sėkmingu laikotarpiu.

Klasikinės pasakos apie riterius, princeses ir drakonus visada traukdavo dėmesį, todėl kūrėjams puikiai pavyko perteikti anų laikų atmosferą. Žinoma, tai padarė pernelyg švelniame kontekste, nes visi puikiai žinome, kokie buvo viduramžiai, tačiau būtent legendų ir padavimų motyvais atkurtas riterių pasaulis atrodo išties kokybiškai. Pati istorija primena daugelį kitų tokio pobūdžio pasakojimų, bet ir joje yra atskiro šarmo ir naujovių. Viskas sutapatinta su karaliaus Artūro legenda, todėl Justiną galima lyginti su legendiniu Britanijos valdovu. Tokį pat kelią nukeliavęs Justinas patiria daug skausmo, atranda meilę, suranda naujus draugus ir, svarbiausia, siekia savo tikslo. Pasakojimas būtent apie tai ir yra. Kaip pasiekti to, ko norisi labiausiai ir kai visi aplinkui yra nusiteikę prieš tave.

Siužetinės linijos pateikimas visai patrauklus. Nors daugelis scenų bendrame istorijos fone atrodo per daug banaliai, tačiau pasakojimo maniera nėra nuobodi. Žinoma, scenos papildytos gana geru humoru, be kokių nors tualetinio pobūdžio pokštų, kaip tai būdinga amerikietiškai produkcijai. Tame ir yra skirtumas tarp daugelio europinio kino ir JAV brukamų standartų bei jų neskanaus humoro, kuris kišamas net į animaciją, skirtą vaikams. Taip pat, filmo metu galima pamatyti puikias užuominas apie draugystės svarbą, meilę ir atsidavimą bendražygiams. Filmas moko gėrio ir propaguoja jį. Kartu pamatome, kad siekti riterystės gali kiekvienas, nesvarbu kokiame laikotarpyje jis gyvena. Svarbiausia išlikti žmogumi, kuriuo galima pasitikėti ir sekti jo pavyzdžiu.

Scenarijaus atžvilgiu reikėtu šiek tiek padirbėti, nes filme matome pradžią ir Justino norą tobulėti, tapti riteriu. Po to seka ilgos ir varginančios treniruotės, ir galiausiai finalas, kuriame pasigęstame didingo mūšio. Justino drąsą ir ryžtą apsaugoti karalystę kūrėjams reikėjo parodyti šiek tiek galingiau. Galiausiai pamatome tik mažą pasipriešinimą. Filmas taip ir pasibaigia, tad jei kūrėjai patirs finansinę sėkmę, tai ateityje sulauksime antros dalies. Galbūt režisierius to ir siekė – sukurti franšizę apie Justino nuotykius, kurie tęstųsi ilgus metus. Galima to palinkėti ir mums, nes tokie filmai tikrai puikiai sugeba mokyti vaikus tik geriausio.

Techninė juostos pusė

Animacijos pavyzdys, deja, nėra toks šviesus kaip scenarijus ir siužetiniai istorijos vingiai. Vizualiai spalvos sudėliotos labai gerai, jaučiasi patrauklumas, tačiau bendras fonas iki galo neišdirbtas. Pritrūksta detalumo ir efektingumo. Labiausiai pavykę yra veikėjai, tačiau ir jie sukuria nemalonų plagiavimo efektą. Labai panašių herojų galėjome matyti kituose ispanų animaciniuose filmuose.

Operatoriaus darbas, montažas, garso montažas pakenčiamas, tačiau iš viso to labiausiai išsiskiria garso takelis, kuris, vienas iš nedaugelio techninės pusės komponentų, sugeba sukurti labai smagią nuotykių atmosferą. Šiuo atveju muzikinė palyda tampa geriausia viso filmo dalyvė.

Aktorių kolektyvinis darbas

Originalus filmo variantas labai puikus. Pagrindinius herojus įgarsino tokios žvaigždės kaip Saoirse Ronan, Markas Strongas, Alfredas Molina, Antonio Banderasas ir Julie Walters. Išties puikus aktorių darbas, kuris džiugina visą rodymo laiką.

Deja, to paties negalima pasakyti apie lietuvišką įgarsinimą. Jis tiesiog nykus ir visiškai neatspindintis herojų charakterių. Monotoniškas įgarsinimas pabloginą ir paties filmuko bendrą vaizdą, nesukuria tos smagios ir žaismingos dvasios, kuri jaučiama girdint originalius veikėjų balsus. Gaila, bet tai dar vienas niekam tikęs mūsų šalies dubliažas.

Verdiktas

„Narsusis riteris Justinas“ – tai spalvingas ir vien tik gėrį propaguojantis nuotykis, įvyniotas į viduramžišką tematiką, kuriame dominuoja draugystė, meilė, atsidavimas ir nepaliaujamas norų siekis.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Šeimos albumas: RUGPJŪTIS / August: Osage County


Premjera: Gruodžio 25, 2013August: Osage County
Premjera Lietuvoje: Sausio 24, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 121 min.
Žanras: Drama
Šalis: JAV
Režisavo: John Wells
Vaidina: Meryl Streep, Julia Roberts, Chris Cooper, Ewan McGregor, Margo Martindale

IMDB – 7.4/10
RottenTomatoes – 65/100
Metacritic – 58/100

Filmo biudžetas – 25 000 000 $

Filmo pajamos – 33 359 033 $

Siužetas

Tai žvilgsnis į viskam pasiryžusių Vestonų šeimos moterų gyvenimą, kurių keliai laikui bėgant išsiskyrė, tačiau krizė šeimoje vėl sukerta jų gyvenimus ir grąžina į namą, kuriame jos užaugo ir moterį, kuri jas užaugino.

Buvaukine.lt sako:

„Šeimos susitikimas“

Žymusis Holivudo prodiuseris Johnas Wellsas karts nuo karto bando realizuoti savo užmačias režisuodamas filmus ir serialus. Žinomiausiais jo darbais galima pavadinti ilgametį televizijos hitą „Ligoninės priimamasis“, neseniai televizijos ekranuose pasirodžiusį „Begėdį“ ir puikią 2010-ųjų dramą „Kompanionai“. Dabar kino kūrėjas pristato melancholišką dramą su komedijos atspalviais, kuriuose kiekvienas žiūrovas galės pasistengti atrasti savo šeimos ydas.

Režisierius kviečia stiprių dramų mylėtojus į neapsakomo grožio kelionę po Oklahomos apylinkes, kurios metu bus galima susipažinti su vienos šeimos gyvenimo drama ir jos kasdiene idile.

Apie ką mes čia…

Netikėtai pasitraukus iš gyvenimo šeimos galvai, į laidotuves susirenka visa šeimyna. Nesimatę ilgus metus, dukros su motina ir kitais svečiais bando suartėti, tačiau tai jiems pavyksta labai sunkiai. Prasideda labai didelis konfliktas…

Kūrinio vidus

Pirmieji filmo kadrai ir stiprus vieno iš herojų monologas signalizuoja, kad šioje istorijoje nėra nieko šviesaus, malonaus ir optimistiškai nuteikiančio. Visas purvas, kurį mes pamatysime filme atvaizduoja kiekvienos šeimos portretą. Būtent tuo ir žaidžia juostos režisierius. Jis nori parodyti visą artimo žmonių rato tikrovę, kuris viešumoje pateikiamas iš visiškai kitos perspektyvos nei yra iš tikrųjų.

Veiksmas, iš vienos pusės, labai monotoniškas. Daug filmo scenų vyksta vienoje ir toje pačioje patalpoje, tačiau buitiškumas labiausiai ir perteikia norimą tikrovės atmosferą. Toks poveikis sukuria ir psichologinį spaudimą žiūrovui, kuriam parodyti vaizdai filme bus labai artimi. Visgi kiekvienoje šeimoje iškyla problemų. Vienoje, mažiau pastebimi barniai, kitoje būna pragariška būsena. Galiausiai stipraus konteksto perpildytos scenos tiesiog gali pažeisti jautresnį kino mylėtoją, kuriam visa tai, ką parodo režisierius, jau buvo matyta namie.

Filmo siužetinė linija padalinta į kelis etapus. Svarbiausiu tampa vaikų santykiai su motina, kuriai gyvenimas jau daugelį metų yra nemalonus. Tokios stadijos ir būsenos būdama moteris gali nuvaryti į kapus bet kokį žmogų, o tuo labiau savo vyrą. Netgi jo savižudybę galima pateisinti. Mažai kas pasiryžtų pasilikti su tokiu monstru, net ir patys stipriausi. Vaikai, kaip ir jų motina, nekreipia dėmesio į aplinkinius, stengiasi gyvent savanaudiškai. Žinoma, ne visi. Vienintelė, jautresnė šeimos narė Ivi dar turi žmogiškumo, tačiau spaudimas iš kitų šeimos narių iš jos padaro tikrą mazgotę, kurios niekas nesiklauso. Pripažinkime, dažnai taip būna šeimoje, kad nors ir protingiausias šeimos narys kažką pasako, kiti į jį nekreipia jokio dėmesio. Jis jiems tėra tylus bailys, neturintis nuosavos nuomonės. Tokiais būdais filmo režisierius pristato eilinės šeimos eilinę dramą, virstančią į neapykantos karuselę, kuri vėl, ir vėl sukasi aplink jos nelaimingai nusiteikusius narius.

Personažai labai puikiai kritikuojantys bendrą šeimos vaizdą. Tėvas, kuriam sunku gyventi, isterikė ir gyvenimu nepatenkinta irzli motina, dukra, kuriai nusispjaut ant šeimos, neišgirsta ir visą laiką tylinti dukra bei trečioji, nuolat ieškanti laimės vyrų glėbyje dukra. Žinoma, jų antrosios pusės taip pat dalyvauja šiame nelabai maloniame šeimos susitikime. Bilas atstovauja paklusnumą, Styvas – abejingumą, Čarlzas – nestabilumą. Toks kiekvieno iš juostos herojų portretas sudaro puikų, nepilnavertiškos šeimos pagrindą, kuris bet kuria akimirką gali sugriūti ir daugiau neatsistatyti. Toks šeimos paveikslas vertas viso albumo. Kiekvienoje scenoje atsiskleidžia veikėjo psichologinis portretas. Neblogas istorijos pamatas, kurį kartu papildo ir įtampoje besiklaidžiojanti intriga dėl finalo bei sodrus, gana piktybiškas, bet šarmingas humoras.

Pasibaigiant filmui ir stebint visą šią dramą iki jos ilgai laukto finalo galima pasakyti, jog moralas itin paprastas. Kiekvienoje šeimoje yra savų bėdų, todėl spręsti jas reikia susirinkus visiems bendrai, o ne atsiskirti nuo savo giminaičių, kurie jaučiasi vieniši, pamiršti, nemylimi.

Techninė juostos pusė

Juostos pavidalas irgi gana patrauklus. Puikūs foniniai vaizdai, gerai perteikta provincijos atmosfera ir vieta, kurioje vyksta pats veiksmas sukuria labai neblogą visos istorijos pamatą. Net ir pasiturintys žmonės jaučiasi nelaimingi, Bent jau dažnai tokie pavyzdžiai matomi.

Atmosferai pakaitinti pridedamas puikiai suderintas garso takelis. Jaučiama ne tik intriga, bet ir pati įtampa, kuri nebūdinga tokio žanro filmuose. Filmo metu jaučiasi psichologinis spaudimas, kuris dėka muzikos, tampa dar stipresnis.

Operatoriaus darbas išraiškingai pateikiamas, bet tik tam tikrose atvirose vietose. Jeigu kalba eina apie namų patalpas, tai keliose vietose kamera sužaidžiama labai neatsakingai, todėl nesimato puikaus aktorių susiriejimo ir Meryl Streep vaidybinių sugebėjimo aukštumos. Jos personažai žaidžia mimikomis, todėl nedera slopinti jos šou kameros manevrais ir susikoncentravimu ties nereikšmingais kadrais.

Filmo montažas puikus. Gerai viena su kita suderintos scenos, tad bendras juostos vaizdas atrodo patrauklus akiai ir puikiai atspindi visą režisieriaus darbą. Matosi, jog prie to prisidėjo ir patys Weinsteinai, kurie mėgsta įsiterpti prie finalinio montažo darbų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Įspūdingų aktorių ansambliu „Šeimos albumas“ tikrai gali pasigirti, o ypač Oskarinio kolektyvo darbu, kuris šiais metais kaip tik ir pretenduoja į Kino Akademijos apdovanojimus.

Labiausiai nominuota Oskarui visų laikų aktorė, trijų auksinių statulėlių turėtoja Meryl Streep vėl džiugina visus savo nepriekaištinga ir gana įsimintina vaidyba. Tiesa, jos personažas visą rodymo laiką taip erzina, jog jam jaučiamas ne gailestis, o panieka. Stulbinamai atliktas darbas, kuris dar kartą įrodo, jog tai geriausia pasaulio aktorė.

Julia Roberts, kurią paskutinį kartą buvo galima pamatyti didžiajame ekrane prieš metus pasakoje apie Snieguolę, grįžtą su irgi puikiai atliktu darbu. Žinoma, pasiekti tokias vaidinimo aukštumas kaip Meryl jai nelemta, tačiau šiame filme ji atliko patį stipriausią savo vaidmenį nuo „Erin Brokovič“ laikų. Keista tik viena, jog savo talentą aktorė parodo tik įpusėjus filmui per lemtingą sceną, kurią vaizduoja filmo plakatas. Po to Julia tik džiugina akis ir nepaleidžia žiūrovų iki pat filmo pabaigos.

Daugiau filme nėra jokių staigmenų apart vieno kito gero aktoriaus apsirodymo. Netgi keli nusivylimai jaučiami. Ypač skaudžiausia buvo matyti visai pilką ir neįdomiai išreikštą Čarlzą, kurį suvaidino vienas geidžiamiausių pasaulio aktorių – Benedictas Cumberbachas. Erzina ir labai netalentinga Abigail Breslin, kurios geriausias pasirodymas tėra, ir reikia manyti bus, filme „Mažoji mis“. Ewanas McGregoras ir Chrisas Cooperis, nors ir pridavė juostai žavesio, tačiau jų veikėjai irgi nepadaro kokio nors stipresnio įspūdžio. Malonu ekrane matyti vėl kadaise labai populiarią Juliette Lewis. Jos veikėja po Meryl ir Julios personažų labiausiai spindi ekrane. Taip pat galima teigti, jog šiame filme pirmuoju smuiku žaidžia būtent moterys, kurios nustato savo taisykles kiekvienoje stipresnėje scenoje.

Verdiktas

„Šeimos albumas: rugpjūtis“ – tai itin atvira ir stiprų kontekstą turinti drama apie nedarnios šeimos idilę ir jos buitiškas problemas, simbolizuojančias tik didžiausias ydas. Filmą sustiprina nepriekaištinga pagrindinių aktorių vaidyba, puikiai pateikiama įtampa ir iki pat galo išlaikyta intriga.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Aš, Frankenšteinas / I, Frankenstein


Premjera: Sausio 22, 2014American Hustle
Premjera Lietuvoje: Sausio 24, 2014
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 95 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo
Šalis: JAV, Australija
Režisavo: Stuart Beattie
Vaidina: Aaron Eckhart, Yvonne Strahovski, Miranda Otto, Bill Nighy, Jai Courtney

IMDB – 5.5/10
RottenTomatoes – 5/100
Metacritic – 27/100

Filmo biudžetas – 65 000 000 $

Filmo pajamos – 1 786 227 $

Siužetas

Mokslininko Frankenšteino sukurtas monstras Adamas įstringa tarp dviejų pasaulių, kur dėl valdžios žemėje kovoja chimeros ir demonai. Abi nuo pasaulio pradžios kovojančios rasės į Adamą atkreipia dėmesį dėl jo nemirtingumo. Trokšdamos atskleisti, pasisavinti ir pasinaudoti monstro paslaptimi, chimeros ir demonai visas jėgas meta Frankenšteino kūrinio medžioklei.

Buvaukine.lt sako:

„Dangaus ir pragaro kova dėl nemirtingumo“

Žinomas Holivudo scenaristas Stuartas Beattie‘is, parašęs visiems žinomos „Karibų piratų“ serijos scenarijus ir prisidėjęs prie tokių juostų, kaip įtempto siužeto trileris „Nakties įkaitas“ ir 2008 metais pasirodžiusio karinio epo „Australija“, sukūrimo, pristato savo pirmą asmeninį projektą, pasirodantį plačiuosiuose kino ekranuose.

Rašytojas kviečia pamatyti dar vieną gėrio ir blogio kovą tarp dangaus ir pragaro, kurioje viską nulems padaras, sukurtas britų rašytojos Mary Shellie namuose prieš du šimtus metų.

Apie ką mes čia…

Bepročio mokslininko sukurtas padaras gyvena tarp mūsų jau du šimtmečius. Jis kovoja su nelabaisiais ir kartu su dangaus tarnais bando pasipriešinti pragarui. Deja, blogis vis labiau kyla į paviršių, o tamsos armijos dauginasi neregėtu greičiu, todėl visa žmonija atsiduria ant žūtbūtinio karo slenksčio. Vieninteliu ginklu šiame kare tampa sielos neturintis klajoklis – Frankenšteinas.

Kūrinio vidus

Pirmasis filmas apie Frankenšteiną pasauliui pasirodė prieš daugiau nei šimtą metų – 1910-aisiais. Žinoma, tais laikais net ir trumpametražis filmas galėjo sukelti tikrą siaubą, tačiau niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad 1931 metais sukurtas filmas sukels tokį ažiotažą. Žinomas padaras tapo vienu svarbiausių ano laikotarpio kino reiškiniu ir vienu iš stipresnių siaubo žanro pionierių. Po to prasidėjo labai didelis bumas, tačiau iki 1994 metų joks filmas negalėjo pasigirti tokia išradinga ir tikrai puikiai perteikta knygos istorija, kaip James‘o Whale‘o sukurta juosta. Prieš dvidešimt metų pasirodęs filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robertas DeNiro, irgi pakerėjo gerai išlaikyta atmosfera bei istorijos pateikimu. Deja, filmas nebuvo itin populiarus pajamų prasme. Po dešimtmečio galėjome išvysti dar vieną pasakojimą, tačiau ten jau dominavo ne kas kitas, o legendinis „Van Helsingas“. Nuslūgus aistroms dėl monstro, pasaulį užvaldė vampyrai. Lygiai dešimt metų teko laukti naujos Frankenšteino vizijos ir pagaliau atėjo ta akimirka, kai pasauliui žinomas pasakojimas pasirodė iš visiškai naujos perspektyvos.

Iš karto galima pasakyti, jog sulaukėme visiškai kitokio požiūrio į legendinį romaną, todėl iš dalies galima ir nusivilti. Moderniuose laikuose vykstantis veiksmas šiek tiek sumenkina istorijos atmosferą. Jei būtų rodomas tamsus XVIII amžius, filmas iškart įgautų daugiau žavesio. Dabar turime patrauklų ir išties banalų pasakojimą apie šių dienų padaro klajonę po pasaulį ir kovojimą su įvairiais demonais. Banalu? Taip, tikrai labai banalu, tačiau tuo ir žavi ši istorija, kurios metu galima tiesiog patogiai atsiremti į krėslą ir apie nieką negalvoti, o tiesiog stebėti veiksmo kupiną siužetinę liniją ir kartu stebėtis, kokie nuspėjami šio filmo kūrėjai.

Pirmiausia, tenka atkreipti dėmesį į istorijos neišbaigtumą. Filmas turi išties visai malonią pradžią, kuri nėra iki galo išvystyta. Padaro klajojimas ir jo pasipriešinimas blogiui per du šimtus metu visiškai neatskleistas. Viskas prasideda naujajame pasaulyje. Taip pat, siužetas labai jau primena ankstesnius filmo kūrėjų „Kitus pasaulius“ ir tiesiog identiškai pateikiama istorija Guilliermo Del Toro filme „Pragaro vaikis“. Jeigu to nebūtų gana, tai pats veiksmas pernelyg supaprastintas. Viskas atrodo gražiai, dvikovos efektingos, netgi kartais pernelyg „kietos“, tačiau nėra normalios herojų linijos, kurioje jie atsiskleistų. Pats pagrindinis filmo veikėjai labai neišdirbtas. Pagrindinis antagonistas irgi žiūrisi tiesiog naiviai. Neparodoma jokia galia, tik keli susidūrimai, kuriuose vienas jų laimi.

Juokingiausia, jog filmo kūrėjai jau iš pradžių žinojo, kad filmui reikia pridėti kuo daugiau nesąmoningų veiksmo scenų, neišdirbtų specialiųjų efektų ir daug sprogimų, kad žiūrovas kuo paprasčiau sukramtytų jų produktą. Tokiais atvejais pagalvoji, kad kam vaikščioti į kiną, kai galima pasižiūrėti kokį MTV ir ten pamatyti spalvingus vaizdo klipus, kuriuos ir priminė visas šio filmo bendras vaizdas. Brutalus, bet betikslis darbas, kuriame einant link pabaigos pasidaro ne tik kad nuobodu, bet kartu ir nejauku dėl visos makalynės, kurią režisierius paliko finaliniam mūšiui. Atmetus tokį finalą, filmas tikrai būtų žymiai malonesnis ir geresnis savo turiniu

Apibendrinant pamatytą filmą norisi tikėtis, jog greitu metu bus sukurta normali romano ekranizacija, kurioje bus galima pamatyti naują Frankenšteino viziją, kurioje vietos neturės jokie demonai ir angelai, o visas dėmesys bus skirtas istorijai ir personažų išplėtojimui.

Techninė juostos pusė

Visas filmas ir jo veiksmas orientuotas į specialiuosius efektus, kurie dominavo beveik visą filmą. Gražu pasižiūrėti į sprogimus, veiksmo scenas, kurias papildo angelų ir demonų transformacijos, tačiau daugelyje vietų persistengta. Kartais atrodo, jog stebima ne vaidybinį filmą, o tikrų tikriausią animaciją. Neišdirbti efektai dar labiau ręžia akis. Galiausiai, kūrėjai neturėdami ką daugiau parodyti, susikoncentravo į vizualinius sprendimus ir filmo gale sukūrė tikrą košę, kurią tiesiog buvo nemalonu stebėti.

Foninis vaizdas – vienintelis šviesiausias viso filmo momentas. Ačiū Dievui, kad visa filmo atmosfera išlaikyta vienodai ir matome vien tik niūrumą. Tas ir gelbėja visą filmą daugelyje jo nesąmoningai pateiktų vietų.

Prie atmosferos ir „draivo“ galima paminėti ir puikų garso takelį, kuris savo energija karts nuo karto seanso metu užvaldydavo vidų. Ties tuo kūrėjai pasidarbavo gerai, todėl ir peržiūra pasirodė ne tokia jau ir nevykusi. Greitai besirutuliojantis veiksmas su efektingais muzikiniais sprendimas pridavė juostai tam tikro šarmo, bet, deja, po peržiūros jo nebelieka visai.

Vaizdo nepagerino ir trimatė erdvė, kuri čia tiesiog buvo nereikalinga, nes nei viena filmo akimirka neprivertė pamatyti kažko stebuklingo. Prieš seansą rodomi būsimų filmų anonsai priverčia pajausti 3D, o čia per pusantros valandos nepamatai nieko.

Operatoriaus darbas visai pakenčiamas, o tam tikruose momentuose net labai išraiškingas ir stilingai pateikiamas. Kelios scenos priverčia net sunkiai atsidusti, visgi iš viršaus filmuotos batalijos atrodo gana įspūdingai.

Garso montažas neblogas, nors ne visose vietose jis sustiprintas, kas nepridavė juostai žaibiškumo ir galios. Prie to dar prisidėjo ne visai geras juostos montažas, kuris vietomis žlugdė istorijos pilnavertiškumą. Kartu smuko filmo kokybė ir siužetinės linijos raida, kuri ir taip nebuvo per daug stipri.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorinis kolektyvas tikrai nėra įspūdingas ir jį gelbėja vos dvi pavardės, kurios ir tempia viską ant savo nugaros.

Pirmiausia, tai juostos pagrindinio veikėjo atlikėjas, aktorius Aaronas Eckhartas, kuris visai pakenčiamai įkūnijo savo personažą. Nebuvo kažko tokio išradingo ar įsimintino, tačiau pabaisai jis tiko kuo puikiausiai. Akmeninio veido, brutalaus žvilgsnio ir galingų smūgių dėka Fankenšteinas atgimė iš visiškai kitokios perspektyvos, nei buvo galima tikėtis.

Antagonistą suvaidino legendinis britų aktorius ir „Kito pasaulio“ blogiukas – Billas Nighy‘is. Nors ekrane matėsi trumpai, tačiau savo gracingumu ir manieromis bei iškalba sukūrė visai gerą veikėją, kuris pabaigoje atrodė tiesiog apgailėtinai. Tokiam aktoriui buvo galima sugalvoti didingesnį pasirodymą.

Filme galima pamatyti ir kitus žinomus veidus – Mirandos Otto, žinomos iš „Žiedų valdovo“ trilogijos, ar Jai‘ų Courtney‘ų, suvaidinusį Džono Makleino sūnų. Jų būtinumas filmui labai neapibrėžtas, nes jie neatliko kažkokio būtino vaidmens bendroje istorijoje. Tušti ir neišvystyti veikėjai.

Verdiktas

„Aš, Frankenšteinas“ – tai tuščiai iššvaistytas puikaus romano potencialas, kurį gelbėja niūri aplinka, vaizdingi specialieji efektai, efektingas veiksmas ir brutalusis Aarono Eckharto žvilgsnis, nuo kurio slepiasi patys baisiausi pragaro pakalikai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 5/10

%d bloggers like this: