Daily Archives: 2013-03-01

Ką išdarinėja vyrai / Что творят мужчины!


Premjera: Kovo 1, 2013Chto tvorjat muzchini
Premjera Lietuvoje: Kovo 1, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: S
Trukmė: 87 min.
Žanras: Komedija 
Šalis: Rusija
Režisavo: Sarik Andreasyan
Vaidina: Tair MamedovRoman YunusovGavriil GordeevKonstantin KryukovDmitriy Nagiev

IMDB – 3.8/10

Filmo biudžetas – 2 000 000 $

Siužetas

Neprieinamos moterys ir 500.000 JAV dolerių laukia keturių filmo herojų ekstravagantiško milijonieriaus surengtose varžytuvėse, kurių tikslas nepaprastai intrguojantis – pajūrio kurorte per penkias dienas suvilioti kiek įmanoma daugiau moterų…

Buvaukine.lt sako:

„Seksas, seksas ir dar kartą seksas“

Gana tvirtai rusų kino industrijoje įsitvirtinęs armėnų kilmės režisierius Sarikas Andreasianas, kurio dėka žiūrovai turėjo galimybę įvertinti tokius nykius filmus, kaip 2009 metais išleistas „Lopuxai: Pirmas epizodas“, 2011 metų rusų „Nėščiojo“ atsakas į Arnoldo Schwarzennegerio 1994 metais pasirodžiusią juostą „Jaunėlis“ bei naujos kartos Sovietmečio personažo perkėlimas į didžiuosius ekranus filme „Tas pats Karlsonas“,  pristato patį kontraversiškiausią ir nepadoriausią darbą. Susibendravęs su „Comedy clubo“ rezidentais, režisierius kviečia į pašėlusį nuotykį pamatyti, ką iš tikro išdarinėja vyrai, kai jų žmonos yra toli.

Apie ką mes čia…

Milijonieriai turi savo užgaidas, o pačias keisčiausias jie irgi bando paversti tikrove. Organizuojamas žaidimas, kurio metu galima laimėti net pusę milijonų dolerių pagrindinį prizą.

Užduotis labai paprasta – pinigus laimės tik tas dalyvis, kuris suvilios daugiausia moterų. Keturi vyrai pradeda varžybas, tačiau pamatę savo oponentes supranta, jog kova bus negailestinga.

Patikti močiutei, oligarcho žmonai, feministei, skaisčiajai ir sektantei pinigų ir nuotykių ištroškę eržilai turės išbandyti pačius išradingiausius viliojimo meno būdus, tačiau ar jiems pasiseks, nulems tik jų pasitikėjimas savimi bei ilgametė patirtis bendravime su moterimis.

Bet, deja, tuo atžvilgiu visi jie yra totalūs nevykėliai, galvojantys tik apie save, o ne apie moterį.

Kūrinio vidus

Su kiekvienu nauju Sariko Andreasiano filmu vis labiau ir labiau aplanko mintys apie degraduojantį rusų kiną. Holivudinė įtaka čia jau lieka antrame plane. Visgi reikia pripažinti, jog armėnai turi ne tik karštą būdą, tačiau ir visiškai šlykščias fantazijas. Stereotipai galbūt ir būtų klaidingi – ne visi gi tos tautos žmonės yra tokie vulgarus, – tačiau „Comedy clubas“ ir kiti panašaus pobūdžio projektai, kur vadovauja šios nacijos žmonės, įrodo, jog jų fantazija apsiriboja vien tik antru galu.

Filmas prasideda labai žvaliai, tačiau jau po kelių akimirkų, kai žiūrovai supažindami su pagrindiniais personažais, aplanko neviltis, kuri nepaleidžia iki pat šios neskanios juostos pabaigos. Šią parodiją net sunku pavadinti filmu. Ne tik, kad atsikratoma moralės, tačiau bendras vaizdas, jog vyrai galvoja tik apatine kūno dalimi, yra absurdiškas.

Pokalbiai, visai nueinantys į lankas, taipogi prisideda prie scenaristo fantazijos ribotumo. Žiūrint šią pašaipą iš karto reikia prisiminti rusų komedijų asus bei jų dilogiją pavadinimu „Apie ką kalba vyrai?“. Visiškai kitoks filmo lygis, parodantis tikrąjį vyriškių vaizdą kompanijoje. Ši juosta ne tik kad neparodo nieko naudingo – ji kartu sugeba nešti mintį šiuolaikiniam jaunimui apie lengvabūdišką seksą ir jokių pasekmių po jo.

Siužetinės linijos pateikimas dar gana priimtinas iš tos pusės, jog šiek tiek primena almanacho stilių. Keturi veikėjai ir jų istorijos. Liūdna tiesiog yra žiūrėti į tokius žmones ir jų pagrindinį gyvenimo tikslą, be kurio jie nesugeba gyventi. Meilės motyvas irgi pastebėtas, tačiau kaip galima kalbėti apie romantiką, kai parodoma tik viena šlykšti vertybė.

Humoro nerasta irgi. Juokeliai bando būti juokingi, tačiau jiems tas nesigauna. Visus bandymus prajuokinti žiūrovą drąsiai galima pavadinti populiariu tarp jaunimo Rusijoje terminu – 90 lygio Petrosianas.

Filmas neturi pabaigos – viskas pasibaigia ir lieka tik tamsi dėmė ant širdies. Skurdžiausias ir nemaloniausiais pastarųjų metų rusų kino kūrinys, galintis privesti vien iki apsivėmimo.

Techninės pusės ypatumai

Vien tik nuotaikingas garso takelis peržiūros metu sugeba bent kažkiek praskaidrinti nuotaiką žiūrint į beskonybę, sklindančią iš ekrano pusės. Daug žinomų dainų ir smagių kompozicijų neleidžia nuobodžiauti, o taip pat karts nuo karto leidžia pajudinti koją prisidedant prie šio beprasmio pagrindinių personažų nuotykio.

Operatoriaus darbo, montažo nepastebėta. Labai tipinis bendras vaizdas tokio pobūdžio komedijoms, o ypač jeigu režisierius yra Sarikas Adreasianas.

Filmavimo vietos ir dekoracijos šiek tiek džiugina akis – visgi iš ekrano savo vaizdais sklinda egzotika ir šiluma, kuri net nuteikia vasarai.

Vien  techninės filmo pusės dėka nėra gaila kine praleisto laiko.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių filmas neturi. „Comedy clubo“ rezidentai, kurie geriau ir liktų šiame televiziniame projekte, o ne lįstų į kino filmus.

Šmaikštūs ir visgi jau pamėgti vyrukai kaip Romanas Junusovas ir Gavrilas Gordejevas nesugeba pakerėti. Jų veikėjai per daug šabloniški, neturintys charizmos, visiškai netinkantys šiems komikams.

Tairas Mamedovas bei Konstantinas Kriukovas irgi įkūnija niekam tikusius veikėjus. Gaila darosi bežiūrint į juos – jie ne tik kad nesukelia juoko, bet labiau ašaras galima išspausti iš gailesčio jiems.

Moteriškoji gvardija ne ką geriau atrodo. Turinčios ką parodyti, tačiau visiškai medinės vaidybos deivės yra filmo aksesuarai ir tiesiog baldai,  stovintys kadruose. Kristina Asmus, Daša Astafjeva, Ana Chilkevič spinduliuoja seksualumu, tačiau jis ir užgęsta po labai trumpo laiko. Nei charizmos nei kokių nors įdomesnių personažų pateikimų.

Keisčiausia ekrane buvo matyti tik Andrėjų Fedorcovą. Ką jis čia pamiršo, taip ir liks paslaptimi.

Verdiktas

„Ką išdarinėja vyrai“ – tai pats blogiausias armėnų režisieriaus pasirodymas kino ekranuose bei kartu vienas blogiausių visų laikų rusų kinematografijos darbų. Labai nykus, nejuokingas, vulgarus, o kartu ir keliantis gailestį visiems tiems, kurie sutiko prie jo dirbti, filmas yra tiesiog juoda dėmė visai naujai rusų kino pramonei.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 2/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 1/10

Bendras vertinimas: 1/10

 

Saugus prieglobstis / Safe Haven


Premjera: Vasario 8, 2013Safe Haven
Premjera Lietuvoje: Kovo 1, 2013
Kino platintojas: Incognito Films, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 115 min.
Žanras: Romantinis 
Šalis: JAV
Režisavo: Lasse Hallström
Vaidina: Julianne HoughCobie SmuldersJosh DuhamelDavid LyonsLauren York

IMDB – 6.2/10
RottenTomatoes – 13/100
Metacritic – 34/100

Filmo biudžetas – 28 000 000 $

Bendros pajamos – 50 083 681 $

Siužetas

Paslaptinga jauna moteris pasirodo nedideliame Amerikos miestelyje Sautporte, kur tarp jos ir našlio atsiradęs ryšys  priverčia ją susidurti su tamsia praeities paslaptimi.

Buvaukine.lt sako:

„Pabėgus nuo vyro“

Romantikos ir dramų specialistas, režisierius Lasse Hallstromas, sukūręs tokias įsimintinas ir jausmingas juostas, kaip 2000 metų žiūrovų pamėgtą „Šokoladą“ su Johnny Deppu priešaky, nuotaikingą nuotykių komediją „Kazanova“, jausmingą 2009 metais pasirodžiusią „Hačiko: Šuns istorija“ bei įsimintiną praeitų metų subtilią dramą „Tai nutiko Jemene“, pristato savo antrą darbą ekranizuodamas populiaraus Amerikoje rašytojo, Nicholo Sparkso, romaną.

Po gana šiltai priimtos dramos „Brangusis Džonai“, švedų kilmės režisierius kviečia į jau aštuntos JAV numylėto rašytojo knygos ekranizacijos nepamirštamą kelionę po jaunų žmonių, atradusių tarpusavy meilės jausmus, pasaulį. Tai filmas, turintis sukelti tik šilčiausius jausmus bei nuteikti išgyvenimams kartu su pagrindiniais juostos herojais.

Apie ką mes čia…

Po gana sunkaus kivirčo su vyru, Keitė bėga iš namų palikdama viską kas jai buvo brangu. Atradusi šiltą vietą po saulę, mergina bando viską pradėti iš naujo. Susipažinusi su vietinės parduotuvės savininku Aleksu, jos užspausti giliai širdyje jausmai vėl pradeda lysti į išorę. Smagiai leidžiamas laikas, kupini meilės ir pasitikėjimo santykiai su nauju širdies draugu suteikia optimizmo ir taip sunkiam jos gyvenimui, tačiau Keitė net nenutuokia, jog senosios praeities nuoskaudos vėl sugrįš.

Kūrinio vidus

Sulig kiekviena nauja Nicholo Sparsko ekranizacija matosi tiesioginis ir vientisas rašytojų idėjos barjeras, negalintis perkopti užsibrėžtos ribos. Kalbame žinoma apie tai, jog po visai jausmingos 2004 metų melodramos „Užrašų knygelė“ pasirodymo visi sekantys darbai yra vienodo svorio. Viskas vyksta tokiu pačiu principu, o galu galiausiai ekrane triumfuoja meilė. Veiksmas ir pats siužetas keičiasi, vieta ir veikėjai kitokie, tačiau bendras vaizdas identiškas. Vienas iš veikėjų yra įskaudintas, kitas irgi ieško nežinia ko, o kai abu nuskriausti susitinka įvyksta stebuklas, vadinamas meilė.

Šį kartą prasidėjus filmui aplanko labai dvejopas jausmas. Visgi nuojauta kužda, jog tai gali būti geriausias ir išradingiausias rašytojo ekranizuotas kūrinys, `tačiau lygiai po penkių minučių iliuzijos dūžta. Daug žadanti pradžia akimirksniu atstato viską į savo vėžias ir vėl matome eilinį muilo burbulą apie nelaimingos meilės kelionę po jaunų žmonių širdis. Siužetinė linija papasakota tokiu būdu, jog atrodo, lyg būtų žiūrimas detektyvas. Visgi tokią intrigą aplink save sukuria pagrindinė veikėja, bet visgi sunku apgauti žiūrovą tokiu pigiu triuku.

Scenarijus parašytas irgi labai greitu būdu, siužetinės linijos pasakojime matoma daug nesklandumų, o didžiausias minusas, sukeliantis tiesiog isterišką juoką, yra pati filmo pabaiga. Tuo pačiu parodomas paties rašytojo neoriginalumas, nes netgi pats Uwe Bollas nesugebėtu prieiti prie tokio kūrinio finalo. Pabaiga, turinti sukelti ašaras, daug apmąstymų, nuoširdų gailestį, sukelia tik ironiją. Vienintelis stiprus ir tikrai pasisekęs momentas – situacijos pateikimas, kai į šeimą įsibrauna nepažįstamas žmogus ir kokios yra to pasekmės.

Visis juostos metu girdimi skurdūs dialogai, o nors ir kalbama apie sunkų gyvenimą bei meilę, bet to nesijaučia viso filmo metu, iš dalies net jaučiasi panieka pagrindiniam personažui.

Kitas vertas apmastymų momentas yra vyro požiūris į žmoną. Visgi nenueinama labai toli – viskas, kas parodoma, yra labai artima mūsų šalies vyriškiams. Nesveikas pavydas, nuosavybės jausmas ir požiūris į moterį kaip į trofėjų arba į daiktą, priklausanti tik jam,  yra puikus kai kurių lietuvių apibūdinimas, ypač tų, kurie mėgsta laiką leisti su draugais valgydami saulėgrąžas ir užgerdami jas alumi.

Nuobodokas veiksmo pateikimas, daug bereikšmių scenų, policininko įvaizdis taipogi nykus. Neišdirbtas ir per daug saldus, kartais verčiantis pykinti darbas yra visgi vienas blogiausių rašytojo romanų perkėlimų į didžiuosius ekranus, o kartu tai yra silpniausiais žinomo režisieriaus darbas, su kuriuo, tikiuosi, jis nepaskęs.

Techninės pusės ypatumai

Saldus ir kartu nykus garso takelis paverčia šią juostą, kaip ir kitas Sparkso knygų ekranizacijas, į saldėsio lagūną. Visiškai jokio jausmingumo, paprastos muzikinės kompozicijos, nesugebančios sukelti audrų net ir pačiuose staigiausiuose momentuose, kurių čia yra vos keli.

Operatoriaus darbas keistas. Lyg norima parodyti veikėjus iš įvairių kampų, pateikti juos vaizdžiai, bet kamera kartais nukrypsta ne į tinkamą pusę ir kadras visiškai sugadinamas.

 Montažas irgi negali pasigirti stipriu darbu. Sukelti didesnio ažiotažo ir intrigos siužetinės linijos eigoje jis nesugeba, tik matosi labai greitu tempu atskleidžiami momentai, padedantis sulipdyti tolimesnę įvykių raidą.

Vienintelis šviesus momentas – veiksmo vieta. Pagrindiniui veiksmui vystyti parinktas Gana gražus rojaus kampelis. Nors filmas ir negali pasigirti stipria išore, tačiau bent jau ji sugeba akimirkai atitraukti nuo banalaus siužeto.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kantri dainininkė bei dabar jau aktorė, Julianne Hough visą filmą nesijaučia savo lėkštėje. Visą laiką matosi dirbtina ir nenuoširdi vaidyba, žinoma, personažas irgi yra nykus, tačiau bent jau emocijomis buvo galima išreikšti labiau savo vaidinamą veikėją, o galiausiai tik gražus vaizdas ekrane ir tiek. Matyt ją veikią Kristen Stewart sindromas, kai emocijos yra nereikalingos.

Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas, gana populiarus aktorius Joshas Duhamelis, taipogi nesukelia didesnių ovacijų, tačiau bent jau jo personažas buvo nuoširdžiai pateiktas. Akyse matėsi meilė vaikams, miestui, jai.

Pats įsimintiniausias filmo personažas priklauso antraplanio vaidmens atlikėjui Davidui Lyonsui. Nuo pat pirmų filmo minučių galima pajausti jo šizofrenijos protrūkį, o kartu ir jausmingai išreikštą antagonistą.

Juostą savo buvimu papildo ir gražuolė Cobie Smulders. Epizodiškai pasirodanti moteris sukelia vien tik šiltus jausmus.

Vaikų duetas, irgi epizodiškai pasirodantis, kartais traukia juostos nykią atmosferą, todėl visgi aktorių kolektyvas apskritai yra priimtinas ir sugebantis praskaidrinti bendrą filmo vaizdą.

Verdiktas

„Saugus prieglobstis“ – tai blogiausiai pateikta Nicholo Sparkso knygos ekranizacija, turinti vos kelias šviesias ir įsimintinas akimirkas peržiūros metu. Banalumu dvelkiantis filmo siužetas, neišdirbti personažai bei visiškai silpna pabaiga, įrodanti rašytojo originalumo stoką, yra dar vienas eilinis neskanus produktas, kuris kaip saldainis po truputį tirpsta burnoje, kol galiausiai išvis išnyksta iš horizonto.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10

Mama / Mama


Premjera: Sausio 17, 2013Mama
Premjera Lietuvoje: Kovo 1, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13 
Trukmė: 100 min.
Žanras: Siaubo 
Šalis: Ispanija, Kanada
Režisavo: Andres Muschietti
Vaidina: Jessica ChastainNikolaj Coster-WaldauMegan CharpentierDaniel KashJane Moffat

IMDB – 6.5/10
RottenTomatoes – 62/100
Metacritic – 57/100

Filmo biudžetas – 15 000 000 $

Bendros pajamos – 97 787 575 $

Siužetas

Anabelė ir Lukas susiduria su sunkumais, kai pradeda globoti jaunas dukterėčias, kurios prieš tai 5 metus praleido vienos miške..

Buvaukine.lt sako:

„Globėja“

Žinomas siaubo žanro specialistas, meksikietis režisierius, prodiuseris ir scenaristas Giliermas Del Toro, padovanojęs pasauliui unikalaus stiliaus kūrinius, kaip jo paties režisuotą 2006 metų „Pano labirintą“, „Pragaro vaikio“ dilogiją, kviečia į naują kelionę po siaubingas žmogaus pasąmonės vietas.

Šį sykį talentingasis kino kūrėjas apsiima tik prodiuserio veikla, tačiau čia patirtis ne ką ne mažesnė – jo dėka dienos šviesą pamatė tokios juostos kaip 2007 metų „Prieglauda“ ar  2009 metais pasirodęs fantastinis siaubo trileris „Chimera“.

Meksikietis kartu su pilnametražiame kine debiutuojančiu Andresu Muschietti, pagal kurio 2008 metų trumpametražį filmuką ir yra įkvėptas šis projektas, pristato galimybę pamatyti išskirtinę siaubo žanro juostą, sukurtą pagal visas senas šio unikalaus žanro tradicijas.

Apie ką mes čia…

Mergaitės, savo paties tėvo išgabentos į miške esantį namą, vienos praleidžia ten penkerius metus. Išbadėjusias, lyg laukines kates, nemačiusias civilizacijos, jas randa policija. Globoti mergaites apsiima tėvo brolis Lukas su mergina Anabele. Mergaitės pripranta prie jaukumo, dingsta agresija, tačiau kažkas jų nenori paleisti – jos visą laiką kalbą apie paslaptingą mamą.

Kūrinio vidus

Siaubo žanras paskutiniais metais išgyvena ne geriausius laikus. Pasirodo daug pasikartojančių ir neįdomių juostų, ypač tokių, kaip neseniai pradėti ant konvejerio štampuoti „Paranormalių reiškinių“ filmai. Tad naujos tendencijos šiame žanre pasidaro tokios skurdžios, jog bežiūrint tokio pobūdžio filmus darosi tiesiog nuobodu.

Vienintelis filmas, kuris yra vertas vadintis tikru siaubo žanro atstovu, yra 2012 metų „Grėsmingas“. Įdomus faktas, jog beveik visuose paskutiniais metais pasirodžiusiose filmuose didžiausią vaidmenį atlieką vaikai. Ši juosta yra išskirtinė visais aspektais, nes būtent jos dėka pateikiamas psichologinis vaiko portretas ir motinos svarba vaiko gyvenime.

Šiame filme, kaip ir visuose kituose, vaikas yra lyg raktas, durys visiems demonams patekti į mūsų pasaulį. Simboliškai pateikiami vaikai išrenkami ne veltui — gi jie yra dar tyri, jie yra idealūs blogiui. Puikiai su tuo padirbėta, todėl įtampa kyla palaipsniui, suvokiamas demono tikslas.

Metaforiškai pateikiamas ir mamos portretas. Ilgesys bei noras turėti artimiausią žmogų yra labai svarbus, todėl vaikas tiesiog sugeba išgalvoti draugą, net ir mamą. Prisirišimas prie demono pateikiamas gana subtiliai – visgi jis jas saugo nuo kitų žmonių, bet, kita vertus, yra dar viena medalio pusė – mergaitės priklauso jam.

Siaubas parodomas per švelniai, yra ir staigių senos siaubo žanro mokyklos pavyzdžių, bet bendras psichologinis poveikis per silpnas – įtampos mažai, tačiau viską gelbėja gana gera siužetinė linija, neleidžianti nuobodžiauti dėl pačios istorijos įdomumo.

Parodoma ir pamotės elgsena su mažomis mergaitėmis, todėl kartu iškyla dilema: geriau būti su lengvabūdišku žmogumi, kuriam nerūpi, ar geriau pasilikti su rūpestingu ir saugojančiu tave blogiu. Viskas pateikiama kaip ir gyvenime, todėl toks metaforiškas paveikslas lygus turtingai ir beširdžiai pamotei, bei skurdžiai tačiau mylinčiai motinai.

Būtent scenarijus po tokio gana stipraus sociologinio juostos konteksto yra didžiausias variklis, kuris sugeba nustebinti apmąstymais apie vaikų auklėjimą. Iki pat juostos pabaigos nuslepiama tiesa, todėl net ir įtampai nebūnant intriga išlieka.

Visgi kartu su „Grėsmingu“ – tai antras pasisekęs siaubo žanro filmas per pusmetį.

Techninės pusės ypatumai

Juostos stilius, spalvų išdėstymas, dekoracijos suteikia nejaukų ir pilką vaizdą. Siaubo žanrui su tokia spalvų gama kaip ir būtina parodyti, jog nieko gero pabaigoje nebus.

Visgi labiausiai  dėmesio vertas operatoriaus darbas ir garso montažas. Operatorius kameros dėka sukuria magiją, siaubo motyvą, tačiau jis tik vizualiai parodo situaciją. Didesnį poveikį turi garso montažas, kuris vos du kartus yra sustiprinamas, bet tai staigiems momentams prideda stiprumo.

Garso takelis tipinio siaubo žanro atstovo. Jis netgi nesukelia įtampos, nors tai ir keista – juk tas pats kompozitorius sukūrė nuostabų muzikinį papildą 2007 metų ispanų „Prieglaudai“ ar 2012 metų dramai „Pragaras rojuje“.

Specialiųjų efektų filme nebuvo, o visus šešėlius arba demonų pasirodymus kino kūrėjai pateikia natūraliai. Visgi galima pripažinti, jog vizualiai ir audiovizualiai filmas nėra išskirtinis, neturi individualumo iš kitų panašių juostų, bet visgi jaučiasi europinio kino dvasia, kuri nuteikia maloniai peržiūrai atsipalaiduoti nuo holivudinių štampų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme visą darbą padaro mažos mergaitės, o tai net labai keista, kai savo arsenale režisierius turi vieną talentingiausių mūsų dienų aktorių – Jessica Chastain. Megan Charpentier ir Isabelle Nelisse, suvaidinusios Viktorijos ir Lilės personažus, natūraliai ir šarmingai pateikia mums iš dalies vaikiškos vaizduotės portretą, jausmus, norus ir emocijas. Vaikai tempia visą juostą, todėl sukoncentruotas ties jomis dėmesys sudaro visos istorijos branduolį.

Anksčiau minėta talentingoji Jessica Chastains suvaidina patį pilkiausią savo karjeroje vaidmenį. Žinoma, kardinaliai pasikeitusi iš išvaizdos moteris sugeba pakerėti, bet daugiau iš jos jokios naudos kadre.

 Kiti aktoriai dar silpniau pasirodo, sunku net prisiminti juos po peržiūros ir ką jie veikė filme. Šiuo atveju matosi, jog scenaristas padirbėjo labiausiai ties seserų personažais, iškeldamas jas į pirmą vietą tačiau kartu pamiršdamas apie visus kitus filmo veikėjus.

Verdiktas

„Mama“ – tai neišsiskiriantis iš savo žanro kolegų filmas, turintis savyje tik neblogai parašytą scenarijų, laikantį nežinioje iki pat juostos pabaigos, bei puikią mažų mergaičių vaidybą. Filmas, parodantis motinos svarbą vaikui ir socialinės vaiko auklėjimo pusės, yra vienintelis per daugelį metų siaubo žanro atstovas galintis pasigirti kruopštesne dažnai ekranuose pasirodančių vaikų pasąmonės analize, tačiau kartu atsisakantis stipresnės siaubo atmosferos, nesukuriantis išgąsdinimo efekto bei tiesiog prilygstantis dramai su kai kuriais momentais pasirodančiais šiurpuliukais.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 7/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: