Monthly Archives: July 2013

Purgenas / The Purge


Premjera: Gegužės 2, 2013The Purge
Premjera Lietuvoje: Rugpjūčio 2, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas UAB
Indeksas: N16
Trukmė: 116 min.
Žanras: Trileris, kriminalinis, siaubo
Šalis: JAV
Režisavo: James DeMonaco
Vaidina: Ethan HawkeLena HeadeyMax BurkholderAdelaide KaneEdwin Hodge

IMDB – 5.6/10
RottenTomatoes – 38/100
Metacritic – 41/100

Filmo biudžetas – 3 000 000 $

Filmo pajamos – 77 655 750 $

Siužetas

Krauju paženklinta naktis žmonėms leidžia nuleisti garą, išliejant visą susikaupusią neapykantą ir pyktį. Tąnakt galima viskas, tačiau svarbiausia – išgyventi iki aušros… Ištisoms 12 valandų nustoja dirbti visos gelbėjimo tarnybos, o gatves užplūsta keršto, kraujo ir mirčių ištroškę miestelėnai…

Buvaukine.lt sako:

„Teisingumo naktisi“

Žinomas scenaristas ir prodiuseris Jamesas DeMonaco po daugelio metų darbo Holivude debiutuoja plačiuose kino vandenyse kaip režisierius. Parašęs scenarijus tokiems filmams kaip 1998 metų įtempto siužeto trileriui „Derybininkas“, kupinai veiksmo juostai „13-osios nuovados apgultis“ ir siaubo filmui „Vilkatai“ kino kūrėjas pristato psichologinį trilerį, kuriame labai aukštai iškeliama smurto idėja.

Naujai iškeptas režisierius kviečia susipažinti su dar vienu požiūriu į smurtaujančią visuomenę, patirti tikrą siaubą prieš negailestingus įsibrovėlius ir pamatyti liūdną scenaristo žmonijos ateities viziją.

Apie ką mes čia…

2022 metais pasaulis atrodo idealus – be smurto, nusikaltimų, blogio, tačiau viena diena metuose būna ypatinga ir yra vadinama „išvalymo naktimi“. Nuo sutemų iki aušros žmonėms yra leidžiama viskas, kas padėtų jiems išlieti savo agresiją, o kartu šitaip yra propaguojamas žudymas. Vienoje pasiturinčioje šeimoje prieglobstį randa žudikų persekiojamas vyras. Deja, jo atėjimas į Sendinų namus atneša tik mirtį, su kuria susiduria svetingieji gyventojai, kuomet galiausiai į namus pasibeldžia nekviesti svečiai.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus šį filmą iš karto kyla įtarimas, jog režisierius ne tik neįnešė nieko naujo iš savęs pačio, bet dar, net to neslėpdamas, pasisavino kitų panašaus pobūdžio filmų idėjas. Juostą galima iš karto pavadinti tokių filmų kaip 1971 metų Stanley Kubricko „Prisukamas apelsinas“, 2002 metais pasirodžiusio Davido Fincherio trilerio „Panikos kambarys“ ar Michaelio Hanekes „Pakvaišę žaidimai“ almanachu.

Veiksmas pradedamas gana žvaliai, pateikiami „išvalymo nakties“ reportažai iš viso pasaulio, kruopščiai paaiškinama smurto banga ir pasaulio būsena, kuri įsivyravo ateityje. Viskas kaip ir gerai, tačiau iškart po gana sadistiškų vaizdų matome ramų ir jaukų vienos šeimos gyvenimo kampelį, kuriame vyrauja harmonija, meilė ir atsidavimas – tikros „amerikietiškos svajonės“ vaizdas. Toks labai neįdomus įsivažiavimas į veiksmą priverčia nuobodžiauti, visiškai neįtraukia žiūrovų į pasakojimą. Siužetinės linijos pateikimas skurdus, nesukuria jokios įtampos, kuri iš tiesų padėtų įsibėgėti į rodomą bendrą įvykių eigą.

Praėjus trečdaliui filmo, viskas bent šiek tiek pajuda iš rutina kamuojančios būsenos, tačiau neilgam. Pernelyg daug dialogų, kuriais nesukurta nieko, kas būtų įsimintina, o ir psichologinis spaudimas, kuris būtinas tokio žanro filmuose, nejaučiamas. Atėjus nekviestiems svečiams į namus, iš karto galima įžvelgti sąsajas su „Prisukamu apelsinu“, o ypač daug panašumų turi šių smurtautojų lyderis, kuris labai primena kultinį Aleksą. Tiktai įpusėjus filme pasirodo tikras ir gana neblogai pateikiamas smurtas bei nenuobodžiai vystomas veiksmas. Pasijaučia įtampa, bet po kelių susidūrimų su įsibrovėliais, viskas vėl atsistoja į savo vėžes ir matome tą patį nuobodų vaizdą, kuris persekiojo mus nuo pat filmo pradžios. Viskas taip ir pasilieka iki pat juostos galo, kuri irgi yra gana banali.

Scenaristas nepamiršo į filmą įnešti ir dramos elementų, šeimyninių nesutarimų, klišinių idealios šeimos vaizdų. Kaip ir pridera tokio žanro filmuose, kai tik nutinka kažkas baisaus, visa šeima atsiduria vėl kartu, atranda save ir iš naujo patiria tikrą meilę. Labai banalu ir nuspėjama, tačiau juosta labiausiai orientuota į amerikiečius, kurie, kaip žinome, yra labai jautrūs tokioms scenoms. Ankščiau minėtas smurtas, kuris ne meistriškai, tačiau visgi neblogai dominavo tam tikrose juostos dalyse, pateikiamas iš neblogos perspektyvos, bet pati smurto idėja visuomenėje yra pernelyg neaiški. Iki galo neišaiškinamas ir žmogaus poreikis smurtui bei jo primityvūs instinktai.

Vienintelis didesnis juostos pliusas tas, jog ji labai trumpa, tai bent neįmanoma spėti per ją užmigti. Iš tiesų gaila, nes tai galėjo būti visai neblogas trileris su psichologinio spaudimo elementais, nes idėja tikrai gera, bet, kai bandoma kopijuoti kitus žymius filmus, gaunamas rezultatas beveik visada neigiamas, ką ir įrodo šis Jameso DeMonaco darbas.

Techninė juostos pusė

Filmas turi neblogą vizualinį potencialą. Niūrus ir pilkas fonas sukuria bauginančią atmosferą, bet scenarijaus prastumas neleido pilnavertiškai išnaudoti viso vizualinio filmo grožio.

Garso takelis ir garso montažas neblogi, ypač ryškus jų poveikis staigesniose, netikėtose scenose, kuriose garso dėka bent kiek pakyla įtampa. Muzikinės kompozicijos neįsimintinos, tačiau neblogai priderintos prie šiurpą keliančių smurto scenų.

Labiausiai pagirtinas operatoriaus darbas. Tikrai preciziškas kameros valdymas – net kruopščiausios detalės yra užfiksuojamos. Smegenys, kraujas, žarnos – viskas vaizdžiai ir įdomiai pateikiama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Paskutiniu metu dažnas trilerių ir siaubo filmų svečias, aktorius Ethanas Hawke‘as, pasirodo itin prastai. Niekuo neįsimintina vaidyba ir pilkas personažas, kuris visiškai nepateisino lūkesčių.

Juostoje labiausiai sužibėjo Lena Headey, suvaidinusi motiną. Daug ekspresijos, energijos, baimės akyse – tokio personažo ir reikėjo, kad bent akimirkai būtu galima pajausti tikrą siaubą, todėl didelis ačiū jai už tai.

Pagrindinis antagonistas, kaip jau minėta anksčiau, nevykusi Alekso kopija, jaunos kartos aktorius, Rhysas Wakefieldas, visai neblogai susidorojo su savo personažu, jeigu atmesime sąsajas su „Prisukamu apelsinu“. Matėsi tas taip reikalingas tokiam personažui maniakiškumas akyse, kas bent kiek gyvino filme rodomą veiksmą.

Visi kiti aktoriai neverti paminėjimo, nes jų tiesiog kaip ir nebūta. Kai kurie išvis atrodė neįsimintinai ir klaikiai, ypač Maxas Burkholderis, suvaidinęs Čarlį. Seniai teko matyti tokią blogą vaidybą.

Verdiktas

„Purgenas“ – tai silpnas trileris su psichologinio spaudimo elementais, kuriame nuo pradžios iki galo jaučiamas tik nuobodulys. Nuspėjamas ir žiaurių elementų perpildytas filmas yra dar ir žinomų žanro juostų nevykusi kopija, kuri ne tik deramai neperteikia smurto idėjos, bet dar ir akivaizdžiai pasišaipo iš kultinių kino darbų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 4/10

Bendras vertinimas: 4/10

Advertisements

Rizikinga erzinti diedukus 2 / Red 2


Premjera: Liepos 18, 2013RED 2
Premjera Lietuvoje: Liepos 26, 2013
Kino platintojas: Acme Film
Indeksas: N13
Trukmė: 116  min.
Žanras: Komedija, kriminalinis, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Dean Parisot
Vaidina: Bruce WillisAnthony HopkinsCatherine Zeta-JonesMary-Louise ParkerByung-hun Lee

IMDB – 7.2/10
RottenTomatoes – 40/100
Metacritic – 48/100

Filmo biudžetas – 84 000 000 $

Filmo pajamos – 52 574 000 $

Siužetas

Buvęs ČŽV agentas Frankas Mozė dar kartą suburia savo, užtarnauto poilsio išėjusių, kolegų komandą, misijai, surasti pagrobtą nešiojamą branduolinį užtaisą, tačiau juos nuolatos medžioja treniruoti žudikai, įvairiausio plauko teroristai ir nuo valdžios apsvaigę vyriausybės agentai, taip pat norintys savo rankose laikyti naujosios kartos pavojingiausią ginklą.

Buvaukine.lt sako:

„Nenugalimi senukai“

2010 metais debiutavusi komikso „Red“ ekranizacija pakerėjo daugelį veiksmo žanro gerbėjų, kritikų ir eilinių žiūrovų, ir tapo tikru hitu pajamų plane. Nenuostabu, kad po trijų metų pertraukos pasirodo šios linksmo istorijos pratęsimas. Šį kartą režisieriaus kėdę užėmė ne toks žinomas kino kūrėjas – Deanas Parisonas. Besispecializuojantis serialuose režisierius pristato epiškesnį ir žymiai efektingesnį filmą nei originalas.

Kino kūrėjas kviečia pamatyti  dar vieną pašėlusį senukų nuotykį gelbėjant pasaulį, susipažinti su naujais ir įdomiais veikėjais bei apsilankyti įvairiausių šalių sostinėse, kurios prieš žiūrovus nušvis visiškai nematytomis spalvomis.

Apie ką mes čia…

Frenkas Mozė gyvena laimingą, tylų ir nerūpestingą gyvenimą su savo meile Sara. Viskas atrodytų tobula, pagaliau ilgai lauktas poilsis, tačiau visa iliuzija greitai dūžta, kai už buvusio slaptojo agento galvą pasiūloma ženkli suma. Frenkas vėl turi stoti į kovą su piktadariais, norinčiais pašalinti jį ir sunaikinti visą pasaulį, tačiau vyras net nenutuokia, jog jis tampa mažyte jų plano dalimi.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus pirmą filmą ir iš karto po jo įvertinus naują, galima teigti, jog jie skiriasi kaip diena ir naktis. Pirma juosta buvo priartinta prie realistiškumo, ši, deja, jau perspjovė Džeimsą Bondą savo kosminiais triukais. Kaip bebūtų, filmas nėra toks blogas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl ir jame galima įžvelgti nemažai šviesių ir akiai malonių akimirkų.

  Pirmojoje juostoje veiksmas labai harmoningai sutapatintas su komedija, kas ir padarė didžiulį įspūdį peržiūros metu, kai galima ne tik pasinerti į kupiną adrenalino pasakojimą, tačiau ir smagiai pasijuokti iš tam tikrų situacijų ir veikėjų dialogų. Čia mes matome atvirkštinį variantą, kai veiksmas ima viršų, o šabloniniai dialogai ir juokeliai pablogina situaciją. Viskas atrodo efektingiau, tenka tai pripažinti, tačiau nesijaučia tos nuotaikingos atmosferos, kurios dėka galima išlaikyti puikiai papasakotą siužetinę liniją.

Veiksmo plane, kaip jau buvo minėta, didelis žingsnis į priekį. Susišaudymai verti dėmesio, na o gatvių gaudynės kartas nuo karto gniaužią kvapą, tačiau ironiškiausia, jog beveiks visas adrenalino kupinas scenas jau teko matyti panašiuose projektuose. 2008 metų filmo „Ieškomas“ scena, kur Angelinos Jolie vaidinamas personažas, meistriškai važiuodamas raudonuoju Dodge Viperiu pasiima į salono vidų Jameso McAvojaus veikėją – čia pastebime identiškai pateiktą sceną su Frenko ir Katios personažais Paryžiaus gatvėse. Negana to, po šio efektingo triuko veiksmas persikelia į gatves, o gaudynės dubliuojasi su tuo, ką galima pamatyti pirmame filme apie Džeisoną Borną. Tokių vietų filme labai daug.

Komedijos netrūksta, tačiau viso filmo metu parodomo vos keli geri momentai. Marvinas vėl palieka didžiausią įspūdį. Nors ir daugelis jo pasakytų frazių yra banalios, tačiau būtent ant jo ir laikosi visas komedinis juostos potencialas, kuris išblėsta po kai kurių efektingų veiksmo scenų.

Siužetinės linijos pateikimas rutuliojasi labai greitai, pernelyg greitai, kas galiausiai atrodo, kaip chaotiškai papasakota istorija, kurios vienintelis tikslas – pakerėti žiūrovą susišaudymais, o ne gerai apgalvotu ir intrigą keliančiu scenarijumi. Einant link pabaigos viskas tampa nuspėjama, netgi pagrindinis antagonistas tampa pilkas ir neįdomus. Daug graudžių ir banalių vietų pasimato pačiame scenarijuje. Akivaizdu, jog kūrėjai nebandė susipažinti su tokia šalimi kaip Rusija. Scenos Kremliuje graudžios, o ypač neskaniai atrodo patekimas į labiausiai saugojamą Rusijos objektą. Viskas atrodo taip paprasta, jog kiekvienas turistas gali patekti į šį pastatą. Iš karto prieš akis pasirodo „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“, tik su vienu skirtumu – ten viskas buvo pateikta logiškai, čia – ne tik banaliai, bet labai vaikiškai. Džeimso Bondo filmuose to nepamatysi, nors agentas 007 keliavo ir į Mėnulį. Daugiau dėmesio gauna ir samdomi žudikai. Žinoma, kas žaidė žaidimų seriją „Hitman“ pamatys nemažai sąsajų su legendiniu žaidimu, tačiau tai vienintelė akimirka, kur kopija atrodo įspūdingai.

Filmo epicentre, kaip ir originalioje juostoje, atsiranda įdomūs ir įvairiapusiški veikėjai. Gaila, jog kelių iš jų teko atsikratyti, tačiau malonus papildymas irgi įnešė charizmos. Labiausiai sužavi Marvinas ir Viktorijos su Hanu duetas, Frenkas primena Džoną Makleiną, Bailis ir Katia neparodo didesnio sužavėjimo, tačiau visgi šie veikėjai turėdami savo paskirtį nesugadina bendros filmo idėjos, todėl žiūrėti į juos malonu. Didžiausia bėda – Saros personažas. Labiausiai erzinantis veikėjas, kuris pasirodo šiame filme. Pirmoje dalyje ji puikiai pritapo prie veiksmo, o čia pasirodo kaip vaikščiojanti katastrofa.

Juosta smarkiai nusileidžia savo pirmtakui, tačiau bendrai atsižvelgus į visą parodytą veiksmą galima teigti, jog viskas susižiūri nenuobodžiai, tačiau kaip bebūtų, tai filmas vienam kartui, kuris yra greitai užmirštamas pasibaigus peržiūrai.

Techninė juostos pusė

Sprogimai, susišaudymai, vėl sprogimai – tai viso vizualaus filmo grožio dominuojanti dalis. Pirotechnikos meistrai padirbėjo meistriškai, na o galutinis sprogimas juostos finale puikiai vainikuoja viską, ką galima pamatyti šiame filme.

Garso takelis nelabai įsimintinas. Vienintelė daina, kuri iš tiesų sukuria puikiai adrenalinu alsuojančią atmosferą – grupės Linkin Park daina „Given Up“, kurią girdime antrų gaudynių scenoje su meistriškais Viktorijos ir Hano susišaudymais.

Operatoriaus darbas geras, efektingas, detalus. To negalima pasakyti apie montažą, kuris sudaro nelabai gerą įspūdi, o ypač taip chaotiškai pateikiant filmo scenas, jog dėl to labiausiai nukenčia siužetinės linijos vientisumas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Seną komandą papildė dar daugiau A klasės žvaigždžių, nors visgi ne jie čia dominuoja. Pagrindinio veikėjo atlikėjas, „kietas riešutėlis“ Briusas Willisas toliau džiugina žiūrovus savo pasirodymais veiksmo filmuose, nors, tiesą sakant, jo veikėjas čia priminė Džoną Makleiną, ko nebuvo pirmame filme. Matosi, jog nesistengia vaidinti, tik pasirodyti kadre ir gauti honorarą, tačiau visgi čia geresnis pasirodymas nei prieš pusmetį pasirodžiusiame penktame „Kieto riešutėlio“ filme.

Šmaikščiausias ir žaviausias viso filmo personažas Marvinas, už kurį antrą kartą reikia dėkoti puikiajam Johnui Malcovichui. Žavus kaip visada aktorius įneša daugiau charizmos nei visi kiti aktoriai kartu sudėjus. Kiti Holivudo veteranai, Anthony‘is Hopkinas, kuris pakeitė Morganą Freemaną, bei žavioji Helen Mirren pasirodė gerai, o svarbiausia, jog taip malonu vėl juos pamatyti didžiajame ekrane po nemažos pertraukos.

Vietoje Karlo Urbano pasirodo kylanti Holivude korėjiečių žvaigždė Lee Byeongas Heonas Hano amplua. Išties kietas ir efektingas aktoriaus pasirodymas.

Moteriškoji gvardija, kovojanti dėl Briuso Williso aka Frenko demėsio, nuvilia labiausiai. Baisiai atrodanti Catherine Zeta Jones, kurią sunku atpažinti, bei visą filmo laiką erzinanti Mary-Louise Parker – silpniausia viso aktorių kolektyvo grandis. Po jų pasirodymo susidaro labai nemalonus jausmas.

Verdiktas

„Rizikinga erzinti diedukus 2“ – tai efektingas, bet labai banalus ir klišinis puikaus 2010 metų filmo tęsinys. Daugiau veiksmo, kuriozinių situacijų ir naujų veidų turintis darbas pavirsta į chaotiškai papasakotą istoriją su daug skylių scenarijuje, kas galiausiai paverčia ją eiliniu susišaudymų filmu, neturinčiu jokio išskirtinumo savo žanre.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

Ernis / The Wolverine


Premjera: Liepos 24, 2013Wolverine
Premjera Lietuvoje: Liepos 26, 2013
Kino platintojas: Theatrical Film Distribution, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 136 min.
Žanras: Nuotykių, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: James Mangold  
Vaidina: Hugh JackmanFamke JanssenBrian TeeWill Yun Lee,

Filmo biudžetas – 100 000 000 $

 

Siužetas

Mutantas Loganas-Ernis – stiprus kaip žvėris. Jis turi unikalią savybę – yra nesužeidžiamas. Jo negali sunaikinti ginklai, ligos, nuodai. Be to, Ernis daug lėčiau sensta. Norėdamas nesukelti įtarimo aplinkiniams, jis gyvena kaip atsiskyrėlis: klajoja po gūdžius miestelius. Be šeimos, be draugų

Buvaukine.lt sako:

“Nemirtingumas – tai prakeiksmas“

Net ketverius metus reikėjo laukti taip vadinamo 2009 metų filmo tęsinio. Kino studija šiam projektui samdė labai netipinius kino režisierius: pirmasis kandidatas šiam darbui buvo Darrenas Aronofky‘is. Jam atsisakius, į jo vietą atsisėdo taip pat neprastas kino kūrėjas – Jamesas Mangoldas. Šis autorius yra padovanojęs kino mylėtojams tokias nuostabias ir jausmingas dramas kaip „Mergina su trūkumais“, Oskarinį 2005 metų filmą „Ties jausmų riba“ bei vieną geriausių filmų perdirbinių, vesterną – „Traukinys į Jumą“. Režisierius pirmą kartą išbando save fantastikos žanre, o šis filmas ypatingas dar ir tuo, kad tai fantastika, paremta kino komiksais.

Režisierius kviečia pamatyti visiškai atskirą projektą apie patį populiariausią Iksmenų visatos veikėją, patirti kupiną nuotykių kelionę į tekančios saulės šalį – Japoniją ir stoti į kovą su blogiu, siekiančiu pavergti negailestingiausią ginklą – nemirtingąjį Ernį.

Apie ką mes čia…

Antrojo pasaulinio karo metais, Loganas išgelbėja vieną karį nuo pražūties. Praėjus septyniems dešimtmečiams, japonų karininko tarnaitė suranda amžinąjį klajūną Ernį ir atveda pas savo darbdavį, kurio paskutinė valia yra atsidėkoti žmogui, išgelbėjusiam jo gyvybę. Atsidėkojant, Erniui pasiūloma pagalba – galimybė atsikratyti savo prakeiksmo – nemirtingumo. Loganui iškyla dilema – likti amžinai jaunu ir toliau kentėti, ar priimti mirtingo žmogaus gyvenimą ir nugyventi jį dorai. Kiekvienas jo pasirinkimas nulems daugelio kitų žmonių ateitį.

Kūrinio vidus

Iš karto reikia pripažinti, jog kino studija į šį projektą žiūrėjo labai rimtai nuo pat pirmų jo įgyvendinimo akimirkų. Pakviesti Darreną Aronofky‘į, taip, būtent Darreną Aronofsky‘į, režisuoti šį filmą buvo labai stiprus žingsnis. Dar ir dabar žiūrovams smalsu, kaip galėjo atrodyti šio personažo vizija jo akimis. Deja, niekada to nesužinosime, bet, visgi, Jamesas Mangoldas irgi sukuria neprastą šou.

Daugelis tikėjosi 2009 metų filmo tęsinio, tačiau visgi reikia pripažinti, jog tai yra tiesioginis trilogijos tęsinys, kas yra labai gerai, nes publika po tiek laiko jau ir pasiilgo pirmų trijų filmų. Viskas vyksta po įvykių San Franciske, kur Loganas sunaikino penktojo lygio mutantą Feniksą, o kartu nužudė ir savo mylimąją Džinę. Kaltės jausmas neduoda ramybės vyrui ir todėl filmo metu dominuoja jo santykis su buvusia mylimąja. Būtent tais momentais pasimato režisieriaus bruožas įnešti dramos ir gyvenimo filosofijos scenarijui.

Filmo scenarijus dar juostai neįpusėjus yra netgi labai gerai parašytas, siužetinės linijos eiga gana efektinga, aiški, intriguojanti. Pirma filmo dalis išties maloniai nuteikianti, tačiau einant link pabaigos viskas pasidaro banalu, nuspėjama bei monotoniška. Kovų scenos, kurių čia ne per daugiausiai, pirmojoje filmo pusėje gana smagios – vien už traukinio sceną galima atsidėkoti kūrėjams plojimais, nes pagal viską, ji buvo pati efektingiausia. Kova su sidabriniu samurajumi buvo labiau vaikiško lygio, nes tokius vaizdus mes matėme filme „Iksmenai: pradžia. Ernis“, kuris buvo pernelyg komiksinis.

Visa juosta yra labai niūri, tamsi, brutali. Būtent tokius Ernio nuotykius jau seniai norėjosi pamatyti. Personažas atrodo nesustabdomas, negailestingas, valdomas neapykantos kaip laukinis žvėris. Neapsieinama ir be jo kančių pavaizdavimo, kurios šiame filme yra labai išryškintos: nenoras gyventi, tikslo nebuvimas – dominuojančios veikėjo būsenos. Kino kūrėjas bando filosofuoti šiomis temomis, tačiau vėlgi, visgi čia yra komiksų ekranizacija, o ne egzistencinio pobūdžio drama. Reikėtų pripažinti tą faktą, jog šitame filme dramos pernelyg daug.

Juokeliai rimti, kaip ir pridera Ernio įvaizdžiui. Pokalbiai nenuobodūs, dažnai banalūs, tačiau galima įžvelgti ir tam tikrą mintį apie turtą ir jo paveldėtojus. Teisingai pateikta mintis, kuri perteikia godumo esmę. Svarbu dar ir tai, jog visas veiksmas vyksta Japonijoje. Ačiū Dievui, šį kartą Ameriką yra apeinama. Nuostabus naktiniai Tokijo vaizdai keri akis, to nepamatysi nei viename Jungtinių Amerikos Valstijų mieste. Progresuojančios šalies vaizdas sužavi labiau už klestinčius Amerikos didmiesčius.

Kalbant apie personažus, Loganas ir Gyvatė yra labiausiai charizmatiški veikėjai, nors, žinoma, malonu ekrane matyti ir Džinę, kad ir epizodiškai. Japonų veikėjai pilki, netgi Jukijo nieko įsimintino neparodo, nors iš išvaizdos tai pastebima mergina. Sidabrinis Samurajus atrodo visai neblogai, tačiau trumpa kova su juo neleidžia pamatyti viso veikėjo potencialo. Ernis dominuoja visur, viskas sukasi aplink jį, neleidžiant kitiems personažams įgauti daugiau laisvės ir individualumo.

Po neblogai vystomos istorijos laukia nusivylimas ir banalus filmo finalas, tačiau kūrėjai, atsiprašydami už tai, pateikia sceną po titrų, kuri tampa maloniausia visos šios juostos staigmena, dėl kurios verta pasilikti kelioms minutėms ilgiau ir paploti už ją scenaristams.

Techninė juostos pusė

Specialiųjų filmo efektų gana mažai, todėl viskas atrodo lyg realistiškai pateikiamas pasakojimas. Veiksmo scenos pateiktos kokybiškai, pakoreguoti kompiuterio pagalba tam tikri veikėjų judesiai atrodo natūraliai. Filmo fonas tamsus, bet labai kerintis.

Garso takelis neblogas, tačiau galėjo būti epiškesnis. Kelios kompozicijos lyg jau ir žada kažką įspūdingo, bet yra staigiai užbaigiamos. Operatorius perteikė viską pakankamai vaizdžiai. Šiek tiek drebančios kameros manevrus irgi galima pamatyti, tačiau viso filmo metu yra vos kelios tokios akimirkos.

Garso montažas silpnas, kai kuriose efektingesnėse scenose skiriama labai mažai dėmesio visos veikėjų galios pabrėžimui. Montažas geras, nėra jokių nesusipratimų ties siužetinės linijos eiga, todėl ir liapsusų mažiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Ilgametis, jau trylika metų vaidinantis Ernį, australas Hughas Jackmanas nei kiek nepasikeitė. Nuo vieno filmo prie kito jis pasidaro vis brutalesnis ir kietesnis. Raumenų kalnas, nesenstantis aktorius, meistriškai įkūnijo patį populiariausią savo personažą. Daug ekspresijos matosi jo veide. Puiki vaidyba.

Filmo pagrindinė antagonistė, rusė Svetlana Chodcenkova, prasimuša kelią į Holivudą. Tai antras rimtas jos pasirodymas amerikiečių projekte. Aktorė tikrai tinkamai parinka Gyvatės vaidmeniui, tik gaila, kad jos buvo per mažai filmo metu.

Dar viena tobulai išsilaikiusi aktorė, Famke Janssen, kuri, sunku patikėti, bet jau sulaukė keturiasdešimt aštuonerių metų. Smagus jausmas pamatyti Džinę vėl didžiajame ekrane.
Filme pasirodo ir Japonų aktoriai, tokie kaip gana žinomas ir iš Holivudinių filmų Hiroyuki Sanada, karingos merginos vaidmenį atlikusi Rita Fukushima ir Tao Okamoto, įkūnijusi Logano meilės objektą.

Visas aktorių kolektyvas pakankamai gerai susidorojo su savo užduotimi, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, jie visi yra niekas prieš Hugho Jackmano ir Logano charizmą.

Verdiktas

„Ernis“ – tai žymiai niūresnis, tamsesnis ir brutalesnis filmas apie patį populiariausią Iksmenų visatos personažą. Įgavęs daugiau rimtumo, nešantis savyje tam tikrą filosofinio pobūdžio mintį apie nemirtingumą, pasižymintis efektingumu darbas, tampa individualiu Logano kelionės į Japoniją pasakojimu, neturinčiu nieko bendro su 2009 metų juosta.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 7/10

Sveiki atvykę į spąstus / Welcome to the Punch


Premjera: Kovo 15, 2013Welcome to the punch
Premjera Lietuvoje: Liepos 19, 2013
Kino platintojas: Incognito Films
Indeksas: N16
Trukmė: 100 min.
Žanras: Trileris, Nuotykiai, Kriminalinis, Veiksmas 
Šalis: Didžioji Britanija, JAV
Režisavo: Eran Creevy 
Vaidina: James McAvoyMark StrongAndrea RiseboroughDavid MorrisseyPeter Mullan

IMDB – 6.1/10
RottenTomatoes – 50/100
Metacritic – 49/100

Filmo biudžetas – 8 500 000 $

 

Siužetas

Buvęs nusikaltėlis Džeikobas yra priverstas grįžti į Londoną, kai jo sūnus įsivelia į rimtas problemas. Tai duoda detektyvui Maksui paskutinį šansą pagauti senai ieškomą nusikaltėlį.

Buvaukine.lt sako:

„Kerštas vardan sūnaus“

Britų kino naujokas, režisierius ir scenaristas Eranas Creevy‘is, užrekomendavo save 2008 metais su debiutiniu savo karjeroje filmu, kriminaliniu trileriu „Apsukruolis“. Po neblogo debiuto kino kūrėją pastebėjo pats Ridley‘is Scottas, kurio iniciatyvos dėka jaunas režisierius gavo progą išbandyti save dar viename perspektyviame projekte, o tuo tarpu legendinis kino kūrėjas tapo šio kino filmo globėju, vykdančiu prodiuserio pareigas.

Kino kūrėjų duetas pristato intelektualų ir nekasdienišką, pilną įtampos trilerį, kurį bus ne taip lengva iš karto perprasti. Žiūrovai kviečiami pamatyti dvejų užsispyrusių žmonių kovą su visa teisėsaugos sistema, susipažinti su nusikaltėlių gaujomis ir pažvelgti iš arčiau į tamsiąją naktinio Londono pusę.

Apie ką mes čia…

Buvęs nusikaltėlis, profesionalus plėšikas Džeikobas daugelį metų meistriškai slapstosi nuo teisėsaugos neišduodamas savo slaptavietės, tačiau kilus pavojui jo sūnaus gyvybei, jis neturi kitos išeities, kaip ryžtis kelionei į Londoną ir viską išsiaiškinti. Vyrui kelią pastoja jaunas detektyvas Maksas, tačiau greitu metu pareigūnas suvokia, jog tikras pavojus sklinda ne nuo Džeikobo, o nuo dar didesnio priešo.

Kūrinio vidus

Nelabai dažnai kino ekranuose galima pamatyti tikrai vertą dėmesio britų kriminalinį trilerį, tačiau kartas nuo karto būna išimčių, o čia viena iš jų. Filmas neneša savyje kažko naujo ar išskirtinio trilerio žanre, tačiau jo pastatymas ir būtent režisieriaus darbas padaro nenuobodžią pramogą visiems šio žanro mylėtojams.

Siužetinės linijos prasme filmas žiūrisi gana keistai, bet tai vyksta tik iki vidurio, vėliau viskas tampa aiškiau, nesimato vien tik chaotiškai išbarstytų scenų. Gaila, jog tokį pasirinkimą padarė filmo režisierius, visgi filmo istoriją buvo galima pateikti žymiai supaprastintu būdu, nes pernelyg viskas greitai kaitaliojasi, nėra vientisumo. Pats scenarijus irgi nėra kažkuo ypatingas, tačiau nenuobodžiai susižiūri, netgi yra tam tikra intriga bei reikia pasukti šiek tiek galvą, kol perprantama režisieriaus idėja.

Istorijas apie mylinčius tėvus mes jau matėme šimtus kartų, tačiau šiame filme žavi tai, jog parodoma kitokia meilė. Nusikaltėlis, kuriam kaip ir nerūpi kitų žmonių gyvenimai, jaučia pareigą atkeršyti už savo vaiko skausmą. Žmogus slėpėsi daugelį metų, tačiau išeina į viešumą, nes tai – jo vaikas, jo dalis. Čia stipriausias viso filmo momentas, parodantis, jog tėvas gali būti geresnis nei motina, jog tėvas irgi jaučia didelę meilę savo atžalai. Panašų vaizdą galima prisiminti filme „Niujorko šešėlyje“.

Filmo metu vystomi dviejų personažų charakteriai. Peržiūros metu simpatijos krenta tai vienam, tai kitam veikėjui, tačiau kaip nekeista, jau besibaigiant visam šio filmo veiksmui didesnį potraukį galima pajausti buvusiam nusikaltėliui nei teisėsaugos darbuotojui. Žinoma, daugelyje filmų blogiečiai pateikiami charizmatiškiau, efektingiau, bet čia jau kalbama apie psichologinį portretą. Tiek vienas, tiek kitas personažas turi įdomių savybių, yra skirtingi, tačiau juos visgi sieja bendras tikslas – kova su neteisybe.

Korupcija, parodoma filme kaip viena iš pagrindinių šios juostos temų, nors ir gana blankiai išaiškina pagrindinių antagonistų tikslą, tačiau čia bent jau nėra papildomų banalybių ir išgalvotų protą temdinančių sąmokslų, kaip tas būna daugelyje holivudinių filmų. Džiugina dar ir tas faktas, jog jaučiamas britiškumas.

Veiksmo scenos ir jų stilistika atrodo gana efektingai, galima teigti, jog čia vienas didesnių filmo pliusų. Atmosfera irgi įtraukia į veiksmo epicentrą, kas irgi prideda filmui svorio. Bendras vaizdas malonus, nors, kaip jau buvo minėta, tai nėra vienas iš tų filmų, kuris ateityje paliks po savęs kažką, tačiau sprendžiant iš to, kas pasirodo kino rinkoje, tai be abejo vienas geresnių trilerių.

Techninė juostos pusė

Stilistiškai filmas labai gražus, ypač naktinio Londono fonas, gatvių blizgesys. Atitinkamai sukuriama gera kriminalinio pobūdžio atmosfera. Garso takelis gana neblogas, kai kurios scenos perteikiamos dinamiškai, ypač kalbant apie veiksmo akimirkas, tačiau daugelyje scenų nesijaučia išskirtinumo, kuris leistų filmui pakilti į šiek tiek aukštesnį lygį. Prisiminkime filmą „Haną“ ir tobulą The Chemical Brothers darbą, kuris filmui suteikė didžiausio grožio.

Operatoriaus darbas puikus, ypač nuostabiai parodomos gatvės, veiksmo scenų detalumas, adrenalinas irgi pasijaučia, nors žinoma tai trunka vos kelias akimirkas.

Filmo montažas prastas. Istorija papasakota chaotiškai, tačiau tas atsitiko būtent dėl nelabai kruopščiai apgalvoto režisieriaus ėjimo pateikti filmo pradžioje labai painų ir sunkiai įsivažiuojantį pasakojimą. Žinoma, tokie niuansai šiek tiek numalšina filmo potraukį, kuris tik vizualiniame plane padaro neblogą įspūdį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje dominuoja du puikūs britų aktoriai, kurie, atvirai kalbant, padarė didžiausią darbą. Jamesas McAvoy‘us gana tipiniame šio žanro vaidmenyje, tačiau jo akių blizgesys ir didžiulės pastangos padaro įsimintiną juostos veikėją.

Kitas labai vėlai atsiskleidęs, tačiau nuostabių pasirodymų kine savininkas, aktorius Markas Strongas vėl įkūnija blogietį – jam tas velniškai tinka. Užtemdydamas visus kitus filmo personažus, Markas tiesiog švyti, jam sunku išsėdėti vienoje vietoje, jis nors ištrūkti į laisvę, todėl matome nuostabią aktoriaus vaidybą, kuri padaro didelę reikšmę šiam projektui.

Verdiktas

„Sveiki atvykę į spąstus“ – tai neblogai susuktas, tačiau neišskirtinis britų kriminalinis trileris. Juosta, turintį neblogą potencialą, puikius aktorius ir nenuobodžią idėją, bet dėl labai blankaus įgyvendinimo ji pasimeta tarp kitų panašaus žanro projektų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 6/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: