Monthly Archives: August 2013

One Direction: tai mes / 1D: This Is Us


Premjera: Rugpjūčio 30, 2013kinopoisk.ru
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 30, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N7
Trukmė: 92 min.
Žanras: Dokumentinis, muzikinis
Šalis: JAV
Režisavo: Morgan Spurlock
Vaidina: Niall Horan, Zayn Malik, Liam Payne, Harry Styles, Louis Tomlinson

IMDB – 2.9/10
RottenTomatoes – 67/100
Metacritic – 50/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Filmo pajamos – 2 007 642 $

Siužetas

„One Direction: This Is Us” yra ir trimatis koncertas, ir dokumentika. Intarpuose tarp dainų, nufilmuotų koncertuose, vaikinai pasakoja apie „One Direction” susikūrimą, „X faktorių” ir svaiginantį pakilimą į šlovę.

Buvaukine.lt sako:

„Penki narcizai“

Dokumentinių ir eksperimentinio pobūdžio filmų režisierius, scenaristas bei prodiuseris Morganas Spurlockas labiausiai žinomas kine už savo itin kruopštų tyrimą 2004 metais pasirodžiusiame jo debiutiniame filme „Super didelis aš“. Kino kūrėjas taipogi gali pasigirti ir tokiomis juostomis kaip „Kur pasaulyje slapstosi Osama Bin Ladenas?“ ar „Geriausio visų laikų filmo pardavimas“, todėl nenuostabu, jog būtent jis tapo vienos populiariausių šių dienų tarp paauglių grupių dokumentinio filmo globėju.

Režisierius kviečia pasinerti į grupės „One Direction“ gyvavimo užkulisius, patirti malonių ir skausmingų akimirkų su populiariais atlikėjais, ir kartu su kitais gerbėjais kino salėje uždainuoti didžiausius jų dievaičių muzikinius kūrinius.

Apie ką mes čia…

Penkių vaikinų grupė pasivadinusi „One Direction“, leidžia pirmą kartą pamatyti juos iš taip arti, kaip dar niekas nebuvo matęs. Dainos, buitis, nesusitarimai, pykčiai, džiaugsmas ir kitos vaikinų gyvenimo peripetijos, padės atskleisti visiškai kitą grupės narių pusę, nei ji yra parodyta viešai.

Kūrinio vidus

Pastaruoju metu kine egzistuota labai keistos tendencijos kurti dokumentinius filmus apie šiuo metu populiarius atlikėjus, o tuo labiau – apie paauglių dievinamas grupes. Prieš dvejus metus galėjome pamatyti dokumentinį filmą apie Justiną Bieberį, kas iš tikro graudu, po to Katy Perry, o dabar ir apie šią britų grupę. Grupė, nepasiekusi nieko įsimintino muzikos pasaulyje, tačiau dėl prodiuserių alkio, jie statomi ant pjedestalo. Žinoma, gera strategija kalti geležį kol dar karšta, tačiau šiuo atveju labiausiai nukenčia tik mažų mergaičių tėvų piniginės, ką puikiai įrodo šis filmas ir jo turinys.

Jau nuo pat pirmų kadrų tampa aišku, kas mūsų laukia. Spiegiančių tiek kino salėje, tiek ekrane rodomų paauglių benefisas, kuriems net parodžius vidurinį pirštą vienam iš grupės atlikėjų, jos bus patenkintos ir pamalonintos. Keista, kai tokiais banaliais žodžiais ar veiksmais scenoje, sugebama pritraukti minias žmonių, nors kita vertus, jau seniai tampa aišku, kad šiuolaikinio jaunimo skonis tiek kine, tiek muzikoje yra apgailėtinas. Žinoma, jie niekada to nepripažins, nes visgi geriausią muziką pasaulyje groja Justinas Bieberis, „One Direction“, Lady Gaga, o geriausi filmai tai „Saulėlydis“ ir jam panašūs. Kur ten su tokiais muzikos monstrais gali konkuruoti „Metallica“, „AC/DC“, „The Beatles“, „Rolling Stones“ ar koks Bobas Marley‘is. Juokingiausia, bet kartu ir graudu, jog šiems išvardintiems atlikėjams reikėjo laukti dešimtmečius, kad pasirodytų dokumentiniuose filmuose.

Juostoje trūksta nuoširdumo, kiekviename kadre matomas vaikinų maivymasis, pasikėlimas ir savęs aukštinimas. Atrodo, kad žiūrėtume penkių narcizų puikavimąsi prieš kameras, o ne filmą, kuris papasakotų įdomesnę jų istoriją. Juokina dar ir faktas, jog jie lygiuojasi su legendiniais „The Beatles“ ir dar turi įžūlumo teigti, jog ateityje pasieks jų lygį. Drąsu, labai drąsu, tiek daug optimizmo pamatyti pas antrarūšio saldaus popso atlikėjus. Tokie vaizdai labiausiai prisideda prie filmo blogos pusės, kurioje dominuoja tik saldūs ir jokio vyriškumo neturintys veideliai, dėl kurių eina iš proto mažos mergaitės.

Pats filmo pastatymas –tai vienas didelis muzikinis klipas, kuriame girdime ir matome atliekamas vaikinų dainas, kurias papildo kadrai iš jų pasaulinio turo, įrašų studijų ar tam tikrų gyvenimo akimirkų, būnant kartu. Labai pigūs ir neskoningi prodiuserių triukai, norint susišluoti kuo daugiau pinigų, parodant prastą produktą. Netgi dialogai tarp dainininkų atrodo nenatūraliai. Vienintelis momentas, kuris gelbėja situaciją, tai, kad filmo trukmė labai maža ir kartas nuo karto groja viena kita jų daina, pagyvinanti šios pilkos juostos atmosferą.

Pasibaigus šiam darbui galima teigti, jog nieko įsimintino jis neatneša, netgi žmonėms, kurie nelabai susipažinę su šios grupės muzika. Pastarieji nieko svarbaus nesužinos, o tuo labiau po tokio neskanaus grupės pristatymo, niekada daugiau nenorės jų klausytis. Tegyvuoja tikra ir laiko patikrinta muzika, padariusi didelį žingsnį įvairiausiuose žanruose, o ne tokie hibridai, kurie šiuo metu dominuoja pasaulio scenose.

Techninė juostos pusė

Operatoriaus darbas labai klaikus. Žinoma, buitinės kameros pagalba išgauta nemažai kadrų, tačiau pačių koncertų vaizdas tiesiog apgailėtinas. Filmo montažas taipogi visiškai apgailėtinas. Per skubėjimą atskiros detalės sumontuotos tik į vieną klipą. Chaosas be jokios siužetinės linijos, kuri sugebėtų deramai pristatyti šią pop grupę.

Muzikinės kompozicijos kartas nuo karto gelbėja neskanų filmo vaizdą, todėl gerbėjai gali džiūgauti išgirdę populiariausius savo dievaičių kūrinius, atliktus tiek gyvai, tiek įrašytus anksčiau. Iš geresnių momentų filme, tampa dainos „One Thing“, „Cry Me A River“ bei „Best Song Ever“. Visi kiti kūriniai pernelyg blankiai ir neįdomiai atrodo bendrame juostos kontekste.

Dideliu nesusipratimu tampa ir trimatė filmo erdvė. Nejaugi dabar visus filmus konvertuos, kad dar kelis papildomus dolerius susišluoti iš naivių žmonių? Visiškai jokio efekto nesimato, išskyrus dvi filme rodomas scenas, vien tik akių gadinimas, ne daugiau. Kalbant su ironija, tai net ir techniškai žiūrint, šis filmas atrodo tragiškai, nors jame turėtų dominuoti vaizdas ir garsas, tačiau deja, to neišvysime.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nors čia dokumentinio pobūdžio juosta ir kiekvienas vaidina save, tačiau neprabilti apie niekam tikusią ir nenatūralią vaidybą prieš kameras yra sunku. Matosi, jog atlikėjai tampa puikiomis prodiuserių marionetėmis, nes beveik viskas, kas rodomas šiame darbe – surežisuota. Tiek replikos, tiek veiksmai, tiek veido grimasos ir bandymas išspausti daugiau jausmų, atrodo juokingai. Tai parodo, kaip už pavadėlio vedžiojami šie jaunikliai, kurie net atsidusti be Winstono ir Cowello leidimo negali. Kraupus vaizdas ir tiek. Tikėkimės, jog ateityje neturėsime galimybės, pamatyti vieną iš šių „princesių“ vaidybiniame filme.

Verdiktas

„1 Direction: tai mes“ – tai šiurpą ir gailestį keliantis dokumentinio pobūdžio muzikinis filmas apie penkių vaikinukų bandymus tapti legendiniais „The Beatles“, kuriame išskyrus kelis neblogai pateiktus muzikinius kūrinius, visa kita yra prasta, pradedant nuo chaotiškai su apgailėtinu montažu pateiktos siužetinės linijos iki nenatūralaus atlikėjų pasirodymo prieš kameras.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10

Bendras vertinimas: 2/10

2 Ginklai / 2 Guns


Premjera: Rugpjūčio 2, 20132 Guns
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 30, 2013
Kino platintojas: Acme Film
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Veiksmo, trileris, kriminalinis
Šalis: JAV
Režisavo: Baltasar Kormákur
Vaidina: Denzel Washington, Mark Wahlberg, James Mardsen, Paula Patton, Bill Paxton

IMDB – 7.0/10
RottenTomatoes – 64/100
Metacritic – 56/100

Filmo biudžetas – 61 000 000 $

Filmo pajamos – 65 353 995 $

Siužetas

Pastaruosius dvejus metus Bobis Strenčas ir Markusas Stigmanas bandė įsiskverbti į narkotikų prekeivių sindikatą. Mafijos pasaulyje pasitikėjimas kaip plonas ledas. Nors abu vyrai buvo priversti dirbti kartu, niekada vienas nuo kito nenuleido įtarių akių, tačiau abu suprato jog vienintelė galimybė išgyventi žiauriame nusikaltimų pasaulyje yra suvienyti jėgas ir apiplėšti savo darbdavius.

Buvaukine.lt sako:

„Agentas ten, agentas šen“

Islandų režisierius ir prodiuseris Baltasaras Kormakuras, žinomas visų pirma iš tokių darbų, kaip 2000 metais pasirodžiusio trilerio „101 Reikjavikas“ bei dramos „Įkvėpimas“, pristato savo antrą Holivudinį projektą. Po gana šiltai priimto ir neblogai pasirodžiusio pajamų plane veiksmo trilerio „Kontrabanda“, skandinavų kino kūrėjas dar kartą bando save veiksmo žanre.

Režisierius kviečia pamatyti kvapą gniaužantį ir įtampos nestokojantį pasakojimą, apie dvejų skirtingų vyriausybės pareigūnų akistatą, pasijuokti iš juodojo humoro prisodrintų situacijų bei pamatyti iš vidaus tam tikrus slaptų tarnybų darbo niuansų užkulisius.

Apie ką mes čia…

Du visiškai skirtingo žanro nusikaltėliai susivienija ir apšvarina banką, kuriame gulėjo milijonai. Iš karto po nusikaltimo įvykdymo, jie susipeša ir reikalauja viso grobio, tačiau yra viena mažytė smulkmena – abu jie po priedanga dirbantys vyriausybinių slaptų tarnybų agentai. Sužinoję vienas apie kitą tiesą, vyrai pradeda katės ir pelės žaidimą, kuris kaip ir galima buvo tikėtis prives juos prie dar didesnių bėdų.

Kūrinio vidus

Kormakuras savo antrame Holivudiniame darbe įrodo, jog jis puikus veiksmo trilerių asas. Retas atvejis, kada toks gana banalus iš pirmo žvilgsnio siužetinės linijos pateikimas, sugeba laikyti įtampoje visą rodymo laiką bei kartu džiuginti žiūrovus, neblogai išvystytu veiksmu, šmaikščiais dialogais ir smagiais veikėjais.

Siužetinės linijos pateikimas labai žvalus: jau nuo pat pirmų filmo akimirkų jaučiamas adrenalinas, intriga bei įtampa, kurie nepaleidžia iki pat filmo pabaigos, o svarbiausia, jog pati istorija pateikiama intriguojančiai bei nenuspėjamai. Žinoma, nuo pat pradžių galima pranašauti finalą, tačiau visgi jis pasirodo visiškai kitoks, nei galima nuspėti. Tas ir žavi filme, jog išvystame nemažai įvairiausių sąmokslo teorijų ir pareigūnų klastingą darbą, kurie priduoda šiai juostai svorio.

Veiksmo plane žiūrovai tikrai neliks nuskriausti, nes viso filmo varikliu tampa gaudynės, susišaudymai, sprogimai, kurie dominuoja kiekvienoje scenoje, o tuo pačiu gaunamas irgi neblogas humoro užtaisas, kurį scenaristai meistriškai priderino prie šio efektingo pasakojimo. Juokeliai nėra banalūs, klišiniai taip, tačiau gana išradingi, o kaip pavyzdį galime prisiminti finalinę sceną ir Roberto juokelį. Juodas humoras visada geriausias, ypač tokio pobūdžio filmuose apie kietus ir bebaimius specialiųjų tarnybų vyrukus.

Filmas kupinas ir įvairiausių personažų, tačiau būkime atviri, visi jie tik šešėlis prieš pagrindinį juostos duetą. Klasikinis skirtingų ir kartu artimų sau vyrukų dueto pavyzdys, kurį jau dažnai matėme kino ekranuose, tačiau kartu ir šviežias požiūris į jį. Matosi, jog kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš tokių juostų kaip „Mirtinas ginklas“, „Starskis ir Hečas“, „Tango ir Kešas“ bei „Blogi vyrukai“. Toks mišinukas labai priimtinas žiūrint į rodomą veiksmą ekrane. Gana šmaikščiai atrodo tokių skirtingų žmonių priešprieša, o tuo labiau jų bendradarbiavimas. Abu veikėjai išskirtini, tačiau visgi Maiklui didesnis pliusas dėl jo karštagalviško charakterio. Vien ko vertas jo susitikimas su vištomis. Smagiausia jų dueto dalis ta, jog sunku atskirti, kuris blogas, o kuris geras. Kiekvienas iš jų turi savo požiūrį į matomą situaciją bei visiškai skirtingai bando spręsti savo problemas. Jeigu kiekvienas filmas turėtu tokius veikėjus, tai net ir patys blogiausi scenarijai būtu nustumti į šoną, vien dėl jų meistriško pasirodymo.

Juostoje akivaizdžiai matoma pašaipa iš slaptųjų tarnybų, pasišaipoma ir iš korupcijos, kas parodo, jog pinigai valdo šį pasaulį, o vyriausybės pareigūnai dar labiau supuvę, nei daugelis nusikaltėlių. Drąsiai, tačiau teisingai pateiktas pavyzdys, kokiais būdais valdoma šalis. Kartu filme pateikiamas ir beprasmis smurtas, sklindantis iš teisėsaugos pusės. Išties keletas scenų itin kraupiai atrodo, tačiau tiesa visada skaudi. Žiaurūs veiksmai prieš liudytojus ar nusikaltėlių bendrininkus įrodo, jog nuo akmens amžiaus gyventojų papročiuose įvyko nedaug pasikeitimų.

Apibendrinant tai, kas parodoma šiame filme galima pasakyti, jog Kormakuras neblogai įsivažiavo nuodėmių žemėje, pavadinimu Holivudas, o tuo labiau pateikė dar vieną efektingą darbą, kuris palyginus su kitais žanro atstovais pasirodančiais kinuose, lenkia juos dvigubai.

Techninė juostos pusė

Techninė filmo dalis labai kokybiška, netgi galima pasakyti, jog pats bendras vaizdas pritaikytas atspindėti senų gerų žanro atstovų darbus, o tai smagu. Pajaučiama senosios mokyklos atmosfera, fonas ir filmo spalvos taipogi nuteikia pajausti nostalgiją seniems veiksmo filmams.

Operatoriaus darbas yra filmo ašis ir didžiausias juostos poveikis efektingumo link, sklinda būtent iš kameros pusės. Vaizdžiai ir svarbiausia energingai pateikiamos scenos, o šiek tiek drebančios kameros efektas, priduoda filmui realistiškumo pojūčio, kuris kartais taip reikalingas tokiuose darbuose.

Garso takelis nėra išskirtinis, tačiau muzika priderinta atitinkamai gerai. Girdimos senos ir gerai pažįstamos dainos, o veiksmo scenose muzikinės kompozicijos tampa neatsiejamu komponentu įtraukti žiūrovą į įtampos kupinas akimirkas.

Juostos montažas šiek tiek chaotiškas, tačiau šiam filmui tai nekliudė, nes visgi paini siužetinė linija leido jausti intrigą iki pat pabaigos, o kartu ikokybiškas garso montažas pridėjo nemažos įtakos scenų galingumui, todėl filmas įgauna dar ir atskiro foninio žavesio.

Aktorių kolektyvinis darbas

Denzelis Washingtonas jau trečią kartą iš eilės džiugina žiūrovus savo pasirodymu ekrane. Žinoma, kaip aktorius jis unikalaus talento žmogus, tačiau ne visuose filmuose jis atsiskleidžia, o tuo labiau jo personažai ne visada būna tokie įsimintini. Šiuo atveju mes vėl matome bebaimį ir kietą Denzelį, kurio firminė šypsena akina akis. Tinka jam vaidinti tokius pašėlusius vyrukus.

Markas Wahlbergas, kurio paskutiniai filmai vienas už kitą geresni, šį kartą įjungė savo kaip komiko talentą. Panašų vaizdą galima pamatyti 2010 metų juostoje „Rezerviniai farai“, kurioje jis irgi vaidina beveik tokį patį „nervų kamuolį“. Puikiai prisiderinta prie Denzelio, todėl šiais metais, tai kol kas tai pats ryškiausias duetas, kokį teko matyti.

Antraplaniai filmo aktoriai, deja, bet net iš toli nesugebėjo prilygti pašėlusiems pagrindiniams vyrukams. Gaila, bet nepamatėme ir įsimintino antagonisto, bet visgi džiugu, jog ekrane pasirodė tokie aktoriai kaip Paula Patton, kuri gana drąsiai pasirodė ekrane nusimesdama visus savo drabužius, Jamesas Mardsenas visiškai neatskleidė savo potencialo, Billas Paxtonas taipogi atrodė neįdomiai, o Fredas Wardas pasirodė taip, lyg ateitų į filmavimo aukštelę, pastovėtų pusdienį ir išeitų namo. Nors ir kiti aktoriai nieko doro neparodė, tačiau vien jau už pagrindinį filmo duetą džiugu, jog jie dviese patys padarė visą darbą.

Verdiktas

„2 Ginklai“ – tai juodojo humoro perpildytas efektingas veiksmo trileris, kuriame nestokojama nei įtampos nei intrigos. Filmas kupinas šmaikščių dialogų, nesiliaujančių susišaudymų bei išties įsimintino dvejų kietų aktorių dueto, kurie nuo pradžios iki pat finalinių titrų nesiliauja džiuginti akių.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Mirties įrankiai: Kaulų miestas / The Mortal Instruments: City of Bones


Premjera: Rugpjūčio 21, 2013The Mortal Instruments: City of Bones
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 23, 2013
Kino platintojas: Acme Film
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Fantastinis, veiksmo, romantinis
Šalis: JAV, Vokietija
Režisavo: Harald Zwart
Vaidina: Lily Collins, Jamie Campbell Bower, Jonathan Rhys Meyers, Lena Headey, Kevin Zegers

IMDB – 6.8/10
RottenTomatoes – 13/100
Metacritic – 33/100

Filmo biudžetas – 60 000 000 $

Filmo pajamos – 14 051 000 $

Siužetas

Paslaptingomis aplinkybėmis dingus Klarės motinai, ji suvienys jėgas su Prieblandos medžiotojais ir pažins Kitą pasaulį – pavojingą požeminį Niujorko miestą, kur viešpatauja demonai, vampyrai ir vilkolakiai.

Buvaukine.lt sako:

„Vampyrai, vilkolakiai, raganos ir žmonės“

Olandų režisierius ir scenaristas Haraldas Zwartas, Holivude labiausiai žinomas iš jaunatviškų ir paaugliams skirtų juostų bei komedijų, kaip 2003 metais pasirodęs šnipų vaikučių atsakas „Agentas Kodis Benksas“, antrosios komedijos „Rožinė pantera“ dalies ir labai pelningo nuotykių ir veiksmo filmo „Karatė vaikis“, pristato pirmąją, pasauliniu bestseleriu tapusios knygos, ekranizaciją.

Kino kūrėjas kviečia atsidurti magijos ir mistikos kupiname pasaulyje, kur vyrauja nuolatinė gėrio ir blogio kova, pamatyti savo akimis amžinos meilės interpretaciją bei artimiausiu susipažinti su monstrais gyvenančiais tarp mūsų.

Apie ką mes čia…

Klarė – paprasta mergina, kuriai kaip ir kiekvienai jos amžiaus merginai atsiranda įvairiausių problemų. Išėjusi vieną vakarą pasilinksminti į klubą, ji pamato keistus vaizdus, kurių niekas kitas daugiau nemato. Tuo tarpu mergina susipažįsta su paslaptingu vaikinu, kuris atvers jai durys į visiškai kitokį pasaulį, nei galima įsivaizduoti.

Kūrinio vidus

Pasibaigus pelningam „Saulėlydžiui,“ studijos vis nerimsta ir nori pristatyti dar vieną panašų projektą, bet deja, visiškai nesėkmingai, nes tiek „Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“, tiek „Sielonešė“, tapo didžiausiais nusivylimais tiek pajamų plane, tiek pačiuose pastatymuose. Šis filmas kiek kitoks, kaip ir pačios serijos knygos, kur apart seilėto ir saldaus konteksto vyrauja siaubas, kas ir padaro šią juostą priimtina ne tik moterims, bet ir vyrams.

Filme kaip jau paminėta, dominuoja saldus ir be galo erzinantis kontekstas, apie jautrias paauglių sielas ir jų kančias vardan tikros ir tyros meilės. Žinoma, šiais laikas daug kas gyvena su rožiniais akiniais pasakų ir fantazijų pasaulyje ir nemato kas dedasi aplinkui, tačiau būtent tokių filmų ar knygų dėka situacija dar labiau pasunkėja. Netgi kartais juokinga, kai bandoma privilioti žmones tokiais pigiais triukais, kaip žmogaus ir kokio nors mistinio veikėjo meilės jausmu. Vienas iš didesnių pliusų, kurie leidžia pamiršti apie tokias beribes kūrėjų nesąmones, tai pasipriešinimas blogiui. Bent jau čia, blogis nors ir atrodo gana žaviai, tačiau matomas chaosas, kuris tikrai priduoda žavesio šiai banalybei.

Siužetinė filmo linija iš tiesu labai nuobodi, tenka su nekantrumu laukti susidūrimų ir dvikovų, efektingų scenų, kurių pabaigoje tikrai nemažai ir jos iš karto pagyvina peržiūrą. Netgi juostos pradžioje kova su policininkais atrodo labai žavi, o svarbiausia, pasijaučia nors ir menka, bet įtampa. Finalinės dvikovos metu taipogi panašus jausmas, gražiai pateiktas „slow-motionas“ ir daug sprogimų priverčia neatitraukiant akis stebėti tolimesnius veikėjų žingsnius. Tik gaila, kad viso filmo metu tenka nuobodžiauti per „Saulėlydiškas“ nesąmones dėl meilės trikampio kvadratu. Filme yra ir netradicinės orientacijos asmenų meilės ženklų.

Kalbant apie filmo personažus, reikia pastebėti vieną tendenciją, jog beveik visuose tokio pobūdžio filmuose, blogis arba kaip čia, blogio įrankiai atrodo išties brutaliai, charizmatiškai, stipriai ir svarbiausia vyriškai, ko negalima pasakyti apie gėrį propaguojančius individus. Atrodo lyg fėjos susiruošusios į Pelenės balių, kurioms netrukus prasidės mėnesinės. Tiesiog šlykštu, kai vyrai tampa gražesniais už moterį, o dar juokingiau, kai netgi rengiasi kaip moterys bei blizgina savo lupas ir akis. Gėjų paraduose nebent tokį vaizdą galima pamatyti, o čia jie bando kovoti su blogiu. Neįtikinamai prastas vaizdelis.

Dialogai ir pokalbiai apie nieką irgi verti atskirų pastabų. Nejaugi nenusibodo visą laiką kalbėti ir kalbėti apie tai, kaip sunku gyventi be meilės, kaip mylį vieną, tas myli kitą, o anas dar kažką, ir taip kančios nesibaigia. Juokingiausia dar tai, jog čia daug šnekamą apie „išrinktąjį“. Matyt knygos autorius nematė „Matricos“, kur meistriškai pateiktas „Išrinktojo“ paveikslas ir visos idėjos susijusios su juo. Monstrai, vampyrai ir vilkolakiai, demonai neįtikinamai atrodo irgi. Per daug jau saldūs ir nušlifuoti šių klasikinių padarų paveikslai, jog pasidaro graudu, nes greitu metu žmonės įsivaizduos, kad vampyrai turi blizgėti.

Filmo metu nesijaučia vertingesnių idėjų apie tą pačią draugystę, pasiaukojimą, meilę tėvams. Netgi Valentinas, būdamas blogio įrankiu, atskleidė save iš geros pusės, ko nesugebėjo pagrindiniai filmo protagonistai. Na bet tiek to, svarbiausia įtikti paauglėms, kurioms turinys visiškai nesvarbus, nes gražus vaizdai, personažai ir pokalbiai apie meilę padaro laimingesnėmis. Tikėkimės, jog jeigu ir bus sekančios dalys ekranizuotos, tai pamatysime geresnį vaizdą nei šiame filme.

Techninė juostos pusė

Specialieji filmo efektai pagražiną bendrą foną savo tamsiais atspalviais, tačiau visgi daugumoje scenų pasimato nelabai kokybiški ir visiškai nenatūraliai pateikti vaizdai. Vien ko vertas rotveileris, panašus į dobermanus iš „Absoliutaus blogio“ serijos filmų. Sprogimai, demonai ir „slow-motion“ akimirkos labai efektingi, gražiai atrodantis foninis vaizdas, kuris pagražina bendrą juostos vaizdą ir šiek tiek nutolina nuo paprasto scenarijaus.

Garso takelis kaip ir pridera tokiems filmams labai saldus. Aiškiai jaučiamas bandymas pravirkdyti salėje sėdinčia moteriškos lyties atstoves. Patikti gali nebent epiški skambesiai dvikovų metu, bet ir tai pernelyg didingai viskas skamba, atsižvelgus į pačių kovų vaizdą.

Silpnas montažas prisideda prie blogai pateikiamo pasakojimo, nors reikia pripažinti, jog šiuos atvejų situacija gelbėti bandė operatorius, pateikdamas vis efektingesnius filmo momentus iš įvairiausių rakursų.

Vienintelis geras viso šio mergaitiško farso momentas – būtent efektinga ir vaizdi techninė pusė, kuri pamalonina peržiūrą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio vaidmens atlikėja, Philo Collinso duktė Lily, bando save įtvirtinti Holivude, kaip tik išgali, tačiau atvirai pasakius, dar nei viename filme jinai nesužibėjo, o į žiniasklaidos ar piktų liežuvių akiratį, visada patenka pokalbiai apie jos itin didžius antakius, kurie kaip nekeista labiausiai įsiminami. Žinoma, juokai juokais, tačiau vaidybos plane ji labai silpna. Jokios gracijos ar atsidavimo personažams, vien tik keistos mimikos veide arba kartais praverta burna, kuri asocijuojasi su mumifikuota Kristen Stewart.

Jamie‘is Cambellas Bowaras taipogi pasirodo šaltai, visiškai skurdus protagonistas, o ką kalbėti apie visą komandą, susidedančia iš Roberto Sheehano suvaidinusio Saimoną ar Kevino Zegerso įkūnijusio Aleką, nors pastarasis, kaip aktorius visgi turi neblogų perspektyvų. Sunkiai įtikinami veikėjai.

Blogiukai užtai visai kitaip pasirodo. Didžiausia filmo pažiba ir tikrai seniai jau matytas kino ekranuose talentingasis Jonathanas Rhysas Mayersas atrodo stulbinančiai. Ne tik išvaizda, tačiau ir vaidybos plane jis nepralenkiamas. Tiek daug aistros ir pykčio, tiek daug skausmo, jog čia vienintelis veikėjas, kuriuo galima patikėti.

Antraplaniuose vaidmenyse galiam pamatyti tokius aktorius, kaip įspūdingąją Leną Headey, kuriai neleido deramai atsiskleisti, Kevinas Durandas suvaidinęs, kaip visada kažkieno pakaliką bei Jaredą Harrisą, kuriam irgi neleido atitinkamai atsiskleisti. Gaila, tačiau toks vaizdas nelabai džiugina, todėl didžiausias ačiū kūrėjams būtent dėl Meyerso, kuris, deja, pasirodo labai jau vėlai, tačiau jo pasirodymo labiausiai ir laukiama sėdint, ir bežiūrint į saldžias nesąmones rodomas ekrane.

Verdiktas

„Mirties įrankiai: kaulų miestas“ – tai saldus ir gana banalus pasakojimas apie „išrinktojo“ kelio pradžią, kuriame dominuoja šabloniniai juokeliai, neįtikinami veikėjai, prasta aktorių vaidybą ir išties efektingai pateikiamas veiksmas bei vaizdingi specialieji efektai, kurie ir padeda nenuobodžiauti bežiūrint šią paaugliams skirtą pasaką.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 5/10

Monstrų universitetas / Monsters University


Premjera: Birželio 20, 2013Monsters University
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 23, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas
Indeksas: V
Trukmė: 105 min.
Žanras: Animacija, komedija, nuotykių
Šalis: JAV
Režisavo: Dan Scanlon 
Vaidina: Billy CrystalJohn GoodmanSteve BuscemiHelen MirrenPeter Sohn

IMDB – 7.6/10
RottenTomatoes – 78/100
Metacritic – 65/100

 

Siužetas

„Monstrų universitetas“ papasakos, kaip vienas kito nemėgę patys baisiausi monstrai tapo neišskiriamais draugais, perėję gausybę išbandymų ir patyrę nuotykių, kurie laukia studijuojant baisybių meną Monstrų Universitete.

Buvaukine.lt sako:

„Vazovskio anšlagas“

Praėjo dvylika metų nuo pirmojo charizmatiškų monstrų pasirodymo didžiuosiuose ekranuose, tačiau ilgas laukimas kompensuojamas su kaupu. Animacinė studija „Pixar“ tęsia tradiciją prikeldama dar vieną savo šedevrą, ir šį kartą pristato savo patį brangiausią, ilgai brandintą projektą. Juostos režisieriumi tapo Danas Scanlonas, ilgalaikis studijos darbuotojas ir 2006 metais pasirodžiusio nuotaikingo filmuko „Ratai“ scenaristas, kuris pristato itin kruopščiai apgalvotą „Monstrų“ priešistorę.

Režisierius kviečia pamatyti ilgai lauktos istorijos pradžią, iš naujo susipažinti su visiškai kitokiais pagrindiniais veikėjais ir paslapčia stebėti jų draugystės evoliuciją bei patirti nuotaikingą nuotykį visiškai kitokiame universitete, nei mes esame įpratę matyti.

Apie ką mes čia…

Maikas Vazovskis turi vieną didelę svajonę – jis nori dirbti Monstrų biure, tačiau ten patekti nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš pradžių reikia baigti universitetą, kuriame studentų laukia itin sunkūs išbandymai. Pilnas optimizmo ir ryžtingumo, Maikas žengią į aukštosios mokyklos teritoriją, tačiau, deja, viskas atrodo kiek kitaip, nei jis įsivaizdavo.

Kūrinio vidus

Dvylika metų – tikrai ne mažas laiko tarpas nuo vienos dalies iki kitos, tačiau šiuo atveju tai nesugadina peržiūros, o kaip tik – dar labiau priartina žiūrovą prie originalaus filmo bei priveda prie didelės nostalgijos ir vaikystės prisiminimų, kai ant kiekvieno kampo puikavosi Vazovkis ir Salis. Nors juosta nepranoksta pirmosios dalies, tačiau atmosfera tebejaučiama.

Kaip ir beveik visi „Pixarų“ filmai, šis taipogi orientuotas įvairaus amžiaus žmonėms, nes filme matoma daug iškeltų vertybių, kurių jaunesnis žiūrovas galbūt nepastebės arba tiesiog nesupras. Labiausiai matomas draugystės paveikslas, kuris nors ir dominuoja visoje istorijoje, tačiau nėra pagrindinis filmo variklis. Gražiai papasakota istorija apie neapykantą, pavydą ir nesusipratimą, kurie galiausiai virsta stipria ir neatsiejama dvejų visiškai skirtingų individų draugyste. Skamba banaliai, tačiau iš tiesų taip ir yra gyvenime, ir ne tik draugystėje, bet ir meilėje, kai nekenti ko nors arba nejauti simpatijos, o galiausiai šis asmuo tampa geriausiu draugu arba net pora. Kruopščiai ir iš ties įdomiai viskas pateikiama šiame plane, jaučiamas vien tik didelis malonumas.

Juostą galima prilyginti ir prie parodijos žanro, nes viskas, kas joje rodoma, parodo tikrąjį koledžų veidą ir jame gyvenančių ar besimokančių kasdienybę ir pasaulėžiūrą. Kaip ir visuose kituose filmuose, taip ir čia pabrėžiama visokiausių brolijų įtaką aukštosiose mokyklose: didžiausi „kietuoliai“ naikina menkesnių už save savigarbą, tačiau, žinoma, vaizdas atitinkamai ir pateikiamas, kai dažniausiai populiariausi  – tai patys bukiausi studentai. Gaunasi visai nebloga pajuoka.

Pagrindinė šio filmo mintis – svajonės ir gyvenimo tikslas. Ne visi turime tai, ką turi Maikas Vazovskis –  tikėjimą ir optimizmą, kuris lydi jį visą gyvenimą. „Kodėl žmonės krenta? Kad galėtų vėl iškilti“, – tokiu principu vadovaujasi pagrindinis filmo herojus. Taip, būtent Maikas ir tampa šios juostos pažiba, atvirkščiai nei 2001 metais, kai visas veiksmas sukosi aplink Salio veikėją. Istorija pasakoja jauniausius Maiko gyvenimo metus ir tai nuostabu, jog galima susipažinti su juo dar artimiau. Pažinti galima ir visiškai kitokią Salio pusę. Tai prideda didelius nuopelnus kūrėjams. Juostoje išvysime ir kitus senus gerus personažus, pamatysime jų buitį universitete ir jau biure. Ir vėl sentimentai, nostalgija pasipila kaip iš kibiro.

Siužetinės linijos pateikimas labai žvalus, nenuobodus, o svarbiausia – nuteikiantis vien tik optimistiškai. Juokeliai irgi originalūs, nors žinoma, kai kuriuos mes jau matėme pirmame filme. Pastarųjų ypač daug su Maiko akimi, tačiau jie pateikti skoningai ir neįžeidžiančiai. Sodrus humoras tai dar ne viskas: labiausiai akis žavi pats nuotykis po universitetą, kai bežiūrint galima pastebėti tam tikrą dėstytojų paveikslą, kuris galbūt buvo pastebėtas mūsų studijų laikais. „Kirviai“, „atskalūnai“, „hipiai“ – kiekvienas iš mūsų turėjome tokius dėstytojų epitetus.

Nors kaip jau minėta pradžioje, filmas nusileidžia originalui, kuriame socialinio pobūdžio idėjos buvo iškeltos aukščiau, tačiau visumoje, iš to, kas šiais metais pasirodė animacijos žanre, šis darbas tampa geriausiu. Jame nieko netrūksta, todėl tai puiki pramoga kiekvienam: tiek mažam, tiek dideliam žiūrovui, kuris galės iš naujo susipažinti su senais gerais bičiuliais.

Techninė juostos pusė

Vizualiniame plane filmas yra gražus, kiekvienas iš monstrų nupieštas kruopščiai, itin detaliai, o svarbiausia – originaliai. Trimatė erdvė irgi suteikia atskiro žavesio visai šiais kelionei po universiteto kiemelius. Vienas iš nedaugelio paskutiniais metais išleistų filmų, kai 3D atrodo įspūdingai.

Filmo garso takelis, kaip ir pridera temai, labai linksmas, jaunatviškas, pašėlęs. Galima išgirsti  ir sunkųjį metalą, roką, techno ar popsą. Viskas suderinta meistriškai, kad būtų galima atitinkamai perteikti rodomą sceną. Dėl muzikinių kūrinių peržiūra pasidaro dar smagesnė.

Operatoriaus darbas ir montažas verti atskirų padėkų, nes vaizdžiai ir gana originaliai pateiktos scenos, kurios įsimenamos ilgam. Matome ekspresyvumą, daug šmaikščių akimirkų ir detalumo ties kiekvienu veikėjų žingsniu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Retai galima pasakyti tokius žodžius apie mūsų šalies dubliuotus animacinių filmukų variantus, tačiau šios juostos įgarsinimas bene geriausias per pastaruosius kelerius metus.

Darius Auželis pasidarbavo iš peties dovanodamas savo balsą Maikui Vazovskiui. Irmantas Jankaitis irgi puikiai įgarsino Salį, kurio perteikimas buvo labiausiai pastebimas, nes tiek daug ekspresijos retai kur pamatysi. Pagrindinis duetas žaibiškai ir maloniai džiugina. Tai leidžia tikėtis, jog ateityje visi animaciniai filmukai bus taip kokybiškai įgarsinti.

Padėkoti reikia ir Eglei Tulevičiūtei, už dekanės pasirodymą, kuris irgi gana įsimintinas, prisiminus savo studijų laikų „kirvius“. Visų kitų personažų įgarsinimas taip pat geras.

Verdiktas

„Monstrų universitetas“ – tai šiek tiek prastesnis už 2001 metais pasirodžiusį originalą pasakojimas, tačiau turintis savo individualumą ir žavesį. Puikiai papasakota istorija su aukštai iškeltomis vertybėmis apie draugystę, meilę, atsidavimą ir tikėjimą savo jėgomis, puikiais ir įsimintinai personažais, sodriu humoru ir pašėlusiu veiksmu, kas be abejonės leidžia įvardinti šį projektą kaip geriausią metų animacinį filmą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 10/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: