Monthly Archives: December 2013

Skelbiame 2013 metų filmų topus


Topai_2012

Brangūs skaitytojai,

džiaugiamės, kad jūs ir toliau esate su mumis ir 2013-ųjų pabaigą sutinkate kartu. Besibaigiant metams jau plačiau apžvelgėme, kas Lietuvos kino teatruose mus nustebino, kas džiugino, o kas kažkiek ir nuvylė. Visa tai galite rasti 2013 metų filmų topuose ir plačiau paskaityti straipsniuose “Magiškieji 2013-ieji Lietuvos kino teatruose I dalis, II dalis, III dalis“.

Šiais, juodosios vandens gyvatės metais apžvelgėme net 163 filmus, o mūsų skaitytojų ratas išaugo ir Jūs tekstus perskaitėte net 180 tūkst. kartų. Dėkojame jums už tai, kad esate ir naujaisiais medinio arklio metais norime palinkėti pačių geriausių ir magiškiausių akimirkų kine!
Savo ruožtu pažadame ir toliau žiūrėti ir vertinti filmus bei pateikti jums daug staigmenų.

Linksmų Naujųjų Metų Jums linki

Dario, Karolis, Donatas ir Vainius, 

Buvaukine.Lt

Eglutės 3 / Yolki 3


Premjera: Gruodžio 26, 2013Yolki 3
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 27, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 100 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Rusija
Režisavo: Aleksandr Karpilovskiy
Vaidina: Dato Bakhtadze, Anton Bogdanov, Anna Chipovskaya, Aleksandr Domogarov, Dmitriy Dyachuk

IMDB – 7.0/10

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Filmo pajamos – 7 800 000 $

Siužetas

Vos tik naujai iškepti tėvėliai Borisas ir Jevgenijus Naujųjų išvakarėse lieka vieni prižiūrėti savo mažylių, nekaltas pasiruošimas šiai šeimyninei šventei virsta tikru beprotnamiu. Netikėtai mūsų herojai patenka į psichiatrinę ligoninę, kur, nenuostabu, jiems niekaip nepavyksta įrodyti, jog jie absoliučiai sveiki. Belieka vienintelė išeitis – iš jos pabėgti.

Buvaukine.lt sako:

„Bumerango teorija“

Finalinei „Eglučių“ daliai sukurti buvo pakviesta net aštuonių režisierių komanda, kuriai tradiciškai kuruoti pasiryžo pats žinomiausias šių dienų rusų prodiuseris – Timuras Bekmambetovas. Žinomas kino kūrėjas, padovanojęs tokias įsimintinas fantastines juostas, kaip nacionalinį filmą „Dienos sargyba“ ir Holivude gimusius greitą ir įsiutusį „Ieškomą“ ir komiksinį „Abraomą Linkolną. Vampyrų medžiotoją“, pristato dar juokingesnį ir labiau pašėlusį pasakojimą apie naujųjų metų šventimą.

Kaip ir kasmet režisieriai kviečia pasidžiaugti paskutinėmis einančių į pabaigą metų akimirkomis ir atsipalaiduoti kino salėje su filmu, kuris neša vien tik šiltas, jaukias ir šventines emocijas, o kartu ir atsisveikinti su pamiltais personažais finalinėje šios šventinės franšizės dalyje.

Apie ką mes čia…

Liaudyje sklinda kalbos apie bumerango teoriją, kurios metu visi geri seniau atlikti darbai su kaupu grįžta šeimininkams. Tuo tiki ir mažytė Nastia, kurios vieninteliu noru tampa vėl kartu sujungti du įsimylėjusius šunyčius. Ryžtinga mergaitė visai įmanomais ir žinomais būdais bandys pasiekti savo tikslą…

Kūrinio vidus

Finalinės trilogijos dalies, kuri pasirodė tokiu pačiu pavidalu kaip ir ankstesni filmai, teko laukti du metus. Ne paslaptis, jog kūrėjai pradžioje iš trečio filmo mąstė padaryti tam tikrą dokumentinę juostą, kurioje būtų įamžinti eilinių žmonių šventiniai video įrašai, tačiau galiausiai prodiuseris persigalvojo ir mes vėl gauname Urganto bei Svetlakovo dueto šou didžiajame ekrane.

Kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, visas veiksmas sukasi aplink tyrą vaikišką norą, todėl jau vien nuo tokių scenaristų manevrų darosi šilta. Visgi, vaikai ir jų pasaulėžiūra, tai vienas didelis gėrio propagavimas visiems. Rusų komedijos paskutiniu metu, kaip visi puikiai žinome, linksta į absurdą ir vulgarumą. Toks vakarų civilizacijos kopijavimas neišeina į nauda, o dar labiau pablogina komedijos žanro situaciją šalyje ir būtent tokiais projektais kaip „Eglutės“ ar „Mamos“ išlaikoma tam tikra riba tarp degradavimo ir vertybių puoselėjimo. Naujausiame filme tokių vertybių pilna, o ypač meilės ir atleidimo akimirkos paverčia finalinę franšizės dalį pačia jaukiausia.

Filme dominuoja aštuonios istorijos, kurios susivienija į vientisą pasakojimą. Jo vienintelis tikslas – susitaikymas. Kiekviena iš istorijų vėl nukelia mus į senų bičiulių namus, bet kartu leidžia patirti naujus nuotykius su visai nepažįstamais personažais. Kiekvienas iš filme pristatomų veikėjų simbolizuoja rusų tradicijas, žmonių požiūrį į kitus ir slavišką pasaulėžiūrą į juos supantį pasaulį. Daugelis veikėjų labai jau primena mūsų šalies gyventojus ir jų gyvenimo būdą, todėl filmas tampa artimas ir Lietuvai. Naujųjų metų šventimo tradicijos ir prieškalėdinė atmosfera puikiai užpildo filmą, todėl visos peržiūros metu sunku nesišypsoti.

Siužetinės linijos prasme filmas labai žvalus, nėra jokių nuobodžių ar užsitęsusių akimirkų, o svarbiausia – filmo humoras labai puikiai pritaikytas prie rodomų situacijų. Apsieinama be vulgarių replikų, o dialogai tiesiog nuoširdžiai priverčia juoktis iš kurioziškų veikėjų situacijų. Pasibaigus filmui net pasidaro gaila, jog tai šios šmaikščios istorijos finalinė dalis, nes tokių komedijų laukiame visus metus. Pasirodžiusios kino teatrų ekranuose jos tampa tikrų tikriausia dovana visiems žiūrovams, kuriems šventės reiškia kai ką daugiau, nei vien pasėdėjimas už stalo su taure rankose.

Techninė juostos pusė

Filmo fonas kaip ir trilogijos pirmtakuose atrodo nepasaldintas, tikroviškas ir šiltas. Gatvių dekoracijos ir veikėjų apranga irgi labai asocijuojasi su Kalėdomis ir Naujausiais metais, todėl taip kūrėjai sugeba paversti pasakojamą istoriją į jaukumo kupiną pasisėdėjimą.

Operatoriaus darbas šiek tiek trikdo dėl tam tikrų pernelyg greitų manevrų ir silpnokai perteiktų rodomų miestų, kurių didybė turėtų skverbtis iš ekrano ribų. Kitomis akimirkomis viskas pakenčiama.

Filmo garso takelis silpnokas ir žymiai skiriasi nuo ankstesniuose filmuose skambančių muzikinių kompozicijų. Lyg ir yra šventinė tematika, tačiau ji jaučiasi pernelyg šaltai, nesugeba iki galo užkurti šventinės atmosferos. Dėl to visas krūvis atitenka scenaristams ir režisieriams, kurie bendrą vaizdą paverčia į tikrą saldainį.

Tam tikrose filmo akimirkose matomas ir ne itin kokybiškai sumontuotas vaizdas, todėl kai kurios scenos išreiškiamos labai grubiai. Visa kita atrodo maloniai ir be kokių nors priekaištų, todėl bendras montažo verdiktas pakenčiamas. Įsijautęs žiūrovas net nepastebės tų kelių montažo klaidų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Trilogijos žvaigždūnai, aktorius Sergėjus Svetlakovas ir Rusijoje populiarus laidų vedėjas Ivanas Urgantas vėl susivienija ir pristato save kaip tik įmanoma šviesiau. Žinoma, jų aktoriniai sugebėjimai verčia laukti geresnių laikų, tačiau, kaip bebūtų, jie yra šios franšizės talismanais.

Juostoje pasirodo ir tokie senbuviai kaip Piotras Fedorovas, Ana Čipovskaja ir Aleksandras Golovinas bei nauji veidai, kurių tarpe visiems žinomas ekrano didvyris Goša Kucenko bei televizinių serialų aktorius Antonas Bogdanovas.

Visi aktoriai sukuria malonią atmosferą ir susižiūri visai neblogai, tačiau, deja, vaidybos plane pas daugelį matomas nepasitikėjimas savimi, kas nulemia ne itin įtikinamus pasirodymus.

Verdiktas

„Eglutės 3“ – tai patenkinama žinomos komedinės trilogijos finalinė dalis, kuri propaguoja vien šilumą, jaukumą ir gėrį. Įdomių veikėjų ir nevulgaraus humoro dėka filmas dar tampa ir puikia Kalėdine pramoga, skirta visai šeimai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

47 Roninai / 47 Ronin


Premjera: Gruodžio 25, 201347 Ronin
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 27, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 119 min.
Žanras: Fantastinis, nuotykių, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Carl Rinsch
Vaidina: Keanu Reeves, Hiroyuki Sanada, Kô Shibasaki, Tadanobu Asano, Min Tanaka

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 15/100
Metacritic – 30/100

Filmo biudžetas – 200 000 000 $

Filmo pajamos – 2 800 000 $

Siužetas

Piktavalio žemvaldžio paversti atsiskyrėliais ir ištremtaisiais 47 roninai, lydimi Kai, leidžiasi į amžiaus žygį, kupiną išbandymų, noro susigrąžinti nuplėštą garbę, nuolatinio mirties alsavimo ir noro kartą ir visiems laikams padėti tašką tamsiųjų jėgų viešpatavimui.

Buvaukine.lt sako:

„Samurajai be šeimininko“

Ilgametis studijos „Universal Pictures“ projektas, kurio sukūrimui prireikė net keturių metų, dėl daugelio iškilusių problemų filmavimo metu projektas ir jo premjera buvo perkelti net tris kartus. Panašios lemties susilaukė ir šiais metais pasirodęs epas apie zombius „Pasaulinis karas Z“, todėl visiškai galima šį filmą vadinti vienu nelaimingiausiu pastarųjų metų kino įvykiu. Filmo režisieriumi tapo visiškai nežinomas trumpametražių filmų kūrėjas Carlas Rinschas, kuriam atiteko didėlė garbė perkelti į didžiuosius ekranus šią žymią istoriją.

Naujai „iškeptas“ „blokbasterių“ kūrėjas kviečia į neužmirštamą bei spalvingą kelionę po senovinės Japoniją, kurioje karaliavo samurajai, garbė ir visagaliai burtai.

Apie ką mes čia…

Kai klastingai suregztu būdu atsikratoma vieno iš Japonijos miestų šeimininko valdovo Asanas, jo tarnai, samurajai, tapę roninais, išmetami iš valdų. Norintys atkeršyti už savo šeimininko mirtį, 47 kariai iškeliauja į ilgą ir varginančią kelionę, kurioje stos į kovą su piktadariais, norinčiais užvaldyti visą šalį.

Kūrinio vidus

Holivudas jau seniai bando ekranizuoti įvairiausių šalių ir kultūrų mitus, legendas bei, žinoma, tikrus įvykius pakeitusius tų teritorijų istorijas. Japonija paskutiniais metais tampa vis labiau geidžiamu kąsneliu amerikiečių kino magnatams, todėl netgi ir komiksų ekranizacijų veiksmas persikelia į šią tekančios saulės šalį.

Studija „Universal“ jau labai seniai norėjo ekranizuoti istoriją apie 47 roninus, kurių didvyriški žygdarbiai neleido žlugti šaliai. Viskas labai primena 300 Spartos karių pasipriešinimą persams. Pati roninų istorija labai žavinga, todėl belaukiant šio filmo į jį buvo sukelta pernelyg daug lūkesčių, tačiau galiausiai pasirodė, jog kūrėjai pabandė improvizuoti ir vietoje istorinio epo, žiūrovams pristatomas fantastikos žanro nuotykių filmas. Tai nėra blogas ėjimas, tačiau per tiek daug perfilmavimų ir nukeltų premjerų datų, pasidarė baugu dėl filmo kokybės. Visi puikiai prisimename „Žaliojo žibinto“ kūrimosi procesą. Ir štai, po tiek laukimo, pagaliau galime pamatyti ilgai lauktą darbą, kuris, deja, anot kino žinovų, taps didžiausiu metų finansiniu nelaimėliu.

Filmo istorija prasideda trumpu įvadu, kuris vėliau virsta į labai ilgą ir tikrai kartais nuobodžiai pateikiamą pradžią, kurioje nei veiksmo, nei kokių nors įdomesnių siužetinių vingių nepasimato. Viskas tampa labai nuspėjama, tačiau įsivažiavus filmo veiksmui, prasideda tikrai neblogai pateikiamas nuotykis, kurio metu kūrėjai bando supažindinti žiūrovus jau ne su pagal tikrus faktus sukurta istorija, tačiau su Japonijos kultūra ir mitologija. Nors viskas įvyniota į saldų fantastinio pobūdžio foną, daugelyje scenų galime pagirti filmo kūrėjus, kad jie suteikia didelį malonumą stebėti žydinčios Japonijos grožį. Vien jau aplinka ir veikėjų kostiumai autentiškai perteikiami, kas suteikia filmui stipraus pagrindo ir jeigu pati juosta nebūtų pateikiama tokiame žanre, kaip fantastika, filmas taptų tikrai stipresniu ir emociškai stabilesniu darbu. Viena iš tikrai stiprių filmo akimirkų, kuri labai susiejama su Japonijos susikūrimo istorija, tampa šalies vėliavos metaforiškai atskleistas portretas. Labai emocionaliai parodyta scena, priverčianti suprasti ką reiškia visas vėliavos simbolis. Daugelyje scenų užtat matomas chaosas ir tas nelemtai nuspėjamas veiksmas. Filmas, žinoma, tokiais kūrėjų sprendimais, orientuotas jaunesniam ir paaugliško amžiaus žiūrovui, bet tikrai ne vyresniam žmogui, kuris filme sugebės įžvelgti tik dar eilinę gražiai pateikiamą pasaką.

Juostoje pilna veikėjų, tačiau tik vienintelis Kajus sugeba atsiskleisti deramu būdu. Negrynakraujis veikėjas pasirodo iš labai įdomios perspektyvos. Puikus kovotojas, verčiamas slėpti savo sugebėjimus prieš samurajus, tačiau svarbiausiose akimirkose nepalaužiamas kovotojas, parodantis tikrą savo pranašumą. Būtent kovos scenos, kuriose dalyvavo Kajus yra pačios vaizdingiausios. Gaila, jog jų tiek mažai visame filme. Vos tik du rimtesni susidūrimai su priešais. Kiti filmo veikėjai nesugeba parodyti savo pranašumo ekrane prieš oponentus, visi labai blankiai atrodo. Paminėti galima nebent raganą, kuri meistriškai sugebėdavo keisti savo pavidalą. Finalinė kova su ja, nors ir trumpa, tačiau visai įtemptai susižiūri. Daugiau kaip ir niekas nevyksta, na, o Kajų papildantys veikėjai, tiesiog egzistuoja pasirodydami herojaus užnugaryje. Vienu momentu atrodo, jog jie visi itin užspausti savyje ir bijojo padaryti kokį nors žingsnį į priekį.

Tokiu būdu rutuliuojamas veiksmas po ilgo ir tikrai užsitęsusio įvado prieina prie finalo, kuris pristatomas labai greitai. Gaila, kad kūrėjai atsisakė įvesti į filmą žymiai didesnį skaičių priešų bei parodyti nors vieną masinę kovą su tūkstantinėmis armijomis, kurios visada papuošia tokio pobūdžio filmus. Pasibaigus finaliniam mūšiui ir kelioms asmeninėms personažų dvikovoms, galima susidaryti nuomonę, jog kūrėjų tikslas buvo supažindinti mus su tam tikrais Japonijos kultūros ir istorijos vingiais, kas jiems ir pavyko, tačiau atskleisti pačių roninų istoriją buvo žymiai sunkesnė užduotis ir šiuo atveju filmo režisierius su scenaristų komanda patyrė fiasko. Blankus tokios žinomos istorijos paveikslas, kuris persekioja šią juostą nuo pat jos pradžios.

Techninė juostos pusė

Filmas, kaip ir pridera tokiam žanrui, savo brangių specialiųjų efektų dėka žiūrisi labai efektingai, tik deja, ne visose vietose sugebama išgauti natūralų ir realistišką vaizdą. Prisiminus baltą lapę, vienuolyną ir drakoną susidaro jausmas, jog žiūrėtum ne vaidybinį filmą, o animaciją, sukurtą „Motion Capture“ technologijomis. Filmo vizualiam fonui akomponuoja trimatė erdvė, kuri ne labai gali pasižymėti efektingumu, todėl jeigu yra galimybė rinktis tarp 3D ir 2D, aiškiai rekomenduojamas įprastinis filmo formatas.

Filmo vizualiniam grožiui įtakos, žinoma, turi labai vaizdingai ir efektingai pateikiamas operatoriaus darbas, kuris Japonijos grožį, pastatų didybę ir personažų graciją pristato tik iš geriausios pusės. Puikiai manevruojama kameromis, norint parodyti kuo vaizdžiau spalvingus gamtos kraštovaizdžius, kurie kaip kokia magija sugeba užkerėti žmogų ir priversti jį svajoti apie tekančios saulės šalį.

Garso takelis, papildantis efektingas ir nuotykių kupinas scenas, pritaikomas labai meistriškai, pasijaučia juostos atmosfera, pritaikyta būtent Japonijos kultūrai pabrėžti. Muzikinės kompozicijos irgi neleidžia nuobodžiauti stebint itin sunkiai „įsivažiuojantį“ filmo veiksmą pradžioje.

Filmo kostiumai – vienas didesnių juostos grožių. Puikus dizainerių darbas, kuris pavirsta į itin kruopštų meną, kuo įspūdingiau ir tikroviškiau pateikiantį anų laikų apdarus. Prie viso vaizdo prisideda ir dekoracijos, simbolizuojančios uždaros Japonijos bendruomenės didybę ir tuos laikus, kai šalis spindėjo kalnuose pastatytomis pilimis, miestais ir šventyklomis. Pabrėžiamas ir budizmas bei jo tradicijos.

Juostos garso montažas visai puikiai suderintas su stipresniais kovų pateikimais, o ir garso takelio sustiprinimas padeda pajausti filmo didybės buvimą. Montažas turi tam tikrų spragų scenarijuje, todėl dėl per ilgo įvado būna kiek nuobodu, bet bendras filmo vaizdas pakenčiamas, todėl einant link pabaigos, žiūrovas įtraukiamas į puikų kardų ir strėlių šou.

Aktorių kolektyvinis darbas

Seniai matytas ir tikrai pasiilgtas ekrano didvyris, Keanu Reevesas, pagaliau vėl džiugina akis savo pasirodymu galingame „blokbasteryje“. Aišku, kad kūrėjai visą dėmesį skiria šiam žinomam aktoriui, tačiau jo filme labai mažai. Vaidmuo ne antraplanis, bet kaip vedančiajam personažui, jis gauna per mažai ekraninio laiko. Vaidybos prasme viskas stabilu, aktorius nenusigręžia nuo savo rimtos veido išraiškos ir ramaus bei savimi pasitikinančio balso.

Filmą papildo tokie žinomi amerikietiškuose žemėse japonų veidai, kaip Hiroyukis Sanadas, suvaidinęs roninų vadą Išį. Labai malonus ir efektingas aktoriaus pasirodymas, ne taip ir seniai žibėjusio filme „Ernis“, kurio veiksmas taipogi rutuliavosi Japonijoje. Žinomą aktorių kolektyvą papildė kitas irgi dažnas Holivudo studijų veidas iš tekančios saulės šalies – aktorius Tadanobu‘as Asanas, kuriam atiteko pagrindinio antagonisto vaidmuo. Maloniausiu aktorių papildymu tampa trumpas, bet užtat labai malonus akiai, legendinio Cary-Hiroyukio Tagawos pasirodymas Šiogūno amplua.

Moterišką filmo pusę papildo subtilaus grožio Kou Shibasaki, įkūnijusi princesę Miką bei labai klastingai atrodanti Rinko Kikuchi, kuri turėjo progos suvaidinti piktavalę raganą.

Vienintelė filmo akimirka, kuri sumenkina visų aktorių pasirodymą, tai dialogai anglų kalba. Kūrėjai matyt nesusiprato, jog siekiant išgauti autentiškumą ir personažų stiprumą, pokalbiai turėjo vykti japoniškai. Jei tai būtų įvykdyta, pats filmas įgautų daugiau prasmės, kaip tai būdavo su Melo Gibsono režisūriniais projektais. Gaila, bet tokios klaidos sugeba sumenkinti net ir geriausių filmų bendrą vaizdą.

Verdiktas

„47 Roninai“ – tai puikiai ir kruopščiai atkurtas senovės Japonijos vaizdingas nuotykis, kuriame tikroviškumą papildo fantastiniai elementai, sumenkinantys bendrą pasakojimo autentiškumą. Filmas kartu tampa neblogu Keanu Reeveso sugrįžimu į didįjį kiną, o jam asistuoja būrys puikiausių Japonijos aktorių, bet visgi, dėl scenaristų kaltės visų jų personažai nesugeba atsiskleisti deramu būdu, kas ir nulemia filmo trapumą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Kaip pavogti žmoną? / How To Steal a Wife


Premjera: Gruodžio 20, 2013How To Steal a Wife
Premjera Lietuvoje: Gruodžio 20, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 90 min.
Žanras: Komedija
Šalis: Lietuva
Režisavo: Donatas Ulvydas
Vaidina: Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Giedrius Savickas, Inga Jankauskaitė
Filmo biudžetas – 500 000 $

Filmo pajamos – 100 000 $

Siužetas

Kas nutiktų, jei prieš pat Naujuosius Metus netikėtai viename nedideliame bute uždarytume moterį ir du jos vyrus – esamą ir buvusį? O ką, jei pastarasis dar būtų kaltinamas pavogęs ir paslėpęs beprotišką sumą pinigų (ką jis pats, beje, kategoriškai neigia)? Ar iš tiesų sena meilė nerūdija, ypač, palaistyta trimis šimtais milijonų litų?

Buvaukine.lt sako:

„Milijonai tai ne viskas“

Pelningiausias visų laikų Lietuvos režisierius ir prodiuseris Donatas Ulvydas, kuris leido atgimti iš naujo 2011 metais kultiniam „Tadui Blindai“ ir šiais metais pristatęs satyrinę komediją „Valentinas vienas“, sugrįžta su dar vienu asmeniniu komedijos žanro projektu.

Režisierius kviečia apsilankyti vieną kuklią šeimą, kurią aplankys nelauktas svečias, galintis sujaukti visą iki šiol buvusią ramią buitį, o kartu drumsdamas ramybę, įnešti gyvybės į rutinos apipintą poros gyvenimą.

Apie ką mes čia…

Išėjus į laisvę buvusiam banko investicijų departamento vadovui Valdui Bičkui, vienos šeimos gyvenimas staigiai apsiverčia aplink kojom, kai į jų namų duris pasibeldžia buvęs finansinis nusikaltėlis.

Kūrinio vidus

Kai prieš dešimt mėnesių kinuose pasirodė komedinis Donato Ulvydo projektas „Valentinas vienas“, po jo peržiūros pasidarė tikrai baugu dėl žanro ateities mūsų šalies kinematografijoje. Tiek daug pigaus ir visiškai nejuokingo humoro dar neteko matyti jokiame nacionaliniame projekte. Filmas nors ir finansiškai buvo labai sėkmingas, tačiau dėka savo turinio privertė labai skeptiškai laukti naujausio režisieriaus darbo. Ir čia staigmena – filmas pateisina visus lūkesčius. Jis atrodo visai pozityviai bei nuotaikingai.

Svarbiausia, jog einant žiūrėti šios juostos, reikia pasiruošti tam tikram teatriniam spektakliui, o ne vaidybinio pobūdžio filmui, todėl iš karto įsijausti į rodomą veiksmą yra šiek tiek sunku. Visgi ne teatre randamės, todėl kino salės patalpos gali sukelti tam tikrą diskomfortą. Praėjus pusvalandžiui jau pamiršti, kad žiūri spektaklį kino salėje, įsijauti į rodomą veiksmą ir svarbiausia, kartu su pagrindiniais herojais bei salėje sėdinčiais žmonėmis juokiesi iš kuriozinių situacijų. Filmo paveikslas iš dalies primena pvz. 2011 metų Romano Polanskio juostą „Kivirčas“, kurios veiksmas irgi buvo sutalpintas į vieną patalpą. Tokie manevrai leidžia juostos kūrėjams sutaupyti ir minimaliomis išlaidomis apsiginklavę prodiuseriai tikrai nebus nuskriausti po finalinio juostos pajamų pateikimo.

Komedijos atžvilgiu, humoras tikrai nėra toks banalus, kaip galėtų atrodyti iš filmo anonso, todėl labai daug vietų primenančių buitį sukelia šypseną veide iš pamatyto jų pateikimo. Visgi filmas apie mūsų gyvenimą ir tai, jog visai nesmagu, kai kažkoks pašalinis įsibrauna į jį. Ties dialogais irgi padirbėta neblogai, kas priverčia juoktis net iš banaliausių frazių, ištartų žinoma viso filmo pažibos – Valdo Bičkaus.

Juostos personažai visai žaviai papildo vienas kitą, o svarbiausia, užpildo tam tikras scenarijaus spragas. Puikus Valdo Bičkaus portretas priverčia kiekviena kartą vis garsiau juoktis, tačiau, deja, to paties pasakyti negalima apie jį asistuojančią porą, kuri be Valdo atrodo tiesiog nykiai. Toks pernelyg susikaustęs ir neatsiskleidžiantis sugyventinių portretas, nesugeba priversti žiūrovo kvatoti taip garsiai, kaip tą padaro finansinis aferistas. Prie jų prisideda dar ketvirtas veikėjas, kuris pagyvina susidariusią situacija ir galiausiai kvarteto dėka gauname puikią satyrinę komediją su moralu pabaigoje.

Tenka pripažinti, jog peržiūrėjus naujausią Donato Ulvydo filmą, vėl atsiranda viltis, jog su kiekvienu nauju projektu žiūrovams bus pristatomos vis juokingesnės ir išradingesnės komedijos, ko galėjome pasigesti jau daugybę metų.

Techninė juostos pusė

Iš techninės filmo pusės, kuri labai jau kukli šį kartą, galima paminėti neblogai priderintą prie scenų garso takelį, primenantį Kalėdinę atmosferą bei visai pakenčiamą operatoriaus darbą, kuris visais įmanomais būdais buvo sutelktas į aktorių išdaigas prieš kameras. Vizualiai filmas patrauklus akiai, nes jame nėra jokių pašalinių dalykų, viskas kaip tikroje buityje, kas išties atrodo žaviai ir tai pagirtina.

Blogiausi filmavimo aspektai – blogai suderintas garsas, todėl bendras vaizdas atrodo šiek tiek kraupiai ir nekokybiškai, bei, žinoma, televizinio lygio montažas, kuris buvo sulipdytas kaip kokie reklaminiai klipukai. Gaila, bet tokiais manevrais filmo kokybė labai sumenkinama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jau šimtą kartų kalbėta apie lietuvių aktorių silpną ir teatrinę vaidybą, todėl galima dar sykį tai paminėti. Tikrai, mūsų šalies aktoriai vis dar nesugeba vaidinti vaidybiniuose filmuose, o tik teatruose bei televiziniuose projektuose. Jie nesugeba įsijausti į vaidmenis, todėl gaunamas rezultatas labai graužia akis.

Kaip ir ankstesniame Donato Ulvydo filme, vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Giedrius Savickas. Šis žmogus vienas iš nedaugelio nacionalinių aktorių, dėl kurių nėra gėda. Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šitame, aktorius tampa viso filmo pažiba. Nuotaikingas, šiek tiek ironiškas, nuoširdus ir atsipalaidavusio žmogaus pasirodymas. Didžiausi plojimai jam, už tiek daug nuostabių akimirkų filmo peržiūros metu.

Rimantė Valiukaitė, kurią visai neseniai galėjome matyti kitame lietuviškame projekte „Vardas tamsoje“, eilinį kartą vaidina be įsijautimo į vaidmenį. Šalta ir visiškai neįtikinanti veikėja, kuri savo buvimu kadruos privertė jausti pagiežą ir antipatiją.

Visai neblogai pasirodo Ramūnas Cicėnas ir Inga Jankauskaitė, kurie nors ir vaidina pagrindinius filmo veikėjus taip pat, tačiau lieka nuošalyje. Kiekvienas iš jų užtat sugeba papildyti bendrą vaizdą ir pakelti humoro kartelę aukščiau, nei tą padaro Rimantės vaidinama veikėja.

Verdiktas

„Kaip pavogti žmoną?“ – tai pozityviai nuteikianti ir visai pagirtina lietuviška Kalėdinė komedija, kuri priverčia maloniai praleisti laiką kino salėje, stebint dar vieną juoko kupiną Giedriaus Savicko benefisą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: