Monthly Archives: March 2013

Sielonešė / The Host


Premjera: Kovo 22, 2013The Host
Premjera Lietuvoje: Kovo 29, 2013
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 125 min.
Žanras: Fantastinis, nuotykių, trileris, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Andrew Niccol
Vaidina: Saoirse RonanDiane KrugerMax IronsJake AbelWilliam Hurt

IMDB – 5.8/10
RottenTomatoes – 12/100
Metacritic – 36/100

Filmo biudžetas – 40 000 000 $

Siužetas

Kai nematomas priešas grasina žmonijai, atimdamas jų kūnus ir ištrindamas prisiminimus, Melanie stengsis surizikuoti viskuo, kad apsaugotų artimus žmones.

Buvaukine.lt sako:

„Parazitai, žmonija ir meilė“

Scenaristas ir režisierius Andrew Niccolas, dirbantis įvairiausiose kino žanruose bei sukūręs visiškai skirtingo pobūdžio juostas, kaip mokslinės fantastikos kultiniu dabar tapusį 1997 metų  filmą „Gataka“, biografinę dramą „Karo dievas“ su nepriekaištinga Nicholaso Cage‘o vaidyba bei žavingą fantastinį veiksmo trilerį „Įkalinti laike“, pristato savo pirmą paaugliams skirtos knygos ekranizaciją pagal „Saulėlydžio“ sagos autorės Stephenie Meyer romaną.

Režisierius kviečia patirti daug įvairiausių jausmų bei įvertinti jo paties parašyto scenarijaus interpretaciją literatūriniam kūriniui, kuris labai skirsis nuo pirmtako, o tuo labiau kino kūrėjo dėka bus bandoma sudominti žiūrovus knygos skaitymu apie visiškai naujos meilės viziją.

Apie ką mes čia…

Pasaulis yra ant išlikimo ribos. Ateiviai užgrobia vis daugiau sielų bei apsigyvena žmonių kūnuose, ištrindami visus prisiminimus bei tapatybes, ir tik mažai daliai neužkariautų pavyksta pasipriešinti invazijai. Jaunai merginai Melanei, kovojančiai kartu su išlikusiais šviesaus proto žmonėmis, į kūną įvedama siela, pavadinimu „klajoklė“, tačiau merginos stipri valia sugeba jai pasipriešinti, o įgavusi naujų jėgų Melanė stoja į kovą su visa parazitų sistema, užgrobusia žmoniją.

Kūrinio vidus

Stephenie Meyer literatūrinio kūrinio motyvais sukurtas filmas yra dar vienas žemas kinematografijos pavyzdys, ir čia, žinoma, kalbame apie jo vidų. Tik moteris, kuri desperatiškai nori pamaitinti šiuolaikinį skaitytoją nesuvokiamos hibridinės meilės interpretacija, sugeba sugalvoti tokią nesąmonę. O juokingiausia, jog net ir kalbant ne apie pačią literatūrą, visas filmas lygus vienam dideliam kopijavimo manevrui. Visa tai mes matėme 2007 metų nelabai pasisekusioje „Invazijoje“, bet žinoma, ten meilės nebuvo – ten buvo tik pikti ateiviai.

Siužetinės juostos linija labai užtęsiama, daugelis momentų, kurie kartais varo į neviltį, yra taip išspausti, jog tiesiog darosi nuobodu vos tik įpusėjus filmui. Juokingiausia, jog visas veiksmas bandomas pateikti kuo rimtesniu pavidalu, o tas labiausiai ir nervina. Istorija pasakojama irgi ne iš geriausios perspektyvos, praleidžiama daug momentų, bet užtat niekinį pagrindinės istorijos pamatą bent kiek sugeba praskaidrinti jaunų žmonių santykiai.

Filmas kupinas idealios meilės motyvo, na bet stebėtis irgi nereikia, gi kūrinio autorė yra pati Meyer. Filmas jau nuo pat pirmųjų minučių parodo, jog yra skirtas nusivylusioms ir laukiančioms princų ant baltų žirgų paauglėms, galvojančioms, jog kada nors ir jas pasitiks tokia pati lemtis, kaip kad pasitiko tokių knygų ar filmų pagrindiniams herojams.

Dialogai prasti, pokalbiai skurdūs, bet juokingiausia, jog kartais atrodo, lyg būtų žiūrima tam tikra „Saulėlydžio“ dalis, nes filmo dvasia vos ne panaši su pelninga saga. Neįmanoma meilė ir herojų kančios, o šiurpiausia, jog veikėjai yra ne žmonės. Greitai matyt teks sulaukti rozetės ir dulkių siurblio meilės interpretacijos ir jų neįmanomo ryšio, kurį pastos dar trečias – koks nors virdulys.

Veiksmo beveik nėra, kovos su parazitais irgi, finalas pateikiamas skurdžiai ir neskoningai, vos keli neblogi ir vaizdžiai gražūs momentai sugeba pagyvinti atmosferą ir paryškinti bendras juostos spalvas, bet to neužtenka, kad sugebėtų prikaustyti žiūrovą prie kėdės.

Galų galiausiai gaunamas labai antrarūšis projektas, ypač žinant, jog  jis sukurtas pagal paauglių rate skaitomą knygą. Susidaro įspūdis, jog šiais laikais jaunimas visiškai atsilikęs, jeigu pasirenka tokio pobūdžio „literatūrą“ atsisakydamas lavinti save klasikiniais kūriniais.

Techninės pusės ypatumai

Vienintelis šviesus juostos momentas – žavios spalvos. Melsvai geltonas fonas keri akis, bet tik tas aspektas yra labiausiai išdirbtas ir neša bent kiek pozityvios atmosferos peržiūros metu. Garso takelis silpnas, net labai moteriškai švelnus – nerasta jokio stipresnio skambesio. Vizualiniai efektai, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankų pirštų, neišdirbti, visų scenų metu jaučiamas dirbtinumas.

Gaila, kūrėjai galėjo padaryti bent akimis malonų vaizdą, tai ir filmo kokybė bent iš techninės pusės pagerėtų, o dabar lieka tik silpnos juostos vaizdas. Viena iš didesnių filmo problemų – montažas. Gana šaltai, o kartu taip nepreciziškai pateikiamas galutinis filmo vaizdas, jog nuo jo nukenčia ir siužetinės linijos pateikimas, nors visgi gal ir su geru montažu stebuklas neįvyktu. Kūrėjai bendrai visom prasmėmis pasidarbavo nekokybiškai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas sugeba pasigirti labai gerais aktoriais, bet net ir jie jaučiasi pernelyg užspausti savyje. Pagrindinės veikėjos atlikėja, talentingoji jaunos aktorių kartos atstovė Saoirse Ronan visaip bando save išreikšti, tačiau merginai sunku perteikti taip neišdirbtą personažą,  jog kartais net pagailsta jos. Kitas jaunas aktorius, suvaidinęs pagrindinės herojės širdies draugą – legendinio Jeremy Ironso sūnus Maxas pasirodo labai šaltai. Visgi į juos kartu žiūrėti sunkiau nei į tą patį Pattinsoną su Stewart. Juostoje netrūksta ir veteranų, tokių kaip Wiliamas Hurtas ar vokietė Diane Kruger, kurie savo buvimu sugeba bent kiek pradžiuginti akis. Pernelyg sintetinis visų pasirodymas – dar vienas didžiulis akmuo į kūrėjų daržą.

Verdiktas

„Sielonešė“ – tai skurdus, neįdomus, bedvasis kūrinys, kurį gelbėja bent šioks toks aktorių pasirodymas bei neblogai sudėliotos foninės spalvos ir aplinka, tačiau dėka neišraiškingai pasakotos istorijos, per daug užsitęsusios meilės interpretacijos tarp žmogaus ir ateivės, filmas tampa antrarūšiu veikalu, o kartu puikiu pavyzdžiu, iki ko šiais laikais nusirita knygų mylėtojai, jog skaitymui pasirenka tokio pobūdžio literatūrinius kurinius, negalinčius pasigirti jokiais dvasiniais išvedžiojimais, o vien tik banaliai papasakotomis meilės istorijomis tarp nebūtų personažų kaip vampyrai, vilkolakiai, ateiviai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 3/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 2/10

Bendras vertinimas: 3/10

Eilinis Džo. Kerštas / G.I. Joe: Retaliation


Premjera: Kovo 27, 2013G.I. Joe 2: Retaliation
Premjera Lietuvoje: Kovo 29, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 110 min.
Žanras: Drama, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Jon M. Chu
Vaidina: Channing TatumBruce WillisDwayne JohnsonRay StevensonAdrianne Palicki

IMDB – 6.6/10
RottenTomatoes – 29/100
Metacritic – 42/100

Filmo biudžetas – 130 000 000 $

Siužetas

G.I. Joe komanda apkaltinama nusikaltimais prieš šalį ir oficialiai sunaikinama. Bet komandos draugai turi kovoti – tiek dėl savo vardo, tiek dėl šalies ateities.

Buvaukine.lt sako:

„Elitinis būrys“

Legendinės žaislų kompanijos „Hasbro“ kareivėlių linija pirmą kartą dienos šviesą pilnametražiame vaidybiniame filme pamatė tik 2009 metais režisieriaus Steveno Sommerso iniciatyvos dėka. Pirmoji „Elinio Džo“ dalis galėjo pasigirti puikiu veiksmu bei originaliais vaizdo efektais, kurie džiugino visos peržiūros metu, tačiau turinys buvo toks banalus, jog filmas sulaukė negailestingos kritikos tiek iš žiūrovų, tiek iš profesionalų pusės. Šį kartą studija atsakingiau ėmėsi darbo ir filmo premjera dėl techninių priežasčių buvo nukeliama kelis kartus, kol galiausiai buvo nuspręsta parodyti tęsinį po keturių metų pertraukos nuo originalo.

Režisieriaus kėdę  užėmė nelabai patyręs kino kūrėjas, kurio filmografijoje tik tokios juostos, kaip antra ir trečia „Šokio hip-hopo ritmu“ dalys bei dokumentinis filmas „Justinas Bieberis: niekada nesakyk niekada“. Kino kūrėjas kviečia į neįtikėtiną ir veiksmu apipintą kelionę po netolimos ateities pasaulį, kai žmonių likimas priklauso vien nuo elitinių būrių intervencijos pastojant kelią įvairiausio plauko piktadariams, norintiems užvaldyti visą žmoniją.

Apie ką mes čia…

Amerikos prezidento postą vis dar užima apsišaukėlis Zartanas, kurio planuose yra viso pasaulio užgrobimas. Jis kartu su savo slapta tarnyba nusprendžia išlaisvinti blogio įsikūnijimą – Kobros Vadą, kurį kadaise yra įkalinęs elitinis karių būrys „Džo“. Kartu sunaikinamas ir visas Eilinio Džo būrys, kuris vienintelis gali pastoti kelią piktadariams, tačiau visgi keli kariai išvengė mirties. Jie turi paskutinę misiją – išgelbėti žmoniją nuo žlugimo ir visam pasauliui parodyti tikrąjį JAV vadovo veidą.

Kūrinio vidus

Iš pirmo žvilgsnio juosta yra labai nutolusi nuo pirmos dalies, pasikeitė beveik visi personažai, tačiau pati siužetinės linijos struktūra yra labai artima originalui. Kaip ir jo pirmtake, filme matome dvi istorijas iš dvejų barikadų pusių, kur kiekvienas iš veikėjų turi tam tikrų paslapčių ir vidinių nuoskaudų.

Scenaristai ganėtinai sėkmingai pratęsia teroristinės organizacijos „Kobra“ istoriją ir jos planus užvaldyti pasaulį. Svarbiausia, jog filme nemažai laiko skiriama ir pačiam vadui, kuris buvo uždarytas slaptame požeminiame bunkeryje. Visgi šį sykį viskas labiausiai buvo akcentuojama iš blogio perspektyvos, parodant, kokią galią turi tamsioji pusė. Bendra filmo istorija yra ganėtinai banali, ir tik vos vienas epizodas sukelia intrigą, apie kurią net negalima buvo pagalvoti. Tačiau kartu su ta intriga, kuri lydi nuo pat pirmojo filmo momento, yra ir loginė klaida, bet galima atleisti scenaristams – gi ne intelektualams buvo kurtas filmo scenarijus.

Nauji personažai įneša šiek tiek gaivaus oro, bet visgi reikia pripažinti ir tą faktą, jog pirmame filme jie visi buvo charizmatiškesni ir tiesiog įdomesni, o čia kartais viskas atrodo pernelyg sausa. Neapsiribojama ir vietovėmis. Ypač malonu matyti, kaip pateikiamas Baltųjų Rūmų vidus, tik žinoma juokinga, kai tokį svarbų valstybinį objektą saugo vos keli apsauginiai.

Visgi labiausiai visos juostos metu akcentuojamas nenuilstantis veiksmas. Tiesiog tikra pasaka šaudyklių mėgėjams, o ir pats viso veiksmo pateikimas labai primena kokį nors kompiuterinį žaidimą. Kokybiškai ir brutaliai parodomos susišaudymo scenos akimirksniu leidžia užmiršti visas scenarijaus spragas ir tiesiog leidžia mėgautis įtemptomis kovomis su piktadariais. Maloniausios akims nindzių dvikovos. Muštynės su kardais kalnuose ant virvių – pati įspūdingiausia scena, kuri iškelia juostą į visiškai naują lygį.

Netrūksta graudinančių vietų, tam tikrose vietose yra ir šioks toks draminis poveikis, bet kūrėjai visų pirma pasirenka veiksmą – tas ir džiugina, jog nėra pernelyg daug snarglių. Vienas iš žaviausių momentų, jog beveik nėra nei meilės, nei humoro. Žinoma, kartais kai kurių veikėjų lūpomis ištariami keli juokeliai, bet jie labai nevykę, o kartu ir banalūs, todėl reikia padėkoti kūrėjams, jog šį kartą atsiribojama nuo daugybės neskanių scenų su netikusiu humoru.

Apibendrinant, šis filmas žymiai geresnis produktas savo turiniu, nei tas, kurį mes galėjome stebėti prieš ketverius metus, tačiau tai nereiškia, jog galima buvo apsiriboti vien tik negailestingu veiksmu. Tikėkimės, jeigu pasirodys trečia dalis, ji lenks tiek vieną, tiek kitą filmą savo istorija.

Techninės pusės ypatumai

Stipriausioji šio filmo dalis yra nuo pradžios iki pat galo pateikiamas galingas vizualinis kontekstas. Kokybiški specialieji efektai, lydintis juostą, yra išdirbti iki maksimumo. Vien Londono sunaikinimas atrodo įspūdingiau nei bet kokia Rolando Emmericho filmo „2012“ scena. Foninės spalvos kaitaliojasi su kiekvienos scenos atmosfera – nuo pilkos iki geltonos. Pirotechnikos meistrai taipogi parodė savo sugebėjimus, todėl sprogimų lavina viso filmo metu tiesiog gniaužia kvapą savo didybe. Žvalus garso takelis prisideda prie adrenalino dozės, o smagiausia, jog viskas priartinta prie kompiuterinių žaidimo melodijų, todėl peržiūra pasidaro dar malonesnė.

Dekoracijos ir kostiumai taipogi žavi akis. Kobros Vado apsiaustas primena naujos kartos Darto Veiderio kostiumą, bet tas ir prideda daugiausiai žavesio – blogis parodomas atitinkamai brutaliai. Visas vizualinis grožis apgaubiamas trimate erdve, kuri nors ir konvertuota, tačiau pateikiama gana kokybiškai, todėl dėka Epic Red technologijos viskas atrodo dar arčiau nei buvo galima tikėtis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pirmos dalies pagrindinį aktorių variklį Denniso Quaido ir Marlono Wayanso pasirodyme pakeičia charizmatiškesni vyrukai. Kietas riešutėlis Briuce‘as Willisas bei Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas pasirodo savo tipiniame amplua. Viską griaunanti jų jėga tiesiog negali nežavėti.

Labiausiai malonu, jog filme pasirodo ir ankstesnės dalies herojai, kaip Chaningo Tatumo veikėjas, antrą kartą Audros šešėlį suvaidinęs Lee Byeongas Heonas ar Amerikos prezidento atlikėjas, legendinis Jonathanas Pryce‘as.  Filme netrūksta ir antraplanių veikėjų, kaip Ray‘us Stevensonas, Waltonas Gogginsas, Arnoldas Vosloo. Liūdniausia tik, kad Kobros Vado antrą sykį nesuvaidino talentingasis Josephas Gordonas-Levittas. Aktoriai pasidarbavo smagiai, buvo malonu žiūrėti, nors apie vaidybos meistriškumą kalbėti neverta – visgi filmas iškelia ne draminius kiekvieno iš jų sugebėjimus.

Verdiktas

„Eilinis Džo. Kerštas“ – tai kupinas nenustygstančio vietoje veiksmo kratinys, kurio griaunamoji jėga taip ir veržiasi žiūrovo link pro trimatę erdvę. Nors filmas pilnas adrenalino ir turi neblogus veikėjus, tačiau gana silpnai papasakota siužetinė linija ir daugybė spragų scenarijuje nedaro jo ypatingu savo žanro atstovu. Bet reikia pripažinti, jog kūrėjai šį sykį pasidarbavo iš peties, ir filmas žymiai maloniau žiūrisi už 2009 metais pasirodžiusį originalą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 6/10

Pašėlę pirmieji metai / I Give It a Year


Premjera: Vasario 8, 2013I Give It A Year
Premjera Lietuvoje: Kovo 22, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 97 min.
Žanras: Komedija, Romantinis 
Šalis: Didžioji Britanija
Režisavo: Dan Mazer
Vaidina: Rose ByrneAnna FarisSimon BakerRafe SpallMinnie Driver

IMDB – 6.5/10
RottenTomatoes – 63/100

Filmo biudžetas – 10 000 000 $

Bendros pajamos – 13 680 591 $

Siužetas

Romantinė komedija apie pirmųjų santuokos metų vargus ir išbandymus.

Buvaukine.lt sako:

„Metų išbandymas“

Žymus britų kino pasaulio atstovas, scenaristas, prodiuseris ir režisierius viename Danas Mazeris pasauliui pristatė tokius įsimintinus projektus, kaip iš koto verčiantys Sachos Barono Coheno pasirodymai televiziniame projekte „Ali G šou“, vėliau mus džiugino aktoriaus benefisais atskiruose projektuose „Boratas“, „Bruno“ ir „Diktatorius“, o dabar dar ir plačiai auditorijai pristato savo pirmą pilnametražį projektą bei kviečia pamiršti neskoningas amerikiečių komedijas ir pasinerti į subtilaus britiško humoro oazę kartu su neįkainojamais aktoriais, sugebančiais linksminti visą filmo rodymo laiką nuo pradžios iki pat finalinės scenos.

Apie ką mes čia…

Nat ir Džošas, suradę vienas kitą, kartu leidžia laiką, džiaugiasi kiekviena diena, kol galiausiai ateina taip laukta judviejų šventė – vestuvės. Perspėjimai iš artimųjų apie bendrą gyvenimą, apie nesutarimus, apie pasiaukojimą niekaip nepaveikia jaunavedžių, tačiau visgi jų laukia sunkiausi pirmieji vedybų metai, per kuriuos turi išaiškėti svarbiausia – ar jie tinka vienas kitam.

Kūrinio vidus

Britų humoras ir subtilumas perteikiant net pačius vulgariausius juokelius negali nedžiuginti akių, todėl ši juosta nors ir yra perpildyta nešvankių momentų, tačiau visgi išlieka labai padoriame fone, nes čia svarbiausią balsą turi pati istorija apie žmonių santykių krizę. Tuo pasinaudojęs scenaristas pristato gana įdomų pasakojimą iš dvejų perspektyvų – vyro ir moters – kurios net sugeba parodyti kai kurių problemų išeitį.

Siužetinės linijos pradžia yra labai daug žadanti. Nors filmas iš dalies primena kai kuriuos vedybų filmus, tačiau čia pasinaudojama gudriais ir įmantriais būdais įvesti tam tikrą vulgarumo lygį, kuris kaip tik sugeba išlaikyti visą komedijos ir kartu dramos pusiausvyrą ant savo pečių. Pats veiksmas neužtęsiamas – jokių nuobodžių ar pasikartojančių scenų, todėl galima džiaugtis kiekviena juostos akimirka, o kas svarbiausia, jog ir patys juokeliai gana išradingi.

Dialogų prasme filmas lenkia daugelį panašios tematikos juostų. Galima pamatyti ir šviesią, ir tamsiąją vedybinio gyvenimo medalio pusę, o kartu ir pastebėti pamokslus tam tikrais atvejais. Juokeliai prisodrinti išminties, kuri liejasi pagrindinių personažų kartu išgyventais mėnesiais. Netgi matoma pašaipa iš tam tikrų žmonių santykių, ypač pabrėžiama nerūdijančios pirmos meilės metafora. Kūrėjai neapsiriboja vien tik meilės motyvais. Vienas iš svarbesnių šio pasakojimo variklių yra draugystės pateikimas. Ar vyras ir moteris gali būti vien tik draugais, ar visgi tai tik mitas, kuris su laiku sugeba sugriauti net ir pačią santuoką. Į tokio pobūdžio klausimus ir atsako ši juosta, o tai smagu, nes gyvenimiškos vertybės taipogi iškeliamos į viršūnę.

Filmas taip pat turi ir šiokios tokios karikatūros bei pašaipos iš romantinių komedijų. Pati jos struktūra neįprasta, bet įdomiausia, jog filmo pabaiga išjuokia labai banalias finalines daugelio tokios pačios temos filmų scenas. Žavūs, ironiški ir sarkazmu perpildyti epizodai dar labiau pasodrina atmosferą, nors tam tikruose momentuose jie šiek tiek persūdyti.

Techninės pusės ypatumai

Visos ankstesnės Dano Mazerio komedijos galėjo pasigirti išties puikiais garso takeliais, sukeliančiais nuotaikingą atmosferą, lydinčią visą juostos rodymo laiką. Šis atvejis nėra išskirtinis, nes čia randame visokiausių muzikos stilių atgarsius – nuo roko iki populiariosios muzikos kūrinių. Puikus montažas. Pati istorija sudėliota palaipsniui priartinant žiūrovą iki gana spontaniškos pabaigos. Geras ir operatoriaus darbas. Visos scenos labai jaukiai pateiktos, akys nepavargsta nuo skubėjimo, palaipsniui žaidžiama su kadrais atskleidžiant kiekvieną sceną.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kiekvienas iš aktorių perteikė savo vaidinamus personažus beveik puikiai, tačiau įdomiausią, jog kai kurie antraplaniai veikėjai sugebėjo žymiai šarmingiau pasirodyti ekrane negu vedančiųjų vaidmenų atlikėjai.

Pagrindinio dueto aktoriai, talentingoji gražuolė Rose Byrne bei gana šaltokų veido bruožų Rafe‘as Spallas, atitiko savo vaidinamus veikėjus. Jie gana žavingai perteikia ir susituokusių skirtingų charakterių ir būvio žmonių paveikslą, o kartu ir nelaimingų ir savimi nepatenkintų individų egzistavimą. Žinoma, prie jų prisideda ir kitas gana charizmatiškas duetas – žinomos komedijų aktorės Annos Faris su širdžių ėdiku Simonu Bakeriu kompanija. Jie atspindi kiekvieną iš pagrindinių veikėjų, todėl meilės jausmo fronte pradeda vykti gana įdomi kova.

Šioje situacijoje visiškai nustebina antraplanių vaidmenų aktoriai. Labiausiai įsimintinas, o kartu ir pats juokingiausias Denio personažas, meistriškai įkūnytas Stepheno Merchanto. Išties įspūdingas pasirodymas ekrane, tuo labiau, jog jis ir skleidžia didžiausią juoko dozę per visą filmo rodymo laiką. Neapsieinama ir be kitų irgi garsių pavardžių. Juostoje gana simpatiškai pasirodo ir Jasonas Flemyngas, Minnie Driver, Nigelis Planeris.

Žavus ir įtikinantis aktorių darbas, kurio dėka sugebama visą laiką užjausti tam tikrus personažus, kvatotis iš visokeriopų jų tarpusavio pokalbių, džiaugtis ir liūdėti kartu su jais. Jie perteikė save geriausiu būdu, todėl visos peržiūros metu kyla didelis malonumas jau vien tik iš jų pusės skleidžiamos šilumos.

Verdiktas

„Pašėlę pirmieji metai“ – tai išties vien tik iš geriausios pusės stebinantis filmas su nuostabiu britišku humoru, kuris persipina su amerikiečių vulgarumu, tačiau būtent toks mišinys peržiūros metu suteikia puikią pramogą. Išraiškingų ir malonių akiai personažų, gyvenimiško siužeto ir smagių juokelių dėka tai vienas maloniausių pastarųjų laikų komedijos žanro atstovas, sugebantis nešti vien tik pozityvią atmosferą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10


Pagalbos šauksmas / The Call


Premjera: Kovo 14, 2013The Call
Premjera Lietuvoje: Kovo 22, 2013
Kino platintojas: Top Film Baltic
Indeksas: N13
Trukmė: 94 min.
Žanras: Trileris 
Šalis: JAV
Režisavo: Brad Anderson 
Vaidina: Abigail BreslinHalle BerryMorris ChestnutElla Rae Peck, Michael Imperioli

IMDB – 6.5/10
RottenTomatoes – 39/100
Metacritic – 51/100

Filmo biudžetas – 13 000 000 $

Bendros pajamos – 22 204 121 $

Siužetas

Į 911 tarnybą kreipėsi ir maniako auka tapusi mergaitė. Jai tai paskutinė galimybė išsigelbėt. Skambučių centro operatorei teks įveikt daugelį savo baimių ir košmarų, kad išgelbėtų mergaitės gyvybę.

Buvaukine.lt sako:

„911“

Psichologinio pobūdžio filmų kūrėjas, išskirtinės atmosferos trilerių specialistas, režisierius ir scenaristas Bradas Andersonas, sukūręs itin įsimintinus trilerio žanro filmus, kaip unikalų 2004 metų „Mašinistą“, Lietuvoje filmuotą kriminalinę dramą „Transsiberiją“ bei 2011 metais pasirodžiusį fantastinį „Dingimą 7-oje gatvėje“, pristato dar vieną kvapą gniaužiantį darbą. Kino kūrėjas kviečia visus įtempto siužeto mėgėjus patirti tikrą šoką bei baimę savo naujausioje juostoje, kuri neleis pajudėti nė akimirkai ir panardins į labai pavojingą 911 pagalbos tarnybos operatorių darbą, kurių vienas neteisingas žodis gali nulemti kito žmogaus ateitį.

Apie ką mes čia…

Patyrusi 911 tarnybos operatorė Džordana Terner kaip ir kiekvieną dieną ateiną į darbą pasiruošusi padėti žmonėms, pakliuvusiems į bėdą. Eilinė ir nieko nežadanti diena pavirsta tikru košmaru, kai į jos liniją paskambina jauna mergina. Merginai gresia siaubingas pavojus, todėl moteris kuo skubiau bando stabilizuoti padėtį susisiekdama su policija bei kartu ramindama auką. Deja, po gana lemtingo ir neapgalvoto žingsnio mergaitė dingsta. Negalėdama sau atleisti už padarytą klaidą, Džordana nebenori toliau dirbti operatorės darbo ir pakeičia pareigas, tačiau visgi praeities nuoskaudos sugrįžta su kaupu.

Kūrinio vidus

Filmas turi stiprų trilerio pamatą, ypač dėl itin šiurpios psichologinės pusės, neįkainojamos atmosferos bei įtampos, nepaleidžiančios iki pat filmo pabaigos. Visgi matosi, jog prie filmo pridėjo rankas savo žanro meistras. Režisūra jaučiama viso filmo metu, tačiau visgi ištinka kita bėda. Juostos scenarijus gana neblogas, bet kartais labai primityvus, o kartu ir primenantis kai kuriuos to paties stiliaus filmus. Ne paslaptis, jog režisieriaus vienas mėgstamiausių filmų yra Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“, todėl nemažai detalių, pateikiamų šiame darbe, yra labai susiję su kultiniu filmu. Įdomu, jog kartais pabrėžiamas ir paties Jameso Wano baimę keliantis „Pjūklas“ ar gana puikaus 2009 metų trilerio „Palaidotas gyvas“ motyvas.

Filmo siužetinė linija prikausto, sunku nusukti galvą į šoną, kartais net pasirodo šiokia tokia intriga, bet gaila, jog ji taip pat greit ir išblėsta bendrame juostos fone. Ir taip įtemptas scenas kartu pasodrina psichologiškai nuteikiantys dialogai. Pokalbis tarp operatorės ir pagrobtosios yra išties kvapą gniaužantis, o parinktos staigios scenos, sugebančios suvirpinti širdis iš baimės ir jaučiamos kiekviename kadre, yra vienas stipriausių variklių.

Neblogai iš vidaus pateikiamas 911 pagalbos centro darbas. Matosi išties sunkus vaizdas bei žmonių ištvermė padedant tiems, kurių nematai akyse. Galima teigti, jog šie darbuotojai parodomi kaip didvyriai, tačiau jie ir nusipelno tokio vardo. Jų darbas gal net pavojingesnis nei policininkų, nes nuo jų gali priklausyti žmonių gyvybė. Tuo pačiu neblogai pabrėžiama linija tarp gyvybės ir mirties, taip pat ir atsakomybė. Kartu ir personažai atskleidžiami gana gerai. Džordana yra labiausiai išdirbta. Puikus pavyzdys nepasiduodančio, tačiau kartu ir trapaus žmogaus.

Juosta turi gana rimtą poveikį. Nėra jokių banalių juokelių, nenukrypstama į lankas ir su žanru. Įdomiausia, jog tai senos geros mokyklos trilerio vaizdas su labai daug smurto, kuris taip ir veržiasi iš ekrano, bet kartu sugebama surasti tam tikrą ribą, kuri neleidžia paversti šio filmo eilinių skerdynių šou, kuriais šiais laikais bando įbauginti kino kūrėjai. Taipogi netrūksta pamokančios medžiagos. Matosi, kokiais būdais dingsta žmonės, todėl kartu šis darbas neša neblogą žinią jauniems žmonėms, kurie mėgsta vaikščioti vieni po visokiausius užkampius.

Galima teigti, jog filmas nors ir nusileidžia kai kuriems ankstesniems režisieriaus darbams, tačiau visgi yra vienas iš geresnių kol kas šiais metais pasirodžiusiu juostų, o kartu ir neblogas žanro atstovas, galintis pasigirti tikrai puikia atmosfera, kurios dėka ir atsiskleidžia visas filmo fonas.

Techninės pusės ypatumai

Tokio žanro juostoms visada būdingas stiprus ir kartu psichologiškai nuteikiantis garso takelis. Čia jis pateikiamas išties apgalvotai. Vos staigesnė ar šiurpesnė scena – atitinkamai parenkama kompozicija, dar labiau paveikianti žiūrovą. Bet to ir reikėjo tikėtis iš tokio kompozitoriaus kaip Johnas Debney‘us, visą savo gyvenimą dirbantis prie trilerių. Neatsiejamas ir operatoriaus darbas. Vaizdžiai, o kartu ir gana apgalvotai dirbantis Tomas Yatsko, mėgstantis staigius judesius ir įmantrius kameros manevrus, padaro iš šio filmo tikrų tikriausią savo kameros valdymo technikos šou. Filmas be kokių nors specialiųjų efektų, be sprogimų, tik su geru grimu bei išties nuostabiu garso montažu kino salėje sukuria tikrų tikriausią baimę, o tas ir yra svarbiausia, jog po filmo šokas išlieka dar ilgam.

Aktorių kolektyvinis darbas

Sugrįžusi į pagrindinius vaidmenis, egzotiško grožio deivė, Oskaro laureatė aktorė Halle Berry su savo personažu susitvarko profesionaliai. Labai įtikinama vaidyba, ir svarbiausia, būtent jos personažo sprendimai, ištariamos frazės ir emocijų perteikimas prikausto didžiausią dėmesį ir suteikia pačiai juostai žavesio.

Kur kas nemalonesnis atvejis pastebimas jaunosios Abigail Breslin vaidyboje. Nekalbant apie tai, jog mergaitė pristatoma kaip pudruota plastikinio grožio tuštutė mergytė, tai dar ir jos personažas sukuriamas nenatūraliai. Viso filmo metu sunku jos gailėtis. Nejaučiama kančia, kuri tikrai privalėjo būti, todėl jeigu ne Berry įsikišimas, tai visgi reikėtų akis dengtis nuo tokio šlykštaus vaizdo, kurį mums pateikia šešiolikmetė.

Antraplaniai aktoriai ir pats filmo antagonistas irgi nesukuria nieko įsimintino. Jie negyvena filme, jie egzistuoja kadre, todėl bežiūrint į juos pradeda darytis nuobodu. Gaila, nes filmas galėjo pasiūlyti tokius žinomus aktorius kaip Morrisas Chestnutas, Alanas Denado ar Roma Maffia, tik dėka neišdirbto scenarijaus veikėjų plane gavome antrarūšį vaizdą ekrane.

Verdiktas

„Pagalbos šauksmas“ – tai neblogas savo žanro atstovas, galintis pasigirti tiek įspūdingai pateikiama atmosfera, įtampa, bei psichologiniu spaudimu, tiek ir pagrindinės aktorės meistriška vaidyba, tačiau dėka ne itin išdirbto scenarijaus filmas taip ir lieka kitų žinomo režisieriaus darbų šešėlyje. Visas scenarijaus klaidas kompensuojantis nenuilstantis siužetinės linijos veiksmas padaro šią juostą baimės ir tikro šiurpo pavyzdžiu, nepaleidžiančiu nė vienai akimirkai, bet kartu ir nesuteikiantis intrigos, kuri kartais yra taip būtina pagardinti šios juostos neblogai sukurtą trilerio pamatą.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 7/10

%d bloggers like this: