Daily Archives: 2013-12-18

Kaip pavogti žmoną? / How To Steal a Wife


Premjera: Gruodžio 20, 2013How To Steal a Wife
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 20, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 90 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Lietuva
Režisavo: Donatas Ulvydas
Vaidina: Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Giedrius Savickas, Inga Jankauskaitė
Filmo biudžetas – 500 000 $

Filmo pajamos – 100 000 $

Siužetas

Kas nutiktų, jei prieš pat Naujuosius Metus netikėtai viename nedideliame bute uždarytume moterį ir du jos vyrus – esamą ir buvusį? O ką, jei pastarasis dar būtų kaltinamas pavogęs ir paslėpęs beprotišką sumą pinigų (ką jis pats, beje, kategoriškai neigia)? Ar iš tiesų sena meilė nerūdija, ypač, palaistyta trimis šimtais milijonų litų?

Buvaukine.lt sako:

„Milijonai tai ne viskas“

Pelningiausias visų laikų Lietuvos režisierius ir prodiuseris Donatas Ulvydas, kuris leido atgimti iš naujo 2011 metais kultiniam „Tadui Blindai“ ir šiais metais pristatęs satyrinę komediją „Valentinas vienas“, sugrįžta su dar vienu asmeniniu komedijos žanro projektu.

Režisierius kviečia apsilankyti vieną kuklią šeimą, kurią aplankys nelauktas svečias, galintis sujaukti visą iki šiol buvusią ramią buitį, o kartu drumsdamas ramybę, įnešti gyvybės į rutinos apipintą poros gyvenimą.

Apie ką mes čia…

Išėjus į laisvę buvusiam banko investicijų departamento vadovui Valdui Bičkui, vienos šeimos gyvenimas staigiai apsiverčia aplink kojom, kai į jų namų duris pasibeldžia buvęs finansinis nusikaltėlis.

Kūrinio vidus

Kai prieš dešimt mėnesių kinuose pasirodė komedinis Donato Ulvydo projektas „Valentinas vienas“, po jo peržiūros pasidarė tikrai baugu dėl žanro ateities mūsų šalies kinematografijoje. Tiek daug pigaus ir visiškai nejuokingo humoro dar neteko matyti jokiame nacionaliniame projekte. Filmas nors ir finansiškai buvo labai sėkmingas, tačiau dėka savo turinio privertė labai skeptiškai laukti naujausio režisieriaus darbo. Ir čia staigmena – filmas pateisina visus lūkesčius. Jis atrodo visai pozityviai bei nuotaikingai.

Svarbiausia, jog einant žiūrėti šios juostos, reikia pasiruošti tam tikram teatriniam spektakliui, o ne vaidybinio pobūdžio filmui, todėl iš karto įsijausti į rodomą veiksmą yra šiek tiek sunku. Visgi ne teatre randamės, todėl kino salės patalpos gali sukelti tam tikrą diskomfortą. Praėjus pusvalandžiui jau pamiršti, kad žiūri spektaklį kino salėje, įsijauti į rodomą veiksmą ir svarbiausia, kartu su pagrindiniais herojais bei salėje sėdinčiais žmonėmis juokiesi iš kuriozinių situacijų. Filmo paveikslas iš dalies primena pvz. 2011 metų Romano Polanskio juostą „Kivirčas“, kurios veiksmas irgi buvo sutalpintas į vieną patalpą. Tokie manevrai leidžia juostos kūrėjams sutaupyti ir minimaliomis išlaidomis apsiginklavę prodiuseriai tikrai nebus nuskriausti po finalinio juostos pajamų pateikimo.

Komedijos atžvilgiu, humoras tikrai nėra toks banalus, kaip galėtų atrodyti iš filmo anonso, todėl labai daug vietų primenančių buitį sukelia šypseną veide iš pamatyto jų pateikimo. Visgi filmas apie mūsų gyvenimą ir tai, jog visai nesmagu, kai kažkoks pašalinis įsibrauna į jį. Ties dialogais irgi padirbėta neblogai, kas priverčia juoktis net iš banaliausių frazių, ištartų žinoma viso filmo pažibos – Valdo Bičkaus.

Juostos personažai visai žaviai papildo vienas kitą, o svarbiausia, užpildo tam tikras scenarijaus spragas. Puikus Valdo Bičkaus portretas priverčia kiekviena kartą vis garsiau juoktis, tačiau, deja, to paties pasakyti negalima apie jį asistuojančią porą, kuri be Valdo atrodo tiesiog nykiai. Toks pernelyg susikaustęs ir neatsiskleidžiantis sugyventinių portretas, nesugeba priversti žiūrovo kvatoti taip garsiai, kaip tą padaro finansinis aferistas. Prie jų prisideda dar ketvirtas veikėjas, kuris pagyvina susidariusią situacija ir galiausiai kvarteto dėka gauname puikią satyrinę komediją su moralu pabaigoje.

Tenka pripažinti, jog peržiūrėjus naujausią Donato Ulvydo filmą, vėl atsiranda viltis, jog su kiekvienu nauju projektu žiūrovams bus pristatomos vis juokingesnės ir išradingesnės komedijos, ko galėjome pasigesti jau daugybę metų.

Techninė juostos pusė

Iš techninės filmo pusės, kuri labai jau kukli šį kartą, galima paminėti neblogai priderintą prie scenų garso takelį, primenantį Kalėdinę atmosferą bei visai pakenčiamą operatoriaus darbą, kuris visais įmanomais būdais buvo sutelktas į aktorių išdaigas prieš kameras. Vizualiai filmas patrauklus akiai, nes jame nėra jokių pašalinių dalykų, viskas kaip tikroje buityje, kas išties atrodo žaviai ir tai pagirtina.

Blogiausi filmavimo aspektai – blogai suderintas garsas, todėl bendras vaizdas atrodo šiek tiek kraupiai ir nekokybiškai, bei, žinoma, televizinio lygio montažas, kuris buvo sulipdytas kaip kokie reklaminiai klipukai. Gaila, bet tokiais manevrais filmo kokybė labai sumenkinama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jau šimtą kartų kalbėta apie lietuvių aktorių silpną ir teatrinę vaidybą, todėl galima dar sykį tai paminėti. Tikrai, mūsų šalies aktoriai vis dar nesugeba vaidinti vaidybiniuose filmuose, o tik teatruose bei televiziniuose projektuose. Jie nesugeba įsijausti į vaidmenis, todėl gaunamas rezultatas labai graužia akis.

Kaip ir ankstesniame Donato Ulvydo filme, vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Giedrius Savickas. Šis žmogus vienas iš nedaugelio nacionalinių aktorių, dėl kurių nėra gėda. Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šitame, aktorius tampa viso filmo pažiba. Nuotaikingas, šiek tiek ironiškas, nuoširdus ir atsipalaidavusio žmogaus pasirodymas. Didžiausi plojimai jam, už tiek daug nuostabių akimirkų filmo peržiūros metu.

Rimantė Valiukaitė, kurią visai neseniai galėjome matyti kitame lietuviškame projekte „Vardas tamsoje“, eilinį kartą vaidina be įsijautimo į vaidmenį. Šalta ir visiškai neįtikinanti veikėja, kuri savo buvimu kadruos privertė jausti pagiežą ir antipatiją.

Visai neblogai pasirodo Ramūnas Cicėnas ir Inga Jankauskaitė, kurie nors ir vaidina pagrindinius filmo veikėjus taip pat, tačiau lieka nuošalyje. Kiekvienas iš jų užtat sugeba papildyti bendrą vaizdą ir pakelti humoro kartelę aukščiau, nei tą padaro Rimantės vaidinama veikėja.

Verdiktas

„Kaip pavogti žmoną?“ – tai pozityviai nuteikianti ir visai pagirtina lietuviška Kalėdinė komedija, kuri priverčia maloniai praleisti laiką kino salėje, stebint dar vieną juoko kupiną Giedriaus Savicko benefisą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 6/10

Pasivaikščiojimas su dinozaurais / Walking with Dinosaurs 3D


Premjera: Gruodžio 18, 2013Walking with Dinosaurs 3D
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 20, 2013
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: V
Trukmė: 88 min.
Žanras: Nuotykių
Šalis: JAV, Australija, Didžioji Britanija
Režisavo: Barry Cook
Vaidina: Charlie Rowe, Karl Urban, Angourie Rice, John Leguizamo, Justin Long

IMDB – 6.0/10
RottenTomatoes – 26/100
Metacritic – 37/100

Filmo biudžetas – 80 000 000 $

Filmo pajamos – 622 078 $

Siužetas

Jie milžiniški, kaip aukščiausias pastatas mieste. Kai išeina pasivaikščioti, dreba medžiai. Jie sveria tonas, o aštrius dantis galanda į viską, kas pasitaikė jų kelyje… Jie – dinozaurai ir kviečia pasivaikščioti po savo išnykusį pasaulį, pilną pavojų ir netikėtumų…

Buvaukine.lt sako:

„Saugokis…visko“

Animacinio 1998 metų šedevro „Mulan“ ir neseniai pasirodžiusio filmuko „Kalėdų Senelio slaptoji tarnyba“ kūrėjas, režisierius Barry‘is Cookas, susivienija su dokumentinių BBC filmų prodiuseriu Neilu Nightingale‘u ir pristato ilgai lauktą pilnametražį pasakojimą apie žemės valdovus, išnykusius prieš milijonus metų.

Kino kūrėjų duetas kviečia visus, mažus ir didelius gamtos bei nuotykių mylėtojus, atsidurti priešistoriniame pasaulyje, kuriame ant kiekvieno kampo galima sutikti įvairiausius Juros periodo parko gyvius – dinozaurus.

Apie ką mes čia…

Dėdė Zakas pasiima savo vaikaičius Rikį ir Džeidę į nuotykį, kuriame jis bandys parodyti jiems, kaip dirba tikrieji paleontologai. Skeptiškai nusiteikęs Rikis „miršta“ iš nuobodulio, kol galiausiai jam pasitaiko proga mintyse atsidurti priešistoriniame pasaulyje, kurį valdo dinozaurai.

Kūrinio vidus

Daugelis iš mūsų kadaise domėjosi dinozaurais ir net iki šiol jaučia didelę simpatiją šiems nuostabiems, prieš šimtus milijonų metų gyvenusiems padarams. Po įspūdingo Steveno Spielbergo filmo „Juros periodo parkas“, susidomėjimas išaugo iki padangių, tačiau, deja, paskutiniais metais pasidžiaugti dinozaurais kino ekranuose buvo nelemta. Paskutinis įspūdingas pasirodymas įvyko 2005 metais su Petero Jacksono „King Kongu“ ir tik dabar kino kūrėjai vėl perkelia dinozaurus į didžiuosius ekranus, kas negali nedžiuginti širdies.

Juosta prasideda kaip vaidybinis nuotykių filmas, tačiau jau po kelių akimirkų atsiduriame Jūros Periode, kurį valdo dinozaurai. Viskas orientuota į pasakojimą apie silpną, tačiau užsispyrusį dinozauriuką ir jo gyvenimo peripetijas. Suaugusiam žmogui tokie siužetiniai vingiai atrodytų juokingai ir banaliai, tačiau mažesniam žiūrovui tai nepakartojama kelionė į praeitį. Prie bendro konteksto prisideda ir pamokymo priemonės, dėka kurių, galima susipažinti su tam tikrais priešistoriniais gyviais ir išklausyti naudingos informacijos apie juos, todėl filmą galima priskirti prie istorijos pamokos.

Dinozauriuko nuotykis pateikiamas iš labai švelnios perspektyvos, nors jame visgi netrūksta ir skaudžių, graudinančių akimirkų bei kartu baisių vaizdų, kuriuose kovojantys plėšrūnai drasko kitus, mažesnius priešininkus, ir taip parodo savo dominavimą vienoje ar kitoje teritorijoje. Kartu sugebama įžvelgti gėrio bei blogio kovą, šeimos svarbą ir, žinoma, pamatyti, kaip patiriama meilė bei prisirišimas prie patinkančios būtybės. Draugystės ryšiai irgi labai svarbūs, jais vadovaujasi filmo kūrėjai, norėdami išmokinti savo mažiausius gerbėjus vien tik pozityvių dalykų. Filmas neša pamokslą ir kartu gėrio sąvoką, kas tikrai nėra būdinga daugelyje šių dienų vaikams skirtų juostų.

Po peržiūros turi išlikti labai malonus jausmas, nors filmas ir skirtas labiau jauniausiems žiūrovams, tačiau ir jų tėveliai neturėtų nuobodžiauti šio gražaus, jausmingo ir gėrį propaguojančio filmo peržiūroje.

Techninė juostos pusė

Juosta turtinga labai kruopščiai pateikiamais specialiaisiais efektais, kurių grožis sugebės pakerėti bet kokį fantastinių filmų mylėtoją, tačiau visgi tenka pripažinti ir tą faktą, jog bendras kontekstas pateiktas taip, lyg žiūrėtum animacinį filmą, o ne dokumentinio pobūdžio juostą apie dinozaurų gyvenimą.

Garso takelis primena kokį nors „blokbasterį“, tačiau tai netgi žavu, kai dinozaurai susiduria su savimi. Vaizdais tai atrodo žymiai epiškiau, o tada ir įtampos atsiranda, kas tikrai praskaidrina peržiūrą, po užsitęsusių ir vienodai atrodančių kelionių.

Vienas svarbiausių viso grožio elementų, tai nepriekaištingos didybės operatoriaus darbas, kurio dėka atgimstantys dinozaurai nėra vieninteliu juostos grožiu. Puikiai apčiuopiami kraštovaizdžiai ir gamtos grožis, tam tikrais momentais užtemdo dinozaurų grožį. Puikus nuotykis po žemės kampelius, kuris išlieka ilgam po filmo peržiūros.

Montažas, deja, nėra toks šviesus kaip norėjosi. Atrodo, jog ir istorija labai teisingu keliu eina, ir intriga yra, tačiau keletas scenų pateikiama taip neapgalvotai, jog vientisumas dingsta ir matome tik sulipdytus su savimi kadrus. Džiugu, kad tokių akimirkų visame filme vos kelios, bet jos visgi sugeba rėžti akį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Deja, bet mūsų teritorijoje galėjome pamatyti tik dubliuotą filmo variantą, kas gal ir nėra taip blogai vaikams skirtame filme, tačiau įgarsinimo kokybė tikrai nėra pagirtina. Filmas be jokių intonacijų ir veikėjų simbolinio perteikimo skamba labai monotoniškai. Gaila, kad nepasistengta tie šiuo aspektu pasidarbuoti žymiai profesionaliau. Visi filmo herojai skamba lyg vienas, todėl jeigu nuimtume vaizdą iš ekrano ir paleistume tik garsą, po kelių minučių visa salė miegotų nuo nuobodulio.

Verdiktas

„Pasivaikščiojimas su dinozaurais 3D“ – tai labai šiltas ir nuotaikingas dokumentinio pobūdžio pasakojimas, kuris virsta į neužmirštamą nuotykį po priešistorinį pasaulį, kuriame kadaise viešpatavo galingieji dinozaurai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 7/10

Kerė / Carrie


Premjera: Spalio 17, 2013Carrie
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 20, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 92 min.
Žanras: Siaubo, trileris, drama
Šalis: JAV
Režisavo: Kimberly Peirce
Vaidina: Julianne Moore, Chloë Grace Moretz, Gabriella Wilde, Portia Doubleday, Alex Russell

IMDB – 6.3/10
RottenTomatoes – 49/100
Metacritic – 53/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 78 566 619 $

Siužetas

Kerė Vait yra paprasta, niekuo neišsiskirianti mergina, kurią bendramoksliai pasirenka savo patyčių taikiniu. Jokių akivaizdžių priežasčių tam lyg ir nėra, nebent išskyrus tai, kad Kerė neturi tėvo, o jos motina yra religinė fanatikė. Uždaro būdo mergina kenčia patyčias nuo pat pirmos klasės, tačiau vieną dieną jos gyvenimas pasikeičia. Savyje Kerė atranda paslaptingą galią – mintimis judinti daiktus.

Buvaukine.lt sako:

„Dievas – sielos išganytojas“

Pasirodęs 1974 metais, siaubo genijumi tituluojamo Stepheno Kingo romanas „Kerė“, padarė tikrą furorą tarp skaitytojų, jog nedelsiant, 1976 metais dienos šviesą pamatė pirmoji, dabar jau užsitarnavusi kultinį statutą, knygos ekranizacija, kurią režisavo legendinis Brianas De Palma. Praėjus daugiau nei trisdešimt metų po pirmtako išleidimo, kino studijos vėl įkvepia naują gyvenimą žinomam personažui, visiškai modernioje ekranizacijoje, kurią kuruoja Oskarinio filmo „Vaikinai neverkia“ režisierė Kimberly Peirce.

Ne itin dažnai pasirodanti kino kūrėjos vaidmenyje, moteris kviečia pamatyti atnaujintą telekinetinių galių turinčios mergaitės viziją, kurioje netrūks nei veiksmo, nei siaubo, nei specialiųjų efektų, papildančių šią ne itin džiuginančią istoriją.

Apie ką mes čia…

Moksleivė Kerė visą gyvenimą tėra tik pilka pelytė, kuriai nesiseka bendrauti su kitais mokiniais. Mergina patiria patyčias mokykloje, todėl su kiekviena nauja diena jaučiasi vis labiau sugniuždyta, o dar religijos fanatikė motina neleidžia jai ramiai gyventi. Viskas kartojasi iš dienos į dieną iki tol, kol mergina aptinka turinti keistų galių…

Kūrinio vidus

Kiekviena Stepheno Kingo knygos ekranizacija visada sukuria tam tikrą ažiotažą ir laukimą, todėl nenuostabu, jog ir nauja „Kerės“ ekranizacija sulaukė deramo dėmesio. Trečia pagal skaičių ekranizacija, apdorojama visiškai nauju būdu, tačiau pats filmo pastatymas buvo paimtas iš originaliosios juostos, kas iš karto padaro šį filmą tiesioginiu perdirbiniu, o ne nauja pasakojimo vizija.

Paskutiniu didžiu filmu pastatytu pagal Stepheno Kingo romaną, buvo 2007 metais pasirodęs filmas „Pražūtingas rūkas“, todėl išties per tuos šešis metus buvo galima pasigesti siaubo meistro ekranizacijų didžiame ekrane. Ir va, praėjus tokiam nemenkam laikotarpiui, gauname dar vieną galimybę patirtį siaubą ir terorą, kuriuo savo knygose taip didžiuojasi autorius. Deja, tas siaubas, kuris buvo originaliame filme dingsta, neišlieka jokios bauginančios atmosferos, būdingos pagrindiniam personažui ir, žinoma, nėra jokio teroro, kuris laikytų įtampoje visą juostos rodymo laiką. Gauname tik paprastą pasakojimą, kuriame sutinkame mergaitę, turinčią telekinetines galias ir kuri panaudoja tas galias atkeršydama savo skriaudikams. Ties tuo ir orientavosi filmo režisierė, matyt, nesuprasdama pačios kūrinio idėjos. Dingsta ir įtampoje bei tikrame chaose laikančios scenos su motina. Prisiminkime originalą ir kaip ten meistriškai buvo pateikiamas mergaitės kankinimas psichologiniu būdu. Čia tik klyksmai, rėkimai ir galių demonstravimas, jokio subtilumo.

Veiksmo planas ir siužetinės linijos pateikimas užtat žiūrisi maloniai, pagreitintai ir visiškai nenuobodžiai, kas padaro šį filmą patraukliu masiniam žiūrovui, kuriam svarbiausia, kad būtų daugiau judesio ir mažiau kalbų. Ties tuo pasidarbuota gerai, filmas, žinoma, netampa nuo to geresnis, bet užtat efektingesniais būdais sugebama pritraukti akis prie ekrano. Kerės siautėjimas mieste pateikiamas iš labai vaizdingos pusės, bet kaip jau minėta, deja, nesijaučia baimės jausmo ir nėra jokio psichologinio spaudimo, kuris taip būtinas tokio pobūdžio filmuose. Vien veiksmu ir krauju siaubo ištroškusių žiūrovų nepakerėsi, ką būtent bandė padaryti filmo kūrėjai. Filmą galima prilyginti prie kultinės filmo „Forestas Gampas“ frazės – „Gyvenimas kaip saldainių dėžutė, niekada nežinai kokį gausį“. Būtent taip jis ir atrodo – gražus ir blizgantis iš išorės, bet visiškai neskanus.

Vienu iš didesnių filmo minusų tampa motinos ir dukters santykių paveikslas, ir jų asmeninis psichologinis portretas. Kerė, nors ir labai panaši į tą mergaitę, kurią taip meistriškai pateikia S. Kingas savo romane, nėra tokia nekalta ir naivi, kaip turėtų būti. Šiame filme ji visiškai pikta, lyg šėtono vedama būtybė, kurios problemos netampa jos galių išlaisvinimo įrankiu. Prisiminkime tą šaltą ir stingdantį originaliosios Kerės žvilgsnį, kuriuo ji sugebėjo išgąsdinti daugelį tų laikų žiūrovų. Čia to nėra, čia yra tik mergaitė, kuriai patinka destrukcija ir net kerštas čia niekuo dėtas. Taipogi prie visko prisideda ir jos motina, kuri kaip ir originale, bando apsaugoti savo dukrą nuo blogio dėka Dievo. Jai žinoma tas nepavyksta, nes jokio psichologinio spaudimo tiek Kerei, tiek žiūrovams ji nesugeba padaryti. Atrodo, lyg dar viena sektantė, pamišusi dėl kažkokių neaiškių ideologijų susijusių su religija. Toks bendras abejų filmo herojų paveikslas visiškai nebaugina, o tik leidžia pasijuokti iš tam tikrų akimirkų. Gaila, kad režisierė nesugebėjo įžvelgti gilesnio ryšio tarp motinos ir dukros, bei patiekti tai žymiai niūresnėje aplinkoje.

Apibendrinus tai ką teko pamatyti, galima teigti, jog nauja „Kerės“ vizija ne tik, kad nesugeba prilygti originaliai juostai, bet dar ir sugeba visiškai „nugrybauti“ į šoną, atsižvelgus į knygą ir joje tūnančią psichologinę atmosferą. Galiausiai gauname gražų ir efektingą trilerį, kuriame apart veiksmo scenų ir lengvai sukramtomo siužeto, nėra nieko įsimintino ir vertingo.

Techninė juostos pusė

Vizualus šios paaugliams skirtos juostos kontekstas ir, žinoma, bendras fonas išties patrauklus akiai, na o moderni aplinka ir telekinetinių galių demonstravimas, sukuria tikrą malonumą, stebint kaip įsisiautėja pagrindinė filmo herojė. Gražus, bet labai jau sintetiškai atrodantis vaizdas, atsižvelgus į scenarijaus pusę.

Garso takelis visai neblogai priderintas, tačiau visgi filme trūksta staigesnių momentų, kuriais būtų galima sukurti žymiai niūresnę aplinką bei atmosferą, kuri laikytų įtampoje.

Operatoriaus darbas ir kameros taiklumas kiekvienoje scenoje traukią akį, o svarbiausia, jog nebandoma nuslėpti tam tikrų žiaurumo pėdsakų, kuriais bando manipuliuoti dabartinį jauną žiūrovą filmo kūrėjai. Labiausiai ir vaizdžiausiai pateikiamas miestelis ir jo prieigos, o Kerės veiksmai prie tos aplinkos prideda vizualaus svorio, jog destrukcija atrodo išties įdomiai.

Filmo montažas irgi nėra iš blogiausių, tačiau kaip jau buvo sakyta, jeigu scenaristai orientuotųsi tiek kitais klausimais, viskas būtų buvę žymiai geriau pateikta. Garso montažas labai geras, ypač susidūrimas su mašina, kuris priverčia vienintelį kartą per filmą krūptelti. Tokie staigūs manevrai visame filme nors ir tampa retenybe, bet užtat stipriai ir galingai pristatomi žiūrovui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viena talentingiausių ir tikrai viena iš jaunosios aktorių kartos ekrano veteranių Chloe Grace Moretz, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme, atrodo žaviai ir net jos transformavimasis į galingiausią miesto padarą, nepadaro iš jos siaubūno, nes vien savo stulbinančia išvaizda mergaitė nesugeba atrodyti piktadariškai. Prisiminkime, kaip savo žvilgsniu sugebėjo bauginti žiūrovus Sissy Spacek iš originaliosios juostos. Čia to nebuvo.

Antras svarbus filmo vaidmuo atiteko rudaplaukei Holivudo gražuolei Julianne‘ai Moore, kuri visai patenkinamai įkūnijo Kerės motiną. Jeigu ne švelnus atmosferos pateikimas, tai jos pasirodymas atrodytų žymiai stipresnis ir labiau bauginantis bei laikantis įtampoje. Aktorė puikiai atskleidė jos vaidinamą veikėją, bet visgi ne tokiu būdu, kaip ji aprašoma knygoje.

Minėti kitus aktorius nėra jokio tikslo, nes jie atlieka labai specifinius ir laikinus vaidmenis, iš kurių nei vienas nesugeba įsiminti taip, kad galima būtų prilyginti prie pagrindinio juostos dueto, kuris tikrai pradžiugina akis.

Verdiktas

„Kerė“ – tai sausas ir visiškai nebauginantis pasakojimas apie telekinetines galias turinčią mergaitę, kurios efektingai pateikiami veiksmai, kerintis pagrindinių aktorių duetas ir gerai pavaizduotas vizualus fonas, leidžia išsėdėti kine ramiai iki šios naujos žinomos knygos vizijos galo.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: