Laiškai Sofijai / Letters to Sofija


Premjera: Kovo 10, 2013Letters to Sofija
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 30, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 130 min.
Žanras: Drama, biografinis
Šalis: Didžioji Britanija
Režisavo: Robert Mullan
Vaidina: Andrius Bialobzeskis, Tomas Bimbiris, Rytis Paulius Judkaitis, Marija Korenkaite, Arturas Aleksejevas

IMDB – 8.1/10

Filmo biudžetas – 500 000 $

Filmo pajamos – 89 566 Lt

Siužetas

Tikrais įvykiais paremta istorija atskleidžia Lietuvos genijaus meilę jam neabejingai moteriai ir gimtajai šaliai.

Buvaukine.lt sako:

„Menininkas arba Jūratės ir Kastyčio meilės istorija“

Britų dokumentalistas Robertas Mullanas, dažnai mėgstantis keliauti po įvairias šalis bei pristatinėt jas iš įvairiausių aspektų, vaizduojant kultūras bei žmonių gyvenseną, šį kartą apsiriboja ties biografinių vaidybiniu filmų, kuris tampa jo debiutu šioje srityje.

Režisierius kviečia pamatyti iškiliausio kada nors gyvenusio lietuvių dailininko ir kompozitoriaus meilės istoriją, kuri nulėmė jo kaip menininko likimą , pajausti patriotiškumą kovojant su Carinės Rusijos Imperijos valdžia bei kartu pakeliauti po gražiausius šalies kampelius, kurie taip vaizdžiai parodo, kokia graži Lietuva.

Apie ką mes čia…

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iš pirmo žvilgsnio įsimyli paprastą tačiau labai ryžtingą Sofija Kymantaitę. Ji tampa jam lietuvių kalbos mokytoja, meilės objektu, o svarbiausia – mūza. Deja, sunkus laikotarpis tiek įsimylėjėliams, tiek šaliai, privers ištverti daug kančių, kol galiausiai jie vėl atsidurs kartu.

Kūrinio vidus

Seniai jau buvo laikas sulaukti biografinės dramos apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimą, tačiau svarbiausia, jog čia jis pristatomas kaip jautrus ir pažeidžiamas žmogus, įsimylėjęs stiprią ir jam neabejingą moterį. Kaip biografinei dramai pateikta mažai faktų iš jo gyvenimo, tačiau žiūrint iš jausmų perspektyvos, tai pasisekęs ir labai kruopščiai pateiktas darbas.

Filmo pradžia ir Antono Čechovo dramos motyvais sukurtas „Dėdės Vanios“ spektaklis, padeda solidų fundamentą tolimesnei juostos siužetinės linijos eigai. Jau nuo pirmų akimirkų matomas būsimo menininko portretas, kuris mato pasaulį šiek tiek kitaip. Idealistas, romantikas, grožio garbintojas – tokį Čiurlionį mes matome iš pradžių, tačiau kartu ir patriotą, kuriam gimtoji kalba svarbesnė už visas pasaulio kalbas. Filmo veiksmas rutuliojasi lėtai, tačiau toks neskubėjimas leidžia žiūrovams labiau įsigilinti į rodomą ekrane vaizdą ir paties kompozitoriaus personą bei pajausti jo vidines kančias.

Juostoje matome tris visiškai skirtingus M. K. Čiurlionio portretus, puikiai sudarančius vieną didelį paveikslą. Pirmiausia tai meilėje paskendęs romantikas, kuriam egzistuoja tik viena Sofija. Įdomu, jog dailininkas sutapatina savo ryšius su tautosaka, pristatydamas juos kaip Jūratės ir Kastyčio meilės istorija. Tas žavi, sugebama bent akimirkai pabėgti nuo kraupios realybės. Kitu aspektu matome patriotą, kuriam gimtoji kalba daug reiškia, o jo meilės objekto pamokos dar labiau priartiną jį prie tautiškumo jausmo. Išties, kas gali būti maloniau, nei praleistos akimirkos su artimu žmogumi, kuris suartina tave su gimtine. Trečias – tai menininko portretas. Dailininkas ir kompozitorius, kurio darbai iki šiol liko neįkainojamu Lietuvos kultūros paveldu. Iš šios trečios perspektyvos, kuri išraiškingai pateikiama, matome ne patį kūrimo procesą, o įkvėpimo ieškojimą. Dramatiškai, tačiau šiltai ir jautriai matomas genijaus gyvenimas, kuris turėjo tiek mažai laimės, nei buvo vertas.

Šis darbas dar išskirtinis tuo, jog kūrėjai atkuria autentišką anų laikų vaizdą. Filme girdima ne tik lietuvių kalba, tačiau ir lenkų bei rusų. Parodoma politinė situacija be kokių nors pagražinimų, o žiaurus Carinės Rusijos kareivių elgesys dar labiau paįvairina spalvas. Neapsieinama ir be nacionalistinių šūkių, tačiau visgi gerai, kad kiekviena šalis sugeba pristatyti save su aukštai pakelta galva. Siekti tautiškumo ir ginti tai kas brangiausia turi kiekvienas žmogus, tačiau deja, šiais laikais visas patriotiškumas išgaravo emigracijos bangoje į vakarus.

Žinoma, juosta šiek tiek per trumpa, kad atskleistų visą Čiurlionio gyvenimą, tačiau parodyti paskutiniai jo gyvenimo metai iki pat mirties leidžia dar kartą pajausti, koks artimas kiekvienam šalies žmogui buvo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tai žmogus, kurio per anksti užgesęs gyvenimas, padėjo nemažą pamatą siekiant nepriklausomos Lietuvos.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas turi nemažai klaidų, tačiau visgi jos tėra menkas šešėlis prieš taip jautriai papasakotą istoriją.

Labiausiai ausis žavi filmo garso takelis. Nuostabios ir harmoningai suderintos muzikinės kompozicijos leidžia mėgautis šiuo subtiliu reginiu. Išties seniai buvo girdimas lietuviškuose filmuose toks stiprus ir jausmingas garso takelis.

Didžiausios filmo bėdos tai garso montažas, kuris daugelyje vietų buvo blogai suderintas su scenomis, o kartu ir pats operatoriaus darbas galėjo būti išraiškingesnis. Žinoma, dėka kameros darbo buvo malonu pamatyti Vilniaus Universitetą, ypač kai studijavai ten, Jonų Bažnyčią ar nuostabius ir kerinčius akis vaizdus, tačiau kai kuriuose vietose jaučiama režisieriaus ankstesnių darbų įtaką. Kartais atrodė, jog žiūrima ne vaidybinį filmą, o dokumentinio pobūdžio juostą.

Filmo montažas neblogas, nors kai kuriose vietose irgi buvo viskas priartinta prie dokumentinio žanro, kas šiek tiek sugebėjo paerzinti peržiūros metu, tačiau čia vos keli tokie epizodai.

Dekoracijos ir kostiumai deramai sugebėjo atspindėti ano laikotarpio madas ir interjerą. Ligoninės palatos irgi autentiškai pavaizduotos, jog nei viename juostos kadre nepasimato šiame plane koks nors dirbtinumas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Rokas Zubovas suvaidinęs pagrindinį personažą pagaliau parodė, jog ir lietuvių aktoriai sugeba vaidinti ne blogiau už Oskarų laureatus. Išties prisiminus, jog viena didžiausių lietuviško kino bėdų yra būtent vaidyba, tai čia mes pamatome išskirtinio talento žmogaus darbą. Tikėkimės, jog ateityje ponas Bimbiris dar ne kartą nudžiugins mus savo pasirodymais kine.

Užtat to paties negalima pasakyti apie pagrindinio moters personažo atlikėją – Mariją Korenkaitę. Visą filmo rodymą sunku pajausti jos personažo kančias, labai nenatūraliai perteikiamos emocijos, o tuo pačiu buvo jaučiama teatrinio lygio vaidyba. Neįtikinantis personažas, kurios akyse nesimatė jokios meilės Čiurlioniui.

Filme galima užmatyti ir visai neprastus vaidmenis atlikusius Saulių Balandį, Gediminą Storpirštį ar Andrių Bialobžeskį, kurių pasirodymai maloniai žiūrėjosi ekrane. Žinoma, juostoje pilna ir statistų ar trečiaplanių aktorių, iš kurių keli Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto bakalaurai, todėl pati tiek rusų, tiek lenkų, tiek lietuvių kalbėsena skamba taip natūraliai, kas ir priduoda didžiausių pliusų autentiškumui, kuriuo negali pasigirti daugelis Holivudo filmų.

Verdiktas

„Laiškai Sofijai“ – tai jautrus, jausmingas, šiltas ir kerintis filmas apie iškiliausią kada nors gyvenusį lietuvių menininką, kurio gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, o kartu dar ir nuoširdi meilės bei kančių istorija, priverčianti pamatyti M. K. Čiurlionį kaip idealistą ir romantiką, kurio gyvenimą šildė meilė tėvynei ir mylimajai Sofijai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Advertisements

About Dario Voitukevez

The Movie Lover!!!

Posted on 2013-09-02, in Drama. Bookmark the permalink. Leave a comment.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: