Monthly Archives: November 2013

Stalingradas / Stalingrad


Premjera: Spalio 10, 2013Stalingrad
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 29, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 125 min.
Žanras: Karinis, veiksmo, drama
Šalis: Rusija
Režisavo: Fedor Bondarchuk
Vaidina: Thomas Kretschmann, Yanina Studilina, Philippe Reinhardt, Heiner Lauterbach, Pyotr Fyodorov

IMDB – 4.9/10

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 66 130 000 $

Siužetas

Vėlyvą 1942-ųjų metų vasarą vokiečių armija, remiama uraganinio lėktuvų bombardavimo, pradėjo Stalingrado (dabartinis Volgogradas) puolimą. Taip prasidėjo penkis mėnesius ir dešimt dienų trukęs mūšis, kuris, daugelio istorikų nuomone, didžiąja dalimi nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį. Viename kruviniausių susirėmimų žmonijos istorijoje daugybę karių bei technikos praradusi vokiečių armija atsigauti jau nebesugebėjo.

Buvaukine.lt sako:

„Penki tėvai“

Vienas žinomiausių ir pačių pelningiausių rusų prodiuserių, aktorių ir režisierių Fiodoras Bondarčiukas nesiliauja stebinti savo eksperimentais kino pramonėje. Po stulbinančios sėkmės sulaukusios karinės dramos „9-oji kuopa“ ir fantastinės brolių Strugackių „Gyvenamosios salos“ ekranizacijos, kino kūrėjas daugiau nei keturis metus ruošėsi Rusijai ir visam pasauliui pristatyti patį didingiausią šalies karinį epą, kurį palaikė net Holivudo studijos.

Režisierius kviečia nukeliauti į tamsiuosius 1942 metus ir atsidurti pačiame Stalingrado mūšio epicentre, kuriame narsūs kariai visais įmanomais būdais bandė sustabdyti nacius ir tuo pačiu atlaikyti visą griaunamąją Vermachto jėgą, kurios vienintelis tikslas buvo paimti Rusiją.

Apie ką mes čia…

Stalingrado mūšio įkarštyje, penki kariai aptinka merginą, besislapstančią nuo nacių. Vyrai su ja susidraugauja ir visais įmanomais būdais bando apsaugoti, tačiau priartėjus vokiečių kariams, jie neturi kitos išeities, kaip pradėti nelygią kovą su priešiškai nusiteikusiais Hitlerio pakalikais.

Kūrinio vidus

Ketverius metus lauktas Fiodoro Bandarčiuko karinis epas pagaliau pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. Tai negali nedžiuginti, nes buvo tiek pažadų dėl juostos unikalumo, jog intriga lydėjo projektą iki pat premjeros. Pažadai neliko tik pažadais, nes gauname tikrai vieną geriausių rusų karinių filmų ir apskirtai, vieną geriausių karinės tematikos filmų. Nuo 1998 metų ir nuo Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“, čia geriausias žanro darbas, kuri teko matyti kine.

Filmas susideda iš dvejų pasakojimų, ir, kas įdomiausia, tai dvi meilės istorijos skirtingose barikadų pusėse. Skamba gana banaliai, tačiau tokiais būdais norima parodyti, jog net kare žmonės sugebėjo džiaugtis smulkmenomis, mylėti vienas kitą, jausti šilumą ir neaplesti artimo sau žmogaus sunkią akimirką. Tuo labiausiai ir žaidžia režisierius su kūrybine grupe, tačiau net tokiais banaliais manevrais jiems sekasi pavergti žiūrovą. Motinų ir vaikų ašaros, negailestingai žudomi žmonės, jokios šviesios akimirkos, vien tik griuvėsiai ir kadaise didingo miesto šešėlis. Kalbant apie meilės istorijas, tai tuo pat metu režisierius pateikia visai nešališką vokiečių ir rusų bendrą paveikslą ir parodo, jog mes visi esame žmonės. Tokie, kurie sugeba mylėti ir tai nepriklauso kur žmogus gimė.

Kaip nebūtų keista, tačiau netgi propagandos prasme, kurios bežiūrint šią juostą matėsi tikrai nemažai, galima sakyti, jog rusai nebuvo taip išaukštinti, kaip daugelyje nacionalinių filmų apie karą. Kaip pavyzdį galima panaudoti du paskutinius karinius Nikitos Michalkovo darbus. Ten taip didvyriškai parodyti rusų kariai, jog net pykino. Čia požiūris į Stalingrado gynėjus labai estetiškas. Taip, netrūksta efektingų ir kraugeriškų scenų, kuriose rusai laimi, tačiau pats kareivių principas visiškai nenusaldintas. Tai viena iš malonesnių filmo akimirkų.

Kariniai veiksmai, kurie labai vaizdžiai parodyti šioje juostoje, nuostabiai papildė ir taip turiningą visumą. Tiesiog iš koto verčiantys rusų ir vokiečių susidūrimai. Labiausiai į akis krenta Holivudiniuose filmuose taip mėgstamas slow-motion efektas. Filmui tai pridavė šarmo, išradingumo ir, be abejonės, efektingumo, kuris kiekvienoje rodomoje scenoje buvo žymiai pakylėtas, kol galiausiai, atėjus pabaigai, savo didingumą iššovė lyg patranka. Iš istorinės pusės, pats Stalingrado mūšis parodytas tik epizodiškai ir labiau dvikovų pavidalu. Tai nėra blogai, tačiau paties šiurpaus miesto laikotarpio taip ir netenka pamatyti.

Daug įtampoje laikančio veiksmo ir tikrai įtraukiančios siužetinės linijos, tad filmas tampa vienu išradingiausių žanro darbu, kurį perspjauti bus labai sunku, nes tokio vizualinio grožio, kurį mums padovanojo režisierius, bus ganėtinai sunku sutikti būsimuose rusų kino projektuose.

Techninė juostos pusė

Maloniausia ir tiesiog stulbinanti filmo dalis – vizualiai tobulas juostos atvaizdas. Be kokių nors priekaištų galima teigti, jog čia kokybiškiausias visų laikų rusų filmas iš vizualiosios pusės. Nufilmuotas žaliame fone ir su kompiuterio pagalba bei IMAX kameromis, filmas atrodo kaip šimtamilijoninis amerikiečių kurtas karinis epas. Stulbinantis rezultatas, kuris tikrai neliks nepastebėtas ir užsienio.

Juostos kameros darbas irgi puikiai priderintas prie efektingų slow-motion scenų, kas dar labiau priartina žiūrovus prie įvykių, rodomų ekrane. Operatorius žaidžia drebančios kameros efektu, kai kariniai veiksmai virsta į asmeninę vokiečių ir rusų dvikovą.

Filmas turi labai išskirtinį garso takelį, kuris nuo pradžios iki galo virpina širdis ir leidžia pajausti tikrą filmo didybę. Įdomiausia, jog čia vienas iš labai retesnių rusų kino atvejų, kai garso takelis taip sugeba pasilikti galvoje praėjus ilgam laikui nuo filmo peržiūros. Stiprūs muzikiniai skambesiai iš filmo padaro tikrą epą, kuris tik dar labiau sutvirtina savo pozicijas kariniame žanre.

Garso montažas pasakiškas. Tokiems filmams toks garso sustiprinimas dar labiau suvirpina širdis ir leidžia atsidurti vos ne įvykių sūkuryje. Kokybė svarbiausia, o tai Fiodoro Bandarčiuko komanda žino.

Aktorių kolektyvinis darbas

Rusų aktoriai, kurie dažnai gali pasigirti teatriniu vaidinimu, šiame filme nenusileido geriausiems Holivudo aktoriams. Žinoma, Oskarinės ir kažkiek labai išskirtinės vaidybos nesimatė, tačiau kiekvienas iš aktorių savo vaidmenys atliko labai įtikinamai.

Pradedame nuo pagrindinio visos šios istorijos pasakotojo balso. Visą filmą lydi vienas ir tas pats balsas, kuris pasakojo apie Stalingrade vykstančius įvykius ir kartu buvo vertėju vokiečių sakomoms replikoms. Nesunku atspėti, jog tai pats filmo režisierius Fiodoras Bandarčiukas. Kaip ir kiekviename savo filme, jis tikrai puikiai atliko vaidmenį, nors čia pasidarbavo tik iš techninės pusės.

Vokiečių karininką suvaidinęs Thomasas Kretschmannas labiausiai krenta į akis. Dinamiškai pateiktas veikėjas, o kartu ir labai draminį vaidmenį atlikęs aktorius savo aktoriniais sugebėjimais parodė, kad net ir nacis gali turėti jausmus. Išties nekasdieninis vaizdas propagandos perpildytame rusų kine.

Piotras Fiodorovas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, neatsilieka nuo jo kolegos vokiečio, ir kartu su juo jis sukuria tikrą išbandymų šou, kuris atrodo taip epiškai, jog galima net nepastebėti tam tikrų juostos klaidų.

Moteriškosios lyties atstovės irgi labai gerai parinktos. Draminis dvejų moterų vaizdas gali patikti labiausiai, nes karo metu joms buvo sunkiausia. Marija Smolnikova, suvaidinusi Katią ir Studilina, kuriai atiteko garbė įkūnyti Mašą, be priekaištu pasirodė ir savo trapių įvaizdžiu kėlė gailestį ir nuostabą.

Įsimintinu filmo veikėju galima įvardinti snaiperį Čvaniovą, kuris salėje savo sarkastiškai juokeliais bet kokiomis temomis nesiliovė viso filmo metu linksminti žiūrovų. Puikus aktoriaus Dmitrijaus Lisenkovo pasirodymas, priverčiantis šiek tiek atsipūsti nuo karo siaubo, rodomo filme.

Kiti kolektyvo nariai pasidarbavo irgi neblogai. Kiekvienas iš aktorių tiko savo vaidmeniui, todėl bendras personažų vaizdas atkurtas labai natūraliai, kas ir vėl pakelia filmo kokybę iki labai aukšto lygio.

Verdiktas

„Stalingradas“ – tai pats kokybiškiausias kada nors sukurtas rusų filmas ir geriausias per penkiolika metų pasirodęs karinis epas. Be nuostabios vizualizacijos, efektingo ir šiurpą keliančio slow-motion, įsimintinos vaidybos ir unikalaus garso takelio turi dar ir atskirą šarmą, būdingą prabangiems Holivudiniams blokbasteriams.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Advertisements

Senis / Oldboy


Premjera: Lapkričio 29, 2013Oldboy
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 29, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 104 min.
Žanras: Trileris, detektyvas, drama
Šalis: JAV
Režisavo: Spike Lee
Vaidina: Josh Brolin, Elizabeth Olsen, Sharlto Copley, Samuel L. Jackson, Michael Imperioli

IMDB – 4.5/10
RottenTomatoes – 43/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 2 699 155 $

Siužetas

Vyras atsibunda nuo dirbtinio apsvaiginimo ir greitai išsiaiškina, kad jis buvo pagrobtas dėl niekam nežinomų priežasčių ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras netyčia išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.

Buvaukine.lt sako:

„Kalėjimas ar apsivalymas?“

Amerikiečių kino grandas, režisierius Spike‘as Lee, pastaraisiais metais ne itin dažnai džiugina savo gerbėjus įsimintinais projektais, todėl išgirdus apie kultinio „Senio“ perdirbinį, pasidarė labai smalsu, kaip legendinį filmą pateiks socialinio pobūdžio filmų apie juodaodžius meistras.

„Elkis teisingai“, „Malkolmas X“, „25-a valanda“ ir „Savas žmogus“ režisierius pristato žymiai grubesnį požiūrį į žinomos mangos ekranizaciją bei kviečia žiūrovus patirti tikrą košmarą ieškant atsakymų į pagrindinio filmo veikėjo kamuojamus klausimus.

Apie ką mes čia…

Džo pagrobiamas vidury gatvės ir priverčiamas praleisti dvidešimt siaubingų metų kambaryje, kuriame nėra nei langų, nei peravertų durų. Jis nesuvokia, kas ir kodėl jį užrakino, ir lygiai po dvidešimties nelaisvės metų vyras išmetamas į gatvę. Džo dabar turi vieną tikslą – surasti savo skriaudiką ir atkeršyti.

Kūrinio vidus

Ne paslaptis, jog dažniausiai pasirodantys kokie nors kultinio darbo perdirbiniai arba atskiros vizijos būna visiškai niekam tikusios. Kai į projektą atėjo pats Spike‘as Lee, visi nurimo, o kritikai ir žiūrovai su nekantrumu laukė jo atsako žymiam 2003 metų Pietų Korėjos šedevrui, kurį padovanojo Chan-wook Parkas.

Perskaičius visą mangą, pagal kurią ir buvo sukurtas šis darbas, ir pasižiūrėjus pirmtaką, galima teigti, jog žinomas amerikiečių režisierius išties įnešė labai daug naujovių. Pats istorijos pamatas liko nepaliestas, o tai nepanaikino originalo dvasios bežiūrint šią individualią Spike‘o Lee viziją. Filmo koncepcija neturi tokios meninės išraiškos, kurią turėjo Parko juosta. Čia viskas pateikiama žymiai grubiau, nėra tokio nuostabaus ir kvapą gniaužančio jaudulio ir emocinio bei psichologinio spaudimo peržiūros metu, tačiau bendram vaizdui tai nekenkia.

Lyginti su korėjiečiu šedevru galima, nes daugelis scenų, kurios parodomos pirmtake, čia atkartotos identiškai, bet žymiai prasčiau. Vien legendinė scena koridoriuje prieš dešimtis priešininkų. Apsiginklavęs plaktuku Džo atrodė kaip vaikas palyginus su Odesu. Kitos scenos, priartintos prie originalios versijos, irgi labai nusileidžia 2003 metų juostai. Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas sukurtas ne kaip psichologinis trileris, o kokybiškas ir įdomus detektyvas, kuris nešokiruoja, o peržiūros metu tik kelia įtampa. Toks kūrėjų sprendimas iš dalies pasiteisina, nes viso filmo metu gauname labai kruviną vaizdą. Taip, būtent matome firminį režisieriaus filmavimo stilių ir jo smurto viziją, kuri išties nėra tokia bloga, atsižvelgiant į kitus panašaus pobūdžio kino projektus. Kiekviena žiaurumo perteikta scena parodyta pernelyg vaizdžiai, kas gali sukelti tam tikrą diskomfortą, nes neapsieinama ir be šlykščių akimirkų.

Filmo siužetinės linijos pateikimas ir veiksmo sudėstymas labai žvalus ir, svarbiausia, visas istorijos pasakojimas nesustoja vietoje. Filmo metu labai akylai galime stebėti įvairius personažus ir susipažinti su jais artimiau. Kiekvienas iš veikėjų atskleistas pakankamai gerai, o tai taip pat leidžia mėgautis jais peržiūros metu. Pradedant nuo pagrindinio personažo ir baigiant juostos blogiuku, viskas atrodo aišku ir nepalieka neatskleistų klausimų.

Baigiant žiūrėti filmą ir sulaukiant labiausiai kamuojamo klausimo ir atsakymo dėl juostos skirtumo su pirmtaku, galima pasakyti, jog pati įkalinimo priežastis ir jos perteikimas labai skiriasi. Tiesa, panašumas tarp jų irgi yra didžiulis, todėl režisierius puikiai pasidarbavo ir leido pačiam žiūrovui apmąstyti visą filmą. Pasibaigus filmui viskas tampa akivaizdžiai paprasta, tačiau toks poveikis, kuris jaučiamas pasižiūrėjus pirmą „Senio“ versiją, net toli gražu nesijuto. Gavome kokybišką detektyvą, kuris ilgam galvoje ir kinomanų širdyse neužsiliks, tačiau džiugu, jog Spike‘as Lee vėl grįžo prie stambesnių kino projektų.

Techninė juostos pusė

Jau iš pirmo kadro pastebimas firminis režisieriaus stilius ir jo originaliai pateikiamas operatoriaus darbas padaro šį filmą vizualiai kokybišku reginiu kiekvienam žanro gerbėjui. Efektingi perėjimai ir kameros manevrai leidžia pamatyti personažus iš įvairiausių pusių. Dėl to, galime tiek prijausti pagrindiniam veikėjui, tiek jo nekęsti, o tai taip pat sudaro puikų pamatą istorijos eigai.

Specifinis originalaus filmo garso takelis buvo anos juostos pažiba. Čia, deja, to nesijautė, tačiau muzikinės kompozicijos tikrai priverčia sėdėti įtemptai. Keli staigūs ir labai kokybiškai pateikti kūriniai puikiai papildė bendrą vaizdą, o tuo pačiu muzika leido sušvelninti matomus kraupius vaizdus. Prie viso garsinio filmo potencialo prisideda ir garso montažas, kuris filme tikrai gana stiprus.

Filmo montažas geras, nes jo dėka sukeliama intriga, tačiau matę originalią juostą susipras kas ir kaip čia vyksta. Žiūrint iš visai kitokios perspektyvos, filmas tikrai sugeba pažaisti su žiūrovu ir neleisti jam taip lengvai atsakyti į pagrindinį klausimą.

Juostos metu pilna puikių foninių dekoracijų, kurios priartina prie Parko šedevro, o tuo pačiu ir atiduoda pagarbą tokiam puikiam darbui. Atidesni žiūrovai be problemų pamatys puikias asociacijas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Spike‘as Lee padarė labai gerą ėjimą šiam brutaliam vaidmeniui pasirinkdamas tokį charizmatišką aktorių kaip Joshas Brolinas. Išties nepakartojama aktoriaus vaidyba kai kuriuose vietose tempė patį filmą, nors iki Choi Min Siko ir jo tobulai atkurto Odesu personažo Joshui toloka. Aktorius pasirodo iš naujos perspektyvos, kas džiugina, na ir akmeninis jo veidas priverčia jausti baimę, o kartu ir neapykantą.

Pagrindinis filmo antagonistas, Pietų Afrikos Respublikoje atrastas talentas, aktorius Sharlto Colpley‘us dar sykį pakeri savo nepriekaištingu akcentu, o jo persikūnijimas į juostos blogietį prideda jam dar vieną gerą vaidmenį į filmografiją. Šarmingas ir gracija spinduliuojantis personažas, kuris kartas nuo karto lenkė patį Džo.

Elizabeth Olsen, nors ir nėra viena iš geriausių pasaulio aktorių, bent jau sugebėjo parodyti savo privalumus. Žinoma, kalbama apie jos dailias kūno linijas, kurios taip gundė pagrindinį filmo veikėją, jog buvo net keista, jog jis taip sugeba save tvardyti. Žinoma, juokai juokais, tačiau ji čia net labai tiko.

Taip pat malonu pamatyti visiškai pasikeitusį ir kaip visada besikeikiantį Samuelį L. Jacksoną ir kultinio serialo „Sopranai“ vieną iš žvaigždžių, seniai nesirodžiusį plačiuosiuose kino ekranuose – Michaelį Imperiolį.

Kiekvienas filmo aktorius įnešė dalį savęs į šį projektą, kas tikrai pagerino jo kokybę.

Verdiktas

„Senis“ – tai žymiai grubesnis, kruvinesnis ir šaltesnis žinomos mangos perteikimas, kuris išties labai nusileidžia 2003 metais pasirodžiusiam šedevrui. Tiesa, išskirtinio režisieriaus stiliaus, puikiai parinktų aktorių ir stilingos vizualios pusės dėka juosta susižiūri be jokio nuobodulio.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Išbadėjusių žaidynės / The Starving Games


Premjera: Spalio 31, 2013The Starving Games
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 29, 2013
Kino platintojas: Garsų pasaulio įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 88 min.
Žanras: Komedija, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Jason Friedberg
Vaidina: Maiara Walsh, Brant Daugherty, Cody Christian, Lauren Bowles, Nick Gomez

IMDB – 3.1/10
RottenTomatoes – 0/100
Metacritic – 0/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 228 111 $

Siužetas

„Labas rytas, išbadėję 12-ojo rajono gyventojai! Nepamirškit, kad šiandien – atrankos ceremonija, todėl tėvai atveskite savo mylimus vaikus į aikštę, kur vyks atsitiktinė mirties loterija“. O prasidėjus barbariškoms žaidynėms dėl nors vieno keptos vištos kąsnio, išvysime besikaunančius „Keršytojus“, „Nesunaikinamus“, „Harį Poterį“ bei „Avatarą“ visiškai netikėtame amplua.

Buvaukine.lt sako:

„O kur parodija?“

Žinomiausių amerikietiškų parodijų kūrėjų duetas, režisieriai ir scenaristai Aaronas Seltzeris ir Jasonas Friedbergas, pasidarbavę ties tokiomis juostomis kaip „Pasimatymų filmas“, „Didingiausias filmas“, „Kiečiausi Spartos vyrai“, „Katastrofiškai nesėkmingas filmas“ ir „Vampyrai užkniso juodai“ pristato dar vieną juoko dozę, kurios metu bus išjuokti patys žinomiausi pastarųjų metų blokbasteriai.

Režisieriai kviečia žiūrovus dar kartą pamatyti savo fantazijų vaisių, kuriame dominuos vulgarumas, smurtas ir daug juodo humoro, kuris su metais vis labiau smunka žemyn.

Apie ką mes čia…

Kantmisė Everšotė pasirenka sunku kelią. Ji pasiryžusi sudalyvauti garsiose „Išbadėjusių žaidynėse“, kurių metu jaunuoliai kausis dėl garbės ir šlovės. Kad laimėtų šį titulą, mergina turi išžudyti visus savo priešininkus. Žaidimas prasideda, tačiau Kantmisė nežino, ar sugebės nugalabyti tiek daug žmonių.

Kūrinio vidus

Kai šiais metais pasirodė „Pats baisiausias filmas 5“, buvo sunku suvokti, kas savo kvailumu galėtų pranokti šį niekingą parodijų filmą dar labiau. Dabar, kai teko pasižiūrėti šį „filmą“, tapo aišku, jog būna dar blogesnių variantų.

Ankstesni režisierių dueto filmai bent kažkiek sugebėjo pralinksminti ir pakelti nuotaiką, tačiau tie laikai jau praeityje. Pasirinkdami vienus didžiausių pastarųjų metų kino hitus, kūrėjai turėjo puikų pamatą sukurti tikrai smagų parodijų filmą, kuris galėtu priminti pirmuosius jų darbus, bet, deja, kūrėjų fantazija pasibaigė vos tik filmui prasidėjus. Dėl visiškai niekingo juodo humoro ir pasikartojančių situacijų, kurias mes matėme kituose tokio pobūdžio juostose, filmas tampa tikra kankyne bet kokiam save gerbiančiam žiūrovui. Retai kada galima pasakyti, tačiau tokio niekalo pamatyti nenusipelno net didžiausias priešas.

Filmo pamatą sudarė „Bado žaidynių“ parodija, tačiau istorija pateikiama taip nejuokingai, jog jos neišgelbėja net ir pašaipos iš kitų filmų. Juostos metu galima pamatyti ir „Hobitą“, „Ozą: Didį ir galingą“, „Nesunaikinamus“, „Įsikūnijimą“ ir „Keršytojus“, kurių scena ir Niko Fiurio kalba vieninteliai, nušvietę visą šį degradams skirtą marmalą. Vienas dalykas taip ir liko nesuprastas. Kodėl kūrėjai į filmą pridėjo Psy su savo „Gangnam Style“, Taylor Swift ir kitus muzikinius atlikėjus. Visiškai nejuokingas vaizdas. Nejaugi į kino parodijų filmą reikia kišti muzikantus? Jie tik labiau sutirštino juostos spalvas, kurios ir taip leido nuobodžiauti visą peržiūros laiką. Išjuokiamos ir kitos pramogų pasaulio žvaigždės, kaip Honey Boo-Boo ar Melas Gibsonas. Tiesiog žemas kūrėjų lygis tokiais pigiais manevrais versti žmonės jaustis nejaukiai.

Siužetinės linijos pateikimas toks nuobodus, jog po pirmų dešimties filmo minučių norisi tiesiog išeiti iš salės. Tiksliau, pats bendras filmo vaizdas primena studentiškus darbus, kurie būtų skirti apsiginti bakalaurui, nors internete teko matyti žymiai įdomesnių ir išradingesnių pavyzdžių. Žinoma, stebėtis nėra ko, kūrėjai visiškai nesistengė filmuodami šią juostą, todėl žiūrovai gauna dar vieną antausį. Reikia tikėtis tik vieno – jog daugiau neteks matyti šių režisierių darbų didžiuosiuose ekranuose.

Techninė juostos pusė

Jeigu jau daryti viską pigiai, neskoningai ir tiesiog pasišaipyti iš žiūrovo, tai reikia ir techninę filmo pusę sudirbti taip, kad kino degradacija matytųsi aukščiausiame lygmenyje. Vizualiai juosta tokia skurdi ir nemaloni, jog taip nufilmuoti galėtu bet koks žmogus. Dekoracijų nerasta, tik kostiumai ir bendras fonas, kuris padarytas iš visokiausių kartoninių medžiagų.

Garso takelis vienintelis techninės pusės pliusas. Bent jis pagyvino atmosferą, o svarbiausia, kad kai kurie muzikiniai kūriniai neblogai priderinti su rodomomis nesąmoningomis scenomis, todėl nebent dėl muzikinių kompozicijų šypseną ir galima išspausti vienai sekundei.

Operatoriaus darbas klaikus, montažas iš viso niekam tikęs, o kalbant apie garso montažą, kuris taip nekokybiškai lydėjo visą filmą, galima pasakyti, jog žiūrovas gauna visą gražiai supakuotą mėšlo pakėtą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje visiškai nebuvo kokios nors vaidybos, kuri galėtų pagelbėti situaciją. Surinkti studentai ir keli antrarūšių filmų aktoriai, kuriems nereikėjo stengtis. Reikia tikėtis, jog tokie niekam tikę „aktoriai“ nebus pastebėti ir jų nepakvies į kokį geresnį projektą, nes ir taip jau užtenka visokiausių Lautneriu ar Stewart.

Verdiktas

„Išbadėjusių žaidynės“ – tai visom prasmėm pats blogiausias šiais metais pasirodęs filmas, savo kvailumu keliantis vien tik panieką kūrėjams, kurių fantazija pasibaigė dar 2008 metais su „Kečiausiais Spartos vyrais“.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 2/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10

Bendras vertinimas: 1/10

Sibirietiškas auklėjimas / Educazione siberiana


Premjera: Vasario 28, 2013Educazione siberiana
Premjera Lietuvoje: Lapkričio 22, 2013
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 110 min.
Žanras: Drama, kriminalinis
Šalis: Italija, Lietuva
Režisavo: Gabriele Salvatores
Vaidina: Arnas Fedaravicius, Vilius Tumalavicius, Eleanor Tomlinson, Peter Stormare, John Malkovich

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 100/100

Filmo biudžetas – 2 000 000 $

Filmo pajamos – 199 045 $

Siužetas

Veiksmo vieta – Dievo pamirštas kaimelis Benderai. Čia auga du pagrindiniai istorijos personažai – Kolima ir Gagarinas. Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzia. Nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik štai nutinka bėda: berniukas net septyneriems metams atsiduria už grotų. Išėjęs iš kalėjimo jis tampa visiškai nevaldomu žmogumi….

Buvaukine.lt sako:

„Rusų mafija“

Oskaro laureatas už geriausią 1991 metų užsienio filmą „Viduržemio jūra“, italas Gabriele‘is Salvatore‘as, jau daug metų bando remtis kitataučių kultūra ir papročiais, kol galiausiai jo paieškos pasiekė Nikolajaus Lilino bestseleriu tapusią knygą „Sibirietiškas auklėjimas“, kurioje taikliai aprašoma anų laikų rusų mafija.

Kino kūrėjas pristato labai brutalų ir tikrovišką filmą, atpasakotą pagal žymią knygą, ir kviečia žiūrovus susipažinti su siaubingais rusų banditų kodeksais, kurie net dabar kelią šiurpą daugeliui pasaulio kriminalinių organizacijų atstovų.

Apie ką mes čia…

Keturi vaikystės draugai augo moralės neturinčioje aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną reikėjo kovoti dėl išgyvenimo. Gavę itin siaubingą auklėjimą iš pačių žiauriausių rusų banditų draugai tapo vieninga grupuote, kuri darė tvarką savo rajone ir tuo pačiu užsitarnavo pagarbą iš vyresnių. Suaugę vaikinai užsinorėjo kilti aukštai, tačiau didelės svajonės kartais tampa tikru pragaru.

Kūrinio vidus

Jau nuo pat pirmų filmo akimirkų tapo aišku, jog režisierius net nebandė pasidomėti rusų mafijos istorija ir tuo pačiu, kaip banditai atrodė anais laikais. Filmas iš karto praranda didelę dalį autentiškumo, kai pagrindiniai veikėjai pradeda šnekėti angliškai. Dar būtu suprantama, jeigu veiksmas vyktu Didžiojoje Britanijoje arba JAV, tačiau jis vyko Rusijoje, ir dar ne bet kokiame regione, o šiaurėje.

Juosta negali pasigirti gerai pateikta siužetine linija, nes knygoje pateikiami faktai vyksta labai chaotiškai ir pagreitintai, kas irgi sumenkina juostos kokybę. Praeitis, dabartis ir ateitis parodyta taip neprofesionaliai, jog kai kuriose scenose norisi paklausti – kodėl? Ir išties, kodėl taip pigiai ir nenatūraliai režisierius perteikė knygoje aprašytus įvykius? Nejaugi buvo sunku šiek tiek pastudijuoti literatūrinį kūrinį ir pateikti tiek veikėjus, tiek jų likimą žymiai šviesesniame kontekste? Atsakymo į šį klausimą matyt neteks sulaukti.

Ne tik dialogai ir anglų kalba padarė neigiamą poveiki peržiūros metu. Svarbiausias akcentas buvo pamatyti ir sužinoti tuos tikrus banditų papročius ir pamatyti tą auklėjimą, bet tenka ir čia nusivilti. Nėra visiškai jokio auklėjimo, vos tik keliose scenos, kuriose minima tam tikra banditų hierarchija ir kodeksas, galima pamatyti tikrovišką vaizdą iš tos uždaros eiliniams žmonėms kastos. Juokingiausia, jog Davidas Cronenberghas, po ranka neturėdamas tokio literatūrinio darbo kaip Lilino knyga, sugebėjo išspausti iš šios tematikos tūkstantį kartų geresnį filmą „Rytietiški pažadai“.

Draugystės aspektas irgi neatskleistas. Geriau jau antrą, trečia, ketvirtą ar penktą kartą peržiūrėti rusų kultinį serialą „Brigada“, nei gaišti laiką paistalams, rodomiems šiame darbe. Personažai neatskleisti, kas galiausiai parodo jų trapumą ir filmo menkumą. Netgi meilės kontekstas nebuvo atskleistas, nors tam potencialas buvo gana nemažas, pamačius pirmą Kolimos ir Ksenijos akių kontaktą. Deja, filmo kūrėjas nesugebėjo sužaisti ties jausmas, kas galiausiai tik prajuokino.

Nepaslaptis, jog filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje, tačiau stengiantis perteikti būtent rusišką atmosferą, daugelyje filmavimo vietų buvo persistengta. Rusiški pavadinimai žinomuose vietose gal ir suteikia autentiškumo, tačiau viskas atrodo juokinga, kai vietomis matosi lietuviški užrašai. Žmonių apranga irgi atrodo lyg iš aštunto Sovietmečio dešimtmečio. Nejau italas režisierius galvojo, kad 1995 metais žmonės taip vaikščiojo apsirengę? Dar viena klaida, ir turbūt didžiausias vizualinės pusės minusas – gyvenamieji namai ir aplinka. Labai įdomu, iš kur tais laikais beveik visuose butuose buvo plastikiniai langai? Juoko vertas reginys.

Žiaurumo filme netrūksta, tačiau net ir tas žiaurumas nelabai tikroviškai atrodo. Šioje situacijoje bent kažkas šviesaus ir būdingo rusų mafijai pateikta buvo. Visame filme vos tik kelios tokios scenos, tačiau ant jų ir laikosi bendra istorija, kai buvo norima parodyti visą banditų brutalumą, tačiau gavosi menkavertis portretas, kai vaikinai panorėjo žaisti mafiją.

Techninė juostos pusė

Vizualiai filmas atrodo grėsmingas, šaltas ir nemalonus peržiūrai, o neblogos muzikos ir tikrai kokybiško fono dėka juostai galima skirti keletą balų vien už natūraliai perteiktą atmosferą. Vienintelis filmo koziris, kuris nepriverčia nuobodžiauti. Bent jau akims buvo padaryta šventė.

Filmo montažas ir operatoriaus darbas labai prasti. Operatorius dar keliais kameros manevrais sugeba pagauti kažką įdomesnio, tačiau kalbant apie montažą ir jo pasibaisėtiną pusę, prarandama istorijos dalis. Visiškai prastai suderintos scenos priverčia sukti galvą dėl ekrane rodomų įvykių. Tikra kančia ir pasišaipymas iš žiūrovo. Atrodo, kad filmas skirtas rodymui paryčiais televizijoje, kai dar visi miega ir mažai kas galėtų jį pamatyti.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorių profesionalumą ir atsidavimą savo vaidmenims sunku kalbėti, visiškai jokios vaidybos nebuvo. Lietuvių aktoriai Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius bandė parodyti kažką drąsesnio, bet pasirodė kaip dar vieni teatriniai aktoriai, kuriems ne vieta kine. Prie jų prisidėjo ir britė Eleanor Tomlinson, taip pat nesugebėjusi įkūnyti savo veikėjos.

Kino veteranai, Holivudo senbuviai Johnas Malchovich‘ius ir Peteris Stormare‘as pagyvina juostą vien tik savo buvimu, tačiau jie irgi nesistengė. Jokio noro pasirodyti gerai prieš kameras, jie tiesiog buvo kadruose. Tačiau bent tiek gerai, buvo galima pasižiūrėti bent kažką pozityvaus įžvelgt.

Verdiktas

„Sibirietiškas auklėjimas“ – tai skurdžiai pilkas italo režisieriaus požiūris į vieną didžiausių kriminalinių pasaulio organizacijų. Filme neatskleistas joks auklėjimas, o tik pateikti keli žinomi faktai apie banditų papročius rusų žemėje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 4/10

%d bloggers like this: