Daily Archives: 2013-01-05

Baimės įlanka / The Bay


Premjera: Sausio 1, 2011The Bay
Premjera Lietuvoje: Sausio 4, 2013
Kino platintojas: Garsų Pasaulio Įrašai, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 84 min.
Žanras: Fantastinis, siaubo, trileris
Šalis: JAV
Režisavo: Barry Levinson
Vaidina: Christopher DenhamKristen ConnollyMichael BeasleyAndy StahlJonathan Hart

IMDB – 5.5/10
RottenTomatoes – 77/100

Filmo biudžetas –  500 000 $

Bendros pajamos – 30 668 $

Siužetas

Mažame JAV rytų pakrantės miestelyje įvyksta ekologinė katastrofa. Miestelio valdžia į viską numoja ranka, tačiau netrukus siaubingas užkratas paliečia pirmąjį žmogų, o iš vandenyno gelmių į miestelį pradeda veržtis keisti padarai.

Buvaukine.lt sako:

„Epidemija“

Nusipelnęs kino pasauliui režisierius Barry‘is Levinsonas, sukūręs kultinius filmus, kaip 1987 metų karinė komedija „Labas rytas, Vietname“, oskarinį, nepriekaištingą 1988 metais pasirodžiusi šedevrą „Lietaus žmogus“, kriminalinę dramą apie stilingą nusikaltėlį „Bagsį“ bei kontraversišką 1996 metų dramą „Pragaro virtuvės vaikezai“, pristato žiūrovams sau nebūdingo žanro projektą. Pasinaudojęs itin populiaria pseudo dokumentinio stiliaus filmavimo būdo technika, kino grandas kviečia pasinerti į labai pavojingą kelionę po miestą, kuriame įvyko siaubingi dalykai, kuriuos iki šių dienų nuo žmonių slepia valdžia.

Apie ką mes čia..

Vieno miestelio įlankoje užsiveisia parazitų būrys, kuris mirtinai užkrečia vietos gyventojus, ir vos per kelias paras trečdalis žmonių miršta siaubingose kančiose. Žmonės bando prisiskambinti specialiosioms tarnyboms, filmuoja ir kelia į internetą kraupią medžiaga, tačiau ar jiems pavyks prisišaukti pagalbos, nežinia, nes net ir valdžia yra atsukusi nugarą šiai biologinei katastrofai.

Kūrinio vidus

Tendencija kurti pseudo dokumentinio stiliaus juostas jau yra gana įprastas reiškinys kinematografijoje, gal netgi jau ir pabodęs, nes per keletą metų jau tiek eksperimentavo visokiausi kino režisieriai, jog dabar atrodo, lyg nebūtų jokių idėjų sukurti kažką naujo. Matėme ir egzorcizmus, filmuotus buitiškai, kas turėjo sukelti tikrą siaubą žiūrovui, galėjome stebėti ir vaikinų, virtusių į super didvyrius, žūtbūtinius mūšius, monstro invaziją į Niujorką ir net jaunimo vakarėlį, sukėlusį ant kojų visą rajoną, o kas juokingiausia, jog kai kurios juostos tikina, jog tai yra sukurta pagal tikrus įvykius. Šiuo atveju Barry‘is Levinsonas pasinaudojo abejais būdais ir to dėka gauname dokumentinio pobūdžio filmą, kuris pasakoja apie tikrus įvykius, kurie yra taip užslaptinti, jog net valdžia atsisako nuo komentarų. Juokai juokais, tačiau tema parinkta itin aktuali, nes visgi dėl jūrų taršos žmonės sugeba kenkti sau, o iš susidariusių blogų sąlygų pradeda plisti naujos mirtinos ligos, todėl stebėti naujos ligos plitimą yra gana įdomu. Kaip ir teigia pati tematika, filmą gal ir būtų galima priskirti prie mokslinio žanro, tačiau dėl įtampos, o ypač dėl šiurpių vaizdų, sukeliančių ne baimę, o šleikštulį, galima suteikti jam ir psichologinio pobūdžio. Dramos kaip ir nėra, nors žinoma, žmonės miršta, bet peržiūros metu kažkodėl nesijaučia gailestis jiems, matyt atmosferą gadina kraupūs deformuotų ir pūliuojančių kūnų vaizdai ekrane. Kartu prie to prisideda ir ne itin meistriškai pateikiama siužetinė linija, kuri nėra vientisa, daug istorijų, daug personažų, tačiau jie visiškai neįdomūs, tušti, pilki. Dialogai neįtraukiantys, kiekviename žodyje matosi dirbtinumas, keli juokeliai gal šiek tiek sugeba pagyvinti atmosferą. Vienintelis filmo pliusas, kuris yra pastebimas visos juostos metu, tai neapsakomai žiauraus valdžios abejingumo parodymas. Puikiai sužaista vyriausybės tarnautojų elgesiu, nes kaip bebūtų, tačiau visiška tiesa, jog tikėtis pagalbos iš aukštų pareigūnų nereikia, o ir galų galiausiai, valdžia vis tiek bandys nuslėpti tiesą nuo žmonių. Vertinat šią juostą, tai bene vienas blogiausių savo žanro pavyzdžių, nes visiškai neužkabina nei viena scena, nėra jokio malonumo stebėti pūslėtus žmonių kūnus.

Techninės pusės ypatumai

Techninė juostos pusė labai skurdi, visiškai jokio papildymo bendram fonui. Garso takelis juostos kūrėjams neegzistuoja. Operatoriaus darbas priartina prie realybės, tačiau keliose vietose susimauna ir nesugeba detaliai perteikti visų scenų, o kas liūdniausia, jog pastebimas vienas filmavimo būdas, nors kameras laiko keli personažai ir jie visiškai kitaip filmavo, jeigu įsižiūrėsime. Vizualiniai efektai yra, juokingai gal skamba, tačiau keliose vietose pasinaudota ir kompiuterinių technologijų pagalba.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvo darbas šiuo atveju labai primena 2009 metų mistinio trilerio „4-asis lygmuo“ vaizdą, nes kaip ir visos juostos metu kalbama apie autentiškas vaizdajuostes, tai įsižiūrėjus matome kelis labai jau žinomus veidus, bet atmetus šį mažą nesusipratimą, galima teigti, jog filmo personažai pasirodo gana tvirtai ir įtikinamai atliko savo darbą. Daug personažų, bet būtų galima paminėti vieną Kether Donouhe, kuri dažniausiai pasirodo kadruose. Žiūrint į ją jaučiama baimė, bet ne daugiau, matosi šioks toks chaosas akyse, šokas, nesuvokimas, kas dedasi aplinkui, matyt taip perteiktas personažas labiausiai apibūdintų kiekvieną žmogų, kuris susidurtų su tokia tragedija.

Verdiktas

„Baimės įlanka“ – tai neįtraukianti kelionė po epidemijos apimtą miestelį, be intrigos, be papildomų emocijų, su šlykščiais susirgusių žmonių vaizdais ekrane. Filmas, kurio nekaip nepriskirsime prie A kategorijos darbų. Filmas, parodantis, jog ir geriausi kino meistrai sugeba nusiristi sukurdami tokius neskoningus darbus. Silpna juosta, kuri nusipelno tiesiog atkeliauti į DVD lentynas, o ne gastroliuoti po didžiuosius kino ekranus visame pasaulyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10

Techninė juostos pusė – 2/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10

Bendras vertinimas: 4/10

Su Naujaisiais, mamos! / S Novim godom, mami!


Premjera: Gruodžio 27, 2012S Novam Godam, Mami
Premjera Lietuvoje: Sausio 4, 2013
Kino platintojas: Top Film Baltic
Indeksas: V
Trukmė: 90 min
Žanras: Komedija
Šalis: Rusija
Režisavo: Artyom AksyonenkoSarik AndreasyanDmitriy Grachev
Vaidina: Elizaveta BoyarskayaMaksim MatveyevAgnia DitkovskitePavel VolyaAlain Delon

IMDB – 6.5/10

Filmo biudžetas – 2 000 000 $

Siužetas

Juokingi ir liūdnoki, jaudinantys, lyriniai ir komiški pasakojimai apie mamos ir vaiko santykius, nepaisant amžiaus.

Buvaukine.lt sako:

„Mamos – didžiausia dovana gyvenime“

2012 metų kovo mėnesį pasirodęs kino almanachas „Mamos“ sukėlė tikrą furorą ir privertė žiūrovus pagauliau pasidžiaugti tikrai nuostabia rusiška komedija visai šeimai. Po didelės finansinės sėkmės net nekilo jokių abejonių, kad pavasarinio hito kūrėjai vėl pasistengs grąžinti mus į kino sales stebėti visokiausias juokingas žmonių peripetijas mamų tema. Scenaristų dėka šį sykį atsisakoma aštuonių simbolinių istorijų, o vietoj jų pristatomi penki nuotaikingi, širdį spaudžiantys, šmaikštūs ir be galo šilti pasakojimai, kuriuos suvienija tas magiškas žodis – mama.

Apie ką mes čia..

 Kažkas turi darbščią mamą, kuri per karjeros darymą nepastebi savo atžalos. Kažkas svajoja apie apkabinimą, šeimą, bei artimiausią žmogų, kad galėtų pasakyti jam, jog myli. Vieni stengiasi dėl mamų, kiti meluoja joms apie savo veiklas, tačiau kad ir kaip bebūtų, mamos lieka mamomis. Todėl šios penkios šiltos viena su kita susijusios istorijos artimiausius žmones suvienys tarpusavy, leis pajausti tikrą motinišką meilę bei padės suvokti, kokią svarbą kiekvienam iš jų turi artimiausias gyvenime žmogus – mama.

Kūrinio vidus

Tęsiant tradiciją švenčių progą pasirodo nauja rusiška komedija, tačiau galima laisviau atsidusti, nes šį kartą tai ne koks perdirbinys ar perpildytas nepadoriais juokeliais apie antrą galą filmas – tai puikaus pavasarinio hito antras dublis. Tokia plati sąvoka kaip mama ir tiek gyvenimiškų istorijų galintys papasakoti juostos prodiuseriai sukuria aplink save labai teigiamą aurą, nes visos juostos metu vyrauja rami ir nuoširdi atmosfera, nėra jokių nukrypimų į vulgarumą, todėl filmas yra skirtas visai šeimai, tuo labiau, kad kiekvienos papasakotos istorijos pabaigoje pastebimas puikus moralas. Galima teigti, jog viena ilga juosta susideda iš trumpesnių epizodų, kuriuos taipogi galima vadinti filmais. Kiekvienos istorijos siužetinė pasakojimo linija yra puikiai pateikiama, nėra nuobodžių epizodų, veiksmas liejasi laisvai. Brandžiausi ir labiausiai sukrečiantys vaizdai gaunami iš „Į Paryžių…“ istorijos, kurios herojai atskleidžia labai pozityvų vaizdą mamos tematika, o tuo labiau, jog niekada nereikia pamiršti savo artimiausio žmogaus, suteikti laimės bent akimirkai, sugebėti atsikratyti visų rūpesčių ir rasti laiko žmogui, kuris pagimdė, augino, mokino gyventi. Antras pagal svarbą pasakojimas „Violončelininkas“  yra apie tam tikrą situaciją ir ribą tarp mamos ir vaiko, ypač, kai vaikas nenori liūdint savo mamos, meluoja ir apsimeta, jog jam viskas gerai. Visgi tos scenos labai primena gana neblogą 2009 metų  juostą „Viskas normaliai!“, sukurtą panašiu principu, netgi suteikiamas penas apmąstymams, nes, reikia pripažinti, nemažai žmonių taip daro. Kitos trys istorijos apie draugystę, svajonę, nuoskaudas, tačiau jose nėra tokio stiprumo, kad žiūrovas personažų pavaizduotose portretuose sugebėtų pajausti tikrą dramą. Filmo dialogai nėra perpildyti nereikalingomis replikomis, o kai kurių veikėjų išsakomos frazės priverčia juoktis iki ašarų, vien prisiminus Gošą galima net ir po peržiūros nusišypsoti. Pačių juokingų scenų ne taip ir daug, bet atsižvelgiant į bendrą sukurtą vaizdą bei penkias neapsakomai šiltas istorijas galima teigti, jog po tokių darbų rusų kinematografija ateityje galbūt ir gali šiek tiek atsigauti, svarbu, jog einama teisinga kryptimi, nutolstant nuo holivudinių standartų, kurie jau visur valdo rusišką kinematografiją.

Techninės pusės ypatumai

Filmo operatoriaus darbas suteikia daug įspūdžių, nes sugebama pastebėti Kalėdine nuotaika nusiteikusius miestus, o detaliai pavaizduotos vietos dar labiau virpina širdį. Puikiai parinktas garso takelis, kuris sugeba perteikti kiekvienos istorijos atmosferą, ypač prancūzų dainos Paryžiaus scenose. Šventinės dekoracijos neatsiejama šio šilto filmo dalis, visgi reikia pripažinti, kad rusai labai artimi mūsų šaliai, atrodo, lyg stebėtume mūsų valstybės Kalėdinę karštinę.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prie filmo sukūrimo prisidėjo jaunos kartos rusų aktorių komanda, iš kurios keli žmonės yra itin populiaraus „Comedy Club“ rezidentai. Labiausiai galima išskirti puikų Dmitrijų Vasiljevą bei Pavelą Volią, kurie su savo personažais susidorojo gana profesionaliai, suteikė dramatizmo, tikroviškai pavaizdavo emocijas. Garikas Charlamovas buvo juostos humoro pusės pažiba, vien jo veido išraiška ko verta – pasižiūri į jį ir jau norisi juoktis. Moteriška pusė nėra tokia šviesi kaip stipriosios lyties atstovų. Labai jau medinė Elizavetoso Bojarskos ir Ekaterinos Vilkovos vaidyba trukdė peržiūros metu – visai neįtikinamai suvaidinti personažai, lyg žmonės be jausmų, be širdies. Tik viena vienintelė Ekaterina Klimova sugebėjo kažką padoraus parodyti bei nesugadinti scenų. Visą rusų žvaigždyno pasirodymą vainikavo trumpas, bet efektingas moterų numylėtinio, prancūzų kino legendos Aleno Delono pasirodymas ekrane. Seniai didžiuosiuose ekranuose matytas širdžių ėdikas sukelia labai daug prisiminimų ir nostalgijos iš tų dienų, kai jo filmai karaliavo mūsų šalies kinuose.

Verdiktas

„Su naujaisiais, mamos!“ – tai puiki kino dovana švenčių proga, suteikianti labai daug optimizmo, šilumos, nuoširdumo, nuotaikos. Filmas apie svarbiausią žmogų mūsų gyvenime, propaguojantis gėrį, sukeliantis šypseną ir suteikiantis mažos vilties, jog galbūt kažkada rusų kino kūrėjai žiūrovus džiugins būtent tokiais nuoširdžiais darbais, perpildytais tik pačių geriausių jausmų.

Scenarijus ir siužetinė linijos pateikimas – 8/10

Techninė juostos pusė – 8/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas – 8/10

 

Vargdieniai / Les Misérables


Premjera: Gruodžio 25, 2012Les Miserables
Premjera Lietuvoje: Sausio 4, 2013
Kino platintojas: Forum Cinemas, UAB
Indeksas: N13
Trukmė: 157 min.
Žanras: Drama, Trileris, Romantinis, Miuziklas 
Šalis: Didžioji Britanija
Režisavo: Tom Hooper
Vaidina: Anne Hathaway, Hugh JackmanAmanda Seyfried, Russell CroweHelena Bonham Carter

IMDB – 8.2/10
RottenTomatoes – 70/100
Metacritic – 63/100

Filmo biudžetas – 61 000 000 $

Bendros pajamos – 190 057 672 $

Apdovanojimai:

Golden Globe 2012

  Geriausias filmas (komedija ar miuziklas)
  Geriausias aktorius (komedija ar miuziklas) – Hugh Jackman
  Geriausia antrojo plano vaidmens atlikėja – Anne Hathaway
  Nominacija už geriausią dainą – „Suddenly“

 

Academy AwardGeriausia antraplanė aktorė – Anne Hathaway
Nominacija už geriausią filmą 
Nominacija už geriausią aktorių – Hugh Jackman
Nominacija už geriausią dainą – „Suddenly“

 

British Academy Film AwardGeriausia antraplanė aktorė – Anne Hathaway
Nominacija už geriausią filmą
Nominacija užgeriausia Britišką filmą
Nominacija už geriausią aktorių – Hugh Jackman
Nominacija už geriausią operatoriaus darbą – Danny Cohen

 

Siužetas

XIX amžius. Prancūzija. Jean’as Valjean’as už pavogtą duonos kepalą patenka už grotų, bet nusikaltimas per menkas laikyti vyrą kalėjime, todėl jam suteikiama malonė ir šis paleidžiamas į laisvę. Suvokęs, kad nusikaltėlio duona jam nepriimtina, Jean’as nusprendžia pabandyti susikurti naują gyvenimą, tačiau jam per petį žvalgosi nerimstantis ir menkiausio Jean’o kluptelėjimo laukiantis inspektorius Javert’as.

Buvaukine.lt sako:

„Prancūzų laisvė“

Britų kilmės oskarinis režisierius Tomas Hooperis po didingo 2010 metų triumfo Kino Akademijos apdovanojimuose su savo nepriekaištingai žaviu ir finansiškai pelningu projektu „Karaliaus kalba“ grįžta su dar ambicingesniu filmu, kuris, be abejo, stos į kovą dėl geriausios metų juostos vardo. Po net penkių metų pertraukos nuo stulbinančio Timo Burtono „Svynio Todo: demoniško Flyto gatvės kirpėjo“, nusipelnęs britų kinematografistas grąžina į didžiuosius ekranus miuziklą. Pagal nemirtingąjį Viktoro Hugo romaną pastatytas filmas privalės prikelti visus šio nekasdienio žanro gerbėjus bei leis susipažinti su visai kitokia žinomos knygos vizija nei iki šiol.

Apie ką mes čia..

Nuteistas už duonos kepalo vagystę, Žanas Valžanas atsisėda už grotų devyniolikai metų. Sunkios ir varginančios dienos bėga ir vyras supranta, jog privalo pakeisti savo gyvenimą, kai tik bus paleistas į laisvę. Vėliau sukrovęs ganėtinai nemenką turtą, jis pradėjo rūpintis ir padėti žmonėms, tačiau jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia, kai jis prisiima atsakomybę už mirštančios prostitutės dukros globą. Mergaitė auga meilėje ir prabangoje, tačiau vieną lemtingą dieną Žaną atpažįsta atkaklus pareigūnas Žavertas, kuris trokšta keršto, todėl ramus gyvenimas vėl apleidžia Žano namus – jis dabar turi kovoti dėl visko, kas jam brangiausia šiame gyvenime.

Kūrinio vidus

Iš pradžių reikia padėkoti režisieriui, jog jis nesivaržo ir bando save vis naujuose kino žanruose, o tuo labiau, kad pradėjo imtis tokios stiprios knygos ekranizacijos. Reikia pripažinti, jog viso filmu metu matosi Tomo Hooperio braižas, stilius, kurį jis jau seniai yra įvaldęs ir kuris seka jo pėdomis nuo vienos juostos iki kitos. Šiek tiek pasaldintas vaizdas iš dalies gadina Viktoro Hugo knygos atvaizdą ekrane, tačiau atsižvelgus į tai, jog čia miuziklas, tokios švelniau režisieriaus interpretuotas scenos tik į naudą visam projektui. Žinoma, nereikia pamiršti dar ir to, jog pati juosta labiau buvo orientuota kaip Brodvėjaus miuziklo ekranizacija nei tiesioginis knygos perkėlimas į ekranus. Siužetinės linijos eiliškumas – stipri grandis, kuri leidžia mėgautis kiekvieno personažo istorija – padeda labiau pasinerti į devyniolikto amžiaus prancūzų visuomenės luomus. Kartu puikiai atskleidžiama revoliucijos idėja, kuri ankstesnėse ekranizacijose, švelniai tariant, buvo tik šešėlis, sugebantis apgaubti filmų fonus. Užtat ryškiai matomi minusai, labiausiai rėžiantys klausą: dialogai itin skurdžiai pateikti, o dainavimas ir staigus perėjimas prie kalbų yra šiek tiek per greitas, jog kartais atrodo, lyg žiūrėtume įvykių kaleidoskopą, bet ne savarankišką miuziklą. Įdomiausia, jog režisierius griežtai su atsidavimu kūrė filmą, todėl visi personažų atlikimai buvo filmuojami gyvai, kas tuo pačiu turėjo įnešti daugiau jausmingumo, bet toks žingsnis nepasiteisino. Mes kadruose matome tik dainų atlikimą, dramą, bet nejaučiame turtingos kiekvienos kompozicijos svarbos, nejaučiame personažų tikėjimo. Maži pokalbių niuansai tikrai atleidžiami, nes juos kompensuoja pateikiama atmosfera, kuri visą laiką tiesiog liejasi niūriu, praradimų kupinu vaizdu, o revoliucijos siaubas dar labiau pagardina peržiūrą. Kaip bebūtų, visgi čia sužaidžia ir Hooperio stilius, kuris po kelių staigesnių scenų pereina į ramesnį ir saldesnį, peržiūros metu nuramina žiūrovą ir vėl pradeda viską iš naujo. Iš sukurto bendro  juostos vaizdo atrodo, lyg stebėtume kažkokį nerealų pasaulį, atskirą tikrovę, kuri yra tokia pilka, pesimistiškai nuteikianti, kad kartais darosi nejauku. Beveik visas veiksmas vyksta tamsoje arba rūke, bet visgi, tai ne devyniolikto amžiaus Prancūzija, o tik jos šešėlis. Žvelgiant į kūrinio vidinę pusę, reikia pripažinti, jog režisierius ir scenaristas įnešė daug darbo į šios juostos sukūrimą, bet visgi, peržiūros metu buvo neapsieita ir be juodų akimirkų.

Techninės pusės ypatumai

Kaip jau buvo kalbėta anksčiau, vizualinė filmo pusė yra pritrenkianti, nes natūraliai filmuoti vaizdai, kurie buvo šiek tiek pagražinti specialiaisiais efektas, sukūrė niūrios ir purvinos tikrovės vaizdą. Didžiausias filmo pliusas yra nepriekaištingas garso takelis ir puikios dainos, kurias atliko meistrai, dinamika, jausmingai perteikiami garsai leis tik mėgautis ausims. Kitas svarbus aspektas tai kostiumai, kurie perteikia personažus netgi labiau, nei tą sugebėjo padaryti patys aktoriai. Iš minusų galima paminėti nelabai sklandų, bet dinamišką montažą, kuris kartais rėžia akį scenų visuma ir jų pateikimu žiūrovui. Operatoriaus Dennio Koeno darbas vienas didesnių šios juostos privalumų. Siurealistiškai pateikti vaizdai primena atskirus paveikslus  – toks poveikis 2012 metais buvo tik Paulo W. S. Andersono „Mėnesienos karalystėje“. Akis taip pat žavi gracingos ir didingos aplinkos dekoracijos, atrodančios, lyg stebėtume tikrąjį spektaklį, kas dar labiau priartina kino mylėtojus prie veiksmo, pateikiamo kino ekranuose.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas iš didesnių argumentų apsilankyti šioje juostoje yra nepakartojamas žvaigždžių ansamblis. Tokio kalibro meistrus surinkti į vieną vietą tikrai nėra lengvas darbas, dėl ko reikia dar kartą pasakyti ačiū juostos kūrėjui. Labiausiai vertas paminėjimo visados brutalus „gladiatorius“ Russelas Crowe, kuris pagaliau uždainavo prieš kino kameras. Gana įdomus ir netipiškai perteiktas Žaverto personažas. Labai malonu stebėti šį vyrą šiame filme. Kitas ekrano žavusis didvyris yra puikusis šoumenas, australas Hughas Jackmanas, kuriam tai vos ne kasdieninis užsiėmimas. Brodvėjaus žvaigždė per visą savo karjerą yra sukūręs daugelį personažų, tačiau galima teigti, jog Žano Valžano įkūnijimas yra svarbiausias jo, kaip aktoriaus, gyvenime. Tiesiog Oskaro vertas pasirodymas, galbūt jam pagaliau ir pavyks gauti Kino Akademijos nominaciją už geriausią vyrišką vaidmenį. Užtikrintai moters vaidmenį atlieka ir talentingoji Anne Hathaway, kuri be jokių abejonių šiais metais nusipelno geriausios vardo. Jos atlikta daina „I dream a dream“ yra šviesiausias viso filmo pasirodymas, tuo labiau, kad vien šia kompozicija ji sugebėjo perteikti savo vaidinamą personažą taip stipriai, jog žiūrovams gali net ašaros pasirodyti akyse. Puikusis trio, kuris po peržiūros dar ilgai išlieka atmintyje. Antraplaniai veikėjai, kaip puikioji Helen Bohnam-Carter, kuri antrą sykį pasirodo pas Tomą Hooperį, kylantis aktoriaus laiptais Eddie‘is Redmayne‘as Mariuso vaidmenyje bei komikas Sascha Baronas Cohenas, suvadina tiesiog puikiai. To, deja, negalima pasakyti apie visais aspektais tuščią Amanda Sayfried. Balsą ji turi gerą, tačiau vaidmenų atlikimas  – tai pašaipa personažams, ypač tokiam, kaip Kozetė. Apibendrinant, puikus kolektyvas, kuris leidžia mėgautis kiekviena šio pasakiško miuziklo minute.

Verdiktas

„Vargdieniai“ – tai labai savarankiška Tomo Hooperio ekranizacija didingam Vikto Hugo romanui, kuri savyje neša vien tik niūrias emocijas. Filmas, kuris paveikia nuo pradžios iki galo, o dėka nuostabaus aktorių kolektyvo ir jų dainų atlikimo sukuriama puiki atmosfera perteikiant tokį nelabai ramų Prancūzijos istorinį laikotarpį. Juosta, kurią be jokių abejonių galima laikyti vienu svarbiausių darbų 2012 metais, tačiau iki geriausio visų laikų miuziklo jai dar toloka.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 9/10

%d bloggers like this: