Daily Archives: 2013-09-15

Ženk pirmąjį žingsnį / Make Your Move


Premjera: Liepos 12, 2013Make Your Move
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 13, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 107 min.
Žanras: Drama
Šalis: JAV, Pietų Korėja
Režisavo: David Twohy
Vaidina: Will Yun Lee, Izabella Miko, Derek Hough, Michael Mando, Rick Gonzalez

IMDB – 5.1/10

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 1 116 582 $

Siužetas

Donis keliauja į Niujorką ieškoti naujo gyvenimo. Jo vyresnis brolis Nikas „didžiajame obuolyje” jau sėkmingai įsikūręs: neseniai atidarė naują labai populiarų naktinį klubą, savo lankytojams siūlantį išskirtinių jaunų talentų iš viso pasaulio pasirodymus. Kaip viena iš tokių talentų į Niujorką atvyksta ir Aja. Talentingi jaunuoliai susipažįsta, ima bendrauti ir netrukus įsimyli vienas kitą.

Buvaukine.lt sako:

„Romeo ir Džiuljeta?“

Visų keturių populiaraus šokių filmo „Šokis hip-hopo ritmu“ dalių scenaristas Duane‘as Adleris, debiutuoja plačiuosiuose kino ekranuose ir pristato savo pirmą individualų bandymą režisūroje. Parašęs scenarijų ir kartu suprodiusavęs šią juostą, naujai iškeptas kino kūrėjas pristato šių dienų „Romeo ir Džiuljetos“ interpretaciją, įvyniotą į blizgantį pasakojimą apie šokius.

Režisierius kviečia atsidurti karščiausiuose Niujorko klubuose, kuriuose nuo sutemų iki aušros vyksta kova dėl geriausiojo titulo, kad pamatyti išradingus choreografijos meistrus, sugebančius pavergti minias žiūrovų savo išradingais judesiais.

Apie ką mes čia…

Grįžęs iš įkalinimo įstaigos, Donis bando pradėti nauja gyvenimą. Vaikinas puikiai šoka, todėl pritraukia minias turistų gatvėje, kurie sumoka jam už jo pasirodymus, tačiau jam to nepakanka. Šokėjas išsiruošia į Niujorką, kad išbandyti save viename klube. Ten jis sutinka Ają, kuriai pajaučia meilę iš pirmo žvilgsnio, tačiau, kad ją užkariauti jam teks pereiti sunkiausius išbandymus.

Kūrinio vidus

Didelių lūkesčių šiam filmui nebuvo, nes visgi pasižiūrėjus kas režisierius ir scenaristas tapo aišku, jog lauks dar vienas saldus meilės pasakojimas su banaliu siužetu, kuriame įterpti šokiai. Paskutiniai „Šokio hip-hopo ritmu“ filmai įrodė, jog scenarijui ten ne vieta, kam kurti kažką įdomaus, jeigu žiūrovai vis vien „suvalgys“ šokių perpildytą juostą.

Čia situacija šiek tiek kitokia, nes bandyta perkelti nemirtingą Šekspyro kūrinį „Romeo ir Džiuljeta“ į dabartinį pasaulį. Nors jeigu ir kūrėjai pradėtų ginčytis, jog taip nėra, akivaizdžiai matomas motyvas iš visų žinomos legendinės istorijos. Du įsimylėjėliai negali būti kartu, nes jų šeimos kariauja tarpusavyje ir neleidžia bendrauti. Tiesiog juokinga, kad taip bandoma pritraukti masinį žiūrovą, o tiksliau žiūrovę į kino salę. Tuo tarpu filmo dialogai ir patys veikėjų veiksmai priverčia šypsotis, nes tiek daug klišių seniai nebuvo matyta. Viskas vyksta pagal vieną schemą, todėl negalima nuteisti už šiokį tokį siužeto atskleidimą: 1. Susipažįsta, kovoja vienas dėl kito ir įsimyli, 2. Atsiranda kliūtis ir žmonės, dėl kurių jie negali būti kartu, 3. Viskas išsisprendžia, nesutarimai dingsta ir jie gyvena ilgai ir laimingai. Netgi suvokiant, jog tokius filmus kuriama dėl pinigų, kūrėjams turi būti gėda, jog taip primityviai pristato „n“ kartus matytą juostą, tik kitame pavidale su kitais veikėjais ir kita aplinka.

Veikėjai irgi graudūs. Žiūrint jų atliekamus veiksmus pasidaro liūdna ir kartu juokinga, jog taip naiviai ir neskoningai pristatomi. Jokios meilės nesimato pagrindinių herojų akyse, tik šaltumas, na išskyrus Donį, pas jį bent kažkiek emocijų buvo, ko negalima pasakyti apie Ają. Labai klaiki mergina, kuri daro tai, kas jai užbrista į galvą, negerbia kitų žmonių darbo ir galvoja, jog yra išskirtinė. Pasikėlusios panelės įvaizdis, o tokių gatvėse vis daugėja ir daugėja. Nenuostabu, kai po tokių filmų įtakos dingsta moteriškumas ir atsiranda barakudiškumas.

Šokiai filme, kurie turėtų dominuoti ir atplėšti žiūrovą nuo nykaus scenarijaus atrodo labai prastai, jog sunku suvokti, kam tada išvis rodyti juos ir skelbtis visur, jog tai šokių filmas. Keli neblogi pasirodymai su būgnais ir daugiau nieko doro nesimatė visą filmo laiką, o galiausiai viskas pradėjo transformuotis į lengvą trilerį. Jokio malonumo nuo vyksiančių pasirodymų ekrane ir visiškai jokios aistros šokiuose, tik mechaninis veiksmų atlikimas prieš kameras. Prastas darbas, labai prastas, todėl jau geriau paimti į ranką kokio kultinio filmo kaip „Purvini šokiai“ DVD ir pasižiūrėti su malonumu, kaip turi atrodyti gerai sukurta juosta šokių tematika.

Techninė juostos pusė

Tokiuose projektuose visada turi dominuoti žvalus ir energija pulsuojantis garso takelis, tačiau čia ir to pasigendame. Vos vienas kitas neblogas muzikinis kūrinys girdimas ir tiek. Netgi kai vyksta šokis darosi nuobodu ir neįdomu.

Operatoriaus darbas vienintelis šviesus juostos momentas, kuris vertas pagyrimo. Gražiai parodytas Niujorkas ir jo naktinis gyvenimas, pasivažinėjimas miestu irgi keri akis. Miesto vaizdai bent kažkiek sugeba kompensuoti pamatyta kraupų filmo vaizdą.

Montažas ir garso montažas silpni, ypač garso montažas, kuris silpnai išreiškiamas šokių scenose, na o scenų sudėliojimas taipogi kartais chaotiškai atrodo, dėl ko nukenčia istorijos tęstinumas. Kaip bebūtų, žiūrėti galima net ir į tokį vaizdą, nes didžiausia klaida tampa kūrėjų susimovimas ties scenarijumi.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kad pritraukti daugiau žiūrovų, kūrėjai padarė vieną neblogą strateginį ėjimą ties Japonijos rinka, pakviesdami vieną iš jų populiariausių pop dievaičių Boa. Teisti jos nereikia, visgi ji dainininkė, o ne aktorė, bet atvirai kalbant, sunku surasti žodžius, kokia kraupi jos vaidyba.

Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas Derekas Houghas, irgi debiutuoja plačiuose kino vandenyse. Jis šiek tiek geriau pasirodo už savo kolegę, tačiau kartas nuo karto matėsi jo nepasitikėjimas savimi. Bet visgi vaikinas maloniau pasirodė ir jo akyse bent buvo kažkiek aistros žiūrint į savo partnerę, ko negalima pasakyti apie šaltą kaip ledas Boą.

Willas Yunas Lee, Wesley Jonathanas, Jeffersonas Brownas ir Izabella Miko, suvaidinę antraplanius ir gana reikšmingus personažus, irgi negali pasigirti niekuo ypatingu, o jų vaidyba kaip ir pagrindinių juostos balandėlių labai silpna.

Verdiktas

„Ženk pirmą žingsnį“ – tai dar vienas nykus ir banaliai nuspėjamas meilės kupinas pasakojimas apie šokėjus, kurie atranda vienas kitą, tačiau skirtingai nei kiti panašaus pobūdžio filmai, kuriuose dominuoja išradingai patiekimai šokiai, apgaubti puikiais garso takeliais, čia viso to pasigendame ir galiausiai gauname antrarūšį, nekokybišką niekalą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 2/10

Bendras vertinimas: 3/10

Šeima / The Family


Premjera: Rugsėjo 13, 2013The Family
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 13, 2013
Kino platintojas: Garsų pasaulio įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 116 min.
Žanras: Veiksmo, komedija, trileris
Šalis: JAV, Prancūzija
Režisavo: Luc Besson
Vaidina: Robert De Niro, Michelle Pfeiffer, Dianna Agron, John D’Leo, Tommy Lee Jones

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 33/100
Metacritic – 46/100

Filmo biudžetas – 30 000 000 $

Filmo pajamos – 5 400 000 $

Siužetas

Žiaurus mafijos klanas – Manzonių šeima pagal liudininkų apsaugos programą išgabenami į Prancūziją. Išvykus buvę nusikaltėliai bando prisitaikyti ir gyventi paprastų žmonių gyvenimą, deja, senų įpročių atsikratyti nelengva.

Buvaukine.lt sako:

„Padorus piliečiai“

Legendinis prancūzų režisierius ir prodiuseris Luccas Bessonas, padovanojęs viso pasaulio kino mylėtojams tokius šedevrus, kaip 1994 metų kultinį „Leoną“ ir 1997 metais pasirodžiusi patį pelningiausią jo sukurtą filmą „Penktasis elementas“, paskutiniais metas gavo vien tik prodiuserio ir scenaristo pareigas, įvairiausiuose projektuose bei nutolo nuo vaidybinio kino, režisuodamas animacinę trilogiją „Artūras ir Minimukai“. Šį kartą, pilnas ryžto ir užsispyrimo, žinomas kino kūrėjas pristato vieną įdomesnių metų projektų, kurį pats įvardina, kaip prancūzišką atsaką kultiniam serialui „Sopranai“.

Režisierius kviečia įsiskverbti į slaptą vienos šeimos gyvenimą bei pamatyti, pagal kokius principus gyvena šiuolaikinė mafija ir kas būna, kai sulaužoma omerta.

Apie ką mes čia…

Buvusi viena įtakingiausių Bruklino mafijos klano Manzonų šeima, turi slapstytis nuo ją persekiojančių nemalonumų. Manzonai apsigyvena ramiame Prancūzijos miestelyje, kur tikisi atrasti save ir pagaliau sukurti normalų gyvenimą, tačiau vos jiems pasirodžius miestelyje prasideda neužplanuoti nemalonumai.

Kūrinio vidus

Pripažinkime, jog kadaise buvusi viena populiariausių kino temų – mafija, išgyvena ne geriausiu laikus. Kiekvienais metais pasirodo keli filmai šia tema, tačiau jie būna labai prasti ir tik praeitais metais nudžiugino išties įsimintinas „Kazino apiplėšimas“, tačiau visgi šiuolaikinės mafijos pateikimas taip ir nėra iki galo atskleistas. Vieninteliai „Sopranai“ sugebėjo deramai parodyti visą šiuolaikinės organizacijos veiklą iš vidaus, todėl nenuostabiu, jog Bessonas pabandė pateikti savo viziją panašiu principu.

Didžiausias filmo koziris tas, jog viskas pateikiama sarkastiškai. Išties, juodas humoras dominuoja kiekvienoje scenoje, kas ne tik pagyvina pateikiamą veiksmą, tačiau ir leidžia atsipalaiduoti ir pasinerti į netipinį mafijos pavaizdavimą. Čia visgi ne „Krikštatėvis“ su rimtu pateikimu, o nuotaikingas „Sopranų“ stiliumi sukurtas pasakojimas apie šeimą. Žinoma, viskas parodoma iš tos rimtesnės pusės ir keli svarbūs mafijos kodeksai irgi atitinkamai vaizdžiai parodomi. Labiausiai iškeliama omerta ir jos nesilaikymo pasekmės. Daugiau iš mafijos kasdienybės mažai kas atskleista, tik kalėjimas ir kaip jame gyvena bosai, tačiau pats gyvenimo principas šeimoje visgi vaizdžiai parodomas, kas irgi neleidžia nuobodžiauti.

Siužetinė linija rutuliojasi laisvai, susipažįstame su kiekvienu šeimos nariu atskirai. Kiekvienas iš jų turi savo žavesio bei parodo, jog ne tokie blogi jie, kaip parodo iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, tėvukas mėgsta prilupti kokį vieną kitą žmogų, sūnus puikus sukčius, dukra mėgstanti smurtą, o mamytė etatinė parduotuvių sprogdintoja – tačiau jie visgi viena puiki šeima, kuri neleidžia skriausti savęs. Matyt režisierius ir norėjo parodyti, kokia gali būti stipri šeima ir nesvarbu kokį socialinį statusą ji turi, svarbiausia, kad jie turi vienas kitą. Toks moralinis išvedžiojimas gana stipriai papildo pasakojimą, kas suteikia jam dar vieno pliuso.

Kalbant apie patį humorą, kaip jau minėta ankščiau, filmas perpildytas neblogais juokeliais, kurie žinoma nėra tualetinio lygio, o kas svarbiausia, jog vienas iš jų priverčia tiesiog ploti, už puikią režisieriaus ironiją pačiam Robertui De Niro. Scena, kurioje legendinio aktoriaus personažas turi pristatyti vieną filmą sukelia didžiausią juoką. Tikrai, galima buvo tikėtis tokio Bessono žingsnio, tačiau viskas gavosi dar geriau, nei buvo galima įsivaizduoti. Santūrus humoras, kuris tikrai stovi aukščiau už nekokybišką amerikietišką vulgarumą.

Veiksmo plane daug susišaudymų, kurie einant į pabaigą atrodo gana žaviai. Tokia kariaujančių šeimų akistatos akimirka nesugadina bendro vaizdo apie filmą, nors reikia pripažinti, jog kai kur pernelyg netikroviškos vietos parodomos. Kaip bebūtų, bendrai filmas palieka malonų ir šiltą jausmą po peržiūros, bet deja, tai nėra grandiozinis legendinio režisieriaus sugrįžimas į vaidybinį kiną, o dar vienas neblogas pramoginis darbas, kuris nereikalauja per didelio smegenų krūvio žiūrint jį.

Techninė juostos pusė

Jau nuo pat pradžių į akis krenta puikus foninis vaizdas bei pats spalvų kaitaliojimas. Įdomu, jog šeima vaizduojama labai šviesiame fone, o kai pasirodo blogiečiai viskas niūriai ir gana šaltai atrodo. Toks žaidimas su spalvomis primena senus gerus klasikinius darbus, kai norint pateikti personažo charakterio savybes, jis buvo pristatomas pagal fono spalvingumą.

Garso takelis labai įsimintinas, ypač galima paminėti tiesiog nepriekaištingą atmosferą turinčią sceną, kai į miestą atvažiuoja mafijos boso pakalikai ir juos lydi grupės Gorillaz hitas „Clint Eastwood“. Išties gražu žiūrėti į taip smagiai sukaltą režisieriaus darbą pristatant pagrindinius blogiečius.

Operatoriaus darbas nykokas, bet visumoje tai didelės reikšmės neturintis techninis aspektas, nes susišaudymo scenos pateikiamos senovinių veiksmo filmų stiliumi, kas šiek tiek priminė Bessono „Leoną“ ir „Nikitą“.

Montažas neblogas, nejaučiamas nepatogumas žiūrint filmą, o ir bėgiojimas atgal į praeitį irgi nesudaro kokių nors problemų, kaip tik atvirkščiai, galima puikiai lyginti šeimos transformacija per tuos metus, todėl bendras filmo vaizdas susižiūri išties smagiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Robertas De Niro pagaliau vėl pasirodo mafijos boso amplua, nors ir ne tokiame, kokį galėjome matyti Martino Scorseses režisuotuoje juostoje. Galima sakyti, jog aktorius puikiai pasidarbavo, įnešė dalelę savęs į filmą bei leido pajausti nostalgiją jo jaunystėje suvaidintiems personažams.

Michelle Pfeiffer taipogi ne pėsčia. Galime prisiminti jos puikų pasirodymą apie mafiją filme „Žmogus su randu“, todėl moteriai toks antrosios nusikaltėlio vado pusės amplua nėra debiutu. Gana smagi veikėja, kuri savo poelgiais atsako už sodriausią filmo humorą. Gerai derantis duetas su Robertu.

Vaikų vaidmenis atliko nuostabaus grožio Dianna Argon, kuriai tai pirmas toks brutalus vaidmuo karjeroje, su kuriuo ji susitvarkė gana neblogai bei jaunąjį Robertą priminantis Johnas Di‘Leo, suvaidinęs sūnų Voreną.

Filme pasirodė aibė kitų žinomų aktorių ir mafijos filmų senbuvių, tačiau visgi paminėti reikia Tommy‘į Lee Johnsą ir jo amžinai susiraukusi veidą. Nieko ypatingo neparodantis personažas, tačiau keliose scenose priverčiantis nusišypsoti. Visi kiti filmo dalyviai gana epizodiškai pasirodo, todėl net sunku kažką apie juos pasakyti, nes jie tik papildė „skyles“ scenose.

Verdiktas

„Šeima“ – tai nuotaikingas juodojo humoro perpildytas veiksmo trileris mafijos tematika su daugybe kuriozinių ir nuotaikingų situacijų, kurios bendrai susumavus šiek tiek primena kultinį serialą „Sopranai“.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: