Monthly Archives: September 2013

Metallica: įveikę prarają / Metallica: Through the Never


Premjera: Rugsėjo 27, 2013Metallica: Through the Never
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 27, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 95 min.
Žanras: Muzikinis
Šalis: JAV
Režisavo: Nimród Antal
Vaidina: Dane DeHaan, James Hetfield, Lars Ulrich, Kirk Hammett, Robert Trujillo

IMDB – 7.6/10
RottenTomatoes – 82/100
Metacritic – 61/100

Filmo biudžetas – 18 000 000 $

Filmo pajamos – 1 672 000 $

Siužetas

Tripas gauna užduotį iš sugedusio grupės sunkvežimio į areną, kurioje vyksta koncertas, pristatyti tam tikrą daiktą. Pakeliui jo vairuojamą automobilį taranuoja kita mašina ir vaikinas atsipeikėja siurrealistinėje realybėje: keistai ištuštėjusiomis miesto gatvėmis jį ima persekioti mirties raitelis. Tripas turi pasitelkti visą savo išmonę, kad atliktų jam skirtą užduotį ir saugiai sugrįžtų į koncertinę areną.

Buvaukine.lt sako:

„Paslaptingas krepšys“

Antrarūšių trilerių specialistas, režisierius Nimrodas Antalis, žinomas iš 2007 m. pasirodžiusio brutalaus „Mirties motelio“, kupino veiksmo ir A klasės aktorių „Šarvuočio“ ir 2010 m. kruvinų „Grobuonių“ pristato savo pirmą eksperimentą vaidybinio koncerto žanre.

Režisierius kaip niekad iš arti pristato legendinės grupės Metallica koncertą, kurio metu vyksta protu nesuvokiami dalykai miesto centre, privedantys prie visiškos destrukcijos.

Apie ką mes čia…

Vienas Metallicos gerbėjų, pasiuntinukas, atėjęs į savo gyvenimo koncertą gauna naują užduotį. Jam reikia nuvažiuoti iki miesto centro, rasti sunkvežimį ir atvežti jo turinį, kuris taip reikalingas grupei. Tačiau atvykęs į vietą jis suvokia, jog mieste dedasi keisti dalykai…

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus į paskutinių metų filmus/koncertus darosi tiesiog graudu, nes visokios nieko vertos ir tik pradedančios savo karjerą grupės ir pop dainininkėliai lenda į didžiuosius ekranus su antrarūšiais projektais, kuriuose daugiau kalbų nei veiksmo. Turėjome jau nelabai kokį supažinimą su Jonas Brother, Justinu Bieberiu, Katy Perry ir One Direction, todėl dideli lūkesčiai buvo dedami būtent į Metallicos filmą. Jis, ponios ir ponai, tampa ne tik geriausiu pasirodymu šiame žanre per daugelį metų, bet dar ir turi gilią potekstę.

Veiksmas sudėliotas taip įmantriai, kad žiūrovas atsiduria lyg tikrame koncerte, o tuo pat metu, intarpuose, matome dar ir vaikinuko likimą, kuriam tenka susidurti su baisiausiai pavojais tykančiais jo miesto centre. Būtent vaikinas ir tampa esminiu juostos varikliu. Daugelis galėtų pasakyti, jog tai melas, jog jie matė tik galingą Metallicos šou, bet būnant atidesniam galima įžvelgti labai stiprią metaforą, susijusią su grupės pasirodymu. Jaunuolis vaizduoja gerbėjų vidų, ir tuo pačiu vaizdingai pamatome, kas dedasi jų pasąmonėje, kai groja legendinė grupė, o siunta, kurią turi pristatyti į koncertų salę pasiuntinukas, tai jau kiekvienas žiūrovas turi susiprasti pats, kas jos viduje. Giliau mąstantys žmonės susivoks.

Pats grupės pateikimas filme irgi galingas. Lyg kokie griausmingi Skandinavų Dievai nusileistų į žemė ir darytų tvarką koncerto metu, todėl akys bėgioja į visas puses. Tiek Jamesas Hetfieldas, tiek Larsas Ulrichas visu gražumu atrodo nepriekaištingai. Sklindanti energija iš jų pusės sugeba priversti taškytis kino salėje klausant jų žvėriško patrauklumo dainų. Kiekvienas kadras ir scena pateikiama taip meistriškai, kad pasijaučiama it tikrame koncerte. Nei vienas tokio žanro filmas nesugebėjo padaryti to, ką sukūrė Metallica. Filmas vertas apsilankymo kino salėje, net jei ir nesi grupės gerbėju, todėl praleisti tokį šou kine būtų tikra nuodėmė.

Techninė juostos pusė

Šiais metais pasirodė labai nemažai gerų filmų su puikiais operatoriaus darbais, tačiau šis yra vienas iš dviejų geriausių, kuriam galima duoti nominacija Oskarui. Žinoma, su „Gravitacija“ konkuruoti beprasmiška, tačiau tai, ką padarė Gyulas Padosas, verta didžiulės pagarbos. Kiekviena scena taip gerai priartina mus prie grupės, jog, kaip minėta, pasijaučiame tikrame pragare, kuriame groja Metallica. Vaizdingiau ir būti negali, nes tokio kruopštumo darbo reikia dar paieškoti, na, o kalbant apie koncertus – tai geriausias matytas kameros darbas šiame žanre, kurio perspjauti beveik neįmanoma.

Garso montažas dar vienas didžiulis filmo pliusas. Per visa kūną einanti galingo grojimo sukelta banga užburia taip stipriai, jog pasijaučiame lyg būtume kokioje „Matricoje“ ir tuo pačiu kojos, rankos ir visas kūnas pradeda judėti. Nuostabus jausmas, kurį galima pajausti tik gyvai klausant Metallicos.

Pirotechnikai pasidarbavo iš peties, o specialiųjų efektų profesionalai irgi įneša savo didžiulį indėlį į vizualinę juostos pusę, kurią vainikuoja be priekaištų atliktas montažas. Po tokio šou akys pradeda skaudėti, bet kartu ir džiaugtis, jog kūrėjai labai atsakingai pasidarbavo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje pasirodo vos vienas profesionalus aktorius, todėl visas dėmesys turi būti sutelktas į jį. Dane‘as DeHaanas, kurio karjera pradėjo kilti po fantastinio hito „Vaizdo dienoraštis“, su kiekviena nauja juosta pateikia save vis iš kitos ir įdomesnės perspektyvos. Be jokių kalbų, vien tik emocijomis perteiktas personažas tampa vienu iš filmo esminių variklių. Žiūrint koncertą prisimeni jį ir dar labiau norisi žinoti, koks likimas jo laukia toliau. Puikiai sužaistas ėjimas, kur ne tik dominavo grupės nariai, bet dar ir pagrindinis personažas nebuvo nustumtas į šalį.

Verdiktas

„Metallica: įveikę prarają“ – tai unikalus koncertinio žanro reiškinys, kuris įvyksta kartą gyvenime, o dėka nuostabaus pirotechnikos šou, stulbinančių dekoracijų, tobulo operatoriaus darbo, stipraus garso montažo, galingų dainų ir nepriekaištingos metaforos filmas tampa vienu ryškiausių metų pasirodymu kine.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

Advertisements

Laiko tiltas / About Time


Premjera: Rugsėjo 4, 2013About Time
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 27, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 123 min.
Žanras: Komedija, romantinis
Šalis: Didžioji Britanija
Režisavo: Richard Curtis
Vaidina: Domhnall Gleeson, Rachel McAdams, Bill Nighy, Lydia Wilson, Tom Hollander

IMDB – 7.6/10
RottenTomatoes – 63/100
Metacritic – 54/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 9 500 000 $

Siužetas

Sulaukęs 21-erių, Timas suvokia galįs keliauti laiku… Po dar vieno, Timui bereikšmio naujametinio vakarėlio tėvas jam atskleidžia paslaptį, jog visi Timo šeimos vyrai turi tokią dovaną. Nors Timas ir negali keisti pačios istorijos, tačiau jo gabumai leidžia vaikinui nulemti ar ištaisyti jo gyvenime įvykusius ar dar įvyksiančius įvykius. Timas nepatenkintas savo dabartiniu gyvenimu, tad naujai atrasti gabumai – puiki priemonė jį susitvarkyti, Timo suvokimu, susirandant merginą.

Buvaukine.lt sako:

„O gal tai meilė?“

Kultinių britiškų komedijų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Richardas Curtisas, padovanojęs tokias nuostabias romantiškas juostas kaip „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ „Noting Hilas“, Bridžitos Džouns Dienoraštis“, „Tegyvuoja meilė“ ir „Laivas kuris veža“, pristato savo trečią ir paskutinį režisūrinį projektą, kuris kartu apibendrins visą žinomo kino kūrėjo karjerą.

Režisierius kviečia pasimėgauti nuostabia ir labai gaivia meilės istorija, įvyniota į subtilaus britiško humoro pakuotę, kurioje žiūrovas ras visko ko tik reikia gerai ir pozityvo kupinai nuotaikai.

Apie ką mes čia…

Paprastas ir gyvenimu patenkintas Timas turi vieną vienintelį norą – susirasti sau antrą pusę, su kuria jis pragyventu iki gyvenimo galo. Vaikinui nelabai sekasi atkreipti jam patinkančiu merginų dėmesį, todėl jis pradeda gudrauti. Iš savo tėvo sužinojęs, kad jo šeimos vyrai gali keliauti laiku, Timas pasiryžta užkariauti vieną panelė, kuriai jis pajaučia meilę iš pirmo žvilgsnio.

Kūrinio vidus

Richardas Curtisas su kiekvienu savo projektu vis labiau džiugina gerbėjus. Paskutinis jo režisuotas filmas apie piratinę radijo stotį galbūt ne visiems patiko, tačiau atsižvelgus į pačią juostos atmosferą galima pastebėti režisieriaus detalumą pačiai epochai. Šiuo atveju viskas kartojasi ir gauname puikią kelionę laiku į 2003 metus, kuriuose galima bus prisiminti save, mados tendencijas ir, žinoma, pajausti nostalgiją tiems laikams, kai dar ne viskas buvo kompiuterizuota.

Filme labiausiai akcentuojamos šeimos vertybės ir žinoma meilės apraiška, kuri aplanko netikėtai. Nors humoristinė juostos pusė ir ima viršų, tačiau, atsižvelgus kokiame kontekste parodomos veikėjų situacijos, pamatome gana realų pasaulį. Visgi, viskas priklauso ne tik nuo kiekvieno žingsnio, bet ir nuo žodžių, kurie gali pakeisti mūsų ateitį. Tuo pasinaudoja režisierius ir parodo, kaip maždaug viskas vyksta bendravime tarp jaunų žmonių. Prisiminkime puikią lovos sceną ir pamatysime visą jaudulį iš vaikino pusės. Niekas nenori apsijuokti prieš savo mylimą žmogų pirmą mylėjimosi naktį, bet visko būna. Vaizdžiai ir gana šmaikščiai pamatome, kaip gana neįprastu būdu pataisoma situacija. Žinoma, čia yra tik aliuzija ir apeliavimas jaunai kartai, jog per skubėjimą nieko gero nebus. Daug tokių kurioziškų situacijų turintis filmas leidžia nenuobodžiauti, o kartu ir pasinerti į puikaus pasakojimo akimirkas su filmo herojais.

Kalbant apie humorą ir jo pateikimą galima drąsiai sakyti, jog Curtisas nenusisuko nuo savo firminio stiliaus, todėl subtilus britiškas humoras papildytas aštresniais momentais sudarė puikų pamatą bendram filmo vaizdui. Žinoma, žmonės, kuriems nėra priimtinas britų humoras ir jų kultūra, sunkiai galės suprasti kai kuriuos giliai užslėptus juokelius. Guodžia tik tai, jog vienas režisieriaus kūrybos kozirių – jis kuria filmus ne tik saviškiams, bet visiems žmonėms. Tokiu būdu bent jau iš dalies kiekvienam bus galima patirti puikių akimirkų kine.

Veikėjų pateikimas irgi gana smagus. Nors ir kiekvieno iš jų charakterio bruožai yra labai tipiški, bet jie tuo ir žavūs, kad sugeba savo buvimu prikaustyti dėmesį prie ekrano. Šiuo atveju viskas primena Woody Alleno filmus ir jo meistriškai pateikiamus veikėjus, kurie netgi sugeba labiau patikti nei scenarijus ir jo siužetinės linijos pateikimas. Amžinas romantikas, vėjavaikė, kietas tėtušis, draugas kvailys – nors filmo kūrėjas vadovavosi visais stereotipais pristatydamas tokius personažus, tačiau pripažinkime, jie išsiskiria iš visų anksčiau matytų personažų. Nė vienas neerzina, visi dalyvauja filmo procese ir, žinoma, sugeba kartas nuo karto priminti savo veiksmais mus – žiūrovus, kuriems gyvenimas galbūt klostėsi panašiai.

Apibendrinant juostą galima paminėti dar vieną svarbų režisieriaus užduodamą klausimą – ar meilė gali tęstis amžinai, jeigu ji nėra nuoširdi? Priminkime pradžiai tai, jog visgi gana neįprastais sugebėjimais, Timas užkariavo savo svajonių merginą. Atsakymas į šį klausimą gali būti visokeriopas, bet atsižvelgus į tai, kaip atsakymą pateikia filmo kūrėjas, galime suprasti, jog meilė ateina ir vėliau, tiesiog laikas gali pastatyti viską į savo vėžias, net jeigu ir pameluosi susipažinimo pradžioje kokį menkniekį apie save, kad tik užkariauti mylimo žmogaus dėmesį. Filmas turi gerą moralą, todėl po peržiūros išlieka nuostabus ir tyras jausmas viduje, kad eini iš salės su plačia šypsena veide.

Techninė juostos pusė

Superinę atmosferą padaro tiesiog žavus ir gana nostalgiškas garso takelis, kuriame galime išgirsti tokius britų ir kitų šalių hitus kaip Sugababes „Push The Button“, Tatu „All The Things She Said“ ar Amy Winehouse „Back To Black“. Kiekviena daina puikiai parinkta prie kiekvienos scenos.

Operatoriaus darbas ir montažas sudaro neblogą tandemą, kurio dėka išraiškingai pateikiamas ne tik humoras ir situacijos, bet dar ir nuostabus filmo fonas, sudarytas iš įvairių spalvų spektro. Filmo atmosfera ir veikėjų buitis transformuojasi nuo pilko iki spalvingo vaizdo. Tas irgi sudaro stiprų filmo pamatą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Domhnallas Gleesonas, suvadinęs pagrindinį vaidmenį, susidorojo su savo veikėju ganėtinai gerai. Malonu žiūrėti į jo nevykėlišką personą, kuris su laiku patyria metamorfozę iš baikštaus jaunuolio virsdamas į subrendusį vyrą.

Rachel McAddams, kuriai tai ne pirmas kartas vaidinti tokio pobūdžio filme, jaučiasi gana laisvai. Vėjavaikės portretas ir kartu tyrą ir jautrią sielą turinčios merginos pateikimas. Vien jos šypsena verta tūkstančio žodžių.

Žinoma, nors pagrindiniai personažai sugeba pavergti žiūrovą, tačiau jiems labai toli iki juostos pažibos – legendinio britų aktoriaus Billo Nighy‘io. Kiekviename režisuotame Curtiso filme pasirodantis charizmatiškas aktorius ir vėl nenuvilia, todėl gauname nuotaikingą ir gyvenimu pulsuojantį pasirodymą.

Seniai ekranuose matytas Tomas Hollanderis irgi įnešą savo nemažą indelį į komedinę filmo dalį. „Karibų piratų“ žvaigždė džiugina kiekvienu savo pasirodymu ekrane vis labiau ir labiau, o jo filosofinio pobūdžio frazės negali nesukelti šypsenos.
Būtent šis filmo kvartetas padaro jį tokiu žaviu ir šilti, jog po peržiūros noris dar karta grįžti ir iš naujo patirti nuostabią gyvenimo kelionę.

Verdiktas

„Laiko tiltas“ – tai dar viena puiki pozityvo kupina Richaro Curtiso dovana kiekvienam subtilaus britiško humoro ir romantikos gerbėjui, kurioje apart nebanalių ir išties nuotaikingų situacijų ir dialogų galima iš šono pamatyti ir save.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Bėgančios kortos / Runner Runner


Premjera: Rugsėjo 27, 2013Runner Runner
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 27, 2013
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 91 min.
Žanras: Trileris, kriminalinis
Šalis: JAV
Režisavo: Brad Furman
Vaidina: Justin Timberlake, Ben Affleck, Gemma Arterton, Anthony Mackie, John Heard

IMDB – 5.4/10
RottenTomatoes – 23/100
Metacritic – 37/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Filmo pajamos – 3 639 000 $

Siužetas

Prinstono universiteto studentas Ričis – nepralenkiamas virtualaus pokerio žaidėjas –lošia, kad galėtų susimokėti už mokslą. Kartą, kai pergalė jau buvo arti, ir jis buvo toks tikras, kad išloš tiek, kad užteks visiems metams, tą sekundę viską pralošė akimirksniu…

Buvaukine.lt sako:

„Pinigų karaliai“

Bradas Furmanas, žinomas visu pirmą iš savo puikaus režisūrinio debiuto plačiuose kino vandenyse su kvapą gniaužiančiu ir įtampoje laikančių trileriu „Advokatas iš Linkolno“, pristato savo antrą rimtą Holivudinį darbą.

Režisierius kviečia pasimėgauti rojaus kampeliu Kosta Rika, pamatyti kaip iš tikrųjų veikia visa internetinių lošimų namų sistema ir kartu su pagrindiniu filmo herojumi peržiūros metu atsidurti aklavietėje, iš kurios tik du keliai – kalėjimas arba mirtis.

Apie ką mes čia…

Talentingas Prinstono Universiteto studentas Ričis patenka į bėda. Jam pateikiami kaltinimai dėl nelegalių lošimų universiteto teritorijoje, todėl vaikinui belieka viena išeitis – pratęsti savo machinacijas kitur. Nukeliavęs į Kosta Riką jis susipažįsta su paslaptinguoju Aivanu Bloku, kuriam vaikinas iš karto krenta į akį, kaip gabus šuleris. Įžengęs į Aivano imperiją, Ričis neturi kur trauktis, jis tampa priklausomas nuo savo boso.

Kūrinio vidus

Žiūrint į bendrą kino istorijos vaizdą, galime prisiminti kiek daug prasmingų, įdomių ir išradingų filmų sukurta apie nelegalius lošimus, lošėjus, apgavystes ir įvairias nelegalias machinacijas, todėl režisieriui reikėjo labai pasistengti, kad ne tik nudžiuginti žiūrovą, bet dar jį nustebinti, tačiau kaip mes matome, to neįvyksta ir gaunamas labai šabloninis ir klišėmis apipintas trileriukas, kuris primena 2008 metais pasirodžiusį hitą „21“.

Filme pasakojama standartinė gabaus jaunuolio istorija, kuriam žūt būt reikia pakeisti savo gyvenimą ir užsikalti pinigų. Žinoma, nelabai legaliais veiksmais jis pasiekia savo tikslą, susipažįsta su gražuole, kurią įsimyli bei tuo pačiu užsitraukia pareigūnų nemalonę ir galiausiai susiduria akis į akį su savo bosu, kuriam jis tėra kaip šiukšlė. Kaip jau minėta aukščiau, juosta dubliuoja visą filmo „21“ siužetą. Ar tai gerai, jog antrą kartą tenka matytį tą patį veiksmą? Galbūt ir gerai, jeigu nori atsipalaiduoti, o galbūt nusmigti peržiūros metu, nes kas be ko, bet juosta nors ir labai trumpa , tačiau visiškai neįtraukianti. Siužetinės linijos pateikimas yra nuobodus, jog net kelios gaudynių scenos nesugeba pajudinti bendro vaizdo.

Paviršutiniški ir neįdomus dialogai, jokio humoro, na nebent tik scenoje vykstančioje saunoje, kur pirmą kartą pristatomas Aivanas. Ten visai realus politinių veikėjų atspindys, kai senas apkūnus diedas, kuriam reikia mėlynų piliulių, kad pasijaustų vyru, pasirašo nešvariems darbeliams už patrauklios merginos teikiamas oralines paslaugas. Net šlykštu pagalvoti, bet tokia jau ta realybė. Visur kitur humoro kaip ir nebuvo, nes režisierius bandė išspausti gana rimtą filmo toną, bet, deja, to nesigavo, nes tiek dialogai, tiek pats veiksmo pateikimas tiesiog leidžia gerai panuobodžiauti.

Veikėjai irgi nelabai charizmatiški, kas nepriduoda juostai atskiro žavesio, na nebent galima paminėti Aivano personažą, kuris šiek tiek pritraukė akis prie ekrano, bet ir tai, daugelyje scenų dominavo Ričis, o blogiukas tiesiog buvo nustumtas į antrą planą. Kelios scenos su krokodilais tik neblogos, ten parodomas tikras nusikaltėlio veidas, kuriam žmogaus gyvybė tėra tik žaidimas. Žmonėms, kurie jaučia baimę visokiems ropliams, galbūt tai bus gana nemalonios scenos, tačiau tai vienintelis šviesus filmo momentas, kai tikrai norisi stebėti kas įvyks toliau. Deja, scenai pasibaigus viskas vėl tampa rutina, kai lauki, kada pasibaigs ši nekokybiška pramoga.

Apibendrinus pamatytą vaizdą, galima tik spėlioti, kodėl režisierius po tokio nuostabaus filmo kaip „Advokatas iš Linkolno“ smuko taip žemai, jog pristatė dar vieną eilinį filmą apie lošėjus, kurių ir taip yra begalė.

Techninė juostos pusė

Filme dominuojantis fonas, tai viena iš nedaugelio malonių šios juostos akimirkų. Šiltas ir spalvingas Kosta Rikos vaizdas priduoda juostai šilumos, o kartu paverčia nebloga kelione į šį šiltą kraštą. Bent vizualiai tai tikrai neblogas ir širdį šildantis vaizdas.

Operatoriaus darbas kai kur neįtikinantis, bet gaudynių scenose, ypač vienoje iš paskutinių – jis tiesiog nuostabus. Daugeliui žmonių nepatinkantis drebančios kameros efektas, čia buvo kaip tik derantis su bendru vaizdų. Vienintelis filme pateiktas kvapą gniaužantis momentas, kuris labai greitai pasibaigė.

Juostos montažas neblogas taipogi, nors visgi kelios scenos buvo abejotinai sujungtos į vieną, o tuo pačiu trūko logikos, kai kur atsižvelgiant į veikėjų pateikimą juose.

Garso takelis irgi keistas. Vos tik dvi neblogos dainos lydinčios juostą ir perteikiančios karštą Kosta Rikos ritmą. Kitos muzikinės kompozicijos tėra tipiniai trilerių skambesiai, kurie nesugebėjo sukelti įtampos efekto, nors kur ten sukursi, kai siužetas toks nuspėjamas ir kartu nuobodus.

Aktorių kolektyvinis darbas

Justinas Timberlake‘as jau kelis metus iš eilės sugeba džiuginti savo gerbėjus, ne tik puikiais ir kokybiškas albumais, bet dar ir gana neblogais pasirodymais kine. Šį sykį tenka pripažinti, jog tai vienas blogiausių jo pasirodymų plačiuosiuose ekranuose. Jis čia tiesiog buvo savimi, nevaidino ir net nesistengė vaidinti. Bet reikia pripažinti, jog charizmos šis pop dievaitis tikrai turi.

Aktorius ir tiesiog nepriekaištingas režisierius, Benas Affleckas, matyt, prieš tampant Gotamo sergėtoju, atsipalaidavimui nusifilmavo šiame lengvame trileryje, kuriame visgi nors ir neparodė nieko įsimintino, tačiau lenkė galva visus kitus juostos aktorius. Jo suvaidintas Aivano Bloko veikėjas, tai vienintelė paguoda atsižvelgiant į visus kitus klišinius personažus.

Tokiuose juostose visada turi būti gražuolė, dėl kurios seilę varvins ne tik pagrindinis veikėjas, bet dar ir žiūrovas sėdintis anapus ekrano. Geras ir taiklus režisieriaus sprendimas pasikviesti nuostabaus grožio britę Gemmą Arterton. Vaidinanti fyfą, aktorė kardinaliai pasikeitė, bet tas nesugadino jos bendro vaizdo. Vien tas seksualus žvilgsnis priverčia pasijausti nejaukiai. Vizualiai gražus, nors ir banalus pasirodymas, tačiau jai galima tai atleisti.

Pagrindinei filmo trijulei į pagalbą atėjo ir tokie žinomi ekranų veidai, kaip Anthony‘is Mackie‘is, Johnas Heardas ar Bobas Guntonas, tačiau jų pasirodymas toks menkavertis, jog pasirodant ekranuose, buvo tiesiog malonu juos matyti, neatsižvelgiant į jų personažų pateikimą.

Verdiktas

„Bėgančios kortos“ – tai standartinis ir klišėmis apipintas trileris apie klasikinį gabaus bei neturtingo jaunuolio siekimą tapti kažkuo daugiau, nei jis yra, tačiau dėl banalaus, nuspėjamo ir labai nuobodaus siužeto, filmas tėra dar vienu neįsimintinu darbu apie lošėjų prigimtį ir jų nelegalią veiklą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 5/10

Ekskursantė / The Excursionist


Premjera: Rugsėjo 27, 2013The Excursionist
Premjera Lietuvoje: Rugsėjo 27, 2013
Kino platintojas: Cinemark
Indeksas: N7
Trukmė: 110 min.
Žanras: Drama
Šalis: Lietuva
Režisavo: Audrius Juzenas
Vaidina: Sergey Garmash, Raisa Ryazanova, Kseniya Rappoport, Sakalas Uzdavinys, Algirdas Paulavicius

Filmo biudžetas – 3 000 000 Lt

Siužetas

Keliaudama ji sutiko įvairių žmonių: vargšę rusų moterį, gyvenančią apleistame kaime taigoje, prasigėrusį vairuotoją, traukinio konduktorių, iš lagerių pabėgusių plėšikų gaują, žiaurų daktarą, dirbantį vaikų lageryje, įsimylėjusį lėktuvo pilotą, NKVD narį ir NKVD kareivius, medžiojančius lietuvių partizanus… Ir visi jie sutrumpino mergaitės kelionę į Tėvynę, rizikuodami ne tik asmenine laisve, bet ir gyvybe. Kai kurie jos sutikti žmonės ją žlugdė, kai kurie abejingai nusisuko ir netrukdė jos kelionei. Tik keli jų sutiko pagelbėti įgyvendinti jos viltį grįžti namo, į Lietuvą.

Buvaukine.lt sako:

„Tremtis“

Režisierius Audrius Juzėnas jau ne pirmą kartą grįžta į praeitį ir pristato sunkų lietuvių gyvenimą karo ir pokario metais, kuo galėjome įsitikinti 2006 metais pasirodžiusioje juostoje „Vilniaus getas“, kuris puikiai atspindėjo aną laikotarpį.

Šį kartą kino kūrėjas pristato pagal tikrus ir neįtikėtinus įvykius, net penkis metus kurtą juostą, kurioje pristatomas vienos drąsios mergaitės pabėgusios iš mirties traukinio likimas, galintis pavergti kiekvieno žiūrovo širdis.

Apie ką mes čia…

Pabėgusi iš tremtinius vežančio traukinio į Sibirą, vienuolikmetė Marija atsiduria šaltame ir negailestingame pasaulyje visiškai viena. Po daugybės kančių ir ilgos kelionės, ja pasirūpina radęs vyras, tačiau Marija negali pas jį pasilikti amžinai, turi pereiti sunkius išbandymus, kad vėl atsidurtų ten kur šilta ir jauku – tėviškės namuose.

Kūrinio vidus

Pirmos filmo akimirkos ir skrydis virš Lietuvos miško, iš karto nuteikia rimtai kelionei ir vidiniam apsivalymui, patriotizmo išreiškimui ir meilei tėvynei, ilgesiui. Nuo to režisierius pradeda savo neįtikėtinai jautrų pasakojimą apie ištvermę ir tikėjimą. Pirmos filmo akimirkos, pirmos scenos parodo, jog kino kūrėjas yra rimtai nusiteikęs perkelti mus į šaltą ir negailestingą pokario metą, kai su žmonėmis elgėsi kaip su gyvuliais. Autentiškas vaizdas parodo visą kruopštumą, todėl gauname stiprų ir tikrovišką bendrą vaizdą, be kokių nors pagražinimų.

Siužetinės linijos eiga kruopščiai apgalvota, nes viso filmo metu jaudinanti mergaitės kelionė pavirsta tikru pragaru ne tik jai, bet ir žiūrovui, kuris būdamas neabejingas, kartu su ja patiria skaudžias akimirkas. Filmas turi gana gerą psichologinį kontekstą, kuri laiko įtampoje bei nežinioje iki pat finalinių juostos akordų ekrane. Atvirai šnekant, tai vienas iš nedaugelio, o galbūt vienintelis toks lietuviškas darbas, kuris privers lieti ašaras. Filmas ir jo pasakojimo pobūdis labai primena Oskarinį Romano Polanskio „Pianistą“. Tokia pat kelionė, tremtis, nežinia ir noras grįžti į tėvynę. Nors sulyginimas pernelyg hiperbolizuotas, tačiau pripažinkime, šis filmas būtų puikiu kandidatu atstovauti Lietuvą, už geriausią užsienio filmą Kino Akademijos apdovanojimuose.

Filmo metu girdime dvi kalbas, lietuvių ir rusų, tačiau būtent rusų kalba dominuojanti, bet tai kaip tik geras režisieriaus ėjimas, nes nepamirškime, kokį laikotarpį vaizduoja juosta. Kiekvienas dialogas labai gerai apgalvotas, todėl leidžiama susipažinti su visiškai skirtingų kultūrų ir nacijų papročiais. Skirtingas tų pačių lietuvių ir rusų paveikslas. Vieni parodo savo humanišką pusę, kiti gyvuliškus instinktus. Įdomu, jog nepabijota parodyti smurto. Beveik kiekvienoje scenoje matomas pasaulis, kaip kokia degraduojančios visuomenės irštva, kurioje karaliauja vienas vienintelis įstatymas – akis už akį.

Juosta kupina gausybės įvairių personažų, kuriems skirtas itin didelis dėmesys. Kiekvienas iš jų atstovauja vienam ar kitam socialiniam luomui, o tuo pačiu vaizdingai parodomas jų gyvenimo būdas. Banditai, karininkai, ūkininkai, milicininkai, miestiečiai – visi jie sudaro vieną bendrą pasakojimo branduolį, po kurį keliauja Marija. Susipažinimas su kiekvienų iš jų, leidžia mergaitei greičiau subręsti, pažinti pasaulį ir visą jo blogį bei gėrį. Tai ne tik išgyvenimo kelionė, bet dar ir pamoka, asmenybės susikūrimo istorija ir mergaitės metamorfozė į moterį.

Filmo pabaiga labai dviprasmiška, lyg tuštuma aplanko vidų, nėra jokios nuotaikos, norisi verkti, o kartu kraujuoja vidus, jog po peržiūros neišlieka nieko pozityvaus, pamačius tokius kraupius vaizdus ir mergaitės kančią.

Techninė juostos pusė

Puikus operatoriaus darbas sukuria irgi tam tikrą atmosferą, kuri lydi mus iki pat finišo, nes tiek gamtos vaizdai, tiek puikiai apimtos vietovės ir veikėjai sukuria labai gyvenimišką idilę, todėl natūralumas karaliauja kiekviename filmo kadre.

Garso takelis labai dviprasmiškas. Iš tiesų tai pristatytos puikios muzikinės kompozicijos, jautrios ir jausmingos, tačiau yra vienas bet. Viena ir ta pati beveik visą filmą lydinti muzika, dažniausiai netiko rodomiems vaizdams. Suprantama, jog norėta pavergti žiūrovo jautrią pusę, tačiau ir be tokių skambesių širdis virpą per peržiūrą, o toks neatsakingai parinktas garso takelis, trikdė kai kur įsijausti į rodomą veiksmą.

Kostiumai ir dekoracijos palieka labai malonų jausmą. Niūrus, purvinas, šaltas anų laikų paveikslas, tai lyg dovana akimis, kurios kartu prijaučia pamačiusios tą skausmą ir neviltį, kurį mato Marija.

Filmo montažas idealus. Būtent toks pasakojimo pateikimas ir scenų suderinimas paverčia šią dramą kiekvieno iš mūsų išbandymu, nes kaip jau minėta anksčiau, filmas suartina mus su pagrindine heroje, todėl kartu su ja išgyvename jos likimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Anastasija Marčenkaitė savo stulbinančiu pasirodymu parodė, kaip turėtų vaidinti kiekvienas lietuvių aktorius, ir atvirai kalbant, „profesionaliems“ mūsų šalies ekrano didvyriams derėtų pasimokyti vaidybos įgūdžių iš tos vienuolikmetės mergaitės. Visas jos pasirodymas labai natūralus ir iš karto į galvą gali ateiti palyginimas su amerikiečių talentu Hailee Steinfeld, kuri panašiai pasirodė brolių Coenų filme „Tikras išbandymas“.

Sunku nuslėpti ovacijas ir rusų kino elitui, ir tokiems puikiems aktoriams, kaip Sergejus Garmašas, kurio pasirodymas sukėlė didžiulę šypseną, nes tai visgi vienas charizmatiškiausių šių dienų Rusijos aktorių. Nors ir epizodiškai pasirodęs aktorius šiame filme, tačiau kokią išraiškingą graciją jis parodo.

Raisa Riazanova, Igoris Savočkinas, Ksenija Rappoport irgi įneša didelį indėlį į filmą. Nuostabūs aktoriai, o svarbiausia taip jausmingai perteikė savo vaidinamus personažus, jog kartu galima pasakyti, jog ir nuo jų priklausė Anastasijos pasirodymas, kuris išties stulbinamas.

Verdiktas

„Ekskursantė“ – tai jausmingas ir be galo jautrus pasakojimas apie kelionę link vieno tikslo – gyvybės. Neįtikėtinos Anastasijos Marčenkaitės vaidybos, natūraliai perteiktos anų laikų atmosferos ir stipraus konteksto filmas, be abejonės yra vienu iškiliausių Lietuvos kino atstovų, kurį ne gėda vežti į Oskarus.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: