Daily Archives: 2013-11-30

Stalingradas / Stalingrad


Premjera: Spalio 10, 2013Stalingrad
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 29, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 125 min.
Žanras: Karinis, veiksmo, drama
Šalis: Rusija
Režisavo: Fedor Bondarchuk
Vaidina: Thomas Kretschmann, Yanina Studilina, Philippe Reinhardt, Heiner Lauterbach, Pyotr Fyodorov

IMDB – 4.9/10

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 66 130 000 $

Siužetas

Vėlyvą 1942-ųjų metų vasarą vokiečių armija, remiama uraganinio lėktuvų bombardavimo, pradėjo Stalingrado (dabartinis Volgogradas) puolimą. Taip prasidėjo penkis mėnesius ir dešimt dienų trukęs mūšis, kuris, daugelio istorikų nuomone, didžiąja dalimi nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį. Viename kruviniausių susirėmimų žmonijos istorijoje daugybę karių bei technikos praradusi vokiečių armija atsigauti jau nebesugebėjo.

Buvaukine.lt sako:

„Penki tėvai“

Vienas žinomiausių ir pačių pelningiausių rusų prodiuserių, aktorių ir režisierių Fiodoras Bondarčiukas nesiliauja stebinti savo eksperimentais kino pramonėje. Po stulbinančios sėkmės sulaukusios karinės dramos „9-oji kuopa“ ir fantastinės brolių Strugackių „Gyvenamosios salos“ ekranizacijos, kino kūrėjas daugiau nei keturis metus ruošėsi Rusijai ir visam pasauliui pristatyti patį didingiausią šalies karinį epą, kurį palaikė net Holivudo studijos.

Režisierius kviečia nukeliauti į tamsiuosius 1942 metus ir atsidurti pačiame Stalingrado mūšio epicentre, kuriame narsūs kariai visais įmanomais būdais bandė sustabdyti nacius ir tuo pačiu atlaikyti visą griaunamąją Vermachto jėgą, kurios vienintelis tikslas buvo paimti Rusiją.

Apie ką mes čia…

Stalingrado mūšio įkarštyje, penki kariai aptinka merginą, besislapstančią nuo nacių. Vyrai su ja susidraugauja ir visais įmanomais būdais bando apsaugoti, tačiau priartėjus vokiečių kariams, jie neturi kitos išeities, kaip pradėti nelygią kovą su priešiškai nusiteikusiais Hitlerio pakalikais.

Kūrinio vidus

Ketverius metus lauktas Fiodoro Bandarčiuko karinis epas pagaliau pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. Tai negali nedžiuginti, nes buvo tiek pažadų dėl juostos unikalumo, jog intriga lydėjo projektą iki pat premjeros. Pažadai neliko tik pažadais, nes gauname tikrai vieną geriausių rusų karinių filmų ir apskirtai, vieną geriausių karinės tematikos filmų. Nuo 1998 metų ir nuo Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“, čia geriausias žanro darbas, kuri teko matyti kine.

Filmas susideda iš dvejų pasakojimų, ir, kas įdomiausia, tai dvi meilės istorijos skirtingose barikadų pusėse. Skamba gana banaliai, tačiau tokiais būdais norima parodyti, jog net kare žmonės sugebėjo džiaugtis smulkmenomis, mylėti vienas kitą, jausti šilumą ir neaplesti artimo sau žmogaus sunkią akimirką. Tuo labiausiai ir žaidžia režisierius su kūrybine grupe, tačiau net tokiais banaliais manevrais jiems sekasi pavergti žiūrovą. Motinų ir vaikų ašaros, negailestingai žudomi žmonės, jokios šviesios akimirkos, vien tik griuvėsiai ir kadaise didingo miesto šešėlis. Kalbant apie meilės istorijas, tai tuo pat metu režisierius pateikia visai nešališką vokiečių ir rusų bendrą paveikslą ir parodo, jog mes visi esame žmonės. Tokie, kurie sugeba mylėti ir tai nepriklauso kur žmogus gimė.

Kaip nebūtų keista, tačiau netgi propagandos prasme, kurios bežiūrint šią juostą matėsi tikrai nemažai, galima sakyti, jog rusai nebuvo taip išaukštinti, kaip daugelyje nacionalinių filmų apie karą. Kaip pavyzdį galima panaudoti du paskutinius karinius Nikitos Michalkovo darbus. Ten taip didvyriškai parodyti rusų kariai, jog net pykino. Čia požiūris į Stalingrado gynėjus labai estetiškas. Taip, netrūksta efektingų ir kraugeriškų scenų, kuriose rusai laimi, tačiau pats kareivių principas visiškai nenusaldintas. Tai viena iš malonesnių filmo akimirkų.

Kariniai veiksmai, kurie labai vaizdžiai parodyti šioje juostoje, nuostabiai papildė ir taip turiningą visumą. Tiesiog iš koto verčiantys rusų ir vokiečių susidūrimai. Labiausiai į akis krenta Holivudiniuose filmuose taip mėgstamas slow-motion efektas. Filmui tai pridavė šarmo, išradingumo ir, be abejonės, efektingumo, kuris kiekvienoje rodomoje scenoje buvo žymiai pakylėtas, kol galiausiai, atėjus pabaigai, savo didingumą iššovė lyg patranka. Iš istorinės pusės, pats Stalingrado mūšis parodytas tik epizodiškai ir labiau dvikovų pavidalu. Tai nėra blogai, tačiau paties šiurpaus miesto laikotarpio taip ir netenka pamatyti.

Daug įtampoje laikančio veiksmo ir tikrai įtraukiančios siužetinės linijos, tad filmas tampa vienu išradingiausių žanro darbu, kurį perspjauti bus labai sunku, nes tokio vizualinio grožio, kurį mums padovanojo režisierius, bus ganėtinai sunku sutikti būsimuose rusų kino projektuose.

Techninė juostos pusė

Maloniausia ir tiesiog stulbinanti filmo dalis – vizualiai tobulas juostos atvaizdas. Be kokių nors priekaištų galima teigti, jog čia kokybiškiausias visų laikų rusų filmas iš vizualiosios pusės. Nufilmuotas žaliame fone ir su kompiuterio pagalba bei IMAX kameromis, filmas atrodo kaip šimtamilijoninis amerikiečių kurtas karinis epas. Stulbinantis rezultatas, kuris tikrai neliks nepastebėtas ir užsienio.

Juostos kameros darbas irgi puikiai priderintas prie efektingų slow-motion scenų, kas dar labiau priartina žiūrovus prie įvykių, rodomų ekrane. Operatorius žaidžia drebančios kameros efektu, kai kariniai veiksmai virsta į asmeninę vokiečių ir rusų dvikovą.

Filmas turi labai išskirtinį garso takelį, kuris nuo pradžios iki galo virpina širdis ir leidžia pajausti tikrą filmo didybę. Įdomiausia, jog čia vienas iš labai retesnių rusų kino atvejų, kai garso takelis taip sugeba pasilikti galvoje praėjus ilgam laikui nuo filmo peržiūros. Stiprūs muzikiniai skambesiai iš filmo padaro tikrą epą, kuris tik dar labiau sutvirtina savo pozicijas kariniame žanre.

Garso montažas pasakiškas. Tokiems filmams toks garso sustiprinimas dar labiau suvirpina širdis ir leidžia atsidurti vos ne įvykių sūkuryje. Kokybė svarbiausia, o tai Fiodoro Bandarčiuko komanda žino.

Aktorių kolektyvinis darbas

Rusų aktoriai, kurie dažnai gali pasigirti teatriniu vaidinimu, šiame filme nenusileido geriausiems Holivudo aktoriams. Žinoma, Oskarinės ir kažkiek labai išskirtinės vaidybos nesimatė, tačiau kiekvienas iš aktorių savo vaidmenys atliko labai įtikinamai.

Pradedame nuo pagrindinio visos šios istorijos pasakotojo balso. Visą filmą lydi vienas ir tas pats balsas, kuris pasakojo apie Stalingrade vykstančius įvykius ir kartu buvo vertėju vokiečių sakomoms replikoms. Nesunku atspėti, jog tai pats filmo režisierius Fiodoras Bandarčiukas. Kaip ir kiekviename savo filme, jis tikrai puikiai atliko vaidmenį, nors čia pasidarbavo tik iš techninės pusės.

Vokiečių karininką suvaidinęs Thomasas Kretschmannas labiausiai krenta į akis. Dinamiškai pateiktas veikėjas, o kartu ir labai draminį vaidmenį atlikęs aktorius savo aktoriniais sugebėjimais parodė, kad net ir nacis gali turėti jausmus. Išties nekasdieninis vaizdas propagandos perpildytame rusų kine.

Piotras Fiodorovas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, neatsilieka nuo jo kolegos vokiečio, ir kartu su juo jis sukuria tikrą išbandymų šou, kuris atrodo taip epiškai, jog galima net nepastebėti tam tikrų juostos klaidų.

Moteriškosios lyties atstovės irgi labai gerai parinktos. Draminis dvejų moterų vaizdas gali patikti labiausiai, nes karo metu joms buvo sunkiausia. Marija Smolnikova, suvaidinusi Katią ir Studilina, kuriai atiteko garbė įkūnyti Mašą, be priekaištu pasirodė ir savo trapių įvaizdžiu kėlė gailestį ir nuostabą.

Įsimintinu filmo veikėju galima įvardinti snaiperį Čvaniovą, kuris salėje savo sarkastiškai juokeliais bet kokiomis temomis nesiliovė viso filmo metu linksminti žiūrovų. Puikus aktoriaus Dmitrijaus Lisenkovo pasirodymas, priverčiantis šiek tiek atsipūsti nuo karo siaubo, rodomo filme.

Kiti kolektyvo nariai pasidarbavo irgi neblogai. Kiekvienas iš aktorių tiko savo vaidmeniui, todėl bendras personažų vaizdas atkurtas labai natūraliai, kas ir vėl pakelia filmo kokybę iki labai aukšto lygio.

Verdiktas

„Stalingradas“ – tai pats kokybiškiausias kada nors sukurtas rusų filmas ir geriausias per penkiolika metų pasirodęs karinis epas. Be nuostabios vizualizacijos, efektingo ir šiurpą keliančio slow-motion, įsimintinos vaidybos ir unikalaus garso takelio turi dar ir atskirą šarmą, būdingą prabangiems Holivudiniams blokbasteriams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Senis / Oldboy


Premjera: Lapkričio 29, 2013Oldboy
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 29, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 104 min.
Žanras: Trileris, detektyvas, drama
Šalis: JAV
Režisavo: Spike Lee
Vaidina: Josh Brolin, Elizabeth Olsen, Sharlto Copley, Samuel L. Jackson, Michael Imperioli

IMDB – 4.5/10
RottenTomatoes – 43/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 2 699 155 $

Siužetas

Vyras atsibunda nuo dirbtinio apsvaiginimo ir greitai išsiaiškina, kad jis buvo pagrobtas dėl niekam nežinomų priežasčių ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras netyčia išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.

Buvaukine.lt sako:

„Kalėjimas ar apsivalymas?“

Amerikiečių kino grandas, režisierius Spike‘as Lee, pastaraisiais metais ne itin dažnai džiugina savo gerbėjus įsimintinais projektais, todėl išgirdus apie kultinio „Senio“ perdirbinį, pasidarė labai smalsu, kaip legendinį filmą pateiks socialinio pobūdžio filmų apie juodaodžius meistras.

„Elkis teisingai“, „Malkolmas X“, „25-a valanda“ ir „Savas žmogus“ režisierius pristato žymiai grubesnį požiūrį į žinomos mangos ekranizaciją bei kviečia žiūrovus patirti tikrą košmarą ieškant atsakymų į pagrindinio filmo veikėjo kamuojamus klausimus.

Apie ką mes čia…

Džo pagrobiamas vidury gatvės ir priverčiamas praleisti dvidešimt siaubingų metų kambaryje, kuriame nėra nei langų, nei peravertų durų. Jis nesuvokia, kas ir kodėl jį užrakino, ir lygiai po dvidešimties nelaisvės metų vyras išmetamas į gatvę. Džo dabar turi vieną tikslą – surasti savo skriaudiką ir atkeršyti.

Kūrinio vidus

Ne paslaptis, jog dažniausiai pasirodantys kokie nors kultinio darbo perdirbiniai arba atskiros vizijos būna visiškai niekam tikusios. Kai į projektą atėjo pats Spike‘as Lee, visi nurimo, o kritikai ir žiūrovai su nekantrumu laukė jo atsako žymiam 2003 metų Pietų Korėjos šedevrui, kurį padovanojo Chan-wook Parkas.

Perskaičius visą mangą, pagal kurią ir buvo sukurtas šis darbas, ir pasižiūrėjus pirmtaką, galima teigti, jog žinomas amerikiečių režisierius išties įnešė labai daug naujovių. Pats istorijos pamatas liko nepaliestas, o tai nepanaikino originalo dvasios bežiūrint šią individualią Spike‘o Lee viziją. Filmo koncepcija neturi tokios meninės išraiškos, kurią turėjo Parko juosta. Čia viskas pateikiama žymiai grubiau, nėra tokio nuostabaus ir kvapą gniaužančio jaudulio ir emocinio bei psichologinio spaudimo peržiūros metu, tačiau bendram vaizdui tai nekenkia.

Lyginti su korėjiečiu šedevru galima, nes daugelis scenų, kurios parodomos pirmtake, čia atkartotos identiškai, bet žymiai prasčiau. Vien legendinė scena koridoriuje prieš dešimtis priešininkų. Apsiginklavęs plaktuku Džo atrodė kaip vaikas palyginus su Odesu. Kitos scenos, priartintos prie originalios versijos, irgi labai nusileidžia 2003 metų juostai. Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas sukurtas ne kaip psichologinis trileris, o kokybiškas ir įdomus detektyvas, kuris nešokiruoja, o peržiūros metu tik kelia įtampa. Toks kūrėjų sprendimas iš dalies pasiteisina, nes viso filmo metu gauname labai kruviną vaizdą. Taip, būtent matome firminį režisieriaus filmavimo stilių ir jo smurto viziją, kuri išties nėra tokia bloga, atsižvelgiant į kitus panašaus pobūdžio kino projektus. Kiekviena žiaurumo perteikta scena parodyta pernelyg vaizdžiai, kas gali sukelti tam tikrą diskomfortą, nes neapsieinama ir be šlykščių akimirkų.

Filmo siužetinės linijos pateikimas ir veiksmo sudėstymas labai žvalus ir, svarbiausia, visas istorijos pasakojimas nesustoja vietoje. Filmo metu labai akylai galime stebėti įvairius personažus ir susipažinti su jais artimiau. Kiekvienas iš veikėjų atskleistas pakankamai gerai, o tai taip pat leidžia mėgautis jais peržiūros metu. Pradedant nuo pagrindinio personažo ir baigiant juostos blogiuku, viskas atrodo aišku ir nepalieka neatskleistų klausimų.

Baigiant žiūrėti filmą ir sulaukiant labiausiai kamuojamo klausimo ir atsakymo dėl juostos skirtumo su pirmtaku, galima pasakyti, jog pati įkalinimo priežastis ir jos perteikimas labai skiriasi. Tiesa, panašumas tarp jų irgi yra didžiulis, todėl režisierius puikiai pasidarbavo ir leido pačiam žiūrovui apmąstyti visą filmą. Pasibaigus filmui viskas tampa akivaizdžiai paprasta, tačiau toks poveikis, kuris jaučiamas pasižiūrėjus pirmą „Senio“ versiją, net toli gražu nesijuto. Gavome kokybišką detektyvą, kuris ilgam galvoje ir kinomanų širdyse neužsiliks, tačiau džiugu, jog Spike‘as Lee vėl grįžo prie stambesnių kino projektų.

Techninė juostos pusė

Jau iš pirmo kadro pastebimas firminis režisieriaus stilius ir jo originaliai pateikiamas operatoriaus darbas padaro šį filmą vizualiai kokybišku reginiu kiekvienam žanro gerbėjui. Efektingi perėjimai ir kameros manevrai leidžia pamatyti personažus iš įvairiausių pusių. Dėl to, galime tiek prijausti pagrindiniam veikėjui, tiek jo nekęsti, o tai taip pat sudaro puikų pamatą istorijos eigai.

Specifinis originalaus filmo garso takelis buvo anos juostos pažiba. Čia, deja, to nesijautė, tačiau muzikinės kompozicijos tikrai priverčia sėdėti įtemptai. Keli staigūs ir labai kokybiškai pateikti kūriniai puikiai papildė bendrą vaizdą, o tuo pačiu muzika leido sušvelninti matomus kraupius vaizdus. Prie viso garsinio filmo potencialo prisideda ir garso montažas, kuris filme tikrai gana stiprus.

Filmo montažas geras, nes jo dėka sukeliama intriga, tačiau matę originalią juostą susipras kas ir kaip čia vyksta. Žiūrint iš visai kitokios perspektyvos, filmas tikrai sugeba pažaisti su žiūrovu ir neleisti jam taip lengvai atsakyti į pagrindinį klausimą.

Juostos metu pilna puikių foninių dekoracijų, kurios priartina prie Parko šedevro, o tuo pačiu ir atiduoda pagarbą tokiam puikiam darbui. Atidesni žiūrovai be problemų pamatys puikias asociacijas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Spike‘as Lee padarė labai gerą ėjimą šiam brutaliam vaidmeniui pasirinkdamas tokį charizmatišką aktorių kaip Joshas Brolinas. Išties nepakartojama aktoriaus vaidyba kai kuriuose vietose tempė patį filmą, nors iki Choi Min Siko ir jo tobulai atkurto Odesu personažo Joshui toloka. Aktorius pasirodo iš naujos perspektyvos, kas džiugina, na ir akmeninis jo veidas priverčia jausti baimę, o kartu ir neapykantą.

Pagrindinis filmo antagonistas, Pietų Afrikos Respublikoje atrastas talentas, aktorius Sharlto Colpley‘us dar sykį pakeri savo nepriekaištingu akcentu, o jo persikūnijimas į juostos blogietį prideda jam dar vieną gerą vaidmenį į filmografiją. Šarmingas ir gracija spinduliuojantis personažas, kuris kartas nuo karto lenkė patį Džo.

Elizabeth Olsen, nors ir nėra viena iš geriausių pasaulio aktorių, bent jau sugebėjo parodyti savo privalumus. Žinoma, kalbama apie jos dailias kūno linijas, kurios taip gundė pagrindinį filmo veikėją, jog buvo net keista, jog jis taip sugeba save tvardyti. Žinoma, juokai juokais, tačiau ji čia net labai tiko.

Taip pat malonu pamatyti visiškai pasikeitusį ir kaip visada besikeikiantį Samuelį L. Jacksoną ir kultinio serialo „Sopranai“ vieną iš žvaigždžių, seniai nesirodžiusį plačiuosiuose kino ekranuose – Michaelį Imperiolį.

Kiekvienas filmo aktorius įnešė dalį savęs į šį projektą, kas tikrai pagerino jo kokybę.

Verdiktas

„Senis“ – tai žymiai grubesnis, kruvinesnis ir šaltesnis žinomos mangos perteikimas, kuris išties labai nusileidžia 2003 metais pasirodžiusiam šedevrui. Tiesa, išskirtinio režisieriaus stiliaus, puikiai parinktų aktorių ir stilingos vizualios pusės dėka juosta susižiūri be jokio nuobodulio.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: