Daily Archives: 2013-05-18

Didysis Getsbis / The Great Gatsby


Premjera: Gegužės 10, 2013The Great Gatsby
Premjera Lietuvoje: Gegužės 17, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 130 min.
Žanras: Romantinis, Drama 
Šalis: JAV, Australija
Režisavo: Baz Luhrmann
Vaidina: Leonardo DiCaprioCarey MulliganIsla FisherJoel EdgertonTobey Maguire

IMDB – 7.5/10
RottenTomatoes – 50/100
Metacritic – 55/100

Filmo biudžetas – 105 000 000 $

Filmo pajamos – 72 143 604 $

Siužetas

Istorija pasakoja apie triukšmingojo trečiojo dešimtmečio dvasią, kurios pagridninis veikėjas – Džėjus Getsbis – „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimas, turtuolis, gyvenantis prabangioje viloje ir nuolat organizuojantis vakarėlius, kuriuose linksminasi ryškiausios įžymybės, žaviausios moterys ir aristokratai,mezgasi įtakingos pažintys ir laisvai liejasi alkoholis.

Buvaukine.lt sako:

„Drauguži, aš esu Getsbis“

Australų kilmės režisierius, scenaristas ir prodiuseris, Bazas Luhrmannas, pasižymintis itin puikiomis vizualinėmis klasikinių literatūrinių kūrinių ekranizacijomis, pristato savo penktąjį režisūrinį darbą. Žinomas iš tokių kūrinių, kaip 1996 metų modernaus miuziklo „Romeo ir Džuljeta“ ekranizacijos pagal nemirtingą Viliamo Šekspyro kūrinį, spalvingo ir seksualaus 2001 metais pasirodžiusio „Mulen Ružo“ bei karinio epo „Australija“, kūrėjas kviečia pamatyti pagal naujus kino kanonus sukurtą amerikiečių klasiko, Frensiso Skoto Ficdžeraldo, šedevrą.

Nusižengęs visoms klasikinėms tradicijoms, režisierius pristato filmą, kuris perkels žiūrovus į triukšmingą XX amžiaus pradžios Niujorką, apgaubtą modernios muzikos ir vizualinių triukų, bei supažindins su ekscentrišku milijonieriumi, kuriam yra pavaldus visas pasaulis.

Apie ką mes čia…

Jaunasis brokeris Nikas atvažiuoja į gyvenimu alsuojantį ir besiplečiantį Niujorką. Apsigyvenęs kukliame name, jis pastebi, jog jo kaimynystėje gyvena žmogus, kurio niekas nėra regėjęs, tačiau apie jį visi šneka. Pakviestas į prašmatnų vakarėlį pas savo kaimyną, vaikinas pagaliau turi galimybę susipažinti su paslaptingu ir ekscentrišku žmogumi – ponu Getsbiu.

Kūrinio vidus

Bazas Luhrmannas jau eilinį sykį bando įrodyti, jog modernumu apgaubtos klasikinių kūrinių ekranizacijos suteikia daugiau laisvės bei estetiškai sugeba susitapatinti su šiuolaikiniu žmogumi. Frensiso Skoto Ficdžeraldo kūrinys sulaukė aibės ekranizacijų, todėl į visus filmus būtų galima žvelgti kaip į tam tikrą evoliuciją – ne tik kino, bet ir paties literatūrinio kūrinio. Geriausiomis yra laikomos dvi ekranizacijos – tai klasikinis auksinio Holivudo laikotarpio filmas, pasirodęs 1949 metais, bei 1974 metais pasirodžiusi literatūrinio kūrinio vizija su Robertu Redfordu priešaky, pelniusi du Oskaro apdovanojimus. Kaip bebūtų, šie senesnieji filmai sunkiai sugebėjo perteikti knygos didybę, tačiau lyginant su šia nauja juosta, jie visgi yra žymiai brandesni savo turiniu ir pačia atmosfera.

Nepaisant daug žadančios pradžios – ypač detaliai pristatomo Niujorko ir jo užkulisių, leidžiančių atitrūkti nuo tikrovės ir atsidurti svajingame mitų apgaubtame pasaulyje, kuris savo vizualiai nepriekaištingais kraštovaizdžiais yra tolygus rojui žemėje – įpusėjant filmas praranda knygoje jaučiamą mistinę atmosferą. Veiksmas pradeda rutuliotis pernelyg chaotiškai, o pati istorija, pasakojama Niko lūpomis, neišlaiko intrigos. Visgi reikia pripažinti, jog keletas šios juostos scenų yra labai stiprios, emocingos bei prikaustančios dėmesį, bet be lenktynių, kurios yra tolygios „Greitų ir įsiutusių“ filmų serijai, santykių aiškinimosi dėl moters ir įspūdingų vakarėlių, tai savo vidumi gana tuščias filmas.

Pačių pagrindinių personažų įtaka visai istorijai taipogi nemaža. Pasakotojas Nikas, kuris turėtų prisidėti prie pozityvios kūrinio atmosferos kūrimo, visgi stokoja visų knygoje išreikštų bruožų ir lieka nuobodus, lengvai užmirštamas, lyg pilka ir nereikšminga pelytė, palyginus su kitais filmo herojais. Džėjus Getsbis, aplink kurį sukasi visa istorija ir kuris papildo visų personažų portretus emocijomis, sukelia dvejopą įspūdį. Šis personažas pasirodo tik trisdešimtąją filmo minutę, kas yra nuostabu. Intriguojanti filmo pradžia ir mitai apie jį sudaro stiprų pamatą tolimesnei istorijos eigai, bet atsiskleidęs vos juostai įpusėjus, Getsbis prarandą savo žavesį. Jis nebeatrodo kaip Dievas, prieš kurį kiekvienas klaupiasi, o tiesiog tėra paprastas ir be galo įsimylėjęs žmogelis. Meilės trikampio iniciatorė Deisė, dėl kurios pametęs galvą pagrindinis personažas, pavaizduota tiesiog klaikiai – visiškai be jokios charizmos, jog net sunku suvokti, kuo ši moteris galėjo sužavėti tokius vyrus. Knygoje ji spindėjo ir buvo lyg angelas, nusileidęs į žemę, o filme ji vos išsiskiria iš jame pristatomų prostitučių. Vienintelis puikiai išpildytas personažas – Tomas, Deisės vyras. Jo spindesys visai juostai suteikia tam tikro charakterio, stiprių emocinių akimirkų bei puikybės. Keista, jog žiūrovų akyse antraplanis veikėjas sugebėjo nurungti taip garbinamą Getsbį.

Filme yra matomi du motyvai – melagystės ir meilės. Kalbant apie melagystę, galima įžvelgti paties Getsbio sukurtą pasaulį, kuris apgaubtas ne paslaptimi, kurią taip nori įpiršti scenaristai, o tiesiog melagyste, kuri yra matoma jau nuo pirmų personažo pasirodymo akimirkų. Meilės motyvas, kuris yra glaudžiai susijęs su ką tik minėta melagyste, tėra veikėjų iliuzija, nes jokios tikros ir tyros meilės nesijaučia. Tokiame skurdžiame širdies reikalų pateikime, be turčių ir jų užgaidų vykdymo, daugiau nieko ir nesimato. Režisierius, matyt, net nesiaiškino, kuo buvo pagristas toks sudėtingas meilės trikampis, nepateikė metaforų randamų knygoje, o tiesiog atvirai, bet, deja, visiškai neteisingai parodė veikėjų kančias.

Apibendrinant, būtų galima teigti, jog kol kas dar nėra tinkamai ekranizuoto Ficdžeraldo kūrinio. Nors į šią juostą buvo dedami dideli lūkesčiai, bet galų gale gautas labai pompastiškas ir tiesiog  komercinis muilo burbulas, skirtas labiau žmonėms, kuriems terūpi lengvas ekrane rodomas šou, o ne turinys su gilia potekste, skatinantis apmąstymams ir pasibaigus kino seansui.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiti Bazo Luhrmanno filmai, šis išsiskiria savo vizualiniu grožiu. Iš tiesų, filmas iš techninės pusės yra unikalus: ypač nuostabus ir kerintis naktinis Niujorkas, moderniai ir kartu gyvai parodytos anų metų gatvės, skverai ir namai. Nepagailėta lėšų specialiesiems efektams bei dekoracijoms, kurių didybė užgožia bene viską, ką šis filmas turėjo atskleisti savo istorijos turiniu.

Operatoriaus darbas vertas ne tik pagyrų, tačiau ir Oskaro nominacijos. Efektingas, vietoje nesėdintis kameros meistras Simonas Dugganas parodo visą Niujorko grožį. Jo dėka kruopščiai pateikiamos mažytės detalės, iš įvairiausių rakursų sugebama priartinti žiūrovą prie paties veiksmo. Geriausias to įrodymas – automobilių lenktynės miesto gatvėmis. Žinoma, prie visko prisideda ir į 3D konvertuotas vaizdas. Kokybiškas, kvapą gniaužantis ir įtraukiantis trimatės erdvės efektas yra dar vienas šio filmo koziris, nors, iš tiesų, gana keista žiūrėti dramą tokiu formatu.

Garso montažas profesionaliai stiprus. Tam tikrose scenose pateikiami kvapą gniaužantys momentai, kurie būtent garso dėka išreiškiami efektingai, todėl jaučiama šiokia tokia įtampa ir stiprus poveikis. To paties nebūtų galima pasakyti apie montažą. Kartas atrodo, jog scenos yra sulipdytos neapgalvotai ir gaunamas bendras chaotiškas vaizdas, keliantis jausmą, jog buvo skubėta ir neatsižvelgta į kruopštumą.

Savotiškas garso takelio pasirinkimas sudaro dvejopą įspūdį. Puikūs žymaus repo atlikėjo Jay-Z muzikiniai kūriniai skamba žavingai, bet jie kartu ir gadina visą praeito amžiaus pradžios grožį. Filme galima išgirsti vos vieną muzikinę kompoziciją, artimą tam laikotarpiui, kai visi likusieji  paties Jay-Z, Lanos Del Ray ir kitų atlikėjų skambantys kūriniai sukelia tam tikrą agoniją, pagalvojus dėl tokio literatūrinio kūrinio pateikimo. Jeigu buvo nuspręsta pasirinkti vizualiai modernų filmo pateikimą, tai kūrėjai bent garso takeliui galėjo pasirinkti kūrinius,  labiau priartinančius prie istorinio laikotarpio, kuriame vyksta veiksmas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiam filmui surinktas įspūdingas aktorių žvaigždynas savo tikrąjį potencialą, deja, atskleidžia silpnai. Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, aktoriams parinkti personažai yra taiklūs, tačiau pačių veikėjų pateikimas yra klaikus. Pagrindinio veikėjo atlikėjas, talentingasis Leonardas Di Caprio, kuris jau yra bendradarbiavęs su Bazu Luhrmannu juostoje „Romeo ir Dzuljeta“, neatskleidžia savęs. Pastebimi vos keli momentai, kuriuose Getsbis – kaip Dievybė, bet didžiojoje dalyje juostos jis atrodo lyg užspaustas savyje ir stokojantis atitinkamos auros veikėjas.

Didžiausią nuostabą viso filmo metu kelia australas, Joelis Edgertonas, vis labiau įsitvirtinantis Holivude. Jis filme yra puikus antagonisto pavyzdys, visi kiti aktoriai sunkiai sugeba prilygti jo charizmai. Grubus ir negailestingas, švelnus ir seksualus, emocionaliai sutrikęs ir laimingas – toks yra šis visokeriopai žavus veikėjas.

Seniai matytas didžiuosiuose ekranuose ir pasiilgtasis Tobey‘is Maguire‘as silpnai, netgi, galima sakyti, pilkai pateikia savo veikėją. Žinoma, jo personažas nėra esminis šioje istorijoje, tačiau būtent jis pasakoja nepaprastą gyvenimo istoriją ir pažintį su Getsbiu, todėl toks, tarsi šaltas dušas iš jo pusės – didžiausia aktorių kolektyvo pasirinkimo paslaptis.

Moterų gvardiją papildo dvi labai talentingos aktorės. Deja, Carrey Mulligan šiame filme atrodo pernelyg uždara, net būtų galima teigti, jog tai yra vienas blogesnių jos pasirodymų karjeroje. Sunku patikėti jos jausmais, todėl tuo pačiu nesuprantama, kaip ji sugeba pakerėti tiek vyrų. Visai kas kita yra lengvo būdo Islos Fisher personažas – koketė, žavinga, gyvenimu spinduliuojanti moteris.

Apskritai, kaip jau anksčiau buvo paminėta, Luhrmannas susikviečia puikiausius aktorius, tačiau neleidžia jiems deramai pasireikšti, todėl bendras ir galutinis rezultatas visada yra silpnokas. Dėl to gana gaila, kadangi kiekvieno jų toks aktorinis meistriškumas, leidžiantis jam atsiskleisti, bet kokiam filmui suteiktų didybės.

Verdiktas

„Didysis Getsbis“ – tai vizualaus grožio kelionė po dvidešimto amžiaus pradžios Niujorką, pristatytą amerikiečių klasiko Frensiso Skoto Ficdžeraldo kūrinio motyvais.

Filmas, turintis aibę puikių, bet neatskleidusių savo potencialo aktorių  (išskyrus Joeli Edgertoną, sukūrusį tikrą asmeninį šou), pernelyg šiuolaikinę muzikinę palydą bei klaikiai atskleistą rašytojo viziją, lieka tik dar vienu bandymu perkelti kultinį kūrinį į didžiuosius ekranus. Deja, neskaitant vizualinės pusės, šį bandymą galima laikyti nevykusiu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: