Daily Archives: 2013-07-21

Sveiki atvykę į spąstus / Welcome to the Punch


Premjera: Kovo 15, 2013Welcome to the punch
Premjera Lietuvoje: Liepos 19, 2013
Kino platintojas: Incognito Films
Indeksas: N16
Trukmė: 100 min.
Žanras: Trileris, Nuotykiai, Kriminalinis, Veiksmas 
Šalis: Didžioji Britanija, JAV
Režisavo: Eran Creevy 
Vaidina: James McAvoyMark StrongAndrea RiseboroughDavid MorrisseyPeter Mullan

IMDB – 6.1/10
RottenTomatoes – 50/100
Metacritic – 49/100

Filmo biudžetas – 8 500 000 $

 

Siužetas

Buvęs nusikaltėlis Džeikobas yra priverstas grįžti į Londoną, kai jo sūnus įsivelia į rimtas problemas. Tai duoda detektyvui Maksui paskutinį šansą pagauti senai ieškomą nusikaltėlį.

Buvaukine.lt sako:

„Kerštas vardan sūnaus“

Britų kino naujokas, režisierius ir scenaristas Eranas Creevy‘is, užrekomendavo save 2008 metais su debiutiniu savo karjeroje filmu, kriminaliniu trileriu „Apsukruolis“. Po neblogo debiuto kino kūrėją pastebėjo pats Ridley‘is Scottas, kurio iniciatyvos dėka jaunas režisierius gavo progą išbandyti save dar viename perspektyviame projekte, o tuo tarpu legendinis kino kūrėjas tapo šio kino filmo globėju, vykdančiu prodiuserio pareigas.

Kino kūrėjų duetas pristato intelektualų ir nekasdienišką, pilną įtampos trilerį, kurį bus ne taip lengva iš karto perprasti. Žiūrovai kviečiami pamatyti dvejų užsispyrusių žmonių kovą su visa teisėsaugos sistema, susipažinti su nusikaltėlių gaujomis ir pažvelgti iš arčiau į tamsiąją naktinio Londono pusę.

Apie ką mes čia…

Buvęs nusikaltėlis, profesionalus plėšikas Džeikobas daugelį metų meistriškai slapstosi nuo teisėsaugos neišduodamas savo slaptavietės, tačiau kilus pavojui jo sūnaus gyvybei, jis neturi kitos išeities, kaip ryžtis kelionei į Londoną ir viską išsiaiškinti. Vyrui kelią pastoja jaunas detektyvas Maksas, tačiau greitu metu pareigūnas suvokia, jog tikras pavojus sklinda ne nuo Džeikobo, o nuo dar didesnio priešo.

Kūrinio vidus

Nelabai dažnai kino ekranuose galima pamatyti tikrai vertą dėmesio britų kriminalinį trilerį, tačiau kartas nuo karto būna išimčių, o čia viena iš jų. Filmas neneša savyje kažko naujo ar išskirtinio trilerio žanre, tačiau jo pastatymas ir būtent režisieriaus darbas padaro nenuobodžią pramogą visiems šio žanro mylėtojams.

Siužetinės linijos prasme filmas žiūrisi gana keistai, bet tai vyksta tik iki vidurio, vėliau viskas tampa aiškiau, nesimato vien tik chaotiškai išbarstytų scenų. Gaila, jog tokį pasirinkimą padarė filmo režisierius, visgi filmo istoriją buvo galima pateikti žymiai supaprastintu būdu, nes pernelyg viskas greitai kaitaliojasi, nėra vientisumo. Pats scenarijus irgi nėra kažkuo ypatingas, tačiau nenuobodžiai susižiūri, netgi yra tam tikra intriga bei reikia pasukti šiek tiek galvą, kol perprantama režisieriaus idėja.

Istorijas apie mylinčius tėvus mes jau matėme šimtus kartų, tačiau šiame filme žavi tai, jog parodoma kitokia meilė. Nusikaltėlis, kuriam kaip ir nerūpi kitų žmonių gyvenimai, jaučia pareigą atkeršyti už savo vaiko skausmą. Žmogus slėpėsi daugelį metų, tačiau išeina į viešumą, nes tai – jo vaikas, jo dalis. Čia stipriausias viso filmo momentas, parodantis, jog tėvas gali būti geresnis nei motina, jog tėvas irgi jaučia didelę meilę savo atžalai. Panašų vaizdą galima prisiminti filme „Niujorko šešėlyje“.

Filmo metu vystomi dviejų personažų charakteriai. Peržiūros metu simpatijos krenta tai vienam, tai kitam veikėjui, tačiau kaip nekeista, jau besibaigiant visam šio filmo veiksmui didesnį potraukį galima pajausti buvusiam nusikaltėliui nei teisėsaugos darbuotojui. Žinoma, daugelyje filmų blogiečiai pateikiami charizmatiškiau, efektingiau, bet čia jau kalbama apie psichologinį portretą. Tiek vienas, tiek kitas personažas turi įdomių savybių, yra skirtingi, tačiau juos visgi sieja bendras tikslas – kova su neteisybe.

Korupcija, parodoma filme kaip viena iš pagrindinių šios juostos temų, nors ir gana blankiai išaiškina pagrindinių antagonistų tikslą, tačiau čia bent jau nėra papildomų banalybių ir išgalvotų protą temdinančių sąmokslų, kaip tas būna daugelyje holivudinių filmų. Džiugina dar ir tas faktas, jog jaučiamas britiškumas.

Veiksmo scenos ir jų stilistika atrodo gana efektingai, galima teigti, jog čia vienas didesnių filmo pliusų. Atmosfera irgi įtraukia į veiksmo epicentrą, kas irgi prideda filmui svorio. Bendras vaizdas malonus, nors, kaip jau buvo minėta, tai nėra vienas iš tų filmų, kuris ateityje paliks po savęs kažką, tačiau sprendžiant iš to, kas pasirodo kino rinkoje, tai be abejo vienas geresnių trilerių.

Techninė juostos pusė

Stilistiškai filmas labai gražus, ypač naktinio Londono fonas, gatvių blizgesys. Atitinkamai sukuriama gera kriminalinio pobūdžio atmosfera. Garso takelis gana neblogas, kai kurios scenos perteikiamos dinamiškai, ypač kalbant apie veiksmo akimirkas, tačiau daugelyje scenų nesijaučia išskirtinumo, kuris leistų filmui pakilti į šiek tiek aukštesnį lygį. Prisiminkime filmą „Haną“ ir tobulą The Chemical Brothers darbą, kuris filmui suteikė didžiausio grožio.

Operatoriaus darbas puikus, ypač nuostabiai parodomos gatvės, veiksmo scenų detalumas, adrenalinas irgi pasijaučia, nors žinoma tai trunka vos kelias akimirkas.

Filmo montažas prastas. Istorija papasakota chaotiškai, tačiau tas atsitiko būtent dėl nelabai kruopščiai apgalvoto režisieriaus ėjimo pateikti filmo pradžioje labai painų ir sunkiai įsivažiuojantį pasakojimą. Žinoma, tokie niuansai šiek tiek numalšina filmo potraukį, kuris tik vizualiniame plane padaro neblogą įspūdį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje dominuoja du puikūs britų aktoriai, kurie, atvirai kalbant, padarė didžiausią darbą. Jamesas McAvoy‘us gana tipiniame šio žanro vaidmenyje, tačiau jo akių blizgesys ir didžiulės pastangos padaro įsimintiną juostos veikėją.

Kitas labai vėlai atsiskleidęs, tačiau nuostabių pasirodymų kine savininkas, aktorius Markas Strongas vėl įkūnija blogietį – jam tas velniškai tinka. Užtemdydamas visus kitus filmo personažus, Markas tiesiog švyti, jam sunku išsėdėti vienoje vietoje, jis nors ištrūkti į laisvę, todėl matome nuostabią aktoriaus vaidybą, kuri padaro didelę reikšmę šiam projektui.

Verdiktas

„Sveiki atvykę į spąstus“ – tai neblogai susuktas, tačiau neišskirtinis britų kriminalinis trileris. Juosta, turintį neblogą potencialą, puikius aktorius ir nenuobodžią idėją, bet dėl labai blankaus įgyvendinimo ji pasimeta tarp kitų panašaus žanro projektų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 6/10

Baltųjų rūmų šturmas / White House Down


Premjera: Birželio 28, 2013White House Down
Premjera Lietuvoje: Liepos 19, 2013
Kino platintojas: Acme Film
Indeksas: N13
Trukmė: 130  min.
Žanras: Trileris, Drama, Veiksmas 
Šalis: JAV
Režisavo: Roland Emmerich 
Vaidina: Channing TatumJamie FoxxJason ClarkeJoey KingMaggie Gyllenhaal

IMDB – 6.4/10
RottenTomatoes – 48/100
Metacritic – 52/100

Filmo biudžetas – 150 000 000 $

Filmo pajamos – 86 468 000 $

Siužetas

Džonas Keilas buvo tiesiog paprastas sostinės faras, vieną paprastą dieną nutaręs savo dukrelę nusivesti į pačią šalies širdį, tačiau Džonas nė neįtarė, jog ši eilinė ir niekuo neišsiskirianti diena virs tikru košmaru, kai paties Olimpo viršūnę bandys užgrobti sunkiai ginkluoti teroristai. Tačiau Džonas – kietas riešutėlis ir jis žino, kad Baltiesiems rūmams skęstant liepsnose, o šaliai grimztant į chaosą, tik jis gali išgelbėti savo dukrą, prezidentą ir visą valstybę.

Buvaukine.lt sako:

„Turistas”

Vienas žinomiausių kino pasaulyje vokiečių, režisierius Rolandas Emmerichas populiarus tuo, jog meistriškai sugeba sunaikinti bet kokį miestą ar net visą pasaulį. Katastrofų genijus, padovanojęs tokius įsimintinus filmus kaip fantastinis veiksmo epas „Nepriklausomybės diena“, 2004 metais pasirodžiusį „Diena po rytojaus“ ir išpranašauto senovės Majų žmonijos žlugimą vizijoje „2012“ pristato labai tipinį sau projektą, kuriame vėl nuo priešų rankų nukentės Amerikos simbolis – Baltieji rūmai.

Kino kūrėjas kviečia pasimėgauti kokybiškai pateikiamu veiksmu, pažinti iš arti Baltuosius rūmus ir kartu su dviem kovingais vyrukais stoti į kovą su blogiu, kurio tikslas – panaikinti taip branginamą civilizuotose šalyse – demokratiją.

Apie ką mes čia…

Tai turėjo būti lyg eilinė diena Baltuosiuose rūmuose, tačiau deja, blogis nemiega ir pačiu netikėčiausiu būdu smogia iš vidaus į Amerikos širdį. Buvęs su dukra ekskursijoje, Keilas patenka į viso šturmo epicentrą. Gelbėdamas savo dukterį, vyras netyčia aptinka sąmokslo kaltininkus, kurie įkaitu laiko patį prezidentą. Sunkiai, tačiau veiksmingai išvadavęs valstybės galvą, Keilas nesustoja vietoje ir eina toliau naikinti priešus, nes jis trokšta tik vieno – teisingumo ir saugumo savo vaikui.

Kūrinio vidus

Rolandas Emmerichas pagaliau vėl pasirodė kino ekranuose su stambaus biudžeto projektu, nes nuo 2009 metų ir jo fantastinio katastrofos filmo „2012“ pasirodė tik kuklus „Anonimas“, todėl galėjome jau ir pasiilgti įžymiojo katastrofų meistro. Juokingiausia su šiuo projektu yra tai, kad stebime dejavu ir analoginę 1998 metų situaciją, kai du vos ne identiški projektai pasirodo vienas po kito tik kelių mėnesių laikotarpyje. Skirtumas tik vienas – biudžetas.

Pavasarį pasirodęs „Olimpo apgultis“ niekuo neišsiskiria nuo šio projekto pagal temą ir siužetinės linijos pateikimą, tik deja, jis buvo žymiai efektingesnis veiksmo plane. Čia nuo pačių pradžių mes turime stebėti dramą, nuobodžią dramą su labai klišiniais amerikietiškais juokeliais. Žinoma, kaip ir pirmtake, neapsieinama be patriotiškumo, tik deja, čia jo pernelyg daug. Netgi Emmericho „Patriotas“ neturėjo tiek daug cinizmo ir aklo patriotiškumo vardan „didingiausios“ pasaulio šalies. Scena su Keilo dukra ir jos rankomis mojuojama vėliava tiesiog viso to viršūnė.

Filmo pasakojimas prasideda su Baltųjų rūmų istorijos pažinimu, ir tai vienintelė gera viso šio chaoso akimirka. Malonu yra sužinoti kažką naujo, pajuokauti apie Kenedį ir Monro, iš arti pamatyti taip garbinamą pastatą. Žinoma, visa tai muliažas, nes filmavimo ekipa nebuvo įleista į prezidento rezidenciją, tačiau viskas atkurta gana kokybiškai.

Veiksmo plane filmas pralaimi savo kuklesniam, tačiau labiau efektingesniam draugui. Tik įpusėjus juostai prasideda tikras veiksmas, tačiau trumpas adrenalino kupinas scenas vėl pakeičia monotoniški dialogai. Juokingas ir blogiečių tikslas. Išties matyti jaučiama neapykanta Artimiesiems rytams. Baltieji rūmai taipogi sugriaunami, tačiau labiausiai akis traukia tik Kapitolijaus sprogimas. Malūnsparniai ir prezidento lėktuvas labai trumpai pasirodo ekrane, o gaila, nes tikrai efektingai atrodytu jų sunaikinimas stambiuose planuose.

Juostoje dominuoja keli veikėjai, tačiau neblogas duetas susidaro iš prezidento ir vyro, norinčio papulti į specialiąsias tarnybas. Vienas kietas, kitas minkštas, tačiau dramos kupinose scenose jie nepasiduoda ir veikia kartu. Tai tokia graži ir jaudinanti pasaka, jog galiausiai pradedi galvoti, kada gi jie susikibs už rankų ir pasibučiuos. Pagrindinis antagonistas irgi nesukelia jokių emocijų, jis yra neįdomus, tik keli jo pakalikai neblogai atrodo ekrane.

Labai trūksta atitinkamos atmosferos, įtampos ir intrigos. Žinoma, buvo bandyta sukelti tam tikrą painiavą siužetinėje linijoje, tačiau viskas tampa per daug nuspėjama. Susišaudymai, susidūrimai, gaudynės – nieko originalaus ar įsimintino, tik banalus katės ir pelės žaidimas. Reikėtų pripažinti, jog tikėtis daug iš tokios tematikos negalima, bet žinant, koks yra filmo biudžetas, tai graudu.

Smagu tik viena, jog Emmerichas vėl sugriovė Baltuosius rūmus. Kažkokią užslėptą nuoskaudą jis turi, kad vos ne kiekviename savo filme bando sugriauti šį pastatą, bet kaip bebūtų, jis tą sugeba tobulai. Žinoma, nepamatysime čia to vaizdo, kurį matėme 1996 metais „Nepriklausomybės dienoje“, tačiau nors ir už tai ačiū.

Techninė juostos pusė

Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, taip ir čia, techninė pusė labai aukšto lygio, tačiau gaila, jog tai nepadėjo pagerinti bendro vaizdo su tokiu skurdžiu scenarijumi.

Vizualiai filmas gana gražus, spalvingas, vasariškas. Specialieji efektai gana realistiški, beveik nesimato kompiuterinės grafikos, o ir pirotechnikai meistriškai pateikė sprogimus. Garso takelis, užtat, šlubuoja. Neįsimintinas, neefektingas, nesukeliantis jokių įtampos akimirkų.

Filmo operatorė, Anna Foerster dirbusi prie ankstesnio Emmericho projekto „Anonimas“, neblogai pasidarbavo, netgi galima pasakyti, jog didžiausias filmo nuopelnas būtent jos. Vaizdingas darbas, ypač paminėti galima labai precizišką prezidento limuzino įvažiavimą į baseiną.

Montažas kai kuriuose vietose labai šlubuoja, pasimato neatitikimai ir klaidos, tačiau kaip veiksmo filmui tai yra atleistina, visgi žiūrovams pateikiama vos ne fantastinio pobūdžio juosta.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas iš didžiausių abejų artimų sau filmų skirtumų, jog čia aktorių kolektyvas žymiai solidesnis. Channingas Tatumas atliko patį brutaliausią savo karjeros vaidmenį. Netgi buvo malonu stebėti jį kruviną ir murziną, gal pagaliau sugebės atsikratyti saldaus vyruko įvaizdžio.

Kitas atvejis sunkesnis. Po „Ištrūkusio Džango“ žiūrėti į Jamie Foxxą labai sunku. Netgi galima pajuokauti pasakius, jog vergas tapo prezidentu. Aktorius palieka nelabai didelį įspūdį, kartais atrodo, jog jis čia nereikalingas.

Smagu matyti didžiuosiuose ekranuose kino legendą, Jamesą Woodsą. Susenęs, tačiau visgi toks pats brutalus. Maggie Gyllenhaal – kaip baldas, lyg jai irgi nebūtu čia vietos. Neįdomus ir silpnas personažas, o ir vaidyba ne iš geriausių. Šviesiasia filmo akimirka – talentingasis australas Jasonas Clarke‘as. Tinka jam vaidinti blogiečius.

Filme sutikti galima ir Richardą Jenkinsą, Jimmį Simpsoną Mattą Craveną ir kitus žinomus veidus, tačiau ir jie nepalieka po savęs kažko įsimintino ir pozityvaus. Visgi per daug žvaigždžių kaip vienam filmui, kuriame jų potencialas tiesiog slopinamas.

Verdiktas

„Baltųjų rūmų šturmas“ – tai vienas prastesnių Rolando Emmericho karjeros darbų, kuris savo efektingumu stipriai nusileidžia „Olimpo apgulčiai“, pasirodžiusiam keliais mėnesiais ankščiau. Nuobodaus, tačiau kokybiško veiksmo, iš ekrano nesibaigiančio sklisti  patriotizmo, gražių fonų kupina juosta tampa dar vienu metų nusivylimu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: