Daily Archives: 2013-01-18

Tyli naktis


Premjera: Sausio 18, 2013Tyli Naktis
Premjera Lietuvoje: Sausio 18, 2013
Kino platintojas: Meed Films, UAB
Indeksas: N18
Trukmė: 90 min.
Žanras: Drama 
Šalis: Lietuva
Režisavo: Maris Martinsons
Vaidina: Valda BickuteKostas SmoriginasLeonardas PobedonoscevasViktorija KuodyteGytis Ivanauskas

IMDB – 6.5/10

Filmo biudžetas – 100 000 Lt

Siužetas

Kūčių vakaras. Ana ir Tomas su savo dviem vaikais ruošiasi vykti pas Tomo tėvus švęsti Išganytojo gimimo. Tačiau pravėrus Tomo tėvų Ričardo ir Nijolės buto duris patenkame į pasaulį, kuriame visi iš paskutiniųjų stengiasi suvaidinti gražią šeimos šventę, apsimetinėdami, išsisukinėdami, sukąsdami dantis, nusukdami į šalį akis. Tylos čia nedaug, šventumo taip pat…

Buvaukine.lt sako:

„Tyli naktis, šventa naktis“

Latvių kilmės režisierius Maris Martinsonas, galima sakyti, yra etatinis lietuviško kino kūrėjas, padovanojęs tokias labai niūrios stilistikos juostas, kaip 2008 metų depresinę dramę „Nereikalingi žmonės“ su Andriumi Mamontovu priešaky ar su tuo pačiu Mamontovu pesimistiškai pilką romantinę dramą „Amaya“, nufilmuotą Honkonge. Šį sykį žinomas mūsų šalyje kino kūrėjas pristato visiškai kitokio pobūdžio ir  pateikimo filmą – paprastesnį, buitiškesnį, niūresnį, kuris savo šokiruojančiai atvirais vaizdais be abejo sukels labai daug kalbų ir kontraversijos po peržiūros.

Apie ką mes čia..

Ramus vakaras, iš dangaus krenta sniegas, kiekviename kampe jaučiasi šventinė atmosfera, tai juk kūčių vakaras – šeimos šventė. Jauna ir iš pirmo žvilgsnio laimingai atrodanti šeima važiuoja aplankyti šeimos vyro tėvų bei atsisėsti kartu prie šventinio stalo. Kiekvieno akyse matosi įtampa, liūdesys, nesaviškumas, o su kiekviena minute įtampa vis kyla ir pasiekusi apogėjų sudrasko kiekvieną šeimos narį savaip. Atskleistos purvinos paslaptys gali sužlugdyti iš pirmo žvilgsnio padoriai atrodančią šeimyną.

Kūrinio vidus

Reikia iš karto pripažinti – Martinsonas sugeba šokiruoti bei puikiai manipuliuoti žmonių jausmais peržiūros metu. Žinoma, kalbame apie pačius negatyviausius pojūčius žiūrint jo naujausią kūrinį. Filmas neturi nei pradžios, neturi nei pabaigos. Taip, kartais geruose filmuose tai yra didžiulis privalumas siekiant intriguoti publiką, leisti apgalvoti kiekvieną kadrą, tačiau čia kaip ir viskas yra nuspėjama.  Labiausiai drasko širdį tas faktas, jog po filmo peržiūros lieka pigaus televizinio serialo vieno epizodo peržiūros įspūdis. Filmas ir jo scenarijus neturi struktūros, labai skurdūs daugelio personažų dialogai. Vienintelis gerai parašytas scenaristo veikėjas yra Ričardas, kurio dėka gana taikliai parodomas lietuvio stereotipas – visada nepatenkintas, besidžiaugiantis kito nelaime, homofobiškai nusiteikęs prieš kitos orientacijos žmogų, negerbiantis kitų tautų gyventojų žmogus. Visgi net ir pateikiant patį ryškiausią veikėją yra peržengta riba tarp moralumo. Tiek daug pokalbių apie homoseksualus, jog net būnant tolerantišku jų atžvilgiu žmogumi kažkodėl pradedi jausti nepasitenkinimą. Taip pat nereikia pamiršti, kad kai kurios scenos pateikiamos gana atvirai, tačiau didžiausia problema, jog net ir pasirašiusiems aktoriams jos yra įgyvendintos be kokių nors emocijų. Puikiai galima prisiminti, kokiu meniniu būdu skandalingasis danas Larsas Von Trieras savo „Antikriste“ išplėtojo šią fiziologinę problemą, tačiau čia visai tuščias, neskanus ir net per riebus kai kurių epizodų pavaizdavimas. Bandoma žaisti ir šeimos vertybių tema, bet ką mes matome – tiesiog eilinį iškrypėlių susibūrimą prie Kūčių stalo, o ne stiprią dramą su gilia mintimi. Nejaučiama jokia užuojauta nė vienam iš personažų – vien tik šleikštulys. Siužetinės linijos pateikimas visai slidus, šokinėjama iš vienos vietos į kitą, iki galo neparodomas minties užbaigimas, o dar nervina tas dokumentinį filmą primenantis stilius. Aiškiai persistengta, nejaučiama erotinės dramos žanro atmosfera. Sulipdyti kadrai su nuogybėmis – tai visai ne erotinio pobūdžio filmas. Tai – nesusipratimas.

Techninės pusės ypatumai

Viskas, kas gali būti blogiausia, yra techninėje filmo pusėje. Operatoriaus darbas apgailėtinas. Iš bendro vaizdo atrodo, lyg žmogus gėrė alų laikydamas kamerą, pasukdavo ne į tą veiksmo epicentro pusę, žaisdavo kaip mažas vaikas visais įmanomais būdais. Bet ne operatoriaus čia didžiausia kaltė. Visiškai gadinantis filmo foną yra juostos montažininkas. Tokio kraupaus montažo neteko seniai matyti, net JAV nieko vertos studijos „Global Asylium“ kūrėjai palyginus su šio filmo vaizdu yra asai. Vienintelis pozityvus dalykas yra Mario Basanovo parašyta muzika, tačiau kas juokingiausia ir kartu graudžiausia – tai muzika, skirta siaubo filmui, bet ne dramai. Netinkančios nė vienai scenai kompozicijos dar labiau komplikuoja ir taip skurdžios juostos padėtį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viena didžiausių lietuviško kino problemų – labai neįtikinanti aktorių vaidyba. Iš kiekvieno vaidinamo personažo judesio matosi, jog teatrinė ir serialų patirtis daro savo įtaką vaidinant kine. Atvirai sakant, nors ir koks tai nevykęs filmas, bet užtat jis turį šviesiausią momentą – Kostą Smoriginą. Kino veteranas savo vaidmeniu užgožia ne tik ekrano draugus, bet ir apskritai per daugelį metų matytus lietuviško kino veikėjus. Suirzęs, nemaloniai šmaikštus Ričardo portretas yra neįkainojamas papildas šiai juostai. Kiti aktoriai nieko įsiminto taip ir neparodo. Ypač  labai silpnai pasirodžiusi Valda Bičkutė. Reikia pripažinti, drąsi moteris, tačiau vien tik apsinuoginti prieš kameras neužtenka, reikia įdėti ir dalelę savęs perteikiant personažą. Paminėti galima ir Leonardą Pabedonoscovą, kuris puikiai papildė savo ekraninės žmonos tuštybę. Abu verti vienas kito, nors visgi Leo malonesnį įspūdį palieka po peržiūros. Gytis Ivanauskas tai išvis keistas personažas, beveik visą juostos rodymo laiką valgo, matyt mažoką honorarą išmokėjo, tai bent maistu žmogus pasivaišino.

Verdiktas

„Tyli naktis“ – šiurpiausias, nemaloniausias, skurdžiausias Mariso Martinsono filmas, neturintis visiškai nieko, tik tarpusavy sulipdytus neskanius kadrus, kuriuos vieną ar kitą sykį papildo nuogybės, keistas juostos tonas bei Kosto Smorigino neįkainojamas anšlagas. Filmas yra puikus pavyzdys, kaip nereikia kurti juostų, todėl iš dalies jis gal netgi turės bent kažką naudingo mūsų šalies kinematografijos ateities kartai.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 1/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 2/10

Paskutinė tvirtovė / Last Stand


Premjera: Sausio 18, 2013The Last Stand
Premjera Lietuvoje: Sausio 18, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 107 min.
Žanras: Veiksmas, Trileris 
Šalis: JAV
Režisavo: Jee-woon Kim
Vaidina: Genesis RodriguezArnold SchwarzeneggerForest WhitakerPeter StormareJaimie Alexander

IMDB – 7.8/10
RottenTomatoes – 62/100
Metacritic – 51/100

Filmo biudžetas – 50 000 000 $

Siužetas

Nedidelio Amerikos-Meksikos pasienio miestelio šerifas vieną dieną sulaukia spec. tarnybų skambučio su perspėjimu, kad po FTB konvojaus užpuolimo į laisvę paspruko stambaus narkotikų kartelio vadeiva, skubantis Meksikos link pro jo miestelį.

Buvaukine.lt sako:

„Didvyrio sugrįžimas“

Lygiai prieš vienuolika metų, po trečiojo „Terminatoriaus“ pasirodymo, legendinis veiksmo filmų aktorius Arnoldas Schwarzneggeris paliko kino karjerą dėl politinės, tačiau kaip bebūtų, senas vilkas žino, kur jo geriausia vieta. Po ilgos pertraukos nuo filmavimo epizodiškai pasirodęs keliuose filmuose bei 2012 metais pasirašęs ilgesnės trukmės vaidmeniui veiksmo filme „Nesunaikinami 2“, buvęs Kalifornijos gubernatorius tik dabar gali pasakyti – „Aš grįžau!“. Didingą Arnoldo sugrįžimą pateikia puikusis Pietų Korėjos režisierius Kim Jin-Woonas, kurio sąskaitoje yra 2008 metų veiksmo nuotykių vesternas „Geras, blogas, keistas“ bei šiurpus kriminalinis 2010 metų trileris „Aš regėjau šėtoną“, todėl reikia tikėtis labai dinamiško šou, kuris sugrąžins kiekvieną tikrą vyrą į jaunystę, kai didžiausiu tų laikų autoritetu jiems buvo Arnoldas, kurio plakatas buvo užkabintas ant sienos.

Apie ką mes čia..

Nuo Pablo Eskobaro laikų pavojingiausias Pietų Amerikos narkotikų kartelio vadas Gabrielis Kortezas pabėga nuo jį saugančių FBI agentų. Vienintele jo kliūtimi patekti į laisvę tampa ramus, netoli Meksikos pasienio esantis miestelis, kuriame tvarką palaiko kietas šerifas Ovensas. Priešiškai nusiteikęs banditas su savo armija įsiverš į ramybe pulsuojantį miestelį ir sukurs jame tikrą pragarą, kurį kulkomis ir prakaitu teks gesinti parako dar turinčiam šerifui.

Kūrinio vidus

Didžiausias filmo privalumas, kuris lems žiūrovų apsilankymą kinuose, žinoma yra legendos sugrįžimas į didžiuosius ekranus po tokios nemenkos pertraukos, tačiau tai tik iliuzija, nes visgi ne tai čia yra svarbiausia. Filmas savo pašėlusia siužetinės linijos atmosfera prikausto beveik nuo pat pradžių, o jausmas lygiai toks, koks buvo po 2010 metų Roberto Rodriguezo originalaus  „Mačetė“. Visiškai pavažiavęs, nenuilstančio veiksmo ir įtampos kūrinys. Scenarijus banalokas – visa tai, kas rodoma ekranuose, mes jau matėme po šimtą kartų, tačiau būtent jo pateikimas, sujungęs viską, kas geriausia iš senųjų ir naujųjų veiksmo filmų, yra nepakartojamo kokteilio mišinys. Dėka to mišinio žiūrovas gauna kelionę į praeitį, į tuos laikus, kai kumščiai ir raumenys diktavo madas kino ekranuose. Jokios dramos – tikras adrenalino kupinas pasirodymas, skirtas vyrams, na bet nereikėtų nurašyti moterų, gi kinuose dabar retai galima pamatyti „tikrus vyrus“ su geležiniais kiaušiniais, vien tik pudruotus moteriškų bruožų turinčius vyriškos giminės atstovus. Grįžtant prie siužetinės linijos, vienas didžiausių scenarijaus pliusų yra labai puikus scenaristo humoro jausmas, jog kartais nežinai, prie kokio žanro priskirti filmą, ypač senosios mokyklos stiliaus frazės kelia nostalgiją kietoms devyniasdešimtųjų pradžios veiksmo juostoms. Nors filmas ir yra sukurtas iš tam tikrų savo žanro perlų, tačiau jo konstrukcija visgi atrodo šviežiai, neleidžia nuobodžiauti. Filme matome ir „Greitų ir įsiutusių“, „Žmogaus su randu“, „Kieto riešutėlio“ elementus, tačiau pateiktus kitaip. Paminėti reikia ir puikias susišaudymo scenas, primenančiais senus gerus vesternų laikus. Efektyvios mašinų gaudynės, daug kraujo ir brutalių susidūrimų. Visa tai kompensuoja šiek tiek pilkus veikėjus, kurie nors ir kaip nori, bet neįsilieja į aplinką. Pokalbių prasme, ypač dialoguose nuskambėjęs žodis „šūdas“ (shit) yra pavartotas taip dažnai, jog galima galvoti, kad kūrėjai norėjo pasiekti tam tikrą šio žodžio pavartojimo filmuose rekordą, kaip tas dažnai būna su kitu, giminingu jam vulgarizmu. Kiekviena juostos scena neleidžia nuobodžiauti, laiko įtampoje, sukuria didelį pasitenkinimo efektą, kuris dar ilgai jaučiamas išėjus iš kino salės prisimenant ištartas frazes, kurios su laiku irgi taps kultinėmis. Filmas, skirtas puikiam laiko praleidimui, atsijungti nuo realybės, kad peržiūros metu sklindantis nostalgijos jausmas džiugintų žiūrovą, o tai kuo puikiausiai pavyko filmo režisieriui, kuriam galbūt atsidarė durys į Holivudą.

Techninės pusės ypatumai

Visame filme dominuoja kvapą gniaužantys kaskadiniai triukai, prilygstantys vokiškam serialui „Kobra 11“. Sprogimai, pirotechnikos užtaisai, mašinų taranavimas – visa tai puikus juostos elementas, sugebantis vizualiai džiuginti žiūrovo akis. Operatoriaus darbas prisideda prie malonaus vaizdo, jo dėka labai gerai matome pavaizduotą kiekvieno iš personažų mažiausią judesį, o ir kartu vaizdžiai gauname pasitenkinimą detalėmis, kurios irgi svarbios perteikiant senosios mokyklos atmosferą. Dinamiškas garso takelis, kuris sukurtas pagal geriausių praeitų dešimtmečių veiksmo filmų juostų muzikines kompozicijas. Įtampos netgi per daug, ji nepaleidžia nė akimirkai. Visas malonumas, gaunamas iš techninės pusės, nebūtų įmanomas be stipraus garso montažo – jis visgi čia daro patį didžiausią darbą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kalbėti apie aktorinius kai kurių filme pasirodančių žmonių sugebėjimus neverta – ne toks filmo kalibras, bet paminėti kiekvieną iš veikėjų būtina. Ilgai lauktas austrų kilmės aktoriaus, buvusio Kalifornijos gubernatoriaus ir tiesiog „Terminatoriaus“ sugrįžimas yra nepriekaištingas. Akcentas, žvilgsnis, legendinė eisena su šautuvu – tai puikus prisiminimų iš jaunystės bagažas. Arnoldas niekada nepasižymėjo vaidybiniais sugebėjimais, tačiau negerbti šio žmogaus negalima. Susenęs, tačiau vis dar brutalus, gal net labiau nei jaunystėje. Šis jo pasirodymas kažkodėl labai priminė Klintą Eastwoodą, o jeigu geležinis Arnis artimiausiais metais eis panašiu keliu, tai bus galima sakyti, jog „Purvinasis Haris“ gavo puikų pakaitalą. Liūdniausia, jog filme nėra Arnoldo verto priešininko. Pagrindinis juostos antagonistas visiškai tuščias, jokios charizmos, todėl labiau išskirti būtų galima etatinį ekrano blogietį, aktorių Piterį Stormare‘ą. Ne geriausias jo pasirodymas, tačiau bent kiek pagyvina personažų gretas. Mažai ekraninio laiko gauna ir pašėlęs „Jacskassas“ Johnny‘is Knoxville‘is, bet vien ko verta scena su grandininiu pjūklu. Gana geri aktoriai kaip Oskaro laureatas Forestas Whitakeris  bei Rodrigas Santoras visiškai stovėjo šone, lyg jų ir nebūtų filme. Žinoma, kuklus labai žaismingo aktoriaus Luiso Guzmano pasirodymas vertas medalio. Pats juokingiausias optimizmu pulsuojančio personažo atlikimas. Moteriškoji pusė tik papildė scenas savo grožiu, ypač Genesis Rodriguez. Filmas nenukenčia nuo gana pilko kai kurių aktorių pasirodymo, gal net labiau laimi, nes visgi tai Arnoldo šou.

Verdiktas

„Paskutinė tvirtovė“ – tai adrenalinu pulsuojantis senosios mokyklos veiksmo filmų pavyzdys, kurio žaibiškai papasakota siužetinė linija nepaleidžia nuo įtampos nė vienai akimirkai. Perpildytas šmaikščiais juokeliais, brutaliomis scenomis ir puikiu veiksmu filmas yra tobulas buvusio Kalifornijos gubernatoriaus, kultinio Arnoldo Schwarzeneggerio sugrįžimas į kiną.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: