Daily Archives: 2013-04-05

Olimpo apgultis / Olympus Has Fallen


Premjera: Kovo 22, 2013Olympus Has Fallen
Premjera Lietuvoje: Balandžio 5, 2013
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 120 min.
Žanras: Veiksmas, Trileris 
Šalis: JAV
Režisavo: Antoine Fuqua
Vaidina: Gerard ButlerMorgan FreemanDylan McDermottRadha MitchellAshley Judd

IMDB – 7.1/10
RottenTomatoes – 47/100
Metacritic – 41/100

Filmo biudžetas – 70 000 000 $

Filmo pajamos – 64 893 276 $

Siužetas

Kai Baltųjų Rūmų slaptoji tarnyba yra užgrobiama teroristų ir prezidentas pagrobiamas, buvęs prezidento asmens sargybinis turi šansą išgelbėti Ameriką.

Buvaukine.lt sako:

„Erelio lizdas“

Trilerių ir veiksmo filmų specialistas, įtemto siužeto juostų kūrėjas, įsimintino žanro stiliaus puoselėtojas, režisierius Antoine‘as Fuqua nenusigręžia nuo savo mėgstamų filmo tipo ir šį kartą sukurią patį ambicingiausią savo karjeroje veiksmo trilerio žanro atstovą, galintį pasipriešinti bet kokiam kitam šio efektingo žanro konkurentui. Oskarinio trilerio „Išbandymų diena“, istorinio epo „Karalius Artūras“, įtempto „Snaiperio“ bei kriminalinės dramos „Bruklino geriausieji“ kūrėjas kviečia į dar vieną efektingą veiksmo nuotykį, kuriame netruks nieko, o adrenalinas veržis tiesiog per kraštus, suteikdamas vis didesnį pasitenkinimą nuo brutalaus veiksmo scenų ir nenuilstančios kovos tarp gėrio ir blogio.

Apie ką mes čia…

Maikas Beningas – vienas iš geriausių Amerikos prezidento asmens sargybinių bei tiesiog vienas artimiausių JAV lyderio draugų. Po nelaimingo atsitiko, kai žūsta prezidento žmona, asmens sargybinis netenka savo įgaliojimų ir jam tenka dirbti nuobodų ir erzinantį darbą ofise. Dienos bėga, ir vyrą vis labiau pradeda kamuoti rutina. Atėjus lemtingai dienai, kai Baltuosius rūmus ima pulti nežinomas priešas, Maikas pagaliau vėl atranda savo pašaukimą – ginti ir aukotis dėl vieno tikslo – dėl Amerikos gerovės.

Kūrinio vidus

Siužetinė filmo linija iš pirmo žvilgsnio orientuota į amerikiečius bei jų patriotų gretas, tačiau, kaip bebūtų keista, tai filmas, turintis savyje net neblogą metaforą, parodančią, jog galia yra tik menkas valdžios papildinys. Visgi filmo veiksmas sukoncentruotas į tikrąją grėsmę, sklindančią iš piktybiškai nusiteikusios Šiaurės Korėjos pusės. Žinoma, tokia kritika ir nutolimas nuo artimųjų rytų terorizmo šaknų yra viena iš naujovių tokio pobūdžio filmuose, bet vizgi mes matome ir panašumų su neseniai pasirodžiusiu „Raudonoji aušra“ filmu, kur pagrindinių antagonistų vaidmenį irgi atlieka azijiečiai.

Kūrėjai labiausiai susikoncentravo ties veiksmo pateikimu ir jis netgi labai nustebina. Filmas yra tiesiog adrenalino dozės nešiotojas, nes tiek daug susišaudymų, sprogimų, asmeninių dvikovų galima sutikti labai retai. Tas žavi, kadangi suteikti tiek malonumo vien nuo pagrindinio veikėjo kietumo  pateikimo gali ne bet kas. Tas ir įrodo Antoine‘as Fuqua savo svarbą šiame projekte. Prisiminus visus ankstesnius jo darbus, kiekvienas iš vedančių herojų tiesiog turėjo galingą priekinę pagrindinio personažo charizmą, lydinčią visą filmą. Nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pagrindinių veikėjų istorijos yra neatskleidžiamos ir jų vidinis bei psichologinis portretas pernelyg pilkai parodytas, bet visgi ir nereikėjo jų atskleisti – filmas įsivažiuoja gana greitai, o tuo tarpu ir išryškėja simpatija juostos pagrindiniams herojams.

Kaip bebūtų, bet žinant, apie kokį šturmą kalbama, tai neapsieinama ir be patriotiškumo. Nuo Baltųjų rūmų krentanti kulkų skylėmis papuošta JAV vėliava yra ir kaip metafora, ir kaip simbolis. Visgi kiekviena valstybė turi būti vieninga – taip iššaukiančiai savo mintis rėžia vidinė juostos pusė. Kita vertus, nors net ir tai pačiai Šiaurės Korėjai gana žeminančiai parodomas filmas, bet jis yra pamoka, kokiu būdu galima būtų užpulti Amerikos širdį. Žinoma, čia jau kūrėjų dėka išreiškiamas toks nelabai vykęs humoro jausmas.

Dialogai ir humoras, kuris kartais pateikiamas tikrai ne vietoje ir laiku, sugeba leisti mėgautis vieno herojaus šou, o tuo tarpu ir pats brutalus veiksmas, nuo kurio sunku pabėgti viso filmo peržiūros metu, papildo nelabai kokybiškai atkurtas scenas. Didelis pliusas, jog šiek tiek dramos įvedama į tokį vyriškai brutalų siužetą, bet kartu ta pati drama yra be kokių nors snarglių – tiesiog konkrečiai išdėstoma situacija, žmonių kančios ir po to sekantis negailestingas kerštas.

Lengvas ir kartu įtemptas turinys neleidžia nuobodžiauti, o išvis visos dvi filmo trukmės valandos prabėga akimirksniu, nesijaučia nuovargis bei koks nors kitas nemalonus jausmas. Reikia mėgautis ir kartu džiaugtis už blogiukų sunaikinimą – visgi kartais išradingai kai kurie miršta. Pats filmas su tokia potekste ir pateikta visuma yra tiesiog ideali kopija, susidedanti iš keturių pirmųjų „Kieto riešutėlio“ dalių, o tai visgi vienas iš nuostabiausių šio kūrinio momentų.

Techninės pusės ypatumai

Senos ir naujos mokyklos veiksmo filmų specialistų darbas davė savo efektingų vaisių. Garso takelis pritaikytas tokio žanro juostoms. Labai jau patriotinės melodijos nuteikia gana rimtai, o tas atmosferos sukūrimas ir tiesiog adrenalino dozės išreiškimas muzikinėmis kompozicijomis suteikia neprilygstamos atmosferos pačiai juostai.

Kitas malonumas – operatoriaus darbas. Daugelio tokio žanro kino filmų kūrėjų mėgimas drebančios kameros dėka suteikti daugiau dramatizmo ir efektingumo šį kartą pasireiškia įdomiu kameros darbo mišiniu. Energingesnių ir platesnių veiksmo scenų akimirkomis sukuriamas tikras pragaras akimis, jog net pasijaučiama tikrame kovos mūšyje, na o ramesni susidūrimai su priešu yra parodomi labiau detaliai.

Nemažai vizualių efektų ir sprogimų. Pirotechnikos specialistai tiesiog smaginosi nuo jiems lieptų uždavinių paversti Baltuosius rūmus į kovos zoną. Kokybiškais ir preciziškai vaizdžiai manevrais technikai pateikia labai realistišką svarbių JAV objektų detalizavimą, ir žinoma, jų sunaikinimą. Visas filmas – vienas didelis veiksmo šou, kurį gražina tokie kūrėjų sprendimai. Svarbiausia – efektingumas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausias malonumas filme – matyti vėl formą atgavusį Gerardą Butlerį. Aktorius nuo 2009 metų filmo „Įstatymus gerbiantis pilietis“ niekur rimčiau nevaidino, tik antrarūšiuose juostose, todėl šis filmas tai lyg atgimimas iš naujo. Labai brutalus ir kartu žavus pagrindinio veikėjo portretas sugeba sukurti aplink save labai galingą aurą, kurią joks kitas filme vaidinantis aktorius nesugeba perspjauti.

 Aaronas Eckhartas, kaip JAV prezidentas, atrodo irgi žavingai, bet jam yra sunku lygiuotis prie Gerardo charizmos. Tikras patriotas, bebaimis bei kartu trapus – toks yra šio aktoriaus tikslas perteikti JAV lyderį. Jam tai pavyksta gana gerai. Aktorių gretas, ypač pagrindinių veikėjų, papildo Holivudo legenda, aktorius Morganas Freemanas. Atvirai pasakius, tai gana pilkas ir niekuo neišsiskiriantis personažo atlikimas. Jis tiesiog yra filme, bet jo svarba nulinė.

Pagrindinio antagonisto vaidmenį atlikęs Rickas Yune‘as taipogi negali pasigirti įsimintina vaidyba. Jo veikėjas šaltas, o po peržiūros net pamirštamas. Skurdus atlikimas visgi nesugriauna filmo pamatų – juk čia Gerardo Butlerio šlovės akimirka, kurią jis įgyvendina maksimaliai.

Verdiktas

„Olimpo apgultis“ – tai stipraus konteksto veiksmo trileris su negailestingai pateikiamu veiksmu, kur pagrindinio veikėjo brutalumas veržiasi per kraštus. Patriotiškai nuteikianti juosta, iš dalies prilygstanti tam tikriems „Kieto riešutėlio“ kelių dalių epizodams, sugeba kerėti žavingomis kovų scenomis, specialiaisiais efektais ir veiksmu, kuris nuo pradžios iki galo sugeba džiuginti adrenalino ištroškusius žiūrovus. Tai filmas, kuris, be abejo, yra vienas iš ryškiausių šiais metais pasirodančių veiksmo žanro atstovų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Teresės nuodėmė / Therese Desqueyroux


Premjera: Lapkričio 21, 2012Therese Desqueyroux
Premjera Lietuvoje: Balandžio 5, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 110 min.
Žanras: Drama 
Šalis: Prancūzija
Režisavo: Claude Miller
Vaidina: Audrey TautouGilles LelloucheAnaïs DemoustierCatherine ArditiIsabelle Sadoyan

IMDB – 6.4/10

Filmo biudžetas – 12 700 000 $

Siužetas

Nelaimingai ištekėjusi moteris iš visų jėgų stengiasi išsivaduoti nuo socialinio spaudimo ir savo nuobodulio priemiesčio aplinkoje.

Buvaukine.lt sako:

„Stipri valia“

Už 1998 metų filmą „Žiemos Atostogos“ pripažintas Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laureatu bei nusipelnęs daugelio kitų prestižinių Europos kino apdovanojimų kino kūrėjas, režisierius ir savo paties filmų scenaristas, prancūzas Claude‘as Milleris pristato vieno puikiausių dvidešimto amžiaus pradžios literatūrinio kūrinio ekranizaciją. Penkiasdešimtmečio sukakties proga nuo pirmosios 1962 metais pasirodžiusios Francoise‘o Mauriaco knygos ekranizacijos su prancūzų kino legenda Emmanuelle Riva (kuris dabar yra laikomas vienu iš nuostabiausių klasikinio europos kino etalonų), žinomas kino kūrėjas kviečia atsidurti šiek tiek kitokioje aplinkoje ir pamatyti rašytojo viziją iš modernaus žmogaus perspektyvos, todėl knyga atgimsta visiškai kitose spalvose, nei tai buvo galima pamatyti septintojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusiame pirmtake.

Apie ką mes čia…

Santuokoje Teresė jaučiasi lyg kalėjime. Kiekviena diena, minutė, net sekundė jai yra kančios ir monotoniškumo akimirka, kuri tiesiog ją krausto iš proto. Nusivylusi vedybiniu gyvenimu, moteris prašo skyrybų, tačiau vyras jai neleidžia. Norėdama ištrūkti į laisvę, Teresė bando nunuodyti savo sutuoktinį, tačiau šis žingsnis veda į jos pačios susinaikinimą.

Kūrinio vidus

Kadangi režisierius pateikia labai individualią viziją, filmą galima žiūrėti iš trijų skirtingų perspektyvų. Visgi nesvarbu, ar žiūrint šia juostą bus galima lyginti ją su pačia knyga ar klasikiniu filmu, ar netgi vertinti kaip atskirą darbą – esmė išlieka ta pati. Draminiu atžvilgiu tai yra viena stipriausių kostiuminių europinių dramų per keletą metų, ypač kalbant apie prancūzų kiną.

Juosta, kaip nelabai taikli Mauriaco ekranizacija, yra pernelyg supaprastinta. Atkreipiama mažai detalių į vidinį kiekvieno personažo konfliktą, ypač jeigu žiūrėsime į tą perspektyvą, jog literatūrinis kūrinis turi didelį panašumą su literatūriniais šedevrais, tokiais kaip Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ ar Gustavo Flauberto „Ponia Bovari“. Čia mes pasigendame viso knygos šarmo ir pačios atmosferos buvimo, kaip intrigos, iki paskutinio skaitomojo puslapio. Filmo dialogai sutrumpinti – netgi pats veiksmas rutuliuojasi pernelyg greitai, tačiau pagrindinis motyvas išlieka, kas negali nedžiuginti.

Atsižvelgiant, kad tai 1962 metų perdirbinys arba tiesiog naujo filmo versija, filmas beveik nenusileidžia klasikiniam kūriniui. Tai yra vienas iš tų atvejų, kai naujadaras prilygsta pirmtakui. Beveik identiškai pateikiama aplinka bei veikėjai, tačiau čia galime įžvelgti ir vieną didelį minusą. Ankstesnio filmo scenarijus buvo labiau pritaikytas prie pačios knygos, todėl kiekvienas iš veikėjų buvo pristatytas vaizdžiau. Šiame filme skurdžiai pasirinktas pasakojimas, bet tai tik vienas iš tų mažesnių blogių, todėl bendrai galima teigti, jog viską, ką mes matome ekrane, yra kokybiškai perteikiama iš tos pirmosios šio literatūrinio kūrinio ekranizacijos.

Atmetus visus ankstesnius štampus (ir kaip ekranizaciją, ir kaip tiesioginį filmo perdirbinį) gaunamas labai neblogas vaizdas. Režisieriaus vizija į moters kamuojamą vidinį pasaulį yra labai plati. Ypač meistriškai žaidžiama su psichologiniu kontekstu, pasirodžiusiu juostos eigoje. Užduodama nemažai retorinių klausimų, kurių atsakymas dažniausiai žinomas, bet siužetinės linijos pasakojimas, išlaikomas intrigos, turi savitą poveikį bendram filmo kontekstui. Vienas šio filmo pliusų – nenuobodžiai pateikiamas veiksmas. Meilės motyvas, o ypač tos nelaimingos, ir viduje užsidariusios žmogaus meilės sau pateikimas – stipriausia ir labiausiai išraiškinga, ką šiš filmas turi savo viduje. Tuo galima pasidžiaugti.

Pasižiūrėjus į visas pozicijas, galima drąsiai teigti, jog filmą žiūrovas gali suprasti iš visiškai skirtingų perspektyvų – juosta išlaiko puikų balansą tarp subtilios dramos, intriguojančio pasakojimo ir vaizdžios literatūrinio kūrinio vizijos naujame pamate.

Techninės pusės ypatumai

Filmo foninį vaizdą ir dar stipresnį pamatą padeda sukurti ir labai puikus garso takelis. Pianino skambesys (ramus ir kartu dramatiškas muzikinis fonas), ausis džiuginantys garsai, kurie yra pilni skausmo, peržiūros metu yra tam tikros bohemos reiškinys. Jaučiama tiesiog ekstazė ir pasitenkinimas. Kostiumai, aplinka, žavingai operatoriaus darbo dėka apšviestos vietovės – subtilumo ir elegancijos manevras.

Vienintelis momentas, kuris šiek tiek erzina, – tai nelabai preciziškas montažas. Kartais scenos pateikiamos pernelyg greitai, pereinant iš vienos problemos į kitą, o tai neleidžia ramiai susikaupti peržiūros metu stebint vienos problemos aiškinimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visas juostos veiksmas koncentruojamas tiesiog į talentingosios ir subtilios Audrey Tautou vaidybos meistriškumą. Moteris visapusiškai perteikia savo vaidinamą personažą, tačiau čia jau reikia dėkoti scenaristui, nes tik jai vienai yra skiriama daugiausiai ekraninio laiko. Nuo to nors ir nukenčia kiti veikėjai, bet jau vien stebėti Audrey yra didelis malonumas.

Matome ir Gilleso Lellouche‘o pastangas. Ypač į akis krenta epizodiškai pasirodanti jaunos prancūzų aktorių kartos atstovė Anais Demounstier, kuri labai šiltai įkūnijo Anos personažą. Kiti aktoriai atsiduria nuošaly, nes prieš srovę neplauksi, o toji srovė – vardu Audrey.

Verdiktas

„Teresės nuodėmė“ – tai spalvinga bei kartu ir pilkų akimirkų turinti žinomo dvidešimto amžiaus pradžios literatūrinio kūrinio ekranizacija. Filmas, kupinas nuostabios foninės muzikos, puikios aplinkos, nepriekaištingos Audrey Tautou vaidybos bei su neblogai pateikiamu siužetu, kuris ir intriguoja, ir liūdina, bet visumoje, tai įsimintinas darbas apie vienos stiprios moters likimą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: