Daily Archives: 2013-01-12

Provokuojantys užrašai / Dans la maison


Premjera: Spalio 10, 2012kinopoisk.ru
Premjera Lietuvoje: Sausio 11, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 105 min.
Žanras: Trileris 
Šalis: Prancūzija
Režisavo: Francois Ozon
Vaidina: Fabrice LuchiniErnst UmhauerKristin Scott Thomas, Emmanuelle SeignerCatherine Davenier

IMDB – 7.5/10

Filmo biudžetas – 12 000 000 $

Siužetas

Šešiolikmetis berniukas apsigyvena klasioko namuose ir svetimo gyvenimo peripetijas išdėsto prancūzų kalbos rašiniuose. Susižavėjęs nepaprastai talentingu jaunuoliu mokytojas pastebi šio didžiulį entuziazmą rašymui. Tačiau berniuko knaisiojimasis po svetimą daržą sukelia grandinę nemalonumų.

Buvaukine.lt sako:

„Fantazija“

Išskirtinis ir visada savo idėjomis provokuojantis prancūzų režisierius Francoise‘as Ozonas, sukūręs puikiausius filmus, kaip 2003 metų dramą „Baseinas“, intymų 2009 metais pasirodžiusį pasakojimą „Pabėgėlė“ bei subtilią komediją „Žmonos maištas“, pristato dar vieną originaliai pateiktą bei turintį individualumo filmą. Nusipelnęs intriguojančios juostos kūrėjas kviečia žiūrovus į klastingą, kupiną visokiausių intymių staigmenų kelionę po jaunojo žmogaus fantazijas, kurios kino mylėtojus prives iki tam tikros ribos tarp realaus ir fikcinio pasaulio užkulisių.

Apie ką mes čia..

Nusivylusiam savo mokiniais ir gyvenimu nelabai patenkintam mokytojui Germanui vėl įsižiebė viltis, kai vyras pamato vieno iš savo klasės berniukų nepaprastą gebėjimą rašyti provokuojančius pasakojimus apie vienos šeimos gyvenimą. Susidomėjęs mokinio talentu, jis kartu su juo pasineria į vis intymesnes pasakojimų gelmes ir praranda laiko bei realybės suvokimą, tačiau tas jam gresia šeimos suirimu, kuri ir taip jau yra ant skyrybų ribos slenksčio.

Kūrinio vidus

Kiekvienas naujas Ozono filmas – tai puiki dovana Europinio kino mėgėjams, todėl tikimybė, jog filmas nepateisins lūkesčių, yra menka. Šiuo atveju galima teigti, jog juosta netgi viršijo užsibrėžtą tikslą – ji nuo puikaus „Baseino“ laikų yra geriausias režisieriaus darbas. Labiausiai žavi puikiai pateikiama siužetinė filmo linija, kuri jau nuo pačios pradžios sugeba sukelti intrigą, o ir visos peržiūros metu ji yra išlaikoma iki pat galo, kuris, atvirai kalbant, tiesiog puikiai pateikiamas žiūrovui. Mes matome dvi istorijos puses – metaforiškai pateiktą veiksmo eigą, kurio kulminacija kalba pati už save, bei realistišką istoriją apie žmonių santykius. Smagu, jog Ozonas leidžia pasirinkti žiūrovui, į ką jam reikia tikėti, todėl po peržiūros kiekvienas sau pasirenka parodytų įvykių tiesą. Žinoma, scenarijus taipogi labai stiprus. Kiekviena scena išdirbta, neša savyje paslėptą mintį, o ir labai aktuali paauglių tematika prisideda prie bendro puikiai pateikiamo intymaus konteksto fono. Aptariama daug gyvenimo aspektų, ypač puikiai išreikšta mintis apie šeimos santarvę bei jos svarbą žmogui, artimų žmonių palaikymas, kuris kartais padeda nepasimesti šiame skurdžiame pasaulyje. Jaunimo pateikimas irgi labai gerai atspindi dabartinę situaciją, jog vyksta ne progresas, o atvirkštinis procesas, kad nėra šviežiai mąstančių jaunų žmonių, kurie bent kiek galėtų save išreikšti kaip individualūs ir aukštesnius siekius turintys žmonės. Netrūksta ir ironijos, sarkazmo, kurie nors ir užslėptomis formomis pateikiami juostos eigoje, bet jie irgi prisideda prie bendro jaunų žmonių problemos paveikslo. Režisierius taip pat bando provokuoti pačia tema, kuri sklinda iš jaunuolio užrašų, tačiau netgi toks kuklus erotiškumo bei intymumo pateikimas padeda filmui persikūnyti į atviresnio, intrigų kupino filmo motyvą. Maloniausia, jog filmo siužetas yra kartu apgaubtas trilerio žanro stiliumi, jaučiama ir įtampa peržiūros metu, ypač dėl kaskart didėjančios jaunuolio fantazijos upės, o tuo pačiu iki juostos galo sunku įsivaizduoti, kuom visgi pasibaigs šis kupinas mistikos kūrinys. Kalbant apie visą turinį apskritai, reikia pripažinti, jog nuo 2011 metų filmo „Pasikalbėkime apie Keviną“  nė vienas filmas neparodė tokio subtilaus paauglių problemų portreto, kaip naujas Francoise‘o Ozono darbas.

Techninės pusės ypatumai

Dramos atmosferą puikiai perteikia du techninės pusės aspektai. Visų pirma, tai jausmingai stiprios kompozitoriaus Philippe‘o Rombi‘o kompozicijos, kurios sukelia labai daug jausmingų akimirkų peržiūros metu. Antru argumentu būtų puikus operatoriaus darbas, iš labai įdomių kampų parodantis juostoje vykstantį veiksmą ir taip perteikiantis scenų esmę. Montažas pačiai istorijai dar labiau prideda vientisumo, kuris labai reikalingas siekiant suvokti režisieriaus paskutinę mintį pasibaigiant filmui.

Aktorių kolektyvinis darbas

Puikiausias pirmojo ryškumo prancūzų aktorių būrys dar labiau sugeba perteikti savo personažų stipriąja pusę. Kaip visada nepakartojama aktorė Kristin Scott Thomas, suvaidinusi nors ir antraplanį vaidmenį, tačiau labiausiai krentanti į akis. Stiprios, nepažabojamos moters pavyzdys, kuris suteikia daug žavesio net ir pačiai juostos atmosferai. Mokytojo Germano personažą įkūnijo prancūzų kino grandas Fabrice‘as Luchinis, kuris gal šiek tiek šaltokai atrodė savo ekraninės žmonos fone, bet mokytojo atvaizdas tikrai puikiai pateikiamas, ypač perteikiant jo kasdienybę mokyklos scenose. Puikios scenos, parodančios, kiek daug moralinių nepatogumų iškenčia pedagogai dėl mokinių riboto intelekto. Jaunasis filmo herojus Ernstas Umhaueris, tiesą sakant, nė kiek nenusileido savo vyresniems ir patyrusiems kolegoms, tuo labiau, jo pateiktas Klodas išsiskyrė savo individualumu, turėjo charizmą, buvo išskirtinis. Vertas paminėjimo ir Denisas Menochetas, suvaidinęs Artolių šeimos galvą. Įdomus ir visapusiškai šarmingas personažas.

Verdiktas

„Provokuojantis užrašai“ – tai neabejotinai vienas geriausių žinomo prancūzų režisieriaus Francois‘o Ozono darbų, kuris savo pateikimu intriguoja, suteikia malonumą, šokiruoja bei kartu nuteikia keisčiausioms mintims po peržiūros, ypač dėl metaforiškai pateikiamos siužetinės linijos pusės. Puikaus kūrybinio kolektyvo darbo vaisius su kiekviena rodoma akimirka vis labiau įtraukia ir nepaleidžia žiūrovo iki galo, o tai užtikrintai vienas didžiausių juostos privalumų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Kietašikniai / Movie 43


Premjera: Sausio 25, 2013Movie 43
Premjera Lietuvoje: Sausio 11, 2013
Kino platintojas: Incognito Films
Indeksas: N16
Trukmė: 100 min.
Žanras: Komedija 
Šalis: JAV
Režisavo: Patrik ForsbergElizabeth BanksBrett RatnerSteven BrillSteve Carr ir kt.
Vaidina: Emma StoneHugh JackmanGerard ButlerNaomi WattsKate WinsletHalle Berry

IMDB – 6.5/10

 

Siužetas

Tarpusavyje susietų trumpametražių filmų serija apie tris vaikus, kurie naršo interneto gelmėse bandydami rasti labiausiai uždraustą filmą pasaulyje.

Buvaukine.lt sako:

„Punšas, šūdas, leprikonai“

Dvylika puikių ir žinomų komedinio žanro kino kūrėjų, tarp kurių kultinės 1994 metų komedijos „Bukas ir bukesnis“ režisierius Peteris Farrelly‘is, žinoma Holivudo aktorė Elizabeth Banks bei „Piko valandos“ tėvas Brettas Ratneris, pristato pačią vulgariausią, nepadoriausią, skandalingiausią dešimtmečio komediją, po kurios peržiūros kino mylėtojai privalės išeiti su šokiruotomis veido išraiškomis. Dvylika skirtingų, tačiau kartu labai artimų istorijų žiūrovus privers pakraupti nuo iki šiol nematyto masto scenaristų fantazijos, kuri savo originalumu visais įmanomais būdais neabejotinai perlenks amoralumo lazdą.

Apie ką mes čia..

Paaugliai, norėdami atkeršyti savo jaunesniam draugui, sugalvojo jam iš pirmo žvilgsnio visai nekaltai atrodančią išdaigą, tačiau vis labiau įklimpdami į sąmokslą vaikinai net nenutuokia, jog jų laukia pragaras. Ieškodami paslaptingo „43 filmo“ kopijos draugai pamato neleistinus įrašus, kurie galų galiausiai juos priveda prie bedugnės krašto.

Kūrinio vidus

Kiekvienas dešimtmetis atneša naujas tendencijas į visus kino žanrus, tačiau komedijos atžvilgiu viskas progresuoja greičiau, nes keičiasi žmonių pasaulėžiūra, o moralumo ribos tampa vis mažesnės. Devintame dešimtmetyje turėjome malonumą stebėti „Porkio“ trilogiją, vėliau atėjo skandalingo „Amerikietiško pyrago“ eilė, tačiau net ir toks žemas moralės lygis nesustabdo fantazija alsuojančių kino kūrėjų pateikti dar nepadoresnį produktą. Dvylika istorijų įvairiomis gyvenimiškomis temomis, tačiau tik kelios iš jų gana tikroviškai atspindi žmonių kasdienybės realybę. Daugelis kiekvieno pasakojimo idėjų neabejotinai pasisemtos iš genialaus ir kartu amoralaus „Pietų parko“, tačiau ten kiekvienas pokštas atspindi Amerikos visuomenę, o čia bandyta tiesiog su vis labiau žiauresniu kadru pašlykštinti žiūrovą. Pasakojimas prasideda gana juokingai, duoda vilties, jog tuoj bus galima išvysti beprotiškai šaunią komediją, tačiau prasidėjus pirmajai istorijai bei pamačius netipinį personažo pateikimą mintyse skraido vien tik šoko ir nesusipratimo atvaizdas. Antra istorija dar labiau viską komplikuoja, nes atrodo, lyg stebėtume populiaraus ir kontraversiškai įvertinto 2011 metų filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ parodiją. Žinoma, pasirodžius trečiam pasakojimui apie „kakojimą“ tampa aišku, jog su kiekvienu nauju epizodu filmas taps vis šlykštesnis, nesuteiks jokio malonumo, o privers užsidengti akis nuo tokio tuščio darbo vaizdo. Vienas geriausių epizodų, kuris puikiai išreiškia mintį, yra priešpaskutinė scena apie juodaodžius ir jų rasistines problemas krepšinio aikštelėje. Gana taiklus rasinis apibudinimas, kuris netgi priverčia susimąstyti apie krepšinį ir kokiu jis tapo nuo tų pavojingų kitų rasių atstovams šešto dešimtmečio laikų. Gyvenimiškų scenų taipogi netrūksta, ypač taikliai pavaizduotos pirmos mergaitės mėnesinės būnant vyrukų kompanijoje, tačiau neapsieita ir be visiškai nieko vertų momentų. Juosta savo pateikimu netgi priminė šiokią tokia paralelę su puikiu Setho McFarleino komediniu projektu „Tedis“, bet ten humoras yra subtilus bei juokelių mintys išreikštos prasmingai. Parodijos atžvilgiu, vienas taikliausių momentų, kurį reikia paminėti, tai super didvyrių pasirodymas. Išjuoktas ir Betmenas, ir Supermenas ir kiti, kaip bebūtų keista, DC komiksų visatos herojai. Filmas visgi turi vieną šviesią medalio pusę – reklamas. Išraiškingos tamponų reklaminės kompanijos  kūrėjai turi tiesiog didžiuotis savo darbu – jis nepriekaištingas. Juokingų siužetinės linijos scenų irgi netrūksta, tačiau jeigu nusiteiksite pamatyti vertą dėmesio ir juoko komediją, gali laukti didelis nusivylimas, nes humoras yra orientuotas labiau į amerikiečių visuomenę nei į konservatyvius Lietuvos piliečius.

Techninės pusės ypatumai

Pasigirti techniškai geru turiniu filmas tegali vien tik garso takeliu, kuris meistriškai parinktas kiekvienai scenai, tačiau operatoriaus darbas yra tragiškas. Kiekvienai istorijai pasamdytas vis kitas kameros specialistas sukuria labai nestabilų, nevientisą vaizdą, kuris tiesiog erzina akis. Montažas užtat gana neblogai pateikiamas, scenos viena su kita įdomiai susijungia sudarydamos tam tikrą vieno stiliaus vaizdą, tačiau kaip bebūtų gaila, filmas nuo to nepagerėja.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausia filmo mįslė – aktoriai. Kaip galima privilioti tokio kalibro vaidybos meistrus į tokią niekingą komedinio žanro pašaipą? Yra tik vienas vienintelis logiškas atsakymas – draugystė su kūrėjais. Visgi netgi ir draugystė turi tam tikras ribas, nes matyti taip ekrane pažemintą Hughą Jackmaną yra liūdnas bei neskoningas vaizdas. Oskaro laureatai bei Kino Akademijos nominuoti aktoriai kaip Halle Berry, Kate Winslet, Naomi Watts, Uma Thurman, Emma Stone bei Terrence‘as Howardas tiesiog pažemina save tokiu neskoningu pasirodymu, o ir jų autoritetas bežiūrint į ekraną pamažu krenta. Galima teigti, jog jiems visiems tai didėlė juoda karjeros dėmė.

Verdiktas

„Kietašikniai“ – tai nepadoriausia pastarojo dešimtmečio juosta, kuri nepasižymi originalumu, neturi savyje jokios minties, yra šlykščių antrarūšių komedijų hibridas. Filmas, kurio kūrėjai priviliojo gausybę A klasės aktorių, iš kurių smagiai pasityčiojo, o tuo pačiu spjovė į veidą žiūrovams pateikdami šlykščius ir labai nejuokingus vaizdus.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 1/10

Techninė juostos pusė – 4/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10

Bendras vertinimas: 3/10


Gangsterių medžiotojai / Gangster Squad


Premjera: Rugsėjo 7, 2012Gangster Squad
Premjera Lietuvoje: Sausio 11, 2013
Kino platintojas: Acme Film, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 113 min.
Žanras: Kriminalinis, trileris, veiksmo
Šalis: JAV
Režisavo: Ruben Fleischer
Vaidina: Josh BrolinRyan GoslingEmma StoneSean Penn, Giovanni Ribisi

IMDB – 7.3/10
RottenTomatoes – 32/100
Metacritic – 40/100

Filmo biudžetas – 75 000 000 $

Siužetas

Los Andželas, 1949. Slaptas policijos pareigūnų būrys, vadovaujamas dviejų ryžtingų seržantų, dirba išvien, kad nuverstų negailestingą gangsterių karalių Mikį Koeną, kuris valdo visą miestą.

Buvaukine.lt sako:

„Angelų miesto sergėtojai“

2009 metais režisierius Rubenas Fleischeris su savo originaliąja juodąja komedija „Zombių žemė“ pateikė Holivudui labai rimtą pareiškimą dėl išskirtinio kino kūrėjo naujoko vardo. Po kelių metų su ta pačia kūrybine komanda jaunas režisierius sukūrė ne tokį sėkmingą komedinį projektą „30 minučių arba mažiau“, o šį sykį šmaikštus kūrėjas pristato visiškai kitokio pobūdžio juostą apie senai praėjusias gangsterių dienas. Stilingai pateikdamas gana pasiilgtą mafijos temą, režisierius tikisi sugrąžinti į kino ekranus išalkusius gangsterių ir kulkų mėgėjus bei surengia tikrą veiksmo šou, kuris visiškai kitokiu kampu pateiks labai aktualią kriminalinę penktojo Amerikos dešimtmečio padėtį.

Apie ką mes čia..

Į Los Andželą atsikrausčius Mikiui Koenui miestas tapo kariniu veiksmo poligonu. Visi konkurentai, visi žmonės įbauginti tokio lygio nusikaltėlio, kuris po labai trumpo laiko savo rankose turi visą miesto nusikalstamą pasaulį. Policija, teisėjai, meras papirkti, o padoriems žmonėms tenka susitaikyti su atėjusiu blogiu. Tačiau ne visi miesto teisuoliai bijo įsibrovėlio. Organizuota „gangsterių medžiotojų“ grupė visais įmanomais būdais pradės negailestingą kovą su pačiu žiauriausiu kada nors buvusiu Angelų miesto nusikaltėliu.

Kūrinio vidus

Ilgai lauktas gangsterinės tematikos filmas gali tapti dideliu žanro mėgėjų nusivylimu arba puikiausia pramoga veiksmo juostų gerbėjams. Filmas neabejotinai turi daugiau tamsių nei šviesių akimirkų, tačiau didžiausia jo problema yra scenarijuje. Filmas neturi jokios struktūros, nors visgi jo pateikimas labai primena 2007 metų Ridley‘o Scotto „Amerikos gangsterį“, tik su mažiau atidirbta siužetine didelį potencialą turinčia tema. Veiksmas vyksta penktojo dešimtmečio pabaigoje, ir įdomu tai, jog visą pamatyta vaizdą neoficialiai galima sulyginti su 1997 metų filmo „Los Andželo paslaptys“ priešistore, nes juosta prasideda būtent Mikio Koeno sučiupimu. Žinoma, šis filmas neprilygsta tokio lygio juostai, tačiau jeigu atmosfera butų pateikiama retro stiliumi, būtų malonesnis  nusiteikimas peržiūros metu. Dėl atmosferos – ji per daug moderni ir primena Michaelo Manno 2009 metų „Visuomenės priešų“ stilistiką, todėl, atvirai kalbant, šis naujas filmas neturi jokio individualumo, o yra sulipdytas iš kelių neblogų panašios tematikos juostų dalių. Filmo siužetinės linijos minusai dar ir tai, jog pateikiama labai daug personažų, nors kaip ir esminiai yra pats miesto blogis Koenas bei pareigūnas Omara. Tačiau labiausiai suerzina tai, jog apie jų praeitį, ypač apie Mikio imperijos susikūrimą, nepasakyta beveik nieko, ir kas juokingiausia, scenaristai matyt norėdami pateikti  kuo efektingesnius gangsterio pasirodymus ekrane jo biografiją iškraipė kaip tik galėjo. Žinoma, atmetus visus niuansus apie netikslią biografiją bei bedvasį penktojo dešimtmečio Los Andželą ir pasižiūrėjus tik kaip į veiksmo trilerį, tai gana efektingas ir nenuobodus darbas. Nemažai adrenalino ir puikiausių gaudynių scenų, ironiška, bet viskas priminė Mafijos 2 žaidimą, todėl kiekviena scena prilygo eilinei populiarios kompiuterinės pramogos misijai, tik pateiktai kvapą gniaužančiu būdu. Nesuprantama ir meilės tema, kuri puikiai tiktų juostai, jei tai būtų biografinė vieno ar kito personažo drama, bet veiksmo filmui per daug saldžiai atrodė tas meilus vaizdas. Prie viso to nepritrūksta ir smurto, labai brutalaus smurto, nors visgi maloniai nuteikia parodyti kraupūs vaizdai, kurie bent kiek atspindėjo Koeno politiką. Galima teigti, jog filmo veiksmas kaip greitai prasideda, taip greitai ir pasibaigia – nenuobodžiai, tačiau tai juosta be išliekamosios vertės, kuri po peržiūros neilgam sugebės pasilikti atmintyje. Stilingas, tačiau tuščias vidumi darbas, kuris gal ir būtų žymiai geresnis, jeigu kūrėjai neperdarytų bei neištrintų esminės scenos dėl liepos mėnesio tragedijos, kuri įvyko „Auroros“ mieste.

Techninės pusės ypatumai

Vizualiai juosta gal ir neparodo nieko naujo, nes, kaip buvo minima anksčiau, viskas priminė „Visuomenės piešus“, tačiau dėka Oskarais apdovanoto operatoriaus Diono Beebe‘io darbo efektingos ir kvapą gniaužančios gaudynės bei jų puikus pateikimas yra didžiausias viso filmo variklis. Gaunama didžiulė adrenalino dozė, o iš puikiausių rakursų pateikiami vaizdai stilingai papildo labai daug siužetinių spragų. Garso takelis žvalus, nors kartais kelios pagrindinės kompozicijos labai priminė „Matricos“ motyvą, tačiau tai suprantama, visgi čia „Warner Bros.“ kurtos juostos. Netrūksta specialiųjų efektų, ypač į akis krenta populiarusis „slow motion“ efektas, o ir sprogimai kartais nelabai natūraliai atrodo. Gaila, jog potencialaus hito efektingesnę dalį sudaro vaizdai, o ne turinys.

Aktorių kolektyvinis darbas

Puikiausias talentingų aktorių pulkas gal šiek tiek prašovė suvaidindamas tokioje vidutinėje juostoje, tačiau be jų pasirodymo būtų dar liūdnesnis bendras vaizdas. Nors ir koks talentingas yra Ryanas Goslingas, tačiau šioje vietoje Josho Brolino ir Seano Penno personažai leido jam pailsėti jų spindulių šešėlyje. Gana brutalus Josho vaidintas detektyvo Omaro personažas labai taikliai perteikė anų laikų nekorumpuotą policijos pareigūną, ypač kalbant apie jo akimis matytą gyvenimo filosofiją. Pagrindinis antagonistas, kurį įkūnijo unikalaus talento Seannas Pennas, buvo visos juostos pažiba, o ir grimas padarė savo – sunku jį iš pirmo žvilgsnio atpažinti kadruose. Tiek daug energijos, veržlumo galima pamatyti tik 2003 metų Oskariniame Clinto Eastwoodo filme „Mistinė upė“. Vienas iš ekrano talentų, auksinis naujos aktorių kartos atstovas Ryanas Goslingas nors ir kaip stengėsi prilygti seniems savo kolegoms, tačiau jam buvo sunku. Visiškai ne jo tipažo personažas, kuris tik estetiškai papildo kadrus tuštybe, o ir kartu komercinis kūrėjų ėjimas, sugebantis privilioti į ekranus aktoriaus gerbėjas. Maloniai atrodo ir kiti antraplaniai aktoriai kaip Giovannis Ribissis, Anthony‘is Mackie‘is ar Nickas Notle‘is su seniai ekranuose matytu Robertu Patriku. Šiek tiek liūdna už moteriškąją pusę, nes ją paliginti vidutiniškai atstovavo Emma Stone. Neįdomus, šaltas personažas. Visgi derėtų padėkoti visam kolektyvui, jog suteikė bent kiek laimės peržiūros metu.

Verdiktas

„Gangsterių medžiotojai“ – tai labai efektingas veiksmo plane filmas su puikiausiomis, adrenalino kupinomis scenomis, tačiau prasto scenarijaus ir labai neatidirbtos siužetinės linijos dėka jis tampa dar vienu nelabai pasisekusiu unikalios savo galimybėmis gangsterių temos vidutinioku. Juosta, kuri tiesiog panaši į kompiuterinį žaidimą, neturinti gilesnės minties, apart tiesioginio misijų vykdymo iki finalinio boso sunaikinimo.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 4/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 6/10

%d bloggers like this: