Daily Archives: 2013-11-03

Mačetė žudo / Machete Kills


Premjera: Spalio 2, 2013, 2013Machete Kills
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 1, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 110 min.
Žanras: Komedija, kriminalinis, trileris, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Robert Rodriguez
Vaidina: Danny Trejo, Mel Gibson, Demian Bichir, Amber Heard, Michelle Rodriguez

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 31/100
Metacritic – 41/100

Filmo biudžetas – 20 000 000 $

Filmo pajamos – 7 469 708 $

Siužetas

Nuimtas nuo egzekucijos kilpoje, paviliotas negarbingai avantiūrai, šaltakraujiškai išduotas, paliktas mirčiai Mačetė prisikelia ir grįžta stropiai atkeršyti niekingiems gudročiams. Mačetė yra sutvertas nesigailėti. Mačetė nieko nebijo. Mačetė turi daug šaudančių ginklų ir aštrią mačetę. Mačetė myli moteris su pilnais apvalumais. Mačetė nesiuntinėja pigių sms’ų. Mačetė mėgsta kapoti, spardyti, pjaustyti ir žudyti. Geriau nenervinti Mačetės.

Buvaukine.lt sako:

„Mačete netweetina“

Kultinis režisierius ir scenaristas Robertas Rodriguezas, labiausiai žinomas dėl unikalaus „trash“ stiliaus ir sukūręs tokias juostas kaip „Desperado“, kultinį „Nuo sutemų iki aušros“, kino šedevrą „Nuodemių miestas“ pagal grafinę Franko Millero grafinį romaną bei „Teroro Planetą“, 2010 metais pristatė ilgai lauktą filmą apie nenugalimą meksikietį, pirmą kartą pasirodžiusį jau minėtame bendrame projekte su Quentinu Tarantino „Grindhouse“.

Po šiltai priimto filmo, režisierius kviečia visus žanro gerbėjus ir Mačetės pasekėjus prisijungti prie dar didesnės beprotystės, kurioje galėsime pamatyti dar daugiau kraujo, žarnų, seksualių moterų, nesąmoningų situacijų ir kvapą gniaužančio veiksmo, papildyto originaliu juodu humoru.

Apie ką mes čia…

Susidorojęs su visais priešais, Mačetė neilgai galėjo ilsėtis. Šį kartą pasauliui gresia tikra katastrofa, todėl JAV prezidentas neturi kitos išeities, kaip kreiptis į nenugalimą meksikietį ir lepia jam sunaikinti visus šalies priešus. Nedvejodamas, Mačetė išsiruošia į dar vieną kelionę, kurios metu jis po savęs vėl paliks krūvas lavonų ir patenkintų moterų.

Kūrinio vidus

Kai 2007 metais pirmą kartą teko išvysti Mačetę „Teroro planetoje“ ir pamatyti neegzistuojančio filmo anonsą, iš karto užsinorėjo pasižiūrėti juostą. Viso pasaulio gerbėjų prašymai buvo išklausyti ir jau 2010 metais Robertas Rodriguezas pristatė pilnametražę juostą apie kietą meksikietį. Tenka pripažinti, jog filmas buvo labai geras, o puikus jo pastatymas pridėjo dar vieną pliusą į režisieriaus filmografiją, todėl laukti tęsinio buvo gana sunku, nes su nekantrumu norėjosi pamatyti tolesnius Mačetes nuotykius.

Filmo veiksmas prasideda vos ne taip pat, kaip ir pirmoje juostoje, tačiau jo pateikimas pernelyg švelnus ir labai nulaižytas, primenantis kitas panašaus pobūdžio juostas. Atsižvelgiant į filmo žanrą, tai būtų visai neblogas bandymas išjuokti kitus projektus, tačiau Rodriguezas net nebando to padaryti. Jis pristato visiškai kitokį filmą nei pirmtakas ir kartu nužemina jo vertę. Žinoma, galvojant apie tai, kad tęsiniai dažniausiai būna prastesni, o režisierius bandė tai pabrėžti, tai gautųsi neblogas bandymas, tačiau, deja, jis to nesiekė. Kino kūrėjas norėjo tik įtikti savo gerbėjams, kurie užmėtė jį savo prašymais dėl tęsinio. Tikėkimės, jog panašaus vaizdo su „Nuodėmių miestu 2“ nebus, kurį Rodriguezas filmavo paraleliai su „Mačetė žudo“.

Juostoje pasirodo daug naujų personažų, o seni, deja, lieka užmarštyje. Iš naujesnių galima paminėti Chameleoną, kuris labiausiai traukė akis viso filmo metu, o jo transformacijos vertė džiūgauti akis. Pagrindinis juostos antagonistas irgi neblogai atrodė, tačiau Mačetės charizma visus išguldė. Personažai, kaip ir pirmojoje dalyje, visiškai neatskleisti, o jų pateikimas vertė tik juoktis iš tų nesąmonių, kurias jie šnekėjo ir ką darė. Viskas būdinga „trash“ žanrui, tačiau kaip jau anksčiau minėta, šį kartą Rodriguezas pernelyg nušlifavo šarmą, likusį po pirmosios dalies.

Kalbant apie smurtą ir juodą humorą, jo čia netrūko, tačiau kai veiksmas toks chaotiškas ir visiškai nesisieja su ankstesnėmis scenomis, gaunamas bendras vaizdas taip sutirština spalvas, jog atrodo, kad stebėtum kas dedasi penkiamečio vaiko galvoje. Viskas labai sunkiai žiūrisi, bet negalima pykti ant režisieriaus. Čia vienintelis jo tokio žanro darbas, kuriame jis susimauna. Pagalvojus, kad net siužetinėje linijoje buvo vieta „Žvaigždžių karams“, tenka pripažinti, kad jeigu ir bus trečias filmas, tai mūsų laukia dar didesnė makalynė, nei antrajame filme. Tikėkimės, jog Rodriguezas sustos, ir „Mačete žudo… Kosmose“ neišvys dienos šviesos.

Techninė juostos pusė

Suprastėjo ne tik siužetinė linija ir scenarijus, bet ir techninė pusė, kuri pernelyg švari ir graži. Dingo pasendinimas, kuris taip traukė akis pirmajame filme, lyg būtum stebėjęs senųjų filmų vaizdajuostes.

Operatoriaus darbas labai vaizdingas, todėl daugelis smurto scenų pateikiama taip, lyg kruvinos kūno dalys ir žarnos skrietų tiesiai ant žiūrovų. Kartu detaliai parodomi veikėjų privalumai, transformacijos ir, žinoma, dvikovos. Tokių vaizdų dėka neįmanoma nuobodžiauti sėdint ir laukiant pabaigos dėl nesusipratimų turinčio scenarijaus.

Garso takelis nykus, todėl pasigendama draivo ir šarmo, kuris buvo taip gerai jaučiamas pirmtake. Muzikinės kompozicijos, kurias padovanoja filmo režisierius, neišdirbtos iki galo, todėl jaučiasi šališkumas ir neišpildymas, kai pristatant personažus grojamas vienas ar kitas muzikinis kūrinys.

JKaip jau žinome, Rodriguezas kontroliavo viską, todėl ir montažas neapsiejo be jo vaizdingos akies, tačiau tai prasčiausia, ką šis filmas turi. Epizodai sudėlioti taip, kad tai net filmu sunku pavadinti. Į vieną bendrą juostą suklijuoti klipai, kurioje tenka pamiršti apie eiliškumą ir patį siužetą, todėl nuo to nukenčia viskas, kas buvo taip gražiai pabrėžta pirmtake.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pas Rodriguezą, kaip ir pas jo geriausią draugą Quentiną Tarantino, subėga geriausi pasaulio aktoriai ir artimiausi draugai, kurie gauna epizodinius, tačiau labai įdomius vaidmenys.

Danny Trecho, kuris antrą kartą savo karjeroje gauna progą pasipuikuoti didžiame ekrane pagrindiniame vaidmenyje, pasirodo kaip ir pirmame filme. Brutalus, negailestingas ir kartu stilingas septyniasdešimtmetis meksikietis, kurį sutikus naktį galima gauti širdies smūgį.

Michelle Rodriguez, kuri taip puikiai papildė originalą, šioje juostoje pasirodo vos kelioms akimirkoms, tačiau jos pasirodymas ir šiek tiek pakoreguota išvaizda priverčia parausti. Labai seksualus ir stiprus moters pateikimas.

Amber Heard, kuriai irgi teko garbė pasipuikuoti su legendiniu meksikiečiu, suvaidino klaikiai. Žinoma, kaip aktorė ji niekam tikusi, ir vien tik jos išvaizda gelbėja situaciją. Nepaisant to, ir ji buvo pernelyg šlykščiai pateikta, todėl galiausiai jai pasirodžius ekrane norėjosi užsimerkti.

Maloniausiais viso filmo akcentas – Melas Gibsonas. Vaidinti blogiukus jam tikrai sekasi, na ir iš vaidybos pusės aktorius pasistengė neblogai perteikti savo personažą. Kita vertus, ne tokio kalibro aktoriui filmuotis B kategorijos filmuose.

Charlee‘is Sheenas arba Carlosas Estevezas, suvaidinęs Amerikos prezidentą, prajuokino. Čia vienintelė filmo dalis, kai Rodriguezas parodo tikrąją šalies situacija, už kurios vairo sėdi klounai.

Lady Gaga, Cooba Goodingas Jr., Antonio Banderasas, Sofia Vergara, Demianas Bichiras, Alexa Vega ir Jessica Alba papildę filmą savo buvimu atrodo gana neblogai, o svarbiausiai išskirtinai, todėl kas jau kas, tačiau pas Rodriguezą personažai visada būna labai charizmatiški.

Verdiktas

„Mačetė žudo“ – tai su pirma dalimi beveik nesusijęs pasakojimas apie kietą meksikietį, kuriame chaosas ir nesusipratimai paima viršų. Siužetinės linijos eiga lygi penkiamečio vaiko mintims, tačiau charizmatiškų personažų ir nenuilstamo veiksmo dėka juosta tinkama peržiūrai. Tiesa, ne kine, o namuose.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 5/10

Tūnąs tamsoje 2 / Insidious: Chapter 2


Premjera: Rugsėjo 13, 2013, 2013Insidious: Chapter 2
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 1, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 105 min.
Žanras: Siaubo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: James Wan
Vaidina: Patrick Wilson, Rose Byrne, Ty Simpkins, Lin Shaye, Barbara Hershey

IMDB – 7.0/10
RottenTomatoes – 36/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 5 000 000 $

Filmo pajamos – 137 429 800 $

Siužetas

Paranormalių reiškinių persekiojama Lambertų šeima siekia išsiaiškinti mįslingą paslaptį, kuri juos artimai sieja su pomirtiniu pasauliu.

Buvaukine.lt sako:

„Blogio irštva“

Siaubo žanro genijus Jamesas Wanas šiais metais jau sugebėjo išgąsdinti visą pasaulį savo šedevru laikomu „Išvarymu“, kurį tiek kritikai, tiek žanro mylėtojai ir paprasti žiūrovai priėmė labai šiltai. Šį sykį režisierius kartu su savo kolega ir vienu iš filmo aktorių Leighu Whannellu pristato savo pačių parašytą kraupaus 2010 metų pasakojimo tęsinį. Jis žymiai labiau turėtų prikaustyti prie kėdžių visko mačiusius kino mylėtojus, todėl visų laukia išties siaubinga kelionė į tamsos pasaulį.

Kino kūrėjas kviečia visus atsidurti dar tamsesnėje dvasių pasaulio pusėje, iš kurios bus sunku sugrįžti tiek filmo herojams, tiek patiems žiūrovams, kurie patirs dar didesnę siaubo bangą nei pirmojoje dalyje.

Apie ką mes čia…

Grįžęs į gyvųjų pasaulį, Džosas tėra tik marionetė blogio rankose. Vyrą kontroliuojanti siaubinga jėga nori tik vieno – aukų. Visas košmaras prasideda iš naujo, todėl dvasių pasaulyje vėl užverda žūtbūtinė kova tarp Džošo ir jį norinčios praryti paslaptingos neapykantos kamuojančios bei kraujo ištroškusios damos.

Kūrinio vidus

2010 metais, pasirodžius pirmajai filmo daliai ir pamačius naują Wano viziją, su nekantrumu laukėme tęsinio, kuris turėjo atskleisti visą pirmosios dalies esmę ir pabaigos metaforą. Galima sakyti, jog gavome visiškai kitokį filmą nei jo pirmtakas.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, jog veiksmas vyksta ne tik skirtingose vietose ar dimensijose, bet dar ir skirtinguose laikuose. Taigi, prie bendro pasakojimą pridedama ne tik kelionė į dvasių pasaulį, bet dar ir keliavimas laiku. Iš pirmo žvilgsnio tokie pasikeitimai būtų normaliu papildu bendram juostos braižui, tačiau kai viskas persipina su realybe, o tuo labiau, kai gaunasi labai chaotiškas vaizdas ir siužetinės linijos šokinėjimas nuo vienos vietos į kitą, filmas prarandą labai didelę dalį žavesio, kol galiausiai tiesiog nusibosta žiūrėti ir lauki pabaigos.

Visų antra, turbūt labiausiai patinkantis dalykas Wano filmuose – nuostabus siaubo perteikimas. Žinoma, režisierius neišvengiamai pasikartojo ir tai, ką mes matėme pirmoje „Tūnąs tamsoje“ dalyje ir „Išvaryme“, atspindėjo ši dalis. Nieko naujo ar išskirtinio negalima pamatyti, tačiau baimės jausmą ir nemaloniai nuteikiančią atmosferą visgi sugebama išlaikyti vos ne iki pat filmo pabaigos. Staigiai užsidarančios durys, grindų girgždėjimas ir nemalonūs vaizdai kelią pasibaisėjimą, nors šioje dalyje nepagailėta ir šleikštulį keliančių scenų.

Prie filmo pridedamas ir gana sodrus humoras, kuris nėra būdingas tokiam kino žanrui. Keliose scenose jis visai tiko ir sukėlė šypseną, o kartu privertė ir smagiai pasijuokti žiūrovus, sėdinčius kino salėje. Reikia padėkoti, jog kūrėjai neperžengė ribų ir juostoje tarp siaubo ir komedijos buvo išlaikyta pusiausvyra, todėl šiame plane viskas vystosi gana natūraliu būdu.

Einant link juostos pabaigos pradedi suprasti, jog jau esi kažkur kažką panašaus matęs. Kai pagaliau prisimeni, akyse pasirodo vaizdas iš kultinio „Švytėjimo“ ir legendinių gaudynių su kirviu. Deja, bet vienas iš mėgstamiausių Wano filmų yra būtent Kubricko šedevras, todėl nenuostabu, jog kūrėjas pabandė įpaišyti jį ir savo juostoje, taip atiduodant pagarbą legendiniam filmui. Drąsus poelgis, tačiau tuščias ir neskoningas. Pasibaigus filmo rodymui tenka nusiteikti, jog trečia dalis padarys didesnį įspūdį ir kartu sugražins visą pirmos juostos dvasią be jokių keliavimų laiku, kuris siužetinės linijos bėgyje irgi buvo labai prastai išaiškintas.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas prastesnis už originalą, nors jo produkcija kainavo vos ne penkis kartus daugiau, kas labai stebina.

Operatoriaus darbas neblogas, tačiau čia nepamatysime to, ką mums pateikė „Išvarymas“. Šioje juostoje buitinė kamera persipina su profesionaliu vaizdu, kas irgi chaotiškai pateikia filmo esmę, todėl tai galima laikyti vienu didesnių techninės pusės minusų. Gražiai atrodantis, tačiau visiškai tokiam filmui netinkantis eksperimentas, sugriaunantis visą pasakojimo esmę ir struktūrą, likusią nuo 2010 metų juostos.

Pagrindas ir foninės spalvos irgi sudėliotos gana neblogai, ypač tobulai atrodo dvasių pasaulis, kuris ir labiausiai patraukia akį. Su juostos nuotaika keičiasi ir foninis spalvų išdėstymas, tačiau, kaip jau minėta, viskas primena kitus Wano darbus, todėl jokiomis naujovėmis čia net nekvepia.

Garso takelis kraupus, labai staigios kompozicijos karts nuo karto priverčia pasijausti nejaukiai, gal net ir išsigąsti, bet visumoje tai nelabai išsiskiriantis nuo kitų panašių žanro filmų skambesiai.

Garso montažas puikus ir jis vienintelis sukelia didžiausią siaubą visame filme. Stipriai subalansuotas garsinis filmo fonas sugeba išgąsdinti bet kurioje vietoje, kalbant apie staigias scenas, kurių šioje juostoje tikrai netrūksta, todėl juosta įgauna bent kažkiek stiprumo ir siaubo jausmo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Labai retai galima išskirti puikią arba labai įsimintiną tokių filmų aktorių vaidybą, tačiau tenka pripažinti, jog šiais metais Patrickas Wilsonas jau antrą kartą sugebą pateikti save iš labai geros pusės.

„Išvarymo“ žvaigždė šioje juostoje atsiskleidžia labai stipriai, o jo vaidybiniai sugebėjimai net šiek tiek primena jau minėto filmo „Švytėjimas“ pagrindinio herojaus savotišką perteikimą. Žinoma, būtų labai sunku lyginti Jacko Nicholsono genialumą su Wilsono vaidyba, tačiau, bent jau iš dalies, Patrickas tikrai sugebėjo prisiartinti prie legendinio aktoriaus pasirodymo kultiniame Stanley Kubricko kūrinyje.

Rose Byrne, Barbara Hershey, Steve Coulter, Leighas Whannellis, Angusas Sampsonas ir Lin Shaye juostoje pasorodantys gana svarbiuose vaidmenyse, nė iš tolo neprilygo pagrindiniam personažui, tačiau jie irgi gana neblogai prisidėjo prie bendro juostos vaizdo. Savo buvimu nė vienas iš jų nesugadino filmo peržiūros, todėl bendrai tenka padėkoti visam aktorių kolektyvui, kuris kažkiek pagerino nuotaiką po silpnai įgyvendintos scenaristų idėjos.

Verdiktas

„Tūnąs tamsoje. Antra dalis“ – tai žymiai silpnesnis pasakojimas už siaubingą pirmtaką ir pats prasčiausias Jameso Wano karjeros darbas. Per didelį skubėjimą kūrėjas padarė nemažai klaidų, nors juostoje ir netrūksta firminio režisieriaus staigumo ir bauginančios atmosferos, todėl kartais peržiūros metu pasidaro išties nemalonu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: