Daily Archives: 2013-10-05

Didis grožis / La grande bellezza


Premjera: Gegužės 21, 2013La grande bellezza
Premjera Lietuvoje: Spalio 4, 2013
Kino platintojas: Prioro Įrašų Grupė, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 142 min.
Žanras: Drama, komedija
Šalis: Italija
Režisavo: Paolo Sorrentino
Vaidina: Toni Servillo, Sabrina Ferilli, Carlo Buccirosso, Massimo Popolizio, Giorgio Pasotti

IMDB – 7.6/10
RottenTomatoes – 91/100

Filmo biudžetas – 13 500 000 $

Filmo pajamos – 9 854 228 $

Siužetas

Džepas Gambardella – apatiškas ir nusivylęs 65-erių rašytojas ir žurnalistas, kone prieš pusę amžiaus išleisto sėkmingo romano autorius, mechaniškai priimantis jam skirtus komplimentus. Jis – pražilęs turtuolis – intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas, gebantis džentelmeniškai asistuoti moteriai ir pagirtinai išreikšti užuojautą laidotuvėse. Ciniška? Galbūt. Tačiau širdyje Džepas – nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumu ir tuštybe.

Buvaukine.lt sako:

„Grožio paieškos“

Italų režisierius ir scenaristas Paolo Sorrenito, du kartus apdovanotas Kanų kino festivalyje, Lietuvos žiūrovui labiausiai žinomas iš 2004 metų dramos „Po meilės“ ir 2008 metais pasirodžiusios „Nuostabiojo“ pristato savo ketvirtą bendradarbiavimą su nuostabiuoju Toniu Servillu.

Kino kūrėjas kviečia atsidurti romantiškoje Romoje kartu su miesto aukštuomene ir pamatyti, kaip klostosi viską gyvenime mačiusių žmonių peripetijos įvairiausiose kurioziškose situacijose.

Apie ką mes čia…

Italų aukštuomenės atstovai: politikai, aristokratai, žurnalistai, rašytojai, kardinolai, aktoriai – tai vienas didelis arogantiškų, tuščių ir savimi patenkintų žmonių būrys, kuris diktuoja savo pasaulėžiūros sąlygas žemesniems visuomenės sluoksniams. Vienas iš tokių žmonių yra šešiasdešimt penkerių sulaukęs Džepas – rašytojas, kuris visą gyvenimą ieško didžio grožio. Supratęs, jog gyvenimas eina link pabaigos, jis nusprendžia pasikeisti ir atrasti save iš naujo.

Kūrinio vidus

Prasidėjus juostos rodymui ir pamačius didingą vakarėlį ant stogo ir jo pateikimą iš karto į galvą atėjo šiais metais pasirodęs „Didysis Getsbis“. Žinoma, italai ties aukštuomenės pateikimu pasidarbavo subtiliau ir mes vaizdžiai matome visą purvą, kuris sklinda iš elito pusės. Pats filmas – tai viena didelė aliuzija į Fellinio kūrybą, kas maloniai nustebina ir su kiekviena nauja scena verčia laukti kokių nors groteskiškų metaforų, padarančių šį filmą įdomesniu.

Pradėkime nuo to, jog filme dominuoja labai sunki atmosfera. Įsijausti į juostą pradžioje labai sunku, o nuobodulys, kuris gali aplankyti tikrai dažnai, peržiūrą šiek tiek apkartina. Tik stiprūs dialogai ir, žinoma, Džepo monologai priverčia atsibusti iš liūdesio. Su dialogais režisierius pasidarbavo išties gerai, o puiki metafora apie gyvenimo prasmės ieškojimą ir tuščiai pragyventą laiką irgi padaro nemažą įtaką filmo atmosferai. Patys pasijaučiame juostos dalyviais ir iš karto aplanko mintys, dėl savo gyvenimo. Nejau ir mūsų laukia tokia liūdna ir vienatvės kupina ateitis, kai darbas pasiglemžią sielą ir galiausiai nelieka nei šeimos, nei meilės. Būtent ši, viena iš pagrindinių, filmo minčių neleidžia ramiai sėdėti. Iškyla dilema ką pasirinkti – šeimą ar karjerą?

Kitu svarbiu aspektu tampa žmogaus pasaulėžiūra į gyvenimą sulaukus garbaus amžiaus. Jausmai dingsta, seksas tampa tik mechaniniu rutinos papildymu, jokių gyvenimo tikslų – viskas atrodo nykiai. Įdomu, jog režisierius koncentruojasi į kiekvieną asmenį, nesvarbu kokia jo lytis ar socialinis statusas. Turtingų ir svarbių visuomenės veikėjų gyvenimas parodomas toks nelaimingas, jog galiausiai supranti, kad jie sielos gilumoje pavydi paprastam ir eiliniam žmogui, kuriam kiekviena gyvenimo akimirka neša laimę. Paprastiems žmonėms nereikia pompastiškų vakarėlių, kad šiame gyvenime galėtų save išreikšti. Netgi menas ir jo išraiška parodo visą turčių skausmą. Jie nesugeba džiaugtis, jie tėra zombiai gražiuose kūnuose.

Šnekant apie veikėjų pateikimą reikia pripažinti, jog italų moterys yra stulbinamo grožio. Daugelis veikėjų, sulaukusių beveik penkiasdešimties, atrodo įspūdingiau už bet kurią jauną panelę. Žinoma, plastinės operacijos prideda savo akcento, bet tokios gracijos, kurias demonstruoja šio filmo herojės net už pinigus nenusipirksi. Šiuo atveju pamatome savęs iškėlimą ir puikavimąsi tuo, ką turi iš vizualios pusės. Netrūksta ir nuogumo, atvirumo, seksualumo. Taip, išsilavinimas irgi prideda nemažo svorio asmenybei, bet, visgi, grožis ima viršų. Moterys tuo naudojasi, joms nesvarbu, ar vyras myli jas už jos vidų, svarbiausia, kad jų trokšta. Visa tai režisierius taip meistriškai akcentuoja, jog galiausiai gauname nemalonų moterų įvaizdi, kurios nebent sugebėtu kaitinti kūną, bet ne širdį. Deja, pasižiūri į realybę ir supranti, jog dauguma tokių bastosi miesto gatvėse.

Juostoje minimi religiniai aspektai, krikščionybės samprata, matoma šiuolaikinio žmogaus akimis, įvairios meno išraiškos nekasdieniais būdais, seksizmas. Filmas kupinas įvairiausių simbolių ir pasibaigus jam viduje lieka nemalonus jausmas ir liūdnos mintys apie gyvenimo prasmę. Juosta tikrai pastatyta kaip kai kurie Fellinio darbai. Tai taip pat sužavi juostos peržiūroje, nors tenka ir kartas nuo karto nuobodžiauti laukiant to didžio grožio, kurio ieškojo ir pagrindinis filmo herojus.

Techninė juostos pusė

Juosta kupina gražių ir prasmingų vaizdų, virstančių į vieną didžiulę groteską. Operatorius šiuo atveju pasidarbavo tikrai išraiškingai, todėl viso filmo metu susipažįstame ne tik su Romos aukštuomene bet ir su pačiu amžinu miestu, kuris keri nuo pradžios iki finalinių titrų.

Garso takelis nelabai įsimintinas, nors kelios melodijos ir žinoma vakarėlių atmosfera su stipriomis ir populiariomis dainomis pagyvina bendrą vaizdą. Galime išgirsti ir tokį hitą kaip „We No Speak Americano“, kuris labai gerai atskleidžia vakarėlių esmę.

Montažas kai kuriose vietose šlubavo, ypač kalbant apie seksualumo išreiškimą juostoje. Prisiminkime karšta striptizą ir kokiu būdu jis pateiktas. Nepajaučiamas herojės karštis, nors visame filme ji buvo pats šilčiausias kąsnelis. Garso montažas neblogas, bet irgi ne per daug įtikinantis, nes kartais vakarėlio galingumas buvo slopinamas.

Didžiausi plojimai – juostos dizaineriui. Veikėjų apranga simbolizuoja jų padėti visuomenėje. Pasižiūrėjus į mūsų elito atstovus ir kaip jie save išreiškia vakarėliuose darosi graudu. Jiems reikia pasižiūrėti šį filmą, kad pamatytų, kaip turi atrodyti elitas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jau ketvirtą kartą su režisieriumi bendradarbiaujantis aktorius Tonis Servillo padaro šį filmą savo asmeniniu šou, kuris tęsiasi net ir pasibaigus juostai. Mintys apie jo veikėja dar ilgą laiką kamuoja po peržiūros. Stipriai, charizmatiškai, ekscentriškai išreikštas veikėjas.

Iš moteriškosios pusės derėtų paminėti nuostabiąją Sabriną Ferilli, kurios buvimas filme atnešė daug karštu akimirkų, ir kalbant ne tik apie jos grožį. Jos buvimas ir veikėjos išraiška nešė daug šiltu akimirkų. Stiprus veikėjas duodantis irgi daug peno apmąstymams.

Kiekvienas iš antraplanių aktorių prie bendro filmo vaizdo prisidėjo irgi neprastai. Kai kurie didžiajame ekrane save perteikė netgi labai atvirai, bet, visgi, Servillo savo vaidyba užtemdė visus.

Verdiktas

„Didis grožis“ – tai subtilus ir groteskiškas pasakojimas apie gyvenimo prasmės paieškas, pasaulėžiūrą į visuomenę ir aukštuomenės egzistavimą, kuris kartu neša savyje labai daug išminties apie žmogaus ateitį ir tuščiai iššvaistytą gyvenimą be meilės, šeimos ir vertybių.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Donžuanas / Don Jon


Premjera: Rugsėjo 19, 2013Don Jon
Premjera Lietuvoje: Spalio 4, 2013
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 90 min.
Žanras: Komedija, drama
Šalis: JAV
Režisavo: Joseph Gordon-Levitt
Vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Scarlett Johansson, Julianne Moore, Tony Danza, Glenne Headly

IMDB – 7.4/10
RottenTomatoes – 82/100
Metacritic – 66/100

Filmo biudžetas – 6 000 000 $

Filmo pajamos – 13 417 317 $

Siužetas

Naujajame Džersyje gyvena toks žavus, bet truputį kietakaktis vaikinas Džonas, kuriam patinka dirbti barmenu, tvarkyti savo butą, lankytis sporto salėje, „kabinti karštas pupytes“ naktiniuose klubuose, žiūrėti pornografinius vaizdelius internete ir… kiekvieną sekmadienį išpažinti nuodėmes bažnyčioje.

Buvaukine.lt sako:

„Gidas į masturbaciją“

Vienas iš pačių iškiliausių naujos aktorių kartos atstovų, Josephas Gordonas-Levittas, visą savo aktoriaus karjerą svajojo atsistoti kitoje kameros barikados pusėje ir išbandyti savo jėgas režisūroje, bet tik dabar ryžosi įgyvendinti savo planus.

Naujai iškeptas režisierius ir savo debiutinio filmo scenaristas kviečia atsidurti seksoholiko kailyje ir pamatyti savo akimis koks yra tas nepriekaištingas viengungio rojus, kuriam priklauso gražiausios miesto moterys.

Apie ką mes čia…

Dono gyvenimą džiugina vos keli dalykai: šeima, draugai, jo kūnas, merginų dėmesys ir masturbacija, kuriai vaikinas skiria daugiausiai savo laiko. Tai jam lyg narkotikas, kuris yra geresnis už tikrą seksą, tačiau vieną vakarą sutikęs tobulų kūno linijų merginą Barbarą, jis pameta galvą ir bando visais būdais kovoti su savo priklausomybe.

Kūrinio vidus

Pasirenkant tokią temą kaip mergišius savo režisūriniam debiutui, Josephas Gordonas-Levittas nustebino daugelį kino pasaulio atstovų ir gerbėjų. Tenka pripažinti, kad nuostaba ne iš piršto laužta. Filmų apie donžuanus prikurta tiek daug, jog susidaro nuomonė, kad jau niekuo negalima nustebinti šia tematika. Bet tenka suklysti. Levittas iš visiškai naujos perspektyvos pristatė šią nelengvą temą ir parodė kitokį mergišiaus gyvenimo portretą nei esame matę iki šiol.

Pradžiai reikia paminėti, jog filmas nors ir labai vulgarus ir jame neapsieita be pornografijos rodymo, bet jis kartu ir gana tikroviškas, todėl tokio seksoholiko portreto buvo sunku tikėtis. Pati masturbacijos samprata labai aiškiai išdėliota. Filme matome nelaimingo ir to dalyko apsėsto žmogaus gyvenimo būdą. Juostoje visą laiką užduodamas klausimas: ar visi vyrai tą daro? Kažkodėl žmonės kalbant apie savęs tenkinimą jaučia diskomfortą, nors tai gana natūralus veiksmas ir filme gauname tobulą atsakymą į šį klausimą. Levittas taip kruopščiai parinko dialogus, jog galėjome perprasti personažo vidines nuoskaudas ir suvokti masturbavimosi priežastį.

Kitas aspektas – pornografija ir jos žiūrėjimas. Šiuo atveju irgi viskas taikliai apibrėžta ir kartu pateikiamas vaizdas, jog dauguma žmonių žiūri suaugusiems skirtus filmus. Jeigu tai neigia, reiškia žiūri daugiau už tuos, kurie prisipažįsta. Tokia logika vadovaujasi personažas ir tokią logiką matome realiame gyvenime, pavyzdžiui, draugu rate. Atviri ir kartais, neslėpkime to, malonūs vaizdai kaitina kraują ir leidžia išlaisvinti vaizduotę, kuri reikalinga įsivaizduojant kokiais būdais Donas tenkina savo „aukas“. Tuo Levittas ir žaidžia. Jis neparodo atviro lytinio akto, o leidžia žiūrovui nuspręsti koks būtent tuo momentu seksas įvyko.

Svarbiausia siužetinės linijos eigoje – moterų ir vyrų santykiai bei jų požiūris į gyvenimą, taip pat meilės ir laimės paieškos. Kalbant apie santykius, pamatome nepriekaištingą vaizdą, kai vyras dresuojamas it beždžionėlė. Režisierius visame filme tuo ir naudojasi. Jis nori parodyti, kaip iš lovelaso virstama į mazgotę. Deja, bet vyrai jau tokie, pasiduodantys, o jeigu moteris sugeba manipuliuoti vyru vien tik savo iškilumais, kaip parodyta filme, tai čia jau gaunasi žlugęs reikalas. Meilės paieška ir savęs atradimas irgi gana svarbus filmo komponentas. Mes gauname nelaimingo žmogaus istoriją, kuriam meilė pirmą kartą gyvenime aptemdo protą, bet ar jis jaučiasi dėl to laimingas? Ne, jis sukaustytas, jis kaip vergas. Tuo pačiu pamatome simpatijos ir meilės išraiškas, kurių, deja, žmonės labai dažnai nesugeba atskirti.

Filme dažnai matoma bažnyčia ir šeima. Simboliškas vaizdas, kuris parodo, jog net tokiam sėkmingam Kazanovai dvasinės vertybės irgi svarbios. Šeimos idilė ir jos gyvenimo būdas perteiktas gana neblogai, matome visiškai skirtingus žmones, vadinančius save šeima. Nors ir kaip būtu gaila, tenka sutikti su kino kūrėju. Būna tokie namai, kur gyvena artimi, bet visiškai skirtingų užsėmimų, pasaulėžiūrų ir gyvenimo tikslų turintys asmenys ir tesieja kraujo ryšys. Religijos ir bažnyčios atžvilgiu viskas kaip ir paprasta. Kunigas panaikina visas nuodėmes, todėl pergyventi dėl sielos netenka. Žinant, jog režisierius yra ateistas, tai šiuo atvejų jis paironizavo bažnyčią, kas galbūt nelabai gerai bendram filmo vaizdui, nors iš dalies jis parodė ir tiesą.

Veiksmo plane viskas vyksta greitai, šmaikščiai, nes humoro pakankamai daug. Svarbiausia – nebuvo nė vienos vietos, kuri peržiūros metu priverstų nuobodžiauti. Tas ir priduoda žavesio filmui. Kai pasibaigus seansui gali atsistoti ir iškelti nykštį į viršų ir atiduoti pagarbą režisieriui. Šiuo atveju reikia pripažinti, jog Levitto debiutas šiek tiek avangardinio pobūdžio, tačiau viskas sueina skaniai ir priekaištų beveik nėra.

Techninė juostos pusė

Vizualiai filmas patrauklus akiai, o kalbant apie bendrą foną ir apšvietimą klubuose, prie kurių puikiai priderinta ausis džiuginanti muzika, galima teigti, jog scenos dėl tokių vaizdų įgauna atitinkamo meninio svorio.

Garso takelis išties smagus, tačiau labiausiai pradžiugino ir kartu prajuokino Marky Marko (Markas Wahlbergas) jaunystės hitas „Good Vibrations“. Smagi ir pakankamai šmaikščiai pateikta scena, kuri priverčia kvatoti.

Operatorius irgi neprastai perteikė bendrą filmo vaizdą, o kai kurios scenos tiesiog nepriekaištingai perteikė naktinio gyvenimo idilę. Retkarčiais drebanti kamera taipogi pridavė filmui savito grožio.

Puikus vaizdo ir garso montažas filmą padaro patraukliu ne tik akims, bet ir ausims. Kaip tokio žanro filmui, tai techninėje pusėje pasidarbuota puikiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Josephas Gordonas-Levittas ne tik režisavo ir parašė scenarijų filmui, bet dar ir suvaidino pagrindinį vaidmenį, kuris, tenka pripažinti, tampa dar vienu lobiu jo karjeroje. Įsimintino ir patraukliai žavaus blogiuko įvaizdis sugebėjo prikaustyti prie ekranų visą seansą. Matosi, jog aktorius šiam projektui atidavė visą save, todėl įdėtos didžiulės pastangos galbūt bus kompensuotos kokioje nors apdovanojimų ceremonijoje, ko ir linkime šiam perspektyviam žmogui.

Scarlett Johansson nesužibėjo vaidybos plane, bet vizualiai ji buvo nepriekaištinga. Visą rodymo laiką gundančios kūno formos taip ir verčia varvinti seilę, o kai kurios atviresnės scenos sugeba taip pritraukti akis, jog sunku mirktelt, kad nepraleisti jos iškilumų. Juokinga, bet čia jau Levitto komercinis triukas, siekiant pritraukti daugiau vyriškos auditorijos ir, matyt, jam tai pavyko gana neblogai.

Antroji aktoriaus partnerė, nesenstanti Holivudo gražuolė Julianne Moore įtikinamai ir su aistra įkūnijo savo vaidinamą personažą. Dramatiškas vaidmuo, kuris šiam filmui pridėjo dar vieną riebų pliusą.

Kiti aktoriai nebuvo dėmesio centre ir nesugebėjo nieko įsimintino pateikti, todėl visas veiksmas sukosi aplink trijulę, kuri padarė šį filmą nuostabia žmogiškų išgyvenimų kelione po mergišiaus vidinį pasaulį.

Verdiktas

„Donžuanas“ – tai šmaikščiai žavus Josepho Gordono-Levitto debiutas, kuriame apart vulgarumo sugebama įžvelgti svarbias gyvenimiškas tiesas apie tam tikrus seksualinius ir žmonių santykių polinkius, meistriškai apgaubtus sodriu humoru ir stipriais veikėjais, puošiančiais visą šią tikroviškai papasakotą istoriją.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

%d bloggers like this: